0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Tai buvo privati palata ypatingiems ligoniams. Visai tokia pati kaip žiobarų klinikose privatkės su telikais, tik čia nesimatė teliko, nes toks ir neegzistavo. Juk kaip čia galėtų stovėti? Nebent sugedęs, tačiau taip tik užimtų vietą. Kita vertus, šioji privati palata Hogvartse dar vienu aspektu skyrėsi nuo žiobariškos privatukės: klinikose tai vadinosi palata tiems, kurie turi dideles kišenes, Hogvartse – palata tiems, kurių geriau nematyti nekaltoms akims. Šie apartamentai buvo gana prabangiai įrengti ir panėšėjo į viešbučio kambarį. Garso nepralaidžios raudonmedžio durys, už jų mažutis siauras koridoriukas, kurio dešinėje vonios kambarys, o einant tiesiai praplatėjimas į erdvų kambariuką. Jame stovėjo gana plati lova pusantram žmogui arba dviems gūdiems, iš šonų po minkštą krėslą. Dar vienas stovėjo šalia priešais lovą esančio nedidelio, bet aukšto, patogaus ąžuolinio stalelio. Langas, vedantis akis tiesiai į ežero pusę, lygiai kaip hilerės von Sjuard kabinete, plytėjo per visą sieną ir buvo veidrodinis. Juodojo ąžuolo grindys taip pat ne plikos, pastarąsias dengė žaliai mėlynas kilimas, sudarydamas ramybės peizažą, kurį tobulai pratęsė saulėlydžio gaisų spalvos sienos. Šitoje palatoje, kurią įrengė pati Natalie Catherine von Sjuard, galėjo gulėti ne turtingų tėvelių vaikai, o tie pacientai, kurių bėdų geriau nematyti įprastiems Hogvartso mokiniams. Mintis įkurti šį kampelį moteriai šovė po to, kai baigė slaugyti Soreną. Taigi, šioje ramybės oazėje pritiko sveikti vampyrams, vilkolakiams ir kitokiems sužeistiems padarams, kurie slėpė savąją kilmę. Privati palata viena siena ribojosi su pačios Natalie kabinetu, jog būtų greičiau pasiekiama budrių jos ausų, kadangi, kaip jau paminėta anksčiau, iš koridoriaus raudonmedžio durys garso nepraleido.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #1 Prieš 6 metus »
Atsargiai prie savęs glausdamas šiltą merginos kūną Tomas Viljamas Ridlis koja atidarė privačios palatos duris. „Bus kaip tik.“ Pagalvojo ir įėjęs vidun vėl jas užspyrė, aiškiai duodamas suprasti, jog daugiau niekas čia nepageidaujamas. Nutraukė jūros spalvos užtiesalą nuo beveik dvigulės lovos ir įtaisė nešulį ant pagalvių. Pats atsisėdo visai šalia ir viena ranka švelniai nuėmęs merginai pusinius akinukus paslėpė juos savo paties apsiausto kišenėje. Leisgyvė gražuolė tik suinkštė ir nurimo. Tada vaikinas išsitraukė iš kuprinės konteinerį su papildomais tamsiai rudais kontaktiniais lęšiais, kurie plaukiojo juos išlaikančiame skystyje ir švelniai po vieną užmaskavo Beatričės akis. po šio veiksmo sekė kitas, dar malonesnis. Šaltais pirštais nuėmė raudona apsiaustą, viena ranka kilstelėjęs trapią figūrą už pečių, išlaisvino grifū gūžtos uniformą ir pakabino ant šalia stovinčios kėdės. Nežinojo ar grifiukei ilgai teks čia gulėti, bet bent jau išsimiegoti tai tikrai pravers, mat priešnuodyje viena sudėtinių dalių buvo ugninė, o pastarąją Tomas suvertė merginai gerklėn be atokvėpio. „Ir kodėl gyvosios mirties nuodo priešnuodis alkoholinis?“ mąstė vaikinas, „Galbūt todėl, kad auka pamirštų vaizdinius ar dar ką nors...“ nuavė Tris aukštakulnius, švelniai nutraukė drabužius ir viską sudėjo po apsiaustu, ant kėdės. Palikęs tamsiaplaukę vilkėti vien apatiniais švelniai užklojo anksčiau nuimtu užtiesalu ir nutarė leisti išsimiegoti. Be to, baisiai masino šviežio šešiolikmetės kraujo kvapas.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #2 Prieš 6 metus »
Beatričė ėmė atsigaivelėti dar nešama į ligoninės sparną, tačiau ir vėl nugrimzdavo į pūkinius sapnus. Ji pažino tvirtai laikančias rankas, todėl jautėsi visiškai saugi, tas šaltis vėsino bei ramino. Po kiek laiko pasijuto begulinti minkštuose pataluose. Kažkas čia buvo netaip, negerai. Ak, taip, čia buvo pernelyg karšta. Staigiai atmerkė akis ir it paklaikusi apsidairė po patalpą. Ją supo pajūrio peizažas: raudona saulė jau leidosi į nuslopusias bangas. „Bet ne, Tris, po galais, atsibusk! Atsitokėk! Tai tik sienos ir kilimas! Tomas, tu užgavai Tomą, tu nesilaikei žodžio, todėl jo čia nėra.“ Visi prisiminimai grįžo užpuldami ją devintosios bangos galia.
-Tomai!... – pralemeno Beatričė, iš akių pasipylė ašaros sudrėkindamos pagalvę. – ataleisk man, aš nhethyčšia, aš nesphėjau išgherhti pfrhiešnuodž... aš, aš, aš... mmm... – merginos liežuvis pynėsi nuo padauginimo. Žvilgsnis vėl blausėsi, bet ji niekaip negalėjo nurimti, blaškėsi tarsi į krantą išmesta žuvis, desperatiškai žiopčiojo negaudama deguonies ir apgailėtinai inkštė. – neišeik, prašau. – balsas buvo tylus tarsi varpeliai tilindžiuotų, tačiau kalbėti garsiau feniksė jėgų nebeužteko. Vis kreipė tuščią žvilgsnį tai vienon, tai kiton pusėn, kol užkabino pas duris stovintį aukštą tamsų šešėlį ir nebepaleido.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
Jau prie pat durų klastūnyno abiturientą sustabdė gailus balselis atsklidęs nuo lovos pusės. Tai ką pamatė atsisukęs jį išgąsdino daug labiau nei šviežias kraujas, vos vos besisunkiantis iš įpjauto antakio. Beatričė atrodė išties apgailėtinai: graži, tačiau apsipylusi ašaromis, balsas gergždė, žvilgsnis lakstė nelyginant šizofremikės. Tomas niekada negalvojo, jog šiai karei kada nors gali pasitaikyti tokia silpnumo akimirka. Vienu mirksniu prišokęs artyn įsitaisė ant lovos šalia jos.
-Triče Dži, - kreipėsi tik jam vienam būdingu dvivardžiu trumpiniu. – aš žinau, jog nesuspėjai išgerti to priešnuodžio, viskas gerai, aš čia su tavim, aš šalia. – „Kokius biesus aš čia nusišneku?“ barė save viduje, tačiau iš lūpų vis liejosi paguodos žodžiai, ilgi balti pirštai braukė skruostais varvančias ašaras. – neišeisiu, pabūsiu šalia, tu tik miegok mažoji Dži, tau reikia išsimiegoti. – viena šalta ranka apkabino per pečius, kad šioji nesiblaškytų. Matyt pajutusi vėsą feniksė nurimo, akys vėl užsimerkė, desperatiška rauda nutilo. Tomas Viljamas Ridlis bijojo pasijudinti iš vietos, kad jos neprižadintų. Gulėjo ant apkloto ir klausėsi tylos, bet kažkoks kipšaas jam kuždėjo, jog pastaroji tikrai ilgai netruks.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
Tai buvo tas pats, kaip sau užsinerti kilpą ir pasismaugti, tik tai padarys ne jo, o visai kieno kito rankos. Tai buvo savižudybė pasimetimo guolyje, nes asmenybės, kurios jį supo, buvo vienos iš galingiausių. Tačiau šuniškas instiktas (nors kita vertus ir buvo šuo) padėti draugams nelaimės metu ir vertė jį eiti čionai. Apgailėtina, nes žmonės, kurie buvo "draugai"... iki jų buvo toli taip pat kaip toli iki priešų. Greičiau nelaimių kompanionai. Taip, tokia tiesa. Prisiminė kas jį sieja su Caroline Wilding, su Edgar Jeffter, su Igoriu Lorijanu- Greywindu... su Beatriče Georgiana Riddle- ogi nelaimės. Bet gal nelaimėliai, kenčiantys tą patį ir yra draugai?
Vos pirmai pasitaikiusiai akimirkai išsivertęs iš Nuodų ir vaistų pamokos, neišgėrus nuodų, priešnuodžio išbandymui ir palikus Solveigą klasėje, aštrus vampyriškas dvokas ir saldus žmogiškas vedė link ligoninės sparno, o jame iki privačios palatos, kuri taip netikėtai atsirado. Lažinosi, Pomfri laikais jos nebuvo. Gal net tada ir buvo mačiau atgamtikų, tokių išsigimėlių kaip jis. Sulėtino žingsnį, kai garso nepraleidžiančios raudonmedžio durys ėmė artėti link penkiolikmečio. Nemelavo sau- tikrau nerimavo, galbūt norėjo sprukti, nes... kas norės susitikti su Tamsos valdovu, įsikūnijusi velionio klastuolio kūne ir Albo Dumblduro benkarte dukra? Pastaroji žinia šį išmūšė iš vėžių nejuokais, kartu sudėjus ir visas kitas. Bent jau tai atsako į visus klausimus...- pagalvojo begarsiais žingsniais šmurkštelėdamas vidun už raudonmedžio durikių. Beatričės motina yra slaugė von Sjuard, o tikrasis tėvas Dumblduras. Profesorius von Sjuardas tik patėvis,- sudėjo viską į vietas, jei ne aplinkui tvyrantis dvokas tame siauriame koridorėlyje, kurį įveikė mirksniu. Daug labiau būtų atsipalaidavęs, kai ankšta vieta nebeslėgė, bet jei ne šita situacija.
Lovoje ko gero miegojo ilgaplaukė šeštakursė, o šalia jos tasai devynias dešimtis metų turintis vaikinukas. Šviesa ir tamsa. Gėris ir blogis. Kaip banalu ir kartu nerealiu. Vaikinas sunėrė rankas ant krūtinės prabildamas tyliu balsu, kad antai neprižadintų Hogvartso stiliaus miegančiosios gražuolės:
- Malonu tave matyti visą, Voldi. Net nosį turi. Kaip mokykla? Kaip mokslai? Daug Trolių prisirinkai? Ką ketini daryti toliau? Tapti Žiobarotyros profesoriumi? Vesti ir susilaukti vaikų? Mmm, matos, kad mirtis tau atsibodo,- baimė, net jei ji ir kirbėjo kažkur, dingo ir apėmė visai kiti jausmai. Sarkazmas. Pasišaipymas. Durnos drąsos, ignoruojant pasekmes daryti savo- turėjo apsčiai. Net kitiems jos galėjo pardavinėti papigiai. - Kaip šįkart pasaulį nuvarysi į depresiją?,- darsyk patraukė per dantį, skaičiuodamas kiek laiko liko jam gyventi. Bet negalėjo nustoti. Jautė, kad ant kažko reikia pyktį išlieti.
- Bet.
Pauzė.
- Esi siaubingas tipas. Nežinau kurių galų nusprendei išgelbėti Tris, bet dėkoju, kad šią išgelbėjai. Tu greitesnis buvai už mane.
"Gerbk savo priešą, kad ir koks jis šunsnukis būtų. Tu kaip tik parodysi, kad nesi laukinis ir paskutinė padugnė, varoma jausmų ir emocijų mašinos."- šyptelėjo prisiminęs tėvo moralus. Bet pastarąjam netiko ši taisyklė. Negerbė tėvo, nei kaip priešo, nei kaip tėvo. Tiesiog ubagas ir tiek. Djevelenas nejudėjo, tik melsvos akys bėgiojo patalpa, stebėdamos kiekvieną judesį, pranešantį kad gali užvirti košė.
Labai neskani košė.

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #5 Prieš 6 metus »
Ir taip, tamsos valdovas eilinį kartą buvo teisus, tyla ilgai neužsitęsė. Ją sugadino, taip, sugadino tasai šunėkas, pradvisęs padliena ir dar velnias žino kuo, jis užteršė visą gaivų palatos orą. Tai kuo gi dabar kvėpuoti miegančiai merginai, tačiau klausydamasis dvokiančio urodo nusišnekėjimų, vis nesirįžo pakilti nuo lovos, kad tik neprižadintų feniksės. Neketino užgaulioti to padaro atgal taip, kaip šis tai darė, tačiau visgi kelis klausimus pamanė užduosiąs. Kita vertus, žemas, senų laikų instinktas vertė pašokti, išsitraukti lazdelę ir parodyti tam padugnei kur jo vieta. Bet jis nebebuvo Voldemortas, nebebuvo visus bauginantis tamsos valdovas. Jis tebuvo viso labo vaikinas, ir dar gražus, o svarbiausia... mylimas.
-tamsta, mane su kažkuo painioji, mat mano vardas užrašytas uniformoje, nebent dar neišmokai skaityti. – paleido pirmą sakinį vaikigalio pusėn ir draugiškai nusišypsojo. – nosį tai nosį, bet jau geriau, mano manymu, neturėti nosies, negu neturėti kur nusiprausti. – kalbėjo pabrėžtinai, aiškiai ištardamas kiekvieną skiemenį tarsi žmogui, kuriam trūksta proto suprasti, kas jam sakoma. Kitaip: turinčiam  proto negalę. – dėkui, kad pasiteiravai tamsta, mokslai einas neblogai, tik kad va, žmona kvailioja, tai kartais prireikia pasirūpinti ne tik pažymiais. – tęsė pokalbį nerūpestingai šnekučiuodamasis lyg jie būtų seni draugai, po ilgo laiko nesimatymo susitikę puodeliui kavos. Kadangi turėjo devyniasdešimt, o vis dėlto, ne penkiolika metų, puikiai išmoko permatyti žmones ir nebūtinai žmones, todėl gerai žinojo, ką tam pasmirdėliui reikš jo žodžiai, bet per daug nesigilino, jei jis nori žaisti atviromis kortomis, tegu, pats kaltas. Jam tik reikėjo, kad tas pradėtų muštynes, o jau tada... – ne, žiobarotyros nedėstysiu, tai nėra įdomus mokslas man, labiau patinka apsigynimas nuo juodosios magijos. O mirtis... ji niekada manęs nedomino, nes kaip matai, tebesu gyvas, myliu žmoną, galbūt noriu vaikų... – ramiai blevyzgojo, laisva ranka, kuria nebuvo apkabinęs tamsiaplaukės vis glostydamas pirštų galiukais jos išbalusį skruostą. – jeigu pasauliui kartais depresija, nors aš to nepastebėjau, visada galima pasiūlyti antidepresantų. – taip pat šaltai, tebesišypsodamas konstatavo vaikinukas. – nėr už ką, ji mano, tai aš ir gelbėju. – baigęs kalbėti nusižiovavo, veikiau iš nuobodulio, negu iš miego noro, mat vampyru būdamas miego jau nebenorės niekad. Net jei ir būtų žmogus, šiuo metų miegu nesimarintų, mat viduje virė baisi kova su savimi, jog pašokęs nenusuktų tam durneliui sliekui galvos. vis vaidenosi tas šiukšlių kibiras, kuriame pastaroji turėjo atsidurti. „O gal prieš tai su ja būtų visai nieko pažaisti futbolą? Nu arba golbolą...“ štai tokiomis mintimis raminosi ir šalia miegančios merginos šiluma. Tačiau TričėDži tebebuvo girtutėlė nuo priešnuodžio, todėl veikiausiai nė nebūtų supratusi jei klastuolis būtų puolęs kankinti to balbieso. Vis dėlto, jam patraukus ranką ji neramiai pasivartė ir šiaip ne taip išvebleno jo vardą Tomas, tikrąjį vardą, iš tų dviejų užrašytų ant žalios uniformos. Vėl atgal padėjęs ranką įsistebeilijo į viršuje kabančią lempą, nes šviežio, jau pradėjusio krešėti, kraujo kvapas tebemasino. O dabar dar ir tas pyktis, jis varė metinį vampyrioką iš proto, ir jei ne ji šalia, puikiai žinojo, nebūtų tvardęsis. O dabar tebūnie, pažais savo malonumui, galbūt leis tam šuniui pabaigti mokyklą, išskers po vieną jo draugus... Tai štai kuo užsiims ateityje, nors iš kitos pusės dėl tokios dvokiančios utėlės neverta tikrai aukoti šitiek laiko.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #6 Prieš 6 metus »
Jis tikrai buvo girtas arba vaidino kvailį.
- Nevoliok durniaus, Viljamai Tomai Marvolai Ridli,- suniurzgė pavartydamas akis,- juk kas išgirs tai tik tavo snukis. Smirdu? Aš nekaltas, kad vėl turi nosį ar kad esi vampyras,- atšovė. Realiai jam nepatiko to senuko tonas, kalbėsina- lyg aiškintų proto negalę turinčiąjam. Pasityčiojimas užrištomis akimis. Bet anas Voldžiukas nemanė sustoti...
- Žmona? Ji per gera kaip tau,- tiek tepasakė ir visą likusį laiką nemaloni tyla prisišvartavo prie penkiolikmečio. Nieko nesakė leisdamas vampyriokui tauškėti saviškes nesąmones. Žodžiai atsimušėjo į abejingą sieną, nors viduje virė pyktis girdint Marvolo šnekas apie Tričę, bet juto, jei dabar pratrūks, pernelyg greitai užkibs ant akivaizdžiai užuodžiamo kabliuko. Tad išvaizda išliko ramus, savo emocijų neišduodantis, o šias verčiau paskandindamas giliai viduje. Nežinojo, bet nujautė, kad tas senis perpras jo dabar užslėptus jausmus ir ketinimus, apeis ilgos praktikos barjerą ir sužinos, nesvarbu kuom ar legilimantija ar savo štukametine patirtimi. Spoksojo į sienos įtrūkimą virš dviejų galvų, esančių lovoje, tuščiu žvilgsniu atseit sakydamas "Tu šnekėk, šnekėk, aš geriau paspoksosiu į aną įtrūkimą".
-Vaikai? Kam tau jų, jei ir turimus pameti pūti apleistose metro stotyse,- galiausiai prabilo pašaipiai šyptelėjęs, - O, jau baigėte?- atseit nustebęs, kad Tomas nutilo ir užčiaupė savo žabtus, tarė, atitraukdamas akių žvilgsnį nuo sienos smulkmenos. Vampyro žvilgsnis nuklydo prie kabančios lempos, turbūt mąstė apie raminančius sau dalykus. Ko gero apie tokius reikėjo galvoti ir jam, nes vien apie tą siurbėlę pagalvojęs nori pasiusti ir kai kam galvą nurauti.
- Kažkokia tragikomedija tas tavo gyvenimas. Su Belatriks nenusisekė, o su Triče dar labiau nenusiseks. Nebūkite tokiu tikru, nes prisiekiu, labai nusivilsite. Kartais tiesiog pravartu numirti ir tiesiog neprisikelti.
Taip knietėjo pasigriebti lazdelę ir užvanoti, bet vidinis balselis skaudžiai kyklė, kad kerais niekuom nepeš. Nebent tik savo atgamtiškąja dalimi- jėgos daugmaž apylygės. Taip pat knietėjo vožti atgal, bet vėl tas vidinis balselis rėkė, kad kažkur turi dar tos kantrybės susitvardyti. Nesvarbu, girta negirta ta Beatričė Georgiana Riddle, bet neketino kelti muštynių prie pat jos. Nebent šįsyk padarys... išimtį.

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #7 Prieš 6 metus »
-hmmm... aš suprantu, jog galbūt panelė von Sjuard išmokė demonstruoti visą savo išmintį, kurią tebeturi, nes suabejočiau, ar šunys daug jos turi, bet drįsiu patikslinti tavo žinias, jog Marvolo vardą aš pakeičiau į Viljamo. Taigi, senojo daugiau nebevartoju. – ramiai toliau šnekėjo Ridlis įsibrovėliui. Jam jau ėmė atsibosti tas jo buvimas čia, kur to visai nereikėjo. Pamakalavęs kukmedžio lazdele ore išbūrė ledo ir pridėjo jį miegančiai Beatričei prie smilkinio, tuo pačiu atitraukdamas ranką. Juk jei tas nesubrendėlis puls, reikia pasistengti, jog savo dvokiančiais nasrais neužkabintų tyro padaro, šiuo atveju feniksės. Tam pašlemėkui ėmus kalbėti apie merginą neištvėrė.
-Beatričė? Taip, ji per gera kaip man, tačiau apie tave šunie, apskritai nekalbu. Tu ką, gal manai, jog tau ji kaip tik? – niekinamai, pašaipiai nusikvatojęs beveik nusižeminusiai pridūrė. – Dievas. – sužiopčiojo kaip į krantą išmesta žuvis, mat į devynis gabaliukus suplėšyta siela tą žodį pernelyg sunku ištarti. Nebent mėgintum atgal ją susiklijuoti, tačiau retai kas iškenčia tokius skausmus. Vienąkart perplėšti sielą, t.y. pasidaryti horokrusą, nežmoniškai skauda, o čia... devyni! Atgailos metu visų devynių dalelių atskyrimo skausmas susideda vienu metu, ir neabejotinai pražudo atgailautoją. – kaip Dievas duos. Jei jis panorės, mudu su Triče būsim kartu, jei ne... – nutrūko nebežinodamas nei ką sakyti toliau. Juk ciuckiai nesupranta taurių jausmų. Nebent tai, kad visada reik būt prie šeimininko kojos.
-man reikia sūnaus, - prakošė per dantis, - o ne silpnavalės mergiščios. Beje, dar nesveikos iškrypėlės ir benkartės. Ji turėjo prakeiktos savo močios genus, tos kalės, pas kurią savigarbos apskritas nulis, ir dar su baronkos skyle vidury. Dėkui tau, jog pasirūpinai ja. – na va, dabar jau ir jis padėkojo atgal, vadinasi jokio švelnumo daugiau šitam grifui neskolingas. Jiedu atsiskaitę.
-taip, su Belatriks nepasisekė, pats kaltas, kam pasimoviau ant jos kabliuko, bet kodėl esi toks tikras, jog nepasiseks su Triče? Aš ją myliu. Be to, galiu gyventi šalia jos nerizikuodamas jos gyvybe, ne taip, kaip kai kurie. – mįslingas tamsių akių žvilgsnis į šviesias kito vaikino akis, tarsi nutylėta mintis, kuri ir taip aiški, netgi per daug, kad būtų garsiai ištarta.
-klausyk Džeimsai, galiu tavęs kai ko paklaust? Kaip tokius padarus kaip tu Dievas po žemę nešioja, aaa? Suprantu, princo ant balto žirgo išvaizdos dangiškasis tėvelis jūsų rūšies individams tikrai nepagailėjo, na bet vis tiek... – pakėlė kairiąją ranką nusibraukdamas juodų plaukų sruogą užkritusią ant akių. Įtarė, kad tuojaus čia užvirs tikra košė, o gal jam dar labiau pasistengti? – ohoho berneli, ar aš gyvas ar ne... tai jau Dievo valia, bet ne mano ir ne tavo. Aš jai siųstas, Dievo siųstas Beatričei, kad būčiau šalia, kad apsaugočiau. – ties tais žodžiais mintyse pastatė kirvį, žinojo, jog ramiam draugiškam pasišnekučiavimui, blefui, po sekundės, arba kelių šimtųjų, bus galas.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #8 Prieš 6 metus »
"Aš suprantu, jog galbūt panelė von Sjuard išmokė demonstruoti visą savo išmintį..."- Kodėl ji visada? Kodėl ji vis maišosi mano kelyje? Tegul dingsta!- suniurzgė mintyse vos išgirdęs Solveigos pavardę. Akimirka ir ta tuoj bus įtraukta į nemėgstamųjų sąrašą, bet vargu ar Marvolą išstums iš pirmos prizinės.
-Šuo?- ir nusikvatojo,- kiek jums metų?  Devynesdešimt? Tiek, kad nesugebi susirasti nušiurusios knygūkštės ir susižinoti tikro pavadinimo. Na ir kas, kad senojo nebevartoji. Jei pavadinsiu senesiu vistiek taip pat dvoksi,- perfrazavo vieną girdėtą frazę iš Sirėjos Valin tąkart šiltnamiuose. Akylai stebėjo kito lazdelės judesius, buvo pasiruošęs viskam, tik kai pamatė, kad anas išbūrė ledo gabalą, kiek lengviau atsipalaidavo. Tai tik ledo gabalas,- ramino save, tačiau žinojo, kad nenurims jei vampyrui neišmals snukio. O tas noras vis didėjo.
- O kas žino?- atšovė, niekinančiam juokui pasiekus ausis. Tyliai suurzgė kai atskrido ir Viešpačio vardas. Jautėsi lyg gavęs per makufelį Toro plakutuku, jautėsi lyg žiobariškas sunkvežimis pervažęs kelis tūkstančius kartų. Suleido sau nagus į plaštakas, tvardydamasis, kad sukilusi baimė ir vis dar neblėstantis įniršis nenuvestų jo į muštynes, kurių grėsmė vis ryškėjo ir aiškėjo. Rodos ir tai siurbėlei buvo sunku kalbėti pavartojus Jo vardą. Nenuostabu gi jis devynis kartus perplėšė savo sielą! Slegianti trumputė tyla įsivyravo privačioje ypatingų ligonių palatoje, primenančioje saulėlydį jūroje. Bet tolimesni Viljamo žodžiai sudrebino grifo širdies gelmes. Sūnaus, jam reikia sūnaus,- įsirovė  gasdinantis, purvinas įtarimas,- Ne, jis to nepadarys,- nukirto mintyse įsmiegdamas apsiblausiusį žvilgsnį į miegančią bendrakoledžę,- Tik ne tai, ne,- supanikavo, net pamiršęs kitus ištartus žodžius apie Tris. O taip, šis žodis tinkamiausias.
- Nedėkok,- niekinančiai iškošė, kai pasigirdo netikėta padėka iš Tamsos Valdovo,- Sakei ją myli, ką? Nepanašu, kai šitaip apie ją postringauji. Gali gyventi nerizikuodamas Tris gyvybe. O taip, net matau. Mes jai tokie pavojingi, kad net panašūs. Nuo kada metinis vampyriokas turi normalią savitvardą?- sutikęs siurbėlės mįslingą žvilgsnį, žengė kelis žingsnius iš tarpdurio. Pasijuto kiek laisviau nuo tos deginančios siauros patalpos, esančios už nugaros. Bet ne vien siaurutė patalpa jį degino. Vis girdimas Dievo vardas kėlė agresyvius jausmus, kurie kiekvieną akimirką gali išlysti į dienos šviesą.
- Ko nori,- klausimas virto aiškiu ir trumpu teiginiu. Tačiau balsas nelauktai užlūžo. - Šunsnukis,- iškošė sugrieždamas dantimis. Nežinojo ar klastuolis nujautė, kaip lengvesniu ir žymiai efektyvesniu būdu išvesti penkiolikmetį iš kantrybės pavartojus Jo vardą arba sukėlus hierofobiją, ar tai tik buvo atsitiktinumas, sėkmės reikalas.
- Siųstas apsaugoti?!- blaivus protas su savo skudurais pabėgo lyg akis išdegęs ir galiausiai pratrūko,- toks kaip tu tik vaikams gąsdinti, o ne apsaugoti!
Jei kažkas paklaustų ar kas žemėje matė atsidanginusį pragarą, vienareikšmiškas būtų galima atsakyti taip, nes ką tik pragaru pavirto ypatingiems ligoniams skirta palata.
Norėjo tvardytis, nepulti be kantrybės atplaišų septintakursio, bet galvoje tvinksintis Dievo vardas vertė elgtis kitaip. Net pamiršo Tričės egzistavimą šioje patalpoje, troško tik vieno- užmušti tą pasipūtėlį, nesvarbu ar užtai paaukotų savo gyvybę ar ne. Krūtinė tankiai kilnojosi, norėdama sunormalinti kvėpavimą iki įprasto, įsitempė raumenys ir karštą, verdantį kraują pasitiko adrenalino pliūpsnis, o iš gerklės išsirovė grėsmingas urzgimas su išieptais iltiniais dantimis.
- Idotas,- sušvokštė.
Regėjimas apsiblausė, o kiti jutimai paaštrėjo. Akimirksniu atsirado prie Voldžio ir su visa atgamtiška jėga, pamiršęs kerus, pagriebęs už gerklės išvilko iš lovos atsimainiusiais nagais nė neužkabinęs gulinčios merginos šalia. Ilgi, aptrupėję nagai iki krumplių smigo į marmurinę ir be proto šaltą vampyro odą palyginus su djeveleno, kuri atsidavė per didele šiluma. Išplėšęs nagus iš kito kūno, paleido šį, iškart atsivadėdimas ir perėždamas veidą keturiais rėžiais.
- Tu esi niekas. Tu esi egzistencinė dulkė, kuria ir liksi!- suurzgė, spirdamas Tomui į kojas, ketindamas šį išstumti iš pusiausvyros, o vėliau nusukti sprandą.
- Niekas,- pakartojo veikiau sau, o ne kitai būtybei. Juto kai jo pačio oda prie plaštakų, be ugnies ir veidrodžio atspindžio, atsimano, dingdama ir išryškindama kaulus ir kraujagysles. Tas procesas buvo kartu toks malomus ir kartu toks nervinantis. Visiškai pamiršo, kad bet kada atsibudusi Beatričė Georgiana Riddle gali pamatyti jo tikrąją formą, kaip ir pamiršo burtų lazdelę su kerais, bet ar tai nebus jo klaida?

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #9 Prieš 6 metus »
Tasai šunpalaikis puolė gana netikėtai, nors Viljamas kaip tik to labiausiai ir laukė, vis vien nesugebėjo išsisukti nuo aštrių nagų smūgio į odą. Po to, dar keturi rėžiai nagais per veidą visiškai įsiutindami išplėšė Ridlį iš kantrybės ribų, bet sveikas protas, ugdytas per devyniasdešimt metų, net ir šią akimirką išliko. Ilgokai stebėjęs Greywindo kūno kalbą vos jam atsidanginus kur nėmaž nebuvo reikalingas, kai ką suprato, todėl šiam spiriant klastuoliui į kojas iš visų jėgų trenkėsi į djeveleną. Gal vaikėzas ir norėjo išvesti Tomą iš pusiausvyros, jog galėtų nusukti sprandą, jis nebuvo Haris Poteris, ne, antro didvyrio buvusiam tamsos valdovui tikrai nereikėjo, dabar jis čia didvyris ir taškas. Prispaudęs dvokiantį padarą visu lediniu savo kūnu pirmiausiai užlaužė anam ranką, puikiai žinojo koks nežmoniškas tai skausmas, iš dalies kartais prilygstantis net nukryžiavimo užkeikimui, žinoma tik rankos vietoje. Tada iš visų jėgų trenkė jį į tą siaurutį koridoriuką.
-gal man tave į vonios kambarėlį uždaryti Greywindai? – suurzgė grėsmingai atverdamas šalimais esančias duris, - man rodos šunims ten ir vieta, galėsi kaukti maldaudamas, kol aš pasigailėsiu tavęs ir išleisiu iš ten. – šlykšti nepažabojama piktdžiuga užvaldė metinio vampyrioko krūtinę, todėl jis užsimanė dar labiau paerzinti penktakursį.
-žinai, metine savitvarda nesiskundžiu, nes ir taip mintu žmonių krauju, o ne gyvulių, todėl dėl Tričės gali visai nebijoti, ji su manimi saugut saugutėlė, jeigu bent tiek galiu tave apraminti pragaro išgama nelaimingas! – tada prišoko ir pagriebė vaikiną už smakro. – jeigu aš norėsiu, tu jos daugiau niekada nebepamatysi, supranti? Todėl prašyčiau elgtis pagarbiau, tu neišauklėtas vaikisčiau. – dabar balsas ėjo iš gomurio, iš gerklų, todėl skambėjo tyliai, grėsmingai, pažemėjusiu tembru. – net negalvok man daryti problemų, girdi? Nes aš pridarysiu jų Lorijanams, o taip, tie netikėliai švilpiai yra du, nors viens apie kitą dar nieko nežino. Melijandra Julija Lorijan, trečiakursė mergiotė, ji Igorio sesuo. – taip staigiai kaip buvo sugriebęs, paleido Džeimso smakrą ir atsistojęs ramiu žingsniu sugrįžo prie spintelės, atsisėdęs ant jos, išsitraukė iš apsiausto kišenės kukmedžio lazdelę ir ėmė tvarkytis keturis rėžius ant veido, paliktus nesubrendėlio djeveleno, kuris jo manymu aiškiai nesuvokia, kas čia šeimininkas.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #10 Prieš 6 metus »
Kažkur galvoje kirbėjo suvokimas, kad atoveiksmis tikrai bus, o ir jo išvengimui tos kelios nanosekundės tiesiog buvo per trumpos. Nuo netikėto svorio padidėjimo susverdėjo, marmurinis kūnas užgriuvo užlauždamas ranką, surakindamas skausmu ir jėga. Nė nespėjęs pasimuistyti, ūmiai buvo nutrenktas į koridoriuką. Visu kūnu tėškėsi į storas, raudonmedžio duris, galūnėmis perbėgo dilgčiojantis maudimas, užgniaužė kvapą. Nepakeldamas galvos, nudelbęs žvilgsnį, vagiai pasijudino kaulėtus pirštus sugniauždamas taip, kad milimetriniai grioveliai liko gražiose, juodojo ąžuolo grindyse. Nugarą prirėmė prie durų, pakeldamas pilną neapykantos, atšiaurų žvilgsnį Tomo pusėn. Stebėdamas senio veiksmus, akys sustojo ties atvertomis vonios durimis ir grėsminga klastuolio figūra.
- Tik per mano lavoną,- kimiai sušnypštė,- aš tuo abejoju... nesvarbu kuo minti, bet vis tiek tavo veidelis prilygsta suvažinėto žmogžudžio, - bet akimirksniu užtilo, vos Marvolas vampyrišku greičiu sugriebė smakrą. Grėsmingas urzgesys vertė susigūžti vien dėl tos viršenybės, galios... ir siaubingo, vampyriško dvoko atskriejusio iš tų gerklų. Demonstratyviai prisimerkė kvailai šyptelėdamas- kvapas tiesiog žudė.
-Ė, žmogau, valykis savo tas iltis, smirda,- juokais pasiskundė, atseit pro ausis praleisdamas klastuolio šnekas, nors jas įsiminė taip gerai, kaip aštuntokas eidamas atsiskaitinėti Donelaičio "Metus".
- Kažką sakei? Pakartok darsyk,- kumščiu vožė besielio smakran, dabar jau pats piktas kaip velnias urgzdamas, - pats nekišk nagų prie Georgianos ir aš prie jos nesivaidensiu, jei ponulis Voldemortėlis, taip jau nori, jau tegu ji viena be abiejų gyvena,- atšovė pasimuistydamas, kadangi ta išpera dar laikė jį už smakro. - Pridarysi bėdų? Vau, kaip pagrasinai,- į klastuolio veidą nusijuokė,- tai ir daryk, man jokio skirtumo, Igoris rūpi kaip žiobarui šiūkšlė, kaip tau kitų gyvybės. Visa tai buvo tik vaidyba, jei nori žinoti, - pridūrė pajutęs, kad siurbėlė atsitraukė. Dar labiau prisišliejo prie atramos, kojomis įsispyrė ir nugarą laikydamas priremtą prie durų, atsistojo. Jei aniedu susižinos, kad turi vienas kitą ir ims ieškoti tėvų... atkapstys istoriją kodėl buvo išskirti, o Igoris Lorijanas įvaikintas Greywindų... Bus bėdų. Bet jei Voldis juos nužudys, nebeliks, bet vargu. Gal, - įtemptai mąstė pavymiui varstydamas septyniolikmetį, ramiu žingsniu einantį, su ko gero išnarintu žandikauliu, žvilgsniu. Vos anas kaip caras atsisėdęs ant spintelės darbuodamasis kukmedžio lazdele ėmė tvarkaliotis savo žaizdas, Džeimsas ramiais (bent jau bandė) žingsniais išėjo iš koridorėlio į palatos centrą.
Dar negalvojo iš čia dingti kol visko dar neišsiaiškino.

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #11 Prieš 6 metus »
Ji skriejo šaltu tamsiu dangumi tarytum būtų pamiršusi viską pasaulyje: mylimą vyrą, geriausią draugą, motiną, patėvį... netgi save. Juodi banguoti plaukai plaikstėsi vėjyje atnešdami nakčiai dar gražesnį peizažą. Tamsiais potėpiais žvilgančios akys tapyte tapė viduramžių damos portretą.  Su siaubu išvydusi, jog pažeme slenka rūkas ji nusileido žemyn. Vaikai, jos vaikeliai, kur jie! Bėgdama šlapiais purvynais namų link meldėsi visiems Dievams, kad tik suspėtų, kad tik jis nepasirodytų. Bet jis pasirodė.
-Labas vakaras, Sorka, - pratarė saldžiausiu kokiu tik galėjo balsu. Jis buvo apsisupęs rūku, juodaplaukis, juodaakis, aukštas, dailus. Tačiau skleidė šaltį, neapykantą, pragaištį.
-Eik šalin Kavanai! – piktokai atsakė atmesdama ilgus banguotus juodus plaukus, o širdis drebėjo iš paskutiniųjų. Ne, ne dėl savęs, dėl jų, mylimiausių vaikučių.
-Ak, Sorka, kaip visados neprieinama. – lyg nusiminęs, lyg nuobodžiaudamas atrėžė raganius. – eikš su manim, pasiimk vaikus ir bėkim! Aš tau padovanosiu tokį pasaulį, kokio dar neregėjai. – pridūrė ir nusišypsojo pačia gundomiausia šypsena. Nieko nelaukusi ji sviedė į jį ugnies kamuolį, kitoje rankoje sugniaužė kardą, priversdama ir jo ašmenis užsiliepsnoti.
-ak tu šitaip nori, juodoji Mėjo ragana! – vyrui surikus žemė prie jos kojų prasiskyrė. Springdama baimės dėl vienų paliktų vaikų, ašaromis moteris smeigė kardu. Tačiau Kavano dėka, smaigaliui pakeitus kryptį smūgis teko jos pačios rankai.
-Tu niekada manęs neįveiksi juodoji Sorka, todėl grįšk ir dėkis draugėn, tuomet dar aš pasigailėsiu ir trijų tavo vaikų. – pasigirdo visą supantis šnabždesys ir rūkas išsisklaidė, vyriškis pradingo.
-Mama, mama, tu kraujuoji! – prie jos, suklupusios ant miško paklotės pribėgo trejų metukų šviesiaplaukė duktė.
-man viskas gerai, Tegana, bėk iš čia, maldauju, bėk, Kavanas bet kurią minutę gali sugrįžti, bėk, aš pareisiu. – meldė sudėjusi išblyškusias rankas, tačiau mėlynos mergaitės akys sugriežtėjo.
-ne, aš pareisiu tik su tavimi mama. – tvirtai nukirto Tegana ir ištiesė mažutę rankelę.
-ne, ne, neee! – desperacijos klyksmas užpildė krūtinę, ji praplėšė akis ir išvydo kambarį raudonmedžio spalvos sienomis, ausyse tebeskambėjo Kavano balsas. Šviesiai mėlynomis akimis apibėgo erdvę ratu ir širdis darkart šoktelėjo aukštyn, staigiai atsisėdusi Beatričė ėmė vemti per lovos kraštą. Tomas, Džeimsas, ką jiedu abu čia veikia? Dar to betrūko! Dieve, Tomo veidas... išgąstis vėl sutąsė merginą. Baigusi giliai širdyje atsiduso, jog vienas baisumas tebuvo sapnas, tačiau tada žvilgtelėjo į ranką ir išvydo gilią, kardo smaigalio šviežiai padarytą žaizdą, iš kurios be paliovos sruvo kraujas. Siaubo  perpildytas merginos klyksmas perskrodė privačią palatą.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #12 Prieš 6 metus »
Itin susikaupęs Ridlis tvarkėsi savo žaizdą, tačiau Greywindo pusėtinai ramius žingsnius vis vien išgirdo.
-ech, ko tau dar čia reikia, šunie, ar neaiškiai parodžiau kur durys? O gal tu toks kvailas, jog nė nesuvoki, kad ten durys? – visas apsimestas ramumas ar švelnumas buvo garuote išgaravęs ne tik iš Viljamo veido, bet ir iš jo balso. – aš apskritai nesuprantu, kokias teises puoselėji į tą merginą, tai aš su ja gyvenau nuo pat kūdikystės, tai aš buvau šalia kai jai to reikėjo, palaikiau kai buvo sunku, kartu džiaugiaus, aš jai visąlaik liksiu vieninteliu artimiausiu žmogumi, vienintele šeima. O tu, atsiradai nuo ketvirto kurso ir manaisi kažką galįs? Tai kur buvai visus tuos keturis, sunkiausius jos Hogvartse metus, tryneisi kur nors Ilvermonyje? Matai, aš ne, aš buvau su ja. – kalbėjo jau ramiau, tačiau žvilgsnis iškart suspindo nerimu kai mergina lovoje ėmė siaubingai blaškytis it krantan išmesta žuvis. Norėjo ištarti jos vardą, pažadinti, prišokęs pajudino ją... viskas veltui. Paklaikusiu žvilgsniu pervėrė Džeimsą, kuris šįkart pasirodė visai žmogus, o ne šuo. Norėjo ir pas jį paklausti kas vyksta, deja, baimė surakino gerklę. Truputėlį apsiraminęs atsisėdo atgal baigti tvarkytis žaizdos, nusprendė, jog Tričę greičiausiai bus užpuolęs koks nelemtas košmaras. Tačiau, kai tamsiaplaukė pagaliau be jokio garso atsisėdo ir ėmė dairytis, Tomas tebesukiojantis lazdelę prie jau sutvarkyto smakro iškart suprato, jog tai nebuvo košmaras. Įtraukė oro nosimi ir sustingo, įsitempė nelyginant pasiutęs ciuckis, iš kurio kas nors ruoštųsi atimti kaulą. Tada išgirdo jos klyksmą, išvydo jos ranką.
-ne, ne, ne... – tyliai beviltiškai sudejavo susmukdamas ant grindų ir susiimdamas galvą rankomis. Veide tebuvo išraiška, vadinama: "Negali būti, o Dieve švenčiausias, tik ne tai."
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #13 Prieš 6 metus »
- Ne, neaiškiai,- atkirto stebėdamas Ridlio veiksmus,- o gal tu toks kvailas, kad nesupranti, kad neišeisiu kol to pats nenorėsiu, mh? Kokia teises? Kaip į draugę,- tyliai nusijuokė pradėjus klastuoliui putotis, tėkšti visą pyktį jam į veidą. Porinti koks buvo nuostabus Beatričės draugas, kaip jai padėjo kai buvo ir gera ir bloga, kaip saldu ir nesaldu Tričei. Kreiva šypsenėle praklausė visas vaikino šnekas, tik galvodamas, kada jis baigs. - Tas, kuris kiekviename žingsnyje kartoja, kad yra kažkieno kito geriausias draugas, nėra tas tikras draugas- toks būdamas, žodžių nereikia aiškinti tai,- (na, nebuvo jo sritis kažkam moralizuoti, bet, tiesą sakant, nesusilaikė) balsas su kiekvienu žodžiu slopo, vos akys užfiksavo Tričės judesius. Ši blaškėsi it kankinė deginama karštais metalo gabalėliais, arba, kaip iš vandens išmesta žuvis. Pats jau norėjo prilėkti prie merginos, bet Marvolas buvo pirmesnis- lyg nudiegtas prišoko, pajudino šią, o po to netikėtai atsisuko į grifą. Ano paklaikusios akys užaugino dar didesnį nerimą, nors pats Greywindas stovėjo kaip įkaltas į žemę nieko nedarydamas. Akys išsiplėtė stebėdamos kiekvieną krustelėjimą.
Tai ne košmaras.
Bet Ridlis per lėtai suprato. Viskas dar labiau išaiškėjo, vos Beatričė visa klykdama atsisėdo lovoje, o jos ranka nusidažė raudonu.
Gerklę užspaudė gumulas, o tuoj rodos ir ausų būgneliai plyš nuo to riksmo. Beveik kaip banšė- prilygino mintyse puldamas prie draugės. Vis dar nesuprato koks brudas užpuolė Tris, nesuprato ir kodėl, bet turėjo teoriją. Aplenkė klūpantį klastuolį, pasiruošusį blogiausiam- pats irgi toks buvo, jei atvirai.
- Ššš, viskas bus gerai,- tonas drebėjo ir lūžinėjo, tad raminimas- pačios blogiausios versijos. Priklaupė prie merginos lovos, sugriebė šiosios kruviną ranką, lazdele raitaliodamas tinkamus judesius, pasitikėdamas gydomaisias kerais, taisė į geresnę būklę. Tačiau, tai nebuvo jo tikrąsis ketinimas. Kiek pasilenkęs prie Beatričės ausies tyliai šnabždėjo, vos judindamas lūpas, taip apsunkindamas Marvolo pasiklausymą:
- Saugok savo gyvenimą, nes gali arba mirti, arba jį atiduoti kitam. Kita vertus, atsiskleis visos paslaptys. Tau rinktis. Be to... - padarė reikšmingą pauzę dirstelėdamas į kitą vaikiną,- nepasitikėk nie.kuo,- paskutinį žodį išskiemenavo. Net ir savo mylimuoju- pridūrė mintyse. Atsitraukė nuo Juodaakės, atgniaužė itin šiltus, kaulėtus pirštų kaulus paleisdamas gydytą ranką. Ak, taip, ta oda taip ir neužsitraukė. Bet ne tai buvo galvoje- bijojo ne dėl to, kad jį tokį pamatys.
Bijojo dėl visų ateičių. Bet nebūtų savanaudis egoistas jei labiausiai nepergyventų dėl savosios. Tiesą sakant, net nežinojo tiksliai ar tai darbas, ar kito kerštaujančio. Nežinojo, ar veda ton pusėn, ar kaip tik labiau nuo jų. Nieko nežinojo.
Atsistojo, žvilgsnį labiau palaikydamas prie Tričės. Po to piktą, smerkiantį nusviedė link Tomo, o veidas sakyte sakė: "Nesirūpinsi ja- nudėsiu. Paversi ją marionete- nudėsiu. Kažką kitą padarysi- vis tiek nudėsiu. Labai daug variantų, a? Kaip liūdna." Galiausiai nusisuko ir nieko daugiau netaręs, garsiai trenkęs durimis išsinešdino iš privačios palatos, viduje kunkuliuodamas pykčiu.

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Privati palata ypatingiems ligoniams
« Atsakymas #14 Prieš 5 metus »
Hogvartse ši palata vadinosi tiems, kurių geriau nematyti nekaltoms akims. Kaip ir jos. Ne, šioji pacientė buvo visiškai normali, netgi labai normali, iš išorės. Bet iš vidaus... tikrai geriau niekam nematyti, o tuo labiau, nesusidurti. Vos ketvirtą kursą pabaigusi daili šviesiaplaukė mergina, papuolusi į patį karo sūkurį, tapusi nusikaltimo auka, kelis metus praleido žiobarų psichiatrijos ligoninėje manydama, jog yra aštuoniasdešimtmetė senutė. Deja, asmenybės įkeitimas – tai ne viskas, kas ištiko šią šmaikščią, drąsią grifiukę, drauge ji buvo įšaldyta savo pačios kūne, tai reiškia, neseno, nebrendo... Dieve, jei jis nebūtų jos suradęs... šiandien baisu net pagalvoti, vargšė mergina, pasmerkta amžinai kankintis senutės vidumi, greičiausiai po kiek laiko išprotėtų be jokių burtų, o kartu pamažėle iš proto išvarytų visus psichiatrus kokiai trisdešimčiai metų pasilikusi keturiolikmetės kūne. ir kaip tie Slapstūnai nemąsto... visiškai, logikos nulis procentų, juk su tokiais navarotais galima sukelti katastrofą žiobarų pasaulyje, ir tada jau Hanuką jiems surengtų nebe mirtininkai, o Azkabano psichai. mintijo aukštas juodaplaukis vyras, švelniai guldydamas pagrobtą merginą į privačios palatos lovą. įdomu, kokiu būdu reiks įtikinti močiutę išgerti putojantį raudonosios gėlelės eliksyrą? kaire ranka laikydamas buteliuką, dešine pastatė taurę ant stalo. Palauk, Tvardovski, pirmiausiai teks pasiaiškinti močiutėlei kaip ji atsidūrė tokioje prabanga spindinčioje vietoje. pasąmonė pašaipiai sukikeno tarsi nusibraukdama lengvabūdiškai ant akių užkritusią sruogą. Suruošęs viską Johanas pasiėmė naująją savo lazdelę, kuri dabar klausė daug geriau, nei senoji gluosnio. Štai ką reiškia tikros meistrės Sayre pagamintos lazdelės.
***
Tamsa, tuštuma, miegas... tuštuma, miegas, tamsa... miegas, tamsa, tuštuma... viskas pramaišiui, vėl ir vėl iš naujo, kol pilkai mėlynos akys atsimerkė.
-Johanai, Johanai! – kažkur aidėjo pažįstamas balsas, ne, to negali būti! Jis surado akis, lėtai prasimerkęs apžvelgė patalpą.
-Izolda? – įprastai dailiai prikimęs vyriškas baritonas dabar gergždė, balso stygos atsisakė normaliai funkcionuoti. Jis pamėgino pakelti ranką, tačiau dvi moteriškos tuč tuojau ją sugavo ir prispaudė atgal prie patalo.
-Nurimk, dabar aš tavo gydytoja, o ne tu mano.
-O kas man nutiko? – alchemikas stengėsi viską prisiminti.
-Ne man tave teisti, kad pasidarei horokrusą, geriau džiaukis, kad mergaitės tave čia atsitempė, o tai būtum galėjęs amžių amžius praleisti buteliuko pavidalu. Be to, tavo lazdelė perlūžo.
-Taip jai ir reikia, vis tiek manęs neklausė normaliai.
-Todėl, kad eilinį kartą užsispyrei dėti tą juodojo vienaragio plauką, aš tau sakiau, jog ta medžiaga į lazdeles nesideda, o tu!...
-Gerai gerai, gana. Apsieisiu ir be lazdelės. – šįkart nepaisydamas prieštaravimų Tvardovskis atsisėdo, pakėlė ranką, persibraukė ja juodus, dailiai prigludusius plaukus. – Matai Ize, aš net tokioj situacijoj žaviai atrodau, turbūt tavo laikuose esu neįprasto ūgio žmogus, žinai, kitu atveju būčiau norėjęs susigrąžinti savo senąją išvaizdą, metro septyniasdešimt penkių, juodų akių... bet... taip šimtą kartų geriau. Ačiū tau labai už prikėlimą, pagalbą bei visa kita.
-Pala pala, kur tepsi slides, pirmiausia eime su manim, išsirinksi lazdelę, nenoriu girdėti jokių ne, pirmyn! – nusivarė it žąsis žąsiuką į dirbtuves, o tada ėmė mėginti vieną po kitos. Išmėgino tuzinus, o Johanas kuo toliau, tuo labiau vaipėsi nei vienai lazdelei netinkant. – Klausyk bičiuli, - vėl prabilo Ilvermornio įkūrėja – galbūt tu tikrai esi beviltiškas? – kilstelėjo antakius atidarydama mažutį masyvaus stalo stalčiuką, kur buvo sudėtos jos pačios sukurtos lazdelės. Ištraukus pirmas tris vyriškis tebesivaipė, tačiau sulig ketvirta, čiut neparpuolė atbulas, viršun šovus nuostabaus grožio kibirkštims. Taip nekenčiamas medinis pagalėlis visiškai prikibo prie pirštų, dabar nei už ką nebūtų grąžinęs jo Izoldai, o jei kas sulaužytų... Palaukit, negi man pritaikė lazdelę? Negi mane įveikė?! principas, nors išsikerojo giliai krūtinėje, nepajėgė užgožti rankoje virpančios gyvybės. Izolda kvatojosi. – O tu tikrai nuotykių ištroškęs šelmis!
-Nesupratau? – alchemikas kilstelėjo antakius.
-Gluosnis, su Audrapaukščio plunksna. – gudriai prisimerkė panelė Sayre. Dievaži, jei ne tas prieraišumas, su malonumu sviestų jai į veidą tą medinį pagaliuką, bet užuot taip pasielgęs įsikišo į kišenę.
-Ize, ar turi laiko kontrolierių? Ar galėtum sugrąžint mane atgal?
-Taip, turiu. Tačiau pirmiausiai įteiksiu tau dovaną, kurią galėsi atplėšti jau netrukus, bet negreit, pažadėk man, jog neatidarysi dėžutės kol nesusilies mėnuo su saule ir nesušnypš gyvatė.
***
Nespėjęs iki galo peržvelgti prisiminimų, kai buvo nukeltas į Renesanso laikus bei iš paskubom pasidaryto horokruso Izoldos atverstas žmogum, hileris krūptelėjo. Į jį žvelgė dvi didelės žalios akys, Berta pabudo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Johanas Konstantinas Tvardovskis »
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!