0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #195 Prieš 2 metus »
    Šarl vėl pradėjo mikčioti ir murmėti, tačiau Daniela supratingai susilaikė neužvertusi akių į dangų. Jėzau. Štai kodėl vaikams reikia skaityti - tuomet jie geriau formuoja sakinius.
    Bet tuomet grifė nustebino merginą - "didvyriškai" atsistojo ir ganėtinai garsiai (to dar nėra buvę, - pagalvojo Dani) paprašė palikti ją ramybėje. Dabar klastuolė kovojo su dviem jausmais - keista pagarba ir įžeistu orumu. Neapsispręsdama, kurią pusę pasirinkti, Dani nusprendė duoti kelią abiem.
 - Gerai, visų pirma - šaunuolė. Pagaliau iš tavo lūpų sklinda ryžtingi žodžiai. Todėl esu tokia gerbiama - padedu pasireikšti geriausioms žmonių savybėms. Visų antra... kaip tu gali mane vyti iš laisvos erdvės? - žaibiškai pakeitė toną Dani. - Nuo bendro, Hogvartso solidarumą žyminčio suoliuko? Negana tokio akiplėšiškumo ir nesupratingumo, aš gi seniūnė! Viskas, panele. Skiriu tau areštą. - Supratusi, kad stovėdama Šarl yra kiek aukštesnė, pašoko ant kojų ir Daniela. Tada dar profesoriškai pasitaisė apsiaustą. - Jis prasideda... dabar.
    Ir, nieko neįspėjusi, klastuolė stipriai stumtelėjo jaunąją grifę vandenin. Net pernelyg stipriai, nes praradusi pusiausvyrą ji pati atsidūrė šaltame, drumzliname vandenyje. Laimei, pačioje pradžioje dugnas nebuvo gilus, vanduo vos siekė merginos šlaunis. Tačiau ji vis tiek įsiuto.
 - Pažiūrėk... pažiūrėk, ką padarei! O Dieve... Tu... tu gi mane įsitempei, ar ne? Aš mačiau!! Jėzau! Tuoj pat keliauju pas direktorę!
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 66
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #196 Prieš 2 metus »
Iš pradžių atrodė, kad Šarlotei pasisekė - seniūnė lyg ir nutarė patylėti. Nelaimei, netrukus paaiškėjo, kad mergaitė tiesiog per anksti patikėjo laime, kurios niekada nesulaukdavo... Ji nespėjo net apsidžiaugti, kai baisioji seniūnė prakalbo. Ar ji gali pasakyti ką nors draugiško ir malonaus? Ko gero, ne... Nors iš pradžių Šarlotė patikėjo, kad mergina kalba ganėtinai draugiškai. Jau norėjo pakelti į ją akis, kad įsitikintų, ar nesivaidena. Kaip tik tą akimirką draugiškumas baigėsi, ir Šarlotė suprato atsidūrusi ten, kur jai ir vieta - patyčių aukos vietoje... Ką aš jai padariau?.. vis garsiau kūkčiodama pagalvojo mergaitė, kai išgirdo dar blogesnes naujienas.
- Areštas? Bet...
Ji nespėjo daugiau nieko pasakyti, kai atsidūrė vandenyje. Gerai, kad brolis vasarą šiek tiek pamokė ją plaukti...
- Sean'ai! - suklykė Šarlotė baisiausiai išsigandusi. Bandė kepurnėtis vandenyje, tačiau labai nesisekė. - Mama!..
Deja, niekas pas ją neatskubėjo. Ji ir vėl nereikalinga... Tarsi viso šito būtų maža, ant jos pradėjo kažkas šaukti. Šarlotė visai pamiršo, kaip atsidūrė vandenyje, iš baimės ji pamiršo netgi tai, kad netoliese buvo baisiausia šitos mokyklos mokinė. Ne, ji galvojo, kad yra visiškai viena...
- Nieko nepadariau! - sušuko Šarlotė ir paniro po vandeniu. Kad ir kokia buvo išsigandusi, į galvą staiga atėjo mintis. Kažkokiu būdu pavyko apsisukti ir atsidurti visai šalia seniūnės. Juk ji neišdrįs nužudyti, ar ne? Ar išdrįs?..
Ar buvo verta bandyti? Šarlotė nežinojo, bet nežinojo, ką kito galėtų padaryti. Tad kuo tvirčiau įsikibo į seniūnės apsiaustą. Kad tik vanduo jos niekur nenuplautų...
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #197 Prieš 2 metus »
    Bestaugdama Beaiškindama mergaitei, kur ji suklydo, Daniela suprato, kad, hm, Šarl pradingo. Gal ją įsitraukė kalmaras? - pajuto vilties spindulėlį klastuolė, bet tuoj pat suklupo ant glitaus dumblo po vandeniu. Iš pradžių pagalvojo, kad kalmarui neužteko susitraukusios grifės, tačiau greitai išvydo rudus peršalpusius plaukus.
 - O Dieve! - riktelėjo Dani. - Dabar aš visa šlapia, nevėkšla tu!
    Nenorėdama pripažinti, kad kiek apsidžiaugė supratus, kad kalmaras nepasiliko jos desertui, Daniela pradėjo vilktis į krantą. Dėl slystančio dugno ir iš paskos tempiamos mergaitės ji judėjo lėtokai, tačiau pasiduoti ir mirti grifės (fui) glėbyje ji neketino. O atkabinti jos vanagiškus nagučius būtų buvę sunkiau nei iškviesti tą ežero šlykštūną į dvikovą.
    Pagaliau klastuolė pajuto tvirtesnį pagrindą po kojomis ir, išvargusi bei permirkusi, susmuko ant žolės. Rankos drebėjo iš šalčio, kojos - dėl adrenalino. Blakstienos buvo sulipusios, o ryte plautus plaukus puošė dumblių karūna. Dani net galvoti nenorėjo apie naujus odinius batus ir dėles juose. Pabandė pakelti galvą ir patikrinti, ar jos bendražygė neprigėrė, bet neturėjo jėgų. Tik paklausė:
 - Gyva? - nes jei taip, tai tuojau pat atsikeliu ir užmušu.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 66
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #198 Prieš 2 metus »
Kad seniūnė pradėjo ant jos rėkti, Šarlotė nenustebo - ta mergina pernelyg protinga ir žino, kaip ją išgąsdinti... Maža to, dar yra ir pakankamai bjauri, kad nuolatos tą ir darytų. Labai norėjosi verkti, o po vandeniu buvo galima guostis tuo, kad bent jau ašarų nesimatytų... Bet ji vis tiek ras priežastį tyčiotis, ar ne?.. paklausė savęs mergaitė ir staiga pajuto esanti kažkur tempiama. Norėjo priešintis, bet bijojo.
Aš nieko nepadariau!.. liūdnai pagalvojo Šarlotė ir nė nepastebėjo, kaip nukrito ant dumblo. Buvo nemaloniai purvina, tačiau virš galvos bent jau nebuvo vandens. Mergaitė žiojosi padėkoti seniūnei, bet klausimas, kurį uždavė vyresnė mokinė, atėmė žadą. Jis kažkodėl pasirodė esantis labai grėsmingas, tad Šarlotė bijojo atsakyti. Ji tylėjo ir nieko nesakė. Kaip norėjosi atsistoti ir pabėgti... Nelaimei, tam visiškai nebuvo jėgų, taigi jai teko ir toliau gulėti dumble. Ką man mama pasakytų, jeigu sužinotų apie visa tai?.. susirūpino Šarlotė ir akyse vėl pajuto ašaras. Šį kartą jų sulaikyti nepavyko, ir mergaitė garsiai sukūkčiojo.
- Taip, - atsakė ji į seniai užduotą klausimą. Gal dabar seniūnė nepagalvos, kad Šarlotė ją ignoruoja?.. Tiesa, jos matyti visiškai nesinorėjo, tad mergaitė susirietė į kamuoliuką ir garsiai verkė. Ar jai gali kada nors pasisekti?..
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #199 Prieš 2 metus »
    Daniela ilgokai negirdėjo Šarl atsakymo ir jau buvo beveik pradedanti sunerimsti. Popierizmas po atsitiktinės žmogaus mirties buvo labai nemalonus dalykas, klastuolė žinojo iš patirties. Bet, ačiū Dievui, grifė pagaliau atsakė. Dani jau norėjo keltis ir drožti į pilį, susišilti ir paskaityti, nes per šitą nesąmonę istorijos knyga išgulėjo užmiršta (ir, tikėkimės, sausa). Bet staiga išgirdo garsą, kuris jos turėjo nebestebinti.
    Žliumbimą.
 - Dėl Dievo meilės, - suniurzgė ir vėl išsitiesė ant šlaputėlės žolės. Kad ir kokio ypatingo (kai kurie žmonės sakytų - "beširdžio") būdo Daniela buvo, verkiančio ir peršlapusio vaiko palikti nesinorėjo. Kas žino - gal peršals ir numirs snarglių pakalnėje, gal, apimtas depresijos, pats įšliauš atgal į ežerą. - Ko čia... Kodėl dabar verki? - kuo mandagiau pasiteiravo, nors jau ėmė justi artėjantį drebulį, o galvą įsiskaudėjo. Vėjas košė ir taip drėgnus drabužius, tad Dani nebūtų nustebusi, jei po šios psichologės sesijos reikės apsilankyti pas seselę. Kol Šarl bandė surinkti žodžius atsakymui (o buvo labai abejotina, kad ji išvis prakalbės), klastuolė bandė sumąstyti kelis motyvacinius posakius, kurie padėtų joms greičiau grįžti pilin.
    Danielos pilvas po šlapiu apsiaustu aiškiai sugurgė ir ji prisiminė, kad artėja vakarienės metas. Jei per tą mergą nebeliks šokoladinių eklerų, kitą sykį įstumsiu tiesiai kalmarui į glėbį...
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 66
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #200 Prieš 2 metus »
Šarlotė graudžiai verkė. Ji jautėsi esanti reikalinga nebent tam, kad būtų galima pasityčioti. Mokytojai jos nemėgo, mokiniai šaipėsi, tad nenuostabu, kad mergaitė nuolat vaikščiojo ašarotomis akimis. Ji nė nesistengė slėpti savo blogos nuotaikos. Seniūnė bet kuriuo atveju ras prie ko prikibti…
Nepatenkintas seniūnės murmėjimas parodė, kad Šarlotė buvo teisi. Vyresnei merginai ir vėl kažkas netinka… Ir tas kažkas, žinoma, yra būtent ji, Šarlotė. Už ką tu manęs taip nekenti? labai norėjo paklausti mergaitė, bet nedrįso to padaryti. O štai atsakymo į klausimą ji tikrai nežinojo… Kodėl ji verkia?
- Aš… - tyliai pradėjo atsakymą mergaitė, tačiau jo pabaiga kažkur pradingo. Ką gi, seniūnei vis tiek tikriausiai visai neįdomu. Labiau tikėtina, kad ji nori dar labiau pasišaipyti… Šarlotė gulėjo susigūžusi ir graudžiai verkė. Spėjo pagalvoti, kad seniūnė jau išėjo, bet pakėlusi galvą pamatė ją. Mergaitė atsiduso ir atsistojo. Buvo šalta ir šlapia, o viską dar labiau gadino šalia tebesanti vyresnė mokinė…
- Ką aš tau padariau? Už ką tu manęs taip nekenti? - nustojusi verkti ir sukaupusi visą drąsą paklausė Šarlotė. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl tokią didelę teritoriją turinčioje mokykloje turėjo susitikti šitą labai nemalonią mokinę. Ji tenorėjo ramiai pabūti prie ežero, bet viskas buvo sugadinta… Grifiukė stovėjo ir nežiūrėjo į seniūnę. Ji be galo jos bijojo. Noriu namo… Nauja mintis labai nuliūdino Šarlotę, ir ji pajuto, kad akys ir vėl drėksta. Mergaitė nuleido galvą, bet staiga atėjo supratimas: galbūt seniūnė ją seka? Persigandusi grifiukė vėl pakėlė iš baimės išplėstas akis ir įsispoksojo į vyresnę mokinę. Ką jai daryti dabar?..
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #201 Prieš 2 metus »
Meg bėgo. Bėgo nesidairydama, nieko aplink nepaisydama, visomis jėgomis stengdamasi ištrūkti iš pilies. Kažkas koridoriuose jai šaukė, tačiau švilpiukei buvo nė motais. Koridorius po koridoriaus, laiptai po laiptų ir mergaitė galiausiai pasiekė vestibiulį. Pastūmusi didžiąsias duris ji išlėkė į lauką. Pajutusi gaivaus vėjo gūsį rudaplaukė trumpam stabtelėjo, tačiau tuoj pat vėl pasileido kiek įkabindama. Kiekviena jos kūno ląstelė rėkė protestuodama, Meg sunkiai gaudė orą tačiau nesustojo. Jai patiko lėkti nesidairant, tarsi ją vytųsi pats velnias. Taip ji sugebėjo nors trumpam pabėgti nuo savo minčių ir naštos, kuri ją prislėgė. Švilpiukė pralėkė pro šiltnamius ir ėmė artėti prie ežero. Jo pakrantėje stovėjo senas suoliukas. Jis ten buvo nuo neatmenamų laikų, burtais kartais vėl sutvarkomas, kad nesubyrėtų. Meg sulėtino žingsnį ir ristele pribėgo prie pakrantės. Tada sustojo ir nukrito prie senojo suoliuko, užsikniaubusi ant jo, o jos kūną supurtė rauda. Mergaitė verkė pasikūkčiodama. Viskas, ką ji iki šiol tramdė ir ką buvo užmiršusi bėgdama, plūdo lauk ašarų pavidalu. Jos ašaros merkė laišką, kurį ji laikė suspaudusi kumštyje. Laiškas buvo trumpas, vos kelios eilutės, tačiau jo užteko, kad iš prigimties stipri Meg verktų taip, kaip paskutinį kartą verkė verkė tik žuvus tėvui. Ji raudojo ilgai. Galiausiai rudaplaukė aprimo, nebekūkčiojo, tik pavienės ašaros tyliai riedėjo skruostais. Meg atsisėdo ant suoliuko, prisitraukė kelius prie krūtinės ir vis dar tyliai verkė žiūrėdama į ežerą vėjui kedenant jos palaidus rudus plaukus.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Erikas Dinas Miglaputys

  • I kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • gal kas norėtų padovanoti galeonų?
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #202 Prieš 2 metus »
Dinui šiandien buvo puiki nuotaika, tad jis kaip įprastai nuspręndė išeiti prasiblaškyti laukan. Vėjas pūtė neperstipriai, gaivinančiai. Tačiau tiesiai preš jį praskuodė rudų plaukų mergina, atrodo, pirmakursė. Dinas kelias akimirkas galvojo, ar jam paprasčiau nekreipti į ją dėmesio ar bėgti paskui ją, tad jis net nepastebėjo, kaip greitai jo kojos pasileido bėgte paskui mergaitę. Jos didelės ašaros, vėjo nešamos, tarsi lietus, krito ant berniuko veido. Mergaitė sulėtino žingsnį prie pat suolelio, kuris jau net nežine nuo kada buvo prie ežero pakrantės. Aplinkui nieko daugiau nebuvo, o mergaitė taip smarkiai verkė, kaip kūkčiojo ir... Ir Dinas jau buvo pamanęs, kad ji taip ir nenustos. Dar kiek pastovėjęs prieš ją, berniukas nežinodamas ką daryti, nes su mergaitėm jam bendrauti sekėsi tkrai nepergerai.
- Ei... tau viskas gerai? - klausimas buvo kvailas, nes ir taip aišku būtų net didžiausiam kvailiui, kad jai kažkas negerai. - Hm... tiksliau... Kas nutiko?
Jis atrodė apgailėtinai, tarsi koks visai nemokantis bendrauti, tačiau jis visąlaik jausdavosi ne toks atsipalaidavęs bendraudamas su mergaitėmis iš to pačio kurso, išimtis buvo tik klastuolėms. Su jomis jis bendraudavo gan šiurkščiai. Mergaitės akys buvo didelės ir blizgančios, o ta žalia spalva šiek tiek svaigino berniuką. - Tavo akys didelės... kaip kobros... turiu omenyje blizga... na, gražios... nežinau... - jis visas paraudo iš gėdos. Jo akys nuslydo žemiau, prie mergaitės širdies, kur turėjo būti koledžo emblema. Dinai, gal susiimsi? Ji juk švilpė! - Dinas švelniai nusišypsojo mergaitei ir ištiesė jai nuo darbų šiurkštų delną. Berniukas nesumojo ką daugiau daryti... Ta rudaplaukė tirkraiausiai galvoja, kad Dinas koks keistuolis iš koksmoso pirmą kart matantiss žmogų. - Na... tai aš Dinas, kuo tu vardu..?

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #203 Prieš 2 metus »
Meg nejudėdama sėdėjo ant suoliuko. Jos akys žvelgė į tolį, tačiau nieko nematė. Mergaitės mintys buvo gerokai toliau šios visatos. Tačiau švilpukės akys vis dėlto užfiksavo kažką judant netoliese. Mergaitė sumirksėjo ir apsidairė. Šalia stovėjo berniukas. Rudaplaukis, panašaus amžiaus, tikriausiai irgi pirmakursis. Be to, kaip rodė emblema, irgi švilpis. Jo dangaus mėlynumo akys susirūpinusios žvelgė į ją. Vaikinuko laikysena išdavė, kad jis nesijaučia labai smagiai. Žinoma, kas gi jaustųsi smagiai stovėdamas prie nepažįstamos verkiančios mergaitės?  Meg pati pasijuto kiek nesmagiai. Paprastai ji neverkdavo, o jei ir verkdavo, būdavo viena ir niekas to nematydavo. Bet, pati nustebo tai supratusi, ji nenorėjo, kad berniukas išeitų.
- Man... jau geriau. - tyliu balsu atsakė švilpiukė ir atsiskrenkštė. Nuo raudos buvo užkimusi. - Ką tik gavau laišką. Mano sesuo... - Meg užsikirto. Kodėl ji pasakoja savo paslaptis ką tik sutiktam vaikinukui? Mergaitė užsimiršusi pažvelgė jam į akis. Jo akys žvelgė švelniai ir kantriai. Jos nenorėjo peržvelgti ją kiaurai, norėjo suprasti. Berniukas laukė. Meg atsiduso ir pasakė: - Mano sesuo... ji iškeliavo į kitą pasaulio galą. Ji nori pabėgti nuo praeities. Negaliu jos kaltinti, bet.. Na, ji pasikeitė tapatybę, nenorėjo, kad ją surasčiau. Daugiau jos nebepamatysiu.
Meg pajuto vėl besiartinančias ašaras, tačiau nurijo jas. Nebenorėjo daugiau verkti. Gana.
Išgirdusi ką pasakė berniukas, Meg nejučiomis šyptelėjo. Ji suprato, kad greičiausiai jis pasijuto nepatogiai, ir ji pati taip jautėsi, todėl tik ištarė:
- Ačiū.
Mergaitė paėmė jo ištiestą delną ir atsistojo. Jo delnas buvo šiurkštus nuo darbų, tačiau tuo pat metu ir labai švelnus. Meg raustelėjo. Ji pirmą kartą pagalvojo, kaip apgailėtinai atrodo. Plaukai susivėlę, akys užverktos, apsiaustas šlapias nuo ašarų.  Švilpiukė vėl pasijuto nepatogiai, tačiau išgirdusi berniuko vardą kiek atsipalaidavo. Bent jau žinojo, su kuo kalba. 
- Mano vardas Meg. - tyliai atsakė ji. - Malonu susipažinti, Dinai.
Švilpiukė nutilo. Ji norėjo padėkoti Dinui už tai, kad bent jau trumpam atitraukė ją nuo liūdesio, už tai, kad buvo šalia, už tai, kad buvo toks kantrus ir švelnus. Tačiau nesugalvojo, kaip tai pasakyti, todėl ištarė patį kvailiausią dalyką pasaulyje:
- Kodėl? - ištarusi tai Meg nusikeikė mintyse. Šaunuolė. Dabar jis pagalvos, kad tu nenori jo kompanijos ar panašiai. - Turiu omeny, juk tu neturėjai čia su manim būti. Nesuprask klaidingai, man labai padėjai ir už tai aš tau be galo dėkinga, bet... aš nesuprantu. Kodėl?
Labai sklandžiai, Meg, labai sklandžiai.
- Na, šiaip ar taip, ačiū tau. Nė nenutuoki, kaip man padėjai.
Bent jau padėkojai jam. Geriau vėliau negu niekad.
Laukdama atsakymo Meg vėl pažvelgė vaikinui į akis. Jose pamatė visą dangų, jo mėlynumas net kiek apakino ir mergaitė nusuko akis. Ūmai jai dingtelėjo, kad Dinas gal turėjo kitų reikalų, tačiau vis tiek atsekė paskui ją. Tai švilpiukę sujaudino, tačiau ji vėl leptelėjo nesąmonę:
- Jei nori eiti, aš tavęs nelaikau... Man jau tikrai geriau.
Ir Meg nusisuko į ežerą laukdama ir kartu bijodama atsakymo.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Erikas Dinas Miglaputys

  • I kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • gal kas norėtų padovanoti galeonų?
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #204 Prieš 2 metus »
Meragitė pasakė, kad jei jau geriau, tad ir Dinas pasijuto geriau.
- Užjaučiu dėl sesers. Aš esu vienturtis, tad nežinau, koks jausmas turėti sesę ar brolį. O šiaip, tai mano pilnas vardas yra Erikas Dinas Miglaputys. Žinau pavardė girdėta, tačiau ne ta pati. - Dinas nudelbė žemėn akis Kvailį tu, reik užjausti ją, o ne apie pavardę kalbėti. - Gražus tavo vardas, įdomus. A, ne, aš neturiu jokių reikalų, jeigu nori galiu pasilikti ir palaikyti kompaniją. Tačiau jeigu trugdysiu, galiu ireiti... Kažkaip man čia nelabai sklandžiai viskas einasi. - jis kaltai šyptelėjo ir netyčiomis pažiūrėjo į mergaitės akis. - Tavo akys tikrai svaigina... Oi, atleisk, leptelėjau kažkokią nesąmonę. - jis nusibraukė nuo kaktos kažtonines garbanas ir pažiūrėjo į praplaukiantį debesėlį. - Šindien oras gražus... - jis pradėjo jaustis drąsiau ir plačiai nusišypsojo. Tikriausiai žiūrint iš apačios į jį. atrodė gan keista, kai jo akys mėlynumo, kaip dabar dangus ir debesys atsispindėjo akyse. Tarsi jis būtų vienintelis žmogus ant žemės. Dinas prisiminė, kokia švelni buvo Meg ranka, jam net šiurpas per kūną nuėjo tai prisiminus. Jis nuskynė vieną saulutę ir atkišo Meg. - Man gėlės visada patiko, jos man padeda jaustis geriau, nors po tokios skaudžis žinios, tau bus sunku atsigauti. Man tikrai gaila. - jis vėl kažką pradėjo sau murmėti. - Tu kvepi levandom, esi liūdna, jaudiniesi ir pilnai savimi pasitiki bei tiki. Kažkuo. Žinau, tai gan keista, tačiau aš galiu išanalizuodamas tavo judesius atspėti, ką tuo metu jaučia žmogus ir kokia jo lytis, kažkas panašaus. Na, tik negalvok, kad aš bandau ką nors iš tavęs ištraukti. Man taip atsitinka savaime, nes savo keisto analizavimo įpročio pakankamai gerai dar nevaldau. Hm, tu tokia rami. - Dinas net nepajuto, kaip ir vėl jo akys žiūrėj tiesiai į tas svaiginančiai žalias akis. Jis pasijuto kiek nejaukiai, nes neko aplinkui nebuvo ir tos akys į jį žvelgė švelniai ir atrodo, pasitikinčiai. Jam buvo kiek nejauku ir dėl to, nes jis ją aptiko verkiančią. Dinui norėjosi žiūrėti ir žiūrėti į tas nuostabias akis, jam rodės, tarsi pasaulio nė nebūtų, tik Meg. Jam galva šiek tiek apsvaigo nuo jos levandų kvapo. Pilve kažkas tarsi pržšydo. - Na, jeigu trugdau... galiu eiti... - Dinas jau apsisuko ir ketino nueiti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Erikas Dinas Miglaputys »

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #205 Prieš 2 metus »
Meg žiūrėjo į ežerą ir klausėsi Dino kalbos. Ji suprato, kad turėtų žiūrėti į berniuką, o ne būti nusisukus nuo jo, tačiau jo dangaus mėlynumo akys keistai ją veikė. Mergaitė bijojo, kad pasižiūrėjusi į jas vėl leptels kokią nesąmonę. Erikas Dinas Miglaputys pagalvojo Meg, išgirdusi visą berniuko vardą. Gražu. Ir jam tinka. Mergaitė buvo dėkinga Dinui, kad jis pakeitė kalbą, nes nenorėjo daugiau galvoti apie seserį.
- Aš esu Meg Pritz. Na, iš tiesų mano vardas yra Meghan, tačiau nuo tada, kai man buvo devyneri, aš visur prisistatau trumpiniu.
Švilpiukė nesusivaldžiusi vėl pažvelgė jam į akis. Dinas buvo aukštesnis už ją, todėl pažvelgusi aukštyn ir žiūrėdama jam į akis, akimirką mergaitė rimtai pagalvojo, kad žiūri į dangų. Meg prikando lūpą ir nusuko žvilgsnį. Ji keikė save už bailumą, tačiau nieko negalėjo su savimi padaryti. Laimei, Dinas išgelbėjo ją nuo nepatogios situacijos nuskindamas ir paduodamas saulutę. Meg paėmė ją ir nusišypsojo.
- Ačiū. Man irgi labai patinka gėlės. Jos visos skirtingos, tačiau kiekviena yra graži. Manau, tai puikus priminimas žmonėms, kad kiekvienas yra savaip gražus.
Išgirdusi, ką pasakė berniukas, Meg kiek nustebo. Dinas stebėtinai tiksliai apibūdino ją, tačiau buvo sunku patikėti, kad tik iš kvapo. Kaip iš vis iš kvapo galima pasakyti, ką žmogus jaučia? Ar ji taip aiškiai rodo savo jausmus? Liūdesį - taip, jaudulį - galbūt. Tačiau pasitikėjimas ir tikėjimas?
- Oho, - tarė Meg ir pajuto, kad jau gali leisti sau nusijuokti. Taip ir padarė. - Pasirodo, tu turi supergalių? Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galima tiek pasakyti iš kvapo.
Ji vėl pažvelgė Dinui į akis ir šį kartą jų nenusuko. Berniukas irgi žvelgė į ją ramiai ir kantriai. Geriau įsižiūrėjusi Meg suprato, kad Dino dešinė akis vos vos šviesesnė už kairę. Maža, plika akimi akimi nematoma detalė, tačiau švilpiukė keistai nudžiugo tai atradusi. Bet džiaugsmas išnyko tą pačią sekundę, kai išgirdo Dino žodžius.
- Ne, neišeik! - Tarsi pati to nesiūlei, Meg. pašiepė save mintyse mergaitė. - Turiu omeny, tu man netrukdai, man kaip tik patinka, kad tu čia... - Ką dar pasakyti? Ką pasakyti, kad jis neišeitų? Hm, na, gal nori pasivaikščioti?
Švilpiukė stipriai užsimerkė ir suspaudė lūpas. Dino buvimas šalia ją ramino, neleido vėl pradėti galvoti apie sesę, leido vėl džiaugtis ir juoktis. Jai buvo gera šalia jo. Vis dėlto mergaitė buvo 95% įsitikinusi, kad dabar išgirs tik tolstančius žingsnius. Tačiau likusieji 5% vylėsi, kad Dinas liks čia dar bent trumpam. Meg nervingai sukiojo tarp pirštų saulutę laukdama, kas bus toliau.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Erikas Dinas Miglaputys

  • I kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • gal kas norėtų padovanoti galeonų?
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #206 Prieš 2 metus »
Meghan Pritz, o man ir Meghan ir Meg gražiai skamba. Net nežinau, kaip į ją kreiptis, na, verčiau Meg. Dinas pažvelgė dangun, o po to ir vėl nejučiomis nusuko akis prie Meghan. Jos žalios akys buvo ( bent jau taip atrodė jam ), visiškai vienodo žalumo, o tada jis prisiminė, kad jo pačio akys šiek tiek skirtingos. Viena buvo visiškai šviesiai mėlyna, kaip giedras dangus, o kairė, vos matomai pilkesnė, kaip atsispindintis mažas debesėlis, akyje. Jis klausėsi ką šneka jo naujoji draugė ir visai nenusteb, išgirdęs jos balse nuostabą, dėl jo gebėjimo. Jis pasikasė pakaušį, šiek tiek keistai jausdamasis.
- Na, aš vienas toks visoje giminėje, čia toks keistas ir įdomus dalykas. Aš galiu ir lytį žmogaus nuspręsti iš girdimų žingsnių, net nežiūrėdamas į priešais esantį asmenį. Merginos turi labai malonų lauko gėlių kvapą, tačiau prisideda ir jų charakteris. Tavo - tu labai tvirta, na, emociškai. Vadinasi tavo charakteris aštrus, tačiau turėtum būti maloni, draugiška ir pasitikinti savimi. Jausmai irgi turi savo atitinkamą įvaizdį, jeigu supranti ką turiu omenyje, tačiau jų tokia galybė, kad per visą gyvenimą būtų neįmanoma visų įsiminti. Aš ilgai užtrukau, iki kol normaliau pradėjau kontroliuoti savo analizę, nes kartais pradėdavau analizuoti net ir paprastų praeivių jausmus ar išgyvenimo kartėlį...
Dinas susikišo rankas į kišenius ir vėl pažiūrėjęs dangun šyptelėjo. Kai Dinas sakė jog geriau eis ir netrugdys jai, jis tai pasakė nenoromis. Išgirdęs Meg ,,Ne, neišeik!" jis pasijuto geriau, nes šiandien buvo nuobodi diena ir jis susirado dar vieną draugę iš savo koledžo, o su šia mergaite jam patiko, turėjo susidaręs gerą jos įvaizdį. Tad jis linktelėjo ir staigiai paėmęs ją už rankos nubėgo arčiau ežero pakrantės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Erikas Dinas Miglaputys »

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #207 Prieš 2 metus »
Meghan, tiksliau, Meg žiūrėjo į ežerą. Tolumoje saulė jau artėjo prie laidos. Švilpiukė laukė Dino atsakymo. Ar jis išeis, ar pasiliks? Jei jis pasiliks, turėsiu naują draugą. Tačiau jei išeis, nieko neprarasiu. mintijo ji, norėdama save paguosti. Tačiau šie jos mintyse ištarti žodžiai buvo melas ir Meg pati tai suprato. Žmogus, kuris matė ją verkiančią (o tokių yra vos du ir tik vienas iš jų gyvas) įstrigo švilpiukės atmintyje ir net dvasioje amžiams. Nereikia net sakyti, kad jai būtų skaudu tokį žmogų paleisti. Juk vis dėlto norisi, kad žmogus, kuris žino tavo paslaptis ir kuriuo tu pasitiki, būtų šalia. Tegul mergaitė jo dar nepažįsta, bet kažkoks ryšys tarp jų jau užsimezgė. Be to, Dinas buvo labai įdomus. Vien jo sugebėjimas užuosti emocijas ir charakterio savybes... Meg vis dar negalėjo patikėti, kaip mirtinai tiksliai jis ją apibūdino.
Švilpiukė, sukaupusi visą drąsa, pažvelgė į Eriką Diną, laukdama, kaip jis reaguos į jos prašymą pasilikti. Pamačius, kad berniukas linktelėjo, Meg vos nenusijuokė iš palengvėjimo. Tačiau ji nespėjo nei nieko pasakyti, nei padėkoti, nes Dinas griebė ją už rankos ir pasileido bėgti ežero link. Mergaitė spustelėjo jo pirštus ir pradėjo bėgti šalia, kad jam nereiktų jos tempti iš paskos.
Vėliau ji vaikščiojo ežero pakrante su Dinu, pasakojo jam apie save ir kalbėjo apie nereikšmingas smulkmenas tol, kol nusileido saulė ir teko grįžti į pilį. Tada Meg suprato, kad susirado naują draugą ir paskutiniai saulės spinduliai nušvietė laimingą švilpiukės veidą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Meg Pritz »
Some things never change.


*

Neprisijungęs Violeta Stephenson

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #208 Prieš 2 metus »
Violeta mėgo ramybę ir tylą, bet taip pat ir mėgo kelių raugų kompaniją, kurie buvo žymiai linksmesni negu kad ji. Taip pat mielai laiką leisti mėgo ir su Šeila, savo augintiniu su kuria jau buvo ne vienerius metus. Jeigu pasijausdavo vieniša, šermuonėlis visad būdavo šalia, pralinksmindavo. Lyg žinotų, kaip ji jautėsi. Judviejų ryšys labiausiai patiko, o tai ir buvo merginai svarbiausia.
Po kiek laiko klaidžiojimo po koridoriais eilinį sykį, galiausiai išėjo iš pilies bei nuėjo link ežero pakrantės. Šiandien norėjo Šeilai duoti ne tik dėmesio, bet ir kad galėtų pabūti gryname ore. Pasiekusi savo tikslą, nuėjo prie suoliuko, kuris buvo pastatytas šalia kranto. Iš čia vaizdas vertė šypsotis itin plačiai, o baltas padarėlis lakstė pirmyn atgal, šitaip lyg mankštino savo kojeles. Atsisėdo ant suoliuko ir žiūrėjo į gamtą. Karts nuo karto vis žvilgtelėdavo ar šermuonėlis vis dar buvo netoli jos. Galėčiau čia dažniau ateiti... Kaip gražu... Nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
« Atsakymas #209 Prieš 2 metus »
Lėti septintakursio žingsniai kartu buvo ir tylūs. Beveik visiškai nesigirdėjo kaip jis ėjo žemė. To Jones ir siekė. O neramus jo žvilgsnis klaidžiojo nuo vienos vietos prie kitos. Jis nervinosi. Visos jo mintys buvo prikištos įvairių dalykų, kurie tik sunkino Ryan'o gyvenimą. Viskas buvo taip painu, kad jis kartais netgi pats nieko nesuprasdavo.
Galiausiai dėl visų minčių ir norėjimo pabėgti nuo jų, Jones išėjo pasivaikščioti. Grynas oras juk visada išvalo mintis, kūną ir dar sielą. Tiesiog viską.
Jaunuolis žingsniavo takeliu link ežero. Tai buvo vieta kur įprastai tokiu laiku būdavo mažiausiai žmonių. Greitai jis priėjo prie suoliuko. Čia stovėjo kažkokia mergina.
- Neužimta? - paklausė šviesiai rudų plaukų savininkas.
There's no such thing as fate.