[Clementine Martes]

 Alenui buvo nuobodu, jis jau nebežinojo kuo jam užsiimti. Gulėdamas lovoje jis galvojo kuo galima užsiimti ilgam laikui. Jam norėtųsi pažiūrėti filmą ar ko nors panašaus. Būtu gerai dabar pažiūrėti kokį nors siaubo filmą. Ar kokia komediją. Įdomu ar tai čia įmanoma. Turbūt įmanomą, bet jeigu tik per pamokas. Vaikinui po ilgų galvojimų atsirado mintis paskaityti knygą. Alenas nelabai mėgo jas skaityti, jam atrodė, kad tai nuobodu. Po kai kurio laiko, jis nusprendė nueiti į biblioteką, ir surasti įdomią knygą, kad kaip nors praleisti laiką.
 Prieš išeinant, Alenas užsidėjo odos spalvos šortus, tamsiai mėlynus marškinėlius ir juodus sportbačius. Išėjus jis buvo sutikęs daug mokinių, nors ir buvo atostogos. Pažiūrėjus jam pro langą buvo visai gan gražus, geras oras. Tai truputi pakėlė nuotaiką Alenui.
 Įėjus į biblioteką, jis paklausė pirmo pasitaikusio mokinio kokios knygos čia įdomios. Mokinys davė savo laikančią rankose knygą. Sullivan pasiėmė knygą ir priėjo prie stalo pradėti skaityti. Knygos pavadinimas buvo " Mergina su drakono tatuiruote " . Knygos viršelis atrodo, gan visai įdomus. Atvertus jam pirmą puslapį, jis pabandė skaityti. Jam neleido susikaupti triukšmas, kuris buvo bibliotekoje toks didelis. Nuo kada bibliotekose būna toks triukšmas? Vaikinas negalėjo susikaupti, todėl jis pasiėmė knygą ir išėjo iš Hogvartso pilies. Alenas ėjo link ežero pakrantės. Ten dažniausiai būna tylu ir ramu, kaip tik knygos skaitymui. Išėjus jam jis pamatė juodas debesis iš tolo. Gal neeiti? Gali prasidėti lietus. Nors dar daug laiko yra.. Vaikinas pradėjo eiti darydamasis aplinkui. Lyg ir nieko nėra. Priėjus prie ežero pakrantės, Alenas atsisėdo ant smėlio ir atvertė knygą. Smėlis buvo šaltas, Alenas apsidairė, ar nėra jokio akmens kur galima būtu atsisėsti. Iš tolo pamatė lyg suoliuką. Vaikinas nieko nepraras jeigu patikrins, todėl jis priėjo prie suoliuko. Suoliukas buvo gan senas, prie pat ežero, jeigu būtu bangos, tai jau seniai sušlapintu Aleno batus. Alenas atsisėdo ir atvertė knygą. Dabar man niekas nebetrukdys.

[Lisette la Claire]

Vėlyvos vasaros popietė. Lisette vos vakar sugrįžo į mokyklą, praleidusi porą mėnesių gimtojoje Prancūzijoje.  Visko buvo išsiilgusi, tačiau ežeras - tai vieta, kurios ilgėjosi labiausiai. Žinoma, mieliau ten eitų naktį, kai mėnulis ir žvaigždės atsispindi ežere, tačiau tamsus didžiulis debesis toje pusėje kiek gąsdino, klastuolė jugi negalėjo rizikuoti ir galiausiai, jei pradėtų lyti, išvis niekur nenueiti.
Kelias ežero link penkiolikmetei buvo toks pažįstamas, kad, rodos, galėtų iki jo nueiti net užsimerkusi.
Švelnus purpurinis ir gerokai per didelis megztinis laisvai krito ant Klastūnyno atstovės kūno. Kelnių neturėjo jokių - megztinis dengė užpakalį, argi to negana? Batų taip pat neapsiavė - nekentė, kai kas nors varžė jos pėdas. Rausva vis dar ta pati kuprinė kiurksojo mergaitei ant pečių. Joje nebuvo nieko svarbaus ar reikalingo (na, nebent kokie trupiniai, kurie užsiliko iš po kelionės) šiuo metu, tačiau pasiimti ją visur buvo įpratusi, o be jos jautėsi it be rankų.
Tolumoje matėsi vaikinas, kuris, beje, užėmė Lisetės pamėgtą suolelį, kurio link ši žingsniavo.
-Ką čia skaitai?!- stengėsi išgąsdinti nepažįstamąjį, tad garsiai paklausė ir leptelėjo ant suoliuko visai šalia jo.

[Clementine Martes]

Vaikinas atvertė knygos pirmą puslapį ir pradėjo skaityti.

Buvo naktis, Gabrielė ėjo miesto gatve. Apžiūrinėdama aplinkui ar ją niekas neseka. Jau kaip dvi savaitės jinai tai jaučia, buvo pastebėjus, kad ją kažkas seką. Šiandien Gabrielė nusprendė tuo įsitikinti.

Alenas perskaitė tik vieną sakinį ir tai jį jau sudomino. Atrodo, kad bus įdomu. Visgi gerą vietą pasirinkau, tyla ramybė. Vos tik pagalvojus vaikinui apie ramybę, staiga iš niekur atsirado mokinė kuri gan neblogai sugebėjo išgąsdinti Aleną. Alenas stengėsi to neparodyt, kad išsigandė, bet tai buvo matoma. Pažiūrėjus jam į šoną, sėdėjo šalia jo mergina, kuri klausia ką čia skaito. Sullivan pamačius ją norėjo su tą knygą kuri buvo pas jį rankose, trenkti per galvą jai, bet kažkaip susilaikė. Rimtai? Nejaugi man ir čia trukdys? Vaikinas piktai pažiūrėjo į mokinę.
- Skaitau knygą. - vos sugebėjęs atsakyti be riksmų vaikinas. Alenas visada tampa piktu, kai jam pradeda trukdyti ir vėliau dar erzinti. Jis vos laikėsi, kad nenusikeikti. - Ko reikia? - Gan grubiai paklausė mokinės kuri sėdėjo šalia jo.   

[Lisette la Claire]

-Koks tu mielas, kai išsigąsti,- Lisette pirštais švelniai suėmė už vaikino skruostų ir šiek tiek juos patampė, kaip kažkada buvo mačiusi tai darant vyresnio amžiaus moteris mažiems vaikams. 
Klastuolė sekundėlę pažvelgė į nepažįstamojo mėlynas, kaip ir pačios jos, akis, kurias saugojo  akinių stiklai. Penkiolikmetė pamanė, kad vaikino mokykloje dar niekad nematė, tačiau nepanašu, kad šis būtų pirmakursis, veikiau panašaus amžiaus kaip ir pati Lis. Jau ruošėsi paklausinėti apie tai, tačiau piktas vaikino tonas viską išsklaidė.
-Ak, kokie mes pikti,- nustatė liūdną veidelį ir ėmė sukti pirštą aplink rausvų plaukų sruogą,- štai ir dingo visas tavo mielumas,- atsiduso ir ranka šiek tiek suvėlė šalia sėdinčio mokinio rudus plaukus.
Klastūnyno atstovė pažvelgė į ežerą, vis dar tokį patį ramų, kaip ir prieš keletą mėnesių. Šalia jo praleido visus keturis metus mokykloje ir, ko gero, praleis ir likusius tris.
-Taigi, koks tavo vardas,- sekundėlę patylėjusi paklausė,- neteko tavęs čia matyti anksčiau.

[Clementine Martes]

- A-aš neišsigandau  - Pasakė vaikinas ir pats nepatikėjo savo žodžiais.
Mergina pradėjo truputi tampyti už Aleno skruostų. Ką jinai daro?.. Vaikinas truputi nustebo mokinės elgesiu. Alenas padėjo knygą ir padarė tą patį, ką padarė ką tik mergina šalia jo. Tampant skrustus, mergina kuri sėdėjo šalia jo taip juokingai atrodė, kad Alenas truputi netgi nusijuokė. Vaikinas netgi pamiršo apie tą knygą, kurią jis taip ir nesugebėjo netgi truputi perskaityti. Grifas pažiūrėjo gan keistai į merginą kuri sėdėjo šalia jo.
- Kaip ir nebe pikti. - pasakius paėmė dar kartą už merginos skruostų, ir pradėjo po truputį jas tampyti. Vaikinui tai patiko daryti, jam tai atrodė gan linksmą, bet jam atrodė, kad sėdinčiai šalia Merginai tai nepatiks, arba ji pati pradės dar labiau erzinti jį. Taip ir buvo, rožinių plaukų mergina paėmė ir suvėlė grifo plaukus. Alenas paleido skruostus, ir su rankomis greitai pataisė savo šukuoseną.
 Vaikinas pažiūrėjo į dangų, tos tamsios debesys jau artėjo. Galima buvo manyti, kad už pusvalandžio arba valandos bus lietus arba netgi griaustinis. Vėjas pamažu stiprėjo. 
- Mano vardas Alenas, bet jeigu pilnas vardas tai būtu Alen Sullivan. Pats esu pripratęs kai mane vadino keturakiu. - Juokaudamas pasakė. - O tavo koks vardas? .. Aš neseniai čia persikėliau mokytis, ankščiau mokiausi tiesiog savarankiškai namie. Bet čia jau esu apie dvi savaites, tai man tavęs irgi kaip ir neteko matyti čia. - Vaikinas pradėjo gan rimtai kalbėti. - O ko čia atėjai į šitą vietą? Čia retai sutiksi žmonių. - pasakė grifas. - O tu iš kokio kurso? Ir iš kokio koledžo? - Alenui pasirodė, kad pradėjo uždavinėti per daug klausimų, kurie yra tiesiog bereikšmiai ir nesvarbūs. 

[Lisette la Claire]

-Ką tu darai?!- Lisette ėmė stipriai juoktis, kai nepažįstamasis taip pat ėmė tampyti rausvaplaukės skruostus,- baik!- mergaitė bandė išlaikyti ramią, gal net kiek piktą veido miną ir tiesiog įkando vaikinui į pirštą. Ne per stipriai, tačiau, tikėjosi, kad pakankamai.
Tamsaus lietaus debesis vis artėjo, o ir vėjas, rodos, buvo stipresnis nei prieš tai. Lietaus Lis, nebijojo - Hogvartse jis nebuvo labai retas reiškinys, o vėjas tik kedeno rausvus jos plaukus, kas klastuolei netgi labai patiko.
-Sakai Alenas?- tyliai sumurmėjo,- keturakis negražiai skamba, sugalvosiu tau ką nors kito,- šyptelėjo penkiolikmetė,- mano vardas Lisette, bet jeigu pilnas vardas, tai Lisette la Claire,- atkartojo šalia sėdintį vaikiną,- pati esu įpratusi, kai į mane kreipiasi Jūsų Didenybe,- žvelgė rimtai į Aleną,- aš Prancūzijos princesė,- tyliai sušnibždėjo, stengdamasi įžvelgti kažką mokinio veide,- juokauju,- nusijuokė ji,- vadink mane Lis,- paėmė Aleno ranką ir ją papurtė.
-Ateinu čia dažnai. Ko gero, net dažniau nei tu gali įsivaizduoti,- sukikeno rausvaplaukė,- kaip gali žinoti, kad žmonės čia retai užsuka, jei Hogvartse tu vos dvi savaites?- Klastūnyno atstovė klausiamai pakėlė antakius.
-Penktas kursas, Klastūnynas. O tu?- taip, labai banalu, tačiau vargu, ar koks susipažinimas apsieina be šių klausimų.

[Clementine Martes]

Alenui rožinių plaukų atstovei skruostų tampymas baigėsi tuo, kad mergina įkando jam į pirštą.
- Gerai, gerai supratau. Baigiau. - Juokdamas paleido merginos skruostus. - Nereikėjo kandžiot mano pirštą. Gal ir taip suprasčiau, bet čia gal. - pajuokavo vaikinas. 
- Nu taip Alenas. - pasakė. - Gal ir negražiai skamba, bet tarp draugų kažkaip pripratau. Sugalvosi kitą? Na gali. - tyliai nusijuokė. - Lisette. Aišku. - Pasakęs truputi pratylėjo, bet po to iškarto prakalbo. - Jūsų Didenybe? - Nusijuokė. Alenui tai gan juokingai skambėjo. - Pats turbūt tave dabar vadinsiu "Jūsų Didenybė" - Kai Alenas pajuokavo, Lisette jam tyliai sušnibždėjo. Prancūzijos princesė? Jinai čia rimtai.. Ar juokauja.. Pas vaikiną pakilo antakiai, išsipūtė akys. - Tu čia rimtai? - Pats sušnibždėjo. - Jeigu taip tai jūsų didenybė, aš neturėčiau taip elgtis. - Rimtai pasakė. Alenas tai priėmė viską gan rimtai, o Lisette pasakė, kad ji pajuokavo. Alenas staiga paraudonavo, jam tapo gėda.
- Pajuokavai, na aišku... - susigėdijęs pasakė.
Alenas pratylėjo kai kurį laiką, ir tik po to prakalbo.
- Aš čia netoliese dažnai vaikštau na ne taip, kad dažnai, bet kiekvieną dieną ir, kad kažkas netoliese būtu tai nematydavau. - Pradėjo teisintis vaikinas. - Irgi penktas kursas. Grifų gūžta. Tau neatrodo, kad tokie klausimai nuobodūs? Tai jūsų didenybe, ką galėtumėt dar pasakyti? Ar bandysit toliau mane erzinti?

[Lisette la Claire]

-Man „gal” neužtenka. Norėjau būti tikra,- šyptelėjo Lisetė. Klastuolė nusiėmė rausvą kuprinę nuo pečių ir pasidėjo šalia, kad galėtų atsiremti į medinį suoliuko atlošą.
-Na, aš buvau vyriausioji savo kiemo princesė ir gyvenau Prancūzijoje. Ar tai tas pats?- sukikeno penktakursė,- nesigėdyk,- šyptelėjo ir uždėjo savo vėsų delną ant vaikino šlaunies,- bet kad būtum matęs savo veidą, kai pasakiau, jog esu princesė,- penkiolikmetė plačiai šypsojosi, žvelgdama tiesiai į mėlynas Aleno akis,- žodžiu. Patarimas ateičiai - netikėk klastuole, o ypač ta, kurios natūrali plaukų spalva yra rožinė,- Lisette menkai šyptelėjo, žinoma, omenyje turėdama save.
-Gal ir nuobodūs, bet kaip kitaip sužinotume daugiau vieni apie kitus?- mėlynakė nenorėjo sakyti „vienas apie kitą”, mat tuo metu jos rausvais plaukais apaugusioje galvoje šie žodžiai nuskambėjo kiek romantiškai, o Hogvartse klastuolei romantikos reikėjo mažiausiai.
-Aš? Erzinu? Nejuokauk,- sukikeno prancūzaitė,- niekad negalėčiau. Jei tik man už nugaros styrotų sparnai, visi neabejotinai pagalvotų, kad aš koks nors angelas,- šyptelėjo Klastūnyno atstovė ir atsistojusi nuo suoliuko žengė arčiau vandens. Mergaitė įmerkė savo pėdas. Trumpam ją užplūdo šalčio banga, o visą kūną perbėgo šiurpuliukai. Tačiau visa tai tik trumpam. Vos po keletos akimirkų šitaip stovėti tapo malonu.
-Atsivėsink,- nusijuokė rausvaplaukė, švelniai ranka aptaškydama grifą,- atrodai kiek sukaitęs,- pažvelgė į vaikino rausvus žandus, kurie nusidažė raudoniu iškart po penkiolikmetės pokšto.

[Clementine Martes]

- Na dabar įsitikinai, kad taip nebedarysiu. - Atsakė vaikinas. Alenas pažiūrėjo į dangų, tos tamsios debesys jau artėjo, o vėjas dar labiau sustiprėjo. - Turbūt tuoj bus lietus. Nebijai sušlapti? - Alenui pasakius, jo pilvas pradėjo "skleisti garsus". Jis staigiai dar labiau paraudonavo ir pažiūrėjo į Lisette, ir tylėjo kokias tris minutes, klausydamas ką Lis pasakoja.
- Vyriausioji savo kiemo princesė? Tai jo tas pats - sarkastiškai atsakė. Įsivaizduoju, kaip atrodžiau juokingai. - truputi nusijuokė. - Iš prigimties viskuo ką man sako tikiu, todėl tavo patarimas galima pasakyti yra bereikšmis. - šyptelėjo grifas. - Na tu kaip ir teisi. Tokie klausimai lyg ir būtini, kad sužinoti apie žmogų. - Grifas rimtai pasakė. Jis netgi nesiruošė su kažkuo čia susipažint arba netgi bendrauti, bet čia jam lyg savaime išeina taip.
- Tai, o kas mane tampė už skruostų? Suvelia mano plaukus? - Alenas pakėlė savo balso toną ir pakėlė antakius. Turbūt pati pasakė, ir tuo nepatikėjo. Staiga Lisette atsistojo ir įmerkė savo pėdas į ežerą. - Ne šaltas vanduo? - paklausė vaikinas. -  Tai gal taip tik atrodau. Aš ne sukaitęs. -  sakydamas pats pagalvojo, kad pasimaudyti ar panašiai. Vaikinas atsistojo priėjo prie vandens ir pradėjo taškyti Lisette ežero vandeniu.

[Ultravioleta Supermarki]

Nuostabus, šiltas rudens vakaras. Ultravioleta nusprendė pasivaikščioti ir įkvėpti gryno oro.
Mergina eidama prie ežero pastebėjo ten stūksantį suoliuką. Violai labai patinka sėdėti gamtoje, tad pakedenusi savo šviesius plaukus ji iškart nuskubėjo prie jo.
Atsisėdusi ant suoliuko panelė užsimerkė ir bandė įsivaizduoti kaip ji susirado kelis tikrus draugus. Tačiau ją sutrikdė keistas čiulbėjimas. Ji atsimerkė ir iškart pamatė šalia jos nutūpusį paukštelį. Tokio grožio paukščio mergina savo akimis nėra regėjusi. Paukštukas buvo mažas, bet labai spalvingas su nuostabiai spindinčiomis plunksnomis. Jo snapelis buvo žydras kaip ir Violos akys, jo pagurklis buvo ryškus kaip vidurnaktį kabantis mėnulis. Jis atrodė vienišas kaip ir ji pati. Ultravioleta labai myli visus gyvus padarėlius, tad norėjo paglostyti paukštelį, tačiau jis tik pasipurtė ir nuskrido į kitą ežero pusę. Mergina labai nenusiminė, nes jau buvo pripratusi būti palikta. Ji neturėjo daug draugų, nors buvo labai draugiška. Viola labai prisirišdavo ir galiausiai būdavo įskaudinta pačių artimiausių žmonių. Dabar ji jau atsargiau renkasi kuo pasitikėti ir gana prisibijo atsiduoti naujiems draugams. Tačiau vis dar tikisi, kad atsiras tų kurie ją vertins.
Ultravioleta papurtė galvą, kad nebegalvotų apie liūdnus dalykus ir gyliai įkvėpė...
Papūtė šaltas vėjelis ir Violetai pasidarė šaltoka, bet čia sėdėti jai be galo patiko. Ji nusprendė dar pabūti ir galbūt susitikti kokį hogietį kuris taip pat atėjo čia apmąstyti savo gyvenimo.

[Evia Herodotte]

Vakaras pasirodė ne toks jau ir šaltas (tikriausiai dėl to, kad Evia netvarkingai užsimaukšlino šaliką, kuris keliose vietose keistai kabojo, o vidurys kartais palenkus galvą pasiekdavo šerpėtotas lūpas), o išeiti iš pilies viliojo smalsumas ir noras pažinti apylinkes. Smėlėtas takelis jaunąją klastuolę, kuri tamsiais aulinukais spardė pasitaikiusius akmenukus, nuvedė iki nedidelio ežero. Vėjas pakedeno medžius, o šie sukėlė menkas, vos įžiūrėti įmanomas bangeles ežero vandenyje. Noras prieiti arčiau ir žiūrėti į vandenį, šviesiaplaukę mergaitę privertė žengti kelis žingsnius pirmyn. Ji būtų ėjusi dar arčiau, ir nežinia, galbūt būtų paslydusi ant po žole besislepiančiu purvu, o gal ir nugriuvusi. Visgi, jaunosios klastuolės akys užklydo už suoliuko - tikrai mačiusio gyvenimo. Netvirti žingsniai pakrante iki suoliuko, ištiestos rankos į šonus, keli pasvyravimai į kairę, o vėliau į dešinę, bei šviesius plaukus į priekį kedenantis vėjelis - viskas ko reikėjo mergaitei, norinčiai pabėgti nuo viso šurmulio, pamokų ir namų darbų. Evia galvojo, ar verta sėsti ant (tikriausiai) šlapio bei šalto suoliuko, kuris gali nugriūti, kadangi šonai ėmę trupėti, vietomis išraižyti žodžių junginiai jau tapo sunkiai įskaitomi. Neturėdama daugiau jokių norų, klastuolė, atsisėdo. Plaukus atmetė atgal, nors žinojo, kad vėjas juos atpūs į priekį. Šiek tiek pataisė šaliką, ištiesė kojas į priekį, ant pačio krašto, beveik virš vandens. Padėjusi rankas ant kelių, mergaičiukė žvilgsniu pradedant rankomis, baigiant tamsiomis pėdkelnėmis bei aulinukais, nuklydo iki ežero vandens. Ir užsisvajojusi ėmė stebėti menkas bangeles.

[Elena Lovegood]

Vakaras buvo nuostabus. Išties. Elenai nebuvo šalta, nors kiekvienas mokinys vaikščiojo prisirengęs tikrai daug, kad tik nesušaltų. O štai Elena - plona striukytė, kepurė su bumbuliuku ir juodi aulinukai ant kurių buvo mažas, Grifų Gūžtos ženkliukas. Išėjusi iš pilies, raudonakė giliai įkvėpė. Pagaliau ji vėl kieme. Elena traukė noras apsilankyti prie ežeriuko, juk dar nei karto ten nebuvo. Perėjusi Kvidičo Aikštę, Grifiukė pagaliau išvydo ežerą. Pamačiusi jog aplink jį yra suoliukai kurie buvo užimti, Elena pradėjo ieškoti nors vieno, ant kurio būtų galima prisėst ir pažiūrėti į ramų ežerėlį. Brunetė nuleidusi galvą galvojo apie šiandien dieną ir net nežiųrėjo kur eina. Vos priėjusi prie suoliuko, nepakėlusi glavos atsisėdo. Tik atsisėdus Elena pasuko galvą ir pamatė ant suoliuko sėdinčią mergaitę.
 -Atsiprašau, nemačiau kad čia sėdi,- sukikeno Brunetė,- tikiuosi su tavim niekas nesėdi, nes šitas suoliukas yra labai geroj vietoj. Bėja aš Elena. Elena LoveGood pirmakursė Grifų Gūžtos globotinė. O kuo tu vardu?
 Paklaususi Elena laukė atsakymo ir atsirėmė į suoliuko atlošą bei žiūrėjo į ramų ežerėlį ir besileidžiančią saulę.

[Evia Herodotte]

Užsisvajojusi Evia net nepastebėjo, kad kažkas šalia sėdi, iki tol kol išgirdo žavų mergaitišką balsą.
- Aš Evia, - prisistatė ir atsisukusi šyptelėjo. - Pirmakursė, klastūnynas.
Ežero bangelės žavėjo mergaitę.
- Aš čia viena, - ėmė kalbėti. - Nedaug su kuo bendrauju, net klastūnyne. Keista žinoti, kad klastūnynas nesutaria su grifų gūžta. Nors išties, tai atrodo kiek banalu. Reikėtų bent kelių klastuolių, kurie nenorėtų gyvatėmis apmėtyti grifų, - prisimena nugirstą pokalbį bendrajame kambaryje.
Pasitaisė akis badančią plaukų sruogą pirštais, kurie ne itin norėjo kažką daryti.
- Laisvalaikiu mėgstu piešti, - žiūrėjo į tolį, - labai retai palieku pieštuką su trintuku bei popieriaus lapus. Dar labai dažnai imu tiesiog galvoti ar paskęsti minčių upėje žiūrėdama į gamtą arba ką nors stebėdama, - nejučia nusišypso. - Kaip pastebėjai, esu dar ir labai plepi.
Nusprendusi, kad metas patylėti, Evia nustojo kalbėti ir tebestebėjo ežerą. Viliuosi, nepasirodžiau kaip ištižėlė bei plepė. Užsikišk, smegenine, ne dabar!

[Elena Lovegood]

-Gražus vardas, Evia. Na, aš irgi su Grifais nelabai bendrauju, tiesiog... Aš net nežinau ar mane į reikiamą koledžą paskyrė. Dėl Grifų ir Klastuolių man keista, amžiais konkuruoja ir niekada nebendrauja. Juk taip negalima, esam visi vienodi, o koledžai... Ammm... Jie man atrodo skirti tiesiog pagal gabumus ir tiek. O aš laisvalaikiu mėgstu vaidinti, šokti arba dainuoti. Piešimas ne prie širdies kažkaip. Aišku būna dienų kaip piešiu, bet toks dalykas yra retas pas mane gybenime,- nusijuokė Grifė ir įsmeigė savo raudonas akis į Klastuolę. Ar man dar konors paklaust, ar išvis patylėt?
 -Kaip atsiradai Hogvartse? Tiksliau kokia tavo gyvenimo istorija.
 Elena laukdama atsakymo žiūrėjo į Klastuolę ir net nemėgino atitraukti akių.

[Evia Herodotte]

- Dėl konkurencijos sutinku, - šiek tiek pasijuto keistai, - bet vistiek savas koledžas turi savas savybes, jos tiesiog įgimtos.
Ar kada galėjau pagalvoti, kad sėdėti ant suoliuko, priešais ežerą ir kalbėti su grife gali būti taip smagu? Ne. Gatantuotai ne. Mintys klaidžiojo, o tiksliau liejosi. Bet vistiek sarkazmo gaidelė pasiekdavo kiekvieną minčių upės teiginį.
- O kalbant apie atsiradimą čia... - pagalvoja, neslepia šypsenos. Žodžiai, elgesys, rankų pamosikavimai šnekant liejosi automatiškai. - Gyvenau Airijoje, nuo pat mažens. Mane nuolat žavėjo kalnai. Turiu visą palėpę pilną ezkizų su jais, - nusijuokė. Nuoširdžiai. Kalbėti laikant juoką buvo sunku, tad bekrizendama pasakojo toliau, - tiksliai nepamenu, bet mama nuolat sako, kad tėvas paliko mus abi kai man tebuvo dveji ar treji metukai. Susirado naują šeimą, tikriausiai, nežinau. Kad ir kaip bebūtų, galbūt turiu ir brolių, ir seserų, tačiau apie juos nieko nesu girdėjusi, - atsidūsta. Atsisuka į Eleną. - visą vaikystę piešiau, svajojau ir stebėjau gamtą. Na, dar kelis sykius esu iškrėtusi kvailysčių, - pabando prisiminti, šypsena veide niekur nedingsta. - Keli žiobarų vaikai tikrai džiaugiasi, kad dabar manęs nėra namuose. Išties, ne toks jau ir ypatingas ar įdomus mano gyvenimas, neskaitant to, kad prieš dvejus metus bandžiau tualete išmaudyti senelės katę Bendzę, - nenuleidžia akių. - Mėgsti dainuoti? Elena, manau tai šaunu! Vaidyba man ne prie širdies, tačiau šokiai, - prisimena, - sykį net sulaužiau savo lovą. Kalbant apie Hogvartsą... - pamąsto. - Galvojau, kad atsidursiu klastūnyne. Daugelis mano bruožų atitinka būtent šį koledžą. Išties nesuprantu tų, kurie mano, kad klastūnyne vien blogi ar kokie nors dar. Tik aišku, mes sugalvojame visokių dalykų ir panašiai... Na, o koks tavo gyvenimas? Minėjai, kad dvejoji dėl koledžo? Kodėl?
O dabar, su savo linksmais nuotykiais gali suprasti, jog esi viena iš kvailysčių darytojų, Evi!