[Michael Stearley]

Ši vieta yra po kilimu. Joje pilna žiurkių ,bei vorų. Slaptoje vietoje yra labai daug Hogvartse uždraustų knygų. Nei viena knyga nėra parašyta tautiška kalba. Labiausiai skaitoma knyga čia yra "被驱逐". Joje yra keli paveikslėliai ir ji turi 7529 puslapius. Mažiausiai skaitomos knygos pavadinimas - "ကလေးတွေဆန့်ကျင်အကြမ်းဖက်မှု". Joje rašoma apie vaikus, kuriuos tėvai paliko ir atidavė į vaikų namus. Knygoje yra apie 523 puslapiai, bet jau kokie 296 išplėšti. Išplėšti todėl, kad juose buvo rašomi receptai, kurie nenaudojami pasaulyje. Tie žmonės, kurie išplėšė, buvo burtininkų gaujelė, kurie, nesugalvodami, ką veikti,, išplėšė tik 296 puslapius. Knygoje liko 227 puslapiai, dėl to ji ir yra neskaitomiausia knyga.
Vieta po grindimis yra labai tamsi ir bauginanti. Joje visiškai nėra šviesos - net jei atsineši lazdelę ir mėginsi sušnabždėti burtažodį, kartais čia tvyranti tamsa tiesiog praryja bet kokį pasirodžiusį saulės ar magiškos šviesos spindulėlį. Visgi nusileidus žemyn dar gali rasti duris su vos įžiūrimu užrašu "មិនបញ្ចូល។ ដាក់ពេញលេញនៃឧស្ម័ន".

[Fiona de Treebook]

Urtė žygiavo skubriu žingsniu į biblioteką. Ji, tarsi gandų gaudyklė, išgirdo, kad bibliotekoje yra slpata, šalta, tamsi vietelė. Kurioje dar niekas nėra buvęs. Aišku, Urtė pasišovė būt pirma tokia, kuri išdrįs patyrinėti tą vietelę. O jos kurso Varno nago mokinė Juliette nenorėjo atsilikti. Ir aišku pasisiūlė eit kartu. Negi varniai nusileis grifams?
Taigi. Sako, kad tai yra po kilimu. Bet bibliotekoje kilimų... Nėra labai daug, bet reiks paieškot. Kai niekas nematys. Nes sakoma, kad ten laikomos uždraustosios knygos. Jos tikriausiai dar pavojingesnės nei uždraustojo skyriaus. Turės būti įdomu. taip eidama mąstė Pang. Ir reikia atsidurti ten anksti, kad būčiau pranašesnė už Juliette. Taip nutarus, trečiakursė pasileido bėgte iki bibliotekos.
Įėjus, jai į akis pirmiausiai krito tai, kad čia buvo žymiai daugiau kilimų nei bet kada. Rimtai? Būtinai dabar turėjo taip padaryti? Kad daugiau darbo būtų? piktinosi. Laimei, kaip tik dabar nebuvo daug mokinių, tad mergaitė galėjo atsidėti paieškai. Ji lėtai, tyliai, eidama per girgždančias grindis, slinkosi link artimiausio kilimo. Jau norėjo žiūrėt kas po juo, bet...
Pradėjo vertis sunkios bibliotekos durys. Urtė išsigando. Reik dingti šovė pirma mintis jai į galvą. Ji paknopstom nėrė prie artimiausios lentynos. Pakeliui, užkliuvo už užsilenkusio kilimo kampo. Krito ant jo. Ir.
Nusileido ji tikrai ne per minkščiausiai. Ji kažkokiu būdu atsirado po kilimu. Tiksliau, ji buvo savo ieškotame kambarėlyje.
- Gelbėkit!- sušuko mergaitė. Staiga kažkas krepštelėjo tolimam kampely:
-K-k-kas tu? Kas ten?

[Luke Ronan Hale]

Luke atsargiai pravėrė bibliotekos duris ir apsižvalgė ar nieko joje nėra. Pamatęs, kad biblioteka buvo tuščia, jis nusišypsojo ir įžengė į vidų, paskui save įtraukdamas Marką. Jiedu nuo pat ežero ėjo susikabinę už rankų ir berniukas džiaugėsi, kad juos kam nors pastebėti trukdė vakaro prieblanda.
-Tai... Kur tas slaptas kambarėlis? - ji tarė atsisukęs į klastuolį. Nelaukęs atsakymo pratęsė - Hmm... Bet spėju nežinai, ar ne? Na ką, tada einam ieškot!
Jis sparčiu žingsniu patraukė link arčiausio kilimo, vis dar nepaleisdamas Marko rankos. Berniuko veide švietė šypsena ir net nuo rasos sušlapusios kelnės nesugebėjo sugadint jo nuotaikos. Grifiukas priėjęs prie kilimo pasilenkė ir pakėlė jo kampą, bet nusivylė po juo pamatęs tik grindis, tačiau greitai jo veide vėl pasirodė šypsena ir berniukas nusitempė klastuolį prie kito kilimo, bet beskubėdamas užkliuvo už užlenkto kilimo kampo ir kūlversčiais nusirito... Kažkur... Ten buvo tamsu ir tylu, Luke girdėjo tik savo ir Marko, kažkaip atsiradusio po juo, alsavimą.

[Markas Moore]

Marką Luke nuo pat ežero vedėsi už rankos ir berniukas negalėjo būti laimingesnis. Jam atrodė, kad sklando virš žemės ir kad sapnuoja, juk taip nebūna realia gyvenime, tiesa? Kad žmogus, kurį įsimylėjai būtų šalia tavęs ir tave mylėtų! Vakaro prieblanda ir rūkas slėpė du susikabinusius ir skubančius berniukus, kai jie lėkė į pilį.
Įžengus į biblioteką, pirmakursius pasitiko tyla bei ramuma, bet nespėjus Markui gerai apsidairyti, Luke jį nusitempė priekin ir pradėjo kilnoti kilimus, Nuo sukeltų žemių ir dulkių, klastuoliui pradėjo kutenti nosį ir jis garsiai nusaičiaudėjo, kai staiga įvirto kažkur su Luke ant viršaus.
-Tai ką... Radom kambariuką?-sukikeno Markas ir atsisėdęs užvėrė liuką, tikėdamasis, kad kilimas viršuje jį paslėps. Apgraibomis susiradęs lazdelę, Markas ją užžiebė:
-Lumos.
Abiejų berniukų veidus apšvietė melsva šviesa. Markas patogiai įsitaisė ir prisitraukė Luke arčiau savęs, kad šiam būtų patogu padėti galvą jam ant peties.
-Tai... Apie ką nori pasikalbėti?

[Luke Ronan Hale]

Lukas buvo šiek tiek sutrikęs tiek nuo, nors ir nedidelio, bet vistiek netikėto kryčio, tiek nuo Marko artumo. Melsvai šviesai apšvietus abiejų berniukų veidus grifiukas apsidžiaugė, nes tikėjosi, kad ši šviesa užmaskuos jo žandus, kurie kuo toliau, tuo labiau panašėjo į du prinokusius pomidorus. Berniukas galvojo ką galėtų pasakyti Markui, tačiau jo mintys vėlėsi taip pat, kaip ir liežuvis, kai jis bandydavo ką nors ištarti. Po kelių akimirkų Lukas nusprendė, kad tai bergždžias reikalas ir nedrąsiai prisiglaudė prie Marko, jam toks artumas buvo neįprastas, grifiukui rodės, kad jo širdis tuoj išsiverš iš krūtinės, jis šiek tiek nustebo pajutęs taip pat smarkiai plakančią Marko širdį, nors šis iš išorės atrodė ramus. Lukas taip susikoncentravo į klastuolio širdies plakimą, kad net krūptelėjo kai Markas uždavė jam klausimą.
-Aš... Um...Norėčiau sužinoti daugiau apie tave.

[Markas Moore]

Luke įsitaisius šalia, Marko širdis pradėjo taip daužytis, tarsi bandytų iššokti iš krūtinės, bet berniukas išlaikė pakankamai ramų veidą bei lygų kvėpavimo ritmą. Grifui paprašius papasaokti daugiau apie save, rudaplaukis nustebo, nes jis mažai kam atrodė įdomus, bet vistiek pradėjo pasakoti:
-Na, pradėsiu nuo to, kad mano motina mirė gimdydama mano seserį, o mano antra mama, tai yra pamotė, mirė neseniai, bet tėvas neleido man atvažiuoti į jos laidotuves, nes, pasak jo, man būnant Hogvartse bus lengviau priimti jos mirtį. Hogvartse kartu mokosi mano vienmetė pusseserė Mayra.  Na, dar lankiau žiobarišką mokyklą paskatintas tetos. Na... Dar esu išmetęs vaiką pro langą ant organiško, tai yra mėšlo, komposto krūvos. Manęs vos neišmetė iš mokyklos, bet ėh, aš to ir norėjau. Kas dar... Esu iš keršto pavogęs dviratį ir numetęs jį sąvartyne. Lygtais viskas. O ką tu gali papasakoti apie save?

[Amanda Adler]

 Amanda Adler vaikščiojo po biblioteką nežinodama kokią knygą pasirinkti. Lentynose iki pat lubų buvo pilna knygų su labai įvairių spalvų viršeliais. Hogvartse ji buvo tik pirmakursė ir dar nebuvo spėjusi priprasti prie bibliotekos didybės. Taip žingsniuodama ji priėjo prie tamsiai žalio kilimo su raudonomis rožėmis. Užlipusi ant jo pirmakursė susiraukė ir koja pastukseno į jį. Jis skambėjo taip, lyg po juo būtų tuščia erdvė. Amanda nustebo. Kiek ji žinojo, po biblioteka tikrai nėra jokios slaptos erdvės. Amanda abejojo ar verta ten eiti, tačiau smalsumas paėmė viršų. Įsitikinusi, kad nieko aplinkui nėra, Amanda mostelėjo lazdele ir ištarė burtažodį. Kilimas pakilo ir nusileido, palikdamas įėjimą į slaptą patalpą. Kiek pamindžikavusi Amanda atidarė angą ir apdulkėjusiais laiptais nusileido į gana didelę patalpą. Lazdele įžiebusi šviesą mergaitė apsidairo. Prie sienų stovėjo knygų lentynos, o patalpos viduryje stovėjo keli seni krėslai. Pirmakursė paėjėjo į dešinę pusę ir atsitūpė. Dauguma knygų buvo senos. Amanda paėmė vieną iš knygų ir atvertė. Perskaičiusi knygos pavadinimą Amanda skubiai ją užvertė. Kiek ji žinojo, ta knyga buvo įrašyta į Hogvartso draudžiamų knygų sąrašą. Amanda skubiai išėjo iš slaptos patalpos. Paslėpusi įkalčius mergaitė išėjo iš bibliotekos.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Vieną penktadienio pavakarę Deoiridh teikėsi pareiti į pilį pakankamai anksti, kad galėtų ramiai pereiti koridoriumi iki Storulės portreto ir nesijaudinti, kad bus pričiupta ir nubausta. Spėjo, kad net ir Matthew nepasibodėtų paskirti arešto, jeigu aptiktų ją koridoriuje trečią ryto. Vis dėlto dabar buvo ne naktis, tad lauke sušalusi mergaitė nutarė eiti ne į nemaloniai triukšmingą Grifų Gūžtos kambarį, o kur nors kitur. Ilgokai svarsčiusi pasirinko biblioteką - vietą, kurioje lankydavosi itin retai.
Įėjusi į knygų karaliją rudaplaukė apsižvalgė. Keletas mokinių sėdėjo prie stalų, tad ji patraukė tolyn - tikėjosi rasti ramesnę vietelę. Neilgai trukus Deoiridh dėmesį patraukė kilimas - atrodė, kad dulkės aplink jį yra pasiskirsčiusios netolygiai, tarsi kas būtų tą kilimą judinęs. Jusdama kylantį smalsumą mergaitė pasilenkė ir paėmusi už kilimo krašto staigiai jį trūktelėjo. Paliko milžiniškas dulkių debesis, tačiau Deoiridh iš karto pastebėjo, kad kažkas po kilimu yra slepiama. Grindyse buvo aiškiai matyti slaptos durelės.
Grifiukė apsidairė aplinkui. Lyg ir buvo viena, nebent kas nors slėpėsi už kokios lentynos. Dėl visa ko apėjo artimiausias, kad įsitikintų, jog jos niekas nemato.
- Kam reikia kažką slėpti bibliotekoje? - susimąsčiusi ištarė Deoiridh ir nuo savo balso krūptelėjo - pasirodo, bibliotekoje buvo labai tylu, o garsų sakinį, ko gero, galėjo išgirsti pusė čia sėdinčių moksliukų.
Dureles plikomis rankomis nebuvo lengva atidaryti, tačiau škotė mokėjo būti užsispyrusi. Ilgokai krapščiusi ji pagaliau atidarė įėjimą į kažkokį neaiškų rūsy. Apačioje buvo visai tamsu, tad ji nieko nematė. Pradėjo dvejoti. Įžiūrėjo, kad yra kažkokios kopėtėlės, tačiau vis tiek nebuvo labai drąsu. Nagi, čia tikrai nėra baisiau nei stryktelėti Moonlight ant veido! drąsino save mergaitė. Kažkodėl prisiminė pirmąjį susitikimą su Sigurdu, kuris įvyko virtuvėje. Ten irgi buvo įvairiausių nesąmonių, tik jie buvo daug suprantamesniu pavidalu: kiaušiniai rudaplaukę gąsdino daug mažiau nei neaiški tamsa. Ko gero, su pastarąja ji turėjo pernelyg daug patirties. Bet kam slėpti tokius dalykus bibliotekoje? Kas jau tokio čia gali būti? Privalau sužinoti! drąsino save mergaitė ir galiausiai padėjo koją ant viršutinės kopėtėlių pakopos. Jautė, kad šiek tiek virpa, tačiau drąsiai leidosi žemyn. Neįsivaizdavo, ar ilgai reikės lipti, nes nieko apačioje nematė. Vis dėlto greitis pamažu didėjo. Kol netikėtai kopėtėlės baigėsi. Deoiridh net nesuprato, kas atsitiko, tačiau staiga pradėjo kristi žemyn. Kritimas netruko ilgai, tačiau smūgis į grindis - gana skaudus. Rudaplaukė sudejavo. Prisiminė panašią situaciją, kai kvidičo rungtynių metu drėbėsi į tribūną. Tada reikėjo stotis ir žaisti toliau. Dabar ji niekur neskubėjo. Tad taip ir liko gulėti ant šaltų ir kietų grindų. Deja, tik iki to momento, kai jai per veidą perbėgo keli vorai.
- Kas čia?! - klyktelėjo mergaitė pradėdama braukyti per veidą. Atmintyje iškilo visi baisiausiai vaikystės prisiminimai.

[Klarė Konė Karter]

Penktadienio popietę leisti bibliotekoje, kai dauguma mokinių atsipalaidavę po pamokų leido laiką savo malonumui, atrodė pats kvailiausias sprendimas. Bet dėl kvidičo treniruočių Grifų Gūžtos atstovė ėmė atsilikti, o profesoriai jautė pareigą kiekvieną laisvą minutę prikišti apie nenumaldomai artėjančius egzaminus. Jei būtų atvirai rėžusi ką mano, būtų pasakiusi, kad vemt verčia. Bet Klarė buvo auklėta tiek šeimoje, tiek ir mokykloje. Grifiukai retai išsišokdavo kandžiomis pastabomis mokytojams. Koledžo stiprybės buvo geros manieros ir išlaikytas tonas, nepaisant to, kad liūto siluetu krūtines pasipuošę mokiniai vis ieškojo nuotykių.
Aukštaūgė nešiojo knygas į vietas, palikusi užrašus ant stalo, kartu su šūsniu dar reikalingų storų, tvirtai surištų pergamento ir popieriaus lapų. Užsivėpsojusi ieškojo skyriaus, iš kurio buvo kiekviena knyga, kai kojos užsipynė už nežinia kodėl užsilenkusio kilimo. Ir nebūtų tai nerangi Karter, jei nebūtų nukritusi žemyn, išmėtydama likusias knygas poros metrų spinduliu.
Grifiukė atsistojo ir ėmė rinkti knygas kuo greičiau, niekam dar nespėjus pamatyti. Neminint gėdos, kuri galėjo apimti eilinį kartą pabučiavus dulkėtas pilies grindis, galėjo gauti skūron už taip nerūpestingai išmėtytą bibliotekos turtą. Viena knyga gulėjo šalia niekada anksčiau nematytos angos.
Ir nors Klarė nebebuvo smalsi pirmakursė, ir daugelis Škotijos glūdumoje stūksančios pilies užkaborių buvo atrasti, pilies mūrai vis keitėsi, dėl magijos buvo neaprėpiami. Naujai atrasta vieta septyniolikmetės net nebūtų nustebinusi, jei nebūtų pasigirdęs balsas iš apačios.
Sunkias knygas pasidėjusi šalimais, prislinko prie pat tamsos prisirijusios skylės.
- Ei, ar ten apačioje kas žmogiško yra? - Tačiau apdulkėjusio kilimo slepiamoje angoje buvo tamsu, tarsi kažkas magišku būdu čia būtų patalpinęs juodąją skylę. Nenorėdama aklai rizikuoti, strazdanė išsitraukė burtų lazdelę iš kišenės, kerų pagalba įžiebdama jos galiuką.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh bandė malšinti paniką, tik, deja, nelabai įsivaizdavo, kaip reikėtų tą padaryti. Galiausiai užsidengė veidą rankomis, mat tikėjosi, kad vorų kojytės, lakstančios per plaštakas, teiks mažiau pasišlykštėjimo. Deja, per pirštus lakstantys aštuonkojai buvo lygiai taip pat nemalonūs, tad grifiukė patraukė rankas, kad galėtų bent ką nors matyti. Vis dėlto patalpoje buvo taip tamsu, kad vienintelė šviesa sklido pro skylę, pro kurią mergaitė čia ir pateko. Dabar ta šviesa atrodė nepakeliamai toli.
Pamažu Deoiridh pradėjo rimti. Nors vorai ją vis dar gąsdino, vis dėlto pavyko priprasti. Kažkas perbėgo per kojas. Grifiukė įtarė, kad tai gali būti žiurkė, tačiau pavyko nesupanikuoti. Deja, vos tik rudaplaukė kiek aprimo, viršuje pasigirdo neaiškus dunkstelėjimas. Mergaitė pašoko ir pažiūrėjo į švieselę. Labai norėjo šūktelėti, paklausti, kas ten yra. Galbūt jai kažkas padės? Vis dėlto nesinorėjo išsiduoti, kad ji čia yra, tad šiaip ne taip prisivertė patylėti. Netrukus į galvą atėjo mintis, kad tas kažkas gali paprasčiausiai uždaryti angą. Ką ji darys tada?..
Vis dėlto panašu, kad ją jau išgirdo, mat klausimas buvo užduotas labai aiškiai. Balsas atrodė tarsi girdėtas, tačiau Deoiridh spėjo, kad taip galėjo atrodyti tik dėl aido. Mergaitė ilgai dvejojo, ar verta atsakyti. Buvo šiek tiek baisu, kad kas nors gali uždaryti skylę net ir žinodamas, kad ji čia yra. Bet jeigu ji tylės... Tas žmogus pamanys, kad čia tuščia, ir tą skylę tikrai uždarys!
- Yra! - galiausiai sušuko Deoiridh. Nuskambėjęs balso aidas gerokai išgąsdino mergaitę, tad ji pažadėjo sau, kad daugiau neištars nė žodžio. Bent jau ne tol, kol tas žmogus neateis čia. Deja, rudaplaukė nė neįsivaizdavo, kaip būtų galima iš čia išlipti. Atsistojusi bandė rasti kopėtėles, tačiau atrodė, kad jos yra pernelyg aukštai - bent jau tokiai smulkiai mergaitei kaip ši grifiukė. Ji tylėjo ir laukė: ar jos gelbėtoja pasirodys? O gal tai buvo tik itin nemalonus pokštas: parodys supratusi, kad čia kažkas yra, tačiau nieko nedarys? Toks poelgis nebūtų labai jau netikėtas, tačiau vis dėlto Deoiridh vylėsi, kad ši mokinė nebus tokia žiauri.
- Čia labai daug vorų, - kiek tyliau pranešė mergaitė nenorėdama ir vėl klausytis klaikaus aido. Atsitraukė iki sienos, vienu momentu pajuto, kad užlipo ant žiurkės ir tikriausiai ją sutraiškė. Stengėsi nekreipti į tai dėmesio, nors juto, kad baimė niekur nenori trauktis: ši vieta buvo pati baisiausia Hogvartse, kiek škotei teko būti.

[Evelina Džonson]

   Vakaras. Aplink Hogvartso pilį sparčiai temo. Akmenimis grįstą kelią į ją nušvietė vien tik įjungti žiburiai pilies patalpose ir maža švieselė sklindanti iš raktininko trobelės. Mokiniai vos tik pavalgę vakarienę skubėjo daryti savo darbų.
   Evelina patraukė į biblioteką - dažną savo užsiėmimą. Stengdamasi kuo tyliau, neatkreipiant į save didelio kitų mokinių dėmesio, antrakursė nuėjo koridoriais link bibliotekos. Tylos preižastis taip pat buvo irr ūkvedys budintis nuo ankstaus ryto iki nakties pilies koridoriuose, o Filčą Evelina kol kas mažiausiai norėjo matyti. Taip pat tikėjosi neišgirsti įkiraus ponios Noris kniaukimo. Apskritai ji mėgo kates ir kitus gyvūnus, bet šios katės tiesiog negalėjo, o gal nenorėjo apkęsti.
   Pasiekusi biblioteką įžengė į tikriausiai puikiausiai pažįstamą kambarį pilyje. Didelės knygų lentynos, dulkės, pergamentas - puikiai pažįstamas kvapas Džonson. Ji pasuko pro dideles medines knygų lentynas vis paimdama knygą į rankas, ir vėl padėdama į nugulėtą jos vietą. Stengdamasi vengti kitų mokinių kontakto ėjo vis giliau, bet tai buvo normaliausia kadangi puikiai žinojo kelią atgal. Medinių grindų nupoliruotos ir daug kojų nuzulintos po kojomis vis džergštelėdavo, lentos.
   Įdomu kiek laiko užtruksiu šį kartą ieškodama knygos. Arba jos visos įdomios, arba nė viena netraukia akies, juk taip sudėtinga išsirinkti iš tokių pasirinkimų! Kai lenta po kojomis džirgštelėjo išties garsiai ji žvilgtelėjo po kojomis. Čia gulėjo prašmatus kilimas, bet jis buvo plonas. Poto viskas įvyko labai greitai ir patalpoje pasigirdo tik prislopinta "yiy" ir toje bibliotekos vietoje vėl viskas nurimo.
   Kilimas slystelėjo po kojomis ir mergaitė jau nieko negalėjo padaryti. Grindys lyg prasiskyrė it baisinga bedugnė nežadanti nieko gero. Gerai buvo tai, kad tai nebuvo bedugnė. Bet blogai pasirodė tai jog Evelina kažkokiu nesuprantamu būdu atsidūrė po grindimis. Šiurpas nuėjo jai peer nugarą ir ji trumpai virptelėjo. Šaltas oras dvelkė aplink ją ir antrakursė įtarė jog tai jau ne biblioteka. Gal aš kokiuose Hogvartso požemiuose? Juk visi žino, kad čia pilna slaptų landų ir užkaborių. Pasijutusi nejaukiai ji apsidairė. Aplink buvo tamsu, bet ant sienos suvirpėjo žibinto liepsna, lyg pajutusi jog kambarėlis po grindymis vėl atgijo ir jai metas vėl užsidegti. Bet Evelina visai nesijautė atgijusi. Kirpčiukai netvarkingai išsidraikę ant akių per griūvimą, pridengė pusę vaizdo. Kai Evelina nepatenkinta nusibraukė juos nuo veido išvydo tai ko niekada nė nespanavo. Čia buvo pilna voratinklių ir ji tikrai sėdėjo (tokioje posoje buvo nukritusi) po grindimis. Galva automatiškai suveikė ir nepagalvojusi apie drovumą, stengdamasi kuo garsiau antrakursė sušuko:
   - Padėkite! Kas nors! Prašau padėkite! - sušuko antrakursė iš visų jėgų.

[Alanas Senkleris]

Alanas Paliko šunį bendrajame kambaryje ir  išlėkė paskui Henrietą ir Patraukė į biblioteką. Galvojo, kad labai gailisi nes dar nemoka praskiedimo kerų, gal jie paslėptų nuo budrių profesorių akių. Ne, blogiau būtų jei mus pamatytų Akilanda. Tas tai prikeltų visą mokyklą. Šitaip begalvojant juodu atklydo į biblioteką.
Liukas turi būti kažkur po kilimu. Prisiminė.
- Ieškok įėjimo kažkur po kilimu. - Pasakė ir ėmė dairytis.
Ir štai, viename iš skyrių pastebėjo paprastą ploną kilimėlį. Atitraukė jį ir pamatė lyg ir dureles padarytas iš medžio. Pabandė atidaryti pirštais, bet nepavyko. Tada pasiėmė lazdelę.
- Alohomora. - Visiškai nieko nenutiko, o šiuos kerus jis tikrai buvo įvaldęs. Tuomet tiesiog atsistojo ant dangčio ir pašokinėjo, o tada prasmego.
Net surikti nespėjo, o ir nenorėjo, nes dar ką būtų prikvietęs. Krito per akliną tamsą. Oras švilpė ausyse. Užsimušiu. Taip ir bus. Galvojo. Krisdamas tespėjo įsivaizduoti, kaip jo tėvams pranešama apie sūnaus dingimą. Jie gal net atsipalaiduotų. Niūriai pasvarstė jis. Juk esu šeimos gėda. Ir tada krito ant žemės.
Visai minkštai nusileido. Šiek tiek prisitrenkė, bet tikėjosi, kad bus kur kas prasčiau. Tuomet atsistojo ant savo sumedėjusių kojų ir užsidegė lazdelę.
- Lumos. - Ir vis tiek čia buvo taip tamsu, kad vos ką galėjo įmatyti.
Berniukas pasitraukė nuo skylės ir ėmė laukti Henrietos.
- Man viskas gerai!
Dar šūktelėjo, bet neįsivaizdavo ar ji išgirdo, nes jam atrodė, kad yra kažkur labai giliai po mokykla.

[Henrieta Poter]

  Įžengusi į biblioteką Henrieta žvilgtelėjo į Alaną. Jau norėjo klausti: Gal kartais žinai kur tas įėjimas?, tačiau berniukas ją pralenkė ir liepė ieškoti po kilimais. Grifė priėjo prie vieno iš daugelio kilimų ir kilstelėjo audeklą. Po juo nieko nebuvo, tad grifė lygiai užklojo kilimą į jo vietą ir patraukė prie kito.
  Jai taip betikrinant kilimus staiga vėl pasigirdo Alano balsas. Jis rado įėjimą! Prilėkusi prie draugo mergaitė pažvelgė į liuką grindyse. Jis buvo senas, pagamintas iš medžio. Henrietos nenustebino ir tai, kad jis užrakintas, juk jeigu tiesa, kad knygos gali įtraukti mokinius į save, tai tikrai geriau užrakinti šį skyrių. Bent jau taip turėtų manyti profesoriai.
  Grifei dar vis galvojant, kaip atidaryti liuką, Alanas atsistojo ant jo ir ėmė šokinėti?! Antrakursė kiek sutrikusi stebėjo kaip pirmakursis bando atverti liuką. Staiga liukas po grifo kojomis prasivėrė ir berniukas krito į tamsą. Henrieta iš karto puolė prie liuko. Slaptoje bibliotekos ertmėje buvo taip tamsu, kad nieko negalėjai įžiūrėti.
  Henrieta negirdėjo Alano ir kaip jis stengėsi nuraminti grifę pranešdamas, kad jam viskas gerai. Antrakursė žinojo, kad reikia leistis ir padėti pirmakursiui, bet ar tada jie ras būdą, kaip iš ten ištrūkti? Dvylikametei buvo sunku apsispręsti kaip elgtis. Tačiau galiausiai ji apsisprendė ir stryktelėjo į liuką.
  Mergina krito kelias minutes. Ir kai jau atrodė, kad kritimui galo nebus, ji nusileido tėškėsi ant kietos žemės. Atsistojusi grifė apsidairė, tačiau nepamatė nieko išskyrus tamsą. Henrieta greitai išsitraukė lazdelę ir ištarė:
- Lumos Maxima!
Iš lazdelės pliūptelėjo stipresnė nei įprasto Lumos šviesa. Bet ir šios šviesos neužteko toli apšviesti. Tačiau pavyko pamatyti nors šį tą daugiau nei tamsą. Pavyzdžiui seną knygų lentyną. 

[Alanas Senkleris]

Išgąstis šitaip nusileidus jau praėjo ir Alanas pamatė, kaip jo bendrakeleivė atsirado šalimais. Išgirdo mergaitės ištartą burtažodį ir pagalvojo, kad tai tikrai kur kas geriau nei paprastas.
- Lumos maxima. - Ištarė ir jo paties lazdelė nušvito kur kas ryškiau. Kokia neperžvelgiama ši tamsa. Galvojo jis. Kažkas krebždėjo kampe. Auris sakė, kad čia gyvena žiurkės ir dar visokie kiti padarėliai. Įdomu, ar jis pats yra čia įkėlęs koją? Alanas jau vaizdavosi kaip galės jam papasakoti apie savo nuotykį. Tik žinoma reikės nutylėti kaip persigandau krisdamas. Pamanė ir nusekė paskui Henrietą iki vienos iš senų dulkėtų lentynų.
- Gaila neturime šluotos. Nežinau kaip išlėksime lauk. - Pasakė, bet visai smagiai. Galvos jis nesuko nes žinojo, kad jau kažką vis tiek sugalvos. O be to labai jau norėjosi apžiūrėti kas gi čia tokio slepiama.
Kai kurios knygos buvo čia sumestos nelabai tvarkingai ir vos palietus buvo galima nuversti jų krūvą ant žemės. Knygų pavadinimai užrašyti svetimomis kalbomis ir nesuprantamais rašmenimis. Alanas jų net nelietė dėl visa ko, tik skaitė lazdelės šviesoje. Tiksliau sakant apžiūrinėjo.
Viena knyga patraukė dėmesį, nes berniukas galėjo perskaityti pavadinimą. Knyga rodėsi visai nepavojinga. Kažkokia poezijos rinktinė. Ji atrodė apsilaupiusi ir apiplyšusi. Po pavadinimu įspaustas toks keistas ženklas, kokio Grifas niekada nematė. Jis panėšėjo lyg ir į runą. Tokią vingrę, net negalėjai nusakyti kokia tai forma. O tada, per lentynas pralėkė kelios didžiulės žiurkės ir toji knyga, kuri stovėjo pakraštyje ir neatrodė stabiliai padėta nukrito, nes jos ją nustūmė. Knyga atsivertė. Ir iš puslapių ėmė lietis šiurpiai šnabždami žodžiai.

[Henrieta Poter]

  Pagaliau pastebėjusi ir Alaną, Henrieta priėjo prie berniuko ir paklausė:
- Ar nesusižeidei krisdamas?
Nors pirmakursis ir neatrodė stipriai susižeidęs, tačiau paklausti privalėjo. Jie dabar pažeidinėjo mokyklos taisykles klaidžiodami po biblioteką naktį. Ir dar, ko gero, uždraustu skyriumi, nes kam dar jį užrakinti? Tad reikėtų pasisaugoti ir nepatekti į ligoninę, nes kitaip, dar neteks po keliasdešimt taškų.
  Kai pagaliau įsitikino, kad draugas sveikas gyvas antrakursė kartu su Alanu patraukė prie knygų lentynos. Dauguma knygų buvo apšiurusios ir parašytos keistais, nesuprantamais rašmenimis. O jau kokia netvarka lentynose! Knygos buvo sumestos kaip išeina ir grifė nejučia kiek atsitraukė toliau nuo lentynos, kad kokia knyga nenukristų ant galvos.
  Galiausiai Alanas sustojo ir ėmė tyrinėti vienos iš knygų viršelį. Tačiau netrukus pro tą knygą pralėkė kelios žiurkės ir pastaroji nukrito ant žemės. Iš knygos pasigirdo šiurpiai šnabždami žodžiai, antrakursę net šiurpas nukrėtė. Ir staiga Henrieta krūptelėjo ir pažvelgė į knygą. Ir kaip vos išgirdusi šnabždesį ji nesuprato?! Šnabždami žodžiai taip šiurpiai priminė iš paveikslų galerijoje kabančio paveikslo sklindantį vaitojimą, kad grifė galėjo galvą guldyti, jog ši knyga yra viena iš tų, mokinius įtraukiančių knygų.
  Jai taip begalvojant pro pat merginos kulnus prabėgo būrelis žiurkių. Henrieta iš netikėtumo stryktelėjo ir prilietė knygą. Kitą akimirką grifė pasijuto įkritusi į pusnį. Greitai pašokus mergina apsidairė aplink. Ji stovėjo ant didelės apsnigtos kalvos. Toliau plėtėsi pievos, o dar tolėliau miškai. Apsisukusi antrakursė pastebėjo už kokių dvidešimties metrų stovinčią trobelę. Ji buvo sena, bet puikiai išsilaikiusi, jos languose švietė šviesos. Dvylikametė suprato, kad viena ten neis. Tad besidairydama ėmė laukti pasirodant Alano.