[Alehandro Murrell]

Laikas bėgo greit. Ryškiai šviečiančią saulę pakeitė menka mėnulio šviesa. Lauke buvo tamsu, laikrodis mušo dvyliktą valandą, bet bare vistiek vyko veiksmas, žiobarai ir burtininkai linksminosi, gėrė, girdėjosi nemenkas triukšmas. Buvo atsiradusių ir tokių "linksmuolių", kurie sumanydavo susimušti, parodyti savo jėgas, bet šie tuoj pat būdavo išprašyti iš kiauro katilo ir jų linksmybės baigdavosi. Taip atsilaisvindavo daugiau staliukų, bet ir jie būdavo tuoj pat užimti. Pelningas šeštadienio vakaras kiauram katilui. Mayran buvo išgėręs, bet visiškai nesijautė girtas ir jeigu nežinotum, nepasakytum, kad jis girtas. Jo galva ir mintys vis dar buvo blaivios ir skraidė kažkur padangėse. Turėdamas omenyje, kad šįvakar po ilgo laiko tarpo eis pasilinksminti, tamsiaplaukis tikėjosi ko nors kitokio, linksmesnio, gal būt daugiau veiksmo, bet to neįvyko. Na, dar visko galėjo būti. Visgi burtininkas dar visai nesiruošė keliauti namo. Nors jam čia ir nebuvo labai linksma, bet šis bent žinojo, kad čia nėra tų trijų idiotų, be kurių pastaruoju metu neapsieidavo nė dienos, galėjo pabūti su savo mintimis, prisigerti ir pasijusti žmogumi, o ne kažkokiu keistuoliu, kuriuo jautėsi visad. Atsistojęs nuo savo staliuko, paliko prie jo savo juodą skrybelę, taip tarsi palikdamas priminimą, kad ši vieta yra užimta ir Mayranas tuoj pat grįš į ją. Nužygiavęs prie baro auroras jau ruošėsi užsisakyti, bet jo akys pamatė merginą, kuri kažkada buvo jo širdies savininkė, net pati to nežinodama. Pakankamai ilgi kaštoniniai, vešlūs, garbanoti plaukai buvo išlikę būtent tokie kaip tada. Visad jį žavėjęs Olivios moteriškumas taip pat nebuvo niekur dingęs. Makiažas, kurio Wallflowerio akimis klastuolei niekad nereikėjo, dengė jos gražų veidą. Jos bejausmis žvilgsnis slėpė tikrąją Legrand asmenybę, kurią prieš lygiai metus strazdanius dar spėjo pastebėti. Keistas jausmas skaudžiai suspaudė krūtinę. Atrodo, kad tarp jų nebuvo nieko rimto, bet Mayranas jau buvo spėjęs pajusti šiltus jausmus šiai nepaprasto grožio savininkei. Žinoma, tam įvykus burtininkas buvo pakankamai pasimetęs gyvenime, buvo kitoks negu yra dabar. Dabar viskas buvo kitaip. Garbanius ne tik pradėjo surasti save kaip asmenybe, bet ir suvyriškėjo, pagražėjo išvaizda. Nors kai kurie dalykai ir nepasikeitė ir su jais jis kitų akimis liko toks pat durnelis, keistuolis.
- Olivia. - Ilgesingas, negarsus, bet rimtas ir vyriškas balsas pasigirdo pilname bare, bet Mayranas buvo pilnai įsitikinęs, kad mergina jį puikiai girdėjo. Jo akys šiuo metu buvo įsmeigtos tik į Olivią.

[Olivia Legrand]

 Eilė, atrodė, jog nemažėja. Nekantraudama persibraukė kaktą sunkiai atsikvėpdama. Buvo susiplanavusi vakarą. Galimai padaugins alkoholio ir pasinaudojusi burtais nukeliaus aplankyti mažosios sesers kapo. Seniai nebuvo. Norėjo palikti gėlių, pasikalbėti. Mėgo šnekėti, pasakoti, bet tik ne tikriems žmonėms. Dažniausiai tai darydavo su mirusia šeima arba gyvūnais. Tikriausiai traukė faktas, jog negaudavo atsako, moralų ir nusivylimo vedamu palaidu gyvenimu.
 Tamsių plaukų savininkė buvo visiškai laisva persona, nuo nieko nepriklausoma, tačiau jautėsi suvaržyta pačios savęs. Niekam nerodydavo tikrojo veido, niekam nepasakojo savo praeities. Turbūt gyvųjų tarpe nebeliko nei vieno žmogaus nuoširdžiai pažįstančio Oliviją. Tik kvanktelėjusi mama, kuri jau visą pusmetį nebeatsimena dukros. Laiko svetimybe. Vardas pasiekęs ausis atkreipė Olivijos dėmesį ne iš karto. Sekundei galėjo pasirodyti, jog žydraakė užmiršo savo tapatybe ir atsiminė tik po keliolikos sekundžių.
- Mayran.. ? - pasuko veidą per petį, tamsios garbanos elegantiškai persimetė lengvai kutendamos nugarą. Balse girdėjosi nuostaba. Vaikinas atrodė mažai pasikeitęs. Galėtų teigti, jog veido bruožai suvyriškėjo. Tvarkingai sušukuoti plaukai pridavė patrauklumo. Po pastarojo susitikimo prieš metus, nesitikėjo daugiau kada pamatyti vaikino. Pabijojo prisirišt ir kaip įprastai pabėgo grįždama prie vienišo vilko gyvenimo. Būdama viena jautėsi saugesnė ir stipresnė, tik kažin ar suvokė faktą, jog vienatvė žudė tamsiaplaukę iš vidaus. Lėtai, skaudžiai ir nepastebimai naikino sielą. Merginos antakiai priartėjo vienas prie kito, o kaktoje išsiryškino kelios raukšlelės. Pasijautė lengvai sutrikusi.
- Nesitikėjau tavęs čia sutikti, - atvirai pareiškė kūnu pasisukdama į vaikiną, nežymiai papurtė galvą į šalis.

[Alehandro Murrell]

Eilė netrumpėjo, bet Mayranui šią akimirką ji visiškai nerūpėjo. Vaikinas net buvo pamiršęs dėl kokios priežasties atėjo prie baro. Dabar visą jo susidomėjimą ir dėmesį buvo patraukusi ši žavi kaštoninių plaukų savininkė, kuri užėmė galima sakyti, kad net gan svarbią vietą jo praeityje. Krūtinę keistai spaudė keistas jausmas, o ir pats burtininkas jautėsi tikrai pasimetęs. Šis paklaustas nė nerastų žodžių apibūdinti kaip dabar jautėsi. Daug jausmų buvo susimaišę, susipainioję, sudarydami gan nemažą sumaištį tamsiaplaukio galvoje.
- Kokia tu... Išgražėjusi... - Gal kiek per liūdnai, išsiilgtai nuskambėjęs vyriškio balsas šiek tiek parodė jo savijautą. Tamsios akys ir vėl nuskanavo liekną merginą. Ji buvo dar labiau išgražėjusi ir sumoteriškėjusi. Būtent jos moteriškumas ir traukė Mayraną. Kai Oliviai buvo tik šešiolika, beveik septyniolika, auroras negalėjo atitraukti nuo jos akių. Tiesa, kitiems tai galėjo pasirodyti gan keistoka, kadangi beveik dvidešimtmečio vyro akį patraukė būtent ji, o ne kas kitas. Visgi, ji buvo tik mokinė viskam įvykus, o Mayran jau buvo pilnai pagal amžių suaugęs vyras. Nors Olivia vis dar ir dabar buvo mokinė, o susižavėjimas ja niekur nedingo, bet vaikinas nežinojo apie to jausmo, kuris anksčiau buvo užsidegęs strazdaniaus krūtinėje egzistenciją...
- Aš taip pat tavęs, Olivia. Čia ne vieta tokioms merginoms kaip tu tokią valandą vienai. - Kiek parodydamas savo rūpestingumą dėl Legrand saugumo, tarė garbanius. Jo akys neapsistojo ties klastuolės akimis ir šis dar kartelį, tarsi bandydamas save įtikinti, kad tai tikrai ta pati Olivia ir ji stovi prieš jį po metų, nužvelgė merginą. Taip. Tai tikrai ji. Širdis trumpam tarsi suspurdo greičiau, bet prisiminęs kaip viskas baigėsi, vaikinas silpnai atsiduso.
- Prisėsi prie manęs? - Tikėdamasis praleisti bent minutę daugiau laiko su ja, nė nežinodamas to tikėjimosi priežasties, tarė Mayranas.

[Olivia Legrand]

- Ačiū.. turbūt..? - numykė nejaukiai vos spėjusi išgirsti komplimentą. Niekada nemokėjo teigiamai priimti komplimentų ar tuo labiau romantiškai su kažkuo bendrauti. Tai svetimos sąvokos, svetimi jausmai. Buvo įsitikinusi, jog tas meilus porų bendravimas, santykiai, santuoka, šeima ne Olivijai skirta. Šokoladinių plaukų savininkė manė, jog jai puikiai sekasi vystyti vienišės gyvenimą.
Atsiduso. Vaikinui pačiam sau prieštaraujant, bukai pakėlė antakius, sunerdama rankas po krūtine. Pirmiausia teiginys, jog jai čia ne vieta, o vos po minutės pasiūlymas palaikyti kompaniją. Tačiau vaikinas klydo. Tai buvo skirta vieta nakties metu pasisvečiuoti pasiklydusioms sieloms.
- Tai man čia ne vieta, bet vis vien turėčiau prisėsti? - pakėlus antakius kiek nusijuokė. Buvo visai užmiršusi apie Mayran įvaldytą kvailumą, nors vaikinas visada atrodė turintis proto. Matė seno pažįstamo veide besikeičiančias mimikas. Įtarė, jog prieš metus per daug suartėjo ir išsigandusi buvo priversta dingti visam laikui. Galėjo prisiekti, jog tamsiaplaukio veide sekundę išvydo liūdesį.
- Visai nepasikeitei, - mirktelėjusi galiausiai pareiškė savąjį pastebėjimą. Bent jau iš bendravimo vaikinas neatrodė pasikeitęs. Žinoma, gali būti klaidingas pirmasis įspūdis.
- Meluoju. Išmokai plaukų kosmetika naudotis, - nesusilaikiusi pridūrė pašmaikštaudama. Daugelis nepažįstamųjų tokias replikas palaikytų įžeidimu, tačiau Mayran pažinojo Olivijos būdą. Turėjo suprasti, jog tai ne piktybinė replika. Barmenui kažką neaiškiai šūktelėjus mergina pikta žvilgsnį pakreipė į jį. Pasirodo priėjo savo eilę, tad aiškiai išdėstė prancūziško vyno pavadinimą, patenkintai perimdama butelį. Nebuvo labai išranki alkoholiui, tačiau kaip tikra prancūzaitė dievino savo kilmės brandintą raudoną vyną.

[Alehandro Murrell]

Merginai pasišaipius iš jo, Mayranas tik nusišypsojo. Buvo pasiilgęs senų laikų, tikrai pasiilgęs. Mayranas pasiilgo ne tik tų laikų kai viskas tarp jo ir Olivios buvo kiek kitaip, bet taip pat pasiilgo ir Hogvartso bei kitos magiškos mokyklos laikų. Šis pasiilgo buvimu mažu vaiku, nebijojimo dėl maisto gavimo, būsto turėjimo. Viskas tada būdavo kitaip. Jam nereikėdavo bijoti, kad neturės ką valgyti, nereikėdavo bijoti, kad jeigu nesumokės mokesčių, iš jo bus atimtas stogas virš galvos. Mažajai Mayrano versijai nereikėdavo eiti į darbą, žinoti, kad bosas jo nemėgsta vien dėl to, kad yra Mayranas, sulaukti keistų, pasibaisėjančių žvilgsnių iš bendradarbių, magijos ministerijos darbuotojų. Trumpiau pasakius, gyvenimas buvo gražesnis ir daug lengvesnis. Strazdanius niekad nesuprato ir nesupras kodėl šių laikų vaikai taip skuba užaugti, pasinerti į žiaurų bei sudėtingą suaugusiųjų pasaulį. Suaugus gali atrasti laimę, labai pasiseks jeigu ją atrasi ir nepakliūsi į tai, į ką pakliuvo Wallfloweris ir tikrai ne vienas kitas žiobaras ar burtininkas. Tiesa... Auroro laimė kažkada labai trumpai buvo atrasta, bet kaip greitai išdygo, taip greit ir pradingo. Dabar ta sena laimė stovėjo prieš garbaniu. Ji buvo pasikeitusi, dar labiau išgražėjusi, bet šis nebejautė to, ką jautė seniau. Pagalvojus apie tai, burtininko širdis kiek suvirpėjo, bet šis nė nebenorėjo galvoti apie praeitį. Nieko nebepakeisi...
- Pasiilgau tavęs. Būtų malonu, jeigu prisėstum. Nesuprask neteisingai. Aš noriu tik pasikalbėti kaip seni pažįstami. - Išlindęs iš savo apmąstymo pasaulio, tarė dvidešimt dviejų metų vaikinas ir tamsiomis akimis susirado Olivios akis. Menkas šypsnis papuošė magijos ministerijos darbuotojo veidą.
- Prancūziškas vynas? Nesikeiti, visai nesikeiti. - Praplatindamas šypsnį veide tarė Mayranas. Trumpam nusukęs akis į barą, užsisakė gėrimo ir sau. Kai butelis buvo pristatytas, buvęs klastuolis žengė kelis žingsnius link blizgančio stalelio prie lango, taip parodydamas iniciatyvą ir tikėdamasis, kad mergina visgi priims jo pasiūlymą prisėsti kartu.

[Selena Lawrenz]

  Vasaros popietė Londone buvo niekuo neįprasta, lietaus lašeliai atsimušė į Kiauro Katilo langus, o Selena, kaip visad ne per geriausios nuotaikos mėgavosi tyla ir ramybe. Na, bent jau stengėsi mėgautis, kadangi burtininkų smuklėje bei nakvynės namuose burtininkų matėsi vienas kitas, o ir jie sėdėjo ir šnekučiavosi šiek tiek tolėliau. Magijos ministerijoje dirbanti panelė džiaugsmingai šyptelėjo, tai kad Selenai netrukdys jokios žmogystos tikrai buvo nuostabu. Nors šiuo metu ir jautėsi vieniša, netinkamos draugijos aštuoniolikmetė, taip pat netroško.
  Susikėlusi koją ant kojos gurkštelėjo raudono, prancūziško vyno, kurio net gi sugebėjo rasti ir čia. Pasimėgavusi skoniu išsitraukė kažkokį pergamento lapą ir stengėsi įdėmiai į jį įsiskaityti. Nenorėjo dailiai išraityti savo parašo po, bet kuo. Deja, galvoje skraidžiojo visai kitokios mintys, pradedant prisiminimais, kurie kėlė liūdesį. Iš tiesų panelė nesuprato, kaip galėjo pasiilgti kažkokios gyvenvietės, kurioje gyveno ir patirti vienatvės jausmą. Tai irgi jos galvoje sukėlė sąmyšį. Magijos ministerijos darbuotoja net gi nebuvo viena, juk vis dar gyveno su tėvais, kurie palaikydavo ją kiekviename žingsnyje, tačiau vienatvės jausmas joje egzistavo jau pakankamai ilgą laiką...
  Isabellos lūpas paliko nereikšmingas atodūsis ir ši pažvelgė į jau tuščią, stiklo taurę.

[Magdė]

 Alisa klaidžiojo po Londoną. Jai atiteko garbė supirkti vaišes prabangiam Spellman'ų namuose vyksiančiam vasaros atostogų proginiam vakarėliui. Deja, ji nesilankė šiame mieste jau nuo tos įsimintinos rugpjūčio dienos, kai viena Skersiniame Skersgatvyje pirkosi daiktus mokyklai. Netrukus mergina visiškai susipainiojo šio klaidaus miesto gatvelėse. Rodos, vienas kelias pynėsi su kitu lyg labirintas ir velai teko laviruoti tarp senovinių namų.
 Galų gale penktakursė aptiko ,,Kiauro katilo" užeigą. Lengviau atsidususi, švilpė spustelėjo durų rankeną ir kita ranka užsismaukė ant galvos gobtuvą. Nenorėjo kristi į akis, o vela spindinčiais sidabro plaukais ir blyškiu kaip pilnatis veidu tikrai ,,apšviečia" šią užeigą.
 Žmonių buvo mažai, nes juk pats darbymetis. Oras subjuręs, langus talžė stiprus vėjas, o į stogą liūdnai ir ritmingai barbeno lašai, lyg maži būgneliai grojantys tą pačią sielvartingą melodiją. Keletą stalų buvo užėmę burtininkai ir raganos, tačiau lankytojų nebuvo daug. Pats tas tokiai vienišei, kaip ji.
 Penkiolikmetė išsirinko staliuką prie lango, netoli kažkokios nepažįstamos, jaunos, tamsiaplaukės merginos. Ji skaitė pergamentą. Alisa nevalingai ėmė ją tyrinėti. Tamsūs plaukai, šiek tiek įdegusi, persiko atspalvio oda, gintaro spalvos, pelėdiškos migdolo formos akys. Į akis krentanti apyrankė iš safyrų ir gana prabangus smėlinis paltukas rodė, kad mergina neskursta. Veido bruožai išdavė, kad ji ambicinga, tvarkinga, tačiau nepasitiki bet kuo, moka atsirinkti žmones.
 Tas veidas man patinka,  baigusi ,,skenuoti" nepažįstamąją, pagalvojo mergina. Ištvermingas, kantrus, o išvaizda rodo, kad kūne glūdo neeilinė, savo nuomonę gebanti apginti siela.
 Vela nedrąsiai atsistojo ir lėtai prisiartino prie baro. Paslaugus barmenas, kiek ji buvo girdėjusi, vardu Tomas, akimirksniu prisiartino prie jos ir pasiūlė puodelį kavos. Droviai padėkojusi, penktakursė sukrapštė piniginėje kelis knutus, padavė nuoširdžiai atsisakinėjančiam Tomui ir paėmusi puoduką, nusinešė prie staliuko. Jau palietė lūpomis kavą, kai staiga, puodelis iškrito jai iš rankos ir triukšmingai sudužo ant akmeninių užeigos grindų, o pati Alisa parkrito ant kavos. Daugiau nieko nejautė ir negirdėjo.

[Selena Lawrenz]

  Tuščia stiklo taurė neatrodė patraukliai, tad Selena ramiai, niekur neskubėdama nukulniavo šios taurės ir vėl pripildyti raudonu, prancūzišku vynu. Tikriausiai barmenui tai pasirodė šiek tiek keista, tačiau Magijos ministerijoje dirbanti mergina stengėsi į tai nekreipti dėmesio. Gavusi ko ir norėjo su alkoholio pilna taurė rankoje žingsniavo link to pačio blizgančio stalelio ant, kurio buvo palikusi tą patį pergamentą. Vylėsi, kad jo niekas nenugvelbė, net neįsivaizdavo ką būtų dariusi, jei kažkoks ilgapirštis būtų pasisavinęs dokumentą. Selenos laimei, pergamentas gulėjo savo vietoje, tačiau netoli to pačio stalelio jau gulėjo ir kažkokia mergaitė. Nors įprastose sąlygose, Lawrenz baltaplaukę būtų palikusi likimo valioje, šiuo metu vis kas pasisuko kitokia linkme. Atrodo, visa smuklė sužiuro į ją, Seleną, kuri visiškai nenusimanė hilerių darbuose, tad aštuoniolikmetė nesumintydama kitokio varianto tiesiog priklaupė prie mergaitės ir patikrino pulsą. Kiek mokyklinės žinios leido suprasti, jis nebuvo labai silpnas, reiškia mergaitė buvo gyva.
  – Kelkis, nevaidinus čia, – vos girdimai sumurmėjo ir tuo pat metu grakščiai stryktelėjo ir atverė „Kiauro Katilo“ pagrindinio įėjimo duris ir langus. Taip leisdama šviežiam orui pasiekti melynakę. Net nesuprato, kodėl daro tai, ką daro, tačiau rodėsi, kad jaunajai burtininkei nuo tokių veiksmų prasčiau nebuvo.
  Juodaplaukė gurkštelėjo savojo vyno, lyg laukdama, kol šviesiaplaukė mergaitė parodys, daugiau gyvybę simbolizuojančių ženklų. Ir į ką aš sugebėjau įsivelti? - paklausė savęs, gintarines akis vis nukreipdama į mergaitę, o po kelių sekundžių ir į taurę vyno.

[Magdė]

 Alisa gulėjo ant kietų "Kiauro katilo" grindų. Visos jos atostogos turėjo prasidėti katastrofa .Jos megztukas permirko nuo išsiliejusios kavos, o veidas nubalo. Iš toli atsklido pergamento bei rašalo kvapas ir lengvas vyno aromatas. Mergina su pasimėgavimu truktelėjo jį nosimi.
 Tą akimirką kažkas tiesiai prie jos ausies griausmingai driokstelėjo. Gal bomba, o gal išsiveržė ugnikalnis. Tik po kelių sekundžių vela suprato, kad tai tik aukštakulnių kulniukas. Nualpus jos klausa taip paaštrėdavo, kad musės zvimbimas galėjo pasirodyti tartum sraigtasparnio keliamas šniokštimas.
 Penktakursės vokai švelniai, vos pastebimai virpčiojo, tartum laivo burės. Mintyse iškilo prisiminimas. "Navis Habitus" uoste stovintis Veronicos laivas, gaubiamas baltų, švelniai banguojančių tarsi jūra burių. Švilpė ir toliau žingsniavo per atminties paveikslų galeriją. Ji prisiminė pirmąją dieną Hogvartse. Kaip ji, vienuolikos meų kukli mergaičiukė, perplaukė ežerą ir žavėdamasi pilimi įžengė į Didžiąją salę. Mintys plaukė toliau. Staiga penkiolikmetė prieš akis išvydo vienintelį laimingos savo šeimos atsiminimą. Tai buvo momentas, kai jie visi, mama, tėtis ir ji pati, buvo nuvykę prie jūros ir apsistojo mažame namelyje, pasislėpusiame tarp kopų. Tėtis visą laiką lakstydavo su ja palei bangas, gaudydavo vėją ir debesis,o mama atgabendavo jai visą šūsnį knygų. Tada ji dar nebuvo įsirėžusi į velos atmintį, kaip amžina jos kankintoja ir juodoji magė.
 Staiga Alisa suvokė, kad ji verkia. Iš tiesų - iš akių kampučio ištekėjo ir per skruostą nusirito keletas ašarų. Mergina stengėsi susilaikyti, tačiau nepavyko. Buvo sunku suvokti, kad tėvų nebėra. Žinoma, ji turėjo mamytę, beprotiškai, be galo be krašto mylimą Sabriną, tačiau tai ne tas pats. Viskas, tas namelis tarp kopų, saulės šildomos ir vėjo šukuojamos putotos jūros bangos, tėčio veidas, šokoladu ir arbatinėmis rožėmis kvepianti biblioteka, mamos ir tėčio veidai bei gražus paveikslas, vaizduojantis viksvomis apaugusią kopą ir jūrą, stovintis tėvo kambaryje - viskas plūstelėjo į atmintį su tokia jėga, kad vela atmerkė akis. Jai vis dar buvo sunku viską suvokti. Priešais ją kažkas šmėžavo. Gražus kaip rožės žiedas veidas, tamsiomis akimis, juodais plaukais, bei švelnia, kiek įdegusia oda. Nesusilaikiusi penktakursė apkabino tą moterį, stovinčią priešais, savo mielomis kvapiomis rankomis ir sugėrė paskutinius ašarų likučius į jos apsiaustą.
 -Ačiū, - nežinodama, kam dėkoja, pasakė ji. Tačiau tikėjosi, kad tas žmogus nebus toks, kaip jos "mylimoji tetulė Veronica".
 

[Selena Lawrenz]

  Mergaitės drabužiai atsidavė kavos aromatu. Tiesa, Isabella tam būtų neprieštaravusi, tačiau susimaišęs vyno ir karčios kavos kvapas Magijos ministerijos darbuotojai buvo ne prie širdies. Nenoromis įkvėpusi tvankaus oro mergina nusipurtė ir tą pačią akimirką pažvelgė į baltaodės akis. Pamažu jos prasimerkė ir Selenai lyg nuo širdies akmuo nusirito. Ne, jai tikrai nerūpėjo kažkokia šviesiaplaukė nualpusi prie jos kojų, tačiau netroško pirmą kartą gyvenime išvysti lavoną būtent tokiomis sąlygomis. Neįsivaizdavo, ką būtų dariusi tokioje situacijoje, bet kažkur giliai galvoje iškilo mintis, kad būtų paprasčiausiai nualpusi, o tai neskambėjo nuostabiai. Magijos ministerijoje dirbanti aštuoniolikmetė nenorėjo pasirodyti tokia silpna dar ir, dar kartą. Jau ir vieno karto užteko visam gyvenimui.
  - Kelkis, - giliai įkvėpusi tarė ir ištiesė ranką permirkusiai šviesiaplaukei. - Neišsidirbinėk daugiau taip, -tarstelėjo ir priverstinai šyptelėjo, tačiau iš visų jėgų stengėsi išlikti maloni. Kažkodėl pati situacija priminė antrąjį susitikimą su Davina, ne tokį ir laimingą, tačiau visiškai nuoširdų, ir be abejonės geriausią to vakaro pokalbį.
  Selena nužvelgė smuklės vidų, nors burtininkų buvo vis mažiau ir, mažiau Lawrenz dėl to nesirūpino. Bent jau prie žmonių nepasirodė, kaip paskutinė mulkė, nesugebanti pagelbėti kažkokiai nepilnametei, kuri nualpo prie jos kojų. Juk nevisi individai žinojo, kad panelė nedirbo hilere ir nenusimanė šioje specialybėje.
  Lawrenz sumišusi apsidairė ir giliai įkvėpusi kelias minutes leidosi būti apkabinama. Kažkokia likimo ironija, pati sau ėmė priminti Daviną, atokiame skersgatvyje. Tiesa, Selena nebuvo tokia nuoširdi ir gera, ji tebuvo... Net nežinojo, kaip save apibūdinti. Tamsiaplaukė buvo kažkas. Tikriausiai, kažkoks padaras kiekvieną kartą nesuvaldantis savo emocijų ir neišaugęs iš paauglystės laikotarpio. Taip, šis apibūdinimas Magijos ministerijoje dirbančiai panelei tiko kuo puikiausiai.
  - Jeigu nori, gali prisėsti štai čia, - ranka mostelėjusi į prie to pačio blizgančio stalelio esančią kėdę pasakė ir tuoj pat iš smėlinės spalvos paltuko išsitraukė juodmedžio lazdelę. Lawrenz nenaudojo burtų, kada jų nereikėjo, gal net kiek privengė, bet norėdama pasirodyti išsilavinusia ir kiekvienoje padėtyje žinančia ką daryti moterimi panaudojusi Targeo burtažodį ant grindų išsiliejusį skystį paprasčiausiai susiurbė. Neneigė to, kad kerėti mokėjo, tad tarti žodžio net nereikėjo, tačiau anaiptol nebuvo tobuliausia kerėtoja pasaulyje. Tarkim eliksyrų maišymas ir virimas skambėjo daug žavingiau ir šiam dalykui, Magijos ministerijoje dirbanti panelė būtų skyrusi visus gyvenimo metus, jei nebūtų patekusi į darbą, kuriame užėmė vadovės pareigas. Vis dar negalėjo apsispręsti, kas buvo geriau ar ramus įvairių viralų virimas, ar sėdėjimas kabinete kartu su krūva dokumentų nuo ryto iki vakaro.
  Krestelėjusi ant kedės mergina pasirėmė smakrą ranka ir auksinėmis akimis nužvelgė pergamentą, kelis kart perskaičiusi tekstą parašyta ant popieriaus žiobarišku, juoda spalva rašančiu tušinuku išraitė savo vardą, pavardę ir parašą, taip pat nepraėjus nei kelioms sekundėms mergina sulanksčiusi dokumentą įsidėjo į smėlinės spalvos drabužio kišenę, turėdama absurdiškos vilties, kad nebus pamiršusi, jog pergamentą paliko būtent palutuke, vos tik grįžus į butą ar Magijos ministeriją.

[Magdė]

 Alisa dėkinga pažvelgė į moterį, stovinčią priešais.
-Labai ačiū, - kiek nedrąsiu ir tyliu, bet maloniu balsu ištarė ji ir prisėdo prie staliuko, greta Magijos ministerijos darbuotojos smėliniu paltuku.
Kurį laiką vela stebėjo, kaip moteris gurkšnoja vyną iš krištolo taurės ir skaitinėja kaligrafiškai ant pergamento išraitytą tekstą su daugybe visokiausių antspaudų, patvirtinimų ir parašų. Veikiausiai tai buvo dokumentas. Ir, atrodo, gana svarbus.
 Penktakursė pakilo ir nužingsniavo prie baro, ketindama užsisakyti dar vieną puoduką kavos. Jos mėgstamas gėrimas, išpiltas ant grindų, jau buvo susiurbtas krupščios Magijos ministerijos darbuotojos lazdele.
 -Laba diena, pone Tomai, - maloniai ir mandagiai pasisveikino švilpė ir apjuosdama ranka visas grindis šyptelėjo, - Tikriausiai matėte, kas atsitiko su mano kava. Taigi, paprašysiu dar vieno puodelio kavos su medumi ir lėkštės karštų sausainių bei pyragėlių. Taip pat vienos porcijos vištienos kepsnelių su keptais obuoliais, prieskoniais pagardintais ryžiais ir šviežiomis daržovių salotomis.
 Penkiolikmetė prisiminė gražiąją tamsiaplaukę moterį, ir pridūrė:
-Kita vertus, dvi porcijas.
 Kol barmenas Tomas perdavė virtuvės darbuotojams užsakymą, Alisa žvalgėsi po smuklę. Lietus lauke liovėsi, tad dauguma žmonių jau buvo išėję į gaivų lietaus orą. Be jos ir jos „staliuko draugės“ „Kiaurame katile“ tebebuvo tik aukštas burtininkas vešlia ruda barzda ir surukusi griežtų veido bruožų senutė, sėdinti pačiame atokiausiame kampe.
 Kai jos užsakymas buvo paruoštas, mergina išsitraukė piniginę, pasikrapštė tarp monetų ir pastūmėjo barmenui keletą galeonų ir saujelę siklių. Tada, paėmusi padėklą su maistu, vela patraukė prie jų staliuko ir nukraustė ant jo visus valgius. Garuojanti ir kvepinati kava porceliano puoduke ant lėkštelės, lėkštė, kupina įvairiausių sausainių ir pyragėlių ir pietų porcija atrodė labai gardžiai.
 Penktakursė prisėdo šalia moters ir pastūmė jai vieną viliojančią lėkštę su vištienos kepsneliais, keptais obuoliais tešloje, prieskoniais pagardintais ryžių kamuoliukais ir daržovėmis.
 -Užsakiau šią porciją jums. Galite valgyti. Nebent...Na, nebent jūs nealkana, - nedrąsiai tarstelėjo ji ir ismeigė žvilgsnį į sijonėliu pridengtus savo kelius. Jai vis dar buvo sunku bendrauti su nepažįstamaisiais. Tik Sabrina buvo išimtis. Sabrina buvo jos drsos, meilės, šviesos ir motiniškos šilumos šaltinis. Jos švyturys tarp bėdų ir baimių tamsumos.

[Selena Lawrenz]

  - Labai prašom, - vangiai šyptelėjusi tarstelėjo nepakeldama akių į mergaitę. Auksinės akys nukrypo į ant blizgančio stalelio padėtą knygą. Kartais knygos buvo puikus išsigelbėjimas, kai nesinorėjo bendrauti. Isabella dažnai apsimesdavo, kad skaito, nors iš tikro ramiai mėgavosi tyla ir ramybe, apmąstydavo priimtus sprendimus ir kitus rūpimus klausimus. Taip būtų dariusi ir dabar, iš tiesų netroško bendrauti su šviesiaplauke, bet pati teikėsi pakviesti burtininkę pakalbėti ar nuveikti ką tik mergaitė norėjo. Pati prisivirė košės ir dabar privalėjo tai pripažinti...
  - Dėkui, - neužtikrintas, tačiau visiškai realus padėką simbolizuojantis žodis paliko rožės raudonumo spalva padažytas lūpas. Ši tuoj pat iš smėlinio paltuko kišenės išsitraukė porą galeonų ir ištiesė juos jaunajai burtininkei. Selena žvilgsniu parodė, kad Alisa juos turėjo priimti, kadangi Lawrenz jų pasiimti atgal nežadėjo. Kad ir kokia situacija pinigų sferoje vyravo tamsiaplaukės gyvenime, niekad nebūtų sau atleidusi, jeigu būtų leidusi panelei mokėti už jos maistą.
  - Aš Selena, o į tave kreiptis baltaplauke ar turi, ir kokį kitokį vardą? - nejaukiai nusijuokė pabaigusi neilgą sakinį savo kalbos. Nors su Hogvartse besimokančia panele neturėjo nieko bendro, nujautė, kad jeigu tektų susitikti dar kartelį, o gal ir ne tokiomis aplinkybėmis burtininkės vardą žinoti buvo neprošal.
  Auksaakė pažvelgė į netoliese sėdinčią mergaitę. Pasirodė, kad jos akyse vis pasirodydavo baimės šešėlis. Nors iš tiesų, Vizengamoto teisėja jautėsi taip pat, jai puikiai sekėsi tai nuslėpti. Buvo užtikrinta tuo, dar nė karto per visą laiką niekas nepamatė baimės joje. Nebent Davina, tačiau tuo metu visa situacija buvo paini ir aštuoniolikmetė negalėjo susivaldyti. Šiuo metu tikėjo, kad viskas buvo daug geriau. Na, bent jau norėjo tikėti.
  - Ė, klausyk, - šelmiškai pradėjusi giliai įkvėpė. - Manęs tikrai nereikia bijoti, aš tau nieko nepadarysiu, - pasakė ir gūžtelėjo pačiais. - Žinau, kad bendrauti su ką tik sutiktu individu yra sunkoka, bet tau tikrai nieko nenutiks...- kiek neužtikrintai pridūrusi giliai įkvėpė ir pažvelgė į lėkštę pilną maisto. Gardus kvapas pasiekė merginą ir ši netrukus gardžiavosi Alisos išrinktu valgiu.
  Pozityvumas merginos gyvenime nebuvo dažnas reiškinys. Intravertei bendrauti taip pat buvo sunku, juk daug mieliau būtų tylėjusi ir viskas, tačiau nenorėjo, kad baltaplaukė sektų tokiu jos pavyzdžiu. Teko tik valandėlę pavaidinti linksmą ir savimi pasitikintį žmogų. Apsimesti, kad psichologiškai nesijautė palūžusi ir tiesiog visą dėmesį skirti mergaitei. Nors iš pirmo žvilgsnio toks sprendimas skambėjo keistai, Lawrenz vaikystėje motyvacijos ir dėmesio labai trūko. Ji nieku gyvu nenorėjo, kad kitam asmeniui tektų patirti kažką panašaus...
  - Gal nori ko nors paklausti, ar kažką papasakoti? - nesumąsčiusi, ko galėjo paklausti atrodė, jautrios asmenybės nejaukiai šyptelėjo ir prikandusi lūpą laukė atsakymo.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Išdykėlio vėjo pirštai įkyriai žnaibė paraudusius skruostus. Dar tik gruodžio pradžia, o jau šaltis spaudžia lyg pačioje Rusijos gilumoje. Piktinosi islandas, apsimūturiavęs šaliką ligi pat ausų ir susikišęs rankas į kišenes. Šiandien ryte pamatęs orų prognozę tik šyptelėjo - nuo kada Londone būna tokia temperatūra? Pasirodo, būna. Todėl visą dieną teko šalti tik su plonu paltu, nors tai, žinoma, buvo šimtą kartų geriau nei gatvių asfaltą tirpdanti vasara. Deja, ne tik orų problemos be perstojo kankino jo mintis. Gyvenimas niekada nebūna toks paprastas...
Pagaliau pasiekęs ,,Kiaurą Katilą'' Sigurdas iš palengvėjimo net atsiduso. Žaismingas vėjo gūsis su trenksmu atlapojo duris, priversdamas krūptelėti ne tik jį, bet ir užeigos lankytojus. Kiek man dar nesiseks? Palydėtas kelių piktokų žvilgsnių nužingsniavo prie laisvo staliuko šalia lango. Čia palaimingai įsitaisęs šiaurietis užsisakė karštos arbatos. Pačios pigiausios. Pala, negi tai pradedančiojo bomžo požymiai? Deja, tai buvo tiesa. Skaudi, it rūgštimi graužianti smegenų ląsteles, todėl reikėjo šią problemą skubiai spręsti.
Viskas prasidėjo nuo to karto, kai ieškodamas darbo įsidarbino žiobarų greitojo maisto restorane. Ten virė lankytojų akims nematomas chaosas, nuo kurio buvo galima išprotėti pačią pirmą dieną. Be to, visada reikėjo saugotis, kad neišsprūstų koks neatsargus žodelis apie magijos pasaulį. Keista, bet būtent tai privertė vaikiną suprasti, kaip jis puikiai pritapo pastarajame. Deja, išdirbęs tame pragare savaitę nieko nelaimėjo, nei pažinčių, nei daug pinigų - nebent žinojimą, kad ten niekada negrįš. Vis dėlto geriausias spyris į užpakalį buvo netikėtas tėvo skambutis. Šis neįprastai piktai pareikalavo, kad sūnus pagaliau susitvarkytų savo finansinį gyvenimą, nes mėnesinės įplaukos buvo išnaudojamos švariai. Ir islandas negalėjo atsakyti, kad jau kelias savaites ieško tinkamo darbo bei kad yra pernelyg išrankus. Jis pats suprato, jog kurį laiką elgėsi tikrai neatleistinai, taip baisiai apsileisdamas, todėl būtinai reikėjo taisytis. Kita vertus, nenuotuokė, kaip išvis toks dakykas jam galėjo atsitikti.
Dar vienas gilus atodūsis paliko nuo šalčio suskirdusias lūpas - Sigurdas buvo visiškai paskendęs savo mintyse, bandydamas ieškoti išeities. Vis dėlto pastebėjo patiekiamą arbatą ir linktelėjo. Maloni smuklės šiluma pamažu leido atsipalaiduoti, bet, net nespėjus pasigardžiuoti karštu gėrimu, netikėtai atėjo mintis - ką pagalvotų Deoiridh, sužinojusi apie tokią situaciją? Tikriausiai atsisakytų bendrauti su nesusitvarkančiu gyvenimo ir visiškai neatsakingu bernu. Jai tikrai negalima leisti sužinoti apie tai. Nusprendė vaikinas, pūsdamas į arbatą ir pamažu siurbčiodamas ją. Skonis nesužavėjo, tačiau teikiamas karštis buvo svarbesnis - vos po kelių gurkšnių pajuto atšylantį kūną. Deja, nuolat galvoje įkyriai tarsi uodai zvimbiančios mintys neleido užsimiršti. Nei škotė, nei pinigų problema neketino greitu metu palikti smegenų, lyg jos ketintų apsigyventi visam laikui. Šiaurietis nebūtų prieštaravęs pirmajam variantui, tačiau antrasis, rodės, po kelių sekundžių išsprogdins visą galvą ir visas turinys išsitėkš gretimon sienon. 
Akys, visąlaik buvusios bukai įsmeigtos į stiklą, dabar nukrypo tenai. Laimei, tapetų dar nemargino persidirbusios jo smegenų ląstelės. Ten buvo kai kas kita, privertę perskaityti tekstą dar kartą. Širdis suspurdėjo - negi tai tiesa? Skelbimas ieškojo darbuotojų ir ne bet kur, o čia! Negi...negi visa tai netrukus išsispręs? Negalėjo patikėti islandas, nužvelgdamas patalpą naujomis spalvomis. Ar jis galėtų čia dirbti? Aplinka tikrai maloni...
Greitai pabaigęs arbatą viltingai prisiartino prie baro ir užkalbino darbuotoją:
-Sveiki, ar tas darbo skelbimas dar galioja? - nervingai paklausė , padėdamas tuščią puodelį. - Taip? O, į ką reikėtų kreiptis dėl to? - Sigurdas privertė save atidžiai klausytis, nes rodėsi, kad mintys visai pakvaiš iš susijaudinimo ir žiupsnelio laimės. - Ačiū.
Taigi, netrukus jis nuslinko pastato gilumon. Eidamas dar pagalvojo, kad jei čia įsidarbins laisvu nuo studijų laiku, galbūt kada nors papasakos apie šį atsitikimą Deoiridh.

((RPG baigtas))

[Milanas Lestreindžas]

Prie stalelio sėdėjo tamsiaplaukis jaunuolis ir žvelgė pro langą į praeivius. Dafydd nematė. Tai yra nematė jokio raudonplaukio. Alanas sakė, kad tas Dafydd toks yra. Bet kol kas neužtiko tokio. Labai greitai nusibodo vėpsoti pro langą. Todėl gurkštelėjo iš taurės savo kokteilio ir išsiėmęs telefoną įniko į žaidimą. Visai neseniai padoriai išmoko tuo daiktu naudotis ir Milanui atsivėrė internetas ir žaidimai. O jie visai padėdavo stumti va tokias nuobodžias akimirkas, kokia buvo ši. Dabar įsijautęs jis pyškino savo priešus ir skynėsi kelią per mišką. Šitam žaidimui interneto nereikėjo, todėl galėjo žaisti.
Žodžiu įsijautęs nebematė išvis nieko aplink. Beveik pamiršo ko išvis čia atėjo. O atėjo Alano prašymu kalbėtis apie savo garbiosios mamelės turimą galeriją ir kažkokius Dafydd paveikslus, kuriuos turėjo paimti ir perduoti jų meno ekspertei. Nei už ką nebūtų ėmęsis šios nuobodybės, bet Alanas prašė ir todėl Lestreindžas smaksojo prie šio stalo.
Kiek žinojo Alanas tam Dafydd, kad ir kas jis bebūtų parašė, jog pažįsta žmogų, turintį galeriją ir paveikslų parduotuvę Paryžiuje ir kad gali juos suvesti. Tada jau pats Milanas parašė tam Dafydd. Juk reikėjo susitarti dėl susitikimo vietos.
Dabar buvo gruodžio pradžia ir vilktis į Kiaurą Katilą iš namų baisiausiai tingėjo.
Dar parašė jam, kad ant stalo, prie kurio sėdės pastatys didelį indą su vaisiais. Kad tas žmogus prisėstų prie reikiamo staliuko. Juk jie nepažinojo vienas kito. Taip ir buvo. Ant Milo stalo stovėjo didelis senoviškas indas pilnutėlis vaisių.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jeigu ne noras maždaug per naujus metus iš viso išeiti iš prakeikto banko, Dafydd dabar sėdėtų namuose ir laikytų glėbyje nuostabiausią merginą pasaulyje. Darytų viską, kad jai būtų lengviau, kad tik mažylis gimtų sveikas ir stiprus. Deja, daugiavaikės šeimos tėvas privalėjo dirbti ir užsidirbti. Taigi teko trenktis į Londoną ir ten susitikti su kažkokiu Alano draugu. Tai vertė jaustis nejaukiai. Jis pernelyg priklausomas nuo Aurio ir netgi Alano. Kas būtų, jeigu ne vienintelis draugas? Tikriausiai kankintųsi Gringotse ir keiktų save, kad tėra prakeiktas bailys. Tiesą sakant, toks ir buvo, bet Auris paskatino pagaliau imtis veiksmų.
Dabar Dafydd stovėjo prie Kiauro katilo durų ir žvalgėsi po salę. Indas su vaisiais, turėjęs būti atsipažinimo ženklu, atrodė labai jau keistas daiktas. Ar nebūtų paprasčiau pasakyti, kad apsivilks, pavyzdžiui, žalią megztinį ar apsiaustą? Na, bet ne jam teisti, ir pagaliau velsietis pastebėjo ieškomą daiktą. Patraukęs tenlink gavo dar labiau nustebti: prie stalo sėdintis vaikinukas atrodė labai įsigilinęs į tokį paprastą (nors šiai vietai turbūt kaip tik nepaprastą) daiktą kaip telefonas. Pasinaudojęs proga, kad jaunuolis, regis, nieko nemato ir negirdi, Dafydd jį nužvelgė. Visai jaunas, nors tuo stebėtis nereikia. Ko gero, jie su Alanu panašaus amžiaus. Bet jeigu gali padėti, kodėl ne.
- Milanas? - galiausiai pabandė nutraukti kažką itin svarbaus, kas vyko telefone. Kiek padvejojęs atsisėdo į laisvą kėdę ir pasistengęs nutaisyti nerūpestingą balsą pridūrė: - Dafydd.
Ant stalo padėjo aplanką, kuriame buvo piešiniai, bet staiga pajuto keistą nenorą juos rodyti. Daugelyje buvo pavaizduota Mayra. Kartais viena, kartais su vaikais. Kai kuriuose piešiniuose buvo ir jis pats. Bet ar tikrai norėjo tokius dalykus rodyti nepažįstamam jaunuoliui? Vis dėlto pinigų reikėjo, tad nebuvo prasmės atidėlioti. Vis dėlto Dafydd pabandė laimėti dar bent šiek tiek laiko ir pratarė:
- Ačiū, kad sutikai susitikti.