[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Sebastianas matė kaip stipriai jis gali išvesti iš kantrybės, atrodo, geležinę kentrybę turinčią varnę. Na, ji iš tiesų turėjo, jei šitiek laiko atlaikė Azrielio žodžius.
- Netikiu,- tik ištarė, kai pasakė, kad galėtų būti klastuole,- tu nei trupučio nepanaši į klastuolę. Bet... galbūt aš esu panašus į švilpį? Kol nebuvau Hogvartse, daugelis manė, kad būčiau puikus švilpis,- nusišypsojo savo žavinga šypsena ir pakėlė antakį. Jei jo paklaustų į kokį koledžą būtų papuolęs anksčiau, kai buvo mažas, visi drąsiai būtų pasakę, kad berniukas priklauso švilpynei. Bet laikai keičiasi, žmonės taip pat. Bethany pradėjo vartyti knygą. Tikriausiai ieškojo kažkokio kerėjimo. Jis atidžiai stebėjo mergaitę. O jai prašnekus, atsakė:
- Galbūt, galbūt ir ne,- šyptelėjo. Netikėtai mergaitė padėjo knygą į lentyną ir išsitraukė lazdelę. Sebastianas tvirčiau sugniaužė savąją. Tik dėl viso pikto. Akylai. Rudos akys akylai nagrinėjo kiekvieną mergiūkštės judesį. Nors iš šono atrodė, kad berniukas tik ramiai stovi šonu atsirėmęs į lentyną. Tada varnė iškėlė lazdelę ir pradėjo tarti burtažodį, bet Sebastiano reakcija buvo daug greitesnė.
- Expelliarmus!- sušuko ir mergiotės lazdelė nukrito tiesiai jam prie kojų. Jis iš lėto pasilenkė, paėmė lazdelę ir įsidėjęs ją į kišenę, su savo lazdele rankoje priėjo varnei už nugaros. Atsargiai, taip, kad nesužeistų, bet kad mergiotė pajustų skausmą, prispaudė lazdelę prie kaklo, o kita ranka apglėbė per juosmenį, kad negalėtų pajudėti.
- Ajajajai,- pradėjo kalbėti lėtai ir tyliai, tiesiai Betei į ausį,- negi gražu, lįsti kitam žmogui į galvą, jo neįspėjus?- padarė pauzę, o tada tęsė,- štai ką kalbėjau apie tave. Varną. Prisimink. Niekada. Nepervertink. Savo. Galimybių. Galbūt esi gudri ir gabi, tačiau nereiškia, kad kiti kvailiai ir dar vėžliai. Atrodo, kad į tokį esu panašus, ar ne?- pasakė ir kiek atlaisvino mergaitę veržiančius pančius, bet ji vis tiek neturėjo galimybių išsilaisvinti,- Kaip, po velnių, gali spręsti, jei net napažįsti manęs?- sušnypštė ir patraukęs lazdelę, jos galiuku perbraukė mergaitei per plaukus. Tada pirštais. Galiausiai paleido mergaitę ir pasitraukė.
- Pirmiau pagalvok, o tik paskui daryk,- ramiai ištarė, lyg nieko nebūtų nutikę. Vis dar jautė sau prie šono esančią Beth lazdelę.

[Auksė Marlena Hale]

Eilinį kartą ji vylėsi, jog jai pavyko. Ir vėl klydo. Lyg tai būtų užburtas, niekuomet nesibaigiantis ratas.
Bethany ir tikėjosi, jog šis vaikis, prisistatęs Sebastianu, nepatikės, jog ši varniukė galėtų puikiai pritapti ir Klastūnyne. Na, bent jau taip kalbėjo aplinkiniai. Panašų sakinį mergaičiukei sušnypštė ir pati skirstymo kepurė. Tačiau ji tik gūžtelėjo.
- Praktiškai nepažįstu tavęs, tačiau ir taip galėčiau pasakyti, kad Švilpynėje tau nebūtų ką veikti. Ir tau puikiai tiktų Klastūnynas. Na, jei kepurė tave paskyrė į Varno Nagą, tai turėjo turėti priežastį, - baigė savo argumentuotą tiradą. Ta jo žavinga, turėjusi būti žavinga, šypsena, kuo toliau, tuo vis labiau varė ją link nevilties. Ji negalvojo kaip pasprukti ar išsisukti. Tetroško priversti Sebastianą bent sekundei pabūti normaliu. Bet regis, Bethany šią galimybę atmetė.
Paleidusi burtą iš lazdelės, akimirksnį pagalvojo apie sėkmės galimybę. Tik deja, ta sėkmė mergaičiukei baigėsi net neprasidėjusi. Ji žvelgė į lazdelę, kuri dar prieš akimirką buvo jos rankoje. Varniukei reikėjo naujo veiksmų plano, tačiau nieko nesugalvojo. Ir garantuotai davė progą viską perimti šiam, jai idiotiškai atrodančiam berniūkščiui.
- Rimtai? Įsidėsi mano lazdelę ir viskas? - vos tik ištarė šiuos žodžius, ėmė gailėtis. Lazdelė spaudė kaklą, Bethany jautėsi visiškai nepatogiai bei pasimetusi, o neskaitant dar ir to, Sebastianas ėmė ją liesti ir kalbėti. Mergaičiukė svarstė galimybę trenkti jam ir pabėgti, tačiau prieidavo išvadą, kad buvo pakankamai suspausta.
- Pirmas mano išgirstas dalykas iš tavęs, kuris turėtų būti pamokymu. Tik, deja, - nutaisė beveik apgailestavimo kupiną balsą, - tai manęs nei kiek neveikia.
Kiekvienas jo judesys, žodis vertė vis labiau stengtis netrenkti. Jai nelabai norėjosi prisidirbti pirmame kurse, bet tokios susiklostė aplinkybės. Labiausiai Bethany stengėsi tvardytis, kuomet Azrielis lietė jos plaukus.
- Nesakau, kad esi vėžlys, - kalbėjo ekspromtu, o tuomet kai ką sugalvojo ir veide pasirodė šypsena, - tik tikrai pasakysiu, kad esi kvailys. Panašumus ir skirtumus tarp savęs, vėžlio ir kvailio turėtum rasti pats. Juk tu Varnas, tiesa? Tai ir galvok, kaip Varnas.
Pančiai menkai atsilaisvino, bet ji toliau stovėjo. Su ta pačia pasigėrėjimo šypsena veide. Tamsioji asmenybės pusė prabudo ir visiškai sunaikino gerąją. O ir pasitraukti, tamsioji visiškai nežadėjo. Jai patiko taip elgtis. Bethany net pajautė kažką atgimusio savyje.
- Taip, aš tavęs nepažįstu. Bet tu taip pat manęs nepažįsti, - kalbėjo lėtai ir ramiai, visiškai nekeisdama balso garsumo, - pats neturi teisės spręsti apie mane. Tad galvok, irgi.
Kai šis pasitraukė, Bethany tik giliau įkvėpė, tačiau trauktis neketino.
- Ačiū už pamokėlę, Azrieli. Tik dabar norėčiau atgauti lazdelę, - atsisuko į jį bei sukryžiavo rankas priešais save. Blogis vis budo jos viduje, tačiau Bethany jam nesipriešino, o paprasčiausiai įsileido.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

- Kad ir kaip nemalonu su tavimi sutikti, bet iš manęs tikrai nebūtų geras švilpis,- pripažino ir kilstelėjo abi rankas į viršų, leisdamas suprasti, kad kvaila tema apie koledžus baigta.
- Norėtum,- šyptelėjo, bet įsidėjo lazdelę į kišenę, aišku, tai buvo tik pradžia. Kol laikė mergaitę glėbyje, jautė kaip stipriai ji pradeda jo nekęsti. Bet iš tiesų jam buvo beveik nusispjaut, gyvenime jis tiek kartų buvo nekenčiamas, tad dar viena mergiotė tikrai nepablogins situacijos. Jis nieko neatsakė į jos bandymus atsikirsti. Beviltiška. Galiausiai pasitraukė, o Bethany, kaip jis ir spėjo, būtinai norėjo atgauti savąją lazdelę,
- Kaip padėką už pamoką priimsiu tavo lazdelę,- kandžiai išsišiepė,- žinai, dvi lazdelės visada geriau nei viena, o dar geriau, jei gaudamas antrąją palieki kitą tuščiomis rankomis,- nusišypsojo ir nubraukė nuo akių tamsius plaukus. Tada patraukė link išėjimo. Vis dar jautė į šoną besitrankančią mergaitės lazdelę.
- Beje, pagalvojau, kad galbūt priimsiu tavo padėką ir pasiliksiu lazdelę,- atsigrežė į varnę,- o dar vienas pliusas yra toks, kad be lazdelės bent jau negalėsi nužudyti manęs,- šyptelėjo ir išėjo. Iš tiesų dar visai nesiruošė palikti ramybėje mergaitės, nes jai turbūt toks jo poelgis būtų daugiau dovana, nei bausmė. Kurį laiką pastovėjo nuošalyje, o po to grįžo pas Beth. Atsirėmė petimi į lentyną ir ištraukė jos lazdelė iš kišenės. Pasukiojo tarp pirštų, lyg būtų labai susidomėjęs ir pratar:
- Na, bet geriau pagalvojus, galbūt pasigailėsiu tavęs ir atiduosiu tą pagaliuką tau,- tikėjosi, kad mergaitė priartės ir bandys pasiimti savo turtą, tad ranką su lazdele patraukė už nugaros,- Bet,- pradėjo sakyti ir padarė pauzę,- galvoju kokias sąlygas tau duoti. Ech... Na, gerai. Gali pati nuspręsti,- kalbėjo pakėlęs antakį.
- Taigi, ką padarytum dėl savos lazdelės?- paklausė ir veidą iškreipė šalta šypsena. Tačiau akys vėl blizgėjo, nes toks žodžių žaidimas berniukui buvo visai įdomus ir malonus.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany stovėjo kaip stovėjusi. Ji nedrįso trauktis į šalį ar bėgti. Visgi, mergaičiukei buvo reikalinga lazdelė. Net jeigu šis, visiškai nedraugiškas ir iš savo elgesio išlepęs vaikis būtų pasiėmęs jos lazdelę, varniukė nebūtų ramiai sėdėjusi ar tyliai laukusi. Turbūt, kad veržtųsi į berniukų miegamuosius. Neapykanta vis kilo ir kilo, tačiau veidas išliko toks pat ramus bei įprastas. Jos akys stebėjo kiekvieną vaikio judesį, kartais net pamiršdamos sumirksėti. Bethany taip pasišlykštėjo Sebastianu, kai šis ranka perbraukė per plaukus.
- Rimtai? Ir viskas? - spėjo prabilti, kol šis neišėjo bei jam pasisukus į ją, atsuko nugarą. - Pradžioje nenorėjau tavęs nužudyti, tačiau dabar mielai tai padaryčiau, - tyliai sumurmėjo ir visiškai nesisielojo ar Azrielis išgirs. Po akimirkos, o gal dviejų, varniukė liko viena. Viską apgaubė tyla, kurią dabar mergaičiukė ėmė itin vertinti. Ranka nuslydo iki vienos knygos, nesvarbu, kad kita, apie augalus gulėjo prie kojų.
- Keisčiausių ir kvailiausių kerų sąrašas, - perskaitė pavadinimą bei šyptelėjusi paėmė knygą į rankas. Atvertė viršelį, turinį, o atvertus pirmąjį puslapį, pasigirdo artėjantys žingsniai ir Bethany nespėjo net burtažodžio perskaityti. Pakėlusi akis nuo knygos ji žvelgė į Azrielį, tuo pačiu suprasdama gudrybę. Net nepakėlusi nei vieno piršto nuo knygos, varniukė toliau žiūrėjo kaip kvailai atrodė Sebastianas. Visgi, jis turėjo jos lazdelę. Ir to ji nepakentė.
- Sąlygas? - suprunkštė, - nedarysiu nieko. Ir man nerūpi, kad bandai žaisti kažkokius kvailus savo žaidimus. Lazdelė nėra toks brangus daiktas, už kurį reiktų kažką daryti. Ir ypač, tau, - trumpai žvelgė į vaikio akis, o tuomet garsiai užvertė knygą bei palikusi vieną ant grindų, žengė žingsnį pirmyn bei apėjo Sebastianą.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

- Būtent jas,- šyptelėjo berniukas ir pažvelgė į varniukę. Šioji, rodos nebuvo labai pasigedusi savo lazdelės, vietoje to ramiai vertė knygos puslapius. Ech, kaip nuobodu. Ir ji nei pyko, nei purkštavo. Greičiausiai, bandė viską įveikti šaltu protu. Sebastianas, kiek pagalvojęs, atsargiai grąžino mergaitės lazdelę į kišenę.
- Na, nenori nereikia,- kažką vaidindamas gūžtelėjo pečiais. Tuo metu, mergaitė matyt bandė sugalvoti kažkokią puolimo taktiką, nes apėjo berniuką taip užkirsdama jam kelią. Sebui net kiek juokinga pasidarė, todėl jo veidą vėl nušvietė ta lati dirbtinė šypsena. Kaip ji nežino, kad visus apėjimus reikia atlikti greitai? Azrielis viena ranka suėmė vieną mergaitės petį, o su kita kitą ir tiesiog patraukė ją šonan taip atlaisvindamas sau kelią.
- Buvo malonu susipažinti ir, be abejo, esu labai dėkingas už dovanas. O tada jis tiesiog išėjo, o grįžęs į bendrąjį kambarį, padėjo lazdelę ant kažkurio stalo. Jei norės ir sugebės rasti galės pasiimt.

[Auksė Marlena Hale]

Viskas ėmė atrodyti kaip niekada beviltiška. Liko tik keletas dienų iki mokslo metų galo, tad lazdelė nebebuvo toks itin svarbus daiktas, tačiau turėti jį buvo pravartu. Stovėdama priešakyje Sebastiano, Bethany nežymiai prukštelėjo išgirdusi, kad lazdelės neatgaus. Savymila liks savymila. Nieks nepasikeis. Piktoku žvilgsniu mergaičiukė nulydėjo vaikį, kai šis patraukęs ją už peties tiesiog praėjo. Varniukė praignoravo Azrielio žodžius palydėdama juos užverstomis akimis, o tuomet leido jam išeiti. Man nerūpi. Aš nesiruošiu pasiduoti. Ir tylomis, po nedidelio laiko tarpo, išėjo iš bibliotekos. Kuo ramiausiai žingsniavo koridoriumi iki bokšto. Vos tik įžengė į bendrąjį kambarį, ant stalo pamatė savo lazdelę. Nusišypsojusi greitai ją paėmė ir nuskubėjo iki savo miegamojo.

[Česteris Wan Gerietis]

Blogiukas kaip visad po pamokų patraukdavo į biblioteką. Kad ir koks blogas jis bebūtų, skaityti jam patiko labiausiai. Mistines knygas. Tikriausiai nieko kito šiam jaunuoliui neįbruksite į rankas. Tad ir šiandien nenaujiena, kad Teris nupėdino į biblioteką.
Grifas, nors visai tokiu nenorėjo būti, šį kart patraukė į bibliotekos gelmę. Apžiūrėjęs visus skyrius su mistinėmis knygomis, jis nerado nieko gero. Jau nusivylęs, kad į bendrą grifų kambarį teks grįžti tuščiomis, Teris patraukė išėjimo link, bet jo laimei, arba nelaimei sustabdė nukritusi knyga palei pat kojas. Kiek nustebęs vaikinas ją greit pakėlė ir pažvelgė į viršelį. Ant jo, kaip ir ant daugelio kitų buvo girdėtas pavadinimas ,,Hogvartso atsiradimo istorija''. Pavartęs akis, Teris apsisuko padėti knygos į jos lentyną. Pažvelgęs į lentyną jis pamatė užrašą Tik VII kursiams. Kreivai šyptelėjęs Teris apsilaižė lūpas ir apsižvalgęs, ar niekas nemato, pasileido tyrinėti naujai atrastos lentynos.

[Mayra Llewellyn]

Mayra ramiai sėdėjo prie Vishali, kai pamatė grifą, kuris, apžiūrėjęs knygas, nupėdino prie lentynos, ant kurios šono lentelėje buvo parašyta: Tik septintakursiams. Susidomėjusi, juodaplaukė peleido Vėdryną ir nupėdino paskui berniuką. Tyliai prisėlinusi prie jo, pilkaakė sušnabždėjo jam į ausį:
-Ką čia veiki?
Būtų smagu išgąsdinti grifą, cha. Mergaitė atsitraukė ir apžiūrėjo berniuką, kuris, kaip jai atrodė, buvo kursu vyresnis. Truputėlį Mayra viduje išsigando, bet to neparodžiusi tiesiog susisupo į žieminį apsiaustą. Nors buvo pavasaris ir pakankamai šilta net ir pilies viduje, klastuolė vis tiek šalo. Vis dar susidomėjusi grifu, ji atsirėmė į lentyną ir šįkart garsiai paklausė:
-Koks tavo vardas?

[Česteris Wan Gerietis]

Išgirdęs mergaitišką balsą Grifas neišsigando, bet viduje kiek šoktelėjo. Nutaisęs piktą miną jis atsisuko į merginą. Ji buvo išties išvaizdi, pilkų akių, juodų šiek tiek garbanotų plaukų. Kad ir kaip bandydamas nuslėpti pasitenkinimo jausmą jis laikėsi piktos savo minos. Tik dabar pastebėjęs, kad pilkaakė klastuolė, grifas pavartė akis. Puiku. Tiesiog puiku. Man po kojomis maišosi klastuolė. Ji klastuolė po galais, kodėl visos merginos, su kuriomis susipažįstu būna klastuolės?
-Koks tavo reikalas?- pamatęs, kad mergina įsisupo į apsiausta, pamanė, kad išgasdino ją,- Bet, kad jau paklausei, aš Česteris, bet tiesiog vadink mane Teriu.
Apsižvalgęs lentynoje toliau ieškojo kažko sau. Bet nenorėdamas pasirodyti nemandagus jis atsisuko ir tarė:
-Tai...- nutesė,- kuo tu vardu?

[Mayra Llewellyn]

-Česteris, hm...-klastuolė apėjo aplink berniuką, dar kartą jį gerai apžiūrėdama. Koks nemandagus... Mergaitė atsisuko į lentyną ir permetė akimis knygas, bet prisiminusi grifo klausimą jam atsakė:
-Mayra. Ne Marija, Marya, Mara ar dar kaip nors. Mayra.
Išbėrusi savo eilinį prisistatymą, pilkaakė atsiduso ir pakėlė akis, kai jos žvilgsnį patraukė keista knyga pūkuotu odiniu viršeliu. Mergaitė ištiesė ranką ir ją paėmė, kai knyga įsikibo klastuolei į ranką. Pirmakursė bandė kita ranka numušti knygą, bet ir ši įstrigo knygos čiuptuviuose. Kol Mayra stengėsi išsilaisvinti iš knygos, ji išgirdo balsą savo galvoje, kuris sakė: Tau čia nevieta. Mergaitė dar labiau išblyško, jeigu tai įmanoma, ir sušuko grifui:
-Padėk man!

[Česteris Wan Gerietis]

Pamatęs knygos gniaužtuose Mayros ranką puolė į apsiausto kišenes. Stengdamasis kuo greičiau ištraukti tą prakeiktą lazdelę grifas tyliai nusikeikė. Pagaliau ištaukęs lazdelė nukreipė į knygą ir tyliai, bet ryžtingai tarė:
-Bombardo
Kaip keista bebūtų, bet šie kerai vaikinui nesisekė, bet būtent šį kartą jie jam puikiai pasisekė. Knyga sporgtelėjo ir nušoko nuo Mayros rankos. Įsidėjęs lazdelę atgal į apsiaustą, vaikinas pasisuko į dar nuo šoko neatsigaunančią klastuolę.
-Ner už ką,- tarė jis nuoširdžiai ir nusišypsojo.
Nuo tokio perdėto ir tikro nuoširdumo, net pats Teris išsigando. Nusisukęs nuo Mayros jis toliau ieškojo kažko. Ir tikriausiai rado tai, ko jis ir ieškojo. Ištraukęs pusstorę knygą, vaikinas išsiviepė. Pažvelgęs į knygos pavadinimą jis dar labiau apsidžiaugė. ,,Burtai kaip atrasti kažką mistinio'' Nuvalęs nuo knygos viršelio dulkes, jis vėl atsisuko į merginą.

[Mayra Llewellyn]

Česteriui paleidus kerus, Mayra krūptelėjo, bet po to knygos nebebuvo ant jos rankų. Vietoj to, pelenai pamažu leidosi žemyn. Kurį laiką nustebusi mergaitė žiūrėjo tai į pelenus tai į grifą, nežinodama ką sakyti ir vis dar nustebusi nuo netikėto nuoširdumo berniuko balse. Galiausiai šypsodamasi pratarė:
-Ačiū, Teri.
Kai berniukas išsitraukė kažkokią knygą ir nuvalė nuo jos dulkes, Mayra atsistojo jam už nugaros ir pasistiebusi žvilgtelėjo pro petį. ,,Burtai kaip atrasti kažką mistinio''... Įdomus pasirinkimas.
-Ei, gal pabandom kurį nors iš burtų? Gal kažką atrasim, juk Hogvartsas pilnas paslapčių...-pasiūlė klastuolė nesitikėdama teigiamo atsakymo. Ji išvis nieko nesitikėjo, bet vistiek išsitraukė lazdelę ir atsargiai, ištiesusi ranką atvertė pirmą knygos puslapį.

[Česteris Wan Gerietis]

 Jei ir būtų norėjęs, Teris niekaip neatsikratytų šios juodaplaukės, bet ką gi. Jei ji nebijo. Kodėl gi ne.
-Na, jei neišsigąsi, galim.
Įdavęs merginai į rankas knygą, grifas vėl išsitraukė iš kišenės lazdelę ir nieko neaiškinęs Mayrai nukreipė į pelenų krūvelę.
-Reparo
Knyga vėl gulėjo sveikut sveikutėlė. Teris nežadėjęs jos net į rankas paimti nugarėle paspyrė knygą po lentyna. Ši išleido kažkokį garsą ir rodės tuoj vėl iššoks ir kibs kažkuriam į koją, bet po dar kelių, keistų garsų knyga pasiliko ramiai ilsėtis savo naujoje buveinėje. Grįžęs prie Mayros nusišypsojo jai ir vis dar laikydamas rankoje lazdelę, pasiėmė knygą į savo rankas.
Pirmajame puslapyje nebuvo nieko gero, tas vaikinas ranka pervertė kitą. Kitame puslapyje jo manymu buvo šis tas įdomesnio. Nelaukęs, kol mergina perskaitys pati, Teris patogiau pasiėmė knygą.
-Taigi, čia parašyta, kad šioje knygų lentynoje vien tik burtų knygos. Na manau, kad ir taip visiem aišku. Ką gi, taip pat rašoma, kad girdyse, tokioje pat vietoje, kur radom knygą yra seno klastuolio ir grifės dienoraštis,- greit bėrė Teris.- nemanau, kad tai mistiška, bet verta išbandyti. Gal bus kažkas įdomesnio, nei užrašai, kad šioje lentynoje burtų knygos. Nors užrašyta tiesiai prieš akis,- burbtelėjo Teris.
Pritūpęs jis padėjo knygą ant girdų, tikėdamas, kad iš niekur nieko neužšoks ta patrakusi knyga. Pastebėjęs dvi atsilupusias lentas, vaikinas jas lėtai ir atsargiai atplėšė. Viduje, šiek tiek giliau stūksojo apskuręs sąsiuvinis.
-Na, pasiruošus sužinoti bala žino ką?- pakėlę galvą į merginą paklausė Teris.

[Mayra Llewellyn]

Pamačiusi kaip grifas sutaiso knygą, Mayra mintyse sau pliaukštelėjo per veidą. Na ir kvailė, kaip gi apie tai nepagalvojau? Ha... Matyt da nepripratau prie magijos, cha cha... Česteriui padavus juodaplaukei knygą, ši stengėsi savo sušalusiais pirštais pajausti jos senovinį viršelį, bet jai nelabai sekėsi, tad užsimerkusi klastuolė giliai įkvėpė senos knygos kvapo. Jai patiko Hogvartso biblioteka, nes šia ne tik buvo įvairių magiškų knygų, bet ir visoje patalpoje sklandė senovės, dulkių bei magijos kvapas. Vis dar šypsodamasi nuo minties apie senas knygas, pilkaakė atidavė knygą berniukui. Šiam perskaičius antrąjį puslapį, mergaitės akyse sužibo smalsumas. Grifui atlupus lentas, Mayra pritūpė šalia ir, kad geriau matytų, įžiebė lazdelę su burtažodžiu Lumos. Mergaitė buvo tikra, kad melsvos švieselės nebus matyti iš bibliotekos, nes ten švietė saulė ir visi buvo užsiėmę savais darbais. Atsargiai klastuolė ranka palietė sąsiuvinio viršelį ir įsitikinusi, kad niekas nebandys nutraukti jai rankos, jį išėmė. Viena ranka laikydama lazdelę, kita ji atvertė sąsiuvinį. Pirmame puslapyje parašyta:

1906 rugsėjo 11d.
Vėl klastūnyno kambaryje šalta ir smirda puvėsiais. Kodėl aš iš viso šitam koledže? Turėčiau būti kitam, gal kokioj Švilpynėj, nes aš nei drąsus nei protingas nei dar koks nors. Nors šiandien į mane atsitrenkė tokia grifė, kurios baisumą paliksiu tavo vaizduotei, mielas dienorašti. (toliau pakeverziota vos įskaitomu raštu) Kažkoks durnius užpūtė mano žvakę.

[Luna Gardner]

Sėdėdama ant savo lovos rudaplaukė braižė pieštuku baltą popieriaus lapą. Praėjus kelioms valandoms sąsiuvinio lape puikavosi tamsus miškas ir takelis vedantis į seną apleistą namą, virš kurio švietė baltas lyg sniegas mėnulis. Padėjusi sąsiuvinį ir pieštuką ant spintelės Luna žvilgtelėjo pro langą. Iš dangaus lietus pylė, kaip iš kibiro, o šiandien mergina tikrai nebuvo nusiteikusi peršlapti kiaurai. Teks šiandien likti pilyje. Paklaidžioti koridoriais arba dar nežinomomis vietomis. Priėjusi prie spintos rudaplaukė išsitraukė pilką megztinį ir užsimetusi ant juodos palaidinės dingo iš kambario. Eidama koridoriumi mėlynakė susikišo rankas į užpakalines džinsų kišenes. Nespėjus Lunai  pasiekti kito koridoriaus ją pasivijo Kingas.
-Kažkam irgi nuobodu,-šyptelėjo savo katinui ir kartu su juo patraukė klaidžiu pilies koridoriumi. Vertėtų nors kartą apsilankyti bibliotekoje. Nieko daugiau negalvodama rudaplaukė pasuko link bibliotekos. Mėlynakės nuostabai čia buvo tylu ir ramu, mokinių nebuvo. Klaidžiodama tarp knygų lentynų Luna priėjo senąjį skyrių su burtų knygomis.
-Bus įdomu,-ištraukusi vieną knygą pravertė kelis lapus. Tuo metu Kingas užšoko ant lentynos ir patogiai įsitaisęs stebėjo savo šeimininkę.