0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
« Atsakymas #15 Prieš 5 metus »
Dūmams pradėjus sklaidytis, dabar jau mėlynoje žvakių šviesoje pasirodė siluetas. Išgirdusi varnės klausimą, Mayra tik sugebėjo linktelėti, nes tarsi kažkoks gumulas buvo įstrigęs jos gerklėje iš baimės. Dūmams išsisklaidžius ir žvakėms aprimus, bet likus mėlynoms, Mayra pamatė juodaplaukį vaikiną su ragais. Jo porcelianinė oda švytėjo mėlsva šviesa, o juodos akys įdėmiai stebėjo išsigandusias mergaites. Galiausiai, jis priėjo prie pentagramos krašto, nusišypsojo ir lengvai jį perlipo. Mayra iš baimės pradėjo trauktis, bet sugebėjo išspausti:
-Kas... Kas tu esi?
Demonas ar kažkokia dvasia tik nusijuokė ir atsakė klausimu į klausimą:
-To paties galėčiau paklausti ir jūsų. Ko mane kvietėte?
Mayra, ieškodama pagalbos, žvilgtelėjo į Nikoletę, nes vaikinas jau buvo visai arti ir ji galėjo jausti nuo jo odos sklindantį šaltį.

*

Erika Van Houten

Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #16 Prieš 3 metus »
Mergaitė vaikščiodama po Hogvartsą atklydo iki paslaptingojo šnabždesių koridoriaus. Atrodo būsiu pasiklydusi. Koridoriuje buvo tamsu. Mergaitė išsitraukė savo lazdelę ir tarstelėjo.
-Lumos.
Truputį pasidarė šviesiau. Mergaitė nežinojo kodėl šis koridorius taip vadinamas ,bet tikriausiai dėl to ,kad vis čia paveikslai šnibždėjosi,barėsi ir burnojo. Mergaitei buvo truputį baisu. Galėtų ateiti koks mokytojas nebūtų taip baisu. Kiekvienas krepštėlijimas merginai atrodė gyvenimo pabaiga, bet mergina pasistengė nebijoti. Koridorius buvo gana klaidus (na bent Erikai taip atrodė). Varniukė buvo pasiruošusi jei ,kas ją pultų. Tikiuosi ,kad taip nebus. Mėlynų akių savininkė atrodo pasiklydo šiame koridoriuje.

*

Neprisijungęs Ethan Foley

  • II kursas
  • *
  • 17
  • Taškai:
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #17 Prieš 3 metus »
Atsisėsti ant adatų buvo taip pat lengva kaip Ethan motinai kiekvieną savaitę trainiotis su vis kitu vaikinu. Tarp jų visų buvo panašumas — prasigėrę, priklausomi nuo narkotikų ir be abejo muštukai. Augti tarp jų nebuvo taip ir blogai. Nukniaukus hero viskas pagerėdavo, tačiau Hogvartse dozes leistis vienuolikmečiui sudėtinga. Visą mėnesį kankino panikos ir baimės priepuoliai. Susitikimas su grifu uždraustajame miške tik įrodė koks suskydęs Ethan esa. Nors vis dar vartojo, stengėsi tai daryti kuo rečiau. Deja šiandien atsipūsti reikėjo. Pamokos išvargino jauną švilpį.  Nuo pat ryto sėdint klasėse maudė galvą, purtė didžiulis drebulys. Tai buvo normalus reiškinys, kuris ištikdavo kiekvieną kartą kūnui apsivalant. Šnabždesių koridorius tokiems nusižengimas visai netiko, tačiau mokyklos Ethan dar pilnai nebuvo išnaršęs. Slaptesnių vietų nerado. Be perstojo ošiantys paveikslai galėjo paskųsti vaikiną čia užsukusiam profesoriui. Tokiam atvejui jaunuolis jau turėjo sukurpęs planą. Paveikslai išsigalvojo ir tiek. Drebančiais pirštais Ethan naršė po savo kelnių kišenę. Tik užčiuopęs švirkštą lengviau atsikvėpė. Jau buvo pradėjęs manyti, kad pametė. Užpildęs adatą buvo iš seniau, tad beliko tik susileisti. 
— Šūdas, — įsmeigdamas į veną iš artėjančio malonumo suaimanavo.

*

Erika Van Houten

Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #18 Prieš 3 metus »
Erika išgirdo žingsnius ir atsisuko į tą pusę. Tamsoje nieko nesimatė ,bet girdėjosi kaip tas žmogus sakė -Šūdas. Erika dar labiau pradėjo bijoti. Nieko, mama yra išmokiusi Pertificus Totalus.
Erika norėjo išvysti to žmogaus veidą tad ėjo link jo. Priėjusi ji pamatė berniuką kuris leidžiasi į ranką kažkokius preparatus. Juk tai narkotikai. Erika nukreipė lazdelę į berniuką.
-Nelįsk prie manęs ,nes paversiu arbatinuko gaubt.,-Pagrasino pirmakursė.
Juk po narkotikų žmonės nebežino ką daro. Šiandien mergaitė nenorėjo būti primušta ,o dar blogiau nužudyta. Dabar mergaitė jau buvo pasiruošusi puolimui žinoma jei pultų jaunasis narkomanas. Erika pasitraukė nuo vaikino per tris metus ,o gal net ir per visus keturis.

*

Neprisijungęs Ethan Foley

  • II kursas
  • *
  • 17
  • Taškai:
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #19 Prieš 3 metus »
Tereikėjo palaukti pora minučių bei malonumo banga būtų pati susiradusi vaikiną. Būtų... Plonas mergaitės balselis į galvą gražino sveiką protą. Apie ateinantį malonumą Ethan nebegalvojo.
— Čia vaistai geležies trūkumui šalinti, — greitai pasiteisino. Tabletės nebeveiksmingos.
Žalios akys nužvelgė aršią mergaitę. Iš apsiausto varnė. To ir reikėjo tikėtis.
— Aš Ethan Foley. O šiaip tik Ethan. Esu čia nauja siela, — atkišdamas ranką maloniai šyptelėjo. Reikėjo sudaryti gerą reputaciją ar net susibendrauti. Tiesą sakant draugų čia tikrai trūko. Visi jau nuo seno susiskirstę grupelėmis, o pirmakursiai gan drovūs pirmieji ateiti pasilabinti. Toks pat ir Ethan. Antisocialus gatvės vaikis iš Donkasterio.

*

Erika Van Houten

Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #20 Prieš 3 metus »
-Na gerai patikėsiu ,kad tai tavo vaistai.,-Pasakė Varniukė iš tiesų netikėdama.
Mergina nenuleido lazdelės ,nes nežinojo ar jis puls.
-Malonu, aš Erika Van Houten.,-Pasakė Varniukė.
Erika vis dar nepasitikėjo berniuku tad jei buvo baisoka.
-Duok man savo lazdelę aš jai nieko nepadarysiu noriu įsitikinti ar tu man nieko nedarysi.,-Pasakė jaunoji varniukė.
Erika norėjo bėgti ,bet nebėgo ,nes jis ne bailė. Na bent Varniukei taip atrodė. Mergaitė mokėjo ir gintis ne tik kerais. Tai reiškė ,kad Erika mokėjo muštis. Jei jis puls aš jam smogsiu į pilvą. Erika atsisuko į kitą  koridoriaus galą ir pradėjo eiti. Be jos bus ramiau ir saugiau. Varniukė šventai tikėjo ,kad vaistus kuriuos leidosi vaikinas buvo narkotikų dozė.

*

Neprisijungęs Ethan Foley

  • II kursas
  • *
  • 17
  • Taškai:
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #21 Prieš 3 metus »
Ethan pastebėjo, jog varnė nei kiek nepatikėjo iš švilpio burnos paleistais melais. Pastabumu vaikinas nepasižymėjo, tačiau šitai iš kart pastebėjo. Perdėtas malonumas naudos taip pat nedavė. Dabar švilpis jautėsi kaip idiotas, tad nerangiai pasimuistė apsiauste.
— Lazdelę? — sutrikęs pats savęs paklausė. Kerėti dar nemokėjo. Tiksliau mokėjo, bet su tokiomis žiniomis grėsė mirtis. Knygų nemėgo, pamokų irgi. Laisvalaikiui bandydavo nelįsti į akis bei savo pilvuką prisikimšti iš virtuvės nugvelbtais pyragais, keksiukais ar elfų stilingai paruoštais sumuštiniais.
— Imk, — iš gilios kišenės į Erikos ranką įgrūdo lazdelę. Tikėjosi, kad čia dar kiek pasikalbės, tačiau varnė apsisuko ant kulniuko ir nėrė į šnabždesių ar kitaip pletkų praminto koridoriaus priekį.
— Ei! — suriko, — palauk. Mano lazdelė. Ji pas tave.

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #22 Prieš 2 metus »
  Šviesiaplaukė mergaitė vaikštinėjo po Hogvartso pilies koridorius neatrasdama ne tokios mokinių apsuptos vietos, kurioje galėjo paruošti herbologijos namų darbus. Žinoma, dažnas juos būtų ruošęs bandrajame kambaryje, tačiau šiame taip pat nebuvo ramu, daug mokinių žaidė įvairiausius žaidimus, šnekučiavosi ar užsiėmė kita laisvalaikiui skirta veikla, nepalikdami nė vienos vietelės ramybei. Ramybei, kurios trūkdavo kiekvienam, tik vienam dažniau, o kitam rečiau.
  Burtininkės žalsvos akutės pastebėjo keistą koridorių, kuriame neįžvelgė jokios gyvos dvasios. Šiek tiek sumišusi Arletė žengė porą tvirtų žingsniu apsidairyti ir vos nenualpo iš baimės - koridoriaus sienos vis platėjo ir siaurėjo. Galbūt ne be reikalo nepastebėjau čia nei profesorių, nei mokinių, - mąstė vienuolikmetė dairydamasi į visas puses.
  Šioje vietoje buvo pakabinta ir daug paveikslų, kurie, regis, kalbėjosi, tačiau bent jau tai jaunajai Russell nebuvo svarbu. Nors ir galėjo pamėginti skaityti iš lūpų, pirmakursė nenorėjo kištis į nesavo reikalus, taip pat šiame koridoriuje turėjo tikslą puikiai paruošti herbologijos namų darbus, tokiu būdu gauti nuostabiausią įvertinimą, uždirbti varnams taškų ir taip pelnyti mokslų metų taurę.
  Mergaitė rankose laikytus vadovėlius, plunksnas ir pergamentus pasidėjo ant grindinio ir pati patogiau atsisėdo ant jo. Nors ši vieta ir baugino, varniukė vylėsi, kad ne be reikalo išsipurvins savo mantiją, mat grindys buvo padengtos storu dulkių sluoksniu.
  Nenorėdama prisigalvoti nelogiškų, nesąmoningų ir kvailų dalykų mergaitė atsivertė dvidešimtą herbologijos vadovėlio puslapį ir pradėjo skaityti užduotį, kurią ir turėjo atlikti. Ir kodėl profesoriai taip mėgsta užduoti rašymo užduotis? - liūdnai šyptelėjo ir nenoromis išsitraukė pergamentą, mąstydama, kaip įdomiai galėtų pradėti rašyti samprotavimo pastraipą.

*

Neprisijungęs Esmeralda Aukso Gija

  • I kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekad nesakiau, kad su manimi praleistas laikas bus ramus
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #23 Prieš 2 metus »
Esmeralda ėjo iš nuodų ir vaistų pamokos su krūva namų darbų. Ji ketino eiti į bendrajį kambarų, tačiau prisiminė, kad ten gali vis darg kalbėtis vyresniokai apie apsigynimą nuo juodosios magijos. Tai būtų pernelyg baisu Esmeraldai, ji juk taip dievina šią pamoką... Mergaitė ėjo pasistrykčiodama ir užklydo į keistai atrodantį koridorių, čia viskas taip išsiplėsdavo tai susiaurėdavo... Tada ji pamatė mergaitę šviesių plaukų. Atrodė, kad ji kaip reikiant įnikus į namų darbus. Esmeralda nenorėjo jai trugdyti, tad ketino paprasčiausiai ją apeiti, tačiau kojos susipynė ir mergaitė nukrito tiesiai ant mergaitės. Tada greitai atsistojo, susirinko savo daikčiukus ir susigėdusi pradėjo atsiprašinėt.
- Aš nesu tokia nevėkšla, na, gal ir esu... bet tikrai atsiprašau! Man kažkaip kojos susipynė, aš tenorėjau tau netrugdyti ir atsisėsti priešais taip pat ruošti namų darbų.
Ji pasidėjo daiktus šali mergaitės ir nusipurtė apsiaustą.
- Mm, na kad jau susitikom, tai gal ir susipažystam? Aš Esmeralda, iš grifo gūžtos. - ji parodė į savo emblemą. Jai pasirodė, kad jos petį palietė šalta ranka, tačiau nusisukusi palaikė tai vaizduote, mat koridorius buvo šiurpus. - Na, o tu? Iš to kaip kruopščiai, bent jau man taip atrodo, taigi, kaip susikaupusi ruošei namų darbus, spėju esi varniukė. Taip?

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #24 Prieš 2 metus »
  Tai, kad herbologija nebuvo tokia pat lengva, kaip eliksyrų virimas, Arletė suprato nuo pat pirmos dienos, pradėjus lankyti šią pamoką. Juk viską reikėjo daryti savomis rankomis, o tie augalai sugebėjo ir pirštus nukąsti. Dėl to ji jų šiek tiek prisibijojo, kaip ir pačios apie augalų įdomybes pasakojančios pamokos.
  Deja, namų darbai buvo namų darbai, o norint puikiai išlaikyti egzaminus juos ruošti vienuolikmetė privalėjo. Dėl to ir mąstė kaip pradėti tą nelemtą samprotavimo pastraipą, kurią privalėjo parašyti per artėjančią valandą.
  Russell išsitraukė rašalą bei plunksną, ant žemės numetė pergamentą ir pradėjo dailiu raštu išraityti raides, kurios turėjo sudaryti žodį, žodis sakinius, o sakiniai ir visą tekstą. Taip palengva ir rašliavojo, nė nepakeldama žalsvų akučių apsižvalgyti.
  Prie koridoriaus jau buvo įpratusi, tik tikėjosi, kad judančios sienos nesugalvos jos sutraiškyti, tačiau negi galėjo būti taip? Juk profesoriai visad sakydavo, kad šioje burtų ir kerėjimo mokykloje varnams, klastuoliams, grifams bei švilpiams buvo saugu, o tikėti mokytojų žodžiu turėjo kiekvienas.
  Staiga šviesiaplaukė buvo nuversta, o visas melsvas it jūra ar vandenynas rašalas išbėgo ant jos beveik prirašyto pergamento. Pirmakursė pyktelėjo, tačiau negi galėjo pasielgti kaip nors kitaip? Juk jos poros minučių darbas (Russell buvo praradusi laiko nuovoką, kadangi laikrodžio ant riešo pasikabinusi nebuvo) buvo visiškai sugadintas.
  Anglė pakėlė savo galvą ir išvydo panašaus amžiaus mergaitę, pykti ant jos negalėjo, juk.. juk.. ji bandė atsiprašyti, o šie žodžiai visad buvo gerai, gi ne kiekvienas išdrįstų juos pasakyti.
   - Viskas gerai, aš tą savo darbą tiesiog perrašysiu, - liūdnai šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais. - Vis tiek, mano parašytas tekstas nebuvo tobulas, tad pamėginus dar kartą, galbūt, parašysiu dar geriau, - tarstelėjo, taip norėdama paguosti save, nors pati to nė nepajautė.
  Išsitraukė savo juodmedžio lazdelę ir ištarusi burtažodį susiurbė visą rašalą, kuris buvo išsipylęs ant grindų. Apie tai, kad galėjo tą patį padaryti ir su pergamentą puošiančia dėme paprasčiausiai nepagalvojo, tad tik suglamžė lapą ir įsimetė į kuprinę, nenorėdama šiukšlinti mokyklos teritorijos, tuo labiau pasirodyti kažkokia nemandagia būtybe prieš mergaitę, kuri stovėjo prieš pat jos akis.
  - Aš Arletė, ir taip, aš esu iš Varno Nago, - prisistatė mergaitė žalsvomis akutėmis stebėdama Esmeraldą.

*

Neprisijungęs Esmeralda Aukso Gija

  • I kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekad nesakiau, kad su manimi praleistas laikas bus ramus
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #25 Prieš 2 metus »
Esmeraldai palengvėjo, kai suprato, jog varniukė stipriai nepyksta ant jos. Staiga, ji pašoko ( ačiū dievui, dabar nieko neišvartydama ) ir švystelėjusi savo raudonus plaukus nusišypsojo mergaitei.
- Malonu susipažinti Arlete. Man vis sako, kad varniukai tikri genijai, na, gandai pasitvirtino. Tu taip susikaupusiai darei namų darbus, o aš vis kantrybės pritrūkstu, tačiau visviena turiu užbaigti. Man šiaip nelabai patinka ruošti namų darbus. Žinai, mano pati mėgstamiausia pamoka yra apsigynimas nuo juodosios magijos. Ten galima pasišaudyti kerais, o jeigu dar gauni kokį klastuolį, tai oi kokios kovos gali būti. Na ir dar patinka ateities būrimas, nes ten nieko beveik nereikia daryti, tik makalioti su šaukšteliu kavos tirščius. - mergaitė vėl pajuto šaltą ranką ant kairiojo peties. Jos šypsena iš veido dingo, nes dabar viską kuo puikiausiai jautė, rana vis dar buvo ant peties, šiurkštus, gergždžiantis vyro balsas jai kažką sušnibždėjo į ausį ir ranka smarkiai suspaudė mergaitės petį. Kažkas trakštelėjo ir ranka paleido petį, per margaitę tarsi perėjo kažkas ir dingo be pėdsako. Iš pradžių viskas buvo gerai, tačiau vos papūtus vėjui ( iš nežinia kur ) jai pradėjo nepaprastai skaudėti lūžusį petį. Mergaitė užsimerkė ir susiėmė už pečio, ji truputį susigraudino, tačiau nenorėjo prieš nieką pasirodyti verksnė, tad užvertusi akis viršun nurijo ašaras ir susiraukusi bandė iškentėti skausmą.
- Bracchium Emendo.
Ištarė ji ir petį pradėjo mažiau skaudėti, tačiau visviena, ji nemokėjo šių kerš gerai, tad skausmas tiesiog sumažėjo.
- Arlete, ar tau nieko neskauda? nieko negirdėjai ar pajutai?

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #26 Prieš 2 metus »
  Šviesiaplaukė šyptelėjo ir pažvelgė į dabar jau tuščią, naują bei švarutėlį pergamentą nevilties kupinu žvilgsniu. Žinant, kad norint susišnekėti su Esmeralda privalėjo stebėti jos lūpas, Arletė tikrai nesugebėtų parašyti ir samprotavimo pastraipos... Tačiau galbūt susirasiu draugų, bus su kuo sėdėti Didžiojoje salėje, šnekučiuotis, galbūt ruošti ir namų darbus, keliauti bibliotekos link... O gal norės atvykti į mano namus, kur galėtume praleisti visą šiltą vasaros sezoną, - užsisvajojo vienuolikmetė varniukė, tačiau žalsvų akučių neatitraukė nuo Grifų Gūžtos koledžą atstovaujančios mergaitės lūpų, niekuomet nenorėjo nesuprasti, ką norėdavo jai pasakyti kiti.
  - Aš nesu visažinė, tik stengiuosi mokytis, nes noriu išlaikyti pavasario pabaigoje laukiančius egzaminus, kaip tik galiu geriausiai, - gūžtelėjo pečiais, - nesinori nuvilti mamos prastais rezultatais, - pridūrė.
  Iš tiesų, anglė dažniausiai ir mokydavosi dėl priežasties, kurią paminėjo Esmeraldai. Ir nematė tame nieko blogo. Tai jai suteikdavo motyvacijos kažką daryti, retkarčiais priversdavo eiti paruošti namų darbus, nenorėjo nė įsivaizduoti, kaip reaguotų mama, jei sužinotų, kad jos dukrelės namų darbas buvo įvertintas troliu. O jei tai būtų ateities būrimas - tai galėtų būti prilyginama milžiniškam cunamiui. Tokia žinia nusiaubtų pasakiškus ir nuostabius santykius tarp varniukės ir Anyos.
  - Man irgi patinka apsigynimas nuo juodosios magijos, man iš tiesų viskas daugmaž patinka. Tik na, labiausiai prijaučiu ateities būrimui. Mano mama ateities būrėja, Varno Nago vadovė taip pat ateities būrėja, esu apsupta tokių žmonių, tad ir pati norėčiau anksčiau ar vėliau tapti tokia, kuri sugeba matyti ateitį. Tai skamba tiesiog nepakartojamai, neįsivaizduoju ką padaryčiau, jog įgyvendinčiau savo svajonę, - paatviravo vienuolikmetė.
  Staiga bendraamžės grifiukės veidas buvo perkreiptas kraupios minos. Arletė net žagtelėjo nesuprasdama kas vyko šiame koridoriuje ir keletą sekundžių negalėjo nė įkvėpti. Tik stebėjo Esmeraldą norėdama įsitikinti, kad ji buvo sveika... ir gyva... geros nuotaikos ir tai tebuvo vaidinimas, kuris buvo labai realistiškas. Tai baugino vienuolikmetę.
  Iš kažkur atskriejęs vėjo gūsis nupūtė varniukės pergamentą į kitą šnabždesių koridoriaus galą, tačiau atsistoti ir pasiimti jį buvo kažkaip nedrąsu. Tuo labiau juk prieš ją stūksančios merginos gyvybė buvo daug svarbesnė.
  - Ėėė... viskas gerai? -  nejaukiai paklausė burtininkė, - skauda nebent kažką viduje, matant tave taip kenčiančią, - nežymiai šyptelėjo ir išsitraukė juodmedžio lazdelę norėdama ištarti kokį nors burtažodį, kuris nuslopintų skausmą, kuris regimai buvo apgaubęs vienuolikmetę stovinčią prieš akis, - ir na, aš negaliu girdėti. Jei dar nesupratai esu kurčia, - pro sukąstus dantis išbėrė dešimt žodžių, kurios sakyti buvo kažkaip nemalonu. Ne, jaunoji magė to nesigėdijo, tik vylėsi, kad žmonės sužinoję šią naujieną sugebės bendrauti su ja taip pat, kaip ir su girdinčiąja.

*

Neprisijungęs Esmeralda Aukso Gija

  • I kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekad nesakiau, kad su manimi praleistas laikas bus ramus
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #27 Prieš 2 metus »
Esmeralda klausėsi varniukės, tačiau jai taip sunkiai tai sekėsi daryti. Kažkas jai nedavė ramybės, - vėl tas gergždiantis vyro balsas. Aš jį žinau... žinau tą balsą! Nagi, turiu prisiminti, aš jį tikrai esu girdėjusi. - kurį laiką grifė stovėjo tarsi sustingusi ir tik nenoromis išgirdusi sekančius varnės žodžius, ji grįžo į čia. Šnabždesių koridorių. Ji pasijuto apgailėtinai, juk nepastebėjo, kad mergaitė kurčia!
- Atleisk... tikrai nepastebėjau. Bet aš turėjau omenyje, balsą galvoje. Tarsi kas įsiskverbtų į tavo sąmonę ir pradėtų tau šnibždėti, kaip kokia gyvatė... - jai kažkas nušvito galvoje. - Gyvatė. Taip, gyvatė! Gyvatė! Tai tarsi gyvatė. - mergaitė vis dėl to pasijuto dar labiau beprotišai. - Na... atleisk aš tikrai nepastebėjau...

Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #28 Prieš 1 metus »
Vajetau, koks keistumėlis. Galvojo Adrijas pakliuvęs į šitą keistą koridorių. Kadangi energija tiesiog liejosi per kraštus po pamokų jis išėjo pasibastyti po mokyklą. Norėjosi apžiūrėti viską kas įmanoma. Ir štai tik pradėjęs savo tyrinėjimus atsirado šiame tamsiame koridoriuje. Žingsnius tildė kilimas po kojomis. Todėl vieta pasirodė dar šiurpesnė. O dar tie balsai. Jie pradėjo kuždėti vos tik Volkeris čia pateko. Pirma mintis iškart nugąsdino. Nes jis pagalvojo, kad Vendigo prisistatė ir tuojau jį pribaigs. Arba įtrauks į savo pasaulį ir bus po viskam. Apėmė toks žvėriškas siaubas, kad jis kokiai sekundei net sustingo iš baimės. Net toks sustingęs atrodė grakščiai.
- Kažkokia nesąmonė. - Garsiai pasakė norėdamas nuvyti baimę šalin. Tada mikliai išsitraukė lazdelę. Kuria be galo brangino. Lazdelės niekada neturėjo. Net tais senais laikais, kai gyveno su mama ir kai jie vos vertėsi. Tais laikais Adrijui Hogvartsas buvo nepasiekiamas.
- Lumos. - Pasakė ir sušvitusi šviesa galutinai išblaškė baimes.
- Tai tik jūs. - Jau kur kas žvalesniu balsu pratarė tamsiaplaukis ir net nusijuokė.
- O aš maniau... Ak nesvarbu ką maniau. Svarbiausia, kad tai tik jūs paveikslai ir tiek. - Kalbėtis su savimi jis buvo per daug įpratęs. Ilgos klajonės demono pasaulyje, o dar ir tūnojimas veidrodyje tikrai priveda prie šiokio tokio išprotėjimo.
Apšviesti paveikslai atrodė nepatenkinti, tik Adrijui tas buvo nei motais.
- Reikėtų išmesti iš galvos visą tai. Juk aš čia, o ne ten. - Toliau svarstė jis.
- Keista vieta. Labai jau niūri. - Pasakė lyg sau, lyg paveikslams. O tada, lazdelės šviesoje pamatė artėjant žmogų.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Šnabždesių koridorius
« Atsakymas #29 Prieš 1 metus »
Dori buvo susinervinusi. Ji išėjo iš kerėjimo pamokos šiek tiek anksčiau, nei derėjo. Ne kaip pradėjo pamokoje, kurią kaip ir turėtų labiausiai mėgti. Tačiau ne kerėjimas ją šiandien suerzino, o Alanas. Jautėsi apmaudas, mat juodu su grifu jau tikrai seniai nesipyko. Nuo praeitų metų jų draugystė tekėjo visiškai ramia vaga. Dori nustojo pavydėti kiekvienai merginai, su kuria grifas persimesdavo keliais žodžiais. Kadangi Mendel mažiau kvailiojo, mažiau krėtė nesąmonių, tai Alanui net nebuvo dėl ko jai moralizuoti. Tačiau šiandien per kerėjimą vaikinas, taip, jos vaikinas, pasakė visišką nesąmonę.
Dori tai ignoravo visą vasarą, nenorėjo tikėti, kad Alanas ir Henrieta galėtų taip neprotingai pasielgti, prikelti įkalintą sielą, kuri, klastuolė buvo beveik įsitikinusi, buvo pavojinga. Reikėjo paimti tą veidrodėlį. Reikėjo jį sudaužyti į smulkiausias šukeles, dabar mintyse pagalvojo paauglė ir ėmė gailėtis, kad to nepadarė ir kad nesikišo į tai, apie ką Alanas jai vis užsimindavo vasarą.
Jai buvo sunku suvokti, kaip tiek Alanas, tiek Henrieta po tokių pavojų, kuriuos jiems kadais teko patirti, galėtų pasiryžti tokiai nesąmonei. Kad tas Adrijas vaidina gerietį, tai nereiškia, kad jis toks ir yra. Dabar Dori ėmė galvoti ir apie tai, kaip būtų galima gauti kūną nenužudžius kito asmens. Jie ką, gal iškasė kokį lavoną ar ką, mintyse svarstė. O dar liūdėjo, kad aš žudžiau paprasčiausius vorus.
Kol Mendel galvoje sukosi baisiausi vaizdai ir kol ji mąstė, vis dėlto tas reikalas su Adrijumi galėtų būti tiesa ar Alanas sugalvojo pažaisti su savo merginos kantrybe, tamsiaplaukė atkreipė dėmesį į matytą veidą. Veidą, kuris ir tūnojo tame suknistame veidrodyje.
Ji ėmė sekti vaikinuką ir šis nusuko į tą tamsų koridorių, kuriame tyliai kalbėdavosi paveikslai. Pats vaikinas, mokinys, bet tikrai ne pirmakursis, šnekėjosi su savimi. Beprotis, pagalvojo. Dori atrodė, kad jis pamatė klastuolę artėjant. Bet jai buvo nei motais, ji nei neketino slėptis.
Tvirtu žingsniu pasiekusi personą Mendel stvėrė jam už apykaklės ir šiurkščiai atrėmė į sieną. Tiksliau į paveikslą, o paveiksle gyvenantys žmonės ėmė keiksnotis.
Mendel nebuvo tikra, kad tai išties Adrijas. Bet didesnė jos proto dalelė bylojo, kad tai jis. Vaikinas atrodė stiprus ir buvo aukštesnis už Dori, tačiau ir tai merginai nerūpėjo. Regis, kad dabar galėtų imti ir jį nudėti.
- Jeigu kas nors, - garsiai, piktai prakalbo šestakursė, - jeigu kas nors atsitiks jam arba jai, jeigu ko nors pridirbsi, patikėk, tavo dienos suskaičiuotos tiek šiame pasaulyje, tiek tame, kuriame gyvenai. Patalpinsiu tave į tokią vietą, kur tu tūkstančius metų tūnosi tamsoje negalėdamas ištarti nei žodžio ir pajudėti, - ėmė grasinti. - Kiek tau metų, ką? Ko tu nori? Netikiu, kad imti ir gyventi paprasto berniuko gyvenimą. Ką tu sugalvojai, ką? Ką rezgi? - ėmė kamantinėti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dori Mendel »