0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eva Gargasaitė

  • II kursas
  • *
  • 9
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i'm always tired mentally & physically
Šnabždesių koridorius
« Prieš 7 metus »
Iš tų visų koridorių, kokie tik ir tebuvo pilyje, šis rodėsi pats keisčiausias. Pramintas Šnabždesių koridoriumi jis buvo dėl svarios priežasties: ant abiejų sienų sukabinti paveikslai nuolatos tarpusavyje kuždėjosi, apkalbinėjo ir ginčijosi. Koridorius didžiąją laiko dalį leido arba tamsoje, arba blausioje prietemoje, šviesą čia skleidė rusenantys deglai. Paveikslus būdavo keblu įžiūrėti (o šie dar pradėdavo ir papildomai putotis, kai tik blykstelėdavo Lumos) todėl suvokti šnabždesių šaltinį pasidarydavo dar sunkiau. Būtent išsigandę pirmakursiai, nemokantys įžiebti apšvietimo kerų, ir paskleidė iškreiptą tiesą apie šnabždesių kilmę. Taip gimė Šnabždesių koridorius. Jo grindis dengė raštuotas, bet senas kilimas.
Koridorius buvo keistas kartu ir dėl savo formos: jis nuolatos tai siaurėjo, tai platėjo.
((Paveikslėlis))

Eva pabaigė namų darbus valgykloje. Tada ji atsistojo ir išėjo. Daug draugų ji neturėjo todėl per koridorius ėjo viena. Eidama pamatė keistą koridorių kurio ankščiau nebuvo. Nereikia! Ji pamąstė... ir nuėjo toliau. Ją griaužė jausmas, kad ji ten nenuėjo. Tuomet beveik jau prie savo durų greit pakišo namų darbus pro durų plyšį ir nubėgo atgal. Laime koridorius vis dar ten buvo. Eva apsižvalgė ar niekas jos nemato... bet šį momentą ji suprato, jog ji panaši į nematomą žmogų... Iš jos akių išbyrėjo keletas ašarų, bet ji nepasidavė ir nuėjo toliau. Einant jai pasidarė vis karščiau ir karščiau, o po to vis vėsiau ir vėsiau. Atrodo, jog koridorius vis siaurėjo ir siaurėjo, o paskui vis platėjo ir platėjo. Tuomet kai koridorius atrodė normalus nei siaurėjantis nei karštėjantis, nei platėjantis nei šaltėjantis Evai ausyse pasigirdo šnabždesiai. Vieni jai sako grįžti, kiti jai sako judėti toliau, kiti jai primena, jog ji neturi ir neturės draugų, o kiti ją palaiko ir sako, jog jos draugai jau jos laukė už kampo. Šnabždesiai nesiliovė iki tol kol Eva vėl pravirko. Tuomet ji apsidairė ir apsiverkusi atsiklaupė ant kelių ir pradėjo vis stipriau ir stipriau verkti. Jai neliko nieko kaip tik grįžti, bet koridorius atgal buvo toks tamsus, o pažiūrėjusi į priekį mergina matė tamsą taip pat... kol ji verkia tuo labiau ji jautė skausmą. Kai ji pajuto, jog jai pradeda labai griaužti odą ji atsikvėpė ir pasižiūrėjo kas vyksta. Pasirodo mažyčiai garai skleidėsi iš jos kūno. Kai ji nurimo šnabždesiai pradėjo ir vėl šnekėti, bet šįkart netiek garsiai. Ji sušuko:
- Kad ir kas jūs palikit mane vieną!
Staiga balsai pradingo. Nušvito koridorius į priekį ir atgal. Ji pakraipė galvą ir tarė sau:
- Pirmyn aš tikrai neisiu!
Ir su lyg šiais žodžiais ji šluostėsi ašaras ir bėgo atgal. Kai ji išlindo iš jo jau buvo vėlus vakaras ir nieko nebebuvo valgykloje, tiesiog valytojas praėjo su šluota.
- Kur visi išėjo? - ji paklausė valytojo, bet valytojas tik gūžtelėjo pečiais ir toliau šlavė valgyklą. Eva pajuto, jog ji laikė kažką rankose. Tai buvo jos namų darbai ir vadovėliai:
- Negali būti! - ji sau ištarė - argi aš viską susapnavau? - sušnabžda susiėmusi už galvos.
Tuomet su didele gėda parbėgo į savo kambarį ir kuo tyliau uždarė duris:
- Na ir nuotykis! - pagalvoja Eva.
Pasitaisė lova ir atsigulusi galvojo apie balsus kuriuos sakė šnabždesiai. Kol ji galiausiai užmigo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
« Atsakymas #1 Prieš 6 metus »
Lisette eilinį kartą vėlų vakarą vis dar nemiegojo. Toli gražu! Ji vaikštinėjo Hogvartso pilies koridoriais valgydama obuolį, žinoma, ne bet kokį. Trečiakursė, vos prieš keletą minučių iš virtuvės nukniauktą obuolį, pasinaudojusi visai neseniai Transfigūracijos pamokose išmokti burtažodžiu, pavertė jį rausvu, visai tokiu pat, kaip ir jos plaukai. Pastarieji, žinoma, buvo visai nešukuoti, o ir pati klastuolė buvo su trumpa, vos užpakalį dengiančia pižamine suknele, kuri taip pat puikiai derėjo prie jos plaukų. Trumpai drūtai tariant - klastuolė buvo rausva nuo galvos iki kojų. Beveik. Jos akių blakstienos buvo juodos juodos (žinoma, kad nepagailėjo akių tušo. Neduok dieve, dar koks bernelis praeis pro ją, o ši bus visai be jokio makiažo) ir regis, mažas juodo tušo taškelis puošė rausvplaukės nosį. Lisette kando obuolį, o atsikandusi mestelėdavo jį į viršų vis sugaudama. Šitaip ji ėjo mokyklos koridoriais kažko ieškodama. Na, klastuolė nebuvo tikra, ko tiksliai ieškojo, tačiau puikiai žinojo, kad į lovą ji dar visai nenori. Laimei, jos mėlynos akys pagauna net ir mažiausią plyšelį, tad už kolonos esantį keistą ir nematytą koridorių Klastūnyno atstovei pamatyti buvo visai nesunku. Žinoma, rausvaplaukė nė nedvejojo, tad atsikando paskutinį obuolio kąsnį ir kažkur numetusi nuograužą (pamanė, kad grįždam pasiims, tačiau ir taip aišku, kad pamirš),  nužengė į tą koridorių. Pastarasis atrodė lyg visai nepriklausytų mokyklai, mat buvo labai netaisyklingos formos: tai siaurėjo, tai platėjo, grindys buvo cementinės ir labai nešvarios, o ties lubomis kabėjo begalės voratinklių, kurie siauresnėse vietose kibo į rausvus trylikametės plaukus. Lisetei, žinoma, tai visai nepatiko, o dar reikėjo lankstytis (na, figūros tobulinimui gal ir neblogai, tačiau kas kart jai pasilenkus matydavosi ne itin išvaizdūs mergaitės triusikėliai). Laimei, viskas greit susitvarkė, o priešais mėlynas trylikametės akis atsivėrė platus, tačiau labai tamsus kambarys, kuris kėlė šiokį tokį šiurpą bei jaudulį.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Kyla Carrington

  • II kursas
  • *
  • 14
  • Taškai:
  • ♥ we were meant to be perfectly imperfec t♥
Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
« Atsakymas #2 Prieš 6 metus »
Kaip pirmakursei Hogvartso pilis Kylai buvo nežinomybių ir paslapčių pilna skrynia, kurią ji žūtbūt norėjo atidaryti. Nors jau buvo vėlu ir klastuolė buvo įsitikinusi, kad jai nedera vėlai klaidžioti po tamsius koridorius, bet kas gi nenorėtų pašniukštinėti po visokius neaiškius kampelius? Štai kodėl mėlynplaukė įsisupusi į žalia su sidabrinėmis detalėmis chalatą tyliai išsliūkino iš Klastunyno bendrojo kambario. Mergaitės tvirtai surišta uodega lipant laiptais švitravo į visas puses, o ji ramiausiai kilo ir leidosi laiptais, kol galiausiai pati pasimetė kur yra. Įdomu, gal čia kur nors yra pilies žemėlapių? Su panašiomis mintimis Kylai teko pripažinti, ji visai nežinojo kurioje Hogvartso vietoje ji stovi. Beliko tik slankioti tol, kol ras pažįstamą vietelę, o nuo ten laisvai grįš į bendrąjį kambarį. Nieko gero iš to "Hogvartso pažinimo" Kad nebūtų nuobodu mergaitė ėmė niūniuoti kažkokią melodiją ir nežymiai šokti pagal ritmą. Visi koridoriai buvo vienodi, todėl klastuolei pamačius šiek tiek kitokį, palengvėjo ir ji nieko nelaukusi šmurkštelėjo vidun. Prie įėjimo gulėjo obuolio nuograuža.O čia truputį purvinoka. Kylą apėmė nežmoniškas noras kosėti, turbūt dėl koridoriuje buvusių dulkių. Keletą kartų atsikrenkštusi ji drąsiai patraukė priekin. Mėlynplaukei nepatiko nei vienas koridorius, jie visi buvo tamsūs ir nepažįstami, o į šitą išvis gailėjosi užsukus. Čia yra valytojų?-eilinį kartą kosėdama burbtelėjo ji.-Kur tas prakeiktas išėjimas?! Atsigręžusi Kyla bandė įžiūrėti tą vietą pro kurią įėjo, bet arba ji buvo gerokai nutolusi arba buvo per tamsu ką nors įžiūrėti. Po gero pusvalandžio mergaitė priėjo tamsų kambarį . Jame atrodė, kad yra tamsiau negu visur kitur, bet tik dabar pirmakursė pajuto chalato kišenėje besiilsinčią lazdelę. Pliaukštelėjusi delnu sau per kaktą išsitraukė ją ir sumurmėjo:
-Lumos,-iš lazdelės galo plykstelėjo švieselė ir nušvietė mažą dalelę kambario.
Apsidairiusi pirmakursė pastebėjo koks šis kambarys keistas. Lubos ir sienos atrodė niekada nesibaigs. Vieno kambario gale kažkas krustelėjo.
-Kas čia? Lysk lauk!-drąsino save Ky žengdama artyn.
Priartėjusi prie garso šaltinio atsikvėpė ir prunkštelėjo:
-A, čia tu. Ką čia veiki taip vėlai? Ar neturėtum būti lovoje?-tik po geros minutės ji pasijuto kalbanti kaip mama.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Kyla Carrington »
we are all dreamers,
wanting to be completely
out of touch with reality


*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
Lisette kiek šoktelėjo, išgirdusi duslų kostelėjimą, sklindantį iš to keisto koridoriaus, pro kurį ką tik ėjo rausvaplaukė, tačiau negalėjai pasakyti, kad ši labai išsigando, jog ją pagaus ir išmes, verčiau buvo išgąstis dėl to, kad ji nesitikėjo čia nieko sutikti. Vos prieš metus klastuolei teiktų laikyti stipriai sukąstus dantis, kad jos nedidelė širdelė iš baimės pro juos neišlįstų ir nenusileistų ant šalto keistos menės grindinio, tačiau dabar viskas kitaip: mergaitė pernelyg dažnai savo naktis leidžia ne lovoje, tad jos baimė, rodos, dingo visai, o ir šioks toks ūgtelėjimas bei minimalus subrendimas suteikė trylikametei tiek drąsos, kad, ko gero, pasiųsti galėtų net kokį profesorių, neduodantį jai ramybės. Lisette lėtai sukosi ant kulno, akimis aprėpdama visą menę, iš kurios pilko marmuro sienų buvo galima kažką girdėti, tačiau, bent kol kas, klastuolės klausos smegenų centrui nepavyko suvirškinti išgirstos informacijos.
Kiek vėliau iš tunelio ėmė sklisti vos įmatoma šviesa, kuri visai greit atsirado menėje. Lisette iš plaukų išsivyniojo savo burtų lazdelę (na, pripažinkim, visaip puikus būdas suvynioti burtų lazdelę į plaukų sruogą, kai nėra kitos laikymo vietos) ir stipriai bei itin užtikrintai mostelėjo ja, nukreipdama tiesiai į koridorių:
-Lumos Maxima!- šis burtažodis, jau kone buvo įaugęs į klastuolės kraują (juk ji taip dažnai slampinėja naktimis, kad be šio neišsiversi), tad jis pavyko iš pirmo karto ir iš lazdelės galo sklindanti šviesa apšvietė beveik visą menę, bei tą įsibrovėlę ties koridoriumi. Trečiakursė nepažino tos mergaitės, tačiau buvo akivaizdu, kad ši nebuvo nei profesorė, nei aukštesnio kurso mokinė. Lisette nuleido lazdelę nuo tos mergaitės ir išleido juoko aimaną.
-O pati,- vis dar juokėsi ji,- kodėl ne lovoj?- klastuolė priėjo arčiau nepažįstamosios, sukdama savo rausvų plaukų sruogą aplink ilgą kaulėtą ir kiek pabalusį pirštą,- gal kažkam reikia pasakos?- ši rausvaplaukė Klastūnyno atstovė, akivaizdu, buvo kiek įžūloka. Ji matė, kad nepažįstamoji persona yra jaunesnė, tačiau toli gražu nepakankamai, kad galėtų šitaip elgtis. Deja, klastuoliškas kraujas, tekantis panelės la Claire venomis, neleido jai šito suprasti,- ką čia darai išvis?- kiek rimčiau paklausė, sustojusi tiesiai priešais mėlynplaukė ir savo mėlynomis akimis žvelgdama į jos taip pat mėlynas akis.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Kyla Carrington

  • II kursas
  • *
  • 14
  • Taškai:
  • ♥ we were meant to be perfectly imperfec t♥
Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
Rausvaplaukei sukant rantus aplink, Kyla pasijuto labai nesmagiai. Klastuolė kurią daug kartų matė Didžiojoje salėje, jos žiniomis buvo trečiakursė, todėl keletą kartų pranašesnė.
-Ne tavo reikalas,-iškėlusi galvą burbtelėjo mergaitė.-Pasakėlės man nereikia, ne tavo mados.
Išėjusi iš klastuolės sukamo rato mėlynplaukė apsidairė atidžiau. Kadangi viešnios skleidžiama šviesa apšvietė visą kambarį, Ky lengvai galėjo viską matyti. Ji krūptelėjo supratusi, kad iš sienų sklinda kažkokie garsai.
-Kas čia per vieta?-atsisuko į trečiakursę mergaitė ir susiraukė.-Koks čia garsas?
Na va, kelionė... Ir dar "draugę" susiradau. Nusišypsojusi ji priėjo prie sienos ir prispaudė rankas. Jos gyvos? Išties panašiai ir atrodė. Viduje kažkas tyvuliavo, o dar tie garsai. Isteriškai nusijuokusi Ky atsitraukė.
 Nebežinodama ką daryti Kyla klestelėjo ant šaltų marmurinių grindų. Bijodama parodyti, kad balsai iš sienų ją baugina, ji dar kartą atsisuko į rausvaplaukę ir tarė:
-Tau rožinė netinka. Atrodai kaip barbė kuriai būdama penkerių nusukau galvą,-išsiviepė vienuolikmetė.-Beje kuo tu vardu? Aš Kyla.
we are all dreamers,
wanting to be completely
out of touch with reality


*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
« Atsakymas #5 Prieš 6 metus »
Žinoma, pasisakymas apie pasakų madas visai nesuglumino rausvaplaukės. Juk ji labai mėgo įvairias pasakas, tačiau puikiai žinojo, kad vis daugiau ir daugiau vaikų stengiasi kuo greičiau užaugti, o ši neišauklėta persona, atrodo, buvo puikus tokio vaiko pavyzdys.
Lisette atidžiai stebėjo mėlynplaukę, kuri, rodos, kiek krūptelėjo, kai palietė šio keisto kambario marmurines sienas. Žinoma, reikalui esant, būtinai pasinaudos nepažįstamosios bailumu.
-Iš kur man žinot,- susiraukė trečiakursė,- aš tau gal vaikštanti enciklopedija ar ką?
Geriau pagalvojus, trylikametė tikrai būtų nieko prieš, juk galėtų žinoti visiškai viską bei mokytis geriau nei kiti. Deja, tai nėra įmanoma, tuo labiau, kai mergaitė nė nesidomi enciklopedijomis... O gal vertėtų..?- klastuolės šiokius tokiu apmąstymus greit nutraukė keistas mėlynplaukės juokas. Va tai tau,- mintimis nusijuokė trylikametė iš tokio keisto mėlynplaukės elgesio. Atrodė, kad pastaroji būtų lyg apsėsta: iš pradžių isteriškas juokas visai iš niekur, o dabar ji sėdi ant itin šaltų marmurinių grindų.
-Gal tau su galva negerai?- Lisette priėjo arčiau nepažįstamos mergaitės. Vyresnioji klastuolė nelabai norėjo, kad mėlynplaukė susirgtų Nors gal..., tad, ko gero, būtų padėjusi atsistoti, jei ne dar vieni nepažįstamosios žodžiai, itin supykdę trečiakursę. Ji iškart prisiminė vaikystėje patirtas patyčias.
-Vas te faire encule,- prancūziškai burbtelėjo sau po nosimi Lisette, tikėdamasi, kad neišgirs, na, o jei ir išgirs, tikėjosi, kad nesupras. Dabar tarp mergaičių tvyrojo šiokia tokia tyla. Lisette stengėsi nusiramnti ir tuo pačiu sugalvoti atsikirtimą, jei pirmasis būdas nepavyktų. Klastuolė tikrai nesitikėjo dar kartą patirti patyčių dėl savo plaukų spalvos, tuolabiau, kad priešais esančios įžūlios mergaitės plaukai taip pat nėra įprastos spalvos (net jei ir dažyti). Nebesugalvojusi, ko griebtis, rausvaplaukė išjungė šviesą, sklindančią iš savosios burtų lazdelės, nusitaikė į mėlynų plaukų savininkę ir mostelėjo:
-Serpensortia!- laimei, Klastūnyno atstovė nebuvo tokia gabi, kad burtažodis pavyktų puikiai (priešingu atveju galėjo baigtis labai blogai), tad iš Lis lazdelės galo pasirodė tik gyvatės vaiduoklis, greit persmelkęs nepažįstamąją ir išsisklaidęs ore.
-Aš Lisette!- kiek garsiau sušuko rausvaplaukė, stebėdama Kylos veido išraišką po šitokio vyresniosios Klastūnyno atstovės akibrokšto. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Lisette la Claire »
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Kyla Carrington

  • II kursas
  • *
  • 14
  • Taškai:
  • ♥ we were meant to be perfectly imperfec t♥
Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
« Atsakymas #6 Prieš 6 metus »
Pirmakursė susiraukė:
-Man viskas gerai,-ji ne juokais pyktelėjo.
Kad ir kaip Kylos užpakalis šalo ji liko sėdėti ir piktai spoksoti į jos koledžo atstovę. Šiai užgesinus iš jos lazdelės sklindančią šviesą mėlynplaukė ne juokais nusigando. Neskaitant to, kad šis kambarys jai kėlė šiurpą, ji jokiu būdu nenorėjo čia būti tamsoje. Staiga iš rausvaplaukės pusės atskriejo gyvatės formos vaiduoklis. Mergaitė paklaikusi šoko atatupsta ir ėmė bėgti kuo toliau nuo nežinomo reiškinio. Taip bebėgdama pargriuvo ir skaudžiai susimušė kelius. Staiga iš tamsos ataidėjo šūksnis "aš Lissete". Pyktelėjusi Kyla išsitraukė savo lazdelę ir sušuko:
-Lumos!-iš lazdelės plykstelėjusi šviesa neapšvietė trečiakursės.-Lumos maximus!
Iš lazdelės pasipylusi šviesa vėl apšvietė visą kambarį ir ji sugavo Lissetės žvilgsnį kuris aiškiai laukė mergaitės reakcijos.
-Čia dar tu klausei ar man negerai?-prunkštelėjo pirmakursė.-Tai turbūt čia aš prisistatinėju leisdama vaiduoklius? Vajai kur ta žmonija nusirito... ((čia lūžau ant šito, bet neesmė))
Ji piktai debtelėjo į draugę. Nu puiku. Esu gyvam kambary kuris kalba, su mergina kuri yra beprotė.
-Kodėl mes iš čia neeinam?-pati nusistebėjo ji.-Žinoma, man čia patinka ir visai nebaisu, bet vistiek. Man visai patinka ir mano lova. Beje tu nepyk, kad pavadinau tave barbe. Tau dešimt kartų labiau tiktų, na nežinau. Gal chaki spalva. Arbaa, pilka. Ar ne?
Ji neįsivaizdavo ar pašnekovė įsižeis, todėl įdėmiai tyrinėjo jos veidą. Nesugalvodama ką veikti mergaitė ėmė apžiūrinėti savo kelius. Iš vieno jų bėgo kraujas, kitas buvo šiek tiek nubrozdintas. Nors tai vienuolikmetės neišgąsdino, ši tik dar labiau norėjo grįžti į miegamąjį ir apsiraišioti kraujuojantį kelį bintu, bet pirma ji neišeis. To dar betrūko, kad ji pamanytų jog aš bailė. Dar ko...
we are all dreamers,
wanting to be completely
out of touch with reality


*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
« Atsakymas #7 Prieš 6 metus »
Lisette prunkštelėjo, kai pamatė, jog mėlynplaukė iš išgąsčio ėmė net bėgti, o savo nerangių kojų dėka parklupo ant šalto marmurinio grindinio. Žinoma, juoktis iš nelaimių nėra labai gražu, tačiau trylikametė nesugebėjo susilaikyti iš pačių plaučių išėjusio juoko pliūpsnio.
-Atsiprašau,- vis dar juokėsi klastuolė, perbraukdama savo vėsia ranka per rausvus plaukus,-
 nenorėjau,- labai dirbtinai pasakė ir apžvelgė menę, kuri tamsoje buvo dar šiurpesnė.
Trečiakursė jau ruošėsi uždegti šviesą savo lazdelės gale, tačiau, rodos, Kylą ją aplenkė. Lisette pažvelgė į pastarąją. Deja, visi mergaitės juokai baigėsi, kai ant mėlynplaukės kelio pamatė srūvantį kraują. Rausvaplaukė ne juokais sunerimo, juk visa tai - jos kaltė. Trylikametė greitu žingsniu priėjo prie Kylos ir švelniai mostelėjo lazdele ties jos kruvinu keliu:
-Episkey!- tikiuosi, kad padės,- itin maloniai nusišypsojo Klastūnyno atstovė, tikėdamasi, kad mėlynplaukė nepateiks ieškinio ir trylikametė neskris ten, iš kur atvyko. Lis girdėjo, kad Kyla kažką sakė, tačiau apsimetė, kad nesuprato (nors gal nė nenorėjo suprasti).
-Juk gali eiti iš čia, lyg laikyčiau tave čia ar ką. Juk nesi nei surišta, nei šiaip prispausta,- keistai vėptelėjo į jaunesniąją mergaitę lyg ji būtų ne visai pilno proto. Taip, lengva tau kalbėti, kai gali keisti plaukų spalvą kada panorėjus. Juk negimei tokia,- piktai pamanė Lisette, tačiau žinoma, stengėsi to neparodyti ir tuo labiau negalėjo sakyti, kad rausva - tai natūrali ir niekada nepasikeičianti jos plaukų spalva,- nepykstu,- visai be jokių išraiškų veide kalbėjo. Barbė mat...,- manau, kad tu išvis geriau atrodytum be plaukų,- rausvaplaukė išpūtė savo ir taip dideles akis ir nukreipė lazdelę į mėlynus Kylos plaukus.
-Nebijok,- nusijuokė klastuolė, nuleisdama lazdelę,- juk tik juokauju,- Lisette pavartė savo mėlynas akis.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
« Atsakymas #8 Prieš 5 metus »
   Filosofams visada buvo įdomu, ar dievas iš tikrųjų egzistuoja. Ar egzistuoja angelai ir demonai? Ar yra koks nors pomirtinis gyvenimas? Žmonės juk negali įrodyti, jog visi šitie tikėjimai yra melas. Bet pati Nikoletė mažai tuo domėjosi. Ją labiau domino skirtumai tarp gėrio ir blogio. Gal dėl to ji ir pasiryžo kviesti demonus? Juk įdomu, kokie jie yra ir kodėl demonai visada vaizduojami kaip siaubingos ir blogos būtybės.
  Varna įdėjo į kuprinę visus reikiamus daiktus - žvakes, peilį, kreida ir kita. Deja, ji nežinojo ar tikrai to būtent reikėjo. Juk nėra knygos "Kaip iškviesti demonus naujokams". Visa jos informacija tik iš visokių pasakojimų, kuriuos ji girdėjo iš mokinių. Tos pasakos galėjo būti tik melas, bet visgi, kažkiek gi norisi tuo tikėti.
  Tokiam dalykui, Nikoletė netgi pasiruošė. Ji apsirengė juodai, užsidėjo kažkokių keistų papuošalų ir pradėjo daryti goto įvaizdį. Atrodė ji tikrai keistai, bet kam gi rūpi? Po truputi, Nikolė jau ėjo link susitikimo vietos su kita mokine. Viena ji to nesiruošia daryti.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
« Atsakymas #9 Prieš 5 metus »
Mayra iškėlusi šviečiančią lazdelę žingsniavo tamsiu bei kraupiu koridoriumi su Nikolete. Šiandien antrakursės kvies demonus. Vos tik išgirdus šią idėją, klastuolės veide atsirado šypsena ir neišnyko iki šiol. Prieš susitikdama su varne, Mayra nubėgo į virtuvę ir prisikrovė kelnių kišenes druskos, nes girdėjo, kad ji apsaugo nuo piktųjų dvasių, juk nežinia, ko čia galima prisikviesti. Mayra sustojo maždaug apyšvarėje dulkėto koridoriaus vietoje, kai išgirdo tylų šnabždesį:
-Chi chi chi, varna ir gyvatė. Įdomu, ką jos čia veiks. Geriau nykit iš čia...
Balsas atrodė, kad yra čia pat, netoli ausies ir klastuolė galėjo prisiekti, kad jautė kažkieno kvepavimą. Ne veltui Šnabždesių koridorius. Atsisukusi į Nikoletę, Mayra paklausė:
-Viską surinkai?
Su koja pavaliusi mažą apskritimėlį, mergaitė sulenkusi kojas atsisėdo ant jų ir tarė:
-Kažką prisimenu iš vienos tokio žiobariško filmo apie demonus. Lygtais, reikia pradėti nuo rato ir gerai jį apžiūrėti, kad nebūtų skylių, nes taip demonai gali ištrūkti. Taip visada atsitinka siaubo filmuose,-klastuolė pavartė akis.-Tai pradėkim. Tu nupiešk ratą ir pentagramą, o aš išdėliosiu ir uždegsiu žvakes.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
« Atsakymas #10 Prieš 5 metus »
  Visokie šnabždesiai negąsdino Nikoletę. Atvirkščiai, nuo to buvo dar įdomiau. Galima buvo įsivaizduoti, kad Nikolė ir Mayra yra siaubo filme tik aišku, jie bus personažai kurie pirmi neatidaro  durų  kurioje jie miršta.
 - Tikiuosi, kad taip. O tu ar paėmei to ko reikia? - Paklausė Mayros.
 Mergaitė ištraukė kreidą iš savo kuprinės ir pradėjo piešti didelį ratą ant grindų. O tai padarius, patikrino ar ne per kreivas išėjo apskritimas. Vėliau nupiešė vidurį skritulio pentagramą ir gavosi tas velnio ženklas. Tikiuosi, bus gerai.
 - Bėda.. Bėda. - Nikki išgirdus šį šnabždesį tik dar labiau nusišypsojo. Net tie šnabždėjimai turbūt bijo, kad nieko kito negali pasakyti. Nors gal jie bandė tik pagąsdinti? Bet tai jiems tikrai nepavyko.
 - Na, tikiuosi, kad jau viską ir padarėm. Tai galim jau pradėt ir kviesti. - Tarstelėjo.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
« Atsakymas #11 Prieš 5 metus »
Nikoletei braižant apskritimą ir pentagramą, Mayra išsitraukė lazdelę ir nenorėdama kuistis svetimoje kuprinėje tiesiog ištarė:
-Accio žvakės ir degtukai.
Ir į ištiestą klastuolės delną atskrido penkios baltos parafino žvakės ir degtukų dėžutė. Kiekvieną žvakę uždegus, mergaitė nuvarvindavo šiek tiek vaško ir pastatydavo baltą žvakę į permatomą balutę, kuri netrukus pabaltuodavo, kad jos tvirčiau stovėtų . Jai nerūpėjo ar kas nors po jų ras šią vietą, bet bent jau nuvirtusi žvakė nesutrukdys ritualo. Baigusi dėlioti žvakęs, Mayra su kreiva šypsenėle kreipėsi į varnanagę:
-Reikia paruošti demonui auką.
Mergaitėms įsipjovus į delnus ir nuvarvinus truputėlį kraujo pentagramos viduryje, Mayra atsistojo už rato ribų, iškėlė rankas ir metusi greitą žvilgsnį į Nikoletę tarė:
-Sakom kartu. Pala, ką sakom? Tiesiog kreipiamės į demonus ar šiaip į kokią piktąją dvasią?

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
« Atsakymas #12 Prieš 5 metus »
 - Manau, kad turim tiesiog jį kviesti su žodžiais kaip "Šėtone, mūsų Dieve, prašome tavo galia mums atsiųsti demoną." ir tada sakyti.. Amen? Nežinau jau net. - Pasimetusi niekaip negalėjo nustoti kalbėt iki tol kol ji suprato, kad nusišneka. - Bet jeigu taip sakysim, tai reiškia, kad mes kreipiames pas šėtoną ir prašom, kad jis atsiųstu demoną, bet šėtonas ir demonas tai ne tas pats? - Pradėjo filosofuoti. - Na, nesvarbu. Gal tiesiog jau pradedam?
  Nikoletė žiūrėjo į savo kraujuojanti delną ir jautė menką skausmą. Visgi, mergaitė bijojo kviesti demoną. Bet to tikrai nenorėjo parodyti. Varna galvojo apie pasekmes kurios gali būti. O jeigu viskas pavyks? Juk tada tikrai nepasiseks. Demonas galės persekioti Nikoletę arba Mayra. O galų galiausiai įsikūnytu į mergaičių dvasias? Su tokiomis mintimis mergaitė pradėjo turėti panikos jausmą, bet pasistengė nusiraminti.
  Atsisėdusi ant kelių, Nikoletė pradėjo daryti ritualą, kur ji kviečia demoną.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
« Atsakymas #13 Prieš 5 metus »
Išgirdusi ,,Šėtone, mūsų Dieve..." Mayra nesusilaikė ir sukrizeno. Visas šis demono kvietimas jai atrodė kaip žaidimas, juk tokios raganos bei velniai, kuriuos vaizduoja žiobarai, neegzistuoja. Nulaižiusi kraujo lašelius ant delno, klastuolė iškėlė rankas į viršų ir išraiškingai pradėjo tarti demono kvietimo žodžius, kuriuos sudėliojo iš įvairių nuotrupų atmintyje:
-Demonai bei piktosios dvasios! Mes siūlome jums auką, bet mainais turite mums parodyti savo pavidalą! Šėtono, mūsų Dievo, galia kviečiame jus!
Tardama paskutinį žodį, Mayra mostelėjo rankomis į viršų. Baigus tarti iškvietimo žodžius, rato bei pentagramos linijomis perbėgo žiežirbos ir pasirodė dūmai. Išsigandusi Mayra žengė atgal, kai dūmai pamažu ėmė sklaidytis.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Paslaptingųjų šnabždesių koridorius
« Atsakymas #14 Prieš 5 metus »
   Nikoletė visa pradėjo drebėti. Ji bijojo ir vis galvojo apie pasekmes kurios gali būti. O Mayrai ištariant tuos žodžius, mergaitė prarijo seiles ir jau net buvo pasiruošusi blogiausiam - mirčiai.
   Pasirodžius dūmams, Nikolette greitai atsitraukė ir užsimerkė. Ji pradėjo kažką girdėti. Tie garsai tikrai nebuvo kažką lemiantis gero. Jie buvo siaubingi. Visa tai priminė siaubo filmus, su blogąją pabaiga. Ar bus mergaitėm toks pats likimas kaip ir filmuose?
 - K-kas č-i-a v-vyksta? - Vos ištarė. Kvailas klausimas, bet tai vienintelis dalykas, kurį mergaitė tuo metu norėjo paklausti. Nejaugi tai viskas tikra?
  Kai dūmai pamažu pradėjo sklaidytis, Varno Nago globotinė pradėjo matyti siluetą. Gal tai tiesiog ji jau išprotėjo ir jai pradėjo vaidentis, nes tokie dalykai jai tikrai sukėlė didelį stresą.
 - A-ar t-tu tai irgi m-matai? - Paklausė Mayros.