0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #30 Prieš 6 metus »
Švilpis rankoje spaudė raštelį bei nuolat žvilgčiojo į jį. Ši, menka, pergamento skiautelė Dylan'ui dabar buvo vienintelė viltis nenuklysti į pievas ar kur kitur bei atrasti reikiamą kelią, pamirštą koridorių ir dulkėtą kabinetą. Taip pat po viso šito, sutikti reikiamą asmenybę, o dar tiksliau, varnanagę.
- Alahomora, - lazdelę atrėmė į kabineto spyną. Ši gana lengvai pasidavė ir įleido į vidų. Vidus priminė ilgai netvarkytą, senos tetulytės bei tolimos giminės sandėliuką. Klaiku. Palikęs atviras duris, berniukas ėmėsi daryti savo tvarką : lazdele menkai nubraukė dulkes nuo pirmųjų suolų, kėdes nukėlė ant žemės, o svarbiausia įleido šviesos atitraukdamas skylėtas ir keistu kvapu įsigėrusias užuolaidas.
Švilpį šiame dulkėtame kabinete itin traukė kėdė, kitokia nei visos. Tikriausiai tai buvusi profesoriaus kėdė, mat ji ryškiai skyrėsi nuo kitų.
Įsipatoginęs šioje kėdėje, o gal ir labai sename krėsle, Dylan'as užsimerkė. Jis džiaugėsi, kad akinius paliko savo kambaryje, turbūt ant lovos, o gal ir stalčiuje. Bet tai jam visiškai nerūpėjo. Ir taip beveik nenešiojo akinių.
Berniukas prisiminė, kaip pirmą kartą nušoko nuo lieptelio į ežerą praeitą vasarą. Tąkart, berniukas išsimaudė ne savo noru, o jį pastūmė jaunėlė sesuo. Jei netoliese būtų buvęs jos katinas, Dylan'as būtų prisiekęs, kad jo išmaudymą šis padaras stebėjo su pašaipa.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #31 Prieš 6 metus »
Bethany tipeno koridoriumi. Tamsios, melsvos spalvos sijonukas siekė kelius, o žalsvas nertinis šildė rankas, kurios visą dieną nesiteikė pavirsti kažkuo šiltesniu, nei ledas.
Kojos pačios vedė reikiama kryptimi. Nors čia galbūt ir nebuvo spėjusi užklysti, Bethany turėjo daugybę priežasčių čia žingsniuoti. Ji nežinojo, ką iš tiesų pasakys sutikusi švilpį. Bent jau manė, kad jis švilpis. Mergaičiukė nebuvo tuo tikra, bet mielai jį paerzintų švilpio pravarde.
Kabinetas pasitiko pravertomis durimis. Varnė tikėjosi pamatyti baisesnį vaizdą, tačiau dulkių čia buvo pakankamai. Rusvos akelės peržvelgė kiekvieną smulkmeną, o galop nuklydo ir iki berniuko, užsisvajojusio krėsle. Pakėlusi lūpų kampučius Bethany uždarė šio tikriausiai daugelio pamiršto ir nenaudojamo kabineto duris. Ji vylėsi, kad galbūt uždaromų durų garsas privers pabusti tariamą švilpį iš savo minčių. Visgi, taip nebuvo.
Bethany nebūtų Bethany, jei nesugalvotų ko nors, kas normaliam pirmakursiui, o tuo labiau varnai, būtų suvokiama.
Visiškai atsipalaidavusi, mergaičiukė atšlepsėjo iki vidurinės eilės pirmojo suolo ir atsisėdusi ant patogumu nelabai pasižyminčios kėdės, užkėlė savo kojas ant stalo.

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #32 Prieš 6 metus »
Švilpis būtų ir toliau sėdėjęs bei skendęs savo prisiminimuose, tačiau pabusti privertė keisti garsai, nors išties jie nebuvo kažkuo išskirtiniai.
Atsipeikėjęs berniukas priešais save, vidurinės eilės pirmame suole, pastebėjo tą pačią varnanagę. Kiek ji čia laiko? Ar aš ilgai taip sėdėjau su savo prisiminimais? Dylan'o akys visiškai nenorėjo nukrypti nuo mergaičiukės, o dar ir jos elgesys privertė šiek tiek suglumti. O ji tikrai Varna? Kažkas naujo, jei jau šio koledžo mokinė ant stalo užsikėlė kojas.
Dylan'as pakilo nuo išsėdėto, savo minkštumą beveik praradusio krėslo ir žengė kelis žingsnelius pirmyn. Šiuo atveju švilpis taisydavosi akinius ant nosies, bet šįkart jie gulėjo miegamajame, o tai privertė pasijusti šiek tiek keistai ir neapgalvotai.
- Atleisk, jei teko laukti, - menkai kilstelėjo lūpų kampučius, - visiškai negirdėjau kada ir kaip čia atėjai. Tikriausiai per daug paskendau savuosiuose prisiminimuose.
Švilpis žengė dar kelis žingsnelius, o viena ranka nejučiomis prilietė turbūt profesoriaus buvusį stalą. Berniukas neturėjo jokių minčių ką sakyti, kaip nutraukti tą keistą ir visuomet nejaukią tylą. Et, tu jos nepažįsti. Tu ją tik žinai. Ir tai ne faktai. Tai teisybė.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #33 Prieš 6 metus »
Bethany pasitenkinimo kupinu veidu stebėjo kaip berniukas grįžo į šį pasaulį iš savo smegeninės bei po truputį žingsniavo artyn jos. Varnė matė, kad šis jautėsi ne itin jaukiai ir galėjo garantuoti, jog jos kojos užkeltos ant stalo, sukėlė dar didesnį nejaukumą.
- Labas, - visų pirma pasisveikino su tariamu švilpiu ir šiam palikus krėslą bei nutipenus šiek tiek arčiau jos, nukėlė savo kojas nuo stalo. - Et, tu iš Švilpynės? Mačiau tave kelete pamokų, bet taip ir neįsitikinau. Žinau, jog tu Dylan'as. Aš Bethany arba Beth, - sukikeno, nors šis jos plepumas atsirado iš nežinia kur. - Iš kur žinau? Et, Varnos yra Varnos.
Bethany vylėsi, kad neišgąsdino berniuko, o tuo labiau tikėjosi, kad šitoks, perdėtas ir jai visiškai nebūdingas plepumas, nieko blogo nepadarys.
- Taigi... - mąstė ką dar galėtų pasakyti, nors ir taip nesuteikė progos tariamam švilpiui prabilti vėl, - kaip Kerėjimo pamoka? Mačiau, sėdėjai gale. Ir, nieko nenutiko su ta žvake? Akies krašteliu pastebėjau, kad kažkas nutiko, bet tavo aktoriniai sugebėjimai pakankami, kad niekas nesuprastų, - vis dar sėdėjo ant tos pačios išklerusios kėdės, tik šįkart atsirėmė į atlošą ir kėdė nežymiai sucypė.

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #34 Prieš 6 metus »
Dylan'as lėtai atžingsniavo iki mergaičiukės. Jo viena ranka atstūmė suolo kėdę, o švilpis visiškai atsipalaidavęs it keistokas žudikas maniakas atsisėdo šalia varnės. Ups, tikriausiai iš toliau atrodžiau jaunesnis.
- Tai, Beth, - pasisuko į jos pusę, - raštelyje paaiškinimo taip ir nesulaukiau. Gal norėtum kažką pasakyti?
Švilpis pats nesuprato kas vyko su juo. Vaikinukas jautė, koks tapo šaltas, kaip pakito balso tonas bei kūno kalba.
- Atleisk, aš... - nusuko žvilgsnį, - neturiu daug laiko. Šiandien vakare turiu su kai kuo susitikti. Tai tiek.
Šviesūs plaukai prikaustė dėmesį, bet trumpam. Labiau stebino šios pirmakursės elgesys, it ji čia būtų šeimininkė. Išties, jei ne ši šviesiaplaukė mergaičiukė, Dylan'as nebūtų sužinojęs apie šio koridoriaus ir kabineto egzistavimą.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #35 Prieš 6 metus »
Bethany toliau laikėsi savo plano, bet pajutusi švilpio šaltumą, buvo pasiryžusi viską mesti velniop ir išeiti.
- Taip, norėjau pasakyti. Gal net pasitikslinti, o gal ir paklausti, - jos tonas išliko švelnus, bet žodžiai patys parodė nedidelį atšalimo pojūtį. Mergaičiukė timptelėjo žemyn savo tamsų sijonuką. Šiandien buvo pirma diena gyvenime kai varniukė prakeikė sijonus.
- Planai? - kilstelėjo antakius pasisukusi į švilpio pusę, - na, tai sėkmytės. Manau, pamokose susitiksim. Ar šiaip kur.
Šyptelėjusi jam mergaičiukė pakilo iš savo vietos ir apsisukusi nukulniavo iki durų bei pakankamai garsiai jas uždarė. Tačiau neužtrenkė.
- Velnias, - sumurmėjo stovėdama už kabineto, koridoriuje kuriame vargu ar kas ją užtiks, - jis vyresnis. Et, tiek jau to.
Atsidususi Bethany ėmė greitu žingsneliu dumti savojo koledžo kambarių link.

*

Neprisijungęs Elliott Duncan Sinclair

  • IV kursas
  • *
  • 83
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • But these days I don't even know myself
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #36 Prieš 6 metus »
Šeštadienio rytą, kai pagaliau nebuvo pamokų, Sofija prisivertė išsiversti iš lovos. Laikrodis rodė dešimtą valandą ryto. Apsirengusi visai paprastai rūbais, kuriuos atsivežė iš namų, mergaitė aukštai susirišo savo trumpus plaukus. Sportinės kelnės netrukdė judėti, o tamsus bliuzonas suteikė dar daugiau patogumo. Įsispyrusi į patogius sportbačius, mergaitė nuliuoksėjo iš Varno nago bokšto link didžiosios salės. Papusryčiavusi Sofija kaip visada dar nesiruošė eiti atgal į bendrąjį kambarį. Kadangi nebuvo susitarusi su kuo nors susitikti, nusprendė tiesiog paklaidžioti po pilį. Varnė, kurį laiką vaikštinėjo ir žvalgėsi po nematytus kampelius. Galiausiai, mergaitė atsidūrė kažkur tarp trečio aukšto koridorių. Šiuo metu jos žvilgsnis susidūrė su paveikslu, kuriame sėdėjo kiek purvinas burtininkas.
- Labas rytas,- džiugiai ištarė pirmakursė,- kaip jums sekasi?
- Gerai sekasi,- sumurmėjo pagyvenęs burtininkas. Staiga, mergaitei į galvą šovė mintis, kad galbūt ir šis paveikslas ką nors slepia. Juk Hogvartse beveik visi turi savo darbus.
- Galbūt galėtumėte mane įleisti vidun?- ištarė nedrąsiai. Juk nieko nepraras. Didžiausiai mergaitės nuostabai, burtininkas linktelėjo ir pasitraukė įleisdamas į patalpą. Atsargiai, gniauždama rankoje lazdelę, mergaitė įėjo vidun. Koridorius. Visiškai apdulkėjęs, o visos jo sienos apkabinėtos paveikslais, kuriuose vaizduojami feniksai. Visuose. Visuose iki vieno. Vienuose jie tupėjo ant šakų, kituose skrido išskleidę sparnus, o trečiuose verkė. Mergaitei į akis krito paveikslas, kuris buvo daug didesnis už kitus. Prie jo buvo durys. Sofija žengė prie jų ir paklebeno rankeną. Užrakinta. Mėlynakė išsitraukė lazdelę ir nukreipė link užrakto.
- Alohomora,- sumurmėjo ir užraktas spragtelėjo. Šį kartą rankena lengvai nusilenkė ir įleido į kambarį. Jį visą dengė storas dulkių sluoksnis, o iš esančių viduje daiktų buvo galima suprasti, kad anksčiau čia buvo dėstomos pamokos. Tikriausiai nuo to laiko praėjo gan daug laiko. Sofija sumurmėjo burtažodį ir viena iš kėdžių sublizgo lyg nauja. Kaip tik ant jos mergaitė ir atsisėdo. Galvojo, kad pasėdės kelias minutėles ir trauks kažkur toliau, bet tada, galbūt jai tik pasivaideno, išgirdo tylius žingsnius.
I’m broken, do you hear me?

*

Neprisijungęs Hazel Oakwood

  • I kursas
  • *
  • 11
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #37 Prieš 6 metus »
Flavia išėjo iš Didžiosios salės pilnu skrandžiu ir leidosi laiptais, vis žvalgydamasi į judančius paveikslus. Pusryčiai Hogvartse visada būdavo jos mėgstamiausia dienos dalis. Jie visada būdavo nuostabūs, stalai lūždavo nuo maisto, galėjai rasti ko tik užsimanęs, ir Flavia niekada nepraleisdavo progos pasivaišinti savo mėgstamais moliūgų pyragėliais, o šlamščiant juos su kitais švilpiais aptardavo pamokas bei kasdienines naujienas. Pirmakursė žinojo, kad turi krūvą neatliktų namų darbų, tačiau kažkodėl šiandien namų darbams ji neteikė pirmenybės. Ėjo lėtai, neskubėdama. Mintyse vis kartojo per kerėjimo pamoką išmoktus burtažodžius. Staiga, jai lipant laiptais, laiptai sujudėjo ir mergaitė staigiai įsikibo į turėklus. Išgąstis papuošė jos veidą, tačiau netrukus mergaitė atsikvėpė lengviau. Na, žinoma, pagalvojo, laiptai keičiasi.
Laiptams sustojus, Flavia užlipo viršun ir nustebusi apsižvalgė. Ji žinojo, kad buvo trečiame aukšte, tačiau ji lankėsi čia pirmą kartą. Ką gi jai daryti dabar? Laukti, kol laiptai vėl pradės judėti? Juk tai užtruks amžinybę! Flavia nusprendė per tą laiką apsižvalgyti, galbūt jai pavyks rasti išėjimą arba kitus laiptus.
Keliaudama koridoriumi Flavia pamatė vieną paveikslą. Paveiksle matėsi tamsaus, senovinio interjero kambarys, tačiau kambarys buvo tuščias. Staiga jame pasirodė senyvos išvaizdos burtininkas apšepusia skrybele. Jis pažvelgė į Flavią ir atsidusęs ištarė:
-Nagi, ar ir tu nori užeiti vidun? Greičiau greičiau, - jis atrodė suirzęs, - mano energijos ištekliai nebe tokie kaip prieš šimtą metų.
Flavia apsižvalgė, ir senukui pasitraukus šmurkštelėjo vidun. Menka sakyti, kad ji nesuprato kur yra. Mokinė stovėjo prieblandoje, plataus koridoriaus sienose gelsva spalva švietė deglai, o sienos buvo nukabinėtos galybe paveikslų su feniksais. Viešpatie, ką čia veikia tiek feniksų?!
Staiga Flavios žvilgsnis užkliuvo už nedidelių, medinių durų, esančių visai šalia didžiulio peizažo. Ji priėjo arčiau ir pamatė, kad durys šiek tiek praviros. Atidariusi jas išvydo seną, apleistą klasę ir mergaitę, sėdinčią ant vienintelės švarios kėdės. Flavia atsikrenkštė ir prabilo:
-Kas tu? Ir ką tu čia veiki?

*

Neprisijungęs Elliott Duncan Sinclair

  • IV kursas
  • *
  • 83
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • But these days I don't even know myself
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #38 Prieš 6 metus »
Ir vis dėlto ji neklydo. Už keletos sekundžių, pro duris įžengė mergaitė. Sofi galėjo prisiekti, kad jos niekada nebuvo pastebėjusi. Taigi, tikrai nebuvo varniukė.
- Aš Sofija. Nors gali mane vadinti Sofi arba Sof. Tik ne Fija ar Ofi,- nusijuokė eilinį kart prisiminusi savo vardo trumpinius, kurie labiau panašėjo į pravardes,- O tu kas tokia? Anksčiau tavęs nepastebėjau,- draugiškai prisipažino. Juk tai tikrai nepasirodė kažkas, kas turėtų būti gėdinga. Mergaitė apžvelgė apdulkėjusią ir seną klasę. Tylomis atsistojo ir nuėjo prie stalo, patalpos priekyje. Ant jo buvo sukrauta keletas visiškai senutėlių knygų.
- Ai, tik šiaip klaidžioju po pilį. Kad ir kiek vaikščiočiau po ją, kiekvieną kartą atsiduriu dar neaplankytoje vietoje,- ir tik pasakiusi užsikosėjo, nes atvertė vieną iš tų knygų, o dulkės tupėjusios joje pakilo link Sofijos veido. Greit palikusi knygą ramybėje ir atgavusi kvapą vėl atsisuko į atėjusią mergaitę.
- O kuo tu vardu? Ir kaip pati čia atsidūrei?- nusijuokė uždavusi tuos pačius klausimus. Tada vėl grįžo link tos nuvalytos kėdės ir pakėlė nedidelį savo krepšį. Nuvalė dar vieną kėdę ir stalą. Padėjo krepšį ant stalo ir ištraukė indelį su džiovintomis uogomis, neskubėdama vieną suvalgė ir ištiesė indą link kitos mergaitės:
- Nori? Gali pasivaišinti,- pratarė ir padėjo uogas ant stalo. Juk jei norės galės abi pasiimti ir nereikės prašinėti. Tada iš krepšio ištraukė knygą ir atsivertė. Burtų knyga buvo gan sena, bet puikiai išsilaikiusi, ją Sofija paėmė iš Hogvartso bibliotekos.
- Gal norėtum pabandyti ką nors išburti?- paklausė knygą taip pat tiesdama mergaitės pusėn.
I’m broken, do you hear me?

*

Neprisijungęs Florence Hailey Darcy

  • V kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • don't waste your time or time will waste you
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #39 Prieš 5 metus »
  Jei kada sugalvotum paieškoti prie panelės Darsi labiausiai nederančios vietos, tai greičiausi būtų ši. Keistas paveikslas, dar keistesnis koridorius ir visa armija dulkių šį vėlų vakarą buvo, regis, vieninteliai slapto pasivaikščiojimo liudininkai. Juk kiekviena save gerbianti dvylikametė Hogvartso moksleivė nors vieną savo menkučio gyvenimo valandą tiesiog privalo būti praleidusi netinkamu laiku ir paslaptingoje vietoje (bet kuo daugiau smalsių dvylikamečių, tuo mažiau slaptų vietų – na, ką jau padarysi).
  Tad ir Florencija, kad ir iš kokios senovės būtų nužengusi į šį modernų pasaulį, negalėjo atsispirti tai krūtinėje kirbančiai pagundai įsimesti į baltą kuprinę visas savo saldumynų atsargas, kurios buvo slepiamos gana neprastai, – visgi kilmingos šeimos atstovei nedera prisikimšti saldėsių, – ir nutypinti į greičiausiai mažai kam žinomą vietą. Ir pati mergaitė ją atrado visai netyčia – galbūt čia pasidarbavo vaikiško smalsumo dievai?
  Šį vakarą ji mūvėjo kelnes, tiksliau pasakius, tamsiai mėlynus džinsus. Neprisiminė, kur juos gavo ar kada paskutinį sykį ne sijonas dengė baltas kojas, bet argi dabar tai buvo svarbu? Juokas nuaidėjo per visą kabinetą, atrodė, kad ir visos tos dulkės krizena kartu, kai Florencija Heilė plėšė pirmąjį šokoladinių sausainių pakelį. Toji dorai ir griežtai auklėta mergaitės dalis spiegte spiegė aiškindama, kaip nederama, negražu, tiesiog nepadoru, nusikaltimas, melas, pirmasis nusižengimas ir visa kita, kas baisu, yra paslapčiomis sėdėti ant stalo (ne kėdės!), laisvai mataruoti kojomis ir kimšti skanėstus. Vienas po kito jie tirpo rusvaplaukės burnoje, keldami neišpasakytai nuostabų skonį ir malonų kvapą. Florencijai rūpėjo visai ne tai, kad kas nors ją gali užtikti, juk tada jau baisu, nes ne viena bus likusi su šokoladu ir erzinančiomis mintimis, kurios, tiesa, buvo gerokai nustelbtos kramtymo bei popierinio pakelio bruzdesio. Daug svarbesnis buvo kitas klausimas – kur tie skanėstai buvo visą jos gyvenimą? Nors ir neprilyginsi šių tiems prabangiems delikatesams namuose. Šie turėjo visai kitą skonį – paprastesnį, bet kartu ir daug stipresnį. Priminė laisvę, naujo gyvenimo pradžią. Žinoma, varnanagė visai neketino išsižadėti ir pamršti viską, ko buvo mokyta namuose, bet juk nieko nenutiks, jei kokį sykį pasileisi nuo pavadėlio, tiesa?
no one's going to take me alive
time has come to make things right


*

Neprisijungęs Europa Ziegler

  • IV kursas
  • *
  • 111
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • merde
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #40 Prieš 5 metus »
   Žvelgdama į nedidelį tamsų ruožą ant delno, užsilikusį dar iš po gyvačių krikštynų, Europa leidosi laiptais žemyn ir jau ruošėsi grįžti į Klastūnyno bendrąjį kambarį. Taip, ruošėsi, bet negrįžo... Aukštu aukščiau (dabar pirmakursė buvo antrajame aukšte) pasigirdo atveriamas paveikslas, matyt, seniai niekas nesutepė vyrių, o už jo slypinčiame koridoriuje, tarsi kokios juodsios skylės įtraukta, pranyko balta kuprinė. Įprastai Klastūnyno globotinė nėra smalsianosė, todėl dažniausiai viską palieka ir nekreipia dėmesio. Deja, ši diena, matyt, bus neįprasta - vienuolikmetė užlipo laiptais aukštyn ir įsliūkino pro tą skylę sienoje, kol paveikslas jos dar neužvėrė.
   Vos įžengus į, tiesą sakant, ne tokį jau ir tamsų koridorių, kokį baltapūkė jį įsivaizdavo esant, jos nosį pasitiko stiprus pelėsių kvapas, o juodi kerzai paniro į dulkes, nuklojusias visą grindinio paviršių. Smagu... O ir kelio atgal nebėra - paveikslas prieš porą akimirkų užsivėrė. Tik kaip reikės grįžti atgal? Tikėjosi, kad baltosios kuprinės savininkas ar savininkė (juk kuprinėlė viena įskiristi negalėjo? Ar galėjo?) žinos. Žinoma, galėtų ir pati pabandyti stumtelėti paveikslą ar bent pažiūrėti, ar ten nėra rankenos, tačiau, na, nepagalvojo...
   Praėjusi tą keistais paukščių paveikslais nusėtą koridorėlį, vienuolikmetė įžengė į atskirą patalpą už vos pravirų durų. Ant stalo linksmai sau sėdėjo ir saldumynus į save kimšo maždaug panašaus amžiaus į gyvatėlę panaši mergaičiukė, kurią Europa, regis, ne kartą matė pamokose.
-Ar ne per vėlu ryti saldainius ir sausainius?- visai ne linksmai, sakytum, gal net piktai paklausė pilkaakė, bandydama į neaišios spalvos kilimą nusivalyti dulkes nuo juodų kerzų.- Girdėjau, kad jeigu valgai vėlai vakare, viskas, ką suvalgei, eina į storumą,- prisėdo ant stalo šalia bendraamžės,- tikiuosi, neprieštarausi?- paėmė vieną sausainį su šokolado gabaliukais.

*

Neprisijungęs Florence Hailey Darcy

  • V kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • don't waste your time or time will waste you
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #41 Prieš 5 metus »
  Raudonas saldainis. Mėlynas. Baltas. Geltonas. Vėl mėlynas. Nejaugi visi jie ir bus tokio paties skonio? Florencija, tiesą sakant, jautėsi mažumėlę nusivylusi. Ypatingomis progomis namuose jos laukė įmantrūs gardėsiai, kurių skonį nei nusakysi, nei prisiminsi (matyt, jaunoji Darsių šrimos atstovė dar buvo per maža perprasti tokias subtilybes). Bet vos tik varnanagė ėmė skęsti giliuose apmąstymuose lygindama skonius, buvo pertraukta balso. Visai netikėtai. Širdutė pradėjo spurdėti smarkiau, o skruostai prarado savo aristokratišką baltumą ir plykstelėjo raudoniu it įpūstos žarijos. Florencija giliai įkvėpė. Iškvėpti pamiršo. Mintys apie sutryptą šeimos garbę zvimbė išsigandusioje mergaitės galvelėje, ir kurį laiką ji nesugebėjo suregzti jokio atsakymo. O apsimetimas, jog čia viskas gerai, nieko blogo (juk iš tiesų taip ir buvo), visai neatrodė kaip priimtinas sprendimas. Taip, juk negali nuspręsti to, ko nė nesugalvoji.
  Panelė Darsi kaip pralaimėtoja nuleido galvą. Palaidi plaukai pridengė galvą, bet dvylikametė dar išvydo, kaip kita mergaitė pasiima sausainį. Jos sausainį. O galbūt... Galbūt visą kaltę ir būtų galima jai suversti?
  O dar ta pastaba apie storumą! Šia tema Florencijai Heilei dar neteko susimąstyti. Piktokas nepažįstamosios tonas padėjo rusvaplaukei nuspręsti, kad apie tai pagalvoti teks.
  Staiga toptelėjo visai šauni mintis, deja, lydima to paties nerimo dėl tokio savo nederamo elgesio.
 – Ne, žinoma, gali valgyti ir storėti viena pati, – visai ramiai atsakė varnanagė. – Tik nesakyk mano tėvams, – tyliai pridūrė.
no one's going to take me alive
time has come to make things right


*

Neprisijungęs Europa Ziegler

  • IV kursas
  • *
  • 111
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • merde
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #42 Prieš 5 metus »
Panašu, kad mažoji apsirijėlė visai nesitikėjo čia sutikti nė gyvos dvasios, kuri pamatytų tokį, rodos, visai nekaltą vaikišką norą valgyti saldumynus be jokio aplinkinių bambėjimo.
Europa, tuo tarpu, be jokios sąžinės graužaties kramtė sausainį su šokolado gabaliukais bei kojomis nestipriai spardė stalo koją. Būtų beveik juokinga, jei spirtų pakankamai stipriai, jog stalas sulūžtų, o abi mergaičiukės kristų ant sėdynės it kokie bulvių maišai. Tik gal nelabai smagu būtų, jei pakiltų visų tų dulkių, esančių ant žemės, debesis, a?
Pirmakursė, nurijusi paskutinius sausainio likučius ir liežuviu perbraukusi per dantis, įsitikindama, kad joks nenaudėlis trupinėlis neužsiliko burnoje, giliai atsiduso.
-Jei valgysiu ir storėsiu, stalas sugrius ir tu išsipurvinsi, o gal net susižeisi. Mes abi to nenorime, taip?- išspaudė tokį menkutį ir tokį netikrą šypsnį, kokį tik sugebėjo, ir įsikišo sausainių pakelį į juodą kuprinaitę; sausainius suvalgys vėliau. Išgirdusi tolimesnius šalia sėdinčios mergaitės žodžius, Klastūnyno globotinės akys išsprogo, tačiau veidą netrukus užpildė plati plati  šypsena, kurios mergaitės veide nebuvo visus vienuolika metų. Tiesa, šypsena dar labiau sarkastiška nei plati.
-Žinoma, nesakysiu. Argi galėčiau taip žiauriai išduoti… draugę. Juk mes būsime draugėmis?- kilstelėjo antakius, žveldama į bendraamžę.- Europa,- ištiesė ranką,- o tu?- dar paklausė.

*

Neprisijungęs Florence Hailey Darcy

  • V kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • don't waste your time or time will waste you
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #43 Prieš 5 metus »
  Gėda pagaliau ėmė slūgti, ir Florencija, vos prieš kelias akimirkas sėdėjusi gana ryškiai raudonais skruostais, dabar jau ramiau kvėpavo. Atrodė, kad baltaplaukė nepažįstamoji nesiruošė iš karto lėkti ir pranešti kam nors apie tokį nedovanotiną jaunosios Darsių šeimos atstovės elgesį. Vis dėlto saldainių pakelį padėjo ant stalo ir stumtelėjo arčiau kitos mergaitės. Dabar smaguriauti nebebuvo noro.
 – Taip, nenorime, – linksėdama atsakė dvylikametė, dar paskęsdama apmąstymuose, kaip čia labiau tiktų atsakyti: „ne, nenorime“ ar „taip, nenorime“. O gal visgi galvą reikėjo purtyti? Daug labiau norėjosi už jos susiimti. Vis dažniau rusvais plaukais papuoštoje galvelėje kildavo minčių apie tai, kokios nuobodžios ir per daug kvaršinančios tos etiketo ir kitokio tinkamo elgesio taisyklės.
  Nė nepastebėjo, kur dingo vienas sausainių pakelis.
  Neilgai anos mintys buvo spėjusios užplūsti, nes greitai buvo nuvaikytos kitų. Ta šypsena... Ar ji draugiška? Florencijai dar neteko tokios plačios matyti. Varnanagė išleido garsą, panašų į neužtikrintą juoką, ir vyptelėjo.
  Ne, ji nesakys! Ak, kaip palengvėjo antrakursei! Jos paslaptis bus saugi. Ir tas žodis. Draugę. Dar niekas šitaip nebuvo jos ėmęs ir pavadinęs, paskelbęs draugystės. Anksčiau jos būdavo tarsi savaime suvokiamas dalykas – atvažiuodavo tėvų draugai, atsiveždavo vaikų, mažoji panelė Darsi juos išdidžiai pasitikdavo ir kartu su jais kiurksodavo mažojoje svetainėje. Bet ne dėl to jie vadinosi Florencijos Heilės draugais. Taip buvo priimta, ir tiek.
  O dabar ši visiškai nepažįstama nežinomų tėvų mergaitė ėmė ir paskelbė tokius ryšius. Ir tą ištiestą ranką reikėtų paspausti? Sekundėlę bukai paspoksojui tai į Europos, koks paaiškėjo vardas (kodėl nepasakė savo pavardės?) veidą, tai į tą atkištą delną, dvylikametė taip ir padarė.
 – Taip, gerai, – sumurmėjo antrakursė, paleisdama naujosios draugės ranką. – Aš... Florencija. Heilė. Florencija Heilė, – pridūrė visai pasimetusi, minėti pavardę ar ne. Lyg ir derėtų? O kodėl tuomet baltaplaukė šitaip neprisistatė?
  Bet ilgiau sukti apie tai galvos nebegalėjo. Dabar mergaitės širdis prisipildė kažkokio nepaaiškinamo jaudulio – galbūt džiaugsmo? Juk dabar mokykloje turės draugę! Ir dar tokią, kuri neišduos paslapčių! Tik ką dabar su ja daryti? Juk neis stebėti puotos, kaip kad buvo įpratusi namuose. O gal ir čia tokių būna, tik dar nespėjo sudalyvauti?
 – Iš kur tu? – galiausiai sugalvojo paklausti Florencija. Kadangi dar nebuvo gerai susipažinusi su aplinka bei mokiniais, tikėjosi išgirsti kilmingos šeimos istoriją, gal dar kokį pasakojimą apie namus. Juk, kai ramiai sau gyveni lyg ne šio amžiaus dvare atidžiai prižiūrima tėvų, nė nesusimąstai, kas slypi už durų. Tiesa, dvylikametei jau teko čia matyti visiškai neišauklėtų vaikų, bet gal ši mergaitė kitokia?
 
no one's going to take me alive
time has come to make things right


*

Neprisijungęs Europa Ziegler

  • IV kursas
  • *
  • 111
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • merde
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #44 Prieš 5 metus »
    Panašu, kad mergaičiukė, sėdėjusi šalia Europos, nebuvo pratusi spausti rankos, o gal bijojo, kad ant pirmakursės delno buvo daug bakterijų (gal ir buvo, nežinia, kaip dažnai viskas aplink čia valoma. Šis kabinetas buvo itin puikus švaros Hogvartse pavyzdys)? Nejaugi damutei reikėjo nusilenkti, o tik tada prisistatyti?- suirzusi pamintijo. Deja, baltaplaukė tokio etiketo mokyta nebuvo, o ir kilmingųjų nepažinojo, tad lankstėsi tik tada, kai reikėdavo paimti ką nors nuo grindų ar paglostyti katinėlį, žingsniuojantį šalia. Laimei, nieko panašaus ir nereikėjo – vėsus klastuolės delnas buvo švelniai spūstelėtas.
-Koks nuostabus tavo vardas, Florencija Heile!- sekundėlę vienuolikmetė pasijautė taip, tarsi kalbėtų su dar visai mažučiu vaiku, kuriam bandytų įsiteikti. Nors gal taip ir buvo? Na, bandymo įsiteikti dalis, juk ši mergaitė rusvais plaukais turėjo mažiausiai vienuolika metų, tad ne toks jau ir mažas vaikas (ar bent Europėlė savęs tokiu nelaikė)!
-Aš iš Klastūnyno,- užtikrintai linktelėjo baltapūkė. Tiesa, pirmakursė net neabejojo, kad Florencija visai ne tai turėjo omeny. Paprasčiausiai Europa nė pati nežinojo, iš kur ji. Nė nenumanė, ar turėtų sakyti, jog ji iš Airijos, kurioje gyveno tiek, kiek save tik prisimena, o gal Amerikos, iš kurios ją it kokią šiukšlę išvarė tėvai, o gal Vokietijos, kur, tikriausiai, ir slypėjo jos šaknys? Pasakoti savo tragiškos istorijos mergužėlė taip pat neitin troško. Gyvenimas vaikų namuose visai nesmagus ir toli gražu nežavintis dalykas, o kas, jei Florencė pasišlykštėtų tokia praeitimi, ir visai nebenorėtų draugauti? Iš toli matosi, kad ji be jokių problemų galėtų susisiekti su tėveliais ir išspręsti visas Europos bėdas. Tokias pažintis, vienuolikmetė buvo tvirtai įsitikinusi, reikia saugoti.
-O iš kur tu?- paklausė ir nušoko nuo girgždančio stalo sukeldama šiokį tokį dulkių debesį.- Žinai, beveik įsivaizduoju, kad čia galėtų būti mūsų vieta,- nusišypsojo gyvatėlė,- kur tik mes dvi galėtume ateiti. Jei tik viską sutvarkytume, juk nebūtų sunku. Pora lazdelės mostų ir viskas! Ten,- mostelėjo į sieną priešais duris,- galėtų stovėti nedidelė sofutė ir stalas, prie kurio mudvi plepėtume ir gertume arbatą! Argi nebūtų smagu?- baltapūkė mintyse piešė kambario vaizdą,- Ar norėtum?