[Olivia Legrand]

papūtusi lūpas sustojo, vyriškam balsui pasklidus iš nugaros. Tikriausiai iš pirmojo šiltnamio. Sustojusi lėtai apsisuko ant kulno, jog veidas būtų atsuktas į slenkantį siluetą iš už krūmo.
- Jūs tas Gregoras, kurio ieškau, - palinksėjusi sučepsėjo lūpomis. Netruko nė sekundės, jog pastebėto ševeliūrą profesoriui ant galvos.
- Kas čia per gandrų lizdas? Auginat porelę gal? - pakėlusi antakius pašaipiai pasiteiravo sučepsėdama lūpomis. Merginos veide žaidė lengva šypsenėlė. Tikriausiai būtų pats laikas tokių metų išmokti bendrauti su svetimais žmonėmis. Neturėjo draugų, neturėjo šeimos. Kalbėdavo tik su gyvūnais, tad su žmonėmis pokalbiai atrodė gana sudėtinga misija. Bendraudama neapsieidavo be sarkazmo, ironijos ar pašaipų. Brunetės akimis tai slėpdavo palūžimą ir nuoskaudas. Retas pastebėdavo, jog tamsiaplaukė iš tikrųjų tėra pasimetusi mergaitė, kuriai tereikia švelnumo ar apkabinimo.
- Turiu skolą iš penkto kurso, - eidama prie reikalo, pareiškė. Viduryje mokslo metų buvo priversta palikti mokyklą. Privalėjo palaidoti seserį. Deja, laidotuvėse dalyvauti neįstengė. Prasėdėjo miške, iš tolio spoksodama į leidžiamą karstą penkis metrus po žeme. Nežymiai suraukė kaktą. Kažin ar direktorius išlaikė pažadą neatskleisti profesoriams ir mokiniams išvykimo priežasties. Neturėjo jokio noro "gaudyti" užuojautos ar gailesčio.
- Noriu atsiskaityti tuos darbus, - sunėrusi rankas po krūtine, užbaigė. Penktas kursas praslinko lyg per miglą. Negalėjo prisiminti net kas buvo herbologijos profesorius. Galbūt tas pats vyriškis stovintis priešais? O gal iš vis moteris? Atsidususi papurtė galva. Beviltiška prisiminti. Vien nuo minties apie penktąjį kursą nenoromis prisimindavo ir pabirusią šeimą, šeimos tragediją.

[Matthew Turner]

- Galbūt su kažkuo mane painioji, tačiau mano vardas Matthew. Matthew Turner, - pataisė mokinę profesorius nesuprasdamas, ar ji čia taip (ne)vykusiai juokauja, ar išties pagalvojo, kad jo vardas Gregoras. Labiau norėjosi tikėtis, kad teisingas yra pastarasis variantas, mat ši mergina buvo iš tų, kurie mokytojams kelia džiaugsmą. Deja, tolimesni jos žodžiai parodė, kad ji per pamoką galimai tik apsimetė. Nejučia kilstelėjęs ranką Matthew užčiuopė neaiškius dalykus sau ant galvos. Nenorėdamas leisti mokinei pernelyg įsismaginti, nenorėjo parodyti, kad dėl komentaro jaučiasi nejaukiai, tad prisivertė nusijuokti:
- Žinoma, juk būtent taip ir turi atrodyti tikras herbologas.
Matthew žvelgė į mokinę ir laukė kokio nors paaiškinimo, ką ji čia veikia. Kadangi atrodė, kad atėjo specialiai, matyt, turėjo kažkokį reikalą. Ir galiausiai jį išgirdo.
- Aha... - tyliai sumurmėjo Turner nesugalvodamas ką protingesnio galėtų pasakyti. Tuo metu, kai ši mokinė buvo penktame kurse, jis dar (jau) nedirbo. Tai šiek tiek komplikavo situaciją, tačiau džiaugėsi, kad mergina nori susitvarkyti akademinius reikalus.
- Olivia Legrand, ar ne? - dėl visa ko pasitikslino. Kol kas, tiesą sakant, jautėsi šiek tiek pasimetęs: atrodė, kad ji yra gera mokinė, besirūpinanti mokslais. Vis dėlto komentaras apie galvoje įsivėlusias šakeles ir lapus tarsi liudijo ką kita.
- Ar praleidai visus metus, ar esi bent ką nors atsiskaičiusi? Gal turi kokius nors rezultatus? - pasiteiravo Matthew įdėmiai žvelgdamas į mokinę. Ji atrodė itin susimąsčiusi, tad profesorius nenorėjo pernelyg trukdyti, bet, šiaip ar taip, ji pati atsivilko į šiltnamį. Tad Turner stovėjo ir (ne)kantriai laukė, kokio nors atsakymo.

[Altair Ezio Blewett]

Altairą nuojauta atvedė į šiltanamius.
Šviesą sunkokai brovėsi per tankiai susodintų augalų lapus, šiltnamiai skendėjo lengvoje prietemoje. Dangus po kol kas atrodė gražus, Altairas tikėjosi, jog audra vėl neužklups.
Atsargiai įėjo į herbologų šventovę ir tada išgirdo tylų balsą:
-Pagaliau ir tu čia.
Švilpis apsidairė. Kažkodėl baimės nejuto.
-Kur tu? Kas tu?
Tarp lapų sužvilgėjo violetinės plunksnos. Kažkas staiga sutraškėjo, sudunksė, medžiai dešinėje sulinko prie sienų, langų ir Altairas išvydo kylantį, išsitiesiantį ilgą kaklą, snapą ir dvi dideles juodas akis.
-Tu....
-Aš,- sučirškė Arbatžolė. Pakreipė galvą,- Nuojauta atvedė čionais?
Švilpis linktelėjo. Tada papurtė galvą.
Jis nieko nesuprato, bet keista, nieko nebijojo. Ramybė?
-Gali man paaiškinti? Viską? Be jokių paslaptingų nuslėpimų? Laiškas? Etana? Tu? Kodėl aš...
-Supranti mane? Žinoma.
Okamė apsisuko ir gracingai nušliaužė į šiltnamio gilumą, tarp lapų, šviesos spindulių sublizgėjo turkio spalvos žvynai. Altairas pastebėjo, kad Arbatžolė lėtai traukėsi atgal, į savo mažesniąją formą.
-Keista, kad tavo tėvai nesakė, kad esi šnypštūnas. Galbūt, nemanė, kad paveldėti tokią galią. - Arbatžolė atsigręžė į ją sekantį švilpį,- tavo tėvas kaip tik turi tokią galią. Turbūt, supranti, kad šnypštūnai geba susikalbėti su gyvatėmis, tiesa? Na, okamiai yra susiję su gyvatėmis. Aš su jomis esu gimininga. Supranti? Na, o toliau...Aš tau priklausau. Mano tėvai buvo taviškių augintiniai. Aš gimiau pas Blewettus, bet su jais ilgai negyvenau - mano šeima buvo pagrobta, o aš buvau atskirai parduota begalybę kartų. Mane rado Magijos Ministerijos ketvirtojo lygio darbuotojai ir išlaisvino iš juodojo turgaus ir taip atsidūriau pas Lorijanus. Turėjo praeiti daug laiko, kol Etanas sutiko tave ir atpažinau Blewettų pavardę. Kodėl tada neišsidaviau? Bijojau to fakto, kad eis susijęs su Mišele ir Ianu. Aš tavęs nepažinojau. Altairai, nenustebk...aš turėjau šaltinių, iš kur apie tai sužinojau. Bet vėliau, aš apsisprendžiau ir Etanas sutiko mane perleisti tau. Suprask, jis irgi man rūpi, bet kaip ir tu. Aš tave stebėjau pastaruoju metu stebėjau, Altairai, o tu atrodei liūdnas. Ir vienišas.
Švilpis sutrikęs sustojo.
-Bet ar dabar bijai? To fakto?
Arbatžolė užšliaužė ant profesoriaus šiltnamio stalo.
-Jau mažiau.
Altairas susiraukė ir nuleido galvą. Mažiau? Šnypštūnas?! Pala...ką?
Šalta susivokimo banga perliejo pirmakursį.
-Ianas! Ar jis irgi buvo šnypštūnas?!
-Ne.
-Ką? Kaip tai ne? Iš kur žinai? Kodėl ne?
-Ianas tiesiog nepaveldėjo ir tiek. Mano šaltiniai yra tuo užtikrinti. Be to, nė karto niekas nebuvo pastebėjęs Ianą bendraujant su gyvatėmis.
Altairas suirzo.
-Kas tavo šaltinis?
Arbatžolė papurtė savo galvelę.
-Nesakysiu. Nėra prasmės. Vis vien ateis laikas, kai ji daugiau apie tai nekalbės.
-Ji...? Nekalbės...?
-Kodėl iš viso jais domiesi, Altairai? Kodėl ne geriau užmiršt Mišelės ir Iano? Prisišauksi sau problemų, vaike.
Altairas neatsakė.

Nelijo. Švietė saulė. Altairas pagaliau nebuvo vienas. Tai buvo keisčiausia diena jo gyvenime. Visgi jis giliai širdyje nujautė, kad ši diena ateis. Atmintyje iškilo tėvo atvaizdas, jo šypsena, kai kalba pasisukdavo apie gyvates. Ir okamius.
Altairas nežymiai šypsodamasis kulniavo su Arbatžole ant peties link Hogvartso.
Ačiū, Etanai.

[Danielis Lorijanas]

Praėjo dvi savaitės, kai Etanas pasveiko nuo peršalimo. Teko meluoti ir tobulai išsisukinėti - pasiklydo ežero pakrantėje, užpuolė lietus, todėl pirmu numeriu ir neatėjo į ligoninės sparną.
Širdyje glūdėjo kartus abejingumas viskam.
Metamorfmagas taip ir neatgavo jėgų, savo linksmumo ar džiaugsmo. Tarsi, jų kažkada buvo turėjęs.
Jis kaip dėlė įsiurbė į medaliono sukeliamus prisiminimus ir taip pasilimo egzistuoti žemėje kaip liepė kiti. Jis pats patapo savo kalėjimo kaliniu. Jis pats nežinojo, ar nori iš jo pabėgti, ar ne.
Jam reikėjo su kažkuo pasikalbėti. Bet su kuo? Jis vienas. Be draugų. Be draugų.
Iš viso, kas norės su juo bendrauti? Su tokiu...? Jis gimė būti vienas ir toks liks amžiams. Niekas jo nesupras, laikys tyliu šešėliu fone. Šešėlis. Šešėlis, kuris bijo prisipažinti, kuris bijo prarasti šilumą, meilę, vaiksytės prisiminimus, nes jau suaugo. Jis buvo priverstas suaugti ir mokslo, ir kitų.
Jis netikrai šypsosis, juoksis, kalbės nerūpestingai, eis į pamokas, atsakinės ir atliis namų darbus. Bus tobulas, profesorių mylimas mokinys. Ne daugiau, ne mažiau. Vidutinybė, kuri nori išlikti gyva.
Pilki plaukai nepersimainė į tikrąją plaukų spalvą.
"Bijoti legilimantų". Ne, šią akimirką, jį bet kas lengvai galėtų atpažinti, suprasti, kas jis yra.
Berniukas knibinėjosi prie šiltnamio augalų. Profesoriui buvo nusiuntęs laiškelį, kad laisvu laiku ateis prižiūrėti augalus. Keletų jau paliejo, kitiems dar teks išpurenti žemę, nurinkti sudžiuvusius lapelius.
Augalai priminė jį. Niekur pabėgti negali, įkalinti tame viename juodos žemės lopinėlyje, priklausomi nuo aplinkos. Ir štai, kažkodėl, jiems paskirta tokia svarbi užduotis - likti gyviems, nes jei jie mirs, kažkas blogo nutiks.
Buvo žiobariškų pakalnučių eilė. Berniukas atsargiai palietė baltus gėlyčių žiedus. Ir nuodingas, ir vaistinis augalas. Gražus, nekaltas ir pavojingas.
Nutysė kojas atsinešti laistytuvėlio. Burtų lazdelės nenaudojo, šį momentą troško apseiti be magijos. Jautėsi tarsi, naudodamas savo gebėjimais, daugiau nebepasikels. Nebepajudės. O judėti jam reikia. Nes kitaip išsiduos. Bet iš tikrųjų metamorfmagui tai nerūpėjo. Bet vis vien judėjo.
Vandens srovė įsigėrė į žemę, pakalnutės, rodos, iš karto atsitiesė, bet galbūt tai buvo abejingumo, psichologinio nuovargio haliucinacija.
Pakalnučių žiedas buvo šalia irisų ant medaliono.
Po darbo Etanas pasitraukė iš šiltnamių.

[Heidi Mollson]

  Po pirmosios Burtų trikovės turnyro užduoties jau buvo praėjusios kelios dienos, tačiau Heidi vis dar nepavyko įminti to ką slepia ši gėlė. Aišku ant žiedlapių įspaustus žodžius sugebėjo rasti jau pirmąją dieną, tačiau jų nesugebėjo perkąsti. Mergaitė šias eilutes kartojo kiekvienu paros metu, kas sugadino jos miego grafiką ir tai tikrai nebuvo į gerą. Keliaudama pilies koridoriais, mergaitė mintyse sakė tas keturias eilutes, lyg kokią „Sveiką Mariją“ ar kitą trumpą maldą. Šis jos įprotis, susidaręs po užduoties, šiek tiek nervino Balsą ir Reuben, kadangi šiems teko klausytis to bent keturiolika valandų per parą. Aišku, antrąją dieną bandė nukreipti tamsiaplaukės mintis toliau, tačiau nesėkmingai ir jau kitą dieną susitaikė su tuo, tik karts nuo karto suniurzgėdavo kažką apie proto stygių.
  Jeigu gėlė nebūtų prisiskleidusi, pražydusi ir nuvytusi, dar tą pačią dieną, tamsiaplaukė būtų keliavusi pas Herbologijos profesorių ir būtų bandžiusi išsiaiškinti kažką daugiau apie šį augalą, dėl kurio paaukojo gyvybę. Tačiau po šių trijų stadijų ir atrastos užuominos to nebebuvo verta daryti. Aišku nieko nebūtų praradusi, kad ir būtų apsilankiusi pas Daniel, na nebent šiek tiek laiko bandant išsiaiškinti, ką tai gali reikšti, bet kaip sakoma dvi galvos geriau nei viena, tad galbūt ir laikas praleistas su profesoriumi nebūtų buvęs veltui.
  Eidama koridoriumi klastuolė pirmą kartą, per tas kelias dienas, ne miego metu, baigė kartoti užuominą. Viena šito reiškinio priežastis buvo galvos skausmas, kurį galimai sukėlė dvidešimt skirtingų ir du pasikartojantys žodžiai. Išlindusi iš keturių sienų koridoriaus ir atsidūrusi lauke Heidi pagaliau atsigavo ir galvos skausmas beveik iš karto dingo, tačiau mergaitė nusprendė nebandyti sugrąžinti skausmo, vėl imdama daryti tai, ką darė prieš keletą minučių, valandų ir dienų. Tyla galvoje sukėlė nedidelę džiaugsmo bangą, kurią sukėlė Balso ir Reuben džiaugsmas.
  Apsukusi keletą ratų vienu iš daugumos takelių, kurie sudarė (ne)didelį ratuką, mergaitė patraukė šiltnamių link, tikėdamasi, kad profesorius nebus sumanęs išeiti į vėlyvą pietų pertrauką. Sustojusi prie durų, vedančių į vidų, tamsiaplaukė dar kartą mintyse pakartojo eiliuotą užuominą, kas iš pat pradžių nepatiko galvos gyventojams, tačiau supratę, kad tai vieno karto dalykas nusiramino ir nepradėjo kelti konfliktų.
  -Sveiki, profesoriau, -darydama duris pasisveikino klastuolė, tikėdamasi, kad Daniel yra kažkur viduje.

[Gloria Clarke]

     Štai pagaliau prabėgo dar viena diena Hogvartse. Ak, laikas bėga neapsakomai greitai. Profesorius nežinojo džiaugtis ar liūdėt, kad dirba su mažais vaikais, kurie vis pridirba bėdų ir be galo išvargina, bet tuo pačiu ir kiek praskaidrina Danieliaus nuotaiką, kuri turbūt nebūtų tokia buvusi kokioje tolimojoje Kinijoje prie kokios Didžiosios Kinų sienos. Na bet profesoriui tikrai reikėjo džiaugtis tuo, kad jo gyvenimas dabar bent jau įgavo kažkokią prasmę.
     Per daug negalvodamas kur eina, nužygiavo kažkur link Didžiosios Salės link. Jis jau buvo pavargęs nuo darbo, todėl labiausiai už viską dabar troško ką nors įsidėti į burną. Bet kai tik Džeimso nosį pasiekė saldūs kvapai, jis iš kart prisiminė rytojaus pamoką ir, kad nebaigė dar jai ruoštis. Kadangi pamoka nusimatė kiek sunki ir jai pasiruošti tikrai nebūtų pakakę valandos ar dviejų, jam teko liūdnai apsisukti ir žingsniuoti atgal lik šiltnamių, pasiruošti rytojaus pamokai.
     Visai be nuotaikos, kad praleido turbūt nuostabią Hogvartso elfų vakarienę, profesorius Klarkas nužingsniavo iki išėjimo. Kai po keletos minučių jo basos kojos jau pasiekė burtų mokyklos teritorijos žolę, jis nužingsniavo šiltnaminių link. Šį vakar jam rūpėjo penktasis Hogvartso šiltnamis, nes būtent jame buvo reikiamų dalykų būsimai pamokai.
      Netruko praeiti ir tas laikas, kai Klarkas dar žingsniavo vėlyvos saulės apšviestu takeliu, jo plaukus kedeno vakaro vėjas, pėdas kuteno akmenuoto tako akmenukai, o ausis maloniai džiugino paukščių balsai sklindantys kažkur nuo Uždraustojo Miško, kai ugninės Danielio akys aptiko kažką lėtai judant šiltnamyje. Nejau rimtai būsių užmiršęs užrakinti šiltnamius?! Ach... Tik ne tai. Lieka tikėtis, kad ne kažkokie padaužos moksleiviai, kurie bet kurią akimirką galėjo nukniaukti mano brangiausius reikmenis. Po šių neramių minčių Daniel paspartino žingsnį, na o kai jau buvo prie pat šiltnamio, durų jam daryti nereikėjo, nes šios ir taip buvo praviros. Vos įžengęs pirmą žingsnį į šiltnamio vidų, Džeimsas išvydo juodų plaukų kupetą. Netruko jam ir daeiti, kam prikaluso šie juodi palukai.
     - Heidi! - iš nuostabos sušuko. - Aaa... Šita, kaip Tau su ta turnyro užduotim? - nesugalvojęs ką daugiau pasakyti pridūrė kuo greičiau profesorius.

[Heidi Mollson]

  Heidi nusivylimui šiltnamyje be jos nebuvo nei vieno žmogaus, kuris galėtų ar negalėtų jai padėti. Įėjusi į vidų mergaitė paskui save uždarė duris ir ėmė dairytis po šiltnamį, lyg būtų kažko ieškojusi. Kadangi tamsiaplaukė tikėjosi, kad dar sulauks profesoriaus, todėl ir pasiliko šiltnamyje, o ne išėjo, beviltiškai jo ieškoti po visą pilį. Vaikštinėdama po šiltnamį ratais, klastuolė tyrinėjo augalus, lyg jų nebūtų mačiusi. Prie tų, kuriuos buvo mačiusi vos keletą kartų, Heidi sustodavo, šiek tiek apžiūrėdavo ir keliaudavo toliau. Mergaitės liūdesiui ši veikla nesitęsė taip ilgai, kaip šioji tikėjosi, tad teko susigalvoti kitą. Pasiėmusi nedidelį indelį su vandeniu, kadangi nerado mažo laistytuvo, tamsiaplaukė apsuko dar vieną ratuką, paliedama augalėlius, kuriems pagal ją reikėjo dar šiek tiek vandens.
  Profesorius vis dar nepasirodė, tačiau klastuolė neprarado vilties, tad atsirėmusi į stalą pabandė kažką sugalvoti, susijusio su užuomina. Mąstymai buvo tokie pat nesėkmingi kaip ir pirmąsias dienas, kas buvo šiek tiek liūdna, tačiau Heidi nesiteikė taip lengvai pasiduoti. Prasivėrė durys ir mergaitė jau apsidžiaugė, kad grįžo Daniel, tačiau jos atsivėrė nuo vėjo, o ne nuo šio rankos. Žinodama, kad viduje nėra augalų, kuriems kenktų vėsus oras, tamsiaplaukė nenuėjo jų uždaryti, nes tikėjosi, kad eidamas pro šalį profesorius tai pamatys ir norės sužinoti, kas dedasi šiltnamyje.
  Praėjo dar keletas minučių ir klastuolė jau nebegalvojo apie užduotį, tačiau gailėjosi, kad praleido šiek tiek savo laiko laukdama Daniel. Jaunosios vampyrės susimąstymai buvo tokie gilūs, kad jutimo organai nesusekė žingsnių sklindančių iš lauko. Dėl šios priežasties Heidi šiek tiek išsigando, kai profesorius su ja džiaugsmingai pasisveikino.
  -Sveiki, profesoriau, -atsakė į šio sveikinimąsi mergaitė. -Nekaip, nekaip. Dėl to ir atėjau pas Jus, tikėdamasi, kad galėsite padėti įminti užuominą. Nežinau ar girdėjote posmelį, kurį slėpė gėlė, tačiau jeigu girdėjote pakartosiu.
  Padariusi pauzę ir įkvėpusi gryno oro tamsiaplaukė ėmė iš atminties sakyti posmą:
  -Kai aš numirsiu, pratęski šį ratą,
  Tegu mano vaikas tau naudą neša.
  Prisiminki jį, kai atslinks Lemtis Tavo,
  Gyslomis skleidžianti nuodus savo.
  Stojo tyla, tad klastuolė sumanė ją sunaikinti:
  -Aš manau, kad tai galėtų būti kažkaip susiję su gyvūnais ir arba ar augalais, o kaip teko girdėti jūs šiek tiek nusimanote ir apie vienus, ir apie kitus, tad tikėjausi, kad galėtumėte padėti išsiaiškinti šios užuominos prasmę arba bent užvesti ant kelio.
  Heidi nutilo nežinodama ką dar galėtų pridurti ir tikėjosi, kad Daniel apie šią užuominą numanys daugiau negu ji.

[Gloria Clarke]

     Daniel stebėjo juodaplaukę, kuri atrodo net nepastebėjo katik įžengusio profesoriaus, todėl jis jau ketino perklausti Heidę, ar ji tikrai jį išgirdo, bet mergina tarsi sužinojusi garbaniaus ketinimus, iškar apsisuko ir sureagavo į Herbologijos profesorių.               
     - Na... Tai ko norėjai? - švelniai užklausė Džeimsas. Tada apsidairęs po šiltnamį ir spėjęs apgalvoti kelis savo asmeninio gyvenimo reikalus, o tik tada prabilo klastuolė. Išklausęs merginos iki galo Danielius susimąstė.                     
     - "<...> Prisiminki jį, kai atslinks Lemtis Tavo,             
     Gyslomis skleidžianti nuodus savo..." -  sušnibždėjo. O staiga, jau garsiau ir normaliu balsu, pridūrė: - Esi tikra, kad būtent tokie žodžiai? - pasitikslino, o tada vėl pasinėrė į gylius mąstymus. Profesorius net pats nepastebėjo, koks jis šiandien paslaptingas, turbūt ką nors suprasti, o juo labiau vaikui, buvo tikra katastrofa.               
     Po kokių dešimties minučių Daniel pagaliau prabilo.             
     - Klausyk, Heidi. Minėjai gėlę, ane? Gal galėtumei man ją parodyti? Labai padėtumei.... - nutęsė paskutinius žodžius ugniaakis ir vėl palinko į apmąstymus. Dar po keletos minučių Džeimsas baigė paskutiniuosius apmąstymus ir pabandė išsakyti savo svarstymus.       
     - Matai... Hmm, Heidi, tai nėra labai lengva užuomina, bet... Turiu porą galimų atsakymų. Na tai manau, kad tai kažkaip galimai susiję su feniksu, nes tos eilutės... - ir tyliai, tik sau girdimai pacitatavo porą eilučių iš Heidi paminėtos užuominos. - O antrasis spėjimas būtų, kad tai laumė. O ką pati manai?                   
     Pagaliau Klarkas pakėlė savo ugnines akis į klastunyno mokinę, kurios vardą neperseniausiai išspjovė Ugnies Taurė ir nužvelgė ją visą, bandydamas dar ką nors įminti.                                                                                                                                                         

[Heidi Mollson]

  Profesorius murmėjo eilutes po nosimi, tačiau jokio aiškaus atsakymo, kuris padėtų išsiaiškinti apie ką yra užuomina, nepateikė. Aišku Heidi pati per tas kelias dienas nebuvo nieko sugalvojusi, tad negalėjo skubinti Daniel. Šiam uždavus klausimą apie posmelį, mergaitė šiek tiek pagalvojo, kelis kartus pereidama per eilėraštį ir tik tuomet atsakė:
  -Esu labai tikra, kad būtent tokie žodžiai.
  Tyla vėl stojo tarp jų ir tamsiaplaukė ėmė stebėti profesoriaus veidą, bandydama suprasti apie ką jis mąsto ir ką jau yra sugalvojęs. Klastuolė taip pat pabandė pagalvoti, bet kaip ir praeitus kartus nesisekė, o plius dar ir pradėjo skaudėti galvą, tad leido šitą darbą daryti Daniel.
  -Gerai, -kišdama ranką į kišenę, atsakė į parodymo klausimą Heidi, tačiau šiek tiek paieškojusi nerado gėlės. -Kažkur pamečiau, -lyg sau, lyg profesoriui pasakė mergaitė, -pabandysiu paieškoti, gal rasiu kažkur.
  Palikusi Daniel mąstymuose, tamsiaplaukė ėmė sukti ratus šiltnamyje, bandydama rasti augalą dėl kurio aukojo gyvybę ir kuris yra kaltas dėl patirto galvos skausmo. Klastuolė žiūrėjo tarp augalų lapų, prie kurių buvo sustojusi anksčiau ir net į tuos prie kurių visiškai nebuvo prisiartinusi, tačiau nei vienoje, nei kitoje vietoje nesugebėjo rasti.
  -Atsiprašau, profesoriau, bet nepavyksta rasti gėlės, todėl nelabai galiu parodyti, -šiek tiek liūdnokai konstatavo, pametimo faktą, Heidi.
  Nors ir nesugebėjo rasti nuvytusio augalo, tačiau ne atrodė, kad profesorius būtų labai nuliūdęs dėl šito, nes mergaitei grįžus prie jo, šis ėmė dalintis savo mintimis. Kaip aš apie tai nepagalvojau? Juk buvo pakankamai akivaizdu, -išgirdusi Fenikso variantą, subarė save mintyse.
  -Na, aš manau, kad Fenikso variantas yra labiau tinkamesnis šiai užuominai, negu laumės. Kadangi paskutinės dvi eilutės, tikriausiai kalba apie Basilisko nuodus, kuriuos galima nukenksminti tik jo ašaromis.
  Tamsiaplaukė džiaugėsi, kad atėjo pas šį profesorių, kadangi jis išlaisvino ją iš šios mąstymo kančios. Tačiau džiaugsmas truko neilgai, kadangi klastuolė prisiminė, turinti padaryti dar keletą darbų rytojaus dieną, kas sugadino visą džiugią nuotaiką, kurią patyrė, kai žinojo atsakymą į užuominą, tačiau mokslai yra mokslai.
  -Ačiū, labai padėjot, -besibraudama pro jaunąjį profesorių ir darydama šiltnamio duris, padėkojo Heidi.
  Pagaliau galėsiu normaliai išsimiegoti ir nereikės tiek daug mąstyti apie visą šitą dalyką, -šitaip mąstė mergaitė, tačiau tik vėliau sužinojo, kad smarkiai klydo.

[Danielis Lorijanas]

Ruduo greitai prabėgo, o vasaros geriau neprisiminti. Danielis niekados nesijautė toks pavargęs per vasarą. Merline, net galva n kartų apsisukdavo, vien pagalvojus, kiek kartų mokėsi ir šlifavo savo metamorfmago gebėjimus! Visgi negalėjo džiaugtis, kad pasistūmėjo mokslai su transformacija į gyvūno pavidalą. Taip, vienitiniais atvejais pavykdavo, tačiau baimė suklysti liko. Juk jis vienintelis metamorfmagas iš šeimos. Neliko nė vieno giminaičio, esančio kaip jis, kuris galėtų jam padėti. O laiškas, vienai hogietei, kuri turėjo irgi turėjo būti metamorfmagė, liko neatsakytas. Danielis buvo aklavietėje. Todėl ir pasislėpė šiltnamiuose.
Čia buvo šilta ir ramu. Klimato atšilimas brutaliai žaidė su orais - dar Danielis nematė nė vienos snaigės. Jaunasis magizoologas nė nenorėjo pagalvoti, ką dabar turi išgyventi fauna ir flora.
-Bent gerai, kad turim magiją. Bent kažkiek galim kažką pakeisti,- su savim tyliai pasikalbėjo švilpis, praeidamas pro mandragorų eilę.
Akimirkai susikaupė. Ausys užkaito, Danielis kiek susiraukė, bet greitai palietė ausis. Pavyko! Pirštai lietė pailgas, smailias elfiškas (ar vampyriškas) ausis. Antrakursis plačai įsišeipė. Gerai, dar. Kas dabar? Iltys? Nagai? Snapas?
Jis visą laiką svajojo, kad pavyktų pakeisti ne tik pavidalą, bet atskirti išvaizdą nuo vidaus organų. Juk kai virsti gyvūnu, tavo širdis, plaučiai, akys ir ausys irgi pasikeičia, tiesa? Bet kas būtų, jei pakeistum tik akis ir turėtum regą kaip erelis? Pakeistum kaklo slankstelius ir pasuktum galvą kaip liepsnotoji pelėda? Ką turėčiau pakeisti, kad būdamas žmogumi, galėčiau susišnekėti su gyvūnais? Tik galvą? Bet ką mažiau? Smegenis ar tik balso stygas? Tai reikalavo aukštesnio pilotažo, o neturėjo nė vieno normalaus mokytojo. Nenorėjo kaltinti brolio, sesers ir tėčio už nežinojimą. Jų virtimai buvo savaiminiai - tik reikėjo panorėti ar reikėjo pilnaties. O čia...Čia su metamorfmagija Danielis norėjo suprasti, kaip veikia magija. Jis norėjo magiją suprasti kaip metamatines lygtis, o ne vien kartoti kokį kvailą burtažodį, kurį nežinia, ar panaudosi gyvenime.
Antrakursis apsižvalgė. Kas ten buvo? Ranka nuslydo prie kišenės. Kas dar atėjo į šiltnamius? Buvo penktadienio popietė, po pamokų. Herbologijos pamokos čia jau nebevyko. Profesoriai negalės jo nubausti už taisyklių sulaužymą, bet, va, sutikti kitą hogietį nei kiek netroško. O, pala, tarp pirmakursių buvo koks kitarasis? Ah, sudegę keksiukai, o aš taip blogai viską pamenu!

[Olivia Eier]

Po tokio gražaus rudens galiausiai atėjo ir žiema. Tačiau už lango dar nebuvo nė vienos snaigės, o ir stiprus šaltukas dar nespaudė. Oliviai toks laikas nebuvo prie širdies, nes tai nei ruduo, nei žiema, o kažkoks keistas tarpinis laikas tarp spalvotų krentančių lapų ir baltų sniego pusnių prie pilies.
Šią dieną Olivia po pamokų neturėjo ką veikti. Visi namų darbai buvo padaryti ir profesoriai savaitgaliui neuždavė daug veiklos. Tiesa, septyniolikmetė retai rasdavo laisvo laiko, tačiau šiandien buvo ta diena, kai ji galėjo atsipūsti ir pamiršti visas knygas bent kelioms popietės valandoms, išlįsti iš bendrojo Švilpynės kambario ir pasivaikščioti po mokyklą. Tiesa, kur eiti nežinojo, nes lauke orai tikrai nelepino, o bibliotekoje vėl knygos. Todėl slampinėdama pilies koridoriais nusprendė nueiti į šiltnamius. Ten šilta ir ramu...
Ji nežinojo, ar galima šiaip sau ten eiti, bet nesugalvojo geresnės vietos praleisti penktadienio popietę. Vos pravėrus duris pamatė visur išdėstytus augalėlius. Mergina grožėdamasi tyliai pasileido tarp augalų eilių, bet apžiūrėjus vos kelis augalus pro aukšto, beveik šiltnamio stogą siekiančio gana egzotiško augalo kraštą mergina pamatė čia sėdintį aukštoką berniuką, kurį jau buvo mačiusi Švilpynės bendrajame kambaryje. Mergina pamatė, kad berniukas buvo su smailiomis, lyg elfo ausimis. Ar jis metamorfmagas? - pamanė.
Rudaplaukė pamatė, kad berniukas apsižvalgė, tad nenorėdama jo išgąsdinti Olivia tyliai išlindo iš už augalo ir nusišypsojusi kiek droviai tarė:
- Sveikas, ir tu čia užsukai apžiūrėti augalų?

[Matthew Turner]

Matthew sunkiai atsiduso. Ir kodėl jis sutiko su kvaila idėja padaryti papildomą pamoką? Gal nebuvo labai blogai, kad Dori Mendel nori mokytis ir pasivyti bendraklasius - ji labai jau akivaizdžiai buvo atsilikusi. Bet ar tikrai būtina gadinti nervus ir jam, Matthew? Herbologas buvo baisiai nepatenkintas, tačiau vis dėlto atėjo į šiltnamį kiek anksčiau. Ant stovų pastatė keletą augalų, kurie galbūt sudomins jo globotinę (tikriausiai ne). Ką gali žinoti, ką ta žiopla mergaitė nori mokytis? Vienintelė paguoda buvo ta, kad ji - bent jau ne Elodie Gold. Jau tos juodaplaukis tikrai nenori matyti.
Turner be nuotaikos slankiojo po šiltnamį. Norom nenorom pradėjo mąstyti, kad Dori galbūt siekia kažko daugiau, ne tik papildomos herbologijos pamokos. Galbūt ta mergaitė yra užguita namuose, dėl to lėtai suvokia pamokos informaciją? Gal ji tenori pasišnekėti? Buvo šiek tiek apmaudu, kad ji gerokai jaunesnė nei Deoiridh: šioje vietoje būtų buvę galima pasitelkti grifiukę į pagalbą. Deja, kažin ar šeštakursė norės terliotis su kažkokia dvylikamete.
Dabar beliko tikėtis, kad Mendel teiksis pasirodyti. Kad ji nebus tokia kvaila, kokia būna per pamokas, tikėtis, ko gero, neverta. Tokiu atveju tegul bent jau atsivelka į prašytą pamoką. Na, o jeigu ne… Teks atimti keletą taškelių iš savo koledžo, nors per tą mergaitę Klastūnynas prarado jau ir taip per daug. Profesorius pradėjo vis dažniau žvilgčioti į laikrodį, bet kol kas mokinė vis dar nevėlavo. Matthew pradėjo klausinėti savęs, kodėl taip anksti atsivilko į šitą susitikimą, kuriame jis net neprivalo būti. Tikrai daug naudingiau būtų išgerti taurę kitą vyno. Jeigu Rafaelis palaikytų kompaniją, viskas būtų daug geriau.
Galų gale Matthew nusibodo žvilgčioti į laikrodį, ir jis nutarė, kad Dori vėluoja. Vos tik ji ateis, skels ilgiausią moralą apie tai, kad vėluoti į yra nemandagu, kad reikia gerbti kitų laiką, kad… Nors ne, geriau nieko nesakys - taip sugaištų tik dar daugiau laiko. Geriau jau kuo greičiau paaiškinti mergaitei kelias smulkmenas, o tada keliauti išgerti.

[Dori Mendel]

Dori tipeno į šiltnamius. Ji paprašė herbologijos profesoriaus papildomos pamokos. Šią akimirką klastuolė labai gailėjosi savo sprendimo. Ar nebūtų dabar naudingiau tykoti kur nors koridoriuose ir ieškoti, katrą pirmakursį užburti? Dvylikmetė šyptelėjo. Ji jautė didelį pranašumą prieš pirmakursius. Ironiška, ar ne? Juk pati buvo vos metais už juos vyresnė, tad praktiškai bendraamžė, bet šiuo metu Dori taip neatrodė.
Eidama šiltnamių link Mendel turėjo tikslą. Per nuodų ir vaistų pamoką visi jau ir taip Dori žinojo kaip visišką nevykėlę, kuri galėtų sugadinti net ir užvirdama paprastą vandenį. Tačiau pastaruoju metu panašiai pradėjo dėtis ir herbologijos pamokose. Mergaitė dažniausiai įgyvendindavo užduotį normaliu rezultatu, tačiau iki tol vargdavo arba apsikvailindavo. Tad mergaitės tikslas iš tikrųjų buvo šiek tiek pasimokyti, įgyti praktikos, nes herbologija ėmė varginti ir daryti antrakursei gėdą.
- Laba diena, - tarė įžengusi į šiltnamius. - Visų pirma, profesoriau, noriu labai atsiprašyti už savo elgesį praeitoje herbologijos pamokoje. Tas grifas tikrai parodė netinkamą pavyzdį! - bandė apkaltinti pirmakursį, kuris pradėjo suirutę. - Na, žinote, o aš... klastuolė... tiesiog negalėjau susilaikyti. Galbūt kaip mūsų koledžo vadovas suprasite, ar ne?
Galbūt jis labai myli vaikus, jeigu sutinka padėti tiems, kurie bando sprogdinti jo darbo vietą?
Dori kaip atsiprašymą įteikė profesoriui šokoladinių varlių dėžutę.
- Žinau, kad nelabai vykusi dovana, eee... bet daugiau nieko įmantraus neturėjau. Žinau, kad profesoriams derėtų nešti ten kažkokius skanumynus su vyšniniu likeriu ar panašiai, tai galvojau, gal pačiai pabandyti išvirti kokio gero eliksyro, bet iš manęs geresnė herbologė nei eliksyrų virėja, tai turbūt nutuokiate, kas būtų išėję...
Arba palyginimui, iš manęs eliksyrų virėja tokia, kaip iš tavęs kerėtojas, Mendel tyliai sukikeno.
- Tikiuosi, kad mėgstate šokoladą, - nusišypsojo.
O jeigu ne, tai galėsi suvalgyti, kai kas nors apgins nuo Psichų, nes jeigu taip atsitiks, nesugebėsi iššaukti gynėjo.
- Oi, - Dori atsiduso. - Na ir pliurpiu, atsiprašau. Su jumis jaučiuosi kaip su Deoiridh, - susimąstė. - Turbūt žinote, tokia šeštakursė iš Grifų gūžtos. Kartais man atrodo, kad aš jai nepatinku, bet kaip užsivedu pasakoti, tai negaliu sustoti, - sukrizeno. - Na, tai nuo ko pradėsime?

[Matthew Turner]

Matthew spėjo įsitikinti, kad Dori į susitikimą neateis. Na nieko, nereikės gaišti aiškinant kvailai mergaitei paprasčiausius dalykus, o netrukus bus galima nueiti iki Rafaelio kabineto ir pasiūlyti jam nueiti į Kiauliasodį.
Deja, vos herbologas spėjo nuspręsti, kad neatėjusi mokinė reikštų tik gera, ji pasirodė šiltnamyje. Turner prisivertė linktelėti ir nusišypsoti. Dori atsiprašymai buvo gerokai netikėti ir, tiesą sakant, nieko gero nežadantys.
- Geriau kreipk mažiau dėmesio į neklaužadas grifus, o daugiau - į augalus, - griežtokai tarstelėjo Matthew. Aišku, mergaitė nebuvo visiškai kvaila: akivaizdžiai iš anksto pasirūpino, kaip išsisukti iš situacijos. Kiek sutrikęs herbologas paėmė šokoladinių varlių dėžutę ir radęs tinkamą progą padėjo ją ant stalo. Tai buvo dar labiau netikėta, bet profesorius ir toliau neabejojo, kad visas šitas spektaklis turi kažkokį tikslą.
Dori plepėjimas dar labiau nustebino. Matthew buvo įsitikinęs, kad mokinė jo nemėgsta: dėl kokios dar priežasties bandytų susprogdinti šiltnamį? O dabar plepėjo kaip su geriausiu draugu.
- Gerai, tiek jau to, - galų gale rado progą įsiterpti Matthew. Į klausimą, ar mėgsta šokoladą, neatsakė. Spėjo, kad dėžutė atiteks Deoiridh, kuri mielai varles suvalgys. Ar ji tikrai valgys varles? staiga susimąstė Turner. Lyg tyčia Dori paminėjo ne kieno kito, o tos pačios mokinės, apie kurią galvojo profesorius, vardą. Suklusęs jis gavo maloniai nustebti: Deoiridh šitą mergaitę ne tik pažįsta, bet dar ir, atrodo, bendrauja. Gal ir nemėgsta, bet panašu, kad Dori vyresnės mokinės kompanijoje jaučiasi gerai. Tai grifiukei buvo labai į naudą, tad jo paties globotinė šiek tiek pakilo jo akyse. Norėjosi tikėti, kad ji išties atėjo mokytis.
- Galime pradėti nuo gluosnio galiūno. Šiame vazone auga burtais sumažinta gerai žinomo medžio atmaina. Deja, nuo to ji yra nė kiek nemažiau nuožmi. Stupefy kerai šio augaliuko nesustingdo. Ar galėtum man pasakyti, nuo ko pradėtum, jeigu reikėtų persodinti šį augalą?
Matthew atidžiai nužvelgė Dori. Buvo labai smalsu, ar ji vis dėlto yra kvaila, ar ne. Ką gi, visai netrukus turėtų paaiškėti.

[Dori Mendel]

Dori pažiūrėjo į mažytį gluosnį galiūną. Antrakursė buvo beveik tikra, kad tokio dydžio gluosnis jai tikrai nieko nepadarytų. O jeigu? Juk būtent dėl to, kad mergaitė nesitiki, jog kažkokie nedideli augalai galėtų ją nuskriausti, jai ir nesiseka herbologijos pamokose. Juk kartais mergaitė jaučiasi turinti daug didesnį pranašumą už kažkokį augalą. Juk ji žmogus. Tačiau magijos pasaulyje žmogus dar nėra viskas. Kartais, o gal net dažniau nei kartais, čia stipresni visai kiti dalykai.
Mendel įsistebeilijo į augalą. Nuo ko ji pradėtų? Ji, žinoma, tiesiog išrautų viską, sukištų į didesnį vazoną ir kuo greičiau užbertų žemėm. Bet klastuolė žinojo, kad atsakymas nėra toks. Ar ne?
- Ee... esu girdėjusi, kad norint praeiti pro gluosnį galiūną reikia paglostyti gumbą ant jo kamieno...