[Aurora Frydenlund]

Herbologijos pamokos nebūtų įmanomos be šiltnamių, tad ir šių septynetas glaudėsi prie pilies sienų. Stogų keteromis rangėsi gyvatiškos - drakoniškos skulptūros. Pro purvinus, tris kartus į metus nuplaunamus stiklus sruvo saulės ar mėnulio šviesa, maitindama augalus, kurių prigrūsti buvo stikliniai namai. Pirmąjame augo ne tokie pavojingi žalumynai, tie su kuriais galėjo dirbti pirmakursiai ir antrakursiai, visokos gydomosios žolės ar šiaip įdomūs augalėliai. Kartais mažiausiuosius įleisdavo ir į antrąjį šiltnamį, šiame tarpo kiek pavojingesni, sudėtingesni augalų karalystės gyventojai. Trečiame šiltnamyje dirbo visi nuo antro iki septinto kurso su pavojingais, mąstymo dovaną turinčiais augalais, šie ir pasmaugti galėdavo, jei nežiūrėsi, ir nudurti ir apipilti dvokiančia stipria rūgštimi, tokios gavus tektų savaites kelias atkūrinėti audinius. Šiame šiltnamyje buvo auginamos ir pagarsėjusios mandragoros.
Į ketvirtąjį, penktajį, šeštąjį ir septintąjį buvo įleidžiami tik tie, pasirinkę VML ir VSMT lygių herbologiją moksleiviai. Dalys šių šiltnamių buvo užtemdyta, ten vešėjo tamsą mėgstantys ir saulės ar mėnulio negalintys pakęsti grobuonys augalai.
Taigi šiltnamiai buvo ne mažiau mistiška ir įdomi Hogvartso pilies vieta, nei kitos, kuriose slėpėsi daugybė magijos paslapčių.

[Tae Yeon Min]

Visokių nevilčių prislėgta Sirėja atslinko į trečiąjį šiltnamį, jo užslėptą užmirštą kampelį, kur slapta nuo profesorių ir kai kurių kitų mokinių augino savo kanapes, laikė jų gatavą produkciją. Kampelyje buvo pakankamai šviesos ir šilumos, kad augalai gražiai augtų, be to, varnė jais rūpinosi kaip savo vaikais. Ten stovėjo aukštas stalas su keliais pailgais vazonais, juose vešėjo devynlapiai lapai (ak ak), šalia stovėjo aukšta taburetė, o po stalu stovėjo nedidukė nutriušusi užrakinta spintelė.
Šičia ir atėjo raudonplaukė, susivėlusi, po akimis juodi ratilai, rainelės apsiblaususios, pati kažkokia išvargusi ir nukamuota. Atsisėdusi ant taburetės kurį laiką spoksojo į savo mieląsias kanapes, piršteliais glostė lapelius, paskui išsitraukė reikalingus daiktelius ir ėmė sukti cigaretę.

[Džeimsas Greywindas]

Herbologija kaip mokslas jam buvo eh, nei labai sekėsi nei ką, bet kodėl dabar sumintijo atsivilkti į šiltnamius nė nenutuokė. Šiaip kojos atvilko- tikėkimės.
 Gailestingai sugirgždėjo trečiojo šiltnamio durys ir pro jas įsmuko juodu mokykliniu apsiaustu vilkinti persona. Džeimsas nebyliomis akimis "perskenavo" šiltnamio atributiką, tačiau greitai žvilgsnis užkliuvo už kampe stovinčio aukšto stalo su keliais pailgais vazonais, kuriuose savo smailėjančius devynlapius lapus iškleidusios puikavosi kanapės, o prie jų, ant taburetės sėdėjo raudonplaukė mergina. Kanapės atsidavė kanapėmis, bet ši mergina atsidavė vampyru. Dar vienas?..- nusistebėjo, sau įpastais begarsiais žingsniais artėdamas prie rodos varnanagės.
-Ir net užslėpčiausios vietos atėjus laikui būna atrastos, ar ne? - pusbalsiu, ramiu tonu paklausė pakeldamas antakius ir atsiremdamas nugara į šalia esantį stalą su kažkokiais augalais. Ir nuo kada vampyrai rūko?- pastebėjęs kai kraujo raudonio plaukų kupeta, atsukusį nugarą į jį, ėmė iš devynlapio augalėlio sukti cigaretę.

[Tae Yeon Min]

Gailiai sucypus šiltnamio durims Sirėja viso labo atsiduso, toliau užsiėmė savo darbeliais. Nepažįstamam vaikinukui prabilus, neatsakė, niekaip nesureagavo, paprasčiausiai nuo strypelio tarp taburetės kojų, į kurį buvo įrėmusi pėdas, nuleido koją, pamakalavo ore ir paliko kabėti. Šį veiksmą galėjai interpretuoti kaip tinkamas, jis galėjo reikšti "eik šalin", "palauk, tuoj baigsiu", "man nerūpi", "šiandien skraido drugeliai"... O galėjo nereikšti nieko.
Baigusi savo kruopštų darbą dviem pirštais iškėlė cigaretę ir apžiūrėjo. Galiausiai apsigręžė ant taburetės ir įsmeigė žalias akis į tamsiaplaukį grifą. Spoksojo kelias sekundes, tada lėtai, beveik demonstratyviai lazdelės galu pridegė suktinukę, užsitraukė ir išpūtė baltus dūmus į viršų. Ranką, tarp kurios pirštų elegantiškai nelaikė cigaretės, įrėmė į nutrintą odinę taburetės sėdynę, kilstelėjo tosios rankos petį ir kiek pakreipusi galvą vėl įsmeigė žvilgsnį į grifą.
- Nepasakyčiau, kad vieta labai slapta, - kažkaip keistai vypsodama tarė. - Tačiau nekrintanti į akis tarp šių, - apvedė ranka ant aplinkinių stalų augančius augalus. Akys pamažu vėl sublizgo. - Ką čia veiki, mielasai?

[Džeimsas Greywindas]

Mergina nieko neatsakė- arba ignoravo arba dar bala kas. Bet po savo pasivaipymų pasikraipymų ant kėdės, pagaliau įsitaisius ir baigus spoksoti į atėjūną, bei užsidegus savadarbę cigaretę ir išpūtus pirmuosius baltus dūmelius, galiausiai prakalbo.
- Sakykim,- sumurmėjo pakomentuodamas penktakursės žodžius, tyrinėdamas žaliaakės veidą. Vienas profesorius, vienas Uždraustąjame miške laksto, o dar venas prieš mane sėdi... ir dar vienas magijos ministerijoje kiurkso,- pamanė ir nelygiai atsiduso įkvėpęs baltaveidžių kanapių cigaretės pėdsakų. Jam niekad nepatiko dūmai, nesvarbu- laužo, pypkės ar dar kokio velnio.
- Vaikštinėju,- šykščiai atsakė į klausimą, nesigilindamas į prasmes,- o pats kaip matau, pati suktinukių daryba užsiminėji?- paklausė to pačio ko ir jo pašnekovė, dabar tupinti taburetėje kaip povas.
 Patraukęs akis nuo jos veido, žvilgsniu nulydėjo jau besisklaidančius dūmelius, kurie savotiškai lipo prie merginos galvos kaip aureolė.  Tik kad ši labiau panašėjo ne į angelo, o į kur kas tamsesnio padaro.

[Tae Yeon Min]

Sirėja kažkaip mąsliai palinksėjo atsakydama į klausimą, retorinį ar ne - nesvarbu. Jautė grifo tiriantį žvilgnsį, nuo tokio net kažkaip maloniau pasidarė, tik pamanykit, dailioji raudonplaukė kažkam įdomi. Įdomu, kodėl. Nemanė, kad itin domėtųsi jos praeitimi, negalėtų svarstyti, kokia jos savijauta, kodėl nuodija savo nemarų kūna visokiu pirmarūšiu šlamštu, negalvotų, kodėl gi jos kūnas toks trapus, toks kaulėtas, toks sukritęs, įkritęs, kodėl ji nemiega naktim, kodėl nešukuoja ir neplauna gražiųjų raudonų plaukų, kodėl žaloja savo vargšes rankas stebėdama, kaip iš jų kurį laiką sunkiasi kraujas, o paskui užgyja. Taip, po to, kai atsibudo sveika gyva po tikrų tikriausios mirties, skendo neviltyje ir nė nesistengdama griebtis kokio nors šiaudo niekaip nenuskendo. Mirties nebijojo, jos troško. Bijojo gyvenimo. Tačiau niekam, duodu kairę ranką nukirsti, net ir užklydusiam grifui nebuvo įdomu, kodėl, po velniais, šitaip.
- Žiūriu, pastebi mano neįprastumus, - šlykščiai sumurkė ir išsišiepė it beprotė. - Nesijaudink, neprisimenu, kada paskutinį kartą kam nors įkandau, buvimas viena tų šlykščių padarų yra kančia, nelemtas dalykas, supranti?
Cigaretė tarytum ištirpo tarp kairės rankos pirštų, šįkart ne taip kruopščiai, kaip pirmąją, susisuko dar vieną. Klausiamai pažvelgė į grifą, gal ir šis norintis.

[Džeimsas Greywindas]

Lėtai pakreipė galvą raudonplaukės pusėn, šį kart atidžiau nužvelgdamas josios kūną, bet ilgiausiai sustojo prie akių- šiose galėjo įžvelgti neviltį, skausmą ir norą pagaliau užbaigti savo gyvenimą.
- Man neįdomu ar tu seniai maitinaisi ar ne. Kita vertus, kad senokai kam įkandai, reiškias, kad turi savitvardą, ir taip suprantu ir dar kaip,- pabaigė savo monologą mėlynakis grifas. Dirstelėjo sau per petį link šiltnamio išėjimo, ne ne dėl to, kad papustytų padus ar baimintųsi, kad kažkas juos sutiks prie kanapių susėdusius trečiąjame šiltnamyje. Iškvėpė orą. Jam prieš akis stovėjo jo pašnekovės vaizdas, net nereikėjo atsisukti ir pažvelgti dešinėn.
- Tu nori nusižudyti tiesa?- pagaliau perpratęs raudonplaukę tarė atsisukdamas į ją,- atsibodo gyventi,- kaip tezę pateikė nepažįstamąjai prieš akis. Kaip keista, galima sakyti šnekučiuojasi daugiau nei kelias minutes, o net dar vienas kito vardų nežino. Blausiai šyptelėjo josios pusėn ir su juntama pašaipėle prabilo:
- Niekas nepadeda? O ar bent jau bandei užsirauti ant vampyrų medžiotojų ar numirti įprasta savo rasės mirtimi?
 Pamatęs tarp pirštų dar vieną tik negrabiai ir ne taip kruopščiai susuktą kanapių suktinukę atsikvėpė.
- Ne, ačiū,- atsisakė kartu parūkyti, jam ir taip užteko tų dūmų, kutenančių šnerves.

[Tae Yeon Min]

Gūžtelėjo pečiais, jai tuo geriau. Traukdama dar vieną numylėtųjų kanapių dozę, pagalvojo, kad galėtų užburti ir dūmai būtų spalvoti, o gal vertėtų pabandyti ir alihotsijos lapų, kažin, ar hienos medžiu vadinamo augalo lapai būtų malonus kanapių pakaitalas.
- Koks tu nuovokus, - šyptelėjo. - Tačiau ne, ne dėl to kad nusibodo, nors nuobodulys gal ir galėtų būti dalelė viso to... - nutęsė nepanorusi tęsti. Dešinės rankos pirštais užkabino sruogelę plaukų, pabandė išpainioti susipynusiuosius, nešukuotuosius. Nepavyko. O, kad kas atsilieptų į jos desperatišką šauksmą ir išmokytų gyventi... Tik jau tas iki tol šaukęs balselis merdėjo, kai jo nebeliks, vargšė pasiryš viskam, net gėdingai kankinančiai mirčiai nuo susitepusiųjų vampyrų medžiotojų rankų. Nusikvatojo grifui apie šiuis užsiminus.
- Ne, mielasis, nebandžiau ir neketinu. Jeigu trokštu nebekvėpuoti, nesirenku kraštutinumų. Jeigu nuo žmogaus rankos, tai nuo to, kuris laisva valia ir neslegiamas neprasto užmokesčio troškimo, nespaudžiamas garbės siekių sutiks mane pribaigti ir paskui nesinešios tamsaus kaltės šešėlio iki savos mirties. Nuo to, kuriam mano mirtis beprasmė, tokia pat, kaip gyvenimas. Nuo tokios būtybės kaip Karasuna Mei rankos, - užbaigė ir išraiškingai mostelėjo piršteliu. Tada atsiduso ir tarytum sau pridūrė:
- Gaila, jai nepavyko.

[Džeimsas Greywindas]

Atsiduso. Kai kurie trokšta gyventi taip, lyg už tai paaukotų bet ką, tik kad liktų gyvi. Kita vertus kiti kratosi gyvenimo lyg maro ir nori jį užbaigti kuo greičiau. Kaip ir jo pašnekovė.
 Karasuna Mei- štai kas per padaras bandė atimti varnanagės gyvastį, bet kaip pastaroji sakė, jai nepavyko. Dėl kokių priežasčių, nebandė gilintis arba dėl to kad jas numanė. Kas ten žino. Vis dėl to Mei keturiolikmetis pažinojo, kaip gi nepažinos kai su šia kartu atlikinėjo Kerėjimo praktinę užduotį ir buvo jos metu vos ne užšaldytas tiesiogine to žodžio prasme. Tad ir prisiminimai iškilę paminėjus varnos žudikės vardą, su Junko Enoshimos antrąja asmenybe jam nebuvo vieni iš maloniausių...
- Ir kodėl gi? Kodėl nori numirti?- klausimai išsprūdo iš lūpų, nors buvo nusprendęs to neklausti. Merginos kalboje galėjai užjusti arba numatyti desperatišką jos šauksmą, kad kažkas išmokytų gyventi, bet grifas čia negalėjo padėti.  Negalėjo net ir jos nužudyti be  sąžinės graužaties. Ir visgi daug laiko turėtų praeiti, kad galėtų tai įvykdyti, jei iš vis galės.

((Srr, kad ilgai neatrašiau ir už  minčių šokinėjimus, šiandien kažkaip nesirašo))

[Tae Yeon Min]

Antroji ištirpon taip pat greitai kaip ir pirma, į smegenis per plaučius patekę nuodai ėmė veikti, vampyrę apėmė gera nuotaika. O kadangi grifas taip maloniai paklausė priežasčių, ji nutarė papasakoti savo nelaimingo gyvenimo istoriją, tiek kiek atsiminė. Nieko tokio, jeigu kalbės ilgiau, nei įprasta. Beliko tikėtis, kad grifas turi laiko.
- Koks įdomus klausimas... - nusišypsojo. - Svarsčiau, kada paklausi, o kadangi galiausiai paklausei, tai būsiu maloni ir atsakysiu. Galbūt ne taip, kaip tau norėtųsi, bet tebūnie, klausyk.
Gimiau Velse, miestelio pavadinimo jau nė neprisimenu, apskritai iš tų vienuolikos metų, kai gyvenau ten su tėvais burtininkais, nelabai ką prisimenu. Galbūt ryškiausiai išliko tik motinos mirtis, bet apie tai kalbėti aš nelabai noriu. Vampyre buvau visą gyvenimą, keista, ar ne? Mes irgi senstame, kai kuriems pavaldus laikas, sulėtiname arba pagreitiname. Būdama kažkelerių metų, nusprendžiau, kad noriu gyventi tokiu pat tempu, kaip paprasti žmonės. Paskui tas mano ypatingu buvęs gebėjimas kažkur pranyko, gal aš tiesiog jo nebevysčiau. Trumpai tariant, laiko kažkaip valdyti ar panašiai, aš nebemoku. Bet tai nelabai svarbu. Dešimties metų suvokiau, kad man patinka mergaitės. Na, ne kandžioti mergaites, bet šiaip, romantiškai, fiziškai, dar bala žino kaip. Jos tiesiog mane seksualiai traukė labiau nei berniukai ir nieko aš čia jau nepadarysiu. Man sakė, kad tai visiškai absoliučiai normalu, tai sunkumų su tuo neturėjau. Vienuolikos ėmiau lankyti Hogvartsą. Pirmais metais pirmą kartą gyvenime kažką paverčiau vampyre. Savo metų mergaitę, jos vardas buvo Afroditė, buvo mano pirmoji meilė, taip ir neprisipažinta. Nežinau, galbūt jos desperatiškas noras gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvenau aš mane išgąsdino, gal išgąsdino nuolatiniai klausimai apie esatį, esmę, sielas ir panašius dalykus. Aš jos bijojau, tam tikra prasme. Paskui ji dingo ir aš gyvenime jos nebemačiau. Maždaug tada ir diagnozavau sau depresiją, kurios pasekmes matai prieš save. Atsisakiau žudyti bet ką - žmones, gyvūnus - dėl kraujo. Nevalgiau nieko, net normalių žmonių maisto. Susirgau anoreksija, ši išsekino ir vis dar sekina, bet, po velniais, ir gerai. Netroškau ir netrokštu pasveikti, kam man to reikia? Žodžiu, depresija, anoreksija, nenustebčiau jeigu dar koks žiobarų psichiatras nustatytų man dar kokią ligą... Tada pasipainiojo Jekaterina. Susuko mano vargšę galvą, žinai, aš labai greit įsimyliu. Ilgai netrukome, viskas buvo taip laikina, taip trapu, kad net skauda, paskui ir ji dingo išėjo prapuolė, mačiau ją per mūšį, vargu ar mane beatsimintų, bet kam to reikia?
Ir štai dabar prasideda įdomumas. Kažkurią naktį Kiauliasodyje susipažinau su Karasuna. Nebesuprantu, kas joje tokio nuostabaus, ji mane sužavėjo, vis dar tebežavi, aš myliu ją, supranti... Taigi. Tada nutiko visas tas kerėjimo kabineto dalykas, nesileiskime į smulkmenas. O tada, hm, buvo Helovynas, ten aš pasigėriau, permiegojau su dailia trečiakurse Dalifrėja, šioji ėmė jausti kažką man, bet, dievai rautų, ji tėra kūnas, kuriuo kaip kekšės nuosavybe pasinaudojau, ir tiek. Man gaila jos, tos mergaitės, kad tik nepasidarytų sau ko nors, be to, man atrodo, ji nežino, kad aš gyva, esu tikra kad matė tik mano atšalusį kūną. Supranti, mielasis, Karasuna yra mano gyvenimas, tačiau koks gali būti gyvenimas, jeigu tam pačiam gyvenimui tu rūpi tiek pat kiek musės šūdukas? Aš nuo jos priklausoma, nuo jos kūno, lūpų, kvapo, judesių, šypsenos, juoko, nagų, nuo jos visos, priklausoma taip pat, kaip priklausoma nuo savo kanapių. Puikiai tai suvokiu, gal kvaila bet ji ir yra priežastis dėl kurios noriu mirti arba dėl kurios sutikčiau gyventi. Ji mane nužudė, nežinau ar žino, kad aš gyva, bet argi tai svarbu? Nelabai svarbu, man atrodo.
Sirėja baigė kalbėti, norėjo gerti. Pasinaudojo apgailėtinais transfigūracijos ir kerėjimo sugebėjimais, išsibūrė sau taurę vandens. Žvelgė į grifą, kurio vardo vis dar nežinojo, šypsojosi svarstydama, ar bent kažkokį įspūdį paliko jos varganas gyvenimas.

[Džeimsas Greywindas]

Kol raudonolaukė varnanagė šnekėjo, pats apgailėtinai tylėjo. Net ir tada, kai pastaroji baigė savo viso gyvenimėlio istoriją. Bet kita vertus ta tyla nebuvo kažkokia pranašaujanti, kad jos savininkas linko be žado. Ne, tai buvo tik paprasčiausiai tuščia, jokių jausmų neatskleidžianti tyla. Tiesiog gryna tyla, tačiau greitai buvo nutraukta.
- Mirti yra variantas, bet ne išeitis, bent jau taip manau,- tarė akimis nusekdamas merginos judesius, kai ši išsiburė taurę ar ką vandens. Matė jos šypseną, matė rūkalės dūmus, matė daug ką. Bet tylėjo. Na gerai, liko viena trečiąja, kad ir kaip nesinorėjo sau tai pripažinti, be žado. Nenuostabu, kad žmogus ar ee, tiksliau vampyras, tiek iškentėjęs nori mirti. Meilė gali arba suteikti sparnus, arba gali juos atimti. Ši būtybė sėdinti priešais jį, kelis kartus juos gavo, ir tiek pat kartų nusvilo.
- Beje, mano vardas Džeimsas, varne,- vieta vardo prikabinęs josios koledžo pravardę, pratarė. - Puiku, išsikalbėjai, bet žinok, tai nieko nereiškia, nes nei aš tau padėsiu, nei vargu kas kitas. Aš verčiau visus nusmugdau, nei pakeliu naujam gyvenimui,- su pašaipėle šyptelėjo, tačiau akys liko neįskaitomos. Atsiduso. Jam nepatiko, kai šalia būna koks sužeistas individas. Tada galvok kaip jam padėti ir trali vali ir taip toliau. Kartais buvo savanaudis, bet tikrai neketino dabar užsikrauti nepažįstamo žmogaus psichologiniu gydymu. Nebuvo švilpis, kuris vien iš gerumo padės ir nebuvo varnanagis, kuris vien iš proto ištrauks kokį išganingą planą kaip padėti. Stereotipai, bet visgi. Jam ir savų bėdų užteko. O prisiminus kur yra daugmaž įsivėlęs, tai kas lieka? Apsikasti rudeniniais lapais ir neišlysti visus metus. Jei kirminai neužgrauš.

[Tae Yeon Min]

Sirėja nusikvatojo, giliai įtraukė nuodą į plaučius ir paskleidė baltų dūmų debesėlį aplink save, šie it sunkūs būdami pakibo aplink veidą, tarp raudonų plaukų. Graužė drėgnas akis, o raudonplaukė nebuvo megėja primesti, kad jai nerūpi, rodė, kaip yra, tad nepakęsdama erzinančio jausmo ranka nusklaidė baltą debesį nuo veido.
- Išties malonu susipažinti, Džeimsai, - suburbėjo, tasi nebuvo svarbus dalykas, bent jau ne šią akimirką, o ir šiaip neketintų sveikintis sutikusi koridoriuje. Gal net ir šiam nesutiks, visaip ten būna. - Aš Sirėja, bet ak, kam gi tau tas vardas. Vadink nors ir Kaspisija. O dabar, kad būtų dar įspūdingiau ir pasirodyčiau itin išsilavinusi, pacituosiu tau Šekspyrą (tas eilutes mačiau ant sienos žiobarų pasaulyje): jeigu pavadinsi rožę kitu vardu, ar ji kvepės mažiau?
Sirėja sukikeno. Ugnis jau svilino pirštus, tad užgesino nuorūką į stalą ir nerūpestingai sprigtelėjo ant žemės.
- O ne, ne, aš neprašau kažin kokios apgailėtinos pagalbos iš tavęs, tuo labiau kai, manyčiau, esi pats ganėtinai sulaužytas, sulankstytas ir gerokai paspardytas nedėkingo gyvenimo, tiesa? Neužmiršk, mielasis, kad pats klausei tų priežasčių, kurios net man ima rodytis kvailos...
Varnė garsiai, šiek tiek perdėtai atsiduso ir sukišusi pirštus į plaukus dar kartą pabandė juos iššukuoti, susiraukė, kai per smarkiai patempė sruogą plaukų, tačiau užsiėmimo neapleido.

[Džeimsas Greywindas]

- Na, taip,- sutiko su Sirėjos spėjimu, per daug nesiklausydamas jos kitų šnekų,- gal ir nesu nukentėjęs nuo meilės, bet panašiai kenčiu. Bet čia jau kita istorija,- šyptelėjo- ilga ir neįdomi.
Vos mergina vėl pavartojo "mielasis" kriepinį, vos ne gindamasis iškėlė delnus. Ant kairiojo visu gražumu pasirodė keli mažyčiai randeliai, likę po Suvaržymo amuleto veiklos.
- Dėl Merlino meilės, nevadink manęs "mieluoju",- juokais suniurzgė,- anoks aš tau mielasis.
Nuleidęs rankas nusuko žvilgsnį nuo merginos triūso išsikrapštyti savo plaukų lizdo- nelizdo- šiūkšlyno į šiltnamio sienas- langus. Toks įprastas Hogvartso peizažas, aplinka, kad net įdomu. Akys nuobodžiai lakstė anapus, varstydamos kiekvieną iškilimą ir krūmą, kiekvieną plytos įtrūkimą ir skrendantį pauštuką. O smegenys vangiai dirbo ką čia dar pasakius. Neketino pasakoti savo gyvenimo istorijos ir neketino to daryti atvirai, bei nuoširdžiai dar dešimt metų. Akys apsiblausė lyg jų savininkas kažkur kitur klajotų.
- Malonu už tokį pokalbį, Sirėja, - tarė,- bet manau aš esiu. Nebijok, niekam nesakysiu, kad rūkei. Nesu skundikas,- šyptelėjo ir atsukęs nugarą raidonplaukei merginai ruošėsi išeiti.
- Beje, gal kažkada dar ir susitiksim,- patraukė pečiais per petį pasižiūrėdamas į ją,- kas žino,- pridūrė ir išėjo iš trečiojo šiltnamio. Durys girgždėdamos atsidarė ir užsidarė, palikdamos Sirėją Valin, merginą nukentėjusią nuo meilės, vieną dusti savo rūkaluose.

[Eleizija Stigler]

Išėjusi iš bibliotekos, varnė kėblino po Hogvartso koridorius, ieškodama mokyklos šiltnamių. Pagaliau pamatysiu Franką. Mačiau jį tik per atostogas. Kažin bus kažkiek pasikeitęs? Gal bus kokią barzdą užsiauginęs. Apie tai pagalvojusi, ji prunkštelėjo. Frankas su barzda? Tai neįmanoma, juk jis toks... Jei tik pamato nors vieną plaukelį ant veido, iškart eina skustis. Išvaikščiojusi dešimt minučių, Eleizija pradėjo nerimauti. Kur tie šiltnamiai? Apžvelgė visą koridorių. Šaunu. Nėra net pas ką pasiklausti. Netikėtai Elė prisiminė vadovėlyje perskaitytą burtažodį, kurį ištarus atsiranda kelias, kuris tave nuveda ten, kur nori. Kaip jis ten? Alegaro, aledrano, alegrono... Ne, ne taip. Elė pliaukštelėjo sau per kaktą. Tu tokia netikėlė, kad net nesugebi įsiminti vieno burtažodžio. Išsitraukė lazdelę ir nukreipė į koridoriaus grindis.
-Alegaro.
Nieko neįvyko.
-Alevaro.
Lazdelė net nesuvirpėjo, nes burtažodis buvo neteisingas.
-Koks tas burtažodis? Bus koks Alemaro, ale...
Varnė neužbaigė sakinio, nes lazdelė suvirpėjo ir iš lazdelės pasipylė mažos raudonos kibirkštėlės. Jos pradėjo skrajoti aplink Eleiziją. Ji nežinojo, ką daryti.
-Norėčiau nukakti į šiltnamį.
Tai išgirdusios, kibirkštys sustingo ir po sekundės jau formavosi į švytintį kelią, kuris turėjo nuvesti pas Franką. Nieko nelaukdama, Elė pradėjo sekti kibirkštis. Šiltnamis tikriausiai net nebuvo šiame aukšte, nes švieselės varnę vedė į kitą aukštą. Užlipusi laiptais, toliau ėjo keliu. Paskutinė švieselė plasnojo prie milžiniškų durų. Eleizija pridėjo ranką prie vėsių durų ir lėtai jas pastūmė, norėdama, kad jos atsidarytų. Įkišo galvą, bet išvydo tik augalus, žolynus. Franko nė ženklo. Tikriausiai per anksti atėjau. Na, nieko, palauksiu. Įėjusi uždarė duris ir pradėjo apžiūrinėti šiltnamyje esančius augalus.

[Frankas Stigleris]

Švilpis įėjo į savo miegamąjį ir priėjo spintą. Ją atidarė ir, nusiėmęs savo megztinį, ten jį pakabino. Uždaręs jis priėjo prie savo lovos ir griuvo į minkštus patalus. Netrukus pajuto, kad jis atsigulė ant kažko ir tai nebuvo lova ar jos patalai. Atsistojo ir atsigręžė. Ant lovos gulėjo vokelis, adresuotas Frankui Stigleriui. Kai jis pamatė, kas jam atsiuntė tą voką, neteko žado. Laiškas buvo nuo Eleizijos Stilgeri, Franko mažosios sesutės. Iš to nekantrumu, jis griebė voką ir jį atplėšė, įplėšdamas laiško popierių. Išėmęs laišką, jį perskaitė.

Labas, Frankai!!!
          Tikriausiai būsi pamiršęs, tai primenu. Po savaitės susitiksime Hogvartse. Taip, aš būsiu pirmakursė. Tikiuosi tu man aprodysi tą magišką burtininkų ir raganų mokyklą. Gavęs šį laišką, prašau atrašyk man.

Tavo sesutė

P.S. nuotraukoje aš, deduosi į lagaminus daiktus, kurios atsivešiu į mokyklą.

Po savaitės? Juk pirmakursei jau vakar atvyko. O Dieve, reikia Elei nieko nelaukiant parašyt ir susitart susitikti. Mano sesutė jau pirmakursė. Kažin į kurį koledžą papuolė? Tikrai ne į švilpynę, nes bendruosiuose kambariuose aš jos nemačiau... Staiga Frankas pašoko, iš spintos pasiėmė megztinį, jį apsirengė ir, parašęs laiškutį Elei, išėjo jo išsiųsti. Išsiuntęs planavo trumpam nukakti iki Kiauliasodžio.

Frankas jau kėblino iš miestelio, nusipirkęs mažą keksiuką ir žvakutę. Keksiukas buvo su šilauogėmis ir baltu kremu - sesės mėgstamiausias. Tikriausiai jau vėluoju. Reikia pasiskubinti. Ant kelio jis aptiko mažą akmenuką, kuris priminė žvaigždę, ir nukreipė į jį lazdelę. Užbūręs jį ir pavertęs nešyklę, paėmė akmenį į delną. Viskas pradėjo suktis bei lietis, švilpis užmerkė akis ir paskendo sūkuriuose. Netrukus jis jau nebejautė vėsaus vėjuko, vyravusio prie Kiauliasodžio. Atsimerkęs nudžiugo. Franko užkerėjimas pavyko, jis atsirado šiltnamiuose. Elės dar nebuvo, tai tuo pasinaudojęs, jis ant vieno staliuko padėjo servetėlę, keksiuką ir į jį įsmeigė žvakutę. Nenorėdamas būti pričiuptas, pasileido bėgti link kolonos, už kurios žadėjo slėptis. Pačiu laiku, nes tik nugara atsirėmus į besielę koloną, šiltnamių durys tyliai prasivėrė. Kažkas šmurkštelėjo vidun ir jas uždarė. Frankas iškišo nepastebimai galvą ir pažvelgė. Tą žmogų būtų atpažinęs, net jo nematydamas. Tai buvo Elė, bet truputį pasikeitusi - aukštesnė, su žymiai trumpesniais plaukais. Eleizija nepastebėjo keksiuko, todėl Frankas nukreipė į jį lazdelę ir vos vos girdimai sušnabždėjo:
-GLOWS.
Žvakė užsidegė, apšviesdama ir pripildydama šiltnamį jaukumo. Pasivogęs Elės dėmesį, švilpis nukreipė lazdelę į lubas.
-POPURYL.
Iš lazdelės išlindo gelsvas spindulys, kuris nuskridęs prie lubų, susprogo ir pavirto į tūkstančius mažų spalvotų popierėlių. Stigleris išlindo iš savo slėptuvės ir pribėgęs apkabino, pakėlė ir apsuko Elę aplink save.
-Sveikinu atvykus į Hogvartsą, sesute, - tai pasakęs, pabučiavo Eleizijos skruostą.