[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

Klastuolė iš tėvų daug girdėjo apie Paslapčių kambarį, jos tėvai ten ir susipažino. Tėvas Vanesai liepė aplankyti Paslapčių kambarį, kai ji bus antrakursė, bet mergina nepakluso tėvui ir kambarį nusprendė aplankyti dabar (dar būdama pirmakursė). Taigi šiandien (šeštadienį) Elizabet nusliūkino į Vaitoklės Mirtos tualetą. Ji priėjo prie vienos iš šešių, kriauklės, kurios čiaupas buvo pažymėtas gyvate ir ji pravėrė paslapčių kambarį. Tada iš lėto atsivėrė tunelis vedantis į Paslapčių kambarį. Pirmakursė drąsiai šoko į vamzdį. Kai nusileido, neišsigando net bazilisko. Ji nužygiavo į salę, kai atsidūrė priešais Salazaro Klastuolio skulptūrą, ji žemai nusilenkė pagerbdama Klastuolį. Tada ji atsiklaupė ant kelių ir pradėjo kažko laukti.

[Veronica Spellman]

Tikriausiai nebuvo dar ta diena kai Veronica buvo galutinai pasiruošusi keliauti ir išvykti iš mokyklos kartu su savo varlytėmis, tiksliau viena varlyte, nes kitų dar nesiruošė pirkti. Klastuolė buvo visiškai pasikeitusi, nebe ta Veronica kuri pastoviai iš visų tyčiodavosi ir laikydavo save geriausia iš visų. Ji pasikeitė tuo, jog pradėjo daugiau mokytis, tapo antrakursė ir pasidarė ne tokia žiežula kokia buvo anksčiau, nors iš liūdesio galėdavo, kad ir vožt kažkam per galvą. Eidama mergaitė kartu su varlyte- Pėpa, turėjo tikslą nueiti iki paslapčių kambario. Jame nieko ypatingo nesiruošė lyg ir daryti, tiesiog norėjo pabūti tyliai nuo viso chaoso kuris vyksta mokykloje. Kažkada, Spellman yra girdėjusi iš tetos, Dorotėjos, jog į paslaptingą kambarį nepatariama eiti, nes jame gali rasti baziliką, kuris tikrai nėra angelo charakterio. Tačiau, realiai mergaitei buvo nusispjaut ar bazilikas ar kopūstas, ji ėjo kur norėjo ir kur jai patiko. Per visas dvidešimt minučių, Veronica jau buvo ne labai jaukiame paslapčių kambaryje. Kambaryje dar stovėjo skulptūra, Salazaro Klastuolio skulptūra. Šį klastuolį, Veronica dievino, nes per visas pamokas, skaitė knygas tik apie jį. Mergaitė atsiklaupė ir pradėjo jam melstis.
- Salazarai, pagerbk mane, aš esu klastuolė, gryna klastuolė, pagerbk mane, suteiki man laimės, suteiki džiaugsmo Pėpai, suteiki džiaugsmo Saliamui ir visai šeimai, nebenoriu būti vieniša, atveski man draugą, atveski burtininką kuriuo būtų galima pasitikėti.
Pasimelsdama, Veronica atsistojo ir apsivalė sijoną, nes jis buvo gana išsipurvinęs nuo purvino vandens. Ji pasiėmė dar ir varlytę ir toliau vaikštinėjo po paslaptingą kambarį. Ach, net čia liūdna vienai...

[mergaitė123]

  Kiekviena akimirka šioje pilyje buvo savita. Na štai ir Adelė jau buvo pirmakursė, išlaikė (per stebuklą) visus egzaminus ir dabar po Hogvartso koridorius vaikštinėjo, kaip tikra dvylikametė. Mergaitė jautėsi, lyg būtų suaugusi, pasiekusi naują gyvenimo etapą, o į mažesnius žiūrėjo, kaip į šiukšles. Retkarčiais sviesdavo kokį stiklinį buteliuką, kuriam nors į galvą, tačiau tai buvo tik menkniekis.
  Vienas dalykas nepasikeitė ir Mokslinčė abejojo, kad artimiausiu metu pasikeis. Ją vis dar sekė jos meilė ir gyvenimo šviesa. Na, tiksliau Mokslinčė ėjo jai iš paskos, o Snaigė mergaitei rodė, kur geriau pasukti, o kur geriau net nekišti nosies. Mergaitė pasišokinėdama strikinėjo koridoriumi ir staiga atsidūro prie Vaitoklės Mirtos tualetų.
  - Ir tu nori man pasakyti, kad man derėtų eiti ten? - sumišusi uždavė klausimą katei, tikėdamasi, kad Snaigė atsakys. Mergaitė jau buvo perpratusi visą katinų kalbą ką reiškia vienoks ar kitoks ,,miau" ir ko galima iš jų tikėtis ir buvo sužadavėta katėmis. Norėčiau ir aš būti tokiu garbingu gyvūnu...- atsiduso, tačiau tuo pat metu vis tiek sekė paskui pilkšvos spalvos kailiuką turintį nebalungą.
  Nedrąsiai (mergaitė nebe reikalo nebuvo grifė) atsidariusi duris ir išvydusi tą pačią Vaitoklę Mirtą klastuolė pakraupo. Dieve, ir už ką man taip...- slėpdama savo baimė paklausė savęs ir nuėjo link kažkokios keistos kriauklės. Su Mirta net nepasisveikino, bijojo jai ištarti net žodelį. Kažkokia baisi šlyštynė ta vaiduoklė buvo...
  - Ar man reikia padaryti tai ką dabar ir galvoju? - sušnibždėjo katinėliui ir sulaukusi jo ,,miau" padarė viską taip, kaip ir galvojo padarysianti.
    Tu darai ką?! - išgirdo keistą balsą galvoje, stengdamasi apie jį negalvoti. Jau įsivaizdavo, kaip ant jos pyktų motina jeigu sužinotų apie ką mergaitė galvojo, tačiau net nepabaigusi visų savo apmąstymų pastebėjo, kaip Snaigė lyg prasmego į žemę.
  - Am..Snaige? - drebančiu balsu ir jau ašaromis akyse pašaukė gyvūnėlį vardu, tačiau tolumoje išgirdo tik dar vieną ,,miau" matyt, katytė Mirtos tualete tikrai nebuvo.
  Ir ką aš darau su savo gyvenimu? - dar kartą uždavė sau klausimą žvalgydamasi ir bandydama neatkreipti kitų dėmesio Adelė. Nors, kaip ji galėjo kažką įžiūrėti, kai per ašaras nieko nesimatė? Aišku, kad nieko, todėl ji tiesiog suklupo ir pradėjo kūkčioti.

[Altair Ezio Blewett]

Tuščias multisulčių eliksyro buteliukas blizgėjo žalsvoje požeminės salės šviesoje prie ant statulos, ten, kur kadaise gulėjo basilisko griaučiai.
Švilpis apsidairė, okamė užliaužė ant jo peties.
-Perskaitei laišką?
Šnypštūnas neatsakė. Tyla pasakė viską.
Kokią nesąmonę aš padariau! Tuzinas keiksmažodžių išsprūdo iš lūpų, pyktis apėmė širdį. Kvailys, kvailys, kvailys! Koks jis buvo kvailys! Laiško skutai skriejo ant šlapio, apkerpėjusio grindinio. Buvo tylu. Niekas neatėjo į vidų.
Berniukas apsidarė, neapykantos pilnu žvilgsniu niršo viduje.
Reikai užmiršti, nepavyko...!
Okamė neramiai sujudėjo ant peties.
-Niekas nepastebės. Niekas tavęs neatpažins. Paklausyk, kai Etanas atskleidė savo tiesą, jokio skandalo nebuvo.
-Čia bus kitaip! Ne, aš turiu palaukti...ne dabar...aš turiu dingti!
Okamė griežtai sušnypštė kaip sugirgždėjo surūdiję durų vyriai. Per šnypštūno kūną perrėjo drebuliai.
-Viskas bus gerai. Padarei taip, kaip manei bus geriausia.
Šnypštūnas tuo netikėjo.
-Eime, viskas bus gerai. Nurimk. Ne tu viena pridarei tokių nesąmonių. Kai kurie per klaidą nužudo žmogų, o čia...Apsimesti kuo kitu, tfe, nepergyvenk!
Berniukas liūdnai sumurmėjo "gal".
Tuščias multisulčių eliksyras vienas stūksojo Paslapčių kambaryje. Nieko jau nebebuvo. Paslaptys liko paslaptimis.

[Alanas Senkleris]

Kaip mes čia atsiradome? Kaip? Ir išvis kurių velnių? Klausinėjo savęs Alanas.
Jis ir Dori stovėjo tamsiame ir bjauriame tunelyje. Ką tik nudribo į jį pro vamzdį, kurį jam pavyko atverti.
Viskas prasidėjo taip.
Slinko sekmadienio popietė, kai berniukas grįžo į mokyklą. Buvo išvykęs aplankyti sesers, kuri itin smarkiai susirgo ir atsidūrė ligoninėje. Išvyko penktadienio vakarą ir sekmadienį grįžo. Taigi, nuotaika buvo niūri kaip niekados. Frederika sirgo labai sunkia forma, o tai kėlė jam nerimą.
Iš pradžių, Alanas sėdėjo savo bendrajame kambaryje. Bet čia almėjo triukšmas, daugybė Grifų balsų. Nebuvo nieko, su kuo gal nortų praleisti kiek laiko ir užsimiršti. Taigi jis išėjo į savo kambarį. Bet ten užpjovė niūrios mintys ir Alanas nėrė lauk.
Ėjo mokyklos koridoriais ir kažko ieškojo. Ne kažko. Jis gerai žinojo, kad ieško Panelytės iš Klastūnyno. Su ja bendrauti jam buvo taip lengva ir paprasta, ir atrodė, kad jie jau pažįstami daug laiko. Tikrai ne vienus nepilnus mokslo metelius. Taigi, davėsi po koridorius jos ieškodamas. Tada suprato, kad ji veikiausiai savo bendrajame kambaryje, o ten jis nepateks. Alanas klestelėjo ant žemės kažkokioj nišoj ir atsirėmė į šarvus. Ir po kokių penketo minučių pamatė ją einant koridoriumi ir žinoma užkalbino. Taip jie ir susitiko. Ir praleido kartu jau keletą valandų. Kalbėjo apie šį bei tą ir kalba pasisuko apie senus gerus ir įdomius įvykius. Apie paslapčių kambarį ir kadaise ten gyvenusią pabaisą. Ir štai žodis po žodžio jie nusprendė, kad reikia pažiūrėti kas ten išvis dedasi. Alanas žinojo, kad nieko jie ten nepeš. Bet visgi... Dabar jie stypsojo čia. Na ir gerai. Bet kas geriau, nei tunojimas bendrajame kambaryje, arba savo kambaryje. Svarstė. Be to su Dori visada būna įdomu, taigi, koks skirtumas kur leisti laiką kartu.
- Na ką gi, eime? - Tarstelėjo ir patraukė priekin.

[Dori Mendel]

Alano nesimatė visą savaitgalį. Dori paklausė apie jį kelių grifų, kokia gėda, tikiuosi, nematė nei vienas klastuolis, bet šie tik pagūžčiojo pečiais, neva Senkleris turėjo skubiai išvykti. Mendel žinojo, kad sekmadienį berniukas jau kaip ir turėtų būti mokykloje, todėl blaškėsi po koridorius jo ieškodama.
Galiausiai susitikti pavyko. Alanas buvo be nuotaikos, mat jo sesė vis dar nepasveiko nuo slibinraupių. Tai klastuolei pasirodė keista. Iš pavadinimo ji tikrai nemanė, kad ši liga gali būti rimta. Ji linkėjo Alano sesei pasveikti.
Galiausiai tema nukrypo kažkur kitur ir štai, jau Alanas šnypštė prie kriauklės Mirtos tualete. Po dar kelių akimirkų vaikai stovėjo tuneliuose. Dori paslapčių kambaryje jau kaip ir buvo buvusi, mat ten teko nusikelti praeitais metais per magijos istorijos pamoką. Tačiau tada mergaitė net nebuvo tikra, ar paslapčių kambarys išvis egzistuoja. Dabar suprato, kad taip. Tačiau jausmas šiandien buvo visiškai kitoks nei tada pamokoje. Čia buvo nepalyginamai šalčiau. Iš burnos ėjo garas. Ir baugiau. Mergaitei iškart kilo klausimas, kaip jie iš čia išeis? Tačiau dabar apie tai galvoti neverta.
- Eime, - atsakė draugui ir pradėjo šlepsėti tyliu tuneliu. - Alanai, kartais mes elgiamės kaip tikri bepročiai, - sukikeno. - Bet ar mes kalti, kad mokykloje yra tokių vietų?

[Alanas Senkleris]

Juodu drožė lediniu koridoriumi. Alanui toptelėjo, kad jie neturi jokių šluotų. Kaip teks iš čia dingti, jis nenumanė.
- Tikrai, mes tikri bepročiai. Gali būti, kad teks čia pasilikti iki tol, kol kam nors irgi šaus galvon čia užeiti, nes aš neturiu supratimo kaip mes pakilsim viršun. Nebent tu moki skrajoti be šluotos. - Nusišypsojo Alanas. Jis pats labai norėjo mokėti, bet net nenuraukė kaip tai išvis įmanoma. Kiek ieškojo tėvo bibliotekoje, jokio atsakymo nerado.
Bet kadangi iš prigimties nesuko galvos dėl tokių svarbių dalykų, tai taip ir dabar, tai nuėjo kažkur į antrą planą. Kaip visada, galvos, kada prireiks.
Tada jie nusigavo prie tikrųjų kambario durų ir jis atidarė.
Čia irgi buvo šalta kaip šaldytuve, tikras šiaurės ašigalis. Kambaryje tvyrojo keistas kvapas. Gal pelėsių, ar ko blogesnio. Jis žvalgėsi baisiosios gyvatės griaučių, bet nieko nebuvo. Matyt kas nors išnešė tai lauk...
Tada, jo akį patraukė statula. Nykus senis. Pagalvojo berniukas apie Salazarą. Priėjo artyn. Darsyk nužvelgė jį. Ir krūptelėjo. Ne, man pasivaideno. Jis dar kartą įsižiūrėjo. Ne, jokių pasivaidenimų čia nebuvo. statulos akys mirktelėjo Alanui. Ar Dori tai matė?
- Ar... Ar tu matei? - Paklausė suglumęs. Tos šaltos akys dabar jau spoksojo į jį nemirksėdamos. Jos prikaustė berniuko žvilgsnį ir jis negalėjo nusisukti.

[Dori Mendel]

Tuneliai išties buvo panašūs kaip ir per magijos istorijos pamoką, tačiau daug... realesni. Buvo iš tikrųjų baisu, o ne šiaip. Be to, Mendel žinojo, kad praėjus valandai niekas jos negrąžins į saugų Hogvartso mokyklos koridorių kažkur viršuje... Ir dar tos Alano kalbos apie šluotas... Iki čia, Dori galvojo, net šaukiamaisiais kerais nieko neprisišauksi, nes kas gi praeis pro tą gyvatę kriauklėje?
Kai vaikai pasiekė paslapčių kambarį, mergaitės širdis ėmė daužytis. Salė buvo tikrai kur kas šiurpesnė, nei Mendel atsiminė iš tų ne visai tikrų prisiminimų. Į akis iškart krito Salazaro Klastuolio statula, nes joje kažkas buvo. Taip taip. Arba joje kažkas buvo, arba tiesiog ta statula gyvavo. Mendel tai pajuto iškart. Vos įžengusi į paslapčių kambarį. Alanas, regis, irgi buvo įsistebeilijęs į Salazarą.
- Ką mačiau? - paklausė Dori. - Kas yra? Aš kažką... jaučiu. Nemoku paaiškinti.
Netrukus mokinių link pradėjo šliaužti mažutė gyvačiukė. Šiaip jau Dori gyvačių nebijojo, o juolab tokio dydžio. Bet būtent šita jai visai nepatiko! Ji šliaužė Dori ir Alano link ir atrodė, jog ta gyvatė pikta! Tačiau vos atsidūrusi prie Alano gyvatė sustojo. Žvilgtelėjusi į grifą tiesiog ėmė ir kažkur nušliaužė ir jos kol kas daugiau nebesimatė. Ar taip nutiko dėl to, kad Alanas yra šnypštūnas? Jeigu jis toks nebūtų, ar gyvatė būtų vaikus užpuolusi? Dori, jeigu Alanas nebūtų šnypštūnas, jūs išvis nebūtumėte atsidūrę šitame kambaryje, mintyse pagalvojo mergaitė.
- Alanai, man čia nepatinka, - pasakė Dori.

[Alanas Senkleris]

Tos akys gręžė jį kiaurai. Gal regėjo sielą? Galbūt... Alanui pasidarė dar šalčiau. Paleisk mane. Mintyse pasakė. Kažkodėl labai persigando. Dar niekada taip nebijojo. Gal tik tada, kai su Henrieta bėgo nuo Vendigo. Jis negirdėjo ko klausė Dori. Atrodė, kad kažkas ūžė ausyse. Matė gyvačiukę, kuri šliaužė jų link. Bet paskui apsisukusi pradingo. Kaip ji gali suprasti, kad moku šnypštūniškai? O gal ji nežino, gal čia ne dėl to? Paleisk. Dar kartą pasakė. O tu toks... Tame antrame balse buvo labai daug pasibjaurėjimo. Kaip drįsti savo dovaną švaistyti niekams? Matau tave kiaurai berniūkšti. Alano galvoj sukosi vienintelė mintis, nejau ši statula gyva? Mano magija jau daugybę amžių laiko šį kambarį, jis atsidaro, jis veikia. Nejau galvoji, kad nepalikau čia dalelės savęs berniūkšti? Pašaipiai pasakė jam tas šiurpus balsas. Ar tai horokrusas? Vėl pamanė jis. Ne, tai tik sena magija, kai palieki savo atminimą. Niekas manęs nepamirš berniūkšti. O tau, linkiu sėkmės iš čia pabėgti. Negaliu pakęsti tokių... Turėjai gimti nevertėliu. Žiobarų mylėtojau.
Tada Alanas pagaliau nusisuko nuo jo. Nesąmonė, ką jis gali padaryti? Jis tik akmenų krūva, tik statula ir viskas. Bet iš kur ta gyvatėlė?
- Dori, nešdinamės iš čia. Ką tik apsipykome su Salazaru. Greičiau einam. Jis labai nesvetingas.

[Dori Mendel]

Dori stebėjo Alaną. Dėl Merlino barzdos, jis buvo toks susikaupęs, tartum bendrautų su ta statula. Bet tai statulai kažkas buvo ne taip. Tamsiaplaukė iškart tai pajuto.
Kol Alanas žiūrėjo į Salazarą, Dori ėmė vaikštinėti po paslapčių kambarį. Salė buvo šiurpi, bet tuo pačiu kažkuo ir didinga. Girdėjosi kiekvieno žingsnio aidas. Erdvės pojūtis buvo milžiniškas. Kokia garbė čia būti! Be Alano dvylikmetė nebūtų čia atėjusi. Tikrai. Dori tai juk nemokėjo šnypštūniškai. Po to, kai išgirdo Alaną šnypščiant koridoriuje, kitą dieną ir pati pabandė. Tačiau nieko nesigavo. Keista, kad būtent grifas galėjo atvesti ten, kur vieta yra skirta klastuoliams.
Galiausiai Dori grįžo prie Salazaro Klastuolio statulos ir mintyse išgirdo balsą. Tai nebuvo Dori balsas, ne. Dėl sodo nykštukų, ar tai kalbėjo Salazaras? Žodžiai skambėjo Mendel mintyse štai taip: gera mergaitė, šaunuolė... Tikra klastuolė, nusipelnei čia pabūti... Žinai, kur žiobarų vieta... Galėsi daug pasiekti, jei tik norėsi...
Dori mintyse dar bandė kažką atsakyti išgirstam balsui, tačiau nieko neišėjo. Tas balsas dingo. Mergaitei daužėsi širdis, tačiau nebuvo baisu. Anaiptol. Ji pasijuto tokia ypatinga.
- Nesvetingas? Visai ne, - paprieštaravo draugui. - Alanai, pabūkim dar čia. Aš apsigalvojau. Vis dėlto man čia patinka. Dėl Gringotso goblinų, man atrodo, aš galėčiau čia gyventi!
Antrakursė jautėsi kažkokia apdujusi. Dabar ji žinojo viena: šitas kambarys yra nuostabus.

[Alanas Senkleris]

Alanas jau pasisuko eiti, bet Dori nė nemanė sekti paskui.
- Dingstam nagi. - Ragino jis, bet kur tau...
Jos akys trumpam susidūrė su Salazaro žvilgsniu. Ar jis irgi su ja kalbėjosi? Ką pasakė?
O berniūkšti, tai ji turi turėti tavo galią ir varstyti šio kambario duris. Tikrai ne tu. Ji kur kas artimesnė mums - Klastuoliams. Todėl, aš ištaisysiu šią klaidą.
Ką jis čia tauzije? Ką kliedi?
- Eik tu velniop. Dori, sakau tau nešdinamės. Tau čia patinka? Nejuokink, Čia jo magija tave taip verčia manyti. Sena akmenų krūva ir tiek. Dingstam, ką jis tau pasakė?
Jam nepatiko apsiblaususios draugės akys. Velniams čia ėjome. Nereikėjo.
Aišku, kad nereikėjo. Nusivaipė Salazaras jo galvoje.
- Eik iš mano minčių, aš tave sugriausiu.
Alanas išsitraukė lazdelę ir nusitaikė į statulą. Tegul nutyla amžiams. Pamanė.

[Dori Mendel]

- Niekur aš neisiu, - atrėžė Dori. - Mes turime čia būti, supranti? Nejau tu nepasitiki juo? Juk jis Klastūnyno įkūrėjas, Senkleri. Tavo šeima tai turėtų suprasti. Jis sako, kad tu... kad tu man atiduosi savo galią, Alanai.
Mendel pradėjo šiurpiai kvatoti. Jai buvo taip juokinga ir ji pati nesuprato, kodėl. Kažkur girdėjosi ir Salazaro balsas, kuris sakė, kokia Dori nuostabi klastuolė ir kaip dabar viskas pasikeis. Girdėjosi ir pačios mergaitės mintys, tačiau buvo sunku suprasti, apie ką jos. Šią akimirką Dori jų nevaldė. Ir Alanas, kuris kalbėjo kažką apie tai, jog reikia iš čia eiti.
Dori ir toliau šiurpiai juokėsi. Prie vaikų prišliaužė kelios nedidelės gyvatės. Jos slankiojo aplink ir šnypštė.
- Nagi, gyvatės tavo draugės, Alanai, juk taip? - beprotišku balsu paklausė Dori. - Pasikalbėk su jomis!
Tamsiaplaukė ištiesė ranką ir paėmė vieną gyvačiukę. Ji šliaužiojo ant antrakursės rankos šnypšdama, tačiau nieko bloga nedarė. Bent jau kol kas.
Po minutėlės Dori paleido gyvatę ant žemės ir ėmė kuistis mantijos kišenėje. Nieko nesakiusi iš kišenės išsitraukė savo vorą Džo. Voriukas savo kojytėmis pradėjo kutenti mergaitei delną. Tuomet jos kaktoje įsimetė kelios raukšlės ir ji vėl prabilo:
- Bet aš nenoriu sušerti savo voro gyvatei, Alanai, - ji nustebusiu žvilgsniu žiūrėjo į berniuką. - Kodėl tu man liepi tai daryti?

[Alanas Senkleris]

Paveikslas kambaryje vėrėsi toks keistas ir šiurpus. Jis, stovintis su burtų lazdele ir ji, šiurpiai kvatojanti. Alanas sustingo. Kelios sekundės, dar kelios ir ryžtas sugriauti statulą nyko, tirpo kaip sniegas pavasarį.
Alanas šalo, stingo. Kodėl taip šalta? Galvojo. Dori kvatojimas aidėjo ir atrodė, kad juokiasi daugybė žmonių.
Taip, tėvai džiūgautų, jei su jais pasikalbėtų pats Klastuolis. Jie sakytų, kad iš jo per kartų kartas gavau gebėjimą susikalbėti su gyvatėmis ir turiu jausti jam pagarbą ir... Ką ji sakė, kad atiduosiu galią? Bet kaip?
Kiek daug gyvačių, jos šliaužiojo visur aplink juos. Ar tai tikra? Dar pagalvojo berniukas. Bet paskutines jo mintis nustelbė tas siaubingas šaltis. Jis stingo. Ar taip atrodo mirtis? Jo lūpos pamėlo, veidas buvo baltas baltas. Dori, aš niekada neliepčiau jokioms gyvatėms atiduoti tavo voriuko. Pasakė. Tiksliau jam atrodė, kad tai ištarė, bet nepratarė nė žodžio, nes lūpos buvo sustingusios. Ar aš suakmenėsiu? Klastuolio balso ar pašaipaus juoko jis nebegirdėjo. Alanas Senkleris nieko nebegirdėjo. Ir galvoti nustojo. Atrodė, kad paniro į šaltą ledo upę.
Jo apsiausto kišenėje gulėjo veidrodėlis. Tas pats, kuriame Vendigo įkalino Adriją Volkerį, o Alanui pavyko jį pasigrobti. Adrijo dvasia jautė, kad vyksta kažkas labai negero. Ir nors buvo metas, kai jis pats vos nepribaigė Senklerio, tai buvo seniai ir dabar toji dvasia nenorėjo nieko pikto.
- Alanai, Ar girdi? Alanai! - Sušuko. Tik tiek ir tegalėjo padaryti. Juk tebuvo tik atspindys veidrodyje.
- Alanai, sunaikink statulą. Mergaite, ei Mergaite, Atsipeikėk ir tik neduok voriuko gyvatei. Bėkite iš čia!
Ar ji apie mane ką nors žino? Tikriausiai ne. Ar Alanas jai ką nors pasakojo? Kaip sunku būti tik atspindžiu ir nieko negalėti padaryti. Jis nežinojo ko tas Klastuolis nori iš šių vaikų. Žinojo tik tiek, kad tikrai nieko gero.

[Dori Mendel]

Kodėl Alanas kalbino Dori sušerti Džo kažkuriai gyvatei, antrakursė niekaip nesuprato, tačiau to daryti neketino. Ne, kodėl aš turėčiau? Nors man patinka ir gyvatės, bet juk Džo yra mano augintinis, mintyse galvojo tamsiaplaukė. Su šiomis mintimis Dori galva praskaidrėjo. Ji nebegirdėjo nei Salazaro, nei Alano. Aplink tartum tapo šviesiau, nors paslapčių kambarys ir buvo nykus. Apsidairiusi Dori garsiai pasakė:
- Dėl išrinktojo Poterio, ir aš norėjau čia gyventi?
To paklaususi klastuolė pažvelgė į Alaną, tačiau tą pačią akimirką labai nusigando. Jis buvo tartum suakmenėjęs, lyg sustingęs, tačiau ant grindų negulėjo. Stovėjo. Iš Alano kišenės kažkas pradėjo šnekėti ir tai dar labiau mergaitę išgąsdino. Balsas liepė Alanui naikinti statulą, o Dori neduoti niekam voro. Dar jis liepė iš čia bėgti.
- Po velnių, kas čia šneka?! - susinervino Dori. - Ką padarei Alanui, kad ir kas tu bebūtum? Alanai, ar tu mane girdi? - antrakursė ėmė purtyti draugą. - Kas tavo kišenėje, dėl Merlino barzdos, kažkas tave užkeikė!
Nervuodamasi Mendel ėmė trypčioti po kambarį.
- Mes nenaikinsime Salazaro Klastuolio statulos! - galiausiai sušuko. - Juk jis yra Klastūnyno įkūrėjas! Kas čia šneka?! Dėl sodo nykštukų, Alanai, ar tu kažkur įsivėlęs?
Dori panikavo, tačiau jai nei mintis nekilo, kad prie viso šito veiksmo galėjo būti prisidėjusi Klastūnyno statula. Ne. Tikrai ne. Jau kuo kuo, bet Salazaru Mendel neabejotų.
Mergaitė nežinojo, ar pavyks. Juk vis tik niekas į Alaną nepaleido sustingdymo kerų. Tačiau nusprendė pabandyti. Ji išsitraukė burtų lazdelę, nutaikė ją į Alaną ir tarė:
- Enervate.

[Alanas Senkleris]

Kažkas mane purto. Buvo pirma mintis. Kur aš? Kas čia vyksta? Alanas pajuto karštį ten, kur buvo kišenė. Volkerio dvasia įkaitino veidrodėlį. Jautė jį net per apsiaustą.
- Ką čia dirbi? - Prabilo slopiai. Klausimas buvo skirtas tiek Adrijui, tiek Dori.
- Nuleisk lazdelę Dori, kas yra? - Jis nieko neprisiminė. Tik jautė tai, kad labai persigando. Bet ko bijojo nenumanė. Jis ištraukė įkaitūsį veidrodėlį ir į berniuką pažvelgė tamsios Adrijo akys.
- Alanai, eikit iš čia. - Pasakė atspindys. Ir kam aš jį pasiėmiau? Galvojo. Ak taip, kad negulėtų vienas nykiam stalčiuje.
Apie Adriją niekas nežinojo. Išskyrus Henrietą. Bet ir tai...
- Dori, čia yra Adrijas Volkeris. Bet dabar ne vieta ir ne laikas apie jį kalbėti. - Jis įkišo veidrodėlį atgal.
Šalta. Berniukas sudrebėjo nuo galvos iki kojų pirštų.
- Vardan dievo meilės, kodėl čia taip šalta? Ir ką mes čia darome?
Jis mėgino atgaminti viską, kas vyko ir pagaliau susivėlusioje atmintyje kai kas ėmė atsipainioti.
- Ak čia šitas bjaurus senis. Dori, tai jis nori, kad sušertum vorą gyvatei. Ir jis nori, kad... - trumpam stabtelėjo. - Nežinau ko nori iš manęs, bet arba mes einam iš čia, arba prisiekiu visais pasaulio slibinais aš jį sunaikinsiu.
Nors dar jautėsi apdujęs, viską prisiminė ir suvokė kas vyksta.
Jis susisupo į savo apsiaustą kiek įmanoma labiau. Nužvelgė Klastuolį. To akys atrodė piktos ir šaltos kaip ledas.
Staiga, taikiai šliaužiojusios gyvatės ėmė šnypšti ir šliaužti į juos. Dabar jos atrodė karingai nusiteikusios. Alanas pabandė jas apraminti, bet tos neketino jo klausyti.