0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Reina Devynbalsė

  • V kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Koridoriai, tuneliai ir bokštai // HB2
« Atsakymas #90 Prieš 7 metus »
Olivia nebežinojo, kiek laiko praėjo nuo šios beprotybės pradžios. Galbūt kelios valandos, o galbūt ir daugiau, mergina buvo bene praradusi laiko nuovoką, tačiau dabar tai nebebuvo svarbu. Vyko karas, ir kad ir kaip tai priminė košmarą, vis dėlto jis buvo tikras.
Olivia sustojo viename iš nesuskaičiuojamų Hogvartso koridorių. Ji atsirėmė į sieną ir pabandė nuraminti savo tankų kvėpavimą ir kaip niekad greitai plakančią širdį. Koridorius buvo neapsakomai tylus, ir klastuolei atrodė, kad netgi už kilometro esantis žmogus galėjo girdėti jos širdies dūžius. Stengdamasi susigrąžinti blaivų protą, mergina prisiminė, kokia laiminga buvo gavusi savo laišką, kaip negalėjo nusėdėti vietoje, plaukiant link įspūdingosios Hogvartso pilies. Tačiau patekusi į burtininkų pasaulį ji šiek tiek nusivylė - toli gražu nebuvo tokia gabi ir protinga, kokia save laikė. Ji nustojo būti dėkinga už visas galimybes ir šansus, kuriuos gavo būdama čia. Ir tik dabar, kai bet kurią akimirką jos neilgas gyvenimas galėjo baigtis, ji pasijuto be galo dėkinga. Savo šeimai. Savo mokytojams. Netgi sau, už tai, kad nepasidavė.
Tu nuėjai taip toli, o esi tik pirmakursė. Nepasidavei ankščiau. Negali pabėgti ir dabar. Olivia Howell, nedrįsk pasiduoti, girdi?!
Klastuolė staiga įgijo keistos drąsos, noro kovoti. Kovoti už gėrį, ir nors daugelis jos koledžo mokinių stojo į blogio pusę, dabar tai, kokiam koledžui tu priklausei, nebuvo svarbu. Nuojauta jai kuždėjo kautis už gėrį, ir ji jos paklausė.
Klastuolė vėl pasileido koridoriumi, stengdamasi išvengti visur lankstančių kerų. Ji stengėsi laikytis atokiau nuo sumaišties. Akimirką buvo nusprendusi stačia galva pulti į mūšį, tačiau vėliau suvokė, kad ji nėra pakankamai pažengusi ir tik maišysis po kojomis.
Pasukusi už kampo, Olivia išvydo du siluetus. Vienas iš jų gulėjo ant žemės, o kitas bandė tempti jį tolyn. Priėjusi arčiau, Olivia pamatė, kad tai buvo dvi varniukės. Toji, kuri gulėjo ant žemės atrodė negyva, tačiau tada būtų buvę nelogiška antrajai merginai ją tempti. Nejučiomis klastuolės ranka suėmė lazdelę. Negalėjai žinoti, kas dabar buvo gerieji, o kas ne.
Olivia buvo per pusmetrį nuo merginų, kai staiga nusprendė pasišalinti. Nenorėjo pasitikėti tomis dviem merginomis, joms galėjo padėti kas nors kitas. Be to, pati nebuvo tikra, ar kitų koledžų mokiniai pasitikės ja - juk daugelis klastuolių stojo į blogio pusę, todėl nenuostabu, jeigu kiti norės nusinešti ir jos galvą. Mergina greitai apsisuko ir nubėgo į priešingą pusę, nardydama koridoriais.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Spencer Howell »
"Ar mirsiu metaforiškai, ar mirsiu iš tikrųjų, didelio skirtumo nėra." - Haruki Murakami

*

Irish wolfhound

Ats: Koridoriai, tuneliai ir bokštai // HB2
« Atsakymas #91 Prieš 7 metus »
Aplinkui vyko karas. Visi pasidalino  į dvi puses - gėrio ir blogio. Vieni aukojosi vardan draugų, Hogvartso. Kiti kurstė paniką ir įžiebė baimę. O Kira tik sėdėjo atokiausiame vieno iš koridorių kampelyje ir stebėjo vykstančią kovą, retkarčiais šypteldama. Jai nebuvo svarbu kas laimės, kas žus ir kas ją užpuls. Ji tiesiog stebėjo.... Ir laukė...
Laukė kol viskas baigsis. Kira nedalyvaus šioje beprasmėje kovoje. Ir taip aišku, jog gėris ir blogis visad kovos. Kartais laimės gėris, kartais blogis. Ir išlaikys pusiausvyrą.
O žmonės... Žmonės, tik marionetės milžiniškame lėlių teatre. Jos nieko nesprendžia ir nenuliamia. Viskas jau yra nulemta, tereikia suvaidinti...

*

Neprisijungęs Grantacija Gerietė

  • VI kursas
  • *
  • 97
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Kaip nėra jūros be bangų,taip gyvemino-be liūdesio
Ats: Koridoriai, tuneliai ir bokštai // HB2
« Atsakymas #92 Prieš 7 metus »
Slinkdama palei sieną Gran ėjo kažkur kur nesigirdėtų burtažodžių.Išgirdusi bildėjimą už posukio ji išsitraukė burtų lazdelę pamačiusi silueta ji suklykė burtažodį:
-Sustink!
Pamačiusi,kad sustingdė kažkieno katiną.
-Ups,atleisk,bet padėti negalėsiu.
Išgirdusi kerus paleidžiamus į ją ji pritūpė.Apsisukusi ji pamatė žmogų kuris greit pasislepė už užuolaidos.Grifė pradėjo bėgti koridoriumi.Pamačiusi susiaurėjimą ji įlindo į jį ir atsitūpė.
Lengviau atsikvėpusi ji vėl ištarė burtažodį,tik kitą:
-Lumos.
Apsižvalgiusi ji pamatė kelis dežimtis vorų,o juk ji jų taip bijo...Ją pradėjo pykinti,ji jautė,kad tai geruoju nesibaigs...Ji išsibraudė iš tos vietos ir vėl bėgo į bendrajį grifų kambarį.Bet lengvai ji to nepadarė.Vienas didžiulis voras jai pastojo kelia vienintelė jos viltis, kad ją išgelbėtų...

*

Neprisijungęs Reina Devynbalsė

  • V kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Koridoriai, tuneliai ir bokštai // HB2
« Atsakymas #93 Prieš 7 metus »
Atrodo, kad Olivia bėgo jau amžinybę, visai prarasdama orientaciją. Mūšio garsai liko kažkur užnugaryje, tačiau mergina buvo tikra, kad girdėjo juos ir priekyje, todėl pasijautė kaip į kampą užspaustas žvėris.
Klastuolė įpuolė į dar vieną koridorių, tik šis buvo visiškai neapšviestas, nors į akį durk. Tolumoje Olivia galėjo vangiai įžiūrėti nedidelį žiburėlį, ir lėtai pradėjo slinkti jo link. Mergina išsitraukė burtų lazdelę, ir drebančia ranka sušnibždėjo:
- Lumos.
Iš lazdelės sklindanti šviesa apšvietė dalį erdvės, ir Olivia pakraupo - ant žemės, ant sienų buvo matyti vorai. Įvairaus dydžio, spalvų. Klastuolė sustingo, o tada pradėjo žingsniuoti greičiau, tikėdamasi jais nusikratyti. Ji niekada nebuvo iš tų, kurie paniškai bijojo vorų, tačiau šie padarai jai toli gražu laimės neteikė.
Mergina spartino žingsnį, norėdama pasiekti priešais esančią šviesą. Galvoje kirbėjo mintis - o kas, jeigu ten blogietis? Tačiau dabar viskas, ką Olivia norėjo padaryti, tai išsinešdinti iš šito vorais užveisto koridoriaus. Jeigu ten būtų buvęs blogasis burtininkas, ji jau seniai būtų mirusi. Tokioje tamsoje nepažįstamasis matė Olivios švieselę taip pat ryškiai, kaip ir ji jo.
Pribėgusi prie šviesos šaltinio mergina išvydo grįfę. Ji sustingusi su siaubu žiūrėjo kažkur priešais save. Klastuolė jau norėjo prisišaukti ją atgal, tačiau tada pakėlė akis ir jos susidūrė su milžinišku voru. Oliviai atvipo žandikaulis - tokio siaubingo padaro ji gyvenime nebuvo mačiusi. Šiaip taip atsipeikėjusi iš ją sukausčiusio šoko, mergina iškėlė savo lazdelę, ir garsiai ištarė:
- Arania Exumai!- kažkokioje knygoje Olivia buvo girdėjusi apie šį burtažodį, kuris turėjo į šalį nutrenkti vorus, ir meldėsi, kad jos menkučiai kerai suveiktų ir šiam vorui. Laimei, nors ir neturėjo stipraus poveikio, voras trumpam metėsi į šoną. Olivia pasinaudojo tuo momentu, griebdama šalia stovinčią grifę už parankės ir visu greičiu šaudama atgal į normalų koridorių, kuo toliau nuo voro. Kai pagaliau atrodė, kad nusigavo pakankamai toli, klastuolė paleido grifės ranką, ir atsirėmė į sieną, gaudydama kvapą.
- Taip arti mirties nebuvau nuo tada, kai ant savęs užsisiundžiau kaimynų šunį, - Olivia pabandė nevykusiai išsklaidyti įtampą, tikėdamasi iš grifės gauti bet kokią teigiamą reakciją.
"Ar mirsiu metaforiškai, ar mirsiu iš tikrųjų, didelio skirtumo nėra." - Haruki Murakami

*

Neprisijungęs Grantacija Gerietė

  • VI kursas
  • *
  • 97
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Kaip nėra jūros be bangų,taip gyvemino-be liūdesio
Ats: Koridoriai, tuneliai ir bokštai // HB2
« Atsakymas #94 Prieš 7 metus »
Žiūrėdama į milžiną Gran sustingo iš siaubo...Ji laukė kol jis kažką padarys,bet voras skleisdamas garsus judino kojas,taip dar labiau gąsdindamas mergaitę.Bet staiga ją išgelbėjo mergina iš klastunyno.Na iš jos kaklarasčio taip buvo galima spręsti..
-Tikrai,ačiū...Atleisk jei tau teko nukentėti...,-grifė jautėsi kiek kalta,bet tęsė toliau.-Tai,koks tavo vardas?
Ji žiūrėjo į vietą kur katik stovėjo voras...Gran papurtė galvą ir žvilgtelėjo į ją išgelbėjusią megaitę.Grantacija atsiduso ir atsitūpė.Ji girdėjo dūžius,bildesius ir klyksmus.Gaila,ji negalėjo nieko padėti.Gran visada buvo ir bus garietė,kad ir kokios aplinkybės bebūtų,kad ir aukotis tektų,bet blogaja niekada nebus....

*

Neprisijungęs Reina Devynbalsė

  • V kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Koridoriai, tuneliai ir bokštai // HB2
« Atsakymas #95 Prieš 7 metus »
- Olivia, - klastuolė linktelėjo grifei, atsakydama į jos klausimą. Mergina apsižvalgė, bandydama orientuotis, kur yra. Koridorius buvo blausiai apšviestas kelių gęstančių deglų, sienos buvo aptrupėjusios ir suskilinėjusios. Tai rodė, jog dvi burtininkės buvo vienoje iš senesnių Hogvartso pilies dalių. Kiek siekė Olivios atmintis, pagrindinis mūšis vyko pilies pagrindinėje dalyje, todėl bent kuriam laikui merginos buvo saugios.
Klausydama nakties garsų ir bandydama išgirsti pavojų arba pagalbą, Olivia priėjo prie keblaus klausimo - ar grįžti į mūšio vietą ir pabandyti padėti, tačiau rizikuoti gyvybe, ar bėgti ir slėptis, tačiau vėliau, net jeigu ir baigtųsi karas, gyventi su mintimi, kad buvai bevertis ir niekuo nepadėjai. Juk galbūt, tik galbūt, jų kerai, gebėjimai ir per trumpą laiką Hogvarste įgyti įgūdžiai galėtų pagelbėti kitiems? Juk Olivia techniškai išgelbėjo gyvybę šalia stovinčiai grifų gūžtos merginai, todėl ką gali žinoti, gal ji gali išgelbėti ir dar vieną? Visoms šioms mintims skriejant klastuolės galvoje, ji prisiminė, kad nežino grifės vardo.
- Atleisk, tu mano vardą žinai, o aš tavo - ne, - šyptelėjo ji. - Ir reiktų nuspręsti, ką daryti, nes likti vienoje vietoje tokiu metu pavojinga.
"Ar mirsiu metaforiškai, ar mirsiu iš tikrųjų, didelio skirtumo nėra." - Haruki Murakami

*

Neprisijungęs Grantacija Gerietė

  • VI kursas
  • *
  • 97
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Kaip nėra jūros be bangų,taip gyvemino-be liūdesio
Ats: Koridoriai, tuneliai ir bokštai // HB2
« Atsakymas #96 Prieš 7 metus »
Gran išgirdo atsakymą ir dar du klausimus.Klastuolė klausė ką daryti toliau,dėje,bet ir pati grifė to nežinojo.
-Aš Grantacija,arba Gran...
Gran galvojo atsakymą į antrajį klausimą.
-Manau einam padėti pasauliui,na turiu galvoje einam gelbėti Hogvartso ir nugalėti blogiukus.
Ji šiek tiek šyptelėjo,bet neperdaug,nes nežinojo ką jai atsakys Olivia.Iš tiesų Grantacija nebijo mirti arba atvirksčiai jai net kinkos dreba.Bet ji žinojo,kad kitiems reikia padėti ir reikia padaryti viską gerai.Antraip visi mirs ir...Ji nusprendė apie tai negalvoti,o veikti.Kad ir kas benutiktų ji visvien susitiks su kokiu nors blogiuku.Gran atsistojo ir nuėjo prie pat sienos,nes pasijuto nekaip,bet skausmas greit praėjo ir ji vėl buvo žvali mergaičiukė.

*

Neprisijungęs Reina Devynbalsė

  • V kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Koridoriai, tuneliai ir bokštai // HB2
« Atsakymas #97 Prieš 7 metus »
Išgirdusi Grantacijos atsakymą, Olivia sunkiai atsiduso. Už viską labiau troško nerti į tamsią nišą ir laukti iki karo pabaigos, nesvarbu, gera ji bus, ar ne, tačiau giliai viduje jos sąžinės balsas grasino, kad Olivia sau neatleis, jeigu atgręš nugarą. Todėl mergina įkvėpė ir nusiteikė kautis iki pat galo.
- Manau, epicentras buvo toje pusėje, - ji parodė į koridoriaus galą ir pasileido bėgti jo link. Olivia nelaukė, kol Gran apsispręs, ar eiti su ja, ar ne, klastuolė neatsigręždama nardė koridoriais, kol pagaliau pasiekė didelę patalpą. Olivios akys išsiplėtė pamačius kraupų vaizdą. Salę buvo nukloję lavonai, įvairaus amžiaus žmonių, daugiausia vaikų. Kai kurie iš jų buvo pirmakursiai, kaip ir Olivia. Mergina buvo tokia sukrėsta, kad nežinojo, ar šaukti, ar juoktis, ar verkti. Jos kvėpavimas padažnėjo, o akyse atsirado juodos dėmės. Mergina pajuto artėjant panikos priepuolį, todėl, kartodama viską, ko išmoko terapijoje, pabandė nusiraminti. Tai netikra, ar ne? Juk tai galėtų būti tik sapnas...?
Tačiau tai nebuvo sapnas, ir Olivia tai puikiausiai suprato, tik nenorėjo to pripažinti. Klastuolė atsimerkė, ir ją vėl pasitiko mirties vaizdinys. Visi deglai buvo užgesinti, tačiau kambarį apšvietė mėnesiena, švytinti pro išdaužtą langą. Vienas dalykas baugino Olivia labiausiai - visur buvo tylu ir ramu. Nė vienos švieselės, nei vieno riksmo, nieko. Lyg visi Hogvarste buvę žmonės išnyko.
Klastuolė pastebėjo pėdsakus, kurie labai ryškiai matėsi šviečiant mėnuliui. Ji akimis nusekė ten, kur jie vedė - į Uždraustąjį Mišką.
- Merlino barzda, - Olivia tyliai nusikeikė, jos širdyje įsižiebė baimė. Ji niekada nebuvo įžengusi į mišką, tai buvo griežtai draudžiama be mokytojo priežiūros, tačiau visi jau seniausiai spjovė į mokyklos taisykles, juk buvo karas, dėl dievo meilės!
Olivia žvilgtelėjo atgal, pasižiūrėdama, ar Grantacija prisidėjo prie jos, ir ruošėsi paklausti, ar ji taip pat ryšis eiti į Uždraustąjį Mišką, kuriame greičiausiai pasitiks savo galą.
"Ar mirsiu metaforiškai, ar mirsiu iš tikrųjų, didelio skirtumo nėra." - Haruki Murakami

*

Neprisijungęs Grantacija Gerietė

  • VI kursas
  • *
  • 97
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Kaip nėra jūros be bangų,taip gyvemino-be liūdesio
Ats: Koridoriai, tuneliai ir bokštai // HB2
« Atsakymas #98 Prieš 7 metus »
Kai Olivia išbėgo Gran vos spėjo pakui ją.Ji nardė koridoriais.Priėjusi kryžkelę ji pasuko į kairę,bet ėjusi ilgoką kelią ji pamatė herbologijos kabinetą ir apsisukusi pasileido prie kryžkelio.Ji pasuko dešinėn.Ilgai eiti jai nereikėjo,nes ji pamatė Olivia.Atsistojusi šalia jos Grantacija žiūrėjo į lavonus.Ji pamatė ir savo draugę.Priėjusi prie jos pritupė ir uždėjo ranką jai ant širdies.Gran vylėsi,kad ji gyva,bet...Veltui ji mirė...Gran akyse pabiro upelis ji kukčiojo,bet susikaupusi nusivalė ašaras ir atsistojusi nuėjo pas Olivia.Pmačiusi kur ji žiūri Gran nusušypsojo ir pasileido link uždraustojo iško.Stabtelėjusi ir prisiminusi draugę ji tarė:
-Nežinau kaip tu,bet ne veltui pamačiau savo draugės kūną mirųsį,einu ten ir atsikeršisiu tam...Kuris tai padarė.Jeigu nuspęnti pasitraukti,traukis dabar,o ne tada kada mums grės mirtis...
Silin šiais žodžiais Gran nurijo didžiulį seilių gumulą.Ją persmelė drebulys,bet ji atsilaikė ir vėl pasisuko išėjimo link.Įkvėpusi šlykštaus lavonų kvapo ji išėjo,girdėdama kaip Olivia trypčioja vietoje ir nežino ką bedaryti...