0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Ramen Horst

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Po pirmojo "susirėmimo" su ganėtinai pavojingu augalu ir jo nukenksminimo, mergaitė jautėsi savimi išties patenkinta. Tai įkvėpė jėgų toliau ieškoti išėjimo iš labirinto ir tarsi psichologiškai paruošė tolesniems laukiantiems nuotykiams. Mergaitė privalėjo surasti išėjimą - kelio atgalios nebebuvo. Nors švilpė ir buvo šiek tiek baikšti, tačiau visa tai pateisindavo praktikos trūkumu, ji niekaip negalėjo nuraminti atsiradusių jaudulio ir smalsumo kutulių pilvo apačioje ir ant odos. Tai neleido visiškai susikoncentruoti į tikslą ir šiek tiek erzino, tačiau Ramen iš paskutiniųjų stengėsi susikaupti.
Vis dar pasišviesdama savo burtų lazdele, švilpiukė ėjo vėžlio greičiu, tačiau buvo itin atidi ir stengėsi kuo tyliau alsuoti. Mergaitė stengėsi išnagrinėti kiekvieną kampą ir vijoklinio labirinto pakrūmę savo ryžtingu žvilgsniu. Nenorėjo niekam leisti prasmukti. Išgirdusi bent menkiausią garselį - mergaitė karingai ir tvirtai sustodavo, apsidairydavo ir tik tuomet, kai visiškai įsitikindavo, kad pavojaus nėra - tęsdavo savo kelionę.
Pagaliau Ramen priėjo labirinto takelio išsišakojimą. Mat mergaitė jau buvo ėmusi manyti, kad iš pradžių, vos tik išvydusi labirintą, ji pernelyg nuvertino savo jėgas - orientacijos jai neprireiks, nes labirintas visai neklaidus - galvojo mergaitė. Tačiau vos tik priėjusi pirmąjį iššūkį, Ramen suprato klydusi.
"Jeigu atsimušiu į labirinto sieną - teks eiti atgal ir rinktis kitą kelią"  - taip mintijo mergaitė, tačiau kažkur giliai viduje suprato, kad viskas tikriausiai nebus taip paprasta ir jai reikėjo teisingai nuspręsti čia ir dabar. Takeliuose nebuvo nieko, nė menkiausios smulkmenėlės, iš ko ji galėtų kildinti prielaidas, jog būtent tas takas yra teisingas. "Velniop" - tyliai nusikeikusi mintyse, Ramen pasirinko pasukti dešiniuoju taku.
Visos kelionės metu švilpiukė stengėsi laikytis pačio tako vidurio, kad kokie nors pašlemėkai augalai vėl nesugalvotų apsivynioti aplink jos kojas ir su visus apsiaustu nutempti žemyn. "Dabar mažiausiai man tereikia susižalojimo..."
Staiga dešiniojoje takelio pusėje pasigirdo įtartinas švilpimas. Horst staigiai sustojo ir nervingai apsidairiusi aplink, nukreipė savo lazdelę į orą.
Kol švilpimas vis garsėjo, Ramen vis labiau gailėjosi savo sprendimo pasukti į dešinį taką, tačiau kelio atgal, rodosi, nebebuvo. Jai teks priimti visus iššūkius.
Galų gale, švilpimas tapo toks aiškus, jog mergaitė suprato, jog visa tai vyksta... Virš jos galvos! Pakėlusi akis, ji pamatė surambėjusią medžio šaką, ant kurios buvo dar daugybė mažyčių šakučių, kurios priminė ataugėles. Ant visų šakų augo lapeliai, tačiau tik labiau įsižiūrėjus galėjai pamatyti, kad tai žaliosios mėsėdės kirmėlės. Šakos su kirmėlėmis vis dauginosi ir dauginosi, rodėsi, jog tuoj pat ant mergaitės galvos užgrius milijonas švilpiančių kirmėlių. Šis šlykštus augalas, kuris savyje talpina gyvą galybę žaliųjų kirmėlių buvo vadinamas Dardančifu. 
"Nagi, Ramen, mąstyk..." - mergaitė betrypčiodama vietoje, niekaip nesugalvojo burtažodžio, kuris galėtų šiuo metu jai pasitarnauti. Atrodė, kad jau per vėlu - ranka perbraukusi per plaukus ji ištraukė keletą mėsėdžių kirmėlių ir suklykusi numetė jas ant žemės.
-AVIS!, - suklykė mergaitė ir iš jos burtų lazdelės vienas po kito pasipylė įvairiaplunksniai paukščiai. Mergaitė gėrėjosi išskrendančių ir išskleidžiančių savo margus sparnus paukščių vaizdu.
Šis vaizdas kiek apramino mergaitės jaudulį. Uždėjusi ranką ant savo širdies, Ramen pajuto kaip ji siaubingai daužosi.
Vogčiomis stebėdama, kaip paukščiai pasigardžiuodami ryja kirmėles, ji jau buvo besiruošianti sprukti, kadangi paukščiai, taip greit sutaršę kirmėlių atsargas, aršiai ruošėsi kovai dėl paskutinių likučių. Margos plunksnos krito žemyn ir paukščių čirpimas vis garsėjo ir garsėjo. Ramen neatsigręždama dėjo į kojas - ji nebenorėjo žiūrėti kokią peklą užkūrė labirinte.
Vis dar bėgdama ir tankiai alsuodama, mergaitė dar kartą nusprendė keliauti dešinuoju taku. Kai paukščių čirpimo jau nebuvo girdėti, Ramen ryžosi sustoti. Mergaitė nebeprisiminė kada paskutinį kart jai teko taip smarkiai bėgti. Rodėsi, kad iš kojų blauzdų tuoj išlys krauju pasruvę raumenys, o plaučiai ir širdis nieko daugiau nelaukdami ir pervargę patys išlips per burną. Švilpė turėjo tuojau pat čia sustoti ir pailsėti - mergaitė pritūpė viduryje kelio. Apsidairiusi, ar vėl negresia pavojus, Ramen tvarkingai patiesė apsiausto skvernus po savimi ir klūptelėjo. Lyg tyčia pasukusi galvą į patvorį ji šyptelėjo. Patvoryje augo dobiliukai. Šitas pievų gėlytes ji žinojo tikrai gerai - iš ilgesnių kotų mėgdavo pinti vainikėlius. Ramen užplūdo šiltas jausmas ir prisiminimai apie vaikystę - ji jautė kaip jėgos srautu sugrįžta į jos venas, raumenis, organus ir sąmonę. Prisislinkusi šiek tiek arčiau, mergaitė nužnybė kelias dobiliukų galvas ir sudėjo į tą pati maišelį su Ugniažolėmis. Tą pačią akimirką pro akis prabėgo keletas mieliausių vaikystės prisiminimų, tačiau Ramen suprato, kad laiko nebeturi į valias ir atsistojusi toliau ieškojo labirinto pabaigos.
((Carolin.: papildomas taškas už ilgą ir įdomų postą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Caroline Wilding »

*

Neprisijungęs Nora Umiko

  • II kursas
  • *
  • 9
  • Taškai:
  • I'm actually a Huffleclaw
Tako dešinėje Nora išvydo tai, ko tikrai nesitikėjo: didelį medį, visą apkibusį žiedais. Taip kvepia liepžiedžių arbata.... Nora jau atpažino, kad čia yra liepa ir nuskabė saują žiedų. Vėl prisiminusi arbatą nusijuokė ir nubėgo savo pasirinkto tako link.
Įžengus į taką, aplinka pasikeitė: tapo dar tamsiau, nei buvo iki šiol, padvelkė šalčiu ir paslaptimis... Šitame take tikrai kažkas tyko... Bet Nora neturėjo kito pasirinkimo; norėdama kuo greičiau rasti išėjimą, privalėjo ištyrinėti kiek įmanoma daugiau takų.
Staiga ji vos nesustingo iš baimės. Nuojauta jos neapgavo - tiesiai priešais ją stovėjo tikrų tikriausia mandragora! Dar ne visiškai suaugusi, bet Nora žinojo, kas jos lauktų, jei išgirstų jos riksmą...
- Muffliato reversa! - cyptelėjo ji. Mandragora pravėrė savo burną, tačiau kerai suveikė ir Nora nieko nebegirdėjo.
Atrodo, teks grįžti į taką dešinėje. Nora buvo taip išsigandusi, kad ranka, laikanti lazdelę, drebėjo ir jai visur vaidenosi, kad kažkas sujudėjo ar sušnarėjo.
Naujasis takas atrodė tuščias. Nora ėjo itin atsargiai. Ji keletą kartų pasuko, bet nieko naujo nepastebėjo. Ir tuomet, po nesuskaičiuojamos daugybės posūkių, Nora pastebėjo šviesą. Valio! Pagaliau! Ir pasileido bėgti. Bet kai išėjimas atrodė jau ranka pasiekiamas, kelią pastojo iš sienų išlindę vijokliai. Jie tvirtai susipynė ir sudarė prieš Norą sieną. Jai tai buvo netikėtumas.
- Hmmm.... Relaxo herba?
Nieko. Pabandė praskirti vijoklius ranka. Jausmas buvo toks, tarsi bandytų praplėšti sieną. Nora žūtbūt turėjo patekti į kitą pusę, tad labai rizikuodama išbandė ir kitus burtažodžius, nors žinojo, kad jie padarytų žalą augalui.
- Incendio? Lumos solem? Diffindo?!?!
Vijokliai nė krust. Nora leido kartėliui pasiglemžti ją ir pravirko.

Ką daryti? Ką daryti? Ji nenorėjo kviesti mokytojų esant taip arti tikslo. Laukti kitų? Nežinia, kada jie pasirodys. O gal....? Bet juk tai šiek tiek kvaila. Norai jos idėja atrodė didžių didžiausia nesąmonė, bet dabar ji turi suktis iš padėties kaip įmanoma. Taigi pabandė:
- Ehm, atsiprašau... Gal galėtumėte praleisti?
Na, nežinia, kokias žinias mokytojos norėjo išgauti iš mokinių šitu augalu, bet Norai pavyko! Vijokliai prasiskleidė ir vėl užplūdusi šviesa beveik apakino Norą. Labai laiminga, ji žengė iš labirinto.
((Gvendolina: du papildomi taškai))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Caroline Wilding »

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Na va. Claudie pati prisiprašė. Jai kelią pastojo augalas. Kažkoks kaktusas. Jis buvo labai didelis, bet Claudie suprato, kad magiškas. Galvok Claudie, galvok. Kuo jis galėtų būti įpatingas? Kol kas nerodo gyvybės ženklų...Mergaitės mintis nutraukė pats augalas. mergaitė krūptelėjo. Kaktusas pradėjo svaidytis spygliais. Tie spygliai buvo labai aštrūs ir dideli. Mergaitė kuo toliau pasitraukė nuo kaktuso. Tik jai įsmigo vienas spyglys. Skaudėjo beprotiškai. Bet Claudie buvo narsi ir nekėtino pasiduoti. Greit prisiminė burtažodžius ir ištarė pasirinktą:
-Malificente Boraxus.
Prieš varniukę atsirado didelė vijoklių siena. Ji, kol augalui baigėsi spygliai su rinko pamatytas žoleles: vėl čiobrelį ir šalaviją. Galiausiai ištarė burtažodį:
-Finite incantatem,-siena prieš Claudie dingo ir ji laisvai praėjo pro kaktusą.
Mergaitei labai skaudėjo ranką, bet gerai, ne tą, kuria valdė lazdelę. Todėl neskubėdama keliavo toliau. Bet, staiga pamatė kelio išsišakojimą. Kad ir kur nueičiau, vistiek kas nors bus. Tad mergaitė ilgai negalvojus pasirinko kelią, kuris buvo dešinėje. Staiga ji užkliuvo už pažeme augančio vijoklio.Na, kodėl čia tamsu? Juk taip tamsu nebuvo...
-Lumos.
Na kas gi čia? Net naktį, kai skaičiau knygą, šie kerai veikė geriau... Staiga ji pastebėjo, jog yra po milžinišku medžiu. Na žinoma, mergaitė nežinojo ar jis magiškas ar žiobariškas, bet jo dydis jai kėlė nerimą.
-Reducio!-Medis šiek tiek sumažėjo, bet ne tiek, kad butų gerai.
-Reducio! Reducio! Reducio!
Medis pasiekė kažkur 3 metrų aukštį ir atgijo.Jis lėtai ėjo link mergaitės. Claudie sušuko pirmus prisimintus kerus:
-Stupify!
Medis sustingo prie pat varniukės.
((Gvendolina: papildomas taškas))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Caroline Wilding »
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

BettyEvans

   Betty'ė buvo labai nusivylusi savimi. Atrodo jau sumanė kaip susitvarkyti su augalu "Climoni Recutita" , bet ištarus burtažodį jis nesumažėjo. Čia tikriausiai aš kalta... Net nežinau ar ištariau teisingą burtažodį... – mąstė mergina. Na neišėjo sumažinti, tai neišėjo. Reikia sugalvoti kokį kitą būdą, kaip atsikratyti šiuo augalu. Galvok, Betty'ė, galvok! – ragino save klastuolė ir netrukus jai šovė į galvą kita mintis. Ji tikėjosi, kad šį kartą jai pavyks. Mergina lėtai pakėlė lazdelė iš kurios vis dar veržėsi šviesa.
   – Reducto – tyliai sukuždėjo klastuolė. Jos nuostabai augalas subyrėjo į mažus gabalėlius, kuriuos stipriai pučiantis vėjas greitai išsklaidė po visą labirintą. Pavyko! – apsidžiaugė Betty'ė ir pasišokinėdama pasileido toliau vedančiu takeliu.
   Pūtė žvarbus vėjas, o oras dar labiau atšalo. Nors mergina dėvėjo žaliai baltas, jos koledžą simbolizuojančias pirštines ji nebejautė lazdelę gniaužiančių pirštų. Netrukus eidama Betty'ė pamatė ant žemės gulinčių šakelių šūsnį, tačiau ji apsiriko, nes staiga pagaliukai pašoko ir pasirodo, kad tai buvo į elfus panašūs padarėliai, rudomis gumbuotomis dvipirštėmis rankelėmis ir kojelėmis, juokingai plokščiu veideliu ir rudomis kaip vabaliukai akytėmis. Kas čia per padarėliai? Panašūs į elfus, bet tikrai ne jie. Vienas iš šių padarėliu, tik truputėli mažesnis už kitus skrisdamas drykstelėjo mergaitei per kairiąją ranką. Nagučiai buvo tokie aštrūs, kad net praplėšė Betty'ės pirštinę, ir giliai prabrėžė nuo šalčio pamėlynavusios kairiosios rankos odą. Iš sužeistosios vietos pradėjo plūsti kraujas.
   – Ferula! – tyliai sumurmėjo mergina ir staiga iš burtų lazdelės atsirado tvarsčiai ir patys apsivyniojo aplink jos ranką. Na ir padūkęs... Prisipažinsiu, kad jie tikrai nėra patys mieliausi mano sutikti padarai... Bet ką man su jais daryti? Va čia tai klausimas... – mąstė klastuolė. Na kitaip sakant nepabandžius – nesužinosi. Mergaitė mosteldama lazdele sušuko:
   – Stupify! ˜– Ir visi padarėliai sustingo. Vis dar bijodama, kad jie daugiau nebeskraidytų ir nesužeistų mergaitė pagriebė vieną iš padarėlių, nes norėjo atidžiau juos patyrinėti. Ak! Tai lankučiai! – suprato klastuolė. Juk jie gyvena medžiuose, kurių šakos yra liaunos! Jie neatrodo pavojingi, bet supykę gali, net žmogui akis išdrėksti! Siaubas! Bet kaip aš anksčiau nesusiprotėjau, kad tai jie? Na bet dabar tam galvoti ne laikas ir ne vieta. Svarbu iš viso, kad pavyko juos bent jau sustingdyti. – džiaugėsi Betty'ė. Ji galvojo ką su jais daryti toliau. Netrukus į galvą jai šovė viena, gera mintis.
   – Reducio! – tarė mergina ir jos nuostabai šį kartą jai pavyko. Ji suprato, kad jai neišėjo sumažinti praeito augalo "Climoni Recutita" , nes net ne tokį burtažodį leptelėjo! O maži lankučiai pavirto dar mažesniais! Galima sakyti miniatiūriniais! Juos vos buvo galima įžiūrėti! "Susirėmusi" su trečiuoju augalu klastuolė pajuto, kad nors ir turi daug energijos, vis tiek yra išvargusi, tad traukdama toliau, ji tikėjosi, kad greitai išvys labirinto galą ir ši įdomi, bet šiek tiek pavojinga ir nelengva užduotis greitai baigsis.   
((Gvendolina: papildomas taškas))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Caroline Wilding »

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Mergaitė eidama savimi džiaugėsi. Juk ji išvengė dviejų augalų! Bet tuo pačiu metu jai labai suskaudo ranką. Nors spyglį ir ištraukė, bet jis paliko gilią žaizdą.
-Kaip anksčiau nesusiprotėjau?-Mergaitė išsitarukė iš apsiaususto kišenės platų raudoną kaspiną.-Juk jį pamiršau išsiimti, kai grįžau iš bendrojo kambario!
Mergaitė apsirišusi ranką ėjo toliau. Šalia takelio augo graži liepa. Ji nuskabė saują žiedelių ir susidėjo į maišelį.
Mergaitė buvo jau pavargusi, todėl nepastebėjo,kaip ją ėmė sekti nedidelių skraidančių augalų pulkelis... O kai pastebėjo, jų jau buvo labai daug ir ji suprato, jog čia nepadės nei vijoklių siena, nei sustingdymo burtai... Ypač kai ji taip pavargusi. O juk ji pamiršo išmokti lietaus burtą! Todėl tik išbūrė raudonas kibirkštis ir ėmė bėgti.
-Jie vejasi,-skambėjo mergaitės galvoje.-Reikia daugiau kibirkščių!
Išsigandusi mergaitė trumpam sustojo ir išbūrė raudonas kibirkštis du kartus.
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Ramen Horst

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Kol kas viskas ėjosi kaip ir įprastai - Ramen nepraleisdavo pro savo budrias katės akis nė vienos labirinto sienos pakrūmio, tačiau dabar, išmokus tam tikras labirinte patirtas pamokas, reikėjo atidžiau dairytis ir po kojomis bei sau virš galvos. Rodosi, tokie nuotykiai su magiškais augalais turėjo atbaidyti kiekvieną normalų mokinį, tačiau švilpės aistra augalams tik dar labiau sustiprėjo. Šis labirintas ir jame įveikti nuotykiai jai padėjo suvokti, kokia plati ir nenuspėjama yra toji augalų karalystė.
Tačiau viena įkyri mintis vis nedavė mergaitei ramybės - kodėl gi čia, labirinte, nesigirdi kitų mokinių šūksnių? Galbūt labirintas kaip nors užburtas, kad įėjus pro duris kiekvienas tarsi pasitinka tik savo likimą atskirame labirinte? Kiek visko dar daug reikia švilpiukei išmokti! Kol kas magijos pasaulis jai atrodė tarsi viena didelė paslaptis.
Ramen nuostabai, vis toliau slenkant labirinto takais - darėsi šviesiau. Toks neįprastas pokytis privertė mergaitę sustoti ir geriau apsidairyti ar tai ne kokio nors augalo rezgama klasta. Nieko neįprasto nepastebėjusi, Ramen nusprendė, jog lazdelės šviesos jai nebereiks, tad sušnibždėjusi Nox nuleido lazdelę ir įsikišo ją apsiausto kišenėn, tačiau vis dar tvirtai ją spaudė rankoje - niekad negali žinoti, kas per pavojai galėjo ištikti kelyje.
Tai buvo tiesa. Prašvitimas nebuvo momentalus ar trumputis, kuo toliau Ramen ėjo - tuo šviesiau darėsi. Mergaitė tai palaikė geru, labirinto pabaigą pranašaujančiu, ženklu ir lengviau atsikvėpė, tačiau neatsipalaidavo.
Vėl pasiekusi posūkio - kairio arba dešinio takelio - vietą, mergaitė atkreipė dėmesį į takuose vyraujantį šviesos toną. Šį kartą kairysis takelis skendėjo aklinoje tamsoje ir Ramen vaizduotė suveikė žaibišku greičiu. Ji pagalvojo apie visus magiškus augalus, kurie galėjo slėptis tokiame tamsiame tankumyne ir net pajuto aštrius, it stiklo gabaliukai, pagaugus nueinančius žemyn nugara. Ilgai nedvejodama mergaitė pasirinko ištikimąją dešiniąją pusę ir nenusivylė - čia pat už kampo savo žiedus į ją tiesė Paprastoji rusmenė. Šie nuostabaus grožio žiobariški žoliniai augalai ištisa kolona augdavo senelės kieme, tačiau niekad nebūdavo tokiu ilgu stiebu. Matyt, net ir žiobariški augalai šiame labirinte kažkaip užburti. Priėjusi prie gėlės, mergaitė nuskabė varpelio formos rausvus žiedelius su geltonais pakraščiukais. Prisiminusi, jog močiutė nuolat kartodavo, kad šių augalų žiedeliai skinami tik saulėtą dieną, mergaitė suabejojo ar labirinte prašvito todėl, nes ji artėja link išėjimo. Galbūt viskas dėl augalų?
Sumetusi žiedelius-varpelius į šilkinį maišelį, ilgai neužsistovėjusi prie augalo, mergaitė patraukė tolyn.
Ramiai besižvalgydamos, mergaitės akys pajuto, jog vėl ima temti. Ji buvo teisi - šviesa buvo reikalinga augalams. Paėjėjus kelis metrus, iš abiejų labirinto pusių galvas lenkti ėmė saulėgrąžos. Horst buvo sunku suvokti ar tai žiobariškas, ar magiškasis gyvūnas. Priėjusi prie vienos iš jų arčiau, ji paglostė geltonus, švytinčius ir sveikus žiedlapius, piršteliu perbraukė per sunokusias saulėgrąžos sėklas. Tuo pat metu, kai mergaitė lyg niekur nieko tyrinėjo augalą, JIS KRIMSTELĖJO RAMEN PIRŠTAN! Tai tebuvo pasala! Suklikusi mergaitė tesugebėjo pasakyti "Rupkė..." ir tą pačią akimirka stipriu srautu trenkėsi atgalios į gyvatvorę. Pajutusi šiltą skystį, tekantį iš piršto suvokė, kad tai kraujas. Staigiai nusivaliusi pirštą į apsiausto skverną, mergaitė pakėlė galvą ir išvydo siaubingą vaizdą - iš pažiūros nekaltos ir neįtikėtino grožio saulėgrąžos dabar visos it viena šiepė savo mažus, aštrius dantukus. Vietoj lapų šie augalai turėjo rankas. Pajutę švilpės žvilgsnį, visi jie ėmė maskatuotis savo neįprastomis galūnėmis ir skleisti gargaliavimą primenantį garsą iš savo mažų burnų.
Ramen puolė į paniką. Ji nežinojo kaip elgtis. Viskas, ką tuo metu mergaitė sugebėjo daryti tebuvo stovėjimas lyg įbestai. Švilpė stebėjo saulėgražų prasiveriančias ir vėl užsidarančias burnas, iš jų trykštančias seiles ir smailius dantukus. Jeigu laiku nebūtų ištraukusi piršto - dabar jo paprasčiausiai nebeturėtų! Baisiausia buvo tai, jog mergaitė nė neįsivaizdavo, jog tokios saulėgrąžos egzistuoja.
Didelei Ramen nelaimei, saulėgrąžos viena po kitos pradėjo su šaknimis ištraukinėti savo kojas ir judėti link pačios mergaitės. Netrukus, kupina siaubo ir išgąsčio, ji jau buvo užspeista į labirinto kampą.
-Traukitės, bjaurybės! Traukitės, sakau! - mergaitė užsimerkusi stengėsi rankomis kumščiuoti į saulėgrąžų galvas ir pasprukti, tačiau jos buvo tokios stiprios!
Ramen užsimerkė ir švėsčiojo rankomis stengdamąsi atbaidyti kuo daugiau aršių saulėgrąžų. Mergaitė jautė, jog viena jau krimstelėjo blauzdon, kita - šalia peties. Žvilgtelėjusi į savo petį pamatė suplėšytą ir šiek tiek kruviną apsiaustą.
-DENSAUGEO! - mergaitė nusitaikė burtų lazdele tiesiai į saulėgrąžas. Tai, kas nutiko po kelių sekundžių mergaitę išgąsdino dar labiau.
Ramen kažkokiu būdu išsprūdo burtas, kuris privertė saulėgražų dantis augti lyg ant mielių! Ramen stovėjo kampe apniukta aršių aštriailčių saulėgrąžų ir baisios nevilties.
-DISSENDIUM! - pirmakursė dar kartą bakstelėjo lazdele į saulėgrąžas. Kelios iš jų buvo perskirtos per pusę ir be gyvybės ženklų gulėjo ant žemės. Visos likusios, rodos, dar labiau įsiuto!
-DURO! DURO! DURO! - Ramen nesustojo kartoti šio burtažodžio, kol visos iki vienos saulėgrąžos nebuvo tapusios akmenimis.
Kelias sekundes po šio įvykio mergaitė niekaip negalėjo atsitokėti. Stovėjo pusiau atsirėmusi, pusiau įgriuvusi į labirinto gyvatvorę ir stipriai alsavo. "Kas per velnias..."
Šiek tiek atgavusi kvapą ir išsirankiojusi šakas iš plaukų, ėmėsi savo žaizdų.
Priklaupusi nukreipė lazdelę į sužeistą koją ir sušnibždėjo Ferula, tą patį pakartojo ir su sužeistu petimi. Pasitikrinusi, ar turi visus savo daiktus vietoje, Ramen tęsė kelionę. Ji jautėsi pavargusi ir išsekinta. "Visko šiek tiek per daug..." - mąstė mergaitė vis dar negalėdama patikėti, jog jai pavyko susitvarkyti su šiais magiškais augalais.
((Gvendolina: papildomas taškas))
((Carolin.: papildomas taškas už ilgą ir įdomų postą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Caroline Wilding »

*

Neprisijungęs Danielle Felton

  • III kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
Surinkusi levandas Danielle patraukė ieškoti išėjimo, nors puikiai suprato, kad dėl trijų augaliukų mokytojos per daug neapsidžiaugs, tad tikėjosi rasti dar nors kelis. Daniellei beklaidžiojant labirintu, kažkur toli pasirodė raudonos kibirkštys. Po to dar kartą. Tikiuosi man to neprireiks pagalvojo pirmakursė, bet greitai nuvijo šias mintis šalin ir vėl patraukė ieškoti išėjimo. Einant jos akys užkliuvo už nedidelių šviesiai violetinių gėlyčių, tačiau merginos smegenys tai suprato per vėlai ir ji paėjo dar kelis žingsnius į priekį. Susivokusi, Danielle greitai grįžo atgal, tačiau labirinto sienos kaip tyčia susijungė ir mergina nebegalėjo prisikasti prie augalų. Danielle suprato, kad gali arba palikti juos ir eiti toliau, arba rasti kitą įėjimą į tą vietą. Kiti galbūt ir būtų palikę juos ir ieškoję išėjimo, tačiau Danielle buvo toks žmogus, kuris jeigu tikslą užsibrėžia, tai būtinai jį pasieks. Šį kartą klastuolės tikslas buvo tie maži šviesiai violetiniai augaliukai, tad nebedvejodama Dani patraukė ieškoti įėjimo į tą vietą. Artimiausioje vietoje mergina pasuko į dešinę ir pradėjo eiti tuo keliuku, tačiau nelabai ką radusi nusprendė vėl pasukti į dešinę. Eidama ji bandė kuo geriau atgaminti tos vietos vaizdą. Aplinkui sienos, ant žemės violetiniai augaliukai ir taip! Dar vienas įėjimas dešinėje. Nors Daniellei matematikoje ir nesisekė, ji buvo pakankamai protinga, kad suprastų jog norint apeiti ratą reikia visad sukti į tą pačią pusę, tad greitai dar kartą pasuko į dešinę pusę kur ją pasitiko nekoks vaizdas; ji galėjo eiti arba tiesiai arba į kairę arbą dešinę. Sunkus pasirinkimas ypač tokioje vietoje. Danielle užsimerkė ir pasikliaudama nuojauta žengė keletą žingsnių tiesiai. Atsimerkusi mergina suvokė, kad tai akligatvis, tačiau jai norint grįžti atgal praėjimas užsivėrė ir pirmakursė suvokė stovinti aklinoje tamsoje tarp keturių uždarų sienų. Atsidususi pirmakursė išsitraukė lazdelę ir buvo jau bepaleidžianti į orą raudonas kibirkštis, kai staiga viena siena klastuolei už nugaros atsivėrė ir mergina nukrito tiesiai į
-Čiobreliai! - apsidžiaugusi sušuko mergina atpažinusi taip ieškotus violetinius augalus. Danielle laiminga grąžino lazdelę į jos vietą ir atsistojusi nuskynė keletą augaliukų bei įsimetė juos prie ramunėlių ir levandų. Danielle apsižvalgė ir radusi vienintelį įmanomą kelią patraukė juo. Merginai atrodė, kad eina jau ištisą amžinybę, kai jos ausis pasiekė klaikus klyksmas ir su lyg kiekvienu žingsniu jis garsėjo. Rankomis užsidengusi ausis klastuolė patraukė link garso šaltinio. Visiškai priartėjusi ji pamatė ant kelio gulintį Mandrake augalą. Tie cypliai mane nervina pagalvojo Danielle ir greitai čiupusi lazdelę surėkė Silentum! tam kad augalai užtiltų. Jiems nustojus cypti Danielle pribėgo arčiau jų ir nežinodama ko imtis nagais kiek pakasė žemę, kol joje atsirado nedidelė duobė. Pasibjaurėjusi paėmė augalą ir pastačiusi jį į dobutę užkasė šaknis. Tikiuosi padės bent trumpam pagalvojo prieš pasileisdama bėgti kuo toliau nuo tos vietos. Nubėgusi gan toli ji sustojo atsikvėpti, kai pamatė, kad takas šakojasi į dvi puses. Gerokai išvargusi Danielle pasuko į kairę ir vos vilkdama kojas pradėjo keliauti taku. Staiga jos nosį pasiekė stiprus kvapas. Jį atpažinčiau bet kur. Mėtos suprato mergina ir apsižvalgiusi pradėjo ieškoti kvapniųjų augalų, kol galiausiai pastebėjo jas kiek tolėliau, augančias labai netoli išėjimo. Palaukit, išėjimo? mergina tik dabar suvokė, kad stovi labai netoli nuo išėjimo, tad nebenorėdama rizikuoti nuskynė kelis mėtos lapelius ir bėgte pasileido lauk iš šito labirinto. Netrukus ji grįžo ten, kur stovėjo mokytojos ir keletas mokinių.
-O ten smagiau nei atrodė, - Danielle nusivalė purvą nuo apsiausto ir pasitvarkiusi plaukus patraukė prie mokytojų.
Sweet as sugar, hard as ice. Hurt me once, I'll kill you twice

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Išgirdusi užduotį Lorene šiek tiek savimi suabejojo. Nors jos tėvai žiobarų kilmės burtininkai, jie jai nieko nepasakojo apie žiobariškus augalus. žinoma, ji šiek tiek apie juos girdėjo, bet tai ne tas pat... Ji labai bijojo suklysti. Ir kodėl, aš nepaklausinėjau tėvų? Jie sakė, kad bus tokio dalyko pamokos, bet apie žiobarus beveik nieko nenusimanau. O kas, jeigu imsiu ir ginsiuosi nuo žiobariško augalėlio? Dar būtų nieko, bet jei neapsiginsiu nuo magiško?
Kankinama dvejonių ji po truputį ėjo link labirinto. Įėjus į milžinišką labirintą pasidarė tamsiu, tad ji ištarė pirmą gerai išmoktą burtažodį:
-Lumos.
Iš lazdelės ėmė veržtis šviesa ir ja pasišviesdama mergaitė ėjo tolyn. Baimės ir tuo metu narsos pilna mokinė buvo tvirtai suspaudusi burtų lazdelę. Staiga jos nosį pasiekė saldus kvapas.
-Taip, jis man pažįstamas. Prisimenu, mama kažką darė. Buvo toks kvapas. Gal pamačiusi augalą suprasiu kam jis skirtas?- Lorene ėjo tolyn ir kai ką pamatė...
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Brooklyn Garcia

  • IV kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Rozellin šį rytą buvo pilna optimizmo. Jis neišblėso ir tada, kai sužinojo užduotą užduotį.
-Na, kaip pavyks, taip. Nematau čia nieko pavojingo... Juk mokytojai nenorėtų sužeisti ar nužudyti mokinių. Žinoma, prireiks atsargumo, bet manau, man pavyks.
Tokiomis mintimis ji pasitiko labirintą. Ji iškart pamatė tamsoje esančią ramunėlę ir įsidėjo.
-Vis labiau temsta. Reikia kuo greičiau pasišviesti, nes kitaip nieko nebematysiu.
-Lumos.
Eidama mergaitė pamatė, jog skraido daugybė iš pirmo žvilgsnio nepavojingų gėlyčių, bet atsarga gėdos nedaro.
-Incendio,-augalams nieko nenutiko.
-Jie magiški,-dingtelėjo mergaitei.-Paprasti nebūtų atlaikę ugnies. Na, gal juos paveiks šitai?
-Rugaldo semtis,-atsirado nedidelė juodoji skylė.
Rozellin įsikibo  labirinto krašta, o mažąsias gėlytes skyle įtraukė. Prieš pakliūdamos į pražūtį, jos dar pradėjo svaidytis lipnia mase.
-Pačiu laiku,-pagalvojo mergaitė atšaukus burtą.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
-Taip, prisimenu. Mama iš šio augalo virė arbatą... Kaip jis ten vadinasi? Nepamenu... Toks didelis medis. Lygtais leipa. Ne, gal laipa? Ai, juk liepa...
Mergaitei prireikė nemažai jėgų, kad pasiektų ir nuskintų kelis liepos žiedelius. Pasipildžiusi maišelį šia gėrybe, ji ėjo toliau. Eidama pamatė aukštą augalą, kuris iš žiobarų pasaulio jai priminė ąsotenį. Bet jis buvo magiškas. Pradėjo judėti ir kėsinosi į mergaitės gyvybę.
-Stupify!- Augalas net nespėjo priartėti prie mergaitės.
Gerai, kad suspėjau. Įdomu su kuo man dar teks susidurti...
Pamačiusi melisą Lorene nustėro.
-Čia magija ar kaip? Gal geriau pabandysiu praeiti ramiai. Jei nieko nenutiks, nuskinsiu ir pamačiusi daugiau augalėlių juos susirinksiu.
Žinoma, nieko nenutiko, todėl varnė nusiskynė ir į maišelį susidėjo nuskabytus melisos lapelius.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Charlotte Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 115
  • Lytis: Moteris
  • It is what it is.
Na ir kodėl, kodėl man visad taip nutinka? Kodėl mes turime vykdyti užduotis, susijusias su kažkuo, kas man baisiai nepatinka? - išgirdusi, kad turės klaidžioti labirinte ir ieškoti įvairių augalų, varniukė dejavo mintyse. Ji niekada nemėgo labirintų, nes manė, kad jie per daug painūs, ir, kad dažniausiai neturi jokios logikos. Ką padarysi, nuo užduoties neišsisuksi, - taip pagalvojusi, Charlottė įžengė į labirintą. Jos oda iš karto pašiurpo.
Iš pradžių labirinte nesimatė jokių ypatingų augalų. Tik paprasta žalia, švelni žolė. Bet tada.. Tada maždaug už penkių metrų nuo jos kažkas sužibėjo. Negi augalai spindi? - pagalvojo varnė. - Na, nieko nepadarysi, reikia pasižiūrėti, kas ten. Priėjusi prie tos vietos, kurioje matėsi, kaip kažkas spindėjo, mergaitė nieko neįžiūrėjo, - vis dėl to, jau buvo gana tamsu. Ji iš savo apsiausto kišenės išsitraukė burtų lazdelę ir tyliai sumurmėjo:
-Lumos, - lazdelės galiuke atsirado šviesa.
Lazdelės šviesai apšvietus tai, kas buvo prieš mergaitę, ji pamatė kelis augalėlius žaliais stiebeliais, kurių žiedlapėliai buvo balti, susiskleidę ir nukarę žemyn, atrodė lyg užsidarę varpeliai, o tai, kas žibėjo, buvo rasos lašelis ant vieno iš jų.Kas čia, po galais? Tokio augalo net ir gyvendama Žiobarų pasaulyje ji niekada nebuvo mačiusi. Hm, pagalvokim. Ar didelė tikimybė, kad apie šį augalą skaičiau kokioje nors knygoje? - mąstė ji. Tikimybė tikrai didelė, tik kaip prisiminti, jeigu vis dėl to skaičiau? Varniukė pradėjo galvoti, apie kokius augalus ji yra skaičiusi. Ramunės panašios, bet jų žiedlapiai nėra taip susiskleidę, žibuoklių žiedlapiai kitokios spalvos, kaktusai net ne gėlės, rožės dygliuotos ir daug aukštesnės už šias gėlytes, o tulpės... jos irgi aukštesnės už šitas. Mergaitės akyse matėsi baimė ir pasimetimas. Liesti nežinomas gėles būtų labai labai neprotinga, bet negaliu taip imti ir praleisti kažkokį augalą. Nežinodama ką daryti, ji tik klestelėjo ant žemės ir ėmė galvoti. Dar turėjo vilties, kad gal netyčia prisimins ką nors apie šias gėles.
Po valandėlės tokio galvojimo, ji niekaip neprisiminė, ką daro šie augalai. Net pavadinimo neprisiminė. Toks jausmas, kad bemiegės naktys skaitant Herbologijos vadovėlius nuėjo veltui. Bet gal aš ne ten ieškau? - pagalvojo. Gal būt... Gal reikėtų pritaikyti savo Žiobarotyros žinias, o ne Herbologijos? Vis dėl to, tai integruota pamoka, taigi... Dabar varniukė pabandė prisiminti medžiagą iš Žiobarotyros vadovėlio. Žinoma, kad jame nebus daug informacijos apie augalus, bet gal būt kas nors kur nors bus paminėta apie juos.
Jeigu dabar kas nors būtų pamatęs ją, būtų pamanęs, kad ji kvaištelėjo. Charlottė sėdėjo ant šaltos žemės, jos plaukai ir vėl buvo nesušukuoti, tad atrodė pasišiaušę ir styrojo į visas puses, o keisčiausiai atrodė jos akys ir lūpos. Jos akys lakstė nuo vieno gėlių žiedelio prie kito, ir varniukė judino lūpas lyg kalbėtų, tačiau iš tiesų ji tylėjo ir kalbėjo tik savo galvoje. Staiga ji šoktelėjo ir suriko:
-TAAAAIP! Tai juk snieguolės! Kaip ta princesė iš vienos pasakos, - Charlottė taip džiaugėsi, kad net šokinėjo iš tos laimės, jog prisiminė šį tą apie šias gėles. - Ir jos visai nekenksmingos.
Akimirką Charlottė užtilo. Kas bus, jeigu ją kas nors išgirs? Negali žinoti, kokių mokinių yra šiame labirinte, gal kurie nors pasimėgautų galimybe ją nužudyti. Akimirką sulaikiusi kvėpavimą, ji apsidairė, ir sušnibždėjo:
-Homenum revelio, - jeigu kas nors slėpėsi po nematomu apsiaustu ( arba tiesiog slėpėsi ), šie kerai turėjo tai parodyti. Tačiau nieko nenutiko, ir mergaitė suprato, jog ji čia yra viena.
Keista, - pamanė. Nesutikau nei vieno vaiko, tad gal būt labirintas yra užburtas. O gal aš išsigalvoju. Ak, nesvarbu. Geriau pasiimsiu gėles ir judėsiu toliau.
Pasilenkusi, varniukė atsargiai nuskynė kelias snieguoles ir įsidėjo į savo apsiausto kišenę, o tada pasišviesdama lazdele patraukė toliau. Netrukus ji priėjo vietą, kurioje labirintas pasidalijo į tris dalis. Jau buvau pamiršusi, kad čia labirintas, - pagalvojo. Kurį kelią rinktis? - mąstė ji. Po kelių minučių mąstymo, ji nusprendė, kad eis viduriniu taku. Tikiuosi, pasirinkau teisingai...
Eidama toliau, varniukė savo lazdelę įsikišo giliai į kišenę. Tai gana keista, nes su lazdele ji būtų galėjusi pasišviesti kelią , tačiau mergaitė pamanė, kad taip bus geriau. Po keliolikos minučių, ji suabejojo, ar pasirinko gerą kelią, nes ji niekur nematė jokių augalų. Stengėsi žiūrėti tiek į kairę, tiek į dešinę, tačiau, deja, nieko nepastebėjo. Aš čia turbūt jau visą amžinybę, - pagalvojo.
Paėjus dar kelias dešimtis metrų, Charlottė sustojo. Ne todėl, kad to norėjo. Ne. Kažkokia nematoma jėga ją sustabdė. Atrodė, tarsi kažkas jos kojas priklijavo prie žemės. Čia dabar kas? Pabandė pajudinti kairę koją. Nieko. Tada dešinę, - irgi nieko. Dėl Dievo meilės, kas čia vyksta? Varniukė stengėsi nuslėpti savo baimę ir paniką, bet jai nelabai pavyko. Nejau teks kviestis mokytojas? Ne, nenoriu, kad tektų. Būtų baisi gėda, - mąstė mergaitė. Savo apsiausto dešinėje kišenėje ji pirštais apsivijo lazdelę ir pabandė ją ištraukti. Laimei, pavyko.
-Lumos, - drebančiu, tyliu balseliu ji sušnibždėjo burtažodį. Lazdelės galiuke įsižiebus šviesai, ji pamatė, kad aplink jos kojas apsivyniojusios piktžolės. Matyt, bus užkerėtos, - su didžiule baime akyse pagalvojo ji.
Iš tiesų, tai mokantis burtažodžių viskas atrodo gana lengva. Juk, atrodo, tik pasakai burtažodį, pamosuoji lazdele, ir viskas. Tačiau deja, kai burtažodžių prireikia realiame gyvenime, tu juos tarsi užmiršti. Rankos per daug dreba, kad teisingai sumosuotum lazdele, o burna tarsi užsirakina, ir negali nieko ištarti. Taip nutiko ir Charlottei.
Užkerėtosios piktžolės raizgėsi jai aplink kojas, o ji nesumąstė nieko, ką galėtų padaryti. Galvok, Charlotte, galvok! - ji mintyse šaukė pati ant savęs. Ką daro Žiobarai su piktžolėmis? Išrauna. Na, šitų tikrai neišrausiu. Bet... Galiu jas uždegti arba susprogdinti. Belieka prisiminti, kaip tai padaryti. Niekaip negalėdama prisiminti padegimo burtažodžio, mergaitė prisiminė susprogdinimo burtažodį. Drebančia ranka mergaitė nukreipė lazdelę į piktžoles ir kaip galėdama drąsiau ištarė:
-Bombardo! - piktžolės akimirksniu sprogo, mergaitė išsilaisvino, tačiau, deja, sprogima užkliudė ir ją - dabar iš jos dešinės kojos bėgo mažytė kraujo srovelė. Velnias, nepagalvojau, kad ir pati galiu susižeisti, - mintyse keikėsi mergaitė. Rekia kaip nors sutvarstyti žaizdą.
-Ferula, - sumurmėjo mergaitė sumosuodama lazdele ir žaizda susitvarstė.
Su skaudančia koja mergaitė patraukė toliau, tačiau dabar jos veidą  puošė didžiulė šypsena, nes jai pavyko pačiai išsivaduoti iš to kląstingo augalo. Kažin, ką man dar teks čia patirti? - taip pagalvojusi, pamatė dar vieną labirinto išsišakojimą, tik šį kartą tai buvo penki išsišakojimai. Nedvejodama mergaitė įžengė į tą keliuką, kuris buvo iš dešinės nuo vidurinio, ir niūniuodama kažkokios dainos melodiją nužingsniavo toliau.
"It was worth a wound —
it was worth many wounds —
 to know the depth of loyalty and love which lay behind that cold mask''



*

Neprisijungęs Jasmin Berlin

  • IV kursas
  • *
  • 58
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Jasmin šiandien buvo ne kokia diena, kadangi visur vėlavo. Žiobarotyros pamoka buvo ne išimtis. Jai atlėkus iki labirinto mokytojos jau buvo pradėjusios pasakoti, ką reikės atlikti per pamoką. Kai visi pradėjo ko ne bėgti į labirintą, skubėjo atlikti reikiamą užduotį, mergaitė keliom minutėm sustojo atsikvėpti po viso šiandienos ryto skubėjimo. Pasitaisė savo mantiją, plaukus, kurie buvo vos ne visur. Pažvelgusi į kiek ūkanotą dangų, varniukė nusprendė eiti link labirinto įėjimo. Kitų mokinių jau nebuvo matyti prie pat įėjimo, taigi varniukė kiek nedrąsiai žengė kelis žingsnius į labirintą. Taigi, taigi, ką man reik šiame labirinte padaryti? Ach, tiesa! Augalai... Jasmin magiškų augalų žinojo kiek daugiau, kadangi jos niekas nesupažindino su žiobariškais vaistiniais augalais. Na, pradinėse klasėse kažką apie žiobarų augalus mokėmės... Ach, Jasmin, prisimink! Varniukei prisiminus bent keletą nusprendė eiti ieškoti augalų. Tiesą sakant, Jasmin čia labai patiko, kadangi viskas kvepėjo lyg po lietaus. Besimėgaudama oru, juo skaniu kvapu, Jasmin išvydo kažkokį augalą augantį prieblandoje. Hmm, keista... Kodėl jis tamsoje? Negi augalams nereik šviesos?
-Lumos.
Mergaitė pasišviesdama kelią priėjo prie augalo. Hm... Jinai man kažkur matyta... Jasmin ją apžiūrėjo iš visų pusių. Lyg viskas atrodo joje įprasta. Tada mergaitė kiek prisiartino prie žiedo ir pabandė pauostyti. Kodėl šita gėlė kvepia kaip... kramtoma guma? Tada mergaitė prisiminė, ką yra skaičiusi prieš kelias savaites. Jasmin Berlin prieš kelias savaites buvo iš bibliotekos pasiėmusi knygą apie magiškus augalus, bet jos visos dar neperskaitė, tačiau jinai tikrai perskaitė apie šį augalą. Taigi, augalas iš knygos priminė žibutę... Šį irgi primena... Turi neįprastą saldų kvapa... Taip... Kas dar? Ką jis man gali padaryti? Ar tik ne... nudeginti?
-Anddiga!
Ir iš mėlynos, violetinės gėlės virto rausva gėlė. Pavyko! Su didele šypsena veide mergaitė patraukė toliau. Prie pirmosios vietos, kur reikėjo rinktis ar eit į dešinę ar į kairę, šypsena iš kart dingo.

*

Neprisijungęs Jay Reye

  • IV kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • HB2 - gėrio pusė
Andi prie šio tamsaus labirinto dar nepriprato ir su baime įsivaizduodavo, kaip už jos atsiranda žmones ėdantys augalai ir kiti baisūnai. Kad ir kaip stengėsi nuvyti šias mintis, jai nepavyko - vaizduotės vaisiai spurdėjo galvoje ir tikrai nenorėjo pasišalinti.
Mergaitė atsiduso ir užsimetė storą kasą ant kairiojo peties. Jos žalios akys atidžiai apžiūrinėjo kiekvieną lapeliūkštį ir žolės stiebelį. Jau ilgoką laiką nieko įtartino nerado, tačiau tai tikrai neramino, o veikiau jau suteikė šviesiaplaukei didesnę baimę.
Kai baigsis pamoka, nueisiu į didžiąją salę... Vaje, su kokiu malonumu dabar išgerčiau karšto šokolado puodelį... Žinoma, nepakenktų sukrimsti dar iš Kalėdų likusių imbierinių sausainių su glajumi, pakelį. Ir be jokios abejonės sušlamšti sumuštinių su žemės riešutų sviestu... Paskubėk! Kuo greičiau padarysiu užduotį, tuo greičiau galėsiu grįžti į šiltutėlę pilį... - nutraukė svajones grifė ir paspartino žingsnį, jau nebe tiek atidžiai stebėdama aplinką. Tai nebuvo pats gerausias sprendimas. Dvylikametė nepastebėjo iš žemės išlindusių storų lianų, grėsmingai besiraizgančių per artimiausius septynis, o gal ir aštuonis metrus.
Neatsargiai dėliodama kojas, nelaimėlė suklupo bei išsitiesė ant lianų išvagotos žemės. Pajuto aštrų skausmą kelyje.
- Kvailos būtybės! - suriko ant nejudančių lianų ir šiek tiek susigėdo - kas jei ją kas nors išgirdo šitaip rėkiančią? Bet tai nebuvo jos dėmesio centras. Šįkart labiau rūpėjo sudaužta koja. Kad tik nebūtų skilusi girnelė... Kad tik nebūtų skilusi girnelė... - viltingai tikėjosi Andromeda. Tuomet atsisėdo ir apžiūrėjo skaudamą vietą. Toje vietoje žliaugė kraujas. Dabar labai praverstų sužeidimus gydančios žolelės... O gal medetkos padėtų? Juk turiu jų apsiausto kišenėje.
Antrakursė išsitraukė kelis žiedelius ir priglaudė prie žaizdos. Bet tai nepadėjo - pakenkė, nes dabar ryškiai oranžiniai žiedai tapo kruvini ir netinkami paduoti profesorei. Nusivylusi nusviedė juos ant žemės ir pabandė atsistoti. Koją vis dar skaudėjo, bet jau nebe taip stipriai. Mergaitė atsargiai atsistojo, nutipeno per lianas ir priėjo kryžkelę - galėjai pasukti į kairę arba į dešinę.
Kvailiausia tai, kad iš visai nepavojingo augalo pasidariau tą nesąmoningą žaizdą! - piktai pagalvojo prieš pasukdama į dešinę.
"Earth" without "art" is just "eh"...

*

Neprisijungęs Charlotte Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 115
  • Lytis: Moteris
  • It is what it is.
Šį kartą eidama Charlottė dar vieną augalą pamatė kiek greičiau negu praėjusiais kartais, nepaisant to, kad ėjo šiek tiek lėčiau, nes vis dar skaudėjo nesenai susižalotą koją. Rankoje laikydama savo lazdelę ir ja pasišviesdama, varnė paėjo kelias dešimtis metrų, o tada sustojo, nes kai ką pamatė prieš save. Tai buvo augalas su trumpu stiebeliu, jo lapai buvo didoki, žali ir atrodė taip, tarsi ant jų būtų mažyčiai plaukeliai. Hehe, kiek per lengva,  pagalvojusi nusišypsojo mergaitė. Tai dilgelė - duria, bet naudinga. Jeigu ji nebus užburta, turėtų būti gana lengva.
Varniukė nebuvo kvaila ir suprato, kad su plikomis rankomis nenuskins dilgelės. Skausmas, jai palietus dilgelę, būtų nemažas, ir su juo būtų labai nepatogu keliauti toliau, taigi, teko ieškotis kito būdo, kaip pasiimti šį augalą. Pagalvojusi kelias minutes, Charlottė nusprendė panaudoti vieną burtažodį, kuris, jos manymu, turėjo jai padėti.
-Wingardium Leviosa, - augalas tik turputį sukrutėjo, bet kažkodėl nepajudėjo iš savo vietos. Gal ne taip tariu[/b]? Pagalvojo Charlottė.
Ji pavargo sotvėti, tad sugalvojo, kad reikia atsisėsti ant žemės. Ji buvo šalta ir šiek tiek rasota, bet mergaitei buvo vis vien - ne tiek rūpėjo tai, kaip ji atrodys išėjusi iš labirinto, o tai, kaip nenukentėjus pasiimti dilgėles. Kokius dar žinau burtažodžius, kurie galėtų prie tavęs pritraukti daiktą? Tik Wingardium Leviosa. Negi yra daugiau?
Valandėlę mergaitė tik sėdėjo ant žemės ir bukai spoksojo į dilgėles. Kažin, ar labai blogai būtų, jeigu sunaikinčiau šį augalą? Ne, negaliu taip. Reikia ką nors sugalvoti.
Dar kurį laiką pagalvojusi, mergaitė plačiai nusišypsojo, nes prisiminė dar vieną slaptažodį.
-Accio, - mostelėjo lazdele, ir įvyko stebuklas - dilgelė su savo šaknelėmis išsirovė iš žemės, ir atskrido iki mergaitės. Laimei, nukrito ne į ranką, o į kišenę. Hahaha, sekasi man. Mintyse nusijuokusi, varniukė patraukė toliau.
Deja, ramiai ėjo neilgai. Paėjus kelis šimtus metrų, jai pradėjo skaudėti šoną. Bet ji pamanė, kad jai tiesiog skauda pilvą iš alkio, tad tiesiog ramiai ėjo toliau. Greitai priėjo dar vieną labirinto išsišakojimą - du skirtingus takelius. Vienas buvo tamsus, kitas šviesesnis. Nedvejodama mergaitė pasirinko tamsesnį takelį, nes manė, kad taip geriau - šviesus takas dažniausiai būna sunkesnis, jame būna daugiau kliūčių ir įvairių nesusipratimų.
Ėjo dar dešimt minučių, bet šoną ėmė skaudėti vis labiau - tiksliau, ne tik šoną, skausmas persimetė ir į kitas kūno vietas. Dabar skaudėjo beveik viską - pilvą, šonus, rankas, nugarą ir kojas. Nebegalėdama ištverti skausmo, Charlottė sustojo ir atsiklaupė ant žemės. Atsiraitojo savo apsiausto kairiąją rankovę ir prie rankos prikišo šviečiantį lazdelės galiuką. Tai, ką ji pamatė, ją labai nustebino - jos ranka buvo juoda. JUODA! Baimės kupinomis akimis ji pasižiūrėjo ir į kitą ranką - šioji buvo netgi juodesnė už kairiąją. Mergaitė paskubomis nusivilko šiltą juodą apsiaustą, ir per jos kūną perėjo stingdantis šaltis. Ji net nusipurtė. Taip reikia, taip reikia... - kartojo sau ji. Nusiėmusi jį, Charlottė pamatė, jog visas jos kūnas yra pajuodavęs. Kas, po galais, čia vyksta?
Iš tiesų, tai ji nebuvo visiškai tikra, ką bandys daryti. Jai, deja, tokiose situacijose nepavykdavo išlaikyti šalto proto, taigi, dažnai darydavo tiesiog tai, kas tą akimirką šaudavo į galvą. Šiuo atveju jai reikėjo burtažodžio, kuris sustabdytų juodos splavos plitimą jos kūne, tačiau netgi jeigu ji jį būtų kažkokiu stebuklingu būdu prisiminusi, ar jis daug būtų padėjąs? Kol juodos spalvos ( ir skausmo ) šaltinis nesunaikintas, nieko nepavyks.
Charlottė pabandė lazdele "apkeliauti" viską, kas buvo aplinkuo ją - deja, nieko, kas keltų įtarimą, nerado. Skausmas vis didėjo, ir, kai jau atrodė, kad nepavyks jo iškentėti ir ji mirs vykdydama tokią paprastą užduotį, - žinoma, apie mokytojų pagalbos kvietimą buvo visiškai pamiršusi, - ji sugalvojo patikrinti savo apsiausto kišenes. Kairėje apsiausto kišenėje nieko nebuvo, tad skaudančia ranka pabandė patyrinėti dešiniąją kišenę. Jos viduje buvo du augalai - snieguolės ir ką tik surinktos dilgelės.
-Ajjj, skauda, - netyčia prisilietusi prie dilgėlės, mergaitė sudejavo. Palietus dilgėlę, viso kūno skausmas padidėjo. Charlottė greitai prikišo lazdelę prie savo dešiniosios apsiausto kišenės, ir pastebėjo, kad dilgėlė toli gražu nebe tokia žalia kokia buvo - ne, dabar ji tamsiai tamsiai juoda.
Nieko nelaukusi, varniukė, patirdama didžiulį skausmą, ištraukė visas dilgėles, buvusias jos kišenėje, ir padėjo ant šlapios žolės. Susikaupusi ištiesė lazdelę ir sušuko:
-Bombardo! - sumosavo lazdele, ir dilgėlės užsidegė.
Dilgelėms degant, kūnas pamažu atgavo savo spalvą, o skausmas mažėjo. Galiausiai, kai dilgėlės visiškai sudegė, mergaitė pagaliau užsivilko savo apsiaustą ir nusišypsojo.
Nesvarbu, kiek šis labinrintas ją jau spėjo išvarginti. Ji pati jautė, kad būdama jame, įgauna tokios patirties, kokios, ko gero, gyvenime tikrai prireiks. O įveikus įvairius augalus, jos pasitikėjimas savimi vis didėjo, kas tikrai glostė jos ego. Pavargusi, bet šypsodamasi, varnė nužingsniavo toliau.
((Gvendolina: papildomas taškas.))
((Carolin.: papildomas taškas už ilgą ir įdomų postą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Caroline Wilding »
"It was worth a wound —
it was worth many wounds —
 to know the depth of loyalty and love which lay behind that cold mask''



*

Neprisijungęs Brooklyn Garcia

  • IV kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Išsigelbėjusi nuo gėlyčių, Rozellin nusprendė, kad su magija daugiau susidurti nenorėtų.
- Tikiuosi nereikės naudoti kibirščių. Bet svarbiausia, kad likčiau sveika ir gyva. Juk mačiau, kad kažkas jau būrė kibirkštis,- murmėjo po nosimi grifė.
Ji ėjo po truputį tolyn ir priėjo kryžkelę. Kelias šakojosi net į tris puses. Tai sukėlė mergaitei daugybę abejonių.
Kur bus mažiausiai pavojaus? Nežinau kaip išsirinkti vieną iš trijų. Gal verčiau pasirinksiu vidurinį. Mažesnė tikimybė, kad atsidursiu toje pačioje vietoje.
Ji taip ir padarė. Bet suprato klydusi. Darėsi dar tamsiau, o grįžti nebebuvo kaip. Nuo kryžkelės ją atskyrė vijoklių siena. Išsigandusi mergaitė nedrąsiai ėjo tolyn, vis žvilgčiodama į burtų lazdelę. Visas optimizmas išgaravo. Teliko tik nelaimės baimė. Ir ji nesuprato, kad žolė, kuria ji ėjo, yra magiška.