0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Tyliais žingsniais jis ėjo link Žiobarotyros kabineto. Nežinojo kodėl velka kojas šion pamokon, visgi kam eiti jei lankei tik pirmame kurse, o po to savavališkai nusprendei nebelankyti šių pamokų? Tai automatiškai pasako, kad šiai personai minėtoji pamoka nėra iš mėgstamiausių ir nemato joje kokios nors svarbos. Nors galbūt tas pažadas duotas sau, tąkart Londono Karališkoje Grinvičo obsevartorijoje bent jau nueiti į žiobarotyrą, privertė pasielgti šitaip. Galbūt.
Vos įžengęs į kabinetą ir užėmęs paskutinį suolą, Džeimsas vėl turėjo keltis ir atgal pėdinti tik į kiemą, kadangi pagal profesorę Wilding ten vyks integruota žiobarotyros pamoka su herbologija. Atsidusęs dar labiau įsisupo į savo dėvimą žieminę mantiją, kurią kaip tik tyčia pasiėmė vos iškišęs nosį iš Grifų Gūžtos bendrojo kambario supratęs, kad pily šaltoka, pasuko nurodyta kryptimi: Žiobarotyros kabinetas- kiemas.
***
Iš pradžių jautė tik šaltoką vėją, bežnaibantį skruostus, pagaliau abiejų atėjusių profesorių pašnekesius ir mokinių murmėjimus, kai tai nutraukė baimė, lyg gyvatė susirangiusi vaikino viduje lyg šis būtų jos guolis. Padažnėjo kvėpavimas, melsva rainele padabintos akys išsiplėtė. Labirintas. Džeimsas nugurgė seiles, neramiu žvilgsniu įsisteibilydamas į iš augalų sukurtą labirintą, vos atsidūrė kieme. Ne, jis nebijojo augalų, ir taip, jis nekenčia siaurų, mažų ir dar tamsių patalpų. Akies kampučiu kažkur matė besitrainiojantį Igorį ir dar kelis vaikus pažįstamus iš matymo, tačiau jam tai nerūpėjo, o rūpėjo kaip išgyventi šią pamoką. Apmindžiojęs žiemos šposais papuoštą žemę, apsisprendė. Nebėgs. Dirstelėjęs per petį, kišenėj tvirčiau suspaudęs juodalksnio lazdelę ir ignoruodamas savo baimes, vos dingus pirmiesiems savonoriams, pats patraukė link gero nežadančio labirinto.
Geriau dabar, o ne vėliau..- pamanė įsmeigdamas akis į tamsų įėjimą.
- Na ką, tikiuosi nenudvėsiu,- šyptelėjęs pasišaipė iš savęs, plačiais žingsniais įžengdamas tamsynėn. Veidan plūstelėjo žvarbus vėjas, pakeliui nublokšdamas kelis kažkokius lapiokus, nusprendusius pasidaryti sau nemokamą eskursiją link mirties. Garsus šiugžėjimas pasiekė keturiolikmečio ausis, kai instinktyviai atsisukęs atgal prieš akis augalinė siena užsitraukė pradangindama išėjimą laisvėn.
- Tikiuosi nenudvėsiu...- sumurmėjo atsisukdamas priekin ir ištraukdamas iš saugios buveinės lazdelę,- Tikiuosi...
Kūną apaubė šaltis ir tamsa- tokios rodos geros palydovės ir pažįstamos iki gyvo kaulo šiam vaikiui, bet deja atsiradusios ne vietoje ir ne laiku. Greywindas vis dar stovėdamas kaip per žieminę mantiją skverbėsi nenormaliai šaltas šaltis, jautė kaip šala lūpos, jautė kaip pirštai tapo sunkiau valdomais. Juto kaip trūksta oro. Būdamas nežmogumi šaltis, tokius kaip jis žudė, dusino, o šiluma migdė. Taip, jis turėjo savo silpnybes ir baimes ir nesijautė kažkokiu nenugalimuoju, kaip manė esanti viena jo pažįstama asmenybė, nors turėjo geresnius jutimus nei kiti. Buvo šiek tiek paprastesnis.
- Receporis- bakstelėjęs lazdele sau į kaklą, norėdamas pakelti sau temperatūrą, bet ką įsivaizdavo tai tą velnio neštą ir pamestą šaltį. Dar to betrūko, kad pats save susišaldytų!
- Receporis- šįsyk sušnypštė pakartodamas kerų pavadinimą išmoktą per Kerėjimo pamoką... Pajutęs kaip šiluma galiausiai apgaubia keturiolikmečio kūną, lengviau atsikvėpė- kerai laikysis kol kas, o iki to reikia dingti iš šios zonos, kuri rodos buvo paversta šalčiausia vieta labirinte.
Pirmi žingsniai pareikalavo šiokių tokių pastangų, bet netrukus išsijudinęs Grifų Gūžtos atstovas tiesiai patraukė labirinto keliu, kuris rodos neketino šakotis. Keli žingsniai ir juodaplaukis sustojo, vos odiniai batai atsidūrė ant apšerkšnijusio labarinto grindinio. Pakėlęs akis nuo batų ketvirtakursis žvilgtelėjo į augalinę sieną- kai kur buvo pasidabinę šekšnu. Pagautas smalsumo bepirštinėmis pirštinėmis apmautomis rankomis palietė šerkšną.
- Kas čia dabar?...- išsprūdo žengęs atstuptas patraukdamas rankas, gyvatvorėje pastebėjęs pasislėpusį vijoklį su balsvais lopais numarginta žievele. Tie lopai ir buvo Džeimso pavadintas šerkšnas.
((Carolin.:Papildomas taškas už posto originalumą ir ilgį))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Caroline Wilding »

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Žiobarotyra Nikitai atrodė kaip bereikšmis mokslas. Čia burtininkų pasaulis, žiobarai niekam neįdomūs, o apie juos dar ir mokytis reikia. Kam tai reikalinga? Kad mokėtumėm jais manipuliuoti ar ką? Visiškai nejausdama šalčio, pirmakursė numetė apsiaustą su pirštinėm ant stalo ir drąsiai su kitais kėblino kieman. Išklausiusi užduoties, Nikita netvėrė kaip nori įlįsti į tą nuotykių virtinę, juk tokia paprasta užduotis. Jai nerūpėjo ar suras kokių augalų, ar nesuras, bet nuotykis yra nuotykis ir sugadinti jo negali. Klastuolė besistumdydama puolė į augalų labirintą ir vienoje rankoje laikiusi durklą, kitoje - burtų lazdelę, "šovė" į labirinto kairę pusę. Emmily augalai neatrodė baisūs, kadangi ji buvo taip sakant bebaimė, bet nebuvo tokių kokių reikėjo rasti. Pasirodo nėra taip jau ir lengva...
As you swore to God,

*

Neprisijungęs Melisa Arin

  • Astronomė
  • ****
  • 247
  • Lytis: Moteris
  • too late, I already found what I was looking for
    • labutis
Visi geri dalykai kada nors turi baigtis. Tinginiavimo dienos nebuvo išimtis, ir Melisa lėtai, vilkdama koją už kojos kėblino į žiobarotyros kabinetą nusprendusi, kad ji puikiai tinka tingiems, žiobarų pasaulyje vasarą leidžiantiems mokiniams. Tačiau likimas, deja, šiandien blondinei nebuvo palankus, ir tingiai pravėrusi duris bei išklausiusi dar nematytos profesorės kalbą tai puikiai suprato. Žinoma, kad šiltų drabužių ji neturėjo, juk čia atėjo vien tam, kad prasiblaškytų lengvoje pamokoje, jaukiai susirangiusi antrame suole prie lango. Melisa tvirčiau sučiaupė lūpas, pagriebė nuo stalo šiltą mantiją ir nuėjo kartu su kitais.

- Jaučiuosi apgauta. Argi niekas neturėjo su augalais mūsų supažindinti anksčiau? - labiau pati sau po nosimi skundėsi varnanagė, išklausiusi abiejų profesorių pasisakymus.
Mergina vangiai nužvelgė labirintą, kuris visai neatrodė draugiškas ir, regis, tik ir slėpė savyje visokius nuodingus ir keturiolikmečių mergelių mėsa mintančius augalus. Teko pripažinti, kad per visus tuos metus Hogvartse Melisai ne pavyko susidraugati su augmenija, o tik dar labiau susipykti, ir merginai rodėsi, kad tas priešiškumas abipusis.
Tačiau dabar trauktis jau buvo gerokai per vėlu, ir šviesiaplaukei teliko atsargiai pabaksnoti ir patikrinti labirinto sienas, ar šios tikrai bent kol kas nesikandžioja, ir, porą kartų atsidusus, nelabai drąsiai žengti pirmyn.

((Carolin.:papildomas taškas už originalų postą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Caroline Wilding »
the truth's unwinding
scraping away at my mind
please stop asking me to describe


*

Neprisijungęs Felicia Ferrante

  • II kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
  • the witch said ant it happend
Felicia apsidžiaugė, kad pamoka vyks lauke; ji jautėsi išvargusi ir naiviai tikėjo, kad šaltas vėjas išsklaidys mieguistumą. Savo žieminį apsiaustą buvo palikusi kambaryje, o mokytoja paskolino tokį didelį, jog šis vos nesivilko žeme. Mažesni, nelaimei, buvo paimti. Bent apsauginės pirštinės universalios. Ji tingiai sėlino mokiniams iš paskos, šįkart kaip niekada troško būti nepastebėta. Neturėjo jėgų kalbėti, o juolab atlikinėti pamokoje užduotus darbus, todėl vylėsi, kad žiobarotyra praeis greitai ir "neskausmingai". Kai mokytoja ėmė dėstyti užduotį, mergaitė pagaliau teikėsi pakelti galvą. Visos viltys, kad pamoka bus laisva, išgaravo kaip dūmas: priešakyje puikavosi milžiniškas, jokių gerų minčių nekeliantis labirintas. Felicia pasigailėjo, kad šią dieną apskritai kėlėsi iš lovos. Verčiau būtų simuliavusi; savarankiškai iš vadovėlio išmoktų daugiau, nei išmoko snausdama ant suolo. Išklausiusi užduoties, sunkiai atsiduso ir iš vidinės apsiausto kišenės išsitraukė burtų lazdelę. Kai didžioji dalis mokinių dingo už augalinių sienų, į labirintą įžygiavo ir pati. Kurį laiką sekė kažkam įkandin, tačiau suprato, jog taip neras jokio augalo, todėl pasuko į dešinę - ten, kur nebuvo nė vieno sniege išminto pėdsako - ir ėmė ieškoti. Paieškos nebuvo bevaisės; po poros minučių aptiko žolinį, malonaus kvapo, žiobarišką augalą, pasipuošusį smulkiais, šviesiais žiedeliais. Neilgai truko pažinti melisą. Atsargiai nuskabė lapelius, įsidėjo į kišenę ir patraukė tolyn, vildamasi, jog kelyje nesutiks magiškų augalų; burtažodžiai buvo silpnoji jos pusė.

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Nikita drąsiai žengė per visas vietas beveik nesidairydama. Pirma surasiu vaistinius ir naudingus augalus...Berods jie turi būti žiobariški. Bet mano didžioji bėda ir ta, kad beveik nebuvau žiobarų pasaulyje... Šiektiek įpykusi, kad mokytojos iš pat pradžių nepaaiškino kaip kas atrodo, kokie ten pavojai ir ar iš viso ten leidžiama eiti pirmakursiams, Nikita dairėsi kažkokio švelnaus ir pavojaus nekeliančio augalo, mat manė, kad tai vaistiniai. Dėdama koją šiektiek toliau nei reikia, klastuolė įbrido į pelkę. Gražu... Dar ir kaip gražu. Pamanė piratė, pajausdama, kad yra iškeliamma aukštyn kažkokio augalo. Ak, taip! Tai juk Saleivia Mongolus... Apie šį augalą, pirmakursė gerai išmanė, nes vandenynuose jo gausu ir susitvarkyti reikia. Prisistebėjusi kaip tai daro jos šeima, Nikita pradėjo durklu pjaustyti jo galūnęs, bet bėda ta, kad ginklas buvo per silpnas tokiam augalui kaip šis, išslydęs iš klastuolės rankų, atsidūrė ant netvarkingai išmintos žolės.
-Ak tu šitaip! Paleisk mane, tuoj pat!- bet jos šukalionės buvo bevertės,- sakiau, kad paleistum!- susinervinusi Nikita įkando Saleiviai Mongolus ir vijokliams paleidus pirmakursę, Nikita šoko iš jų glėbio ir bandė bėgti kaip įmanydama.
-Accio durklą!- durklas kaip mat greit atskrido į piratės rankas, nes augalas vėl apraizgė Nikitai kojas,- ačiū, kad leidai pasisvečiuoti!- maloniai linktelėjo galvą ir stipriai suleido ašmenį į augalą, kuris ramiai nuleido ją žemyn,- atleisk, žinau, kad neturėjau skriausti, bet tokia jau mano prigimtis,- skaniai nusijuokusi pasileido ieškoti žiobariškų augalų. Mergaitės akims pasiekus kažkokius balto it sniego su šiokiu tokiu geltonu atspalviu žiedlapius, pasileido link augalo, kuris galbūt ir buvo vaistinė gėlė. Įdomu... Mergaitė čiupo iš karto pasodintas tris baltus žiedlapius, žalią kotelį ir geltoną viduriuką turinčias mažas gėlytes ir supratusi, kad tai tikrai reikalingos Ramunėlės, leidosi į paiešką toliau. Keista, kad niekas tokių augalų nesaugo. Juk tada būtų taip lengva... Ir ant tų žodžių, iš žemės pradėjo kilti keisti juodi raizgai. Velnio raizgai... Na va dabar tai tikrai neištrūksiu... Stengdamasi nesimuistyti, Emmily susigūžė ir laukė kol bus įstumta kažkur toliau nuo šių padarų. Aš įrodysiu esanti tikra piratė... Nikita užsimerkė ir leidosi stumiama į šoną, kuo toliau nuo raizgų.
((Gvendolina: papildomas taškas))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Caroline Wilding »
As you swore to God,

*

anomė

Sužinojusi užduotį Queenee šiek tiek sunerimo. Mhh... Labirintas? Turėtų būti įdomu. Daugumą naudingų augalų aš žinau, bet pavojingų... Juos atpažinti neturėtų būti sunku. Na tikiuosi atsiminsiu reikiamą burtažodį nukenksminimui. Pamačiusi, kad kiti mokiniai jau įėjo į labirintą pirmakursė drąsiai žengė pirmuosius žingsnius. Kai per penkias minutes panelė Reins nerado nei vieno augalo ji šiek tiek nuliūdo. Mergaitė nebežengė kupinais pasitikėjimo žingsniais. Nesitikėjau, kad mokytis čia bus sunku... Na gerai, užteks liūdėti paieškosiu už to kampo. Būtent už to kampo augo nedidelis augalėlis. Tai buvo Čiobrelis. Švilpiukė atsargiai jį nuskynė ir nuėjo toliau. Netrukus Queenee rado ir Ramunėlę. Nuskynė žiedą ir nukulniavo toliau, bet po akimirkos priėjo aklavietę. Na ką gi teks eiti atgal,- nusiminusi pagalvojo ji. Queenee jau sukosi eiti atgal kai pamatė, kad pačiame kampe stypčiojo nedidelis, šviečiantis blankia, mėlyna spalva augalas. Tiesa jis buvo ne mažas, bet miniatiūrinis. Jis per mažas, kad jį atpažinčiau, bet gal padėtų padidinimo kerai. Švilpiukei net nespėjus pagalvoti apie burtažodį augalėlis pradėjo švytėti vis ryškiau ir ryškiau. Na reikia greičiau prisiminti šį burtažodį, nes ši šviesa akina. Pirmą kart gyvenime pirmakursė burtažodį prisiminė taip greit.
 - Engorgio!
Augalas iškart pradėjo didėti. Po kelių akimirkų jis jau buvo pakankamo dydžio, kad būtų galimą jį apžiūrėti. Švilpiukė stovėjo stipriai užsimerkus, kad neapaktų. Na, dabar tik liko prisiminti burtažodį kuris galėtų panaikinti šį švytėjimą, o kol kas augalą uždengsiu savo megstuku. Uždengto augalo šviesa buvo daug blankėsnė taigi Queenee galėjo šiek tiek jį apžiūrėti. Pakeldama megztinio kampą panelė Reins netyčia prilietė vieną iš šviečiančių lapų.
 - Jis mane nudegino!
Sugalvojau tiesiog nukarpysiu lapus, jo stiebas nekensmingas.
 -Accio žirkles.
Po kelių akimirkų mergaitė jau buvo nukarpius visus lapus. Na ką gi manau, kad turėčiau paskubėti. Švilpiukė nulėkė ieškoti kito augalo.
((Gvendolina: papildomas taškas))
 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Caroline Wilding »

*

Neprisijungęs Danielle Felton

  • III kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
Įėjusi į kabinetą Danielle apsižvalgė ir žvilgsniu nuskenavo mokytoją. Ji labai skubėjo, kas Daniellę nervino, mat ji nemėgo skubančių ir lekiančių žmonių. Mokytojai paskelbus, kad pamoka vyks ne kabinete mergina dar labiau suirzo. Tai kokio velnio mes vilkomės čia pagalvojo, tačiau atsidususi kartu su kitais mokiniais išėjo iš kabineto. Kadangi ryte apsirengė kiek šilčiau jai nereikėjo grįžti į kambarį, tad kartu su mokiniais ir mokytoja ji pajudėjo link kiemo, kur tikėjosi kuo idomesnės užduoties.
***
Sužinojusi užduotį Danielle apsidžiaugė, mat labirintai jai patiko, merginai puikiai sekėsi iš jų išeiti. Danielle neskubėdama įėjo į vidų ir pradėjo žvalgytis. Kadangi ilgokai gyveno žiobarų mieste, jai nebuvo labai sunku atpažinti žiobariškus augalus, tad nieko nelaukusi patraukė link nedidelių baltų gėlyčių baltuojančių tolumoje. Su lyg kiekvienu žingsniu merginai darėsi vis šalčiau, tačiau ji buvo pasiryžusi šioje užduotyje pasirodyti kuo geriau. Tuo metu Daniellei už nugaros užsidarė įėjimas į labirintą ir ten tapo tamsu. Pagaliau. Tamsa buvo Danielles draugė. Merginai tamsoje visi dalykai sekėsi geriau ir nors daug kam tai atrodė keista ji tamsoje orentavosi geriau, nei šviesoje. Viskam aptemus Danielle greičiau pajudėjo link baltų gėlyčių. Kaip mergina ir spėjo, tai buvo ramunėlės. Pritūpusi prie jų Dani nuskabė jų lapelius ir subėrė į nedidelį maišelį. Pirmakursė jau norėjo judėti toliau, tačiau jos akys užkliuvo už kažko panašaus į gyvatę, nors mergina ir nemanė, kad per pamoką kurioje buvo mokoma apie augalus kažkas į labirintą įkištų gyvatę. Kadangi tas daiktas artėjo mergina išsitraukė burtų lazdelę ir tyliai sumurmėjo Lumos burtažodį. Vos lazdelės viršūnėje pasirodžius švieselei Danielle ėmė apžiūrinėti daiktą, kuris buvo jau visai arti jos. Staiga merginą aplankė suvokimas. Tai buvo augalas, apie kurį ji buvo skaičiusi dar gyvendama su mama, tačiau jo pavadinimo prisiminti jai nepavyko. Knygoje buvo rašoma, kad šie augalai bando pagauti kiekvieną judantį organizmą, tad Danielle staigiai sustingo ir stengėsi visiškai nejudėti. Augalas pradėjo viniotis aplink merginos kojas, tačiau jų neužspaudė, mat kitaip mergina veikiausiai būtų nuvirtusi. Pajutusi, kad tikriausiai dabar tinkama akimirka Danielle garsiai ir aiškiai ištarė Wingardium Leviosa ir staigiai iššoko iš augalo padarytoa kilpos. Augalui pakilus į orą mergina suprato, kad neįsivaizduoja ką daryti toliau ir bandė kuo ilgiau išlaikyti augalą ore, tačiau jis labai priešinosi. Danielle bandė prisiminti bent vieną burtažodį, kuris jai padėtų, tačiau atmintis buvo kaip apmirusi. Staiga ji suprato, kad nebegali ilgiau užlaikyti augalo ir jis jau ruošėsi kristi tiesiai ant jos, bet mergina greitai išrėkė Stupify. Trumpam pirmakursė suabejojo, mat buvo beveik įsitikinusi, kad šis burtažodis veika tik žmones, tačiau greit suvokė, kad augalas gulėjo prie jos kojų ir nejudėjo. Nenorėdama rizikuoti Danielle apsisuko ir greitais žingsniais pasuko į kairę kur rado dar vieną augalą. Tai buvo kažkas panašaus į levandas apie kurias taip noriai pasakodavo merginos buvusi kaimynė žiobarė. Tai buvo seniai, todėl mergaitė tiksliai neprisiminė kam jos naudojamos, tačiau panašu, kad tai buvo naudingas augalas, todėl Dani nuskynė kelis augalėlius, įsimetė juos šalia ramunėlių ir patraukė toliau ieškodama kuo daugiau naudingų augalų.
((Carolin.: papildomas taškas už ilgą ir įdomų postą))
((Gvendolina: papildomas taškas))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Caroline Wilding »
Sweet as sugar, hard as ice. Hurt me once, I'll kill you twice

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Vaikštinėdama iš įvairių augalų padarytais koridoriais, Lisette ieškojo naudingų augalų, tuo pačiu stengdamasi išvengti tų, kurie galėtų nuskriausti mergaitę. Nedrąsiai dėliodama žingsnius ir palikdama pėdsakus sniege, rausvaplaukė dairėsi aplink, tikėdamasi surasti jai pažįstamų naudingų augalų. Staiga jos akys užkliuvo už jai gerai žinomų baltų gėlelių kuokšto. Ramunės!- apsidžiaugė Lisette ir nuskynusi žiedus įsidėjo į apsiausto kišenę. Aukštos augalų sienos visai nepraleido saulės šviesos, tad rausvaplaukė išsitraukė savo burtų lazdelę ir mostelėjo ja:
-Lumos,- kiek virpėdama iš šalčio ištarė Lis, o lazdelės galas nušvito švelnia mėlyna šviesa. Dabar buvo galima matyti daugiau. Rausvaplaukė pasukusi kairėn pastebėjo kažkieno pėdsakus, paliktus sniege ir pradėjo juos sekti. Mergaitei nelabai rūpėjo visi tie geri ir blogi augalai, jai svarbiausia buvo išeiti iš labirinto sveikai ir gyvai, o geriausias būdas, rausvaplaukės manymu, buvo sekti kitų pėdsakais. Visai netrukus Lisette priekyje pastebėjo, rodos, pažįstamą mergaitę iš klastūnyno, su gerokai per dideliu apsiaustu.
-Felicia?- priėjusi arčiau pasiteiravo,- taip ir maniau, kad čia tu,- šyptelėjo Lis,- gal neprieštarautum, jei eičiau kartu? Juk dviese smagiau, o ir daug saugiau,- nusijuokė ir patraukė ant veido nukritusius plaukus.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Bethany Landworth

  • VI kursas
  • *
  • 256
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • D.W. ♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥
   Takelio gale iš tikro nieko nebuvo. Na, jeigu nepriskaičiuotum sienos. Tačiau Bethany tikrai žinojo, kokius kerus panaudojo, ir kokia jų paskirtis. ,,Negali būti, kad sunaikinau tą augalą. Juk jis tik sumažėt turėjo...''. Nustebusi mergaitė lėtai traukė link takelio galo, vis pasižiūrėdama atgal, ar kas nors jos nesiruošia pulti ( na, ką gali žinot ). Likus maždaug trejiems su puse metrams antrakursė pamatė mini mini augaliuką. Priėjusi prie pat grifiukė išgirdo ir tylų spygaujantį balselį.
   - Na, mažas tu visai mielas. Tokį tave ir paliksiu.
   Begalvodama, ar gėlės sumažinimą galima pavadinti jos nukenksminimu, Betė pasuko į dešinę pusę nuo augalo. Ten ji pamatė tik erdvų plotelį nusėtą ryškiomis, oranžinėmis gėlytėmis ir bala žino kiek kelių, vedančių iš tos vietos. Atsitūpusi ilgaplaukė bandė prisiminti, kokios gėlės čia yra. ,,Hmm... Ramunėlės ne, melisos ne, čiobreliai ne... Oi kaip man nesiseka atpažinti augalus... Gal galima lankyti papildomas herbologijos pamokas?.. Pala, kažkada viename iš šiltanamių mačiau tokią gėlę... ir ne vieną... Na kaip gi ten vadinasi... Profesorė tikrai buvo kažką minėjus... Emm...''.
   - Medetka, prisiminiau!
   ,,Oi... Jei kas nors išgirdo? Velnias neraliuotas! Na gerai. Grįžkim prie medetkų. Jos nėra pavojingos. Iš jų galima virti... Ai, tiek to. Žinau, kad vaistažolė ir gana. Nekvaršinsiu čia sau galvos ir negaišiu laiko. Nors ne. Medtkos yra vaistažolės, iš jų galima virti gydančias arbatas ir panašiai ir taip toliau. Žiobarai medetkas deda į kai kurių tepalų sudėtį. Gerai, užteks''. Kažką sumalusi mintyse, mergaitė sparčiai pradėjo rinkti vaistažoles. ,,Ei, pala, o kur jas dėti? Profesorė net krepšelio nedavė''. Susikišusi dvyliką gėlių į apsiausto kišenę, Bethany atsistojo, apsidairė ir nuėjo pačiu artimiausiu keliu. O apvalios aikštelės su gėlytėmis grifei pamatyti jau nebeišeitų dėl vieno paprasčiausio dalyko  - sienos.
   Betė ėjo vis tolyn ir tolyn, tačiau nieko nerado ir nesutiko. Tik darėsi vis tamsiau ir šalčiau. Lyg Uždraustajame miške. Tik gal baisiau, nors nežinau, ar tai išvis įmanoma.
((Carolin.: papildomas taškas už įdomų postą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Caroline Wilding »

*

Neprisijungęs Gvendolina Linder

  • V kursas
  • *
  • 100
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Profesorė matydama vis drąsėjančius mokinius kurie žengė į labirintą šypsojosi. Ak, tikiuosi viskas eisis puikiai! Jaudulys - kirminas jau traukėsi iš jos pranašaudamas puikią pamoką. Nors šaltokas oras nemaloniai kutendamas skruostus kiek gesino Gvendolinos šypseną ji vis tiek drąsino kelius bailesnius mokinukus akimis. Visai prie pat šono stovėjusi kolega, padėjusi sukurti šią nuostabią užduotį rodos taip pat jautėsi neblogai. Palaiminti Heroldino salsvieji bambukai! - dar kartą mintyse nuo šio gero ženklo apsidžiaugė ji.
Į labirintą išėjus jau šiek tiek daugiau nei pusę mokinių prie jaunosios juodaplaukės profesorės neramiai priėjo varnanagė mergaitė ir spausdama lazdelę rankose uždavė porą klausimų. Gvendolina persibraukusi atbula ranka nepaklusnius susivėlusius plaukus nusprendė atsakyti nuo antro.
- Panele Bith, deja, negalite dirbti poroje. Taip pat be reikalo jaudiniesi protingoji mergaite. - draugiškiau pasakė mokytoja. - Labirintas nieko nenužudys, o bijoti normalu. Manau, įėjus į labirintą suprasi, kad esi labai protinga tau viskas pavyks ir tu susitvarkysi.
Profesorė išsitraukusi lazdelę iš sijono liemens mostelėjo ir išbūrė raudonas kibirkštis.
- Pakartok šį mostą. Taip išbursi kibirkštis. Tai nėra sunku, pabandysi vieną kartą čia ir dabar, tuomet jau būsi pasiruošusi. - Gvendolina mirktelėjo ir paliko mokinę susidūrimui su savo baimėmis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Gvendolina Linder »

*

Neprisijungęs Ramen Horst

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Lėtai iškėblinusi iš bendrojo švilpynės koledžo kambario, Ramen atsitokėjo tik tuomet, kai išgirdo uždarančias paskui save duris. Mergaitė suprato, kad visą rytą skendi pavienėse mintyse ir niekaip nesugeba susikoncentruoti į tai, ką šiuo metu veikia. Velnias, nagi, Ramen, atsipeikėk! - pyko ant savęs švilpiukė. Kad ir kaip stengėsi prisiminti į kokią gi pamoką ji išsiruošė, suprato, jog tvarkaraščio vis dar neišmoko. Kyštelėjusi liauną ranką apsiausto kišenėn, mergaitė išsitraukė sulamdytą, varganai atrodantį, nuo lietimo pavargusį, popierėlį. Negrabiais judesiais išlanksčiusi popieriaus gabalėlį, žvilgtelėjo į pamoką. Žiobarotyra! Kaipgi aš galėjau užmiršti! - Ramen veide atsirado džiugi, vis dar vaikiška šypsenėlė ir visas rytas nutvisko it apšviestas rytmetinės saulutės.
Mergaitė pasitaisė apsiaustą, grąžino tvarkaraštį į jo nuolatinę būstinę - apsiausto kišenę, ir vingriais koridoriais pasuko link žiobarotyros kabineto. Šį rytą mergaitė jautėsi gana žvaliai, tačiau apsnūdusios mintys neleido Ramen iki galo pabusti iš šios apdujusios būsenos. Tiek daug įvykių, supančių mokinę pastaruoju metu, niekaip neleido tinkamai susikoncentruoti ties esama padėtimi ir minute.
Vis dar paskendusi savo pavieniuose apmąstymuose, Ramen pagaliau pasiekė žiobarotyros kabinetą. "Ačiū Dievui, kad per savo nelemtą išsiblaškymą dar neteko pasiklysti pilyje"
Pravėrusi sunkias, medines duris, mergaitė įsmuko į kabinetą. Čia jau buvo sutūpę keli vaikai. Kabinete tvyrojo šaltas orelis, kuris kandžiojo merginos ir taip įraudusius skruostus. Ramen prisėdo prie lango, patogiai įsitaisė kėdėje, šilčiau įsisupo į apsiaustą ir jautėsi visiškai pasiruošusi pamokai... Tačiau lyg vijurkas, čia buvusi, čia ne buvusi, į kabinetą įlėkė žiobarotyros profesorė. Toks skubėjimas iki pagrindų sudrumstė kabinete tvyrojusią harmoniją ir ryto snūdulį. Profesorė švystelėjo keletą daiktų ant priekinių suolų ir pranešė, jog šiandien pamoka bus neeilinė. Ir... netradiciškai vyks kieme!
Oho, čia tai bent! Ramen iš susidomėjimo net šoktelėjo ant kėdės. Po paliepimo šilčiau apsirengti, mergaitė iš mažos kuprinėlės išsitraukė margą ir šiltą vilnonį šaliką. Susirinkusi knygas ir padrikai jas sugrūdusi į tą pačią kurpinėlę, mergaitė pajudėjo link durų.
Kartu su visa lūkuriuojančia mokinukų gauja Ramen išskubėjo laukan. Sužinojusi, jog šiandien pamoka bus sujungta su herbologija, švilpiukė stryktelėjo iš džiaugsmo! Atrodo, šiandien sėkmė jai šypsosi. Odą kuteno malonūs smalsumo virpuliukai, ji norėjo nieko nelaukdama, tuojau pat pradėti užduotį.
Vienintelis dalykas, šiek tiek temdęs šitą netikėtą džiaugsmo antplūdį tebuvo labirintas. Ramen negalėjo pasigirti puikiu loginiu mąstymu ar nepriekaištinga orientacija, tačiau sukilusią menkutę baimę ramino tai, jog bus galima prašyti profesorių pagalbos. Kažkur giliai viduje mergaitė buvo įsitikinusi, jog pagalbos jai neprireiks - juk Ramen tiek daug žinojo apie augalus, tai buvo jos mažytė aistra. Nusimetusi kuprinę nuo pečių ir stipriau apsivijusi kaklą vilnoniu šaliku - mergaitė žengė link didelio, vijoklinio labirinto.
Vienoje kišenėje stipriau suspaudusi savo burtų lazdelę, ji pravėrė medines, šiek tiek girgždančias duris. Savo delnu paglostė šiurkščią ir šerpetoti pradėjusią medieną, tuomet kyštelėjo galvą vidun ir atidžiai pažiūrėjo, kas vyksta už šių durų. Viskas, ką tesugebėjo įžiūrėti buvo vienintelis takelis.
Ramen susikaupė ir žengė drąsų žingsnį į priekį. Durys nieko nelaukdamos užsivėrė ir vienintelis šviesos šaltinis užgeso. Šviesa sklido ir nuo dangaus, tačiau pačiame labirinte vyravo jauki prieblanda. Mergaitė jautėsi tarsi esanti tankiame šile.
Lumos sušnibždėjo mergaitė ir pradėjo savo kelionę. Laimei, ilgai eiti neteko - prie pat takelio geltonais, mažais žiedeliais žybsėjo Didžioji Ugniažolė. Mergaitė priklaupė prie šio žiobariško augalo ir atsargiai nuskynė žiedelius su pusilgiais koteliais. Iš kišenės išsitraukė mažytį, surišamą šilkinį maišelį ir rūpestingai sudėjo augalėlio dalis į jį. Kol mergaitė darbavosi, ji pajautė itin keistą jausmą... Tarsi veržimą, spaudimą... Mergaitė staigiai pašvietė degančia burtų lazdele sau į kojas. Vijoklinis augalas Purtažolė buvo smarkiai apsivijęs Ramen blauzdą. AQUA ERUCTO! - švilpė spigiai sušaukė burtažodį - galbūt iš baimės, o galbūt iš skausmo ir netikėtumo. Iš lazdelės galo pasipylė maža vandens čiurkšlė, tačiau to ir pakako, jog augalas visiškai suglebtų ir atlaisvintų mergaitės koją. "Kvailas augalas, dabar turėsiu sliūkinti po labirintą šlapiu apsiaustu..." - paspyrusi augalą stodamasi keiksnojosi mergaitė.
Lengviau atsidususi ji pamažu tęsė savo kelionę.
((Carolin.: papildomas taškas už įdomų ir ilgą postą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Caroline Wilding »

*

Neprisijungęs Nora Umiko

  • II kursas
  • *
  • 9
  • Taškai:
  • I'm actually a Huffleclaw
Nora beveik visą pertrauką praleido lauke, tad į žiobarotyros kabinetą bėgo su vienintele mintimi - kad pagaliau nors kiek sušils per pamoką. Deja, jos laukė nemaloni staigmena. Pamoka turėjo vykti lauke. Na, tikiuosi, jog bus kažkas įdomaus ir ne be reikalo šalsiu dar beveik valandą. Nora išgirdusi, jog reikės pereiti labirintą, šiek tiek nusigando, mat nemanė, jog tai gerai jai seksis. Bet pagalvojusi apie galimybę įrodyti sau, jog nėra visiška bailė, nusprendė, kad gal ten nebus taip baisu, kaip ji tikisi. Ir pamačiusi, jog nemažai mokinių jau pradėjo eiti per labirintą, taip pat žengė.

Labirinte tvyrojo prieblanda ir keista tyla. Nora pasiklausė, ar neišgirs kitų mokinių riksmų, bet nieko taip ir neišgirdo. Pasukusi į kairę atsidūrė nedideliame akligatvyje. Jis, laimei, buvo tuščias. Į ji įlindusi Nora pagalvojo, ką gi darys. Svarbiausia pažymėti takus, kuriuose jau buvau, kad nepasiklysčiau. Daugiau nieko doro nesugalvojusi, ji pasileido į priekį ir tuoj pat naujo takelio sieną pažymėjo pasinaudojusi per transfigūracijos pamoką išmoktu Colorius burtažodžiu. Nedidelis sienos plotelis nusidažė ryškia, šviesiai geltona spalva.
Staiga Nora pajuto, kaip vieną akimirką ji pajuto brūkštelėjimą į ranką, o kitą ranką smarkiai suspaudė augalo virkštys. Nora net nespėjo atpažinti augalo. Baimė privertė ją galvoti greitai ir ji po kelių akimirkų prisiminė burtažodį:
- Relaxo herba!
Virkštys atsipalaidavo ir Nora, vis dar tirtėdama iš išgąsčio, patraukė tolyn. Ranką labai skaudėjo, laimei, tai ne toji, valdanti lazdelę. Kažin, kiek dar pavojingų augalų yra tame labirinte?
Pasukusi galvą į kairėje esantį kelią, pastebėjo, jog tai irgi akligatvis. Bet jo gale buvo gana aukštas augalas, kurio žiedynas priminė skėtį. Žiedyno viršuje buvo daug mažų ir pailgų sėklyčių. Nora jau numanė, koks tai augalas, bet nusprendė apsidrausti:
- Periculum revelio!
Augalui nieko nenutiko. Nora nubraukė keletą sėklų ir jas patrynė tarp pirštų. Pauostė. Taip, jos spėjimas pasitvirtino. Tai buvo kmynas. Nora nuo savo diržo nusikabino krepšelį, nubraukė kmyno sėklas ir subėrė jas į krepšelį. Galbūt mokytojos pamokos gale išvirs visiems skanios arbatos? Linksma mintis suteikė jėgų toliau ieškoti išėjimo.
((Carolin.: papildomas taškas už įdomų postą))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Caroline Wilding »

*

anomė

Netrukus Queenee jau turėjo ramunėlės ir liepos žiedų, bei čiobrelį. Staiga pirmakursė pamatė gan keistą augalėlį- stiebas baltas, lapai šviesiai rožiniai, o žiedai juodi. Jis tikrai atrodo pavojingai, bet kaip aš galiu ji nukenksminti jei net nežinau kuo jis pavojingas? Švilpiukė visaip bandė išsiaiškinti ką blogo jis gali padaryti, bet augalas nejudėjo. Gal jis pavojingas ne žmonėms? O gal jis pavojingas tik naktį? O gal... Staiga jos koją apraizgė augalo šaknys ir Queenee nukrito. Kol mergaitė bandė išsilaisvinti, kitą koją taip pat apraizgė storos ir tvirtos šaknys. Kol panelė Reins suprato, kad reikia nejudėti ir tada augalas liausis jos rankos ir kojos jau buvo stipriai suveržtos šaknimis.
- Deletrius
Pirmakursės nuostabai augalas dingo akimirksniu. Na ką gi manau jau turėčiau ieškoti išėjimo. Ji apsidairė. Manau, kad reiktu eiti į šitą pusę, juk įėjimas buvo pietuose, tikiuosi, kad išėjimas bus šiaurėje. Dar šiek tiek paklaidžiojusi Queenee pagaliau rado išėjimą ir nuėjo prie mokytojų parodyti rastus augalus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Queenee Reins »

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Claudie iš paskutiniųjų tvardėsi. Jai atsibodo, kad nieko nepažįsta iš savo koledžo. O jos geriausia draugė papauolė į grifų gūžtą! Todėl ji ėjo į pamokas viena. Pamačiusi kad pamoka vyks lauke, nustebo. Bet kagi pakeisi. Integruota turėtų būti įdomiau.
Mergaitė pamačiusi mokinius tikėjosi pamatyti Rozallin arba Norą. Bet teko nusivilti.
Išgirdusi mokytojos užduotą užduotį ji nusišypsojo. Juk ji gyveno su žiobarais, tad gerai išmanė vaistinius augalus. Juos augino darže. Dar dabar prisiminė, kaip su močiute skynė ramunėles. Tik su magiškais teks pakovoti. Bet ji buvo optimistė, tad įžengė į labirintą su šypsena veide.

Labirinte buvo gan įdomu, jei pažįsti vaistines žoleles. Tad mergaitė iškart pastebėjo mėtą. Kad įsitikintų, nuskynė vieną lapelį ir patrynė tarp pirštų. Kvapas buvo tikrai tas, tad Claudie nusiskabė mėtos lapukus. Tada paėjo dar dešimtį žingsnių ir išvydo čiobrelį. Greitai jį apskabė. Tada ėjo eilė ramunėlei ir melisai.
Bet mergaitei nepatiko, nes dar nepastebėjo nei vieno magiško augalo. Tai jai kėlė baimę, nes žinojo, kad ją bet kada gali užklupti. Nors... Ji naudojosi proga, nes burti dar nelabai sekėsi.
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Nora Umiko

  • II kursas
  • *
  • 9
  • Taškai:
  • I'm actually a Huffleclaw
Surinkusi kmyno sėklas Nora išėjo iš akligatvio. Takas kairėje atrodė trumpas, o jo gale kažkas šmėžavo. Norai labai magėjo išbandyti šį taką, nors ji niekaip neapsisprendė - tas kažkas šmėžuojantis yra pavojingas augalas, ar vaistinis? Vis dėl to smalsumas nugalėjo baimę ir ji pasirinko kairįjį taką, bet dėl viso pikto pasiruošė lazdelę.
Nora turėjo būti labai budri, bet staiga jos dėmesį patraukė nedidelis, prie pat žemės prigludęs augalėlis, beveik be stiebo, o tik keli gysloti lapai. Tokius ji dažnai matydavo savo namų kieme. Juk tai trauklapis! Ar gyslotis? Man atrodo, kad čia tas pats. Nora nuskynė lapus; kiekvieno lapo kotelio gale pasimatydavo kelios gyslelės.
Tuomet ji prisiminė, kad tako gale buvo kažkas šmėžuojantis. Pakėlė galvą ir..... tako gale buvo tuščia! Ką? Gal čia koks judantis augalas? Tako gale buvo posūkis ir Nora į jį pasuko. O siaube! Tas augalas tikrai buvo judantis ir dar visas nusėtas keistomis pūslėmis. Jis ėjo link takelių sankryžos. Nora nukreipė lazdelę į augalą ir sušnibždėjo:
- Periculum revelio.
Virš augalo sušvito žalia šviesa. O dieve, turbūt tos pūslės pilnos nuodų. Nora pamatė, jog augalas taip ir nuėjo tiesiai. Mintyse apgalvojusi planą, ji tyliai nuslinko savo taku. Gerai, iki trijų. Vienas, du, trys...
- Reducio venenum! - sušuko ji ir skubiai nėrė į taką dešinėje. Kiek pasiklausiusi, nusprendė, kad augalas daugiau nebepuls ir nuėjo į priekį. Ji jau matė prieš save du takus: jie abu vedė į priekį, tik vienas buvo kairiau, o kitas dešiniau. Nora nusprendė pirmiausia išbandyti taką, kuris buvo labiau į kairę. Jeigu ten nebus nieko gero, grįšiu į kitą taką.
Eidama link tų takų, Nora pajautė vis stiprėjantį kvapą. Tas kvapas man pažįstamas...