[Ariella Annė Brown]

 - Sveika, Christina, nekaip, bet ką jau padarysi, - nusišypsojo rudų akių šeimininkė. Ji vis dar stebėjo Granger, tačiau nieko jai nesakė ir nuėjo tyrinėti salos aplinkos. Manau, kad būtų verta užeiti į šią olą - galvojo Mokslinčės pavardę nešiojanti mergina. Ji numetė savo portfelį, kurio jai matyt niekada neprireiks ir įėjo į paslaptingą vietą. Ten buvo tamsu, todėl ji ištarė burtažodį Lumos ir buvo šiek tiek šviesiau. Bent jau burti moku - bandė bent kiek pozityviai mąstyti kerėti mokanti Žana. Ji apšvietė dalį olos ir žengė dar kelis žingsnius. Atrodė, kad išvydo visai kitą pasaulį. Ten buvo daug pasislėpusių stebuklų, mažų ir didelių. Ten ji galėjo išvysti viską ką tik panorėjo, tai buvo lyg sapnas. Pradžioje ji oloje pamatė pelėdą ant, kurios buvo užrištas ir paliktas raštelis:

Dovanėlė tam, kuris suras šią pelėdą. Ją pavadinau vardu - Banga, ji visada atsiliepia į šį vardą.
Negaliu jos prižiūrėti, todėl tegul ji būna pas tave rankose.

Žana šiek tiek sutriko, tačiau priminė sau - bet kadangi jau nebeturiu ir darbo, tai laiko paukšteliui turiu. Ji išsinešė badu marintą Bangą į lauką ir tarė:
 - Na, va ir pelėdą turėsiu, o kur mano fenekas? Christina, nesakyk, kad paėmei.
Žana susinervino, juk nenorėjo prarasti geriausio draugo. Ji kelias minutes pagalvojo ir tarė:
 - Debesiuk, nori skanėsto?
Fenekas greitai iššoko iš iš Christinos krepšio, o Mokslinčė šiek tiek nusivylusi prakalbo:
 - Negi vogt iš žmonių augintinius pradėjai?

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Pamačiusi mergaitė, kad debesėlis iššoko iš jos kuprinės, baisiai išsigando ir pradėjo galvoti ką galėtų iš tos gėdos atsakyti profesorei.
- Tai.. ne, ne, žinokite, tas padarėlis pats į mano kuprinę iššoko, o aš suprantate nieko negalėjau padaryti. - Netikrai šyptelėjo Kristina.
Pamačiusi, kad profesorė dar ir pelėdą iš kažkur gavo, tai išvis už pavydėjo.
- Kam jums tiek gyvūnų?
Kristina priėjo prie pelėdos ir pamatė, kad ji vos išstovi ant kojų.
- Ka..ką? Kas jūsų pelėdai? - Išsigandusi paklausė tamsiaplaukė.
Jau buvo aišku, kas jai atsitiko, nes už pelėdos pasimatė jos katinas iš kažkur ir dar aptaškytas krauju. Jeigu mirs ta pelėda? Mano katinas žudikas? Kristina pasiėmė lazdą ir davė katinui per uodegą, kad daugiau nelystų prie kitų gyvūnėlių.
- Šventas Jeronimai, ką dabar daryti? Aš tikrai nenorėjau, gal ta pelėda dar išgyvens? O jeigu ką aš jums naują nupirksiu, tik prašau nepykite ant manęs!
Grifų gūžtos pirmakursė išsitraukė kažkokių burtininkų vaistų kremo ir su juo net nepaskaičiusi nuo ko vaistas, ištepė pelėdą. Pelėda po vienos minutės atrodė jog pasijuto tikrai geriau, bet vis kas penkias minutes, pas ją krito plunksnos.
- O jeigu teta Žana, pelėda prapliks? O viešpatie aš net nepasižiūrėjau nuo ko čia tie vaistai.
Kristina pradėjo verkti ir toliau verkdama ieškoti kokių nors kitų vaistų nuo katės įkandimo. šakės..

[Ariella Annė Brown]

  Žana buvo šiek tiek susinervinusi, kadangi Christina, kuri buvo viso labo įprasta pirmakursė elgėsi nežmogiškai ne, kaip burtininkė. Vis gi Granger, merginos naujos pelėdos vos nenužudė, o dar norėjo pavokti ir Debesėlį. Moteris nebegalėjo tylėti, todėl mintyse sudeliojo žodžius į sakinius ir prakalbo:
  - Christina, nebelysk prie mano augintinių. Aš pati galiu susitvarkyti, geriau žiūrėk savo augintinį, kuris tikriausiai suėdė kokio nors Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos mokinio žiurkę. Vis gi esu daug vyresnė už tave, todėl žinau, ką ir kaip daryti su visokio tipo paukščiais ir gyvūnais, taigi man tavo pagalbos neprireiks. Ši pelėda yra marinta badu, dėl to iš jos plunksnos ir krenta. Kai tik turėsiu kokią nors galimybę pamaitinti vargšą paukštį, aš butinai tai padarysiu. Taip pat prašau nelįsti prie mano feneko ir jeigu galvoji, kad patikėsiu tuo, kad Debesėlis pats įšoko tau į kuprinę, tai tu stipriai klysti. Aš jį pažystu, kaip save pačią,
taigi žinau, kad jis tokių kvailų veiksmų tikrai nesiimtų.
  Moteris šiek tiek susinervinusi atvėrė savo milžinišką portfelį. Rudaakės akys pasebėjo maišiuką ant, kurio buvo parašyta, kad tai yra pelėdų pašaras, o Žana, kaip tik tokią ir laikė ant rankos. Mergina ištraukė pakelį ir išbėrė sėklas sau ant delno. Aišku, pelėda pirmiausia net neatpažino, kad tai maistas, tačiau po dešimties minučių su snapu pradėjo valgyti pašarą. Po kelių minučių burtininkės delne neliko nė grūdelio maisto, kurį buvo išbėrusi pamaitinti nuskriaustąjį gyvūną, todėl ji ją nuleido ant žemės ir leido paskraidyti kažkur netoli.
  Aišku, kad Mokslinčės pavardę nešiojanti burtininkė suprato, kad jos fenekas taip užpavydėjo, kad tuoj ausys nukris, todėl ji ištraukė kelis skanėstus ir įmetė į jo nasrus.
  - Na, kaip, patenkintas? - vis dar įpykusi ant pirmakursės, feneko paklausė Mokslinčė. Ji atsiduso, vis gi buvo labai sunervinta panelės Christinos, tad norėdama įsitikinti, kad ji nieko nedarys Žanos gyvūnams pridūrė:
  - Tikiuosi, kad daugiau nelysi prie mano augintinių, nes tada geruoju tikrai nesibaigs.
  Moteris nutaisė ryžtingą šypsenėlę ir atsistojo, ji žengė kelis žingsnius prie ežero ir ten į vėsų vandenį įmerkė savąsias rankas, o jos augintinis įmerkė baltas letenėles. Tuo pat metu prie jos atskrido Banga, kuri ramiai laukė šeimininkės prie jos portfelio, tikėdamasi išvysti dar skanaus pašaro.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Išgirdusi grifų gūžtos pirmakursė, kad teta Žana taip supyko ant mokinės, ir pati susipiktino ir atsakė:
- Šiaip tai teta Žana, jus esate visiškai neprotinga, nes pagal jūsų logiką aš nuskriaudžiau tą nukvakusią pelėdą, aš čia viską pridariau tai žinoma, aš ar ne, aš? - Susinervinusi tarė Kristina.
Kadangi profesorė ir mokinė buvo gamtoje, šalia ežero, iš kažkur pradėjo laipioti skruzdėlės, feneko ausytės buvo visos apgraužtos skruzdėlėmis, o mergaitė pažvelgusi į savo kojas iš karto lindo į vandenį ir taip tikėjosi jog skruzdėlės atšoks nuo kojų. Vargšo feneko ausys pradėjo šiek tiek kraujuoti, o prie pelėdos niekas nelindo.
- Šventas Jeronimai! Darykit kažką! Nes čia tuoj visi išlėks į orą!
Mokinė greitai panėrė po vandeniu ir visa šlapia atsisėdo ant kėdės kuri buvo šalia salos medžio. Kadangi jokio pledo nebuvo tad nuo šalčio drebėjo ant tos kėdės ir spoksojo į vargšą feneką. Bent skruzdėlių tų prakeiktų nebėra..

[Ariella Annė Brown]

Žana nenuleisdama nuo Christinos akių stebėjo ar tik ta pasiutusi mergiūkštė ir vėl neįsigrūs jos feneko į kuprinę, o tada išgirdo žodžius, kurie nugriaudėjo jos širdyje. Kaip jai negėda?- suko galvą Mokslinčė.
  - Christina Granger, jūsų augintinis yra jūsų atsakomynė ir už jo veiksmus atsakote jūs. Jeigu prižiūrėtumėte savo gyvūnėlį tokių nesąmonių nenutiktų, -įniršo Žana. Tuo pat metu ji paglostė feneko ausis ant, kurių buvo kelios skruzdžių įkandimo žymės. Burtininkė išsitraukė savo lazdelę ir nutaikė į Debesėlio ausis. Kelias minutes tylėjo ir bandė atsigauti nuo pirmakursės žodžių ir tada sumurmėjo burtažodį, kuris padarė taip, kad augintinis atrodė, kaip naujas. Moteris šį burtažodį pasakė tyliai ne be reikalo, ji nenorėjo, kad Grifų Gūžtos mokinė, kuri buvo viso labo pirmakursė bandytų panaudoti burtažodį ant savo ar kito pirmakursio augintinio, vis gi burtažodis nebuvo vienas iš lengvųjų.
   Moteris pažvelgė į dangų, artinosi audra. Tiesą sakant ji nežadėjo kažkur eiti kadangi reikėtų perplaukti ežerą, o per audrą to daryti tikrai negalima. Todėl ji tiesiog atsistojo pasiėmė feneką ant rankos ir nuėjo pasislėpti po ola, kad nebūtų visiškai permirkusi. Pati gali perplauk ežerą, o po lietum pabūt nenori...- nusišypsojo Žana, tačiau suprato, kad kitokių veiksmų imtis ji tikrai nenorėjo. Taip pat burtininkė, net nežadėjo kviesti pirmakursės Christinos pabūti kartu, kadangi buvo ne šiek tiek įsižeidusi. Kaip tokia mergaitė, kaip ji gali taip šnekėti? Negi tai yra taip paprasta? Tegul savo mintis ji pasilaiko sau...- galvojo Žana per rūką galvoje deliodama sakinius. Ji apkabino savąjį augintinį ir žvelgė į dangų, kuriame matėsi tamsūs debesys, kurie pranešė apie stiprų lietų.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Vėl girdint kasdieninius profesorių moralus, Kristina užsikimšo ausis mokytojos akivaizdoje ir murmėjo nesąmones.
- Jeigu prižiūrėtumėte savo gyvūnėlį tokių nesąmonių nenutiktų ir bla bla bla - pamėgdžiodama tarė neišsiauklėjusi mergaitė. Kilo baisus vėjas ir matėsi kaip artinosi audra. Kadangi Kristina visiškai neturėjo jokio skėčio, o per ežerą per tokį šaltį perplaukti ji tikrai nesiruošė, todėl sekė paskui kerėjimo profesorę. Profesorė nuėjo link olos, tad Kristina ėjo iš paskos. Matėsi, kad Žana nebemėgo pirmakursės, o grifiukė tikrai nebuvo iš tų vaikų kurie ilgam pyksta ant žmonių burtininkų. Jaunoji Granger atsistojo šalia profesorės ir kadangi oloje iš kažkur buvo žiobariškas arbatinukas, ji pasiėmė jį, įpylė į jį vandens ir užvirino. Mokinė šį kartą norėjo pasidaryti natūralios arbatos, o lauke juk buvo pilna žolelių ar kitokių augalų skirtų arbatai gaminti. Kristina greitai nubėgo iš olos atgal į baisų lietų ir nusiskynė kelias žoleles ir kitokių augalų. Grįžusi atgal į olą, buvo užkaistas jau arbatinukas, tad išsibūrė puodelių ir į juos supylė karšto vandens ir žolelių kartu su kitais augalais. Į arbatą gėrimas visiškai nepriminė, vaizdas buvo toks lyg į vandenį primestum žolių, bet bent buvo šilčiau. Kadangi Žana tikriausiai vis dar pyko ant grifų gūžtos pirmakursės, ji visados turėdavo kuprinėje dauguma eliksyrų ir vienas buvo iš jų, kurį atsigėrus burtininkas pamiršta pyktį kurį kėlė kada nors kitam burtininkui. Kristina supainiojo tą eliksyrą su kitu eliksyru ir įlašino kelis lašus į Žanos puodelį, tikėdamasi jog tai tas eliksyras. Eliksyras kurį buvo įpylusi mergaitė, buvo labai blogas kuris sukelia pykinimą, dar didesnį stresą ir nuo jo įmanoma net gi mirti. Iš kur tas eliksyras pas Kristiną kuprinėje buvo, ji niekaip nesuprasdavo, bet visados galvodavo jog tai yra eilinis eliksyras padedantis nuo nervų. Grifiukė priėjo prie profesorės su dviem puodeliais arbatos marmalo ir tarė:
- Žinau, kad pykstate, bet gal puodelis arbatos per tokį blogą orą padės?- paklausė nusišypsojusi mergaitė.
Na va, gal ji dabar ant manęs nebepyks, bet pala pala užuodžiu iš jos puodelio labai keistą kvapą, ar.. ar tai yra blogasis eliksyras? O ne, va dabar ji mane užmuš..

[Ariella Annė Brown]

   Ar Žana buvo įniršusi ant mergiotės? Be abejonės, ji norėjo į ją paleisti kokius nors kerus, tačiau nenorėjo prisivirti košės. Kadangi Granger buvo tokia nemaloni, o Žana nenorėjo su ja turėti reikalų nesakė jai nei žodžio. Pati pasigailės savo žodžių, kai neatsakysiu nė į vieną jos klausimą - piktai pamanė. Begalvodama ji pažvelgė į dangų, kuriame buvo daug debesų. Šie jai labai patiko, todėl modelis grakščiai atsistojo ir paėmė savo feneką į rankas, o tada išgirdo Christinos klausimą dėl arbatos, kad ir, kaip būtų gaila tikrai negersiu, taip prastai pagamintos arbatos, jau geriau ištversiu be jos -pripažino Žana ir patraukė puodelį toliau nuo savo augintinių ir pačios savęs.
   Mergina paėjo kelis žingsnius, kadangi audra jau po truputį rimo. Keli skaidrūs lietaus lašeliai nukrito Debesėliui ant nosies, o tas nusičiaudėjo. Mergina nusijuokė, vis gi nebuvo pratusi matyti čiaudėjančio feneko. Tačiau į tai nelabai kreipė demėsį, ji ramiai ant rankos laikė Bangą, kurią susirado čia, o pelėda jau buvo prie jos prisirišusi ir priėjo prie vandens, dar klias minutes galvodama: gal vis gi negražu su Christina nekalbėti, na, bet ji pati kalta. Vis gi, kaip šauksi, taip ir atslieps. Užsigalvojusi Mokslinčė net ne pastebėjo, kad audros debesys nuskrido šalin, o vietoj jų pasirodė saulutė, kuri spigino savo spinduliais tiesiai burtininkei į akis. Ji pasiėmė visus daigtus ir su savąja lazdele perkelė juos per ežerą, tą patį padarė ir su Debesėliu, o pelėda pati susiprato, kad šlapti nenori. Mergina įlipo į ežerą ir nuplaukė tolyn, kol galų galiausiai nebesimatė nei pirmakursės, nei jos katino.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Šalta. Ir šalta taip, kad net teleskopo objektyvas apledėjo. Tik Elliw, žinoma, nebūtų galėjusi pasakyti, kuri teleskopo dalis nušalo, nes žodžio "objektyvas" ji nė nebuvo girdėjusi. Žodžiu, buvo šalta. Ta proga logiškiausia Hogvartso mokinė Elliw išėjo į lauką. Normalu, kad ji iš karto sušalo ir ėmė skųstis. Kadangi daugiau niekam nebuvo įdomu, velsietė skundėsi teleskopui. Ar jam buvo įdomu, ji nežinojo, bet astronomijos prietaisas bent jau teikėsi išklausyti. Ar ką nors atsakė, Elliw nebūtų galėjusi pasakyti, nes jeigu atsakymas ir buvo, mergaitė jį pamiršo.
Klastuolė keliavo ežero link. Ji tiksliai neprisiminė, ar prie Hogvartso iš viso buvo ežeras, bet vis tiek kulniavo tvirtai ir užtikrintai. Jeigu ežero neras, vis tiek kažkur atsidurs, o tai jau ne taip ir blogai. Taigi Elliw ėjo.
Kažkurią akimirką beeidama ji paslydo ir nusivertė ant žemės. O gal buvo teisi, ir prie pilies išties egzistavo ežeras? Ten buvo slidu - šitą iš karto suprato netgi Elliw. Žinoma, tai nieko nepaaiškino (argi ežeras gali užšalti? Jis juk ne teleskopas!), tačiau trečiakursė sugebėjo atsistoti ir keliauti toliau. Suledėjęs teleskopas vis dar buvo jos rankose. Po kažkiek laiko (Elliw negalėjo prisiminti, kiek laiko ji ėjo) mergaitė pasiekė kažkokią keistą sausumą. Velsietė visiškai nesuprato, kas ten yra, tačiau įtarė, kad šioje vietoje teleskopui bus saugiau. Gal jis sugebės netgi atšilti? Tai būtų labai nuostabu, tačiau Elliw nežinojo, ar taip gali atsitikti, o netrukus ji ir neprisiminė, ko ką tik nežinojo. Nė nesistengdama prisiminti mergaitė kuo atsargiau pastatė teleskopą ant žemės ir apsižvalgė. Vis dar nežinojo, kur yra, tačiau viskas buvo ne taip ir blogai. Teleskopas buvo beveik sveikas, Elliw sėkmingai kažkur atėjo, o kad yra šalta, ji jau buvo pamiršusi.

[Alrisa Fuentes]

Bjaurus šaltis gnaibė pirštus ir Alrisa gailėjosi nepasiėmusi kailinių pirštinių, rastų beklaidžiojant Londono gatvėmis. Todėl sugrubusias rankas teko slėpti apsiausto kišenėse. Grįžti atgal paprasčiausiai tingėjo. O kam klampoti dar bent dešimt minučių pirmyn ir atgal, jei tikslas visai čia pat? Klastuolė dar rudenį buvo užmačiusi vieną nuošalią vietelę sau - salą ežero viduryje, kuri pasiekiama tik valtimi. Žinoma, dabar vandens telkinys buvo apledėjęs, bet ji spėjo, kad niekas ten nesilankys, kai lauke laikosi minusinė temperatūra. Šiandien norėjosi šiek tiek pabūti vienai, atsikvėpti nuo augintinių, mokslų, o svarbiausia - nuo tos kvaišos, kuri kiekvieną dieną nuodijo mintis.
Koja patikrinusi ledą mergaitė nusprendė kelią iki salos tiesiog nučiuožti. Juk šią akimirką ji galinti daryti ką nori, niekas nevaržo nematomais pančiais. Vienas, du ir juodas pavidalas nuskriejo baltai spindinčiu paviršiumi, užpakalyje plaikstantis skvernams. Akys, visą laiką klaidžiojusios po snieguotą kraštovaizdį, pakilo tik gerokai priartėjus prie tikslo. Deja, jos išvydo kažkokią nepažįstamą figūrą.
-Kas per… - juodaplaukė nepatenkinta susiraukė ir pradėjo stabdyti. Svajonės sudužo į šipulius, bet ji išprašys tą žmogų iš salos, kad ir kas jis bebūtų.
Likus keliems metrams Alrisa vos neapsivėmė - pasirodo, tai buvo toji bjaurybė. Ko ji čia atsitrenkė? Kad paerzintų? Jeigu šlykštynė tuojau nepasišalins, man vėl pasidarys bloga. Piktas žvilgsnis užkliudė nekaltai stovintį teleskopą, bet klastuolė astronomijos prietaisą nusprendė pasilikti pabaigai. Beliko tik susitvarkyti su šia nepageidaujama būtybe.
-Ei, besmegene! - paėjusi šiek tiek į šoną ji pagaliau užlipo ant žemės. Pasilenkusi grybštelėjo saują sniego, nors pirštai jau ir taip buvo lediniai. - Nešdinkis! - beveik tobulai apskrita gniūžtė nuskrido link nekenčiamo taikinio.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant sta... žemės. Na, ar kažko kieto, kas tikrai nebuvo stalas. Dėl šito Elliw buvo visiškai tikra, bet šią akimirką tai nebuvo labai svarbu. Jai labiau rūpėjo tai, kad aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus, taip pat ir tų trijų mergiūkščių, kurias Elliw būtų mielai pamiršusi. Nuostabi velsietės atmintis niekaip neleido to padaryti, tad ji stovėjo prie teleskopo ir svajojo, kaip neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija išnyksta. Deja, kad ir kokia sėkminga mergaitė būtų Elliw, šį kartą fortūna nuo jos nusisuko. Vos tik vaizduotė pademonstravo, kaip trys bjaurios mergiūkštės dingsta, saloje pasigirdo balsas. Ir ne šiaip sau balsas. Tai tikrai buvo viena iš tų bjaurybių. Ji kažką suriko, bet Elliw netrukus jau pamiršo, kas tai buvo.
Klastuolė piktai pakėlė galvą, bet tai padarė tik tam, kad gautų į nosį iš kažko balto. Pirmiausia, žinoma, ji pagalvojo, kad tai teleskopas, tad skubiai apsižvalgė. Didžiausia brangenybė tebestovėjo ant sta... žemės. Įniršusi Elliw žengė žingsnį neLiucijos link, bet užkliuvo už teleskopo ir plojosi ant žemės.
- Tai tu kalta! - kuo garsiau suriko ji, nors jau neprisiminė, dėl ko pyksta. Ir nelabai švelnus smūgis į veidą jau buvo pamirštas. Atmintyje liko vienas dalykas: dėl visko (kad ir kas tas viskas bebūtų) yra kalta tik neLiucija, ir ją reikia gerai pamokyti. Velsietė bandė atsistoti, bet ir vėl už kažko užkliuvo ir išsitiesė ant žemės. Tiksliau, šį kartą pataikė ant teleskopo, tad tiek įskėlė jį, tiek užsigavo pati.
- AUČ! - dar garsiau suriko ji, jau beveik pamiršusi, kad saloje yra ir dar kažkas. Sunkiai dejuodama gulėjo ant šaltos žemės ir dėl visa ko pakartojo:
- Tai tu kalta!

[Alrisa Fuentes]

Baltas blynas išsitėškė tiesiai bjaurybei į snukį, todėl pelnytai buvo galima pasidžiaugti šiuo laimėjimu. Bet užmigti ant laurų taip pat nebuvo gera idėja, mat mergiūkštės veidas netrukus persikreipė iš įniršio. Reikėjo skubiai imtis tolesnių veiksmų plano, kurio tikslas - užversti ją tokia milžiniška sniego lavina, kad ši neišsikapstytų. Visų pirma, Alrisa siekė, kad objektas nuvirstų ant žemės ir tuomet būtų lengviau įvykdyti savo sumanymą. Laimei, dėka neišmatuojamo šlykštynės protingumo, tuo buvo kuo puikiausiai pasirūpinta. Tiesa, iš pradžių klastuolė išsigando, jog ji bus negailestingai užpulta, tad skubiai lenkėsi paimti dar didesnę sniego porciją. Tačiau viskam išsisprendus tik šyptelėjo.
-Puiku... puiku... - murmėjo, šalimais mokinei rėkiant tą nuobodžią, tūkstančius, jei ne milijonus, kartų girdėtą litaniją. Kol ji bergždžiai bandė atsistoti greta skambant melodingiems traškančio teleskopo garsams, juodaplaukė apsižvalgė. Ieškojo pakankamos krūvos, kuri tiktų prispausti bjaurybę savo svoriu. Aišku, tai negalėjo apsieiti be kerų, bet ji juk trečiakursė - be jokios abejonės, kad susitvarkys. Deja, paieškas trukdė toji pati nuolat aimanuojanti mergiotė, todėl beliko tik prisiartinti ir paspirti į veidą šiek tiek sniego. Paniekos iškreiptos lūpos prašmėžavo kažkur apniukusio dangaus fone bei pradingo, kad kitą kartą sugrįžtų kiek daugiau pasitenkinimo turinčia šypsena.
Alrisa nekantriai pasuko link nusižiūrėtos pusnies. Ištarusi burtažodį tik iš penkto sykio, kai jau stovėjo ant kantrybės praradimo ribos, pakėlė ją. Akys pergalingai sušvito ir klastuolė atsigręžė į gulinčią kvėšą.
-Dabar tau galas.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo gulėjo ant stalo žemės. Vis dėlto jis gulėjo ne tik ant žemės, jis gulėjo ir po kažkuo. Elliw prireikė gerų kelių akimirkų, kad suprastų: tas kažkas yra ji pati. Tiesa, ji jau buvo pamiršusi, kas čia atsitiko, tad negalėjo suvokti, kodėl astronomijos prietaisas guli po ja. O gal tai ji pati guli ant savo brangenybės?
Deja, velsietė nespėjo išspręsti šio neįtikėtinai sunkaus uždavinio. Teleskopas ir toliau gulėjo, ji taip pat. Bet visas mintis reikėjo skubiai nutraukti: kažkas prašneko. Elliw neprisiminė, kad čia dar kažkas būtų, tad gerokai išsigandusi pakėlė akis. O tada supyko. Iš kur šita bjaurybė čia atsirado? Tai buvo ne kas kitas, o neLiucija - viena iš trijų šlykščiausių mokyklos mergiūkščių! Teliko tikėtis, kad ji neatsivedė su savimi ne neLiucijos ir ne ne neLiucijos. Bet kam jai reikia to daikto, kurį ji laikė (?) netoli savęs.
- Tau visai negerai su galva! - suriko Elliw ir pabandė atsistoti. Pasisekė gal iš trečio karto ir štai - rudaplaukė stovėjo ant kojų ir neapykantos kupinomis akimis žiūrėjo į neLiuciją ir tą neaiškų daiktą. Kad ir kas tai būtų, atrodė pavojingai. Nelaimei (o gal kaip tik laimei), Elliw netruko pamiršti, kas ten turėjo būti ar buvo pavojinga, tad atsargiai žengė žingsnį neLiucijos link. Po akimirkos prisiminė teleskopą, tad nuskubėjo atgal jo pasiimti. Pasilenkusi vos nenusivertė ant žemės, bet šį kartą pasisekė, ir netrukus didžiausia pasaulio brangenybė jau buvo saugiai (?) įsitaisiusi mergaitės rankose.
- Tai tu kalta! - riktelėjo velsietė, nors neįsivaizdavo, dėl ko kaltina neLiuciją. Taip, ji kalta dėl absoliučiai visko! Elliw ketino prieiti prie bjauriosios mergiūkštės ir gerai trinktelėti jai į galvą teleskopu. Deja, nepasisekė. Vos prisiartinusi prie tos neįtikėtinai šlykščios mokinės rudaplaukė paslydo ir nugriuvo tiesiai jai po kojomis.

[Katerina Petrova]

   Kiekvieną rytą atsikėlusi Katerina, pirma ką padaro tai pažvelgia pro savo kambario langą. Pro langą ji kiek vieną kartą pamato tolumoje tyvuliuojantį ežerą ir kaip nuo ežero bangų atsispindi saulės spinduliai. Tokiu būdu ji pradeda savo dienos rytą.
   Šį rytą tai pat viskas ir vyko. Katerina atsikėlė, išlipo iš lovos ir nuėjo prie lango į ežero puse. Ežeras ramiai bangavo, o saulės spinduliai maudėsi ežero bangose. Mergina pasigrožėjusi kelias minutes nuostabiu vaizdu nužingsniavo ruoštis pamokoms. Kelis žingsnius nutipenusi nuo lango ji sustojo, apsisuko ir grįžo atgal prie lango. Dar kartą įdėmiai pažiūrėjo pro langa į ežerą ir kai ką pastebėjo ko niekada nematė. Ji to nepastebėjo, nes niekada ten to nebuvo. Ji pamatė salą ežero viduryje. Ji nebuvo didelė, bet nebuvo ir maža. Katerina susimąstė. Kaip...kaip ji ten atsirado ? Niekados jos ten nebuvo. Tai kaip ? Na nesvarbu kaip, bet po pamokų būtinai nueisiu prie ežero. Gal ką pavyks... Mergina geroms kelioms minutėm buvo paskendusi savo mintyse. Bet ją iš minčių jūros ištraukė jos kambariokė. Katerina atsipeikėjusi greitai susirinko daiktus ir nukeliavo į pamokas.
  Kai baigėsi visos pamokos Katerina nieko nelaukdama nužingsniavo prie netoli esančio ežero. Nuo mokyklos iki ežero tiesė akmeninis keliukas. Mergina būtent juo ir nužingsniavo prie ežero. Katerina iš tolo pamatė prie ežero išstumta laivelį. Kaip atsirado sala tai tikriausiai atsirado ir šitas laivelis. Su juo  tikriausiai galima nuplaukti iki salos. Bet man vis tiek neaišku kaip ta sala čia atsirado. O jei aš sėsčiau į valtį ir nuplaukčiau iki salos ?  Kaip Katerina galvojo taip ir padarė. Nieko nelaukdama nustūmė valtį į ežero bangas, o po to pati įšoko į valtį. Pasiėmė į rankas irklus ir pradėjo irkluoti. Tai po truputį tolo nuo kranto, bet vis artėjo link salos. Kol Katerina priplaukė salos krantą pradėjo temti. Reikia greičiau čia apsižiūrėti ir grįšti atgal nespėjus saulei nusileisti. Nenoriu, kad mane kas nors pastebėtu. Tad mergina greitai iššoko iš valties. Tada valtį išstūmė į krantą, kad nenuplauktu kol ji vaikštinės po salą. Kai viską padarė apsisuko ir pažiūrėjo į toli. Prieš akis pamatė didelis ir pavojingas džiungles. Iš nuostabaus vaizdo mergina garsiai išreiškė savo mintis :
     -   Džiunglės ? O ne galėjo kažko kito būti ? Būtent džiunglės kuriose slypi begalė pavojų.
Mergina nebuvo itin drąsi, bet nebuvo jau tokia ir baikšti. Ji neišsigando džiunglių ir jose slypinčių pavojų. Ji tvirtu žingsniu žengė į džiunglių giluma. Vaikščiodama po džiungles ji pamatė išmėtitas nuotraukas. Tuose nuotraukose buvo vienas ir tas pats žmogus. Jaunas, šviesiai plaukais, giliu žvilgsniu, aukštas. Iš jo aprangos galėjom spręsti, kad jis gyveno šioje saloje. Katerina laikydama rankoje nuotraukas keliavo toliau. Ir rado dar viena nuotrauką, bet ant jos buvai kai kas parašyta. Katerina garsiai perskaito :
      -   Jei kiekvienas tikės tuo, kad viskas baigsis gerai - pasaulyje nebebus ko bijoti. Ir ką tai galėtu reikšti ?
Mergina visiškai nesupratusi šių žodžių reikšmės ėjo toliau. Po kokių dešimt minučių ėjomi ji rado dar vieną nuotrauką ir ant vėl tai pat buvo kai kas užrašyta. Katerina tai garsiai perskaito :
      -   Priėję pabaigą, žmonės juokiasi iš baimių, kurios kankino juos pačioje pradžioje. Ką tai reiškia ? Kokia pabaiga ? Kokios baimės ?
Mergina perskaičiusi tekstą parašyta ant nuotraukos pakėlė akis ir pamatė kaip stovi ant salos kranto. Nors prieš nuotrauką paimant ji stovėjo džiunglių viduryje. Kas čia vyksta ? Aš jau nieko nebesuprantu. Manau man laikas grįšti. Katerina nieko nelaukdama grįžo prie valties ir nuplaukė atgal į mokyklą. Ten ji jautėsi tikrai saugiau nei saloje. Kai atplaukė į mokyklą jau buvo sutemę ir reikėjo visiems grįšti į kambarius. Mergina grįžo į kambarį ir nuėjo miegoti, nes buvo labai pavargusi po dienos nuotykių. Kita ryta Katerina atsikėlė ir priėjo prie lango. Ilgai ir įdėmiai žiūrėjo pro langą, bet salos ežero viduryje ji jau nebematė.                                                                                                                                                                 

[Matthew Turner]

Kad ir kaip norėjosi išgerti, Matthew to nedarė. Pažadėjo sau daugiau mokinių (ypač Dori Mendel) akyse įkaušęs nesirodyti. Laikas, kol vaikai lakstė po Hogvartsą ir jo apylinkes, siaubingai prailgo. Vis dėlto profesorius, užuot ištaisęs spėjusią išaugti namų darbų krūvą, nutarė pamiegoti. Atsibudo kaip tik laiku, kad spėtų nulėkti į galutinį varžybų punktą - salą ežero viduryje.
Laimei, valtelė buvo vietoje, tad profesorius be vargo nusigavo į reikiamą vietą. Ten paklojo keletą pledų ir išsitraukė vaišes, kurias sudarė keletas pyragų, moliūgų sultys, sveikuoliški sausainiai bei, žinoma, populiariausi vaikų mėgstami saldainiai - visokio skonio pupelės bei šokoladinės varlės.
Matthew nuoširdžiai tikėjosi, kad besivaržantys mokiniai bent kiek mėgaujasi šiuo užsiėmimu. Jam pačiam atrodė, kad tai yra labai neblogas komandos formavimo būdas, bet ką ten gali žinoti? Argi šiais laikais paaugliams iš viso kas nors patinka? Bent jau jis, Matthew, tikrai nesugebėjo įtikti. Stengėsi būti geras tėtis bei daryti įdomias ir originalias pamokas, tačiau vis tiek mokiniai nebuvo patenkinti. Tai buvo kiek liūdinanti mintis, kuriai kažkokiu būdu reikėjo nepasiduoti. Ne, dabar bus smagu. Jie ramiai pavalgys, paplepės, pasidžiaugs dalyvaujančiųjų pasiekimais. Galbūt klastuoliai pagaliau supras, kad Matthew nėra toks jau nevykėlis? O ką daryti, jeigu aš esu nevykėlis? susimąstė Turner įsitaisęs ant vieno iš pledų. Nekantriai laukė, kada čia pasirodys mokiniai. Šiek tiek prisibijojo, kad jeigu tai artimiausiu metu nenutiks, jis ir vėl nueis miegoti. Smėlis buvo pakankamai minkštas, kad tai padarytum. Atrodė pernelyg viliojančiai.
Suprasdamas, kaip nevykusiai atrodytų, Matthew atsistojo ir pradėjo lėtai vaikščioti salos pakrante.

((Laikykit, kad Matthew mokyklos krante kiekvienai komandai paliko po valtelę))

[Alrisa Fuentes]

Klastuolė galutinai įsitikino, kad bjaurioji bendrakoledžė nėra nusiteikusi numirti ir sunkiai atsiduso. Laimei, šioji nebuvo skystablauzdė bei prisiartinusi pasiėmė užuominą. Lengva šypsena slystelėjo veidu, kai paaiškėjo, kad kita stotelė bus paskutinė. Nebedaug liko kęsti su ta kvaiša. Džiaugėsi stodamasi Alrisa, sekdama šįsyk niekur neskubančią partnerę. Tai pasirodė keista, nes praeitą kartą ji skuodė lyg akis išdegusi. Tarsi būtų išanalizavusi visus veiksmus, pasakytus žodžius ir iš to pasidariusi atitinkamas išvadas. Deja, juodaplaukė buvo toks žmogus, kurio nebuvo įmanoma prognozuoti.
-Ei, tu! Judinkis! Gal ten bus galima pavalgyti... - pralenkusi mergiotę suburbėjo. Akimirką bandė prisiminti užuominą, tačiau netrukus tiesiog gūžtelėjo pečiais - kryptis buvo duota. Taigi, išsiveržusi į priekį ji pasiekė ežero pakrantę, prie kurios plūduriavo keletas pririštų valčių. Pakėlus galvą subolavo sala. Tapo aišku, kad ten ir reikia plaukti. - Na, gyviau! Gyviau! - dar paragino.
Vis dėlto neilgai lūkuriavo, todėl Alrisai neteko numirti iš bado. Pradžioje tikėjosi, kad valties nereikės irkluoti, nes bus užburta, bet to laukti iš nemokšos profesoriaus buvo itin kvaila. Taigi, teko paimti irklus ir sunkiai plūktis su jais. Neprašė šlykščiaplaukės pagalbos, nes neabejojo, kad toji ne tik nepadės, bet dar labiau viską sugadins. Tad visiškai išsekusi, tačiau nepalūžusi klastuolė pasiekė salą.
Dvėsuodama ji nuropojo ant pledo ir išskėtusi rankas bei kojas nugriuvo ant jo.
-Uf... Nebesportuosiu iki kitų metų... - atsiduso mokinė. Užsiauginau pakankamai raumenų per šitą nesąmoningą renginį, kad galėčiau duoti kam nors į snukį. Dėl šios priežasties pagaliau kilstelėjo galvą ieškodama nevykėlio Matthew, bet vietoj to pamatė... maistą! - Oooooo... - išsprūdo kitas atodūsis, šįkart kur kas džiaugsmingesnis.
Keturpėsčiomis juodaplaukė pasiekė gretimą pledą ir pradėjo puotą.