[Juzefas Levinsas]

Mergaitė tikino, kad jai tas pats, kaip Auris elgiasi. Tačiau buvo akivaizdu, jog jai tikrai nebuvo tas pats. Dabar Juzefas jautėsi išties pyktelėjęs ant draugo. Kai taip, tai jis būna visų mokinių pagalbininkas, o ką Leticiją verčia galvoti? Jeigu nieko nedaro, tai bent neišsiduotų.
Tačiau Juzefas suprato, kad ne dėl Aurio Leticija verkia. Jeigu su grifiukės įtėviais viskas būtų gerai, tuomet ir Senklerio elgesys tikriausiai nekeltų tiek klausimų. Profesoriui buvo pirmakursės išties labai gaila. Tačiau ką jis dabar galėtų padaryti? Leticija turi kur grįžti, kad ir kaip ten bebūtų, ji gyvena su įtėviais. Jis tiesiog galės pasidomėti mergaitės situacija vasarą. O dabar? Ką jam daryti dabar? Juzefas nemoka guosti.
- Kas čia darosi? - iš nežinia kur išlindo bibliotekininkė. Ji žiūrėjo tai į verkiančią Leticiją, tai į ant žemės paguldytą knygą. - Ar šita mergaitė buvo uždraustajame skyriuje?
- Ne, ne, - atsakė beplaukis. - Šitą knygą buvau pasiėmęs aš. O čia visai kitos bėdos, - turėjo omenyje ašaras.
- Ar ją dar naudosite? - pasiteiravo moteris apie knygą.
- Jau nebe.
- Tuomet paimsiu, - bibliotekininkė pakėlė kerais į orą knygą ir pradingo.
Atrodė baisiai nepatenkinta, tikriausiai pamanė, jog bibliotekoje verkti - ne vieta, tačiau prie vieno iš profesorių nieko sakyti nedrįso. Juzefas jautėsi dėkingas jai už prablaškymą, tačiau moteriai nuėjus ir vėl pasijuto labai nesmagiai. Nežinojo, kaip toliau elgtis.

[Leticija Mendel]

Ji niekaip nevaliojo sustoti. Beverkiant norėjosi susmegti į sofą. O tada dar pasirodė bibliotekininkė. Bėdos man tik ir tereikėjo. Bet profesorius Levinsas pasakė, kad knyga išvis jo paimta, ne jos ir bent ši problema pasišalino.
- Ačiū. - Padėkojo pro ašaras ir atsistojo.
- Man... Man reikia eiti. - Išmikčiojo ir pasileido iš bibliotekos. Nežinojo dar kur norėtų nubėgti. Bet turėjo pabūti viena ir nusiraminti. Bijojo vasaros, bijojo ateities. Pasiilgo savo tėvų. Pasiilgo paprastų gerai pažįstamų dienų. Baik, taip niekada nenustosi. Sakė sau bėgdama iš didelės bibliotekos. Pagaliau ištrūko iš jos ir išlėkė pro duris. Tada pasileido kažkokiais nežinomais koridoriais tolyn. Bėgo nelabai žinodama kur. Ieškojo atkampios ir niekieno nelankomos vietos.

[Juzefas Levinsas]

Labai tikėjosi, kad pasirodžius bibliotekininkei Leticija suvaldys ašaras. Deja, taip nebuvo. Mergaitė verkė graudžiai, o Juzefas nežinojo, ką jam daryti. Norėjosi dar kartą pasakyti, kad viskas bus gerai. Bet juk ji suvokė, kad nebus. Pati taip sakė. Ir ji teisi.
Profesorius to nesitikėjo, tačiau grifiukė atsistojo ir pasakė, kad jai reikia eiti. Ar Juzefas yra didelis savanaudis, jog širdyje dėl to apsidžiaugė? Ar pats su Leticija elgiasi geriau nei Auris, jeigu paleidžia ją verkiančią kažkur bėgti?
Gal jis turėjo dar kažką pasakyti. Galbūt vytis mokinę. Tačiau nepadarė nei to, nei ano. Tik pasijuto ramiau, nes dabar jau nebekankino klausimas, ką jam daryti. Nebeliko ko guosti. Aš jai tikrai parašysiu, pažadėjo sau.
Tuomet galiausia nuėjo pas bibliotekininkę, kuri, laimei, jau buvo grįžusi iš uždraustojo skyriaus. Ji pasižymėjo, kokią knygą pasiėmė profesorius. Ir tada Juzefas išėjo iš patalpos.

[Auris Senkleris]

Auris rankose laikė padėklą su pora lėkštučių bei puodelių. Lėkštutėse gulėjo dailūs obuolių pyrago gabalėliai. Puodeliuose buvo juoda kava. Kurią jie mėgo. Erka kaip ir jis mėgdavo juodą kavą. Senkleris įžengė bibliotekon. Taip. Dėl tokio veiksmo, kad įsinešė maisto į ją bibliotekininkę galėjo ištikti širdies smūgis. Bet pastaruoju metu ji nelabai kreipė dėmesio į Aurio išsišokimus. O tas ieškojo Erkos. Norėjo su ja pasišnekėti. Šiaip. Apie bet ką. Kartais taip darydavo vakarais Hogvartse.
Dar buvo rudens pabaiga.
Pastebėjęs merginą ant sofos priėjo ir ant staliuko nuleido padėklą.
- Užsiėmus? Galiu prisėst? - Šyptelėjo jai. Norėjo su ja leisti laiką. Kartais bijodavo, kad atsiradus Eion ar Timočiui jie galėjo atitolti, o jau to visai nenorėjo.

[Erka Forrm]

  Erka sėdėjo bibliotekoje, ant sofutės. Tikrino mokinių darbus. Kodėl bibliotekoje? Ne, ne todėl, kad ten buvo tylu ar panašiai, tiesiog bibliotekoje buvo įvairių knygų apie magijos istoriją moksleiviams - Erka kartais turėdavo jas atsiversti, kad suprastų, ką norėjo pasakyti vienas ar kitas mokinys, mat jų darbuose dažnai atsispindėdavo šių knygų fragmentų. O kartais ir šiaip prireikdavo knygų pagalbos - būdavo, kad Erka turėdavo eiti tikrinti, ar mokinio parašyti dalykai yra teisingi.
  Tą akimriką išgirdo labai mylimą ir pažįstamą balsą. Mergina iškart atsitiesė ir šyptelėjo.
- Auri! - nudžiugo jį pamačiusi, o tada akys nukrypo į jo laikomą padėklą. - O, duok, aš tokia alkana! - paėmė iš jo padėklą ir pradėjo kramsnoti vieną iš pyrago gabalėlių. - Na, kokiu reikalu?

[Auris Senkleris]

Auris pastūmė padėklą arčiau merginos ir atsisėdo ant sofos. Pasiėmė savo kavą. Pyrago neėmė. Jei Erka norės antro, tai galės pasiimti jo.
- Šiaip ieškojau tavęs. Taisai namų darbus? - Užklausė. - Kai buvau mokinys tai su magijos istorija turėdavau problemų. Ne visada kruopščiai atlikdavau namų darbus ir ne visada susikonspektuodavau pamokų medžiagą. Išmokdavau gerai tik tai, kas būdavo susiję su dievais ir legendomis. - Nuklydo į senus prisiminimus.
- Kaip tau sekasi įsivažiuoti į mokslo metus? Man jau per pirmą pamoką reikėjo paskirti Eliotui Llewellyn areštą įsivaizduoji? - Buvo kažkaip nesmagu, kad mokslo metai prasidėjo tokiu įvykiu. Ir iš vis šie metai prasidėjo keistai. Atsirado Deklanas, o dar pokalbis su Leticija apie Džamilę. Visokių įvykių buvo tiesiog iki kaklo.

[Erka Forrm]

- Taip, taisiau, bet kalbėtis su tavimi ir dar valgyti pyragą yra milijoną kartų geriau! - juokėsi. Jai dabar taip to reikėjo, tiesiog pasikalbėti ir, žinoma, pavalgyti.
  Auriui nuklydus į prisiminimus, Erka šyptelėjo.
- Nesijaudink, Auruži, aš magijos istorijos ir dabar nemoku, - nusijuokė, o tada jos žvilgsnis vėl nukrypo į kalną namų darbų. Atrodė, laukia sunki popietė.
  Bet va kai Auris pradėjo kalbėti apie areštus, Erkos veidas persimainė, Tai nebuvo lengva ar maloni tema.
- Manęs jis kol kas tik nesustodamas klausinėja. Bet čia tik per pamokas. A, dar visą laiką kažką juokiasi su kažkokiu tai Džefu, - atsiduso. - Tačiau metų pradžioje aprėkė, bijau, kad tai neprasidėtų pamokose, mat nežinau, ką tokiu atveju daryti. - gūžtelėjo pečiais. - Beje... Žinai tokią Kaedę? Iki šiol ji man į akis nekrito, tačiau prieš kokią savaitę... Žodžiu, viena mergina šiek tiek pasišaipė iš Elioto sesutės, tačiau man net nespėjus jos sudrausminti, Kaedė spyrė tai Evai į krūtinę taip, kad ši pargriuvo, o paskui, man pradėjus aiškintis, aprėkė... - Erka sunkiai sunkiai atsiduso.  - Ir ką man daryti?!
  Kelias minutes pasėdėjusi, kol vėl visiškai nurimo, pradėjo kalbėti toliau:
- O tas Deklanas tau giminė, ane? Ir kaip su juo? Visa kita man lyg ir gerai, aišku, Eion pasinaudoja kiekviena pamoka, kad gadintų man gyvenimą. Esu tikra, kad per vieną iš pamokų būtent jis numetė detonatorių klasėje, tačiau prie jo aš jau pripratus.

[Auris Senkleris]

Senkleris šiltai nusišypsojo merginai. Apėmė švelnumo jausmas.
- Tu labai greitai užaugai. Atrodo visai dar neseniai buvai mokinukė. - Džiaugėsi dėl to, kad ir suaugusi Erka džiūgauja jį matydama. Jis labai norėjo išlaikyti tai, ką jie sukūrė per daug metų. O dar staiga šovė mintis, kad sutiko šitą mergaitę tada, kai buvo tik metais vyresnis už jau suaugusią Erką. Koks tada buvo jaunas. Ir dar taip įklimpęs į savo tamsius reikalus. Neapsisprendęs kaip gyventi.
- Kodėl sugalvojai pasirinkti būtent magijos istoriją? - Tas jau seniai buvo įdomu.
- Aprėkė? O kodėl? Kas ten atsitiko? - Tas Auriui visai nepatiko. Kodėl Eliotas taip elgiasi?
- Šiaip tikrai jis labai smalsus. Jis vieno mano draugo sūnus. - Eliotas jau labai daug sau leidžia. Galvojo.
- Pirma, papasakok kas ten nutiko, tada pagalvosiu ką daryti panašiu atveju, jei Eliotas imtų išsišokti. Aš jį gerai pažįstu. - Su Kaede kažkaip susidurti neteko.
- Žinau ją. Bet neteko daug bendrauti. Na aš tokiu atveju... - Susimąstė ką gi pats su ja darytų. - Tai negerai, kad taip pasielgė su ta mergaite. Nors gynė miriam. Ir negerai, kad negražiai su tavimi kalbėjosi. Na nežinau. Pirma, gal kviesčiau ją vieną pasikalbėti po pamokos. Paaiškinčiau, kad smurtu spręsti visko negalima. Pirma, tai manau taip daryčiau. Pasakyčiau, kad mano darbas užtikrinti visų, net ir tos mokinės, kuri tyčiojosi saugumą. Ir kad ji vis tiek bus nubausta bet kokiu atveju. - Dėstė savo mintis. - Ar iš Miriam dažnai tyčiojasi? - Pasiteiravo. Buvo įdomu ką pasakys apie tai Erka. Jei sužinotų kažką, tikrai įsikištų.
- Taip. - Atsiduso. - Jis mano giminaitis. Jo tėvas mano pusbrolis. Na jis yra mano senelio brolio sūnus, tai vadinu jį pusbroliu. Mes labai nesutarėm mokyklos laikais. Jis nelabai gražiai su manimi elgėsi. Paskui aš irgi. Na aš gyniausi nuo jo. Et... Nelabai smagi istorija. O paskui jis dingo. Ir apie Deklaną net nežinojau. Jis truputį mane nervina atvirai sakant. Bet nieko. Kaip nors jau susitvarkysiu. - Šyptelėjo.
Eion. Na kodėl šitaip yra? Dėl galybės dalykų jiedu susitarė. Bet kodėl jis taip elgiasi su Erka?
- Kaip tu įsivaizduoji kodėl jis taip elgiasi? Norėčiau kažkaip padėti jums geriau sutarti. Jūs abu man tokie svarbūs. Taip norėčiau, kad abu jaustumėtės gerai.

[Erka Forrm]

- Nu va, nebeaugu, vadinasi - senstu, - pokštu atsakė į Aurio žodžius. Tokoso švelnumo temos, nors ir buvo mielos, Erkai buvo gana sunkiai. Ne, jai tikrai jos patiko, bet ji tiesiog nežinodavo, ką į tai atsakyti.
- Ai, žinai. Galvojau, kad mažiausiai nesąmonių, dėl kurių klasėje vyks chaosas. Na, kokių vienaragių ar užkeiktų knygų nebus, - gūžtelėjo pečiais. - Bent jau taip galvojau, o kaip dabar yra, aš jau nebežinau, - dar vis dėl pridėjo.
  Auriui paklausus, kas ten nutiko, Erka susiraukė. Net pati tiksliai nežinojo, ko Eliotas ėmė staugti ant jos. Lyg niekur nieko. Bet Erka visgi ėmė pasakoti šią istoriją.
- Hm... Kad net nežinau... Užmačiau jų sesutę, tačiau neatpažinau, kad jie giminės. Maniau, ši jaunesnė, bet tikrai, tikrai švelniai ir gražiai paklausiau, ar ši kartais nepasimetė. Na žinai, kaip jūs su Timočiu, gal irgi su kokiu darbuotoju gyvena. Tada atsiradu Oliveris su Eliotu, o pastarasis ėmė ant manęs rėkti. Pavarė kelias minutes, o paskui lyg niekur nieko: mokysimės mes apie tą, ar apie aną ir panašiai. O ką jis per tavo pamoką padarė?
  Erka atsiduso. Aurio žodžiai nestebino - jis dažniausiai taip ir elgdavosi, tačiau Erkai tai atrodė lyg aukštoji matematika.
- Bandysiu, kas belieka... - atsiduso. - O be to karto, kažkaip, kad tyčiotųsi iš Miriam, aš nepastebėjau. Bent jau tikrai ne per mano pamokas.
  O kalbai pasisukus apie Eion, Erkos lūpas paliko dar vienas, tik šįsyk sunkesnis, atodūsis.
- Viską ką žinau, tai tik tai, kad jam tai labai labai patinka, - atsiduso. - Bet nieko, kaip nors aš jį iškentėsiu, ar turiu pasirinkimą? Jei nori dirbt, teks jį kentėt, - toliau dėstė savo mintis.

[Auris Senkleris]

- Va aš tai tikrai senstu. - Šyptelėjo jis.
- O šit kaip. Mokiniai turbūt ir iš paties ramiausio dalyko gali sukelti didžiulį sąmyšį. Taip jau išeina jiems. - Visai jam nepatiko ta istorija ir Elioto elgesys.
- Jei kada toks jo elgesys pasikartotų neleisk jam šaukti ilgai. Pertrauk jį. Tai tu esi ta, kuri valdo padėtį, ne jis. Nešauk ant jo, tiesiog griežtai pasakyk, kad valdytų savo emocijas ir kad elgtųsi mandagiau. Jeigu taip pasikartotų vėl tada jau gali imtis griežtesnių priemonių. Galbūt atimti taškų, skirti areštą ir panašiai. Ai, supranti jis per mano pamoką išmėgino užvaldymo užkeikimą ant savo draugo. nors kelis kartus pasakiau, kad to nedarytų. - Papasakojo apie tą dieną.
Auris svarstė ar rašyti apie tai Dafydd ar ne. Nutarė, kad gal ne šį kartą.
O štai kalba apie Eion vėl atrodė kaip akligatvis.
- Nenoriu visko dar labiau pabloginti, nenoriu jūsų versti bendrauti. Bet jums abiem taip negerai, juk gyvename kartu. Kaip tau atrodo Erka, kodėl, dėl ko kyla jūsų nesutarimas? Tu žinoma negali pasakyti kodėl taip yra iš Eion pusės. Bet kaip jautiesi tu pati?

[Erka Forrm]

- Ne tu vienas, deja, toks pasaulis, - šyptelėjo Auriui pasakius, kad tai jis sensta. Bet ne, Erka negalėjo su tuo sutikti. Ji jautė, kad dirbdama šį darbą sensta, bet visgi jis jai patiko.
  O štai Auriui pradėjus pasakoti, kaip ji turėtų elgtis, vienu metu ir supyko ir įdėmiai klausėsi. Iš vienos pusės taip, ji tikrai iš to daug išmoktų, tačiau Erkai širdis neleido visko daryti taip, kaip sakė Auris - negi ji pati nesugalvos išeities?
- Žinai, klausimas, ar vaikai kreipia į tai dėmesį... - atsiduso, atsakydama vienu metu ir į griežto kalbėjimo, ir taškų atėmimo bei arešto temas. - Oho! - sukluso, išgirdus, kad Eliotas ant draugo bandė panaudoti užvaldymo užkeikimą. - Tokio jau nesitikėčiau... Bet spėju, jis ir po arešto nesupranta, ką blogai padarė, ar ne? Turbūt tik gailisi, kad nepavyko... Daugiau bent tavo pamokose nebandė? - paklausė. - Pala pala, tikiuosi jam nepavyko, ar ne? - stiaigiai paklauso, nes suprato, kad to negirdėjo.
  Auriui tos temos apie Eion nebaigus, Erka ir vėl atsiduso.
- Auri, suprask, aš tikrai nesistengiu su juo pyktis, tikrai stengiuosi jį priimti, tačiau nieko nebūna aš nesuprantu, arba jis to nenori ir specialiai taip elgiasi, arba tai tiesiog neįmanoma. Patikėk, neapykantos jam nejaučiu, tikrai stengiuosi su juo sutarti!

[Auris Senkleris]

- Taip. Kartais tikrai nekreipia ir tai nepadeda.  Tada reikia ieškoti išeičių. Dažniausiai bandau prisiminti save panašaus amžiaus. Prisiminti kas man patikdavo, kas nepatikdavo. Kas priversdavo paklusti ir panašiai. Supranti bandant įsijausti į mokinio vaidmenį kartais galima atrasti būdą kaip jį sutramdyti. - Erka pataikė į dešimtuką su savo klausimu. Ar Eliotas suprato ar ne ką blogo padarė. Auris atsiduso.
- Jam nepavyko. Žinoma, kad nepavyko. Dar per mažas. Ir daugiau nebandė. Išskyriau jį su draugu, todėl kol kas yra ramesnis. Tu irgi gali neleisti jiems sėdėti kartu. O štai kiek Eliotas supranta ar supranta, kad pasielgė blogai. Jam tai yra nuotykis. Po kiekvieno arešto pasikalbu ir bandau paaiškinto kodėl jis skirtas. Kai skiri kažkokią nuobaudą turi pasakyti kodėl taip pasielgei. Aš manau, kad Eliotas supranta, kad negerai daro. Bet jo noras viską išmėginti ir tai, kad niekada negalvoja apie pasekmes tą supratimą užgožia. - Ką daryti? Kaip galėtų pagerinti tą Eion ir Erkos santykį?
- Aš nesakau, kad bandai pati su juo pyktis. Tiesiog suprantu, kad nėra gera ir smagu, kai vyksta visokie susikirtimai su Eion. Tiesiog galvoju ką dėl to galima padaryti. Galbūt galėtume visi kažkur išeiti? Kaip tau atrodo? Gal reiktų mums trise apie viską pasikalbėti?