0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Katerina Atėnė Sabel

  • ***
  • 150
  • Lytis: Moteris
  • Your enemy might be your own mind.
Bibliotekininkės kabinetas
« Prieš 7 metus »
Šalia uždraustojo skyriaus, nuo bibliotekos atskirto auksine grandine, yra durys ant kurių kabo sidabrinė lentelė su išgraviruotu užrašu - "Bibliotekininkės kabinetas". Pravėrus duris atsiveria erdvus, šviesus kambarys aukso spalvos sienomis. Virš durų nupiešti sidabriniai sparnai, o po jais parašyta „Herrens engel“. Ant tamsaus medžio stalo krūvomis buvo sudėti laikraščiai, laiškai ir šiaip įvairūs dokumentai. Taip pat pieštukinė pilna pieštukų, rašiklių ir panašių rašymo priemonių. Knygų lentynoje buvo sudėtos bibliotekininkės knygos. Jos buvo ir žiobarų, ir burtininkų autorių. Sudėtos pagal abėcėlę. Spintelėje buvo galima rasti puodelių, arbatžolių, kavos, cukraus ir įvairių saldumynų žinoma. Kabinete buvo tobula tvarka, kurią palaikė burtai.
Pasaulis nėra padalytas į gerus žmones ir Mirties Valgytojus.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Bibliotekininkės kabinetas
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
Varniukė kaip visada atskubėjo į biblioteką. Neradusi maloniai nusiteikusios bibliotekininkės, nuskubėjo link užburtosios lentynos. Bet, deja to, ko norėjo mergaitė, lentyna nedavė. Davė tik seną knygą, kurią Claudie jau buvo perskaičiusi. Kadangi biblioteka buvo didelė, o mergaitės norima knyga apie vilkatus buvo viena, tai ji nesivargino jos ieškoti. Nusprendė, kad verčiau paieškos pačios bibliotekininkės.
Praėjusi beveik visą biblioteką, ji šalia uždraustojo skyriaus rado dailias duris, su dar dailesniu sidarbo lentelėje išgaraviruotu užrašu ,,Bibliotekininkės kabinetas".
-Turbūt čia goblinai pasidarbavo,-galvojo mergaitė.-Dar visai neseniai apie juos rašiau rašinį...
Bet Claudie prisiminė ko čia atėjo. Ji lengvai pabeldė į duris. Pabeldė dar kartą, tik stipriau. Varnė laukė ilgokai, o ta minutė ar kelios jai labai prailgo.
-Gal jos nėra kabinete?- galvojo Claudie.- Na, gal ateisiu vėliau.
Mergaitė apsisuko ir lėtu žingsniu nuėjo prie durų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Claudie Amneta »
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Česteris Wan Gerietis

  • III kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  • I'm not bad. At least that's what I think
Ats: Bibliotekininkės kabinetas
« Atsakymas #2 Prieš 7 metus »
Į biblioteką įžengė Česteris.Jis vaiksčiojo nuo vienos lentynos prie kitos,bet to ko jis ieškojo nebuvo.Praradęs kantrybę jis priėjęs prie bibliotekininkės jis terė:
-Atsiprašau,gal turite knygą apie vampyrus?
Bibliotekininkė pažiūrėjo į jį pro akinių višų ir murmėdama nuėjo į savo kambarėlį.Po kelių minučių ji drėbė knygą ant stalo,nuo kurios į šalis pasklido dulkių kamuolys.Teris nusikosėjo ir pasiėmęs knygą nuėjo atsisėsti.Knygą skaitė ilgai,bet nieko nerado ko jam reikėjo.Radęs tinkamą puslapį jis nusišypsojo savo šelmiška šypsena ir dar labiau įsitraukė į knygą.Jos pavadinimas buvo Kaip suvaldyti kraujo troškimą? Gana ilgai skaitęs jis pagaliau perskaitė padėjęs knygą ant bibliotekininkės stalo ir pedėkojęs išėjo...

*

Neprisijungęs Nicole Fields

  • III kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Bibliotekininkės kabinetas
« Atsakymas #3 Prieš 7 metus »
Tai buvo viena sunkiausių ir labiausiai Nicolę išvarginusių dienų nuo pat pirmosios dienos, kai ji atvyko į Hogvartsą. Kalnas nuodų ir vaistų namų darbų, ilgiausi rašiniai magiškiesiems gyvūnams, transfigūracijai ir ateities būrimui, o kur dar tie nauji burtažodžiai apsigynimui nuo juodosios magijos... Būtent dėl vieno iš jų Nicolė ir skubėjo prieš vakarienę į biblioteką. Įėjusi apsidairė aplink lentynomis prikrautą patalpą, bet ponios bibliotekininkės savo įprastoje vietoje nerado. Kadangi ji nežinojo, būtent kokioje knygoje galima rasti burtažodį Impedimenta, jai labai reikėjo bibliotekininkės pagalbos. Nicolė pasuko link dailių durų su užrašu ,,Bibliotekininkė". Atsargiai pabeldė. Duris atidarė surūgusi moteriškė, visa dulkina nuo senų knygų.
– Inventorizacija, ar nematei užrašo??"
Nicolė išsigando tokio šaltumo, bet mandagiai paklausė:
– Atsiprašau, bet man reikėtų knygos, kurioje galėčiau rasti informaciją apie burtažodį Impedimenta...
Bibliotekininkė, regis, atšilo ir draugiškai nusišypsojo:
– Žinoma, užeik. Visai jau nusiplūkiau su tais raštų apie goblinų sukilimus tomais...
Kambarys buvo erdvus, bet užgriozdytas: matyt, čia buvo ne tik bibliotekininkės kabinetas, bet ir archyvas ar dar kas nors panašaus... Senose medinėse lentynose stovėjo itin retų knygų tomai, relikviniai raštai ir dokumentai. Bibliotekininkė ištraukė iš po stalo dėžę su įvairiausiom knygom, pasirausė ir ištraukė ploną, vos 100 puslapių knygą. Nicolė perskaitė: ,,Burtai ir kiti mažmožiai, gelbėjantys padėty be išeities. Pagal Matildą Book ir Nicolą Bartą Strongą" .
– Štai čia rasi tai, ko tau reikia. Knyga reta, žiūrėk, nepradangink!
Nicolė padėkojo ir išėjo iš kabineto. Smalsi mergaitės akis pastebėjo keletą įdomių egzempliorių tame bibliotekininkės kabinete... Reikės kada atidžiau apžiūrėti.

*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • ****
  • 203
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Ats: Bibliotekininkės kabinetas
« Atsakymas #4 Prieš 5 metus »
Fiona atėjo į biblioteką, kur pro langą švelniai švietė saulė. Mergina net nežinojo, ko čia atėjo, bet tiesiog va užsinorėjo, nes knygos –Aaaaa.... knygos... Tai kažkas tobulo. Būna kai kuriose klaidų, bet visi nuotykiai ir veikėjai būna fantastiški... Reiktų pasieškoti dar. Grifė atsargiai apėjo didelį kilimą, riogsantį prie pat įėjimo. Nenorėjo dar kartą už jo užkliūti. Nežinia kur dar atsidurs. Tada patraukė prie lentynos, kur buvo sudėtos knygos. Ėmė kiekvieną pavadinimą ir autorių skaityti po vieną, bandydama prisiminti, skaitė jau tas knygas, ar ne. Deja. Visos buvo skaitytos. Net ir tos, kurios buvo užkištos už stovinčių priekyje.
-Oii, ir ką dabar daryt?
Susikrimtusi grifė nusprendė paklausti bibliotekininkės, gal ji turi naujų knygų. Prie stalo jos neradusi, nusprendė pasibelsti į kabinetą, ir pasiklausti ten. Susikaupusi sugniaužė kumštį ir patuksenusi ėmė daryti duris. Šios lengvai atsidarė, tad Fiona šmurkštelėjo vidun. Ten buvo jauku, daug knygų, buvo net atskira sekcija tokioms knygoms, kurių Fi reikėjo. Visa laiminga ir švytinti, septintakursė patraukė link jų, ir susirado įdomiai atrodančią vieną. Tai buvo net serija apie... Apie ką, mergina neįžiūrėjo, bet buvo pasiruošusi tai sužinoti, tad patraukė link durų. Tik apsisukusi, ji pradėjo spiegti, ir net išmetė knygą iš rankų.
-Aaaaaaaaaaaa! K-k-kajau?
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Bibliotekininkės kabinetas
« Atsakymas #5 Prieš 5 metus »
Kur buvęs, kur nebuvęs, Kajus nukliūtino į biblioteką. Knygos pramuštagalvio tikrai nedomino - jose vargiai buvo galima rasti idėjų naujoms išdaigomis...Kita vertus jis dar nebuvo iškrėtęs nė jokios išdaigos šioje mokykloje. Ah...nagi...reik pateisinti kažkaip savo vardą,- pamintijo šis, sustojęs prie vienos lentynos. Tamsios akys nuslydo margomis, storomis, kietomis knygų nugarėlėmis.
-Nieko įdomiaus,- suniurnėjo šis ir greitai apsižvalgė aplinkui.
Boblioteka buvo kaip išmirusi - nė vieno žmogaus nebuvo. Kajus dar sykį apsižvalgė, įstikino, kad esąs vienas, ir mikliais judesiais užsiropštė ant spintos viršaus. Tikra laimė, kad nie viena knyga nenubildėjo ant grindų - tokiame laipiojime Kajus buvo tikras specialitas. Specilizavosi namų bibliotekoje. Arno, šelmiškai šypsodamasis, ant kelių nuropojo tolyn, krašto link. Jis jau intyse kūrė planą, kaip ateisiantį į biblioteką hogietį apipils vandeniu. Su ta mintimi, berniūkštis pasitikrino ar turi savo burtų lazdelę. Turi. Lengviau atsikvėpė. Vis vien, blogiausiu atveju, jei kerai nepasiseks - pasigriebs kelias knygas ir jas kerų pagalba nuleis švelniai ant žmogaus galvos, Kaip šoks tasai iš nuostabos! Daug geriau negu patupdytas voras ant peties. Kajus plačiau įsišiepė.
Tačiau švilpį nuo pramuštagalviškų minčių atvėsino laikas - per praslinkusias penkiolika minučių niekas nie atėjo, nei niekas neišėjo (galėjo ko nors nepastebėti).
Kajus iš nevilties ir nusvylimo atsiduso. Jau buvo besiruošęs nulipti žemyn ir išdūlinti iš knygų rojaus, kai staiga išvydo pravertas biblioteninkės kabineto duris. Ką? Ko tai aš nepastebėjau? Nusivyimas greitai peraugo į pikdžiugišką džiaugsmą. Nė nepraėjus minutei, Kajus stovėjo prie durų ir paslapčia žvelgė į vidų.
O tenai stovėjo mergička iš kažkokio Šreko.
Fiona de Treebook.
Tą akimirką buvęs Švilpynės kvidičo komandos kapitonas nepageltonavo iš pykčio Fionai, kad jos koledžas laimėjo kvidičo čempionato taurę. Ne. Jis tik dar labiau įsišiepė.
Lėtai ir tyliai trylikametis išsitraukė lazdelę, nusliūkino į tarpdurį, o tuo tarpu Fiona toliau ieškojo knygų.
-Winggardium leviosa,- sušnibždėjo šis ir visos knygos, esančios pakilo į viršų,- Labas, Fiona. Nekartok mano vardo - aš ir taip žinau, kad tai mano vardas,- nusijuokė trečiakursis švilpis,- Ieškojai knygos? Dabar ir susirask dar kartą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Kajus Arno Wintersas »

*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • ****
  • 203
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Ats: Bibliotekininkės kabinetas
« Atsakymas #6 Prieš 5 metus »
Jos knyga, ta, kurią ką tik išmetė iš rankų pakilo aukštyn į viršų kartu su kitomis knygomis.
-Woooooow... Šiaip. Aš neieškojau knygos. Tai nėra ko man dabar vėl ieškoti. Bet jei labai nori - prašom. Paduok man va tą, kur virš tavo galvos, kad jau toks protingas, ir puoli burtažodžiais švaistytis. Negi toks pyktis vien tik dėl to, kad sužaidėm labai draugiškas rungtynes?-niurnėjo mergina, žiūrėdama į skrajojančias knygas. Tada nukreipė žvilgsnį į berniuką:
-Ko stovi kaip pabučiuotas? Knygų nematęs?-Fiona visai susinervino. Kadangi buvo aukšta, pašokusi galėjo sugriebti apatines knygas. Bet kadangi knygos skrajojo, tai ir ji pati, įsikibusi į knygą apie žoleles - kabojo. Kažin ko knyga pakilo iki lubų, ir dunkstelėjusi į jas sustojo. Ilgi grifės pirštai jautė, kad po truputį slysta nuo to viršelio. Jai reikėjo kuo skubiau nusileisti, kad nedribteltų žemėn. O žemė buvo tikrai toli.
-Švilpi... Tu dar čia?-iššnopavo.
-Galėtumei... Nuleist... Mane... Nes aš tuoj tuoj pati nusileisiu, ir jei nebūsi manęs nuleidęs, biškelį vožtelsiu tau. Sutarta? Tik plyzas didelis, paskubėk.
Septyniolikametės pirštai vis labiau ir labiau prakaitavo, ir tuo pačiu vis labiau slydo knygo odiniu viršeliu. Bandydama pasikabinti patogiau, Fiona dar ir atvertė knygą kažkaip. O tas nebuvo į naudą.
-ALIO!-suriko, ir nuslydo.
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Bibliotekininkės kabinetas
« Atsakymas #7 Prieš 5 metus »
Kajus suraukė antakius.
-Neieškojai? Tai kam kada atėjai čionai? - negalėjo suprasti švilpis,- Aš? Tau suieškoti? Kurio velnio? - nesuprato niekaip. Papurtė galvą.
-Ne, nepykstu,- suniurnėjo susiraukdamas,- Tu, ką nesupranti išdaigų? Iš kurio medžio tu iškritus?
Kuo toliau, tuo labiau, Fiona jį pradėjo nervinti. Tie klausimai....Ah, kitą kartą atidžiau rinksis kam krėsti išdaigas, kam ne. Ši grifė ryškiai matosi nepagaunanti reikiamo kampo. O dar jos kvailas elgiasys.
-Ei, Fiona, tu nekimbk į knygas, o naudokis kerais! Tu ragana, ar ne!?- šūktelėjo iš nuostabos, bet veltui - Fiona jau kabolo palubėje su knyga,- Ah, tos merginos... Taaip! VIS DAR esu!
Kajus pavartęs akis jau ruošėsi nuleisdinėti grifę ant grindų, praleisti tiradą pro ausis, kai netikėtai, vyresnioji hogietė pradėjo dribti ant žemės.
Kajus iš nuostabos visiškai pamiršo burtažodžius, knygos visos it viena skambiai dunkstelėjo ant bibliotininkės kabineto grindų.
- Levicorpus! - šūktelėjo būsimas ketvirtakursis, vildamasis, kad šis burtažodis suveiks, ir Fiona DeTreebok pakibs aukštyn kojoms ir nenudribs skaudžiai ant žemės.



*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • ****
  • 203
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Ats: Bibliotekininkės kabinetas
« Atsakymas #8 Prieš 5 metus »
Pirštams slystant knygos oda, mergina nemąstė, kas bus toliau. Tikėjosi, gal nenukris? Gal įvyks koks stebuklas, ir ji neišsitėkš žemėn? O gal tiesiog išsilaikys, kol tas padūkėlis mažylis ją nuleis?
-Atleisk, raganiškai retai kada mąstau, nors jau kiek metų su tuo dirbus.
O dabar mergina krito. Bandė kur nors įsitverti, bet knygos... IRGI krito. O jetus... Jis rimtai nutraukė kerus... Tokia buvo paskutinė Fionos mintis, prieš vožiantis į knygų krūvą.
-AA!!-aštrūs kampai nusileidimui tikrai nebuvo skirti. Tada labai netikėtai vėl pajuto kylanti viršun. Grifė ėmė blaškytis, nesuprasdama, kas čia vyksta. Bet atsisukusi, ir išvydusi švilpį, tik atsiduso...
-Leisk tu mane žemyn tik.
Bet ne. Ji jau kabojo žemyn galva viduryje kambario. Apsiaustas, uniforminis sijonas, užsivertė ant galvos ir ji nieko nebematė. Net išgirdo, kaip lazdelė, išslydusi iš kišenės, bumbtelėjo žemėn. Ir ne tik ji. Dar kažkokie daiktai, kuriuos ji laikė kišenėse.
-SIAUBAS...-sušnibždėjo, ir užsimerkusi (bei pakėlusi aukštyn rankas, kad prilaikyti apsiaustą), ėmė laukti, kol vėl galės nusileisti. Tikiuosi, ne žemyn galva.
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Bibliotekininkės kabinetas
« Atsakymas #9 Prieš 5 metus »
Atrodo viskas pavyks taip kaip numanė Kajus.
Aha, labai jau pavyko,- sarkastiškai pagalvojo šis, kai Fiona dribtelėjo ant žemės.
Bet, staiga, jo ir jos nuostabai, kerai suveikė ir grifė pakilo vėl aukštyn
-Kad tave Helgos puodukas nutrektų!- pabandė tyliai nusikeikti švilpis.
Taip! Jam pavyko kerai, bet pernelyg vėlai!
Apsiryk sausainiais ir keksiukais,- keikė pats save už tokią padarytą nesąminę Arno ir initringai pradėjo naršyti savo galvoje kaip dabar iš tikrųjų nuleisti grifę žemyn.
-Liberacorpus!- nieko neišėjo,-
Liberacorpus!
- pagaliau!
Kerai suveikė.
Ir Kajus nesulaukęs, kada Fiona atsidurs ant žemė, o gal tėkšis ant žemės (nežinia kaip bus) nuskuodė prie durų. Kas jau kas, jis tikėjosi, kad Grifų Gūžtos globotinė įvykdys savo norą - vožtelti jam už tai ką pridirbo.
Skubiai paslėpęs burtų lazdelę, jau Kajus ruošėsi dumti iš kabineto, kai netikėtai išvydo Sniegą su antkakliu.
Berniukas sutriko.
Aš niekad tau nedėdavau antkaklio,- nustebo švilpis ir pasilenkė prie uodeguotojo draugo. Tuo tarpu turkų angoros veislės katinėlis ramiai sėdėjo ir laukė kol šeimininkas nuiims antkaklį. Tik vienas gyvūnėlis žinojo šio antkaklio istoriją.
Kajui nusegus odinę virvelę, baltasis katinas murktelėjo ir išdūmė iš bibliotininkės kabineto.
Švilpis stovėjo pritrenktas.
Ne tik dėl Sniego elgiasio, bet ir dėl mažyčio laiškelio, paslėpto mažytėje antkaklio kišenėlėje.
Kajus greitai atsisuko į Fioną.
-Aš turiu eiti, iki,- drebančiu ar iš baimės, ar iš jaudulio balsu tarė, ir išlėkė iš kabineto.

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Bibliotekininkės kabinetas
« Atsakymas #10 Prieš 4 metus »
   Šitą lankstymosi sceną būtų buvę galima laisvai panaudoti kokiame nors banalesniame veiksmo filme, bet Marcus'ui visa tai tiko. Sensėjus - štai, kaip jį pavadino Adelė. Bent vienas aiškus žodis šitos žiobariškų dažų mylėtojos lūpose. Šaunuolė, panele Ginger, tobulėji, dešimt taškų neklaužadų koledžui, kuriam nuo šiol priklausai.
   Vaikino poelgis, rodos, kiek nustebino ir varną, bet ši susigaudė kur kas greičiau, o atsakė dar netikėčiau.
   - Klausau, kolega, - atidavė pagarbą grifas.
   Regis, Varno Nagas ir Grifų Gūžta dar niekada nebuvo tokie vieningi. Godrikas šypsotųsi, Rovena būtų šiek tiek pasibaisėjusi, na, gerai, visai ne šiek tiek. Bet visgi abu pripažintų, jog ši diena - ypatinga. Šis Helovinas ypatingas.
   Marcus'as buvo džentelmenas, todėl tikrai nebūtų žengęs pirma damos, tačiau vėlgi nespėjus nė sureaguoti ji užsikabarojo jam ant pečių.
   - Ką gi, kuprine, - kreipėsi jis į Adelę, nė nemėgindamas atplėšti stipriai jo kaklą apsivijusių smulkių rankučių. - Aš bėgsiu, tu šaudyk. Tik porą lentynų ir man palik.
   Ir pasileido bėgti. 
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Bibliotekininkės kabinetas
« Atsakymas #11 Prieš 4 metus »
  Varniukė šyptelėjo, vis dėlto geras vaikinukas, netėškė jos žemėn nuo kupros. Ir kaip, po galais, šita šešiolikmetė sugalvojo sprogdinti biblioteką? Na, bent jau bus aišku, kodėl nepereis į kitą kursą, jeigu netyčia ras šio jovalo kaltininkus. Rodos, Adelei jau buvo visiškai ant visko nusispjaut, žinojo, kad Juanas nemes jos dėl tokių nesąmonių. Dar prieš pradėdama viską pykšt pokštinti, mergina susirišo į akis krintančias garbanas ir pasitaisė kelnės, kurios smuktelėjo žemyn, bešokant ant Marcus’o.
- Klausau, kapitone,- linktelėjo, nors nebuvo įsitikinusi, kad aukštaūgis tai matė.
  Viena rankai tvirčiau įsikibo į jo petį, nors ir nebuvo patogu, nat buvo visiškai užsikorusi ant sprando, tačiau ir savo bendrininko nenorėjo užsmaugt netyčia. Iš žaliaplaukės lūpų pradėjo plūsti lavinos to paties burtažodžio, bibliotekininkės kabinetas buvo beveik griuvęs, keletą vietų paliko ir Green’ui. Ir visai nebloga mintis buvo pabėgt iš to vakarėlio, sprogdint ir užsikabarot ant vaikino.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Bibliotekininkės kabinetas
« Atsakymas #12 Prieš 4 metus »
   - Gerai, - šypsojosi Marcus, išgirdęs driokstelėjimą dešinėje. - Puiki simfonija mano ausims, - murmėjo jis, lentynoms kairėje griūvant vienai ant kitos. Toptelėjo, kad gal čia visgi tikrai Adam, o siekdamas, kad Marcus'as jo neatpažintų, užsikorė ant pečių. Bet dvynys pajaustų, jei baiginėjantis multisulčių eliksyrui smulkios mergaitiškos rankelės staiga sustambėtų, o padidėtų tįsiamo kūno svoris (o gal multisulčių eliksyras svorio nepakeičia?) ar dar koksai panašus pokytis įvyktų ir išduotų čia esant antrą Green'ą.
   - Čia man? O, dėkui už kilniaširdiškumą, - sumurmėjo Marcus'as staiga viską apglėbus spengiančiai tylai. - Bombarda, - sušnabždėjo jis ir iš bibliotekininkės stalo liko šipuliai. Kiečiausiai sprogdinama kambario vieta.
   Tas žavingas momentas, kai vos vienas šnabždesys sukuria tokią galingą, visa naikinančią bangą. Kita banga vožėsi į lubas iškart po to, kai Marcus'as su Adele ant nugaros išbėgo iš bibliotekininkės kabineto. Pro duris juos išsivijo galinga dulkių banga ir griausmas.
   - Čia buvo auka Torui, griausmo valdovui, - sumurmėjo grifas neatsigręždamas. 
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 66
  • Taškai:
Ats: Bibliotekininkės kabinetas
« Atsakymas #13 Prieš 2 metus »
Šarlotė niekaip negalėjo patikėti, kad ji jau antrame kurse. Kaip ji, nieko nesuprantanti mergaitė, sugebėjo išlaikyti visus egzaminus? Mokytojams turbūt tiesiog jos pagailo... Šarlotė nusprendė šiais mokslo metais geriau mokytis ir daugiau neapsijuokti. Ji visai nenorėjo, kad visokios nemandagios mergaitės ir vėl iš jos tyčiotųsi per pamokas... Žinoma, jos ras ir kitų priežasčių šaipytis, bet grifiukė vis tiek tvirtai apsisprendė rūpintis mokslais nuo pirmų dienų.
Būtent apie tai galvodama ji atėjo į biblioteką. Labiausiai norėjo surasti kokį nors vadovėlį, kuris praverstų mokantis nuodus ir vaistus, pačią sunkiausią pamoką. Nelaimei, nepavyko rasti nė vienos knygos, tinkančios tokiai kvailai mergaitei... Į profesorę Moonlight Šarlotė kreiptis nė nesiruošė - iš jos žodžių vis tiek nieko nebūdavo įmanoma suprasti. Taigi ji ilgai ieškojo kokios nors knygos, bet galiausiai pasidavė ir nuėjo į bibliotekininkės kabinetą. Galbūt ten jai pavyks gauti pagalbos?..
Šarlotė nedrąsiai atidarė duris, bet viduje nieko nepamatė. Jai ir vėl nesiseka... Mergaitė nuoširdžiai norėjo mokytis, bet neįsivaizdavo, kur galėtų rasti tinkamų knygų, ir lyg tyčia bibliotekoje nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų padėti... Kodėl negali bent vieną kartą viskas pavykti? Mergaitės akyse sužibo ašaros, ir ji pradėjo verkti. Taip ji tikrai nieko neišmoks... Per pamokas ir vėl susimaus, ir visi iš jos tyčiosis... Ji visiškai niekam tikusi, vėl niekam neįtiks, o mama, išgirdusi, kad Šarlotė nesimoko, bus labai nepatenkinta ir tikriausiai atsiųs žvieglį... Bet ką mergaitei daryti, kad ji nori mokytis, bet tiesiog nesiseka? Argi ji dėl to kalta?..
Šarlotė atsisėdo į bibliotekininkės kėdę ir nieko aplinkui nematydama graudžiai verkė.
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: Bibliotekininkės kabinetas
« Atsakymas #14 Prieš 2 metus »
  Šiandien Arletė visą dieną norėjo praleisti burtų ir kerėjimo mokyklos viduje. Už lango pliaupė lietus ir tik drąsiausieji lindo laukan. Tiesa, Russell nebuvo niekuo prastesnė už juos, tačiau šviesiaplaukė tikrai netroško pirmąsias Varno Nago koledže išaušusias dienas praleisti Ligoninės sparne. Sirgti žalsvų akučių šeimininkė nenorėjo nė už ką, o ir mama nebūtų tuo patenkinta.
  Varniukė dairėsi aplinkui, regis, tokį pat sprendimą priėmė ne viena ji, mokinių buvo labai daug ir kiekvienas mokinys turėjo savo draugų grupelę. Tikriausiai, jie ten kalbėdavosi ir kitaip linksminosi. Vienas kitam padėdavo ir panašiai. Iš tiesų, Arletė nebuvo užtikrinta ką veikdavo bendraamžiai, kai ilgąją gyvenimo dalį praleido tik su motina.
  Šviesiaplaukė lipo laiptukais, šmirinėjo koridoriais, o galiausiai vos neatsidūrė kambaryje iki pareikalavimo, tačiau šią sekundę stūksojo prie įėjimo į Hogvartso biblioteką. Nenutuokė kodėl, tačiau žengė porą žingsnių pirmyn, nors skaityti knygų ji tikrai nenorėjo. Bibliotekoje mergaitė dažnai nesilankydavo, dauguma knygų jai tiesiog nepatikdavo ir būdavo sunku jas skaityti, tačiau galbūt burtų ir kerėjimo mokykloje knygų pasiskolinimo vieta buvo kuo įdomesnė? Tokios mintys vyravo ir vienuolikmetės galvoje, kai ši jau lėkė tarp krūvos spalvingų knygų lentynų.
  Užsisvajojusi atsidūrė prie kažkokio kambariuko ar kabineto, nenutuokė kas tai, kadangi pakelti žalsvas akutes į užrašą neatrodė protinga. Mergaitė tik prilietė šaltą kabineto rankeną ir nulenkė ją. Prieš akis atsivėrė perdėtai tvarkingas kabinetas, ant kurio stalo buvo pieštukų! Nors Arletė nebuvo dailininkė, ji kaip ir kiekvienas vaikas mėgdavo savo meną įkišti tėvams kiekviena proga ir stebėti jų dirbtinas reakcijas, kad pora pagaliukų jiems labai patinka. Na, o iš tiesų mergaitė tiesiog norėjo nupiešti piešinį arba Lukui, arba mamai ir įteikti pirma pasitaikiusia proga. Jau norėjo griebti pieštuką, tačiau patogioje kėdėje išvydo apsiašarojusią mergaitę. Kiek patempusi lūpą, kadangi ir pati Russell buvo jautri asmenybė priėjo prie jos ir intuityviai pasisveikino gestų kalba. Nespėjo pasidomėti, kas nutiko, kadangi pora dailių ir nuostabiai nudrožtų pieštukų jau buvo varniukės rankoje.