[Sabrina Wolfhard]

 Buvo smagu, mergina jautėsi puikiai, nebebuvo liūdesio, susirado draugų, ir tai buvo džiugu, nes Hogvartse draugų visiškai vilkolakė neturėjo. Galbūt net jautėsi, jog jos niekas nekęstų, bet tai tik buvo jos mintis, ar tai tiesa, aštuoniolikmetė negalėjo žinoti. Panašu, jog istorijų ir kvailų prisiminimų buvo jau per akis. Tad jų jau nebesinorėjo pasakoti. Žingsniuodama, nebežinojo ką daugiau ir pridurti, dėl prisiminimų kuriuos pasakojo draugei, jautėsi per daug atvira. Galbūt aš tiesiog, per daug pasitikiu žmonėmis? Su šia mintimi, ėjo kuo didesniais žingsniais. Bet gal tai ir buvo gerai? Sabrina užsisegusi rankinuką, nuėjo link parduotuvėles, kurioje matėsi pro langą, gražių papuošalų. Eiti ten jau nebesiruošė, nes buvo pilnai apsipirkusi, tačiau tiesiog praeiti pro tokias grožybes irgi negalėjo.
-Vau, gražu.- Keliais žodžiais, tarė Spellman.
Ši nuleido akis nuo papuošalų ir eidama, kad nebūtų tos nejaukios tylos, pasakė kas tik šovė į galvą.
-Aš taip gailiuosi, jog nepasiėmiau savo fotoaparato, galėtume nusifotografuoti, ir šiaip, pafotografuočiau aplinką, kažkaip nežinau ką pasakyti,-Netikrai nusijuokė ir tęsė.- Aš nežinau, gal einame į kokią nors parduotuvę ar tiesiog einame namo? Nes kaip ir jau vėlu tai... na, nežinau.
Pasakiusi, nuleido galvą žemyn ir laukė Selenos atsakymo. O gal reiktų papasakoti prisiminimą kas man buvo su pirktu kopūstu... ai ne, nebus įdomu.. galbūt reiktų jau po truputį žingsniuoti namo? Jaučiuosi dabar kiek nejaukiai..

[Selena Lawrenz]

  Tamsiaplaukė žvalgėsi aplinkui. Jau buvo nusprendusi, kad daugiau be reikalo Oksfordo gatvėje tiesiog nesilankys, čia buvo pilna žmonių, triukšmo ir net nemanė, kad egzistavo bent menka galimybė pabūti vienai. Šiuo metu, nei Selena tryško noru vaikščioti su baltaplauke, nei ką. Kartais tiesiog nebuvo įmanoma pasakyti žodžio „ne“ ir kuo toliau, tuo labiau suprato, kad visgi tai padaryti turėjo būti lengviau, nei šmirinėti po Londoną su ką tik sutikta mergina.
  - Na, dabar trylikta valanda, nežinau ar pas jus, vilkolakius, tai skaitoma, kaip vakaras, bet bent jau pas mane, tai diena, - šyptelėjo, tuo pat metu rožės raudonumo spalva padažytas lūpas paliko nereikšmingas atodūsis. Mergina neatrado nei mažos kruopelytės noro sumurmėti ką nors daugiau, tačiau vis gi pasišalinti iš čia taip pat norėjo. - Bet aš turiu reikalų, manau tu irgi, tai gal susitiksime kada nors, - paskutiniuosius žodžius ištarė šiek tiek neužtikrintai. Nors mieliau, nebūčiau tavęs regėjusi, - šiek tiek pagiežingai pagalvojo ir nukulniavo, kur nors toliau, nuo šios skruzdėlyną primenančios gatvės. Savo paskutiniuosius žodžius laikė atsisveikinimu, tad daugiau nieko nepridūrė.
  Ar aš esu bendravusi su dar kvailesniu žmogumi? - paklausė savęs ir papurtė galvą.
  Šiandien bendravimo jau buvo per akis ir Selena nežadėjo išgirsti savo balsą, dar bent kartą šią popietę. Norėjosi tylos ir ramybės, tiksliau to, ko prakeiktame Londone reikėjo gerai paieškoti.

[Veronica Spellman]

Elgetavimas. Ateis laikas, kai bus išvis viso gero gyvenimui. Jau pilnai suaugusi mergina, vis dar neturėjo kokio nors buto ar namo. Kur ji gyveno? Taip, vis dar pas nepažįstamus, kurie pasitaikydavo geri ir priimdavo vargšę moteriškę pagyventi kuriam laikui. Taip gyveno Veronica visus metus. Buvo tik viena išeitis- grįžti į Spellman'ų namą, bet jai jau buvo geriau likti be namų nei grįžti pas Sabriną, kurios siaubingai nekentė, na ir žinoma, naujas šeimos narys, dar labiau vertė juodaplaukę negrįžti. Ta Alisa Bergman, dabar jau Spellman, baisiai nervino Veronicą, viena iš priežasčių ir buvo dėl Sabrinos įvaikintos dukros. Būdama vėl Londone, vampyriukė sėdėjo savo naujajame kambaryje, su žiauriai baisiomis, rožinėmis užuolaidomis. Tas kambarys buvo toks žiaurus, kad norėjosi mirti. Kam tos rožinės sienos, kodėl tokia maža lova? Šie žmonės juk vaiko neturi.- Mąstė užsisvajojusi Veronica. Na, mano pusseserei Christinai tai tikrai manau, labai patiktų. Nebegalvojusi nesąmonių, prisėdo prie stalo ir pabaigė valgyti savo salotas, kurias padarė šie geri žmonės. Trūko tik gero padažo, bet visgi, kai valgyti negaudavo visą savaitę, o gal net daugiau, be padažo salotos nebuvo tragedija. Iš tiesų, merginai buvo gaila šių žmonių dar dėl to, nes greitai jie nebegyvens, juk menininkė buvo vampyrė, negalėjo be kraujo.  Ypatingai šiuo metu. Kiekvieną vakarą, mergina galėdavo pasidžiaugti gyvenimu, tai piešdama. Visus piešinius tampydavosi, bet niekam jie taip ir neparūpo. O jei ir atsirasdavo klientas, prašydavo visad nuleisti kainą arba pasiimdavo vos ne visus piešinius. Galbūt tai ženklas, galbūt tikrai reikėjo siekti laivo kapitonės karjeros. Aš jau nebežinau.- Atsisėdo ant lovos ir žiūrėdama į savo piešinių sąsiuvinį, galvojo ką nupeizoti. Pasirodo, nebuvo įkvėpimo ir idėjų. Galbūt reikėjo išeiti į lauką ir tęsti savo naktinius pasivaikščiojimus, ieškodamasi "draugų" kuriuos vėliau arba išduos, arba nužudys, arba paliks pusgyvį su ne visai išgertu krauju.
   Praėjus kelioms minutėms, varlių mylėtoja iššoko pro langą, net nepasakė namų šeimininkams kur išeina ir pradėjo atsipalaidavusi eiti ir ieškoti kokių nors gražių vietelių pasivaikščioti. Viena iš vietų buvo Oksfordo gatvė, prie kurios gyveno. Eisiu ten, kur daugiau? Šiek tiek pastovėjusi ir surūkiusi cigaretę, metė ją ant žolės ir jau būdama ant Oksfordo gatvės, nuėjo link vietos, kurioje nebuvo visai žmonių. Tuo takeliu pradėjo lėtais, lengvais žingsniais eiti ir ieškoti kokios nors kavinukės pavalgyti, vis dėl to, salotos be pažado nebuvo geriausias variantas.

[Elride Endlercat]

Elridei buvo baisiai neįprasta matyti pustuštę Oksfordo gatvę, bet vis dėl to, gal to priežastis buvo tas siaubūniškas žiobarų virusas, kurio jie taip baiminosi? Žiobarai buvo kvaili, labai kvaili, na, bent taip manę Elridė, ypač po to, kai pažino burtininkų pasaulį. Rodos, vien būdama vaikas iki kol pateko į Hogvartsą ji praleido tiek daug galimybių tik todėl, kad su savimi neturėjo magijos. Bet ką padarysi, bent jau dabar mergina šalia savęs visados laikė burtų lazdelę ir kerėjo tikrai puikiai, juk mergina tiek daug praktikavosi tam. Metai iš metų sėdėjimo namie ir būrimo...
Būtent tuo ir skyrėsi šioji diena. Mat juodaplaukė nusprendė išeiti pasivaikščioti po miestą, o kodėl gi ne? Ji norėjo pasižvalgyti į žmones, tikėjosi, kad taip vaikštant kils kažkokios įdomios mintys apie naujus burtažodžius, ar galbūt įdomesnius būdus jų naudojimui. Bet minčių buvo apvalutis apskritas nuliukas, o ir žmonių nebuvo daug. Gal to kaltininkas buvo vakaras, o gal minėtasis virusas, nežinia, bet iš tikrųjų, mergina neprieštaravo ir tokiam scenarijui. Juk jei nieko nėra tai daryti gali bet ką.
Ji ėjo koja už kojos žvalgydamasi aplinkui ir svarstydama, ką galėtų nuveikti vėliau. Merginai netgi kilo mintis apie maistą, nors valgė panelytė tai visiškai ne daug. Tik štai, jos žingsniavimą gatve sustabdę pastebėtas gyvūnas. Eilinis gatvės katinėlis, mergaičiukė tokius labai mėgo, tad privalėjo bent pabandyti jį paglostyti. Na, kaip nepasinaudosi tokia proga? Mergina sustojo ir ėmė tyliai kviesti katinėlį tikėdamasi, kad šis sureaguos.
-Labas,-nusišypsojusi gyvūnėliui mergina žengė žingsnį arčiau.

[Veronica Spellman]

Eidama, mergina liūdėjo. Nežinojo kodėl, bet tiesiog liūdėjo. Nors buvo ir gerų žinių, menininkė gavo daugiau žinučių iš klientų, tad pinigų jau nebetrūko. Kažkada atsitiks dar taip, kad turės didelį namą, su baseinu ir nereikės prašinėti nepažįstamųjų, kad priimtų gyventi savaitėlei. Nors ir buvo prisisvaigus apie gyvenamąją vietą, tai nepakeistų jos liūdesio. Kad ir gyventų pačiame prezidento name, vis tiek nesijaustų laiminga. Buvo vieniša, turėjo tik kelis draugelius, kuriuos dažniausiai nužudydavo dėl kraujo troškimo. Neturėjo vaikino, turėjo tik savo varlyčių šeimas, kurioms liko ne per daugiausiai gyventi. Iš dvidešimt penkerių metų merginos, pradėjo bėgti ašaros. Dingo net ir alkis. Veronica pasitrynė savo rudas akis, apsivalė ašaras ir nieko negalėdama pakeisti, vaikščiojo toliau. Pati susivokė, kad vaikšto su pigiausiais aukštakulniais, kurių kulnas tikriausiai tuoj nulūš. Jau nebebuvo nuotaikos net vaikščioti, vampyrė nusprendė grįžti namo į nepažįstamųjų namus, arba kur nors prisėsti ir sau ramiai, kamputyje, paverkti. Ne, ji pasirinko trečiąjį variantą, o koks jis buvo? Nenueiti kur nors pavalgyti, o pasisotinti normaliai. Kadangi buvo tamsu, ir sunku buvo kažką įmatyti, Veronica išpūtė akis ir pamačiusi kažkokį vaikiną, puolė prie jo ir pirmiausiai maloniai su juo pasikalbėjo. Kodėl kalbi su manimi taip draugiškai? Jetau, tu toks... toks bukas ir kvailas. Nepabaigus vaikinui sakinio, jos iltys jau buvo įkastos į jo kaklą. Gėrė ji ilgai, negalėjo tiesiog sustoti, bet pagalvojusi, kad jam tikrai skauda, jį paleido. Žinoma, reikėjo nužudyti, nesinorėjo, kad kažkas sužinotų apie šią, nedidukę nelaimę. Ne, man gaila jį žudyti. Veronica uždėjo ranką ant savo kaktos ir svarstė ką daryti.
- Nedrįsk kam nors apie tai prasitarti,- Įsakė jam, žiūrėdama tiesiai į akis. Paleidusi žmogų į laisvę, nuėjo link kitos, gatvės pusės. Matėsi kažkoks katinėlis, juodaplaukei buvo visvien, bet katinus, alkoholikė mėgo. Priėjusi prie jo, pamatė dar kažką šalimais. Žmogus.- Susinervino buvusi klastuolė ir paglostė katinuko pilvuką.
- Bijai katinų?- Nusijuokė šiek tiek pašaipiai, vis dar glostydama katiną.- Atrodo, kad šiam mažyliui aš patinku labiau,- Šyptelėjo.

[Elride Endlercat]

Elridė nenorėjo bičiulio gąsdinti, tad stengėsi nedaryti staigių judesių. Gyvūnai jai patiko stipriai stipriai, tad ir norėjo būtinai prisiliesti, paglostyti padarėlį ir šiek tiek pralinksmėti. Vis dėl to, gyvūnėlių glostymas dėl kažkokios priežasties visada sukeldavo kažkokį džiaugsmo jausmelį ir praskaidrindavo nuotaiką.
Tik štai, nė sureaguoti panelytė nespėjo kai prie jos nužiūrėto katinėlio atsirado nepažįstama moteriškė. Nematyta, negirdėta, nors, aišku, kaip tu kažką pažinosi, kai iš namų išeini retai, o ir pats Londonas didesnis nei merginos vaizduotė galėtų tempti.
Išgirstas klausimas juodaplaukę sudirgino. Nuo kada žmonės tapo tokie įžūlus? Praignoravusi kitas mintis ir suvokimą, kad pati mergina ilgą laiką buvo labai įžūlį, ji pabandė išsprausti šypseną. Merginos nuojauta klykė, kad gali būti blogai, kad atsargumas turi būti kiekvienu jos žingsniu, bet kodėl tas jausmas buvo, neaišku. Ji ėmė save palaikyti paranojike, tačiau vis tiek įdėjo savo dešinąją ranką į kišenę, visiškai natūraliai, nors joje ir laikė suspaustą burtų lazdelę.
-Kodėl turėčiau jų bijoti? Nenorėjau išgąsdinti,-ramiai kalbėdama Elridė nužvelgė katinėlį, o tada ir nepažįstamąją. Galbūt katinui ir patiko toji žmogysta, tačiau tai, kaip šioji elgėsi merginos netenkino visiškai. Jei ne principai, jei ne gyvenimo įsitikinimai ir atsargumas Elridė turbūt prieitų prie, jos manymu, kvailos žiobarės ir kirstų iš rankos į vos įžiūrimą veidelį. Mergina nenorėjo naudoti burtų prieš žiobarus, o sportuoti visgi sportavo šiek tiek, tad problemos pasinaudoti savo jėga nematė, tik štai, dažnas įsitikinimas, kad tas žiobaras gali būti burtininkas ją stabdė nuo tokių veiksmų, gal ir ne veltui.
-Kokia tu šmaikšti,-visiškai ramiai, galbūt su šiokia tokia ironija tarusi mergina nusišypsojo atgal. Pavydas, konkurencija, mergina per daug gerai jautė aplinką, kad kristų viskam po kojomis.

[Veronica Spellman]

Katinėlis atrodė laimingas, linksmai rodė savo pilvuką, o Veronica planavo jį pasiimti su savimi ir aprodyti varlytėms. Tikriausiai Pėpa, Senjoris, Lana ir visi kiti, būtų labai laimingi susipažinę su dar vienu, šeimos nariu. Vampyrė paliko katinuką ramybėje ir pagaliau leido, paglostyti nepažįstamajai. Kokia ji keista, įdomu ką čia veikia tokiu metu.- Pasižiūrėjo į savo išmanų, juodą laikroduką, kuris rodė, kad valandų yra tikrai nemažai. Ramiai sau stovėjusi, kramtė eilinį kartą savo nagus, o ant jų pamatė kraujo. Taip, ant lūpų buvo matyti kraują. Veronica greitai nusisuko ir apsivalė. Nieko ji nesupras, gal aš tiesiog išsitepiau padažu?
- Galbūt tu teisi, gal ir nereikia gąsdinti tokių mielų padarėlių,- Pakeitė savo nuomonę ir visiškai sutiko su Elride.- Čia taip šalta, ta prasme, Italijoje buvau, tai šilta kaip dykumoje, o čia šalta kaip šiaurėje,- Nervino oras, buvusią klastunyno mokinę. Užsimetusi švarkelį ant pečių, dar vis pastovėjo ir dairėsi aplinkui. Neplanavo čia būti ilgai, galbūt kokią valandžiukę, na nebent tikrai nebūtų nuobodu ir galėtų ką nors nuveikti. Viena iš veiklų buvo žmogaus išgėrimas, mergina turėjo daug energijos ir galėjo, kad ir apibėgti dešimt ratų aplink Oksfordo pastatus.
- Aš šmaikšti? - Pasitikslino juodaplaukė.- Hm, gal tau taip tik atrodo, ne esu šmaikšti, nemėgstu išvis juoktis ar kažkas panašaus,- Papasakojo trumpai apie save, kaip apie rimtą, piktą, žmogų. Nors tokia ir buvo, nelabai mėgstanti bendrauti, visados be nuotaikos. Nebežinodama kaip užvesti pokalbį, pasiūlė nueiti pavalgyti, mielai atsigertų kokio šalto vyno arba ko nors užvalgytų.
- Ei, kažkaip nelabai aš čia pradžioj draugiškai pakalbėjau, bet tokia būnu visados, aš Veronica, gal einame kur nors pavalgyti? Nors ir vėlu, bet esu alkana,- Šį kartą draugiškai pasiūlė, ji.

[Elride Endlercat]

Nepažįstamosios nuotaikų kaita glumino Elridę labiau nei patys sunkiausi magijos pasaulyje eliksyrai, o tie tai iš proto galėtų išvaryti. Ji stovėjo it įbesta toje pačioje vietoje, visą laiką, vis dar nesuvokdama kaip turėtų elgtis. Mergina jautė pavojų, jautė, lyg tuoj iš už kažkurio kampo iššoks didžiuliai vilkai su galąstais dantimis ir šoks tiesiai į mergina lyg ši būtų jų pirmoji ir paskutinė vakarienė.
Ji stengėsi susidaryti nuomonę apie nepažįstamąją, suvokti, koks jos charakteris, koks jos būdas, bet viskas atrodė taip... Keista. Galbūt Elridė nebejaučia žmonių? Ji buvo tiek laiko atsitraukusi nuo visų, kad tiesiog nebesuvokia kas yra jausmai, juolab, kad savųjų nejautė jau ilgą laiką.
Ir turbūt netikėtas draugiškumas būtų turėjęs nuraminti juodaplaukę, bet tai tik dar labiau ją vertė paranojišką. Mergina negalėjo paleisti savo burtų lazdelės, ji žinojo, kad jeigu ją ir užpultų, galėtų apsiginti akimirksniu, bet kas, jei ši moteris yra tiesiog paprastas žmogus.
-Aš Elridė,-trumpai prisistačiusi mergina apsidairė.-Tačiau neturiu žalio supratimo, kur būtų galima nueiti pavalgyti, kadangi vėlu,-garsiai svarstydama juodaplaukė įsitikino, kad artimoje aplinkoje tikrai nėra jokių vietų, kuriose būtų galima pavalgyti tokiu laikų. Be to, ar ji tikrai norėjo valgyti su šia žmogysta?
-Deja, bet turbūt tokių vietų čia tikrai nėra,-gūžtelėjusi pečiais pareiškė mergina svarstydama, ar išgirs dabar riksmą, ar tos moters draugiškumas išliks.

[Ariella Annė Brown]

  Ariella lėtu, tačiau grakščiu žingsniu vaikštinėjo Oksfordo gatvės šaligatviu. Žydros akys paslaptingai skenavo aplinką, o apsiausto gobtuvas visiškai uždengė jos banguotus, ilgus raudonus plaukus, kurie šiandien buvo ir surišti, tad šansas, kad ją kažkas atpažins buvo arčiau nulio. Tiesa, kiekvienas vis dar galėjo pažvelgti į jos šviesias, gilias akis ir ypatingų azijietiškų bruožų veidą, tačiau jau buvo išmokusi ir tai, kad bent truputį labiau nei kitiems pavojingai atrodančiam asmeniui to paprasčiausiai neleis. Dėl to ir vis žvalgėsi, lyg bandydama atrasti tą, kuris tikrai ne arbatos į šią gatvę atkeliavo išgert.
  Pamažu temo. Artėjantis ruduo pranešė tai, kad jei bus priimta dėstyti Hogvartse galės apsigyventi ten ir turės vienu rūpesčiu mažiau, tai taip pat reiškė, kad jei nebus priimta didės šildymo kainos ir visi kiti suaugusiesiems jau galutinai įgrisę pinigų reikalaujantys dalykai.
  Staiga įsižiebę žibintai, blankia šviesa nušvietę gatvę Brown sugrąžino į apmąstymus. Ką ji darys, kai pinigų tiesiog nebeliks?.. Šią akimirką darbo neturėjo, rašyti artimiesiems į Kiniją neatrodė labai pagirtinas dalykas. Juk jai buvo trisdešimt dveji, o ne aštuoniolika, kad būtų priklausoma nuo tų žmonių, kurie matė jos pirmuosius žingsnius, išgirdo pirmąjį ištartą žodį arba regėjo tą kerinčią šypseną, kurią šiuo metu išvysti taip pat galėjo beveik kiekvienas. Dalis dalykų tiesiog nesikeitė.
  Su savo žiniomis būtų mielai tapusi korepetitore burtininkams, kuriems nesisekė kažkoks dalykas mokykloje. Ir tokio pasiūlymo vis tiek negebėtų atsisakyti, problema tebuvo ta, kad tokiu būdu jai tektų skelbtis, o to ji nenorėjo. Nors pavardė ir buvo neišpasakytai populiari, ypač čia, kur šiuo metu ir apsistojo, jaudinosi, kad vis tiek galėjo būti atpažinta. O nužudyti dar vieną žmogų, iš tiesų, neskambėjo smagiai. Jau ir taip suprato, kad pačios savęs negalėtų įrašyti į geraširdžių asmenų sąrašiuką jos galvoje. Atimti nekaltas gyvybes, ech, mirštančio žudiko vaizdas dar retkarčiais iškildavo prieš pati miegus... Taip ir nenorėjo pripažinti, kad ir pati galėjo būti priskiriama prie asmenų, kurie nusipelnė mirties už tai, kad nužudė kitą...
  Tūkstančiai tokių minčių kirbėjo jos galvoje, o delnuose laikytas arbatos puodelis pradėjo vėsti. Annė tik gurkštelėjo arbatos ir porai sekundžių užsimerkė, taip mėgindama pasimėgauti šio gėrimo skoniu.
  Pramerkus žydras akis prireikė poros sekundžių, kad šios pradėtų normaliai fokusuoti, tačiau nenorėdama vėlų vakarą užsibūti gatvėje, kur galėjo būti ir ne geraširdžių žmonių žengė porą žingsnių į priekį ir vos nenukrito. Likusi arbata išsiliejo ant kažkokio žmogaus marškinėlių, o pati per mažiau nei sekundę susigaudė kas vyksta.
  - Aš labai atsiprašau, - pakėlusi akis į žmogų nusivylusiu tonu prakalbo. Ar galėjo Londone būti bent viena diena, kada Ariella Annė Brown ją praleido ramiai ir be jokių nesusipratimų?

[Noah Erick Wolfhard]

Diena jau ėjo į pabaigą. Rudaplaukis žingsniavo Oksfordo gatvės šaligatviu. Laikrodis ant rankos pranešė nemalonią žinią, jog labai vėlu. Nojus nusikeikė. Nekenčiu savo darbo. Rodos verslas toks smagus dalykas, bet visgi jis reikalauja labai daug laiko ir nervų. Nežymiai skaudėjo galvą. Keli šviestuvai skurdžiai apšvietė šaligatvį. Kas keletą minučių pravažiuodavo viena kita mašina. Vakaras buvo vėsus, puodelis dvigubos espresso kavos labai praverstų. Nepaisant vėjo ir vėsaus oro, verslininkas ėjo plačiai atsilapojęs švarką. Šaligatvis buvo tuščias, vienas kitas žmogus tik praeidavo. Vaikinas prisiminė Hogvartsą, nežinia kodėl. Tie septyni metai toje pilyje buvo tarsi rojus žemėje. Magijos ministerija taip pat aplankė rudaplaukį. Magiškojo transporto departamentas. Buvo baisu prisiminti, Wolfhard nekentė darbo ministerijoje ir labai tikėjosi jog niekada ten nebesugrįš. Verslas neklestėjo, tad mintis jog tektų darbintis ministerijon žudė. Dvidešimtmetis pagavo gaivaus oro gurkšnį. Negirdimai atsidusęs jis ėjo toliau. Keistas ir kvailas mintis išblaškė susidūrimas ir karšto gėrimo išsiliejimas ant mėlynų rudaplaukio marškinių.
- Žiūrėkite kur einate, dievaži.

[Ariella Annė Brown]

  Žinoma, kad diena, kuri būtų tokia pati tyli, rami bei melodinga, kaip Ariella, egzistuoti paprasčiausiai negalėjo. Kaip ir paros metas, kurio metu azijietė neprisimindavo savo darbų, kurie priversdavo raudonplaukę jaustis tragiškai blogai. Ir, kad ir kiek kartų mėgino save nuraminti, kad žudė tik dėl to, nes privalėjo, mintis, kad to daryti burtininkė neprivalėjo ją tiesiog pamažu gniuždė.
  - Aš labai atsiprašau, - vilkolakė dar kartelį pakartojo savuosius žodžius ir giliai įkvėpė artėjančios jaukios rudens pradžios aromatu dvelkiančio oro. Jis jai priminė daug ką, tiek pirmąsias dienas burtų mokykloje, tiek paskutiniąsias naktis, kurias praleido gimtinėje. Tokie jausmai ją dažnokai apgaubdavo lyg apsiaustu, kuris skleistų nostalgiją, tačiau šįkart žydraakė tik menkai šyptelėjo. Vaikystę prisiminti jai buvo neišpasakytai nuostabu. Juk trisdešimtmetės didžiausia problema buvo negautas saldainis... O dabar problemų buvo daugiau nei žmonių, kurie vidudienį vaikštinėjo bei žiūrinėjo šią Oksfordo gatvę. Suprato, kad tokių individų buvo daug, mat apie šią vieta buvo aprašyta ir knygose, kurių pagrindinė tema buvo Jungtinė Karalystė, taip pat retkarčiais greitu žingsniu prakulniuojant pro šią gatvę negalėdavo pakęsti tų dešimčių žvilgsnių, kurie buvo nukreipti į ją.
  Kaštoninės... Pilkšvos... Žalios... Mėlynos... Visos akys susmigdavo į Ariellą it koks kalavijas.
  Vien tik dėl to šis susidūrimas su jaunesniu už save jaunuoliu nebuvo malonus. Neketino jam siūlyti nei arbatos, nei ko kito, tik pasitaisė juodą gobtuvą, kuris dengė jos raudonus plaukus taip, kad šių visiškai nesimatytų ir pati nužvelgė vaikinuką šiltu ir raminančiu žvilgsniu. Tokiu, su kuriuo žiūrėdavo į kiekvieną personą ir mylimiausią draugą (kurio, žinoma, neturėjo jau nežinia kiek metų), ir visiškai nepažįstamą žmogų. Draugiško žvilgsnio nepagailėdavo ir savajai aukai, tik, tiesa, toks burtininkas tokią veido išraišką suprasdavo visiškai kitaip.
  Brown svajingas žvilgsnis nuslydo į tamsų grindinį. Ant jų voliojosi įvairiausių valgomų produktų popierėliai ar kitokios šiukšlės, kurios visiškai netenkino Annės. Banguotų plaukų savininkės ausyse suskambėjo vidinis balselis, kuris pranešė tai, jog burtų pagalba padaryti paslaugą gamtai nebūtų prasta idėja. Vienintelė problema tebuvo ta, kad šiuo metu ji vis dar neištrūko iš nemielos situacijos ir negalėjo to padaryti tyliai ir ramiai. Visgi galėjo pasigirti tuo, kad mąstymas sutrikęs dar nebuvo, o viso Magijos pasaulio saugumu rizikuoti vien tik dėl tokios smulkmenos neskambėjo viliojančiai.

[Noah Erick Wolfhard]

Išsiliejusios arbatos aromatas kuteno nosį. Noah šiek tiek pyko. Visgi, šalta ir dar reikės kažkaip parsirasti namo.
- Viskas gerai, tik kitą kartą vaikščiokite atsargiau. - Gana maloniai pasakė rudaplaukis.
Oras nebuvo vienas maloniausių ir stovėti vietoje nebuvo jauku. Dauguma praeivių sužiuro į moterį, tą pačią kuri apliejo Nojų arbata. Vaikinas prisiminė jog palto vidinėje kišenėje guli lazdelė. Galėsiu nueiti ir susitvarkyti. Paprasta. Nors ir nenaudoja Wolfhard tos magijos dažnai ji vistiek praverčia. Jis nesigaili jog mokėsi Hogvartse ir labai didžiuojasi jog buvo paskirtas į Varno Nagą. Pradėjo lyti, tik nesmarkiai. Vienas kitas lašelis palikdavo dangų.
- Na, tikriausiai aš jau eisiu. - Ištarė.
Apėjęs merginą pradėjo lėtų žingsniu eiti. Kas ten žino galbūt sustabdys ir pasiūlys arbatos.

[Ariella Annė Brown]

  Ariellai atrodė, kad jos visas gyvenimas buvo maža smulkmena, kuri niekam nerūpėjo. Juk šioje planetoje mergina buvo tik vienas individas iš bilijonų kitų žmonių. Dėl to raudonplaukė stengėsi negyventi pagal kažkokius standartus. Magė troško pasimėgauti gyvenimu, na ir mirti ramia mirtimi, o ne nuo vilkolakių medžiotojų. Skamba tai absurdiškai. Tarsi kokie "Vaiduoklių gaudytojai"... - išdrįso pagalvoti azijietė, tačiau tuoj pat papurtė galvą. Dar prisikalbės.
  - Žinoma, - pasitaisė tamsų gobtuvą, kad šis uždengtų jos banguotus plaukus, kurie ir buvo jos išskirtinumo ženklas. - Geros dienos, viso gero, - numykė trisdešimtmetė ir patraukė gatve net neatsisukdama į vaikiną. Tik paėjusi bent dvidešimt metrų susivokė, jog žmogui net nepasiūlė arbatos, tačiau nemanė, kad dabar vertėjo jį stabdyti ir dar labiau užgaišti. Žiobarotyros profesorė numanė, kad šis turėjo reikalų ir be jos nesąmonių. Tiesa, moteriai tai tikrai nebuvo absurdas, ypač, kai buvo auklėta, jog atsiprašymas ir arbata buvo labiausiai suderinami dalykai pasaulyje, tik žinios, kad kitų tautybių žmonės, pavyzdžiui, europiečiai, tokių tradicijų neturėjo, taip pat tūnojo jos galvoje, kurioje vyravo įvairiausia informacija. Kartais pati nesuvokdavo, kaip į savo smegenis sugebėjo sutalpinti tiek daug informacijos, pradedant pasakiškiausio skonio arbatų pavadinimais ir baigiant žiobariškų vaistų poveikiais.
  Temo vis greičiau ir greičiau, tad Ariella Annė Brown vos ne bėgte apleido tokią judrią gatvę ir nusprendė šmirinėti palei apleistus, atokius skersgatvius, kuriuose apsilankydavo retas žmogus. Kažkodėl tokios gatvelės ją visados labai traukė, kaip ir mokyklose, kuriose tūnojo krūva vaikų, kurie net nenutuokė apie pasaulyje vyraujantį chaosą bei pavojus.

[Rafael Beaumont]

Beaumont ir vėl prisigėrė. Tai neturėtų būti keista, bet kažkodėl buvo. Šiandien gertas alkoholis buvo keistas. Greičiausiai per daug maišiau skirtingus gėrimus pagalvojo vaikinas vinguriuodamas Oksfordo gatve. Nors ir buvo vėlyvas vakaras(gal ankstyva naktis?) keletas žmonių čia vis tiek buvo. Tarp jų Rafael'is tikėjosi rasti kažką pažįstamo. Kažką kas galbūt padėtų jam parkeliauti į Hogvartsą. Iš tiesų profesorius kiek jaudinosi, kad dabar sumaišys kelius. Juk vieną kartą tokia situacija jau buvo pasitaikiusi. Jam Londono gatvės daug klaidesnės už gimtojo Paryžiaus gatves.
Rudų plaukų savininkas tolumoje pamatė šviesius plaukus. Jie tamsoje matėsi geriausiai, kadangi buvo šviesūs. Atrodė, kad tokių šviesių plaukų niekada nebuvo regėjęs, iki tol kol prisiminė vieną mokinę turinčia tokius pat šviesius plaukus. Tik dabar jam reikėjo prisimti jos vardą. Atrodė, kad vardas prasideda raide L. Licija? Liucija. Taip, Liucija. Jis prisiminė. Vos prisiminęs lėtais žingsniais priartėjo prie merginos.
- Sveika, Liucija. Tu juk Liucija ar ne? - pasitikslino profesorius stebėdamas mergaitę. Iš tiesų buvo nustebęs tuo, kad sakinys išėjo gana rišlus ir logiškas.

[Dori Mendel]

Dori, lydima profesoriaus Turner, ėjo pilna gatve žmonių. Čia visi kažkur skubėjo užsiėmę savais reikalais ir tikriausiai Matthew kartu su trylikmete mergaite atrodė kaip paprasčiausias žiobaras tėtis einantis Londono gatve su savo dukra. Tačiau Mendel apie nieką negalvojo, jos makaulė buvo visiškai tuščia. Matyti irgi nieko nematė, tik bereikšmį tolį. Jautėsi taip, tartum būtų kokiame nors burbule, skiriančiame ją nuo išorinio pasaulio.
Ilgai ji su herbologu ėjo, kol galiausiai jiedu sustojo. Trylikmetė išgirdo Matthew balsą, tačiau negalėjo suprasti, ką jis sakė, o gal nesakė nieko, jai tik pasirodė? Kad ir kaip ten bebūtų, Dori atsidūrė prieš pilką pastatą, šalia kurio stovėjo moteris. Ir nereikėjo nieko nei sakyti, žaliaplaukė iškart suprato, kas ji.
- Tai mano mama, - sušnibždėjo herbologui ir visiškai nejučiom stipriai įsitvėrė jam į ranką.
Netrukus minėtoji moteris priėjo artyn.
- Dori Mendel, ar ne? - nužvelgė mergaitę.
Ši tik linktelėjo ir išsižiojusi spoksojo į atėjūnę, kuriai turėtų būti per keturiasdešimt. Moteris buvo graži, iš tikrųjų labai graži, ir trylikmetė buvo į ją panaši. Tamsūs plaukai, tik šie buvo ilgi. Veido bruožuose galėjai įžvelgti panašumų. Tik ji buvo gerokai aukštesnė. Ar ir Dori tokia užaugs? Tačiau tuo pačiu matėsi, jog moteris buvo išvargusi, tartum dirbtų labai sunkų darbą, o gal būtų neišsimiegojusi. Ar tai dėl to ji neaugino mergaitės? Nes sunkiai dirbo?
- Tavo tikrasis vardas turėjo būti Dorotėja, tačiau tavo tėvo giminaitis, kuris iki šiol tave augino, sumanė šį patrumpinti. Gana prasčiokiškai skamba. Galėsi pasikeisti.
Kurį laiką dukra ir motina viena į kitą žiūrėjo, o paskui moters žvilgsnis nukrypo į profesorių.
- Koks žavingas pupulis, - tarė ji, - bet galėjai susirasti ir ne tokį seną diedą, - motinos akys nukrypo į susikibusias rankas.
Dori greit paleido Turner ranką. Norėjo pasakyti, kad šis vyras yra mokyklos profesorius, tačiau neįstengė ištarti nei žodžio.
- Kiek tau metų, gražuoli? - vis dar kabinėjosi prie Matthew. - Tikiuosi, šis pupulis grynakraujis, - priėjo ir paniurkė jam žandus. - O tu, ir stovėsi čia žado netekus? - kreipėsi į Dori. - Gal pagimdžiau nebylę? Dėl Merlino barzdos, kai gimei, tai rėkei.
Žalių plaukų savininkė neatsakė nieko. Tiesiog... tiesiog neįstengė.