[Skarletė Siuzana Vein]

Realiai šis miškas Kambaryje iki pareikalavimo nesiskyrė nuo tikrojo. Tie patys tankūs medžiai, užgesinti laužai, įvairūs padarai, šiurpūs garsai ir labai mažai mokinių. Nors dabar čia nebuvo nieko matyti. Šitam Uždraustajame miške naktis buvo ir dieną, ir naktį. Čia taip pat dar buvo vorų slėnis, įsikūręs Hagrido dėka. Medžiai su nulaužytom šakom, mokinių dėka. Nužudyti gyvūnai, priešų dėka.
***
Hannah rankoje laikydama didelį krepšį, su savo auklėtiniais klastuoliais drąsiai žygiavo mėnulio nutviekstu koridoriumi. Tikėdamasi, kad visa iškyla pavyks kuo puikiausiai, profesorė įžengė pro plačias duris aštunto aukšto koridoriuje.
-Mokiniai, įsikurkite. Šiandieną mūsų laukia neįprasta iškyla. Kadangi prieš mūsų mokyklą priešai rengia sąmokslą, mokysiu jus apsiginti,- sukeldama šiokį tokį šumulį tarp klastuolių lėtai pasakė Hann,- parengsiu jums kliūčių ruožą, o tuo tarpu, pasiklokite pledus ir pasivaišinkite, moteris padėjo savo krepšį su visais daiktais ir leidusi mokiniams iš ten pasiimti tai ko reikia, nuėjo į miško gilumą, vis galvodama ar derėjo pasakyti tiesą. Juk jie dar per jauni. Gali nutikti bet kas... neramiai lingavo galva Hannah.

[Lisette la Claire]

Lisette, nešdama rankose mėgstamiausią savo knygą, o ant pečių kuprinę, pilną daiktų, sekė paskui mokytoją mėnulio nutviekstu aštunto aukšto koridoriumi. Prasivėrus plačioms durims, klastuoliukė kartu su profesore ir kitais įžengė į mišką. Jis buvo visai toks pats, kaip ir įsivaizdavo rausvaplaukė: dideli, tankūs medžiai, nulaužytos jų šakos, visiška naktis. Lisette susiradusi jai patikusią vietą, pastūmė medžių šakas ir patiesė savo rausvą pledą ir atsisėdo. Rausvaplaukė norėjo paskaityti mėgstamą knygą, deja, buvo per tamsu, tad padėjusi knygą į šalį išsitraukė šokoladinį batonėlį ir kramsnodama jį laukė, kol mokytoja pasakys, ką veiksime toliau.

[Celeste Victoria Lavenza]

Žingsniuodama kažkur mokinių virtinės gale, Junko, kaip turėjo atrodyti visiems likusiems, įdėmiai klausėsi visko, ką tardavo jų - tai yra, Junko - koledžo profesorė. O galbūt jos? Vis dėlto, Karasuna Mei, kuri ir dabar tevaidino silpnutę ir baikštutę tikrąją šio šleikštaus kūno versiją, žiūrėk kaip nori, bet tikrai buvo tipinė, gal net kiek stereotipiška klastuolė. Nebūtų toks nustebimas ir sužinant, kad paskirstymo kepurė regėjo ją, o ne šviesiaplaukę (kaip kad priklausytų būti) kaip šito prastesnės reputacijos koledžo mokinę.
Dėvėdama šiltus mėlynus džinsus ir dar šiltesnį megztinį - woah, stebuklas! - ir būdama be sluoksnio makiažo bei surištais plaukais, kartu perpuošdama veidą į tą pačią išraišką ir nerangius kūno veiksmus, kuo pasižymėdavo ketvirtakursė, ji ne itin skyrėsi nuo to, ko negalėjo pakęsti. Kad ir kaip profesorė ir vadovė von Peach turėjo pažinoti Junko Enoshimą ar žinoti jos elgesį iš prasilenkimų koridoriuose ar bendrajame kambaryje, Karasuna viską ne tik žinojo geriau, bet ir mokėjo atvaizduoti. Vis, jos buvo ta pati dalis, nori nenori, surakintos ligi mirties.
Slėpdama rankas megztinio rankogaliuose, mergina tolimiau kūrė bailumo aurą aplink save - vos pro gigantiškas duris įžengus vidun, į ten, kur buvo iliuzinis miškas, mergina kiek nuskubėjo priekin, prie profesorės, net jei ši dingo vos prisigretinus - kaip tyliau ir neregimiau sugriežusi dantimis rausvaplaukė krestelėjo ant šaltos ir kietos žemės, akimis rydama aplinkui esantį išdėstymą. Karui, kurio ji taip nekantriai laukė, galėjo ruošis ir nesant profesorei ir nenaudojant jokių burtų, ik plečiant savo logiškumą - vis pirmieji netikėlių kristų tie, kurie it pamišę asilai akis išvertę lėktų kautis vienas su kitu.

[Tom William Riddle]

Padarė viską lygiai taip, kaip ir prieš beveik septyniasdešimt metų: praėjo pro šokti besimokančių trolių paveikslą tris kartus užsimerkęs, mąstydamas, jog jam reikia puikios vietos tokiai netradicinei treniruotei. Neįsivaizdavo pats, kur jie galėtų to mokytis, todėl nusprendė pagalbos paprašyti kambarį iki pareikalavimo. Atsimerkęs suėmė didžiulę rankeną ir atitraukė sunkias duris, už kurių, jo begalinei nuostabai, atsivėrė naktinio uždraustojo miško vaizdas, kuriame kaip pagal užsakymą švietė pilnaties mėnesiena. Tomas peržengė slenkstį ir iš tiesų atsidūrė ant miško paklotės, šviežiai nupjauta žolytė leido pasijusti visiškai laisvai, nebijant, kad į koją įsisegs kokia erkė ar kitoks brudas. Jie čia atėjo tryse: jis, žmona ir mergaitė. Bet ne Marina, ne jų duktė, o ketvirtakursė varnanagė vario spalvos garbanomis, siekiančiomis liemenį. Toji neregė mergina prisistatė besanti Andželikos Nightingale sesuo ir maldavo leisti ją pamatyti. Deja, Ridlis negalėjo išpildyti paauglės prašymo, mat Andželika visoms atostogoms buvo išsiųsta su misija. Dar labiau vyras susidomėjo šia varnanage, kai ji papasakojo jam savo gyvenimo istoriją ir tai, jog yra kone vienas labiausiai Slapstūnų ieškomas asmuo, pasmerktas mirčiai. Tiesą pasakius, Voldemortas laukė dar vieno svečio, atostogų dėl ligos išėjusio kerėjimo profesoriaus Izaac Reinher, šis kažkokiu nesuvokiamu būdu taip pat sugebėjo papulti į Slapstūnų sąrašą, Tvardovskis jam pranešė, mat tam patikrinti  jis turi savų ypatumų. Veikiausiai, tas vargšas žmogelis gavęs apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus laišką nė nenumanė, ką sužinos atėjęs į sutartą vietą, o tuo labiau, kad pamatys tikrų tikriausią treniruotę mūšiui. Kažin, o jis žino apskritai, kas yra Slapstūnai? pamanė sau Viljamas po truputėlį tvarkydamas miško aikštelę būsimam reikalui. Pirmiausiai, viename jos gale, pagal jo norus atsirado pakyla, tada, medžiai glaudžiu ratu apsupo didžiulį miško lopynėlį, kuris veikiau panėšėjo į sodą: jokių medžių vidury, vien šviežiai nupjauta žalia žolytė ir gerai viską apšviečianti mėnesiena virš galvų. Vyras pamojo žmonai, kad palydėtų  atsivestąją mergaitę ant pakylos ir pats ant jos užlipo. Truputėlį gailėjosi, jog pirmoje treniruotėje gali susirinkti ne visi, mat broliai Lorijanai buvo išvykę atostogų, ir neaišku, ar suspėjo grįžti, Greywindas ir Nightingale su misijomis, panelė Liz taip pat atostogavo. Ak, ta vasara. atsiduso devyniolikmetis.

[Beatrice Georgiana Riddle]

Beatričė vienoje rankoje nešė sunkią, bet kaip jai, visiškai nesunkią, dėžę, o kitoje, vedėsi keturiolikmetę mergaitę, kuriai žinoma atsirado vieta paslapčių kambaryje. Juk negalima vaiko, ir dar nematančio, paleisti vieno klajoti miškais, o tuo labiau patalpinti vaikų namuose. Pas juos gi pilna kambarių, kodėl gi negalėjo priimti dar vienos mergaitės? Na, kaip svečio? Mariną su Donaldu paliko rietis namie, mat šie diena iš dienos daugiau nieko neveikia, tik niaujasi. bet juk tai normalu, toks amžius. mąstė sau tamsiaplaukė, laukdama, kol jos vyras atidarys kambarį iki pareikalavimo, kuris parodys tinkamą vietą treniruotei. Sužinojusi, ką Tomas nusprendė daryti per pirmąjį pasiruošimo etapą, mergina net pati neįstengė sumąstyti kokioje vietoje tą reiktų daryti, tačiau kai už atsivėrusių durų pamatė miško peizažą, apsidžiaugė nejuokais. Tikrame uždraustąjame miške, juos galėjo kas nors pamatyti, kad ir tos pačios Ferumos, o čia? Išgraužk! Kai šeimos ir būsimo mūšio galva aptvarkė miško aikštelę Tričė pamanė, jog idialesnės vietos nė nebūtų galima surasti. Auksaspalvės grifkos savininkė pakilo pakylos laipteliais aukštyn iš paskos vesdamasi ir jaunesnę merginą. Jiedvi sustojo šalia vyro, grifė padėjo atsineštąją dėžę šalia variaplaukės mergaitės ir paleido jos ranką. Dabar jau viskąą sugebės ji pati, belieka laukti pasirodančių kitų narių. Dar turėjo pasirodyti Izaac Reinher. naujokas, vargšas žmogus. liūdnai pamanė aštuoniolikmetė, prisimindama pirmąjį kartą, kai sutiko savo geriausią draugą Džeimsą. Tada jau buvo penkiolikos, tačiau sėdėjo kerėjimo kabinete, užsimaskavusi atjaunėjimo kerais ir priminė antrakursę. Kodėl? A šiaip sau, tiesiog kaip tik mokėsi tokių kerų meno. Tada profesorius Reinher mokė termoreaguliacinius kerus, ir viena mergaitė, berods, pavarde Enoshima, kankino Džeimsą, ketvirtakursį grifą, mažindama jo temperatūrą iki neleistinų ribų. Tričė tada atstatė vaikino temperatūrą, o toji rusvaplaukė užsipuolė ją, laimė laiku įsikišo mokytojas, mat turėdama antrakursės kūnelį tikrai nebūtų galėjusi labai pasipriešinti. Dar prisiminė, kaip nepavyko apgauti trisdešimtmečio aukšto vyro, ji pasisiūlė išmėginti ant jo tuos kerus, tačiau jai pamėginus, jis tepasakė: „Puiku.“ O sau pagalvojo, kad ji jau kažkur naudojusi šituos kerus. protingas žmogus. mintijo ponia Riddle, mintyse darkart klausdama savęs, kuo jis nusidėjo, kad pateko į Slapstūnų sąrašą.

[Džeimsas Greywindas]

Kaip ji nudžiugo sužinojusi iš kitų mokinių, jog čia mokosi neseniai atvykusi Angelique Silvia Nightingale. Na tai kas, kad pavardė buvo kitokia? Dviejų tokių pačių retų vardų neįmanoma suderinti. Nė pati nesuvokė kaip nuėjo pas apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių, kuris be galo rūpinosi klastūnyno mokiniais, ir pasiteiravo savo sesers. Deja, teko nusivilti sužinojus, jog šioji išvykusi su misija. Taip, juk ji buvo gimusi valdyti Mifritus, magiškąsias meilės būtybes. Onoriną vėl trumpam užvaldė prisiminimai, ji tarsi vėl įsivaizdavo tą audringą naktį, kai gimė Andželika, šviesiaplaukė mergaitė švytinčia oda, ir nepaprastai violetinėmis akimis. Visas Kvebekas negalėjo ja atsižavėti, kaip ir jos motina. Prisiminimus nutraukė profesorius Ridlis, klausiantis, ar ji žino kas yra Slapstūnai, ar jie ją persekioja. Nežinojo kodėl, tačiau tą minutę išklojo tam jauno tenoro savininkui visą savo gyvenimo istoriją, todėl dabar stovėjo įsikibusi jo žmonai Beatričei į parankę, laukdama,  kol atsivers durys į pirmosios treniruotės vietą. Įvesta vidun, suvokė atsidūrusi lauke, tamsa užklojo akis, o įvairūs garsai, ausis. Onorina suprato esanti miške.
-kaip tik vieta treniruotei. – sušnabždėjo gal sau, o gal ją vedančiai vyresnėlei, kuri tįsė dar ir jos dėžę. Vario spalvos garbanų savininkė palietė ant liemens užkabintą diržą su visu ginklų arsenalu: liemens dešinėje kabėjo ilgas kardas, šalia jo, špaga, dar tolėliau ietis, lankas su strėlėmis, pora ilgų peilių... o kairėje pusėje durklas, su sidabro priemaišomis. Rankos trūktelėjimu aukštyn, paraginta lipti laipteliais, varnanagė pasijuto esanti ant scenos, o gal tai kokios pakylos. Dėžė tuoj pat atsirado prie jos kojų, o vedlė paleidusi Cathy ranką atsistojo šalimais, matyt visi laukė ateinančių kitų kariaunos narių. Onorina niekaip negalėjo atsitokėti nuo tos minties, jog atvyko ne tik ten, kur iš Slapstūnų nelaisvės ištrūko jos sesuo, vienintelė likusi gyva de Peyrac, bet ir kaip tik ten, kur menka saujalė asmenų, ruošėsi pulti tą klaikią gvardiją. Tik ką jie sau galvojo? Pusė iš kariaunos narių nė neturėjo pilnametystės, na ir kas, kad didesnė dalis antgamtikų nei žmonių, pas Slapstūnus taip pat begalės antgamtikų. Na... jei dar prisidės visas Mifritų klanas... galbūt... audė nedrąsią viltį panelė Sayre. Kairė jos ranka, kažkaip nejučia desperatiškai suspaudė ant liemens kabantį medinį lanką.

[Ashalain Blackmore]

O šis kartas skyrėsi nuo kitų. Juk tik šiandien jis pluošė pilies koridoriais vienas. Na, visada vaikščiodavo vienas, tarsi vilkas, tačiau priešais nieko neįtardama keliaujanti auka - vis šiokia tokia kompanija. Ne, draugijos jam nereikėjo. Tai tik bereikalingas triukšmas. O jo pasaulyje viskas turėjo būti sudėliota iki mažiausios smulkmenėlės. Todėl niekada nepasitikėjo kitais - juk tai tik balastas. Kasdienybė turi būti švari, griežta, be jokių pričindalų ir kitokių nesąmonių. Tik taip viskas gali vykti pagal jo norus. Ir tai ne visada.
Nešinas fenikso plunksna žingsniavo šaltais, kaip ir jis pats, koridoriais ir svarstė, ką darys vėl susitikęs Carol. Taip, troško kraujo, o štai treniruotė pirmasis žingsnis prie to. Jei poron gaus vaikiną... Ak, užuojauta jam. O jei mergina - galbūt nesusilaikys nepanaudojęs įtakos galios.
Koridoriaus gale jau artėjo durys. Nežinomas jam buvo tas keistas kambarys, kur turėjo viskas vykti. Na ir kas. Užtat artėja mūšis. Ak, tie žmogučiai... Susirinkę, susirėmę petys į petį, iš paskutiniųjų pasiryžę apsaugoti tai, kas jiems brangu... Tokių matė ne vieną ir ne du. Ir dažnai tos meilės ir rūpesčio apakinti nepastebi, kad jų pastangos bevaisės, visiškai bergždžios. Adios amigos. Nebėra.
Už durų plytėjo miškas - tikrų tikriausias Uždraustasis miškas, kuriuo ir atkeliavo pilin. Žmonių nebuvo labai daug, tačiau matė ir dar nepažįstamų veidų. Žinoma, tas pats jaunasis patryręs profesorius (užmušk neprisiminė, kur jį regėjo anksčiau), jauna mergina (o gal labiau tiktų pasakyti moteris), nešina tikrai ne jos svorio kategorijai pritaikyta dėže ir vedina kažkokia irgi nematyta mergina - šioji atrodė tikrai įdomiai. Apsikarščiusi visu ginklų arsenalu, taip nederančiu prie jauno amžiaus. Ir kažkodėl užsidėjusi tamsius akinius. Nuo jos sklido kažkokia keista aura. Tarsi būdama tokia jaunutė jau būtų daug patyrusi.
Linktelėjimu pasisveikinęs su visais tuo metu buvusiais kambaryje (gal labiau tiktų pasakyt miške), žingtelėjo į šoną ir atsistojo šalia tos ginklais apsikarsčiusios merginos. Carol dar nebuvo, tačiau buvo įsitikinęs, jog ji ateis. Ne jos charakteriui tokias progas praleisti. Kad ir kaip būtų įsibailinusi - vis tiek ateis. O šioji proceso dalis jį labiausiai žavėjo - kai auka pati to nesuvokdama ateina į spąstus.

[Caroline Elase Wilding]

Kažkodėl pastaruoju metu Caroline daugiau nei paprastai žvelgdavo į veidrodį. Lygiame ir tobulame stikliniame paviršiuje atsispindėjo beveik ledu užsitraukusios akys. Tarsi beužšąlantis ežeras – paviršių jau sukaustė ledas, bet pati gelmė dar nepasiduoda. Ir Carol norėjo kovoti. Norėjo, bet žinojo, kad tai beviltiška. Kaip vanduo negali pasipriešinti gamtos dėsniams ir neužšalti, taip ir mergina negalėjo. Žinojo, kad istorija kartosis, kap kartojasi metų laikai, tačiau vis tiek kovojo iš visų jėgų. Bet vis dažiau ir dažniau į mintis pasibelsdavo noras pasiduoti. Pasiduoti, nusiraminti ir pagaliau vėl nieko nebejausti. Dėl nieko nesibaiminti. Tiesiog gyventi savo susikurtame baugių ir traukiančių prisiminimų pasaulyje, o visa kita... Tai juk taip lengva. Ir taip sunku išstovėti tiesiai... Gėda pripažinti, tačiau ranka, kuria užsikabinusi šešiolikmetė kyburiavo ant bedugnės krašto, jau ėmė pasileisti. Lėtai, po truputį, tačiau užtikrintai.
Numetusi fenikso plunksną ant lovos Carol vėl dirstelėjo į veidrodį (nors ką jame naujo pamatysi – tuos pačius juodus kaip pasaulio sielvartas plaukus ir per suknelę šviečiančius kaulus) ir bėgte išbėgo iš miegamojo.  Pilies koridoriai buvo tušti, tad lengvi ir tylūs merginos žingsneliai skambėjo gana garsiai. Šešiolikmetė vis baimingai gręžiojosi per petį, bijodama išvysti pažįstamą figūrą. Nenorėjo jo matyti. Ne. Tačiau puikiausiai žinojo, kad treniruotėje jis bus. Ašas praleistų progą ką nors prikluti ar šiaip parodyti savo viršenybę? Greičiau jau Hogvartso pilis per sekundę nukristų ant galvos. Na, sekundės lėkė, Kambarys Iki Pareikalavimo artėjo, o pilys ant galvos nekrito, taigi reikia manyti, jog Ašas jau stypso ten. Arba seka iš paskos. Caroline nusipurtė ir dar kartą apsižvalgė. Tuščia. Štai ir durys. Giliai įkvėpusi būsimoji septintakursė įžengė vidun.
Atsidūrė vidury Uždraustojo miško. Su kuo jau kuo, tačiau su šia vieta šiltų prisiminimų mergina tikrai neturėjo – kad ir vaikymasis Mirties Valgytojus. Kas, kad tik protekcijas. Vis tiek buvo gana pavojinga. Tolėliau samanų paklotės buvo tarsi scena, tarsi pakyla, ant kurios jau stovėjo išsirikiavę keletas žmonių. Caroline linktelėjo profesoriui, šalia jo stovėjo Beatričė, šešiolikmetei pažįstamas veidas. Greta jos stypsojo nematyta jaunutė mergina, toks jausmas, ant savęs susikabinusi pusę ginklų parduotuvės. Ir užsidėjusi tamsius akinius. Na o netoliese, kaip ir reikėjo tikėtis, tarsi vilkas, tykantis grobio, dėpsojo Ašas. Galvoje tarsi ugnis plykstelėjo, apėmė pažįstamas jausmas, tas keistasis potraukis prie jo. Papurčiusi juodas garbanas Caroline tarstelėjo:
 - Sveiki,- ir atsistojo priešingoje savotiško ratelio pusėje. Net juokinga pagalvoti, jog baidėsi Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus. Dabar jis atrodė visai malonus žmogus. Na, turint galvoje, kaip greitai keičiasi Caroline požiūris, profesoriaus Ridlio malonumu galima abejoti, tačiau neapykanta ir kartu keistu potraukiu Ašui – nei truputėlio.
 

[Claude de Lomenie-Chambord]

Klodas atostogavo netoli Hogvartso esančiame miestelyje, Kiauliasodyje. Švilpis šią vasarą nemėgino grįžti namo, mat prisižadėjo dalyvauti mūšyje ir dabar laukė, kol gaus žinią pirmąjai treniruotei. Būsimas ketvirtakursis labai abejojo savo galiomis, tačiau savo narsa nei kiek. Visi, tada ten, apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kabinete,  susirinkę žmonės buvo gerokai vyresni už jį, išskyrus tą rudaplaukę mergaitę, kuri jį taip sužavėjo, tačiau šioji taip pat pasidomėjus pasirodė esanti kursu aukštesnė, apie panelę Lorijan jam papasakojo kiti švilpiai, bent jau kiek žinojo: kad ji ateinančiais metais busianti penktakursė, esanti drovoka ir nelabai su kuo bendraujanti, išskyrus savo brolį, kas labai nebūdinga švilpiams. Ir štai pagaliau atėjo ta diena, kai keturiolikos metų sulaukęs paauglys gavo fenikso plunksną su žinele:

KiP, 8A, Hogvartsas. 20:00

berniukas puolė ruoštis, nors dar buvo likę kokia pusparė iki viso to įvykio. Raudonai auksinė plunksna sudegė, vos tik jis perskaitė raštelį. Ilgai nereikėjo analizuoti, jog KiP tai: kambarys iki pareikalavimo. Visus kodus išstudijavo jau kaži kadais. Taigi, be penkių minučių aštuntą, Klodas de Lomenie žingsniavo aštuntojo aukšto koridoriumi, kur vietoj šokančių trolių paveikslo surado sunkias ąžuolines duris, o pastūmęs jas, ne kokį ten kambariuką, o visą uždraustąjį miškiuką. Pirmiausiai į akis krito naujokė mergina vario spalvos garbanomis, kurios anksčiau nematė, šioji, jo begalinei nuostabai, kaip koks viduramžių riteris puikavosi visų ginklų arsenalu. ir ką moteris veikia su visiais šiais atributais? Juk veikiausiai nė nenulaikytų jų, nekalbu apie panaudojimą. pamintijo auksaplaukis, kurio auksiniai plaukai su brendimu vis tamsėjo ir dabar atrodė įgauną kažkokį keistą, tamsų nublukimo atspalvį, žinojo ateity būsiąs kaštonplaukis kaip ir jo tėvai, bet būtų buvęs nieko prieš pasilikti tą aukso spalvą ant galvos. Užtat nuolat pavydėjo seserei, kuri rado kaip sustabdyti šį tamsėjimą. Gana linksma veido išraiška nužvelgė kitus susirinkusiuosius, Melijandros tarp jų nebuvo, kas truputėlį jį nuvylė, ir linktelėjo pasisveikindamas, tačiau ant pakylos lipti nedrįso, tiesiog pasitraukęs tolėliau, atsisėdo ant pievos, didžiulio medžio pavėsyje.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Pilies koridoriai sunkiai alsavo dulkėmis. Stori, vietomis pakabinti gobelenai plūduriavo ant šaltų, besibaigiančios vasaros saulės nepaliestų, mūrinių sienų.
Langų viršūnės buvo apgaubtos voratinkliais. Keletas gyvesnių paveikslų šnibždėjosi tarpusavy.
Pačiame, viso niūroko vaizdo viduryje, aukštai iškėlusi strazdanotą snukutį ir beskęstanti languotoje suknutėje, žingsniavo mūsų patrakusi herojė.
Anksčiau parsivilkusi iš atostogų, Anutė nerūpestingai skubėjo Paslapčių kambario link.
Nepranešusi tamstelei Ridliui, Liz ketino padaryti dėdulei siurprizą arba lengvą širdies smūgį.
Pirmosios treniruotės - svarbiausios. - Mąstė mergaičiukė belipdama laiptais.
Galiausiai pasiekusi tikslą ir pravėrusi stambias, medines duris, rusvaplaukė atsidūrė Uždraustojo miško imitacijoje.
Akimis nuskenavusi kelis pažįstamuosius, Mirėja priplaukė prie profesoriaus.
- Sveiki, valdove, - linktelėjo trumpakasė ir dar kartą apžvelgusi žmogelius, pastebėjo nematytą panelytę su akinukais.
Nebuvo ji kažkokia ypatinga nei raupsuotoji, nei ką, tik tie tamsūs akiniai ir keletas ginklų ant liauno kūno trikdė ketvirtakursę.
Nenorėdama pasijausti naujaukiai, Anabetė žingtelėjo link jaunesniojo blondinuko, kuris iš pažiūros rėkte rėkė: ,,švilpis".
- Anksčiau tavęs nepastebėjo, - kumštelėjusi pacanukui į petį ir  nelabai sėkmingai pradėjo pokalbį Helė.

[Zelig Reiher]

Atostogos buvo keistas dalykas. Pabusdavo anksti ryte, tačiau iš lovos pakildavo tik apie dvyliktą valandą, visas susivėlęs it šinšila, niurzgėdamas ir burbėdamas ant viso pasaulio. Bet nesvarbu, kad ir pakildavo-- visas dienas praleisdavo savo vasarnamyje Graikijoje, na, tiesiog ilsėdamasis. Dar niekad gyvenime nesijautė toks laisvas ir ramus;vienatvė kartais atrodydavo baisi,tačiau kai retkarčiais atsikeldavo ir pamatydavo, kad visi daiktai aplink jį ištaškyti, o jo pačio rankos supjaustytos ir nulietos krauju. Žinoma, nebuvo kvailas-- įvairiausiais kerais ir užkeikimais užbūrė savo gyvenamą vietą; nenorėjo, kad jį kažkas trukdytų ar erzintų. Tačiau ir iš pačio pasaulio krašto jį kažkas vis vien pasiekė, bet gautos žinutės nenumėtė į šoną; tik giliai atsiduso.
Vos įžengęs į kabinetą-- ne, greičiau jau visai neblogą miško imitaciją-- Izaac akimis permetė visus ten esančius. Jeigu kokia emocija ir sukirbėdavo pamačius kažką pažįstamo, jo veidas nė nesukirbėdavo, neparodydavo nei menkiausios emocijos. Jam jau mažai rūpėjo aplinkiniai, tačiau vis vien nusprendė atsidurti čia; kodėl visiškai nežinojo. Atrodė ir kiek pasikeitęs-- po ilgu paltu vilkėjo ne varžančius kostiumus, o gana maloniai priglundančius megztinius aukštu kaklu ir khaki kelnes; nelabai stilinga ar prabangu, bet užtat tokių nebuvo gaila susiplėšyti ar susitepti. Pasitrynė akis, paslėptas po šiek tiek tamsintais stiklais-- juos dėvėjo, nes pernelyg stiprioje šviesoje buvo ne itin malonu būti, o ir šiaip norėjo pasislėpti-- ir tuomet šiek tiek gal ir nesusipatoginęs linktelėjo galvą, tarsi pasisveikindamas, ir keliais žingsniais nukūrė į strategiškai malonesnę vietą. Iš vidaus prikando žandą ir sukryžiavo rankas; labiausiai norėjo imti ir kuo greičiau grįžti atgal ir vėl palikti visą suirutę už savęs, tačiau tik kantriai laukė, kol viskas prasidės. Juk, matyt, dabar buvo ieškomas, tai ramybę pasiekti bus daug sunkiau.

[Džeimsas Greywindas]

Merginos ausys gaudė kiekvieną aplinkinį garsą, nuo atėjusiųjų pasisveikinimų iki pat mažiausio krepštelėjimo. O kas jai daugiau beliko? Niekas nebuvo tikras, kiek narių apsilankys pirmojoje treniruotėje, todėl stengėsi įsiminti atėjusiųjų balsus, kurių pavyzdžius varnei parodė Tomas Viljamas Ridlis, pasitelkęs kažin kokius keistus kerus, galinčius atkurti betkokio asmens  balso tembrą. Vieno balso net ir tie kerai nesugebėtų atkurti, netikiu. mintijo dairydamasi aplink, tačiau nieko nematydama. Juodi, akis dengiantys akiniai neleido aplinkiniams suvokti, jog ji jų nepastebi, bet įtarimus vis vien sukeldavo. Luktelėjusi dešimt minučių, kad visi, kurie nutarė ateiti, susirinktų, Onorina magijos pagalba tarp medžių pritvirtino taikinius. Galų gale, visiems nutilus, susikaupė, užsimerkė įsiklausydama į vėjo šiurenimą, vieninteliu staigiu judesiu išsitraukė iš už diržo vieną ilgųjų peilių ir švystelėjo į vidurinįjį taikinį. Tą akimirką, kai ginklas apsivertęs ore pasiekė savo paskirties vietą, Niekas būtų nepatikėjęs, jog ši, juodais vyriškais drabužiais nuo galvos iki kojų vilkinti variaplaukė nemato, net jei milijoną būtųm primokėjęs. Neregei, rodės, to neužteko, žaibiškai panaudojusi šaukiamuosius kerus susigrąžino peilį atgal, kyštelėjo jį už diržo, tuo tarpu užkabindama lazdele jau traukė durklą. Abi garbanės rankos buvo paleistos į darbą, viena mikliai darbavosi ginklais, kita mosavo lazdele, čia juos susigrąžindama, čia pakeisdama naujais, taip pagreitindama procesą. Tai atrodė nelyginant koks šokis, kurį keturiolikmetė šoka visą savo gyvenimą. Staigūs laukiniai judesiai nesukėlė jai nuovargio, veidas, užuot pasidengęs prakaito lašeliais nuo ginklų svorio, įraudo nuo aistros bei užplūdusio įkvėpimo tam ką darė. Jei tik akių nedengtų akiniai, galima manyti, jos spindėtų nežemiška šviesa. Onorinai nepatiko viso to demonstruoti, puikiai suprato atsiverianti šiems žmonėms, vis dėlto, reikėjo nurimti, jie buvo jos mokiniai, ne priešai. Atlikusi paskutinį triuką su didžiuliu kardu ore nurimo ir aiškiu tvirtu balsu kreipėsi į susirinkusiuosius.
-Sveiki dar kartelį. Tikiuosi nereikia aiškinti ko čia susirinkom. Kas bijo susitepti rankutes ar ginklų svorio, gali eiti lauk, tuščių verkšlenimų nepakenčiu. Jeigu kam dar neaišku, šią treniruotę vesiu aš, o ponas Ridlis taip pat treniruosis, kadangi nėra toks įgudęs su kariniais ginklais. Kaip jau supratot, ši treniruotė bus skirta būtent fiziniam pasirengimui, nes Slapstūnai dažnai mėgėjai maišyti kovos būdus, štai toks jų pranašumas. Medinių pagaliukų patriotus jie paprasčiausiai sumala į miltus. Tad, jūsų pasirinkimas ar man priešgyniauti ar ne, nes aš ir pati gatava paguldyti vieną kitą nevykėlį. Taigi, pirmiausiai siūlau pamėtyti peilius į taikinius, patobulinti savo taiklumą, vėliau, stoti po du ir susirengti sau nedidelę dvikovą panaudojant įvairias ginklų kombinacijas. Trumpa teorija: geriausia, kol jūs dar turit lazdeles, tokiu atveju galite viena ranka valdyti ginklus, kita ją, kad nereiktų žiobariškai traukioti durklų iš diržo, sutaupysit laiką. Norėčiau jus išmokyti, jog peilį geriausiai sviesti dviem judesiais: pirma, ištraukiat iš diržo, antra, paleidžiat į taikinį. Jokių dvejonių, jokių taikymųsi! Nusitaikyt turit dar kol peilis guli prie liemens nepaliestas, taip priešas niekada nesuvoks, kad ketinate juo pasinaudoti, todėl kartoju, numatuokite atstumą vien akimis, ausimis ar kokiomis kitomis savo juslėmis dar prieš jį ištraukiant/paliečiant. – nutilo laukdama kol visi suvoks kas pasakyta, trumpam atsikvėpė ir tęsė – štai prie mano kojų guli dėžė, kurioje yra diržai su tokiu pačiu ginklų arsenalu, pasiimkit po vieną, prisisekit prie liemens bei įpraskit, kad jis visad ten bus. – it kirviu nukirto. – kai baigsite su taikiniais stokite poromis maždaug pagal savo galimybes, nors mūšyje jų niekas nežiūrės, čia treniruotė, improvizuoti negalima. Pono Ridlio prašymu, ginklai kol kas nepadarys jums nieko blogo, geležtės išlydytos, svarbiausia judesiai ir priešininko palietimas ginklu, tik ginklu! – staiga šūktelėjo – nesugalvokite priešo paliesti rankomis, jie mėgsta apnuodyti savo drabužius. – neatrodė, jog ji pati būtų labai patenkinta nukenksmintomis geležtėmis, deja, neturėjo kur dėtis, šįkart nusileido. – skelbiu poras: Claude de Lomenie-Chambord su Anabete Liz, Caroline Wilding su Beatrice Georgiana Riddle, Ashalain Blackmore su Tom William Riddle. Jei kas būdamas žmogus gavot antgamtiką, neprisidarykit į kelnes, mūšis neklausia, o pas Slapstūnus visi nariai be galo talentingi. Iš anksto atsiprašau, jeigu kažko nepastebėjau ir likot be poros, ateikit pas mane. – tasai atsiprašymas ir kvietimas nuskambėjo taip, lyg nežadėtų nieko gero ateisinčiam. – karts nuo karto apeisiu, pasižiūrėsiu kaip sekasi, stengsiuosi padėti. – tada užriko. – marš visi nuo pakylos! Kausitės ant pievos. - Ak, ir vis dėlto vieno žmogaus Onorina Ketrina nepastebėjo, mat paskutinysis atėjūnas tik linktelėjo pasisveikindamas. O jei būtų pastebėjusi...

[Ashalain Blackmore]

O ji atėjo. Nors nieko kito ir negalėjo tikėtis, puikiausiai žinojo, kad taip bus, bet šito dalyko suplanuoti niekada nesugebėdavo. Devynetą mėnesių matė ją diena iš dienos, tačiau kiekvienas kartas buvo kitoks, išskirtinis, savotiškas, kokio daugiau niekada nebebus. Sekė Carol žvilgsnį, baimę merginos akyse, sutramdytą išgąstį, kai šioji drebančiu balsu pasilabino ir atsistojo šalia jaunojo profesoriaus. Ech, kaip keistai smagu visa tai stebėti.
Toliau į Kambarį (o gal veikiau reikėtų sakyti mišką) atkeliavo jaunutis vaikinukas, į mūšį (kas, kad tik treniruotė) žingsniuojantis kaip į šventę. Tikriausiai dar gyvenimo nematęs. Tokie geltonsnapiai jo nežavėjo, jų kraujas tik trumpam pasotindavo vidinius demonus, užimdavo mintis. Ne, auka (priešininku nepavadinsi, kai likimas jau nulemtas) turėjo būti gudri, suteikti medžioklei intrigos, įdomumo. O šis bernužėlis ramiausiai įsitaisė ant grindų samanų, tarsi būtų atkeliavęs iškylon.
Kitoji panelytė taip pat, atrodė, susirengė į draugų pikniką, o ne į kruvino mūšio treniruotę. Net kumščius sugniaužė - nejaugi šitoj kvailoj pily neatsirado normalių kandidatų į karius, tik į lavonus? Na, akiniuotoji ginklais apsikarsčiusi mergaičiukė, ponas Ridlis ir šalia jo esanti mergina (o gal vertėjo sakyti moteris), kad ir pati Carol tikrai tiko į karius, tačiau tuodu jaunuoliai atrodė patys tikriausi būsimi lavonai, ypatingai vaikinukas.
Vyras, įėjęs iš paskos atrodė gerokai vyresnis už kitus, esančius kambaryje, bent jau išvaizda. Jei tai mokytojas (nors į tokį nelabai panašus), tai turėjo būti didžiausias mokinukų siaubas. Ir "lavonų" kategorijai nė iš tolo netiko - atėjusysis spinduliavo kažkuo galingu, nors ir neišreiškiamu tiesiogiai.
Nespėjo tinkamai susidaryti nuomonės apie visus atėjusius (laikėsi taisyklės "pažink priešą". Galbūt šią sekundę ir niekas neketino vienas kitam kibti į atlapus, bet mėgo numatyti visus įmanomus variantus), kai staiga sujudėjo iki šiolei tyliai stovėjusi ginkluotoji mergina. Amžiumi atrodė panaši į sėdintį vaikinuką, tačiau visiškai kitokia. Spinduliavo galia ir patirtimi. Akiniuotoji ėmė į taikinį svaiginamu greičiu svaidyti peilius. Buvo gerokai patyręs šiojo meno (taip, tai vadino menu) atšakoje, tačiau merginos judesių greitumas ir tikslumas padarė įspūdį. Atvirai pasakius, negalėjo nesižavėti šiuo tobulu rankų, mirtinai pavojingų peilių ir gudriai įkomponuotos lazdelės šokiu. Taip, net jis turėjo ko pasimokyti. Paskutinis jo mokytojas buvo senelis - tai jis išmokė planuoti, elgtis su ginklais ir išnaudoti visus turimus kozirius, laiku išmesti visas geriausias kortas.
Tikėjosi pakonkuruoti su šia paslaptinga panele, tačiau gaila, bet kažkas nutarė kitaip. Nieko, svarbu, kad ne koks geltonsnapis pakliuvo. Mokytojas, viso šito reikalo organizatorius... Tikrai neblogai. Metė žvilgsnį į kampe stovinčią Carol ir pastebėjo jos peilį. Kažin, ar naudosis juo, ar iškeis į kitą?
Dėžėje buvo pilna visokiausių panašios paskirties kovinių ginklų. Pagriebė pirmą pasitaikiusį - bus gerai. Malonu buvo vėl jausti delne šaltą metalą. Nerūpestingu judesiu prisisegė prie diržo ginklą. Gera jaustis savo sferoje - reikia viską tiksliai, akimirkomis sudėlioti, apdariai nusitaikyti, nes turėsi tik vieną bandymą. Pažvelgė į taikinį.

[Caroline Elase Wilding]

Beatričė Riddle atrodė ne itin rami, bet visgi nepanikavo. Patsai šito viso reikalo šeimininkas profesorius Riddle atrodė pasinėręs į organizacinius reikalus. Ginkluotoji mergina (šalia jos Caroline pasijautė kaip mažas vaikas su vandens šautuvėliu šalia normaliai ginkluoto kario) atrodė gana rami, tačiau visgi nervingai gniaužė ant peties kabantį lanką. Iš visų čia esančių (bent jau kol kas) labiausiai atsipalaidavęs atrodė Ašas. Na žinoma, tokie dalykai juk jam teikia vien tik smagumą ir glosto širdį, jei tokią apskritai turi. Greičiausiai ne. Net ledo gabalas ar akmuo neleistų elgtis taip.... Caroline net pritrūko žodžių apibūdinti vaikino poelgius. "žiauriai" netinka. Prisieis turtinti žodyną. Net sunku buvo patikėti, kad Ašas stovi vos už kelių metrų nuo juodaplaukės. Baisiausi košmarai atkeliauja realybėn.
Iš minčių ištraukė vėl atsivėrusios Kambario Iki Pareikalavimo durys (nors ir sunku buvo patikėti, kad visi čia susirinkę asmenys stovi ne  vidury gūdaus miško) vėl atsivėrė ir pro jas įžingsniavo jau matytas švilpis vaikinukas. Atrodė visiškai ramus, tarsi susirengęs paiškylauti - įsitaisė ant minkštos samanų paklotės. Ridli Ridli, kur tavo protas? Taigi dar vaikas anas beveik... Netrukus po jo įstraksėjo Anabetė. Mintyse Caroline palygino save ir ją penkiolikos. Nelabai čia ką ir palyginsi - penkiolikmetė Carol plaukiojo tarp dviejų pasaulių, dažniausiai ne pačiu blaiviausiu protu. Nervingai persibraukusi vis į akis lendančias įkyrias juodas garbanas, septyniolikmetė pamėgino nukreipti akis ir mintis nuo Ašo, stypsančio priešais (nesėkmingai). Atrodo, jog jis vienintelis šitame kambaryje mėgaujasi visu procesu ir būsimu karu, kuris tikrai pareikalaus aukų. O ko, kita vertus, tokiam daugiau ir reikia? Klyksmai, kraujas mirtis... Derėjo susivokti anksčiau.
Apsidairiusi Caroline pastebėjo dar vieną žmogų, patingėjusį pasilabinti garsiai. Su profesoriaus Reinher veidu merginos atmintyje siejosi miglotas atsiminimas sėdint ant šaltų ir keistų Hogvartso laiptų.
Be jokio atskiro įspėjimo, įprastų pasisveikinimų ir padrąsinimo kalbų treniruotė prasidėjo nuo į taikinį įsimigusio peilio garso. Krūptelėjusi septyniolikmetė pakėlė akis. Vienas po kito ginklai skrido tiesiai į taikinio centrą, valdomi akiniuotosios merginos. Nors ji atrodė bent trejetu metų jaunesnė už Carol, spinduliavo patirtimi ir kažkuo tikrai galingu, kažkuo, kas privertė suklusti ir sutelkti dėmesį net Ašą. Nejučiomis sugniaužusi savo pačios baltakriaunį juodaplaukė stebėjosi merginos tikslumu ir greitumu. Atrodė, jog ginklus ji valdė mintimis, negaišdama nė sekundės nusitaikyti.
Nereikia nė stebėtis, kad mintys staiga nuklydo į kalnus, į snieguotas viršūnes, kur net nepamanytum sutikti kokią gyvą dvasią. Tačiau ten priešais taikinį stovėjo dvi figūros - vizualiai pora metelių jaunesnė Carol raumeningas, aukštas vaikinas už jos. Mergina laikė peilį netvirtai, tarsi jo bijodama, o šypsodamas (na, palyginus netgi nuoširdžiai) Ašas taisė jos laikyseną ir kažką pašnibždomis aiškino. Būtent tokį, gana idilišką porelės vaizdelį būtų pamatęs praeivis iš šalies. Nors realybė ir labai skyrėsi. Tačiau net Ašas neišmokė (jei pats ir mokėjo) su peiliu elgtis taip virtuoziškai, kaip dirbo akiniuotoji mergina.
Prabilo ji tvirtu ir aiškiu balsu. Net ir turint omenyje faktą, jog šitame kambaryje beveik visi buvo daugiau ar mažiau vyresni, nekilo nei menkiausias noras prieštarauti ar kitaip šakotis.
Tyliai išklausiusi visą teorinę dalį (nauja buvo informacija apie Slapstūnus, visą kitą daugiau ar mažiau buvo išmokęs Ašas) Carol sutelkė dėmesį į paskiriamas poras. Savo pavardę išgirdo šalia Beatričės. Su pastarąja persona septyniolikmetę siejo ne itin malonus prisiminimas (taip, žmones dabar ji pažindavo pagal prisiminimus) - prieš keletą metų įvykusi Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos pamoka, kai pats profesorius Ridlis dar buvo mokinys. Tada dvi grifės kovėsi tarpusavyje. Nors turint galvoje tuometinę Carol būklę, dvikova baigėsi visai neblogai.
Iš dėžės, kurios turinys lenkė vidutinę ginklų parduotuvę, septyniolikmetė susižvejojo labiau ginklams laikyti pritaikytą diržą ir dar vieną peilį. Kai abu įrankiai saugiai ir patogiai atgulė prie klubo, per ploną suknelę pajutusi metalo šaltuką Caroline bent kiek apsiramino. Pažvelgė į apskritimą taikinio viduryje. Dar niekada nebuvo metusi be jokio nusitaikymo. Rudų akių nenuleisdama nuo tikslo iš už diržo išsitraukė senąjį peilį ir paleido.

[Claude de Lomenie-Chambord]

Klodas stebėjo visus susirinkusius ir tebesirenkančius iš šalies, iš ten, kur sėdėjo užsiglaudęs medžio šešėlyje. Žinojo, jog auksiniai paties plaukai išduoda švilpį daug geriau, nei mokslo metais geltona koledžo uniforma. Jaunasis riteris naršė dangaus spalvos akimis aplinką, ieškodamas rudų plaukų bei rudai pilkų akių, deja, greičiausiai panelytė Lorijan atostogavo ir šioje treniruotėje nepasirodys. Veltui taip laukė profesoriaus Ridlio žinutės. Taip jam bemąstant kažkas švilpdamas perskrodė orą ir dunkstelėjo, tiksliau šaižiai driokstelėjo virš pat jaunojo de Lomenie galvos. Keturiolikmetis staigiai pakėlė akis leisdamas joms išvysti peilį, smingantį į tarp medžių viršum jo atsiradusį taikinį, ir ausys pagavo dar vieną čaižų garsą, taip pagelbėdamos nustatyti, jog ir pirmasis trinktelėjimas priklausė tokiam pačiam reginiui. Tada nukreipė žvilgsnį į variaplaukę su akiniais nuo saulės, maždaug jo amžiaus, nors galbūt ir atrodančią vyresne, Gal penktakursė...? mėgino nedrąsiai spėti mintyse. Vardan Helgos! Ji tikra maniakė, ginklų meistrė! švilpis pašokęs nėrė kuo toliau nuo taikinio, visai į kitą pusę. Tikėjosi, jog niekas nepastebėjo šio išgąstingo gesto, nes nuvarytų jį atgal ir lieptų stovėti taikinio vietoje. Atsidūręs šalia kažkokio jau suaugusio vyro vilkinčio žalią megstinį, vėl užsiglaudė medžio šešėlyje. Tik išgirdęs užduotį akimis susižvejojo tarp esančių Anabetę Liz rusvaplaukę klastuolę. Jūs ką, išprotėjot? Negi turėsiu kautis su mergaite? kone šūktelėjo, tačiau paskutinę akimirką susilaikęs pasiliko savas mintis sau. Kai kelias atrodė gana saugus, nors ką čia galėjai žinoti, kas užplauks tai juodai vilkinčiai personai ilgomis vario spalvos garbanomis, vaikinukas nulėkė prie ginklų dėžės, išsitraukė gerą diržą ginklams laikyti, lyg jau daug sykių tai būtų daręs, lengvu judesiu apsijuosė juo liemenį, tada išsirinkęs susikarstė lygiai tokį arsenalą kaip pas akiniuotę, puikiai žinojo ginklų sudėtį, deja, taip puikiai išmanė tik teoriją, todėl baisiai susikaupęs nusitaikė, išgirdo švilpiant peilį... treniruotė prasidėjo.