0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Kaimas (Satyrinis romanas)
« Prieš 4 metus »
Tai satyrinis, pasišaipymų ir ironijos kupinas, nedidelės apimties romanas, kuriame atsiskleidžia paauglių psichologinės problemos. Šis kūrinys gausiai prisotintas atpalaiduojančių gamtos vaizdų drauge su įtempto veiksmo gijomis, kurios neleidžia skaitytojui atitrūkti. Romane pasakojama apie sodybą, kuri priklauso trims savininkams, tačiau tik vieniems iš jų, šis stebuklingas kampelis tikrai rūpi. Istorija rašoma, Lilės Keinytės, šešiolikmetės paauglės akimis. Mergaitė visomis jėgomis stengiasi išsaugoti taip mylimą poilsio kraštelį nuo naujų savininkų, mat vieni iš buvusių, kuriems sodyba tėra nereikalinga našta, sumąsto savo žemės dalį parduoti.
P.S.
Istorijoje yra necenzūrinių žodžių, bei paauglių kalbai  būdingų išsireiškimų, terminų.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
1 skyrius: Parduodama žemė
« Atsakymas #1 Prieš 4 metus »
Mano kaimas plytėjo per 20 HA. Tai visai nedidelis plotelis palyginus kokius turėjo dvarininkai senovėje. Mėgau senovę, tai buvo didingi laikai. Ir savo kaimą mylėjau, vaikščiodavau po miškus, lietui lijant, saulei šviečiant... nors ir būdavo kiek karščiau... musės ir uodai manęs niekada per daug neerzindavo... arba aš jiems nepatikau ir jie prie manęs nekibo. Buvau neišvaizdi, sudėtingo charakterio mergiotė! Ilgų kaštono spalvos plaukų, šaltų žalių akių... gana aukšta, bet ne per aukšta. Ir lenta nebuvau, turėjau mėsų, bet ne lašinių. Ir vardą turėjau trumpą, aiškų kaip šuns, bet skambų – Lilė. Mokiausi muzikos mokykloje, grojau fortepijonu, bet daug dažniau tėvų nervais. Man buvo 16 – paauglė! Gyvenau Kaune, o mano kaimas buvo toli toli, aišku ne ten kur ant trijų raidžių pasiuntus einama, o dar toliau, bet ne per toliausiai. Nei kaimas ten buvo nei ką, sodyba, kaimo sodyba. Ten gimė ir augo močiutė su savo seserimi, po to šioji išperėjo patobulintą sūnelį, o mano močiutė turėjo mano mamą ir jos brolį. Kuris sėdi anglijoj, ir vargelio nemato. Tai štai, kaimo sodybos savininkai buvome mes, ir mamos pusbrolis su broliu. Tačiau šie nieko nedirbo, žolės nepjovė, pinigų ant elektros ar dujų neduodavo... atvažiuodavo tik ant gatavo! Nors mamos brolis Rytis atvažiuodavo tik kartą per 5 metus.
Pagaliau prasidėjo birželis, ir mokslai tiek mokykloje, tiek muzikoje pasibaigė, buvau visiškai atsipalaidavusi. Ir dar tėvai pažadėjo puikią kelionę į sodybą, su močiute, visai vasarai! Trims mėnesiams! Negalėjau net įsivaizduoti, o tuo labiau ir patikėti! Išvažiuoti turėjom šiandien vakare, buvo penktadienis, tėvai pabus savaitgalį ir išvažiuos, po to kas antrą savaitgalį atvažinės, ir atveš mums kalnus maisto, na... gal ne Everesto, bet bent jau Tian Shanio. Mano mama jau nešiojo daiktus žemyn, o aš tingėjau kaip puma prie savo numylėtojo klepo. Visą vasarą jo nematysiu! Ką jie sau mano! Ir draugių! Pagaliau pradėjau atrasti atostogų trūkumus ir važiuoti nebenorėjau. Mintyse gimė klausimas: ko jie nori mane ištremti? Ar smegenų ląstelės šalinimo būdu prarado? Net neiškart išgirdau namų telefono čirškimą, suglumusi lėtai priėjau, pasirąžiau, ir pakėliau ragelį:
-alio. – tingiai burbtelėjau.
-alio, čia Lilė? – paklausė vyriškas balsas, pažinau jį, tai buvo mamos pusbrolis Vakaris.
-taip.
-mamytę turi?
-ne.
-o tai kur ji?
-išėjo.
-kur?
-daiktus neša.
-kokius? – buvau taip nenusiteikusi, kad jis turėjo iš manęs traukti po vieną žodį.
-visokius.
-tai kur ji juos neša?
-į mašiną.
-kažkur važiuojat? – aha, klausinėja, nori apsiuostinėti... na nieko, normalu, juk šunys visada pirmiausia apsiuosto.
-taip. – neketinau būti šneki, o juolab mandagi.
-tai kur važiuojat?
-į kaimą.
-klausyk labai gerai, tai aš dėl to ir skambinu, ten kai nuvažiuosit ant kiemo rasit... – atsirėmiau į spintelę ir daviau valią žiovuliui, ką rasim? Mėšlo krūvą? Tikėtina. Bet staiga, pasiekusi pačią žiovulio kuliminaciją, jį nutraukiau, mane pakerėjo žodžiai, tačiau dalį buvau praklausiusi, todėl tik išgirdau „parduoti“.
-ką parduoti? Jūs parduodate savąją kaimo dalį?
-deja taip.
-bet kodėl? – mane išpylė karštis. Baiminausi naujų šeimininkų, bet iš kitos pusės ir gerai, jie nors gal tvarkysis.
-tai gerai tada Lili, perduosi mamytei, kad jie lauks ant kiemo, leisit pagyvent kokią savaitę vienam kambaryj ir jie nuspręs ar perka ar ne, nes supranti, pinigai nemaži...
-gerai gerai! – nutraukiau jo tiradą, užkniso lojimas.
-iki tada.
-iki. – nutrenkiau ragelį, už manęs stovėjo mama.
-kas čia ką parduoda?
-Vakaris kaimo dalį. – atsakiau mamai.
-kodėl?
-nesuspėja tvarkytis tipo. Galėjo nors mums parduot!
-neparduos, iš pasiutimo. – tiksliai visai buvau pamiršusi jog šis šuva dar ir pasiutlige serga.
-kam parduoda?
-nežinau. – atsakiau, ir papasakojau jai ką prašė pasakyti dėdė.
Kai važiavome mašina, klausiausi Šopeno noktiurnų. Ir prisiminiau klasiokus iš teorinių dalykų klasės. Visus juos vadinau pravardėmis: domkinė, vaikas, fyfa, chaminė, ūkis, barbė ir barbinas. Su domkine ir chamine sutariau puikiai, buvome draugės. Su barbe irgi sutariau neblogai kaip ir su ūkiu, su fyfa ir vaiku net nesišnekėjau, jos abi man atrodė... vimdančiai. O su barbinu bendravau kokias 3 savaites, kai jis pagaliau išvebleno, kad nenori su manimi bendrauti, ir tikriausiai apsiseilėjo, fe, kūdykis. Nekenčiau jo, nors iš pradžių dar ir kaip sielojausi, turiu tą blogą charakterio savybę, per pora dienų priprasti prie žmogaus, per greit priprantu.
Na štai ir atvažiavome, pradėjo lynoti. Kupčių mašina jau stovėjo kieme, prabangi zaraza! Velniai! Ką jie tada ten dirbs, šienpjovius nusamdys, bet gal ir gerai. Mums nereikės. Išlipo jauna moteris, gal kokių 35 metų. Ir prabilo, o balsas buvo toks saldus, kad kone apsivėmiau!
-sveiki, aš Gintarė, čia mano vyras Gytis, ir sūnųs Laurynas ir Augustinas.
Augustinas, Augustinas, Augustinas... šis vardas mušė man į galvą vis labiau ir labiau. Iš mašinos išsiropštė keturesdešimtmetis aukštas apkūnus vyras, paskui jį – kokių 20 vaikinas, ir taip, Augustinas! Barbinas! "Neee!!!" šaukiau ir šaukiau viduje, pasamonė atsisakė tikėti tuo ką matė akys, ir dendritais siuntė vaizdus į aksonus, o vėliau į smegenis, į vaizdinę atmintį. Augustinas! Tas pigus šliužas gyvens mano pašonėje! Jis atėmė mano pasitikėjimą žmonėmis! O dabar nori atimti ir vietelę! Vienintelę vietelę, kurioje galiu atrasti ramybę ir pasimėgauti sielos pilnatve! Na jau ne! To nebus! Aš neleisiu, kad taip nutiktų! Pora žingsnių žengiau atbula, po to į dešinį šoną, ir užlindau už tėtės mašinos, o po to, daviau valią kojoms.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
2 skyrius: Išvada
« Atsakymas #2 Prieš 4 metus »
Miškas mane sutiko kaip visada meiliai, jaučiau jį visomis neuronų galūnėmis. Jis pasiilgo manęs, pribėgau ir apkabinau vieną medį, po to kitą... pabučiavau miško žemę. Ir tik radusi tą vietelę, atsisėdau, ir prisiminiau nuo ko čia bėgau. Ne, niekas manęs nesivijo, tiksliau vijosi, barbino šešėlis, jo skalbinių kvapas! Fuuu! Čia ačiū dievui to neužuodžiau. Išsitiesiau, kažkur trakštelėjo šaka, šernas, turėčiau bijoti, bet nebijojau, atsisakiau judėti, aš nebenorėjau pajudėti. Man nebuvo prasmės judėti. Mintys sukosi vien tik apie barbiną, apie tą angelišką veidą, šviesius pagarbanotus plaukus, dideles mėlynas akis. Jis manęs nepamatė, nes tempė sunkią tašę ir žiūrėjo, kad neparvirstų. Tačiau mintims užkliuvus už tašės, atsiminiau, jog jis vienas tempėsi tokią didžiulę tašę, kiti neturėjo tiek daug daiktų, o gal jie buvo bagažinėje? Bet kam tada barbinui temptis ją rankose?... o gal daiktų buvo tiek daug, kad jie nesutilpo į bagažinę? Bet kodėl tada barbinas tempė didžiausią naštą? Neįsivaizdavau, kaip patenkinti savo smalsumą, ir daiktus reikėjo eit išsikrauti, bet nieko, palauks mašinoje. Grįšiu naktį kai nieks nematys ir susinešiu, dar iš teniso lazdos trinktelsiu barbinui per galvą. Taip, geras sumanymas, o iki tol paskambinsiu močiutei ir patenkinsiu smalsumą. Bet ne dabar, vėliau, lai išsikrauna daiktus. Žinojau jog tėvai manų daiktų nejudins, todėl gulėjau rami. Užsimerkiau ir įsiklausiau į tylą, joje girdėjau viską, o labiausiai tylą. Atsipalaidavau, daviau valią nuovargiui. Šiandien dieną buvo dar ir fortepijono atsiskaitymas, o iškart po jo, į kaimą! Tik neesu laiminga čia atvažiavusi, veikiau sutrenkta, sukrėsta.
Ėjau tamsiais miško labirintais, buvau viena, paskui mane šliaužė didelė gyvatė, pakėlusi galvą įgelti, o aš ieškojau namų! Bet neradau jų! Pasiklydau. Miške buvo kokia trečia nakties, ir be galo tamsu, nes žemės palydovas nesiteikė nudžiuginti akių savo atspindžiu nuo žvaigždžių. Staiga atsisukau ir pasiruošiau gintis, bet gyvatė pavirto Augustinu ir jis puolė šnypšdamas prie manęs, susiradau jo gerklę, ir...
Praplėšiau akis, fu! Tik sapnas, buvau primigusi miške, ant rudžemėlio... ištraukiau iphoną iš kišenės, buvo pusė trijų! Na ką, jei aš negaliu pailsėti nuo jo nei vasarą, nei savo sapnuose! Vadinasi ir jis nemiegos! Atsistojau ir nuėjau namo link.
Pastebėjau tėtės mašiną neiškart, nes barbino mašina tviskėjo labiau ir šviesiau, lyg kokia kelrodė žvaigždė. Akimirką pasvarsčiau ar nieks nemiega mašinoje, tad praeidama stipriai pabeldžiau į stogą. Brrr kaip kraupiai nuskambėjo nakty, bet vėliau įsijungė signalizacija! Oh, fuck! Apie tai nepagalvojau, man taip dažnai būna, nepagalvoju apie vėlesnes pasekmes, tik apie dar vėlesnes. Tikėjausi, kad išeis tas verslininko išvaizdos diedas, ir jau pasiruošiau bėgti, mečiau vieną žingsnį miško pusėn, kai pamačiau išeinantį barbiną, jis staigiai žengė prie mašinos trindamasis ausis. Visai gal debilas! Ausis trina? Sakyčiau akis reiktų trinti pašokus iš miegų, o jis, ausis mala. Neiškart pastebėjau, kad vaikinas beveik nuogas, tik su trumpikėmis, viešpatie, kur šito velnio pižama! O gal jis norįs pasipuikuoti prieš mašinos veidrodėlį, arba prieš pačią mašiną? Tačiau pastaroji sudužtų kai pamatytų tokį, kaip ir veidrodis sudužo pamatęs snieguolės pamotės grožį. Kai susivokiau, kad reikia bėgti, jis kažką pastebėjo, todėl puolė vytis. Netikėjau, kad ilgai ištvers. Miškas spygliai... nubėgau tiesiai į pušyną. Jis bėgo greitai, tačiau aš stengiausi iš visų jėgų, kad ir ką dariau, jo žingsniai aidėjo vis arčiau ir arčiau. Blyn! Ko jis vejasi? Juk gi nieko nepadariau! Supratau, kad jis nori žaisti, ir kad niekaip nepabėgsiu jei ir toliau bėgsiu. Todėl įšokau į aukštą pušį, pavyko tyliai, kaip ir norėjau, neveltui buvau miškų dukra, nors ir dramblavota. Augustinas prabėgo. Valio! Tyliai iššokau, ir nudūmiau namo link dar greičiau, juk netruks jam susigaudyti, kad vejasi nieką. Įlėkiau į priemenę ir tyliai įsiklausiau, nieko nebuvo girdėti apart verslininko knarkimo iš didžiojo kambario. Atsargiai pravėriau to kambario duris ir iškart dešinėje prie spintos išvydau tai, ko norėjau. Lagaminas su eufonija. Paėmiau ir atsargiai atidariau, tada... smarkiai papūčiau eufoniją ir pati kruptelėjau nuo to garso. Su lig juo, lauke išgirdau žingsnius, knarkimas liovėsi, nėriau į šalia esantį sandėliuką ir greitai užsiropščiau stačiais laiptais ant aukšto. Čia buvo visokių senų rakandų: vyno statinė, su kokiomis vaikščiodavo riteriai, sena žibalinė lempa, kur gyveno Aladinas... ir svarbiausiai – kaminas, nes apačioje buvo pečius. Mano apmąstymus nutraukė vyriškas balsas, jis piktai barėsi:
-Augustinai! A jau visai proto netekai? Viduryj nakties, kaip koks daunas! Su eufonija!
-ai tai kai tavo mašina kaukia tu negirdi, o kai eufonija groja girdi? – išgirdau susierzinusį Augustino balsą. Labai gerai! Tėvas apkaltino jį, nes parėjo kaip tik tada, kai tas storulis verslininkas, pinigų maišas ir debilų tėvas prasitrynė savo vabališkus veizolus.
-ką čia darai? Dar kartą klausiu! Neversk čia man akių! Ką apie mus žmones pagalvos?
-aš negrojau su ja, kažkas čia tas pats kas tavo mašiną cypino! – ale gaudosi vaikinas, suveda galus kas iš kur, turėsiu bėdų su juo.
-kaip ne tu jei tu turėjai ją rankose kai pabudau? – toliau šaukė tėvas. Augustinas puolė aiškinti kaip viskas buvo... o aš neapsikentusi nulindau į palėpę. Man ir vėl lipo akys. Dabar esu kaip pelenė... pagalvojau, ir nusišypsojau prisiminusi savo pridirbtas škadas. Nepraėjo nei penkios minutės jau grimzdau į pasakiškus sapnus be Augustino.
Staiga prabudau nuo žingsnių ant laiptų, kažkas lipo ant aukšto. Bet ne iš maniškių, greitai susigaudžiau, šie žingsniai buvo lengvi ir plastiški, tartum sklestų vėjelis ar plauktų gulbė. Pašokau, širdis trankėsi smarkiau nei po 7 KM maratono. Tai buvo Augustino žingsniai. Greiti kaip visada... negi jis spėjo pamatyti šešėlį sandėliuke? Negi sugalvojo, kad galėjau užlipti laiptais? Mano vargšės smegenys dirbo taip, kad negalėjau pažadinti savo savisaugos instinkto. Po to, išgirdau kaip atsidaro dangtis, kažkas ropščiasi ant kiaunių šūdais išklotų grindų, dangtis užsidaro – tyla. Tylėjau ir aš, bijojau net įkvėpti, ne, ne todėl, kad žinojau užuosianti žvėriukų išmatas, o todėl, kad bijojau Augustiną išgirsiant. Kažkas šniurkštelėjo, visai netoli manęs. Augustinas. Atsimerkiau ir labai tikėdamasi, kad jis nieko nepastebės, išdrįsau pasižiūrėti. Akys jau buvo pripratusios prie tamsos, todėl mačiau gana gerai. Bet tai ką pamačiau, nei iš tolo nepanėšėjo į tai ką įsivaizdavau išvysianti – vaizdas mane šokiravo. Ant grindų sėdėjo barbinas. Ilgas kūdas kojas sulenkęs per kelius ir prisitraukęs prie savęs, apsikabinęs juos rankomis, o galvą pasidėjęs ant jų. Iš pradžių pamaniau, jog jis šitaip bando parodyti meilę sau, ir save sušildyti, bet po to, nemažomis valios pastangomis pastebėjau jo pečius trukčiojant. Augustinas verkė? Dėl ko? Paliko panelė?
Ilgai taip sėdėjau ir žiūrėjau į jo aukso spalvos plaukus. Naktį jie atrodė įspūdingai, kaip ir ta mašina, kaip kelrodė žvaigždė. Po kurio laiko susidariau išvadą – jam dievulis grožio tikrai nepagailėjo, bet protelio menkai tedavė. Taip ir prasėdėjau ligi ryto, bet barbinas nei nemanė leistis žemyn. Nors kelius ir kaip maudė, nors akys lipo dėl tik pora numigtų valandų, žinojau nepasiduosianti ir neišsiduosianti... laksčiau mintimis darkart ir dar... po žinutes, kuriomis rašinėjomis su barbinu, ir svarsčiau: „ar jis autistas? Ar šiaip tiesiog debilas, ar kaip ten jo tėvukas jį naktį pavadino – daunas?“ dabar man atsivėrė apatinė žiauna, jis bliauna todėl, kad jo tėvužis apšaukė jį daunu? Žinoma, juk tai pats baisiausias įžeidimas jo savimeilei! Mano pasvarstymus nutraukė iš apačios pasigirdęs švelnus balsas:
-Augustinai, kur tu? – šaukė jo mama. Viskas, pamaniau, pagaliau bus galima išsitiesti ir numigti, tačiau lyg skaitydamas mano mintis barbinas nei nesiruošė nulipti. Užuot taip padaręs, jis tik pakėlė galvą ir ėmė raustis savo kišenėje.
-Augustai! Brangenybe! Ar girdi? – ohoho! BRANGENYBĖ? Na iš dalies tai tiesa, juk deimantai žiba ir savo grožiu daug kaštuoja, bet jie šalti nemąstantys daiktai. Paklausiau savęs, kodėl priskyriau jį deimantui, o ne kam kitam... gal todėl, kad deimantai iš visų brangakmenių šalčiausi ir brangiausi. Aš niekam neduodu pravardės ar prilyginimo be pagrindo. Net nesakau nieko be pagrindo. Barbinas išsitraukė iš kišenės kažką ploną ir ilgą. Aišku mano mintys iškart pasileido klajoti kudlonių arimais...
„vakaras, tamsa, net mėnuo nešviečia, o Augustinas stovi savo kambaryje, mano kambaryje! Čia kaime. Aš tiesiog stebėtoja, tokia nematoma stebėtoja. Na, kaip būna burtų filmuose arba sapnuose. Jis nusirengia... iš lėto nusivelka per galvą marškinius, ir pasirodo glotni it marmūras krūtinė... pridedu ten nematomą delną ilgais, plonais, tvirtais pirštais ir stebiu kaip jis ten pritampa, jis ten lyg perlas priklijuotas odoje. Atitraukiu delną. Tada ateina eilė kelnėms... ilgos lieknos kojos... jis nusimauna ir trumpikes, atsistoja prieš veidrodį ir ima save nužiūrinėti, rankose laiko ilgą baltą glotnų daiktą“...
Aišku tas daiktas jo rankoje buvo plonas balto metalo tušinukas. Štai jo rankoje atsirado ir knygelė, odiniais, juodais viršeliais. Tai ką pamaniau esant metalu, pasirodė esąs baltasis auksas! Žioptelėjau iš nuostabos! What? Jis turi tokį tušinuką? Kaži kiek gaučiau pardavus jį? Juk dabar net paprasto aukso G kainuoja apie 200 LT tai ką kalbėt apie baltąjį auksą?
-Augustinuk! Kur tu? Tu verti mane nerimauti? – vargšė moteriškė... vaje vaje... o Augustinukas net nebando stotis, tik verčia knygelės puslapius vieną po kito. Gelsvų senovinių puslapių antraštėse sužiba vis skirtingos datos. Iš pradžių pamaniau, kad jis atsivertė močiutės dienoraštį, kol Gruodžio dvidešimtosios puslapyje tarp daugybės juodu rašalu prirašytų žodžių pastebėjau vienintelį vardą – Lilė.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
3 skyrius: Vandens lelija
« Atsakymas #3 Prieš 4 metus »
Birželio penktoji diena
Šiandien atvažiavome į tą sodybą, kurią ketiname pirkti. Čia viskas taip gražu ir ramu... aplink maišosi žalios ir mėlynos spalvos! Jas tamsina švelni ruda medžių spalva. Aš dar niekada neesu matęs tokio grožio, ir tiek ramumos. Čia net mašinos nepravažiuoja, na gal kada ir pravažiuoja. Bet tik viena kita, taip sakė ta močiutė prie stalo kai sėdėjome ir valgėme vakarienę senoviškoje dailioje virtuvėje su tikra ąsla. Taip, dienorašti, tikra ąsla! O kaip išeini į lauką išvis numirt gali. Žalutėlėse pievose žydi margaspalvės gėlelės, kurios atspindi mėlyną dangų, įsivaizduoju, kad čia turi būti mirtinai gražu tiek kai giedra, tiek kaip ir apsiniaukę. Tačiau kaip sakoma kiekvienoje vietoje galima surasti trūkumų, juk nieks nėra tobulas. Sužinojome, jog šie šeimininkai turį mergaitę, 16-os metų. Tai yra visiška pragaištis. Juk taip tikėjausi, kad šeimininkai turės mano metų sūnų, kad ir jaunesnį! O dabar mergaitė! Nenoriu mergaičių! Nemėgstu mergaičių! Ne, aš ne gėjus... bet jos mane erzina, aš nenoriu nei jų draugijos nei nieko daugiau. Viešpačiau tos jų nesąmonės, nuolatiniai verkšlenimai ir isterijos... aš niekada nežinau joms ką sakyti, todėl dažniausiai net nesisveikinu, stengiuosi kiek galima mažiau su jomis susidurti. O jos atrodo specialiai prie manęs kimba! Net neįsivaizduoju, kas tai įtakoja! Ar jos kažkaip pastebi, kad nenoriu, ar kaip kliedi mano brangusis brolelis: dėl mano grožio. Kur jis jį mato? Juk pats toks kaip ir aš. Nežinau, ką jis ten pas mane randa... sako, kad kažkokį prieskonį. Bet aš manau kitaip. Tai va, pratęsiant apie tą mergaitę, ji pabėgo, va taip ėmė ir dingo, tiesiog išėjo. Mes jos net nematėme, nei kai išlipo iš mašinos, juolab kaip nešė kudašių. Bet gal ir gerai, tegu negrįžta, taip bus ramiau. Nieks nedrums mano šventos ramybės. Jaučiu, jei ji dabar būtų šalia ir matytų ką rašau, specialiai pareitų, tokios jau tos mergos. Tai va, dar vienas trųkumas tas, kad čia nesaugu, gal net vaidenasi, nežinau. Bet šiaip jau čia dedasi gana keisti dalykai: naktį cypianti mašina, miško tamsoje dingstantis siluetas, grojanti eufonija... tai kas bus toliau. Žiauriai susinervinau, kai buvo paliestas mano instrumentas, ir dėl šios nakties veiksnių, tėvas apkaltino mane. Ir tas kas tai padarė, dabar labai juokiasi. Turbūt. Net nenoriu leistis žemyn ir kažką su tėvais kalbėtis, ar su šeimininkais. Gaila, kad gimdytojai laiko mane atpirkimo oželiu. Sukrovė tašytes, ir išvarė pas mergaites. Ne, šiaip čia tik posakis toks apibūdinti dabartinei mano būsenai. O ištikro, tai aš turėsiu čia pagyventi su ta bobule ir ta... mano nelaimei mergaite! Gal ji negrįš... mano tėvams matai į darbą reikia, broliui studijos, konsertai... bla bla bla... bet aš jau įsivaizduoju čia save, su draugais, leidžiantį linksmus šiltus vasaros vakarus. Gerai, turiu baigti, kažkas atėjo, o bliamba! Girdžiu mergaitišką balsą, jau tokį saldų ir gaižoką! Fuuu! Turbūt ji parėjo. Iki, noriu pasižvalgyti.

Pagaliau barbinas užvertė savo dienoraščiūkštį, ir baigė tas savo idijotiškąsias rašliavones apie mane ir mergaites. Išvis laukinis kažkoks nenormaleika! O dar ant mūsų mergaičių varo! Nu OK yra tokių dabar ir tikrai nemažai, gal 70 proc, gal daugiau. Bet tai nereiškia kad kitas mergaites, sudarančias tris dešimtąsias, galima pasmerkti. Kai kažkas atėjo, neišgirdau. Tačiau kaip Augustinas dienoraštyje aprašė balso tembrą, iškart supratau, kad tai atėjo Eva. Ji, mano pusseserė, penkiais metais už mane jaunesnė, aukšta, graži dvylikametė, tačiau pažvelgus į ją, duotum jei dviem metais daugiau. Eva ieškojo manęs. Augustinas turbūt neiškentęs nusileido žemyn. Norėjau ir aš ką nors nugirsti, todėl pabandžiau atsistoti, kojos neklausė. O ką, tikėjaus, kad klausys, šitiek laiko taip nepatogiai sulenktos, teks laukti, kol atitirps. Tuojau pat užmačiau sau pramogą, Augustinas buvo palikęs savo dienoraštį ant grindų, ką? Taip neatsargiai. Prisitraukiau jį prie savęs, ir atsiverčiau. Nors dienoraščio jau buvau prisisotinusi kol jis rašė, ir makaulė tiesiog virė nuo minčių, negalėjau atsispirti pagundai, mintys palauks. Dienoraštis prasidėjo nuo rugsėjo pirmosios, spėjau, kad knygeles jis keičia kiekvienais mokslo metais. Praverčiau pora puslapių...

Rugsėjo devintoji diena
Sėdėjau vakarinėje muzikos teorijos pamokoje. Pirmoje suolų eilėje, trečiame suole nuo priekio, ir antrame nuo galo. Už manęs sėdėjo mergaitė, ir nuolatos mindė mano kėdės kojas. Ale netyčia. Nors abejojau, visuomet turėjau pagrindo jas kuom nors įtarti. Tai buvo mano savybė...

Neįdomios man buvo jo savybės ir tauškalai apie mergas. O tuo labiau apie mane! Jis pats prie mūsų lenda, ne mes prie jo, nes jei taip jau neapkęstų, tai nors jau nerašytų kiekviename dienoraščio įraše. Susimąsčiau: ar yra jis kada nors ką nors mylėjęs? Praverčiau dar nemažai.

Gruodžio devintoji diena
Nenorėjau su ja bendrauti, taip jai ir parašiau. O ji atrašė, įsižeidusios merginos atsakymą. Pasigailėjau iškart, kad ją įskaudinau, juk tai ji Lelija... įsivaizdavau kaip kaštoniniai plaukai lyg skraistė gaubia tiesius tvirtus pečius, žalios akys suspindi gintaru...

Feee! Tik nereikia gerai? Verčiau toliau.

Sausio šeštoji diena
Šiandien pirmoji muzikos teorijos pamoka po atostogų. Įsitaisiau vėl ten pat, bijojau net pasijudinti, kad nesukelčiau per didelio triukšmo ir neišgąsdinčiau už manęs esančios vandens lelijos, juk šie augalai yra labai trapūs, jiems reikia meilės ir tyrumos, vandens. Kai sukrutėdavo ji, pajudėdavau ir aš. Gaudavau progą patogiau įsitaisyti. Kai mokytoja nuėjo prie kitos mergaitės, ėmiau barškinti tušinuką nuleidęs ranką po suolu. Iš visų jėgų stengiausi atkreipti jos dėmesį! Aš norėjau to! Norėjau tų supratingų žalių gelmių spindesio, jų dėmesio man...

Staigiai mečiau skaitalą į šoną, ir vos spėjau dingti atgal į savo slėptuvę, nes barbiniukas skubriais žingsniais užlipo ant aukšto, matyt prisiminė paliktą turtą. Jis sviedė dangtį, dengusį skylę, arba kitaip vadinamąsias duris, aukštyn taip, lyg jos būtų kuo nors kaltos dėl šįryt Augustino subjaurintos nuotaikos. Cha! Greičiausiai jį suerzino Eva. Buvau patenkinta ir vos nesumurkiau kaip katė, tačiau paskutinę sekundę susilaikiau, laiku supratau, jog taip pasielgusi galiu būti pastebėta. Tada blondinas man jau taip lengvai nedovanotų ir nebesvaigtų daugiau savo dienoraščiūkščiuose nei apie vandens nei apie ugnies leliją. Vaikinukas pritūpė norėdamas pasiimti savo prabangiąją knygelę, geriau jau būtų tokio judesio nedaręs, nes atrodė, kad nesėkmingai mėgina nusišlapinti. Jaučiau tuoj apsivemsiu nuo savo minčių. Nagi, imk savo šmutkes ir vyniokis iš čia, aš noriu nulipti! Bet jis rodos specialiai tūpčiojo aplink lyg kažko ieškodamas, negi pastebėjo, kad knygelė liesta? Negi kaip nors padėjau ne taip? Tada viskas, man šakės. Sulindau kiek įmanydama giliau į savo slėptuvę ir susiraičiau į mažytį kamuoliuką, su kuriuo futbolo žaisti žinoma negalima, bent jau man taip atrodė, tačiau jei Augustinas rastų, tikrai pažaistų ne tik fūlę, bet ir kašę. aštuoniolikmetis išsitiesė ant grindų kiek ilgas. Kiek ten jis ilgas, koks metras septyniasdešimt penki, lubos, tikriausiai jo, irgi nebuvo ilgas. Supykino. Lile Keinyte, nustok galvoti apie tokias nesąmones, nes tuoj tikrai apsivemsi ir išsiduosi. Tramdžiau save, tačiau apsivėmimo mintis patiko, vemčiau tiesiai barbinui ant galvos. Sukikenau lyg būčiau kokia vaitoklė Mirta iš Hario Poterio ir tik tada susizgribau. Ir kodėl esu tokia debilė? Mane tučtuojau reikėjo paskelbti neveiksne ir atimti visas piliečio teises, kurias sulaukusi šešiolikos metelių jau buvau spėjusi įgauti.
-Maaama! – užstaugė Augustinas ir susirinkęs savo mėšlą nešė minkštąją žemyn, nučiuoždamas stačiais laiptais. Bebras ne bebras, kūdikis ne kūdikis... bet vis vien apsiseilėjęs.
-Kas yra ten? – išgirdau jo motinėlės susirūpinusį balsą.
-čia tikrai vaidenasi mam, neliksiu, tikrai neliksiu čia. – cha, valio, laimėjau! Taip lengvai? Maniau bus sunkiau.
-ką tu vaikeli kalbi, būdamas septyniolikos metų tokiom nesąmonėm tiki, taigi rimtas vyras esi. – jo močios paguoda skambėjo kaip lopšinė besiseilėjančiam kūdikiui, kurio pampersai buvo nekeisti jau ketvirta para ir siaubingai dvokė neleisdami bambliui bent kiek užsnūsti. Tačiau su dviem dalykais iš jos kalbos aš tikrai nesutikčiau. Pirma: barbinas rimtas? Tada aš kekšė, o antra, čia dar neaišku ar jis vyras. Vėl sukikenau, tačiau tas kikenimas staigiai liovėsi, kai ant aukšto ėmė lipti ponia Gintarė Laskalienė, supratau, kad jos taip lengvai neišgąsdinsiu, supratau ir tai, kad turiu dingti iš čia kuo skubiau, tačiau kaip? Smegenys dirbo it reaktyvinio lėktuvo profeleris, tik turbūt sugedęs. Nes nieko doriau kaip išlįsti per langelį deja nesugalvojau, o laiko tam turėjau gal kokias dešimt sekundžių. Staigiai šoviau prie šviesos lopinėlio ir patraukiau į save rankeną, fuck, supuvęs! Neišlipsiu niekaip, nes tas brudas neatsidarys.
-gal koks širšių lizdas yra susuktas. – spėjo Augustino motušė jau visai prie pat angos. Nelikus kito pasirinkimo vėl užsiėmiau buvusią poziciją ir ėmiau mąstyti apie ponios Gintarės žodžius. Logiška šlykštynė, nieko neprikiši. Užlipusi ji po pakampes net nesidairė, iš pradžių nesupratau kodėl, tačiau, didžiam mano siaubui, ji tuoj viską paaiškino.
-na taip vaikeli, kabo didžiulis vapsvų lizdas ant lubų, gerai dar, kad tavęs nesugėlė. Nueik pasakyk šeimininkams, gal duos kokių nuodų, atneši, išpurkšim. – vaikeli? Jėzau Kristau kaip klaikiai skamba. Bet pala pala ką? Ji ketina dabar purkšti tas bjaurastis? Tai va iš kur barbinas paveldėjo visą tuščią smegeninę! Jei ji jas purkš, jos puls bet kokį žmogų esantį šioje patalpoje, šiuo atveju suleis ddantis į vargšę merginą ilgais kaštoniniais plaukais susirietusią kamputyje už kamino, kuri bus išvis nieko dėta.
-Maaam!? – atsklido barbino balsas iš apačios. – teta sakė per daug pavojinga jas purkšti, lipk žemyn, kursim pečių, išrūkysim tas pamėkles su dūmais. Einu su Laurynu prinešiu malkų, o teta sakė užkurs. – kąąą???!!! Viskas, aš mirsiu dūmuose, uždusiu per savo principus, bet jau tikrai nepasiduosiu ir nesileisiu žemyn, kad mane pamatytų. Moteris paklususi sūnui nulipo žemyn. Išsidrąsinusi vėl pamėginau atverti aukšto langą, tačiau tas nepasidavė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Beatrice Sandra Riddle »
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
4 skyrius: Vizijos
« Atsakymas #4 Prieš 4 metus »
Nei maldavimų nei kauksmų čia būtų neužtekę, langučiai buvo maži bei seni, tikrai senesni negu pusšimčio metų. Mano principų valia buvo tvirta, tikriausiai brandinta daug ilgiau nei pusšimtį metų. Greičiausiai jie brendo, kol aš dar buvau negimusi ir laukė, kada galės sutvinti į mano kūną, užpildyti kiekvieną jo ertmelę iki paskutinės paskaudusios irštvos. Tampiau ir sukiojau langelio rankenėlę į visas puses, klausydamasi kaip apačioje močiutė drasko senus laikraščius, jog lengviau galėtų įkurti senovinę plytą, rioksančią virtuvėje nuo tos pat dienos, kaip ir atsirado pati virtuvė. Nenorėjau šitaip mirti, mirti dėl barbino, išnykti su dūmais, būti sugelta širšių. Pirmieji dūmai ėmė skverbtis vos už penkių minučių, tebestovėjau prie lango, vėliau ten pat ir susmukau, vis toliau nuo kamino, aplink kurį jau ėmė erzeliuoti vapsos, tarsi kokios kraugerės. O jų dūzgimas anaiptol, priminė ne kraugerius maniakus, o susirinkusias pletkininkes bobutes paplepėti ant suolelio prie namo ir apšnekėti visas paskutinės  savaitės paskalas. Kaip Lilė su Ana laksto laiptais, kaip Ana vedanti šventąją pianistę iš doros kelio, kaip mergiotės laksto kieme, žvygauja ir neduoda joms, senoms sukriošėliams, aišku pastarąjį faktą jos užmiršta paminėti, kadangi daugelis jau į senatvę žinoma tikriausiai turi šiokį tokį Alzhaimerio sindromą, ramiai pailsėti. Nieko bobulės, kapuose prisiilsėsit. Bet staiga, visa tų senų pindų virtinė mane užsipuola, ir suleidžia savo protezus į jauną, švelnią baltą mano odą. Klykiu, tačiau dūmai nusineša pridususį balsą. Pirma vizija, sakau sau, dvesi Lile, dvesi – raminausi, o trys vapsų žudikių geluonys teršė tyrą mano kraują. Jau vienas šios dičkės įgėlimas prilygsta geležinės Italijos vado, bei fašizmo tėvo Benito Mussolini įkaitintos geležinės lazdos smūgiui, o ką kalbėti apie tris? Bergždžiai mėginu sugalvoti išsigelbėjimo planą, griūnu ant grindų ir prisiploju, stengiuosi neįkvėpti dūmų, tačiau blaivų protą ir vėl užtemdo vizija, juk jau spėjau prisiragauti tris ketvirčius metų nekurtos plytos nuodų. Rūgščiai gelia gyvatė. Suspingu, gyvatė įgėlusi man į koją šliaužia iš paskos, persekioja. Skinuosi kelią tarp medžių, šliaužiu, o paskui mane šliaužia nebe gyvatė, o kruvinas pėdsakas, mano pėdsakas, kuriuo Augustinas galės mane atsekti ir iš širdies nugalabyti. Paplūstu kraujais, pasąmonė temsta. Ne! Nepasiduosiu! Vėl grįžtu į dusinančią dūmų smarvė, akis iš tikrųjų aptraukęs tirštas rūkas, matyt vizijos metu vis dėl to pakvėpavau, o gal ketvirtas ar jau nežinia kelintas įgėlimas blauzdoje varė iš proto. Kone sustaugiau, gavusi dar vieną paženklinimą į nugarą. Ak Benito, amore mio pasigailėk, aš būsiu tavo, nežinia ką sapaliojo mano nusususios smegenys, dar nepasidavusios tamsai. Pastebėjau, jog esu visai prie pat angos į sandėliuką. O ką, jeigu taip nulipus laiptais ir už jų užlindus, tada, kai visi bus lauke, tyliai išlipus per Augustino kambario langą ir davus diorą į mišką? Vis ne mirtis. Ėmiau kabintis šios išsigelbėjimo versijos lyg skęstantysis rasto, viešpatie, koks banalus palyginimas! Negi jau susmirdau kaip barbiniukas ir nebegaliu sumąstyti ko nors pompastiškesnio? Jis glaudžia mane prie savęs, laiko apkabinęs, o švelnios jo lūpos užvaldo manąsias, mudu krintam, tokie lengvi, tarsi drugeliai, margaspalvėje... bum! Šis klaikus garsas ir skausmas kiekvienoje kūno vietoje privertė mintis ir vėl prašviesėti. Tai aš sukėliau tokį neetišką garsą, nudribdama nuo aukšto ant visokių senų rakandų. Medinis šluotos kotas skaudžiai susmigo į šoną. Aš tuoj turėsiu rankose pirmą savo žmogžudystės auką – save. Pamaniau, tada staigiai užlindau už laiptų ir susiraičiau voratinklių viešpatijoje. Lauke girdėjau ūžiant traktoriuką, su kuriuo tėtis pjovė žolę, ponios Gintarės ir jos vyro balsą, jiedu jau dėjosi daiktus į mašiną, ketindami išvažiuoti.
-Laurynai! Gana ten brolį kulti, eikš į mašiną, važiuojam. – per visą lauką, lydimas aido nuskardėjo barbino mamos balsas, šaukiantis vyresnį jo brolį važiuoti. Dievaži, kaip kokie maži vaikai, kuliasi... vangiai pagalvojau. Virtuvėje močiutė uždarė plytos dureles ir taip pat išėjo į lauką, kad neprisikvėpuotų dūmų. Visi čia rodos stengėsi jų neprisisrėbti išskyrus mane. Geresnės progos nebus, juk vis vien jau kartą kitą srėbtelėjau taip vadinamų ugnies garų, todėl it kulka šoviau iš sandėliuko į visai šalia esantį savo kambarį, kuriame šiąnakt buvo išsikėtoję tie parazitai Laskalos. Šio kambario langutis į miškelį atsidarė labai lengvai kaip ir visada, išsliuogiau pro jį ir švelniai nusileidusi ant žemės išgirdau trinksint mašinos dureles. Fuck! Kodėl man šiandien taip nesiseka! Kone sušukau iš įsiūčio,kai išgirdau užsivedant kupčių mašiną, juk jie važiuos tiesiai pro čia, vadinasi, mane pamatys. Galėčiau nubėgti į brūzgynus. Dar pamaniau, tačiau skausmas, surakinęs visą kūną išdavė, jog toli aš nenubėgsiu. Susiriečiau į kamuoliuką po kambario langu. Dabar mane slėpė namą juosianti gyvatvorė. Tikėjausi, ji užaugo pakankamai tanki, ir sėdintys mašinoje akylai nesidairys, kas slypi už gyvatvorės po langu. Viešpatie kaip drebėjo širdutė, kai mašina pravažiavo pro mane visai šalia, anapus krūmų juostos, tačiau greičiausiai pokštininkui likimui dar ir šito buvo per mažai.
-mama, tėti, ateee! – suriko barbiniukas persisvėręs pro tą patį langą, po kuriuo aš gulėjau. Kodėl! Kodėl! Kodėl! Kodėl! Kodėl!... negi taip iš šito pragaro ir neišsivaduosiu?
-mes irgi jau tuoj važiuosim, bet kur Lilė? – atsklido tolimas mamos balsas iš anapus trobos.
-Jin pas Evutę išėjo, gi sakiau, jos ten švenčia. – atsiliepė močiutė, man pasirodė, iš kito kambario, arba iš virtuvės.
-tai gerai, pravažiuodami sustosim, paklausim, gal jau ten nusibodo Daliui ji. – supraskit, mano motinėlė norėjo pasakyt, jog aš atsibodau savo pusseserės tėvui, kuris mane dievina, ir dažnai siūlo drauge paėjėti tolėliau, į mišką. Bet šiaip buvau iki kaulų smegenų dėkinga puskei, kad pasakė mane esant pas ją. Vis nedurna dvylikametė, o aš galvojau...
-Lilė? – sušnabždėjo barbino lūpos, ir širdis vos neišlipo pro gerklę, pagalvojus, jog jis žvilgtelėjo žemyn ir mane pamatė, tačiau tuoj pat supratau, kad Augustinas tik nustebo išgirdęs tą vardą. Viešpačiau brangiausias, juk tokį vardą gali turėti tūkstančiai mergaičių, na gerai, gal ne tūkstančiai, gal šimtai, mat mano vardas nebuvo populiariausių sąrašo pirmajame dešimtuke, bet vis tiek... tada atsitokėjau. Juk jau ir taip suprantama, jog esu žiauriai demaskuota, močiutė prie stalo žinoma nepraleido progos pasigirti muzikantų šeimai, jog jos anūkėlė pianistė, Augustinas jau žinojo, jog sodybos savininkų dukteriai yra šešiolika metų, o šešiolikmetė Lilė pianistė nedažnai pasitaiko.
-aš surasiu tave Lile, surasiu ir užmušiu! Už visą šią naktį! – sušnabždėjo šviesiaplaukis vaikinas ir dingo iš lango. Užmuši už ką, kad nedaviau? O gal, kad visą naktį tave užvaikiau? Taip ir magėjo užkaukti, tačiau tėvų mašinos durelių trinksėjimas priminė, kad turiu spjauti į visus skausmus ir mauti pas Evą. Taip ir padariau, atsistojau. Visas sugeltas ir dūmais užnuodytas kūnas žviegė protestuodamas, tačiau aš jau skriejau mišku, skriejau tarsi laisvas paukštis. Tolumoje išgirdau užsivedant ir pajudant tėvų mašiną. Kupčių automobilis jau buvo kaži kur nuvažiavęs, todėl raičiau kulnis kiek tik įkabindama. Ant posūkio į kalniuką ir vėl nusprendžiau pabučiuoti žemę. Kūnas neišsilaikė ir pardribau, skaudžiai trenkdamasi subine į kietą žemę. Skubiai atsistojau ir pasitryniau užsigautą vietą. O ką? Visiems juk tokių gėdingų akimirkų gyvenime pasitaiko. Į kalniuką bėgti buvo daug sunkiau, kūnas nesiliovė maištavęs ir visaip kitaip girgždėjęs. Laikiau sukandusi dantis, kad neužstaugčiau iš skausmo, kaip vilkas prieš mėnulį, aūūū! Bet dienos metu nešvietė mėnulis, todėl nestaugiau. Likus vos keliems metrams iki Evos namų bėgau susirietusi, kaip kokia aštuoniasdešimtmetė senutė, ir pagalvojau, jog tuoj išsijunksiu. Deja, kaip ir visada buvau teisi, vos pasiekusi tikslą, Evos kiemą, nudribau ant žemės, akis aptraukė migla ir mane pagrobė. Mėgindama išsivaduoti praplėšiau vokus, pasijutau gulinti lovoje, o šalia pamačiau sėdinčią Evą. Vadinasi išsivaduoti iš tamsos man visgi nepavyko, praleidau nemažą dalį filmo. Ir tikrai, pažvelgusi pro šalia esantį langą, su siaubu išvydau, jog jau ne tik, kad vėlus vakaras, bet galbūt ir naktis.
-Eva, kas... kiek aš laiko... – pralemenau, bet balsas buvo kažkoks popierinis. Laimei kraujo ryšys leido dvylikametei blondinei suprasti mane iš pusės žodžio, na netokia ji ir blondinė buvo, veikiau tokiais šviesiais pilkšvais plaukais, na, kaip sakoma: turėjo tikros lietuvaitės plaukų spalvą.
-surinkau tave nuo pievos, ir vos tik spėjau įtempti trobon, atvarė tavo tėvai, pasakiau jiems, kad tebemiegi ir nežadinsiu, dar paaiškinau, jog mano tėvams tu tikrai nenusibodai.
-jooo... tėtei ypač. – nutęsiau.
-ką?
-ne ne, nieko. Na, ir ką sakė tavo tėvai išvydę mane tokią, visą sugeltą? – paraginau mergaitę pasakoti toliau.
-matai, aš užpyliau snapso ant žaizdų, ištraukiau geluonis, todėl tu nesutinusi, tik kiek suodina. Kur tu buvai įlindusi? – pasmalsavo mažė.
-nesvarbu. – atšoviau pašokdama iš lovos, galva kiek susvaigo, bet ai, dzin. – man reikia nusiprausti ir tuč tuojau grįžti namo. – pridūriau, prisiminusi Augustiną.
-taigi jau dvylika, vidurnaktis, kur tu eisi per mišką. O šlanga tai va lauke, nusiliek jei nori. – paslaugiai atsakė pusseserė. Tarstelėjusi jai „Ačiū.“ Išrioglinau į kiemą, kūną dar maudė, pasičiupau šlangą, ir atsukau. Nusipyliau šaltu prūdo vandeniu stačiai su visais drabužiais. O kas man? Tada nepaklususi bailiems pusseserės nuogąstavimams išėjau iš jos kiemo, negalėjau rizikuoti ten nakvoti, mat tada su nekaltybe galėčiau atsisveikinti. O po šešiasdešimties metų, su apmaudu pasakoti anūkams, jog buvau tokia netikusi merga, kad niekas manęs neėmė ir nekaltybę praradau su dvidešimčia metų vyresniu dziedu, ir lyg to dar būtų maža, jis, mano kažkelintos eilės dėdė. Žygiuodama mišku namo prisiminiau, kaip anksčiau čia atvažiuodavau su Ana, ir šioji svaigdavo mačiusi prie Evos namų didelį baltą akmenį, o prie to akmens, stovinčią baltą figūrą. Ot kvaišelė, prisižiūrėdavo siaubekų ir spygaudavo po to kaip kokia atsilikėlė. Na, po to, mano mama miške iš tikrųjų atrado kareivio kapą su metaliniu kuoliuku, įsmeigtu į žemę, ant kurio puikavosi plaktukas bei kūjis, ir užrašas SSRS. Kapelis buvo rastas visai netoli šios vietos, tačiau dvasiomis aš netikėjau, mano manymu, tai pramanai tų, kurie neturi ką veikti. Tikriausiai net tokiems balvonams kaip Augustinas neužtektų proto prisigalvoti panašių dalykų.
-Auč. – aiktelėjau užsigavusi kažkur kojas, ir kodėl nežiūriu kur einu, tuojaus visas mano kūnas bus nusėtas vienais skauduliais. Pažvelgiau žemyn, ketindama tai kliūčiai įspirti, ir prie pat kojų išvydau didžiulį baltą akmenį.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
5 skyrius: Pragaištingas kerštas
« Atsakymas #5 Prieš 4 metus »
Truputėlį žioptelėjau iš nuostabos, galiu prisiekti, jog vieną akimirką širdis šoktelėjo iš baimės net iki gerklės, tačiau jau kitą – spyriau akmenį iš visų jėgų. Gaila, šis pajudėjo vos per centimetrą, o aš taip nusimušiau kojos pirštus. Et, kitą kartą, jei toks bus, pasistengsiu būti protingesnė. Maaama! Vos neužkaukiau ant viso miško, kai šalti lediniai pirštai nuslydo sprandu.
-viešpatie pasigailėk. – ėmiau melstis ir dėjau į kojas. Atsisukti pasižiūrėti nedrįsau, nors žingsnių už savęs negirdėjau, dvasios juk geba sklesti be garso. Koja užkliuvau už kažkokio kupsto, pardriuoksėjau  kiek ilga. Oi mama mamulėle kaip baisuuu. Supratau, jog nubėgau į priešingą nei namų pusę. Išgirdau tolumoje burzgiant mašinos variklį, brrr kaip kraupiai gaudžia aklinoj tamsoj. Iš pradžių pagalvojau, kad paskui mašiną, su jos šviesomis, parskuosiu namo, tačiau netrukus iš už medžių išlindo tikrasis burzgiantis siaubas, tai buvo traktorius, galingas, malantis žemę milžiniškais ratais, ryškios lempos perskrodė naktį. Šviesa keistai trūkinėjo, mašinai besimėtant į šonus. Tik paskui supratau, jog už traktoriaus vairo sėdi girtas kaimo pijokas, kuris buvo neseniai paleistas iš kalėjimo už žmogžudystę. Moviau į brūzgynus, tą akimirką nebijojau nei gyvačių, nei vilkų, nei šernų, kad tik nebaigti savo gyvenimo skaudžiai traiškomai traktoriaus ratų. Bijojau, dabar jau bijojau.
-Lilyte? – dievaži, nuskambėjo kaip: lėlyte, bet tai dar vienas baisiausių mano košmarų, iš miško tankumos kvietė Evos tėvo balsas. Viskas, mirsiu šiandien. Karštligiškai mąsčiau, kas geriau: traktoriaus ratai, ar riebus Evutės tėtušio pimpalas? Viskas ūžė galvoje, jei bėgsiu iš miško – ten laukia mirtis, jei į mišką – išprievartavimas, o gal visgi sugebėčiau apsiginti? Dingtelėjo, tačiau tik prajukau iš tokių viltpalaikių, apsiginsiu, tokia, sugelta, susitrenkusi, ir šlapia it markas? Turbūt ir galvelę ridendamasi nuo aukšto susidaužiau, ne tik šonkaulius. Prabėgo vos kelios sekundės, per kurias pamėginau išlikti protinga ir pakeičiau kryptį, dabar bėgau brūzgynais, tačiau į kitą pusę, negu mane šaukė vyras. Jei jis buvo na... tarkim šiaurėje, aš bėgau į rytus, ne priešinga pusė, bet vis šis tas. Viršum manęs trakštelėjo šaka ir kažkas ėmė sliuogti medžio kamienu žemyn, šlamindamas lapus ir mano nervus. Norėjau suklykti, bet žinojau prisišauksianti dar didesnį pavojų. Šmėklos buvo geriausia iš visų trijų blogybių, tykančių manęs šiąnakt miške. Iš paskutiniųjų priešinausi skausmui ir bėgau, sentimentai suplūdo į mintis, priversdami galvoti, kaip aš mylėjau šį mišką, kiek nuostabių vaikystės akimirkų čia praleidau. Štai, aš dar visai vaikas lakstau gaudydama drugelius, čia jau paaugusi bėgioju krykštaudama, vėjui švilpiant pro ausis, čia jau ankstyvoje paauglystėje grožiuosi audra ir raudu dėl nelaimingos meilės... ak... gal ir gerai, kad čia mirsiu, bent mylimoje vietoje, prabėgdama paliečiau vieną medį, po to perbraukiau per kito žievę, ši man pasirodė tokia minkšta ir šilta, jog stabtelėjau ir priglaudžiau prie augalo skruostą. Liepa... čia buvo liepa.
-oi liepa liepužėle, ar nešalta naktužėlę? – išdainavau kažką panašaus į lietuvių liaudies dainą, balsas skambėjo taip švelniai, taip melodingai, nenorėjau mirti, skruostais paplūdo karštos ašaros, aplaistydamos medį.
-Augustinas nusipirks sodybą, laimingas leis vakarus su draugais... gal vėliau ir su šeima... atleisk man liepa. – nei pati nežinodama ko, atsiprašinėjau medžio, galbūt todėl, kad negalėjau atsiprašyti paties Augustino, nesuspėjau. Su siaubu, tik dabar išgirdau, jog traktorius artėja link manęs, vadinasi pamatė, vadinasi tas žmogus dar ištroškęs kraujo ir mirties. Mąsčiau: galbūt įsikarti į medį, o gal skuosti tolyn, į tankumyną? Vis traktorius nėra toks greitas, jog pasivytų per brūzgynus. Dėjau į kojas, kiek dar pajėgsiu bėgti nenumaniau, bet bėgti reikėjo. Šmėklelė šmėklavo kažkur netoli, tai pagalį man pakišdama, tai suūbaudama virš galvos... Lile! Įžnybau sau į skruostą, juk tai tik pelėda! Nebūk tokia pati kaip ta durnelė Ana, nieks čia nesivaideną! Ir sulig tais raminamais žodžiais, kuriais tramdžiau savo spurdančią širdį, kažin kas išlindo tarp medžių: visas baltas, ir lėkė greitai, beveik neliesdamas žemės.
-neee! – suklykiau ir paraičiau kulnus dar greičiau, ilgos kojos nešė nežinia į kurią pusę. Labiau už viską dabar norėjau namo, kad ir į vieną kambarį su pačiu Augustinu, nebesvarbu, svarbu išsigelbėti iš šio naktinio košmaro. Šmėkla kažkur atsiliko, nebejaučiau jos buvimo. Aš didvyrė! Didvyrė, nes tebegaliu bėgti, tebesilaikau ant kojų, jau nubėgau mažiausiai du kilometrus, kiek išgalėsiu dar? Prisėdau ant įšalusios žemės. Jau nebežinojau kur randuosi, pasiklydau. Girdėjau, kaip traktorius skinasi sau kelią vartydamas medžius, ieško manęs, negi vieno žmogaus gyvybė verta šitiek žalos miškui? Užplūdo įsiūtis, pašokau, aš grįšiu namo, pasiimsiu tėtės šautuvą, kurį man paliko išvažiuodamas virtuvėj ant šaldytuvo saviginai, kaip visada, juk gali vidury miškų atsidanginti koks griozdas ir pamėginti parodyti į tave savo teises, ir padarysiu galą tam urodui. Pradėjau bėgti tiesia linija atgal iš kur atlėkiau, neilgai trukus, nors mano skaudančiam kūnui atrodė, jog praskriejo pro šalį visa amžinybė, dievaži, postringauju kaip žilagalvė močiutė, susisodinusi savo anūkėlius graudena... prilėkiau... kur aš atsiradau? Pala, atpažinau tą liepą, kurios paviršius sugėrė mano ašaras, tačiau visi medžiai aplink ją gulėjo, dabar čia buvo laukymė, plika laukymė, vietoj nuostabaus miško plotelio. Ne, ne, ne, ne! Norėjau šaukti, klykti, kol balso stygos trūks, tačiau jos greičiausiai ir taip buvo trūkusios, nuo šoko, nes nepratariau nei žodžio, tik žioptelėjau lyg žuvis, gaudydama orą.
-nagi, nagi, nagi... Lilyt, nelaukei manęs? – o ne! Prie pat ausies iš nugaros išgirdau Daliaus, Evos tėvo balsą, tik jo čia ir betrūko. Na žinoma! Juk atsidūriau atviroje vietoje, tapau matoma kaip ant delno. Norėjau bėgti, gintis, bet buvo per vėlu, vyras pakišo koją, parvertė ant spygliais ir konkorėžiais padengtos žemės. Pastarieji sulindo į pilvą bei krūtinę, nepaisydami drabužių. Sucypiau iš skausmo, gavau spyrį į šoną, tada vyras užgriuvo ant manęs. Gulėjau ant pilvo, o nuo jo svorio, atsiradusio ant mano nugaros, visi dygliai susmigo į kūną, negailestingai praleisdami kraują. Laikiau sukandusi dantis, jog neužklykčiau. Negi šis vyras sustabdys mane jau taip netoli tikslo? Namai kažkur visai čia pat. O Dieve, ne! Išgirdau atvažiuojant jo didenybę traktorių, kuris žinoma mus matė, tokia atvira vieta... o tas nevykėlis dziedas tik lapnoja mano subinę didžiulėm plaukuotom beždžioniškom letenom ir nė neketina trauktis.
-nulipk, asile! Traktorius atvažiuoja, juk čia Baranauskas! Suvažinės gyvus! – užklykiau, krūtinėje desperatiškai blaškėsi širdutė, lengvutė ir trapi, tarsi paukštelis mušė sparnais į šonkaulius maldaudama gyventi, pasigailėti. Sekso ištroškusiam individui matyt tai buvo nė motais, jog kažkas jį tuoj pervažiuos, jam tereikėjo atimti man nekaltybę. Neblioviau, negalėjau, mirtis visai čia pat, o aš jaučiau tik paniką ir siaubą. Kažkas sutraškėjo po traktoriaus ratais, ir vožė Daliui galvon, vyras suglebo, mane prispaudė kažkokia dar didesnė jėga. Traktorius burzgė beveik prie pat, šliaužiau, kasiausi nagais, ragais, kanopomis ir viskuo ką tik turėjau, arba įsivaizdavau turinti. Karštligiškai mėginau išsivaduoti iš priespaudos. Pagaliau, galva, mentės, nugara... Dabar reikia išnešti storą užpakalį, na ne toks jis jau ir storas buvo, bet liemens plonumas tai pabrėžė. Išgirdau traktorių, traiškantį tai, kas greičiausiai buvo Daliaus kojos, o gal daiktas, smogęs jam į makaulę. Sparčiai vadavausi, bet sunkiojo transporto atstovas irgi artėjo. Beveik, beveik, liko tik kojos. Jau, dusau, jausdama, kaip iš po pabaisiškos mašinos ratų skverbiasi šiluma, mane aptaškė Daliaus kraujas.
-o viešpatie, Eva. – tesušnabždėjau ir mane už pečių pačiupo tvirtos šaltos rankos, tai buvo tos pačios šmėklos rankos, lietusios mano kaklą, nugąsdinusios prie akmens. Tikriausiai jau miriau, jei toji būtybė mane išsitraukė iš po Daliaus, ar iš po to, kas iš jo liko, o gal žadėjo baisesnę mirtį nei po traktorium. Pasijutau suvystyta, skriejau mišku, tik šįkart jau nešama. Paskutinį kartą dar spėjusi atsisukti į tą vietą, kurioje gulėjau prieš sekundę, išvydau liepą. Taip, tas pats traktorius, vairuojamas žmogžudžio Baranausko, išvertė manąją liepą. Pravirkau šmėklos rankose, ne iš baimės ar panikos, o iš liūdesio ir skausmo. Nebėr tos liepelės, prie kurios ką tik glaudžiausi, nebėr tų ašarų, kurias ten išliejau, viskas sunaikinta šlykštaus, girto kaimiečio rankų. Ir man visai nesvarbu, kiek pinigų prisiteis tėvai už nuniokotą mišką, mano liepos jau nieks nebesugrąžins. Sutrynė, sumaitojo ją traktoriaus ratai, o Evos tėvo kūną po ja. Jei ne toji liepa, virsdama dėjusi Daliui per galvą, dabar jau būčiau negyva. Mirdama, ji išgelbėjo man gyvybę. Pagaliau raudojau, tarsi netekusi mylimo žmogaus, o mane nešėsi šmėkla. Gal aš vis dėl to miriau? Bet tada labai greitai ir be skausmo. Prisiminiau traiškomo medžio vaizdą, juk po juo nebuvo mano kūno, tik Daliaus, vadinasi esu gyva, su siela ir kūnu, o toji šmėkla taip pat žmogus, turintis kūną. Jaučiau, jog esu prigludusi prie kietos krūtinės, o ne kybau ore, jutau jo bėgsmą, nors negirdėjau. Privalėjau pradėti mąstyti, tačiau traktoriui, sutraiškiusiam Evos tėvo kaulus matyt dar buvo maža, burzgimas ir vėl artėjo. Ta kraupi, juodą naktį skrodžianti pabaisa, vijosi mudu su šmėkla ir neleido man ilgiau apraudoti mylimosios liepos, mat vėl pastirau iš baimės. Girdėjau kaip siaubingoji mašina traiškė Daliaus kūną, mano liepą, pajutau tą šiltą orą iš po ratų, jei nešmėkla, jau būčiau amžinatilsė. Akys išsiplėtė iš siaubo kai supratau, jog mūsų šancai pasprukti maži, nes variklio krioksmas vis mažino atstumą, didindamas greitį. Mirtis artėjo, jau nežinia kelintą kartą per šią naktį užuodžiau jos tvaiką, nors palauk, ne, jau nuo pat ryto, o gal net nuo pat tos akimirkos, kai tik čia atvažiavau, jį užuodžiau. Mirtis persekiojo mane, grąsindama pasigrobti į savo glėbį. Šmėkla staigiai pasuko už kažkokio kampo ir švystelėjo mane iš rankų. Šlumštelėjau į krūmyną. Ne, tai gyvatvorė, juosianti mano namą. Pagaliau, aš namie, bet tai reiškė, jog turiu stotis ir eiti į virtuvę ginklo, kokiu būdu? Jei močiutė su Augustinu veikiausiai pučia į akį užsirakinę duris ir net užsišovę velkę. Traktorius praūžė visai pro pat gyvatvorę, tik vėjas mano ilgus kaštoninius plaukus sušiaušė, užtad manęs nepastebėjo, vijosi šmėklą. O gal... švystelėjo menkutė viltelė, gal kai šmėkla mane nešdama pasuko už kampo, traktoristui buvo sekundėlę nematoma, ir pasinaudodama tuo, įmetė mane į krūmus, jog būtų lengviau bėgti tiek jai, tiek aš saugi palikčiau. Gulėjau gyvatvorėje tirtėdama iš siaubo dar kokią minutę, gromuliuodama kiekvieną keistą įvykį. Šmėkla greičiausiai nulėkė keliu link Viliaus, artimiausio mūsų kaimyno kiemo, mąsčiau. Kaži kaip Eva, juk visgi tėvo neteko... sunkiai atsistojau, keikdama visus kaimo gyventojus, negi negirdi, jog kažkas vyksta? Nors kur tau, jei ir girdi, pamatę Baranauską girtą besitrankant tik langines visas kuo sandariau užsiveria ir velkes užsišauna, o kiti tikriausiai pramėžinėję tvartuose visą dieną ir pučia į akį lyg visiškai kurti būtų. Staiga, mano dėmesį patraukė atviras langas, į kurį, nieko tamsoj nematydama vos nenusimušiau kaktos, dar to man betrūko prie visos traumų puokštės, tik gultis į lovą reikėjo. Vėl atgimė sarkazmas, negi barbiniukas miega su atviru langu, kad uodai galėtų pasimaitinti? Pagaliau susivokiau kur esu, stovėjau lygiai ten, kur ir ryte, kai iššokau pro kambario langą, išvažiuojant Augustino šeimynai. Nesvarbu, pamaniau, ką toji šviesiaplaukė lėlytė pagalvos, bet man verkiant reikia prigulti, o jėgų eiti ligi kito kambario neužteks, dievaži, kad tik užtektų įsirabždinti pro langą, pro kurį ryte taip grakščiai išsliuogiau. Įsirabždint įsirabždinau, apsidairiau, prie manęs kambarys buvo palaikomas lygiai tokioj pat pedantiškoj būsenoj, tik va tas praviras langas, uodams skristi, nors, šviesa nedegė, tai jų čia nei kvapo ir nebuvo. Jau norėjau išsidrėbusi saldžiai užknarkti ant lovos po pat atviru langu, mat ir taip aišku, kad barbinas įsitaisė ant mano lovos prie durų, na, kur įprastai visuomet miegodavau, mat toji skyrėsi nuo šios, klaikiu girgždėjimu. Negi gulsis tau baltojo aukso tušinuko savininkas į romantiškai girgždančią lovą po atviru langu, kai gali įsitaisyti prie durų esančioje, puikaus stovio. Prireikė šiek tiek laiko susipaisyti, jog blondino čia nėra, tada kur jis? Negi, negi... pala pala... neee! Mintys karštligiškai keitė viena kitą, žudydamos visas, krūtinėje dar likusias viltis, juk tai Augustinas apsimetinėjo šmėkla, tai jis, štai kodėl negirdėjau jo lakstant, mat mokėjo vaikščioti kaip lūšiukas! Tai jis norėjo man atkeršyti už tą praitą naktį, o dabar... dabar jį vejasi milžiniška ratuota pabaisa, kėsindamasi sutraiškyti, arba jau sutraiškė. Akis vėl ėmė griaužti, kerštas pragaištingas, negalima keršyti, negalima daryti blogo kitam. Supratau tai, ir turėjau ištaisyti, tik kažin ar galėjau, ar dar nebuvo per vėlu.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
6 skyrius: Lilė Debilė
« Atsakymas #6 Prieš 4 metus »
Keliais šuoliais perskridau didįjį kambarį ir jau buvau priemenėje, iš jos šuolis į virtuvę... okay, šaldytuvas visai čia pat, Dievulėliau kaip gerai, kad aš aukšta, nereikia stiebttis. Ranka sugniaužė šaltą metalinę revolverio rankeną ir suvirpėjo. Ne, ne iš baimės, iš jaudulio. Jau buvau šaudžiusi ir anksčiau, pažinojau tą jausmą, kaip ginklas iššaudamas trukteli rankoje... bum! Naktyje. Ir... ekstazė. Taip, šaudant mane apimdavo ekstazė, tačiau kol kas nieko neesu gyvo sužeidusi ar tuo labiau nužudžiusi. Iš baimės dundėjo mano širdis, kaip Augustinas? Ar vis dar gyvas? O gal... ne! Neprileidau prie savęs tos baisios minties, kad ir kaip pykau ant barbiniuko, nei už ką nenorėjau matyti jo tokioje padėtyje, kaip Evos tėvas. Kažin, Eva jau žino ar saldžiai miega? Močiutė! Staiga atsitokėjusi, laisva ranka dar pačiupau trobos raktus bei prožektorių, žiebiantį taip, kad pačią pelėdą naktį galėtumei apakinti. Dėdė Rytis iš anglijos parvežė. Vėl keli įspūdingi šuoliukai atgal į kambarį, prie lango, ir aš lauke. Viešpatie su visais viešpačiukais, kiek dar man užteks jėgų? Lakstau šiąnakt kaip koks Sangokas su milijonu papildomų gyvybių. Aišku puikiai suvokiau, jog kaltas adrenalino antplūdis, jam atslūgus nepajudėsiu iš vietos. Iphonas rodė pusę penkių ryto. Švito. Nejunkdama prožektoriaus išsliūkinau iš už namo į kiemą, raktus prigriebtus tam, kad babūlia nesugalvotų išcimpinti į kiemą, įmečiau į kišenę šalia telefono, prūžiką ir pūšką užsikišau už kelnių diržo, pirmyn. Bum!
-aaau! – užkaukiau. Kažką užmyniau ir medinis grėblio kotas vožtelėjo į jau ir taip sudubasintą makaulę. Ant benukrintančio atgal medinio pagalio įžiūrėjau žydru markeriu pakeverzotus du žodžius: „Lilė Debilė“ ai Lilė Debilė?! O aš dar jo debilišką kailiuką skubu gelbėti! Dievaži, nejuokais įširdau! Nežinia kiek tų grėblių dar čia tas Holivudo šūrikas prikasinėjo. Jei kiekvienam žingsnyje gausiu per galvą iš grėbliakočio, skelbiančio „Lilė Debilė“, išdulkinsiu jį vienu jų per šikną! Nors ne, pirmiausiai neteksiu sąmonės, o jį išdulkins traktorius, tik tada jau per visus galus. Neturėdama kitos išeities piktai ištraukiau prožektorių iš už diržo ir įžiebiau, brėkštančią aušrą perskrodė akinama šviesa. Žinojau, jog tai pavojinga, tapsiu geriau matoma traktoristui, jei tas žlobas dairysis žinoma. Šiandien jau pririzikavau pakankamai, tai gal dar gyvenimėlis parūpins kokią gyvybę, kitą... praėjo minutė kol apsipratau su šviesa, viena iš mano taip brangių minučių. Ar Augustinas dar gyvas? Tikiuosi, kad ne! Užklykiau mintyse, kai iš visų pusių žydrai sušvito: „Lilė Debilė“. Tai buvo užrašyta ant kiekvieno medžio kamieno, ant šulinio, kaladžių, ant kiekvieno kieto paviršiaus kieme, išskyrus pievą ir namą. Norėjau tuojau pat pulti visko šveisti, tačiau ne, tegul močiutė pamato koks blogas vaikutis tasai Augustinas, pats ir galės iššveisti liežuviu. Feee! O ne! Išgirdau atburzgiant traktorių, važiavo atgal į mišką, puikiai žinojau, jog pravažiuos mūsų kiemą.
-ne ne ne, ne ne ne, ne ne ne... – rypavau parpuolusi ant žalios pievos triolėmis, vis pabrėždama pirmąjį ne iš trijų. – ne ne ne, ne ne ne, ne ne ne... – aš nespėjau, o viešpatie, ar tau dar maža aukų? – ne ne ne, ne ne ne, ne ne ne... – kodėl jis, kodėl tas vaikas? – ne ne ne, ne ne ne, ne ne ne... – Augustinas, Augustinukas, o viešpatie! – ne ne ne, ne ne ne, ne ne ne... Augustinai! – suklikau, nežinau kas man pasidarė. Stojausi, bėgau, vėl kritau, vėl stojausi, bėgau, kritau... ir taip be galo. Bijojau net pagalvoti kur dabar guli aštuoniolikmečio vaikino kūnelis. Šviesios garbanos išsidraikę raudoname kraujyje, o ne. Išsitraukiau iš už diržo ginklą, tačiau nenulaikiau jo. Rankena šaltą, apkaba ledinė... ar toks ledinis dabar sustingęs jo kūnas? Ar jam buvo labai baisu? Ar skaudėjo? Ak, Dieve! Kokia aš kvaila! Žinoma skaudėjo. Kaip gali neskaudėti kai tavo kūną mala traktoriaus ratai? Nubėgau prie prūdo. Burzgianti pabaisa kažkur nusuko, o gal ji tebesivaiko vargšą vaikinuką? Antraip būtų atriedėjusi pas mane. Menkutė viltis įsižiebė, užpildė mano krūtinę šiluma, stiprybe ir dar ryškesne šviesa nei prožektoriaus. Gerai, už tuos žydrus užrašėlius aš jį patį padarysiu žydru, bet tai bus mano kerštas, nepavojingas gyvybei. Šalta ranka vėl tvirtai sugniaužiau revolverį, nebekišau jo atgal už diržo, stovėjau sustingusi ir klausiausi. Žinau, turėjau bėgti į mišką, paskui traktorių, bet negalėjau, kojos tarsi įaugo į žemę. Viską vis labiau maudė: galvą, kūną, kaulus... aš buvau vienas pulsuojantis skausmo kamuolys. O! Niekas nelieskite manęs, nes užžvigsiu ant viso miško kaip kokia ryža višta. Nors kam tas kaip? Palaukit... šaš... ar tik ne Baranauskas čionai savo transportą atvairuoja? O taip! Aš įniršusi, nes Augustino šimtas procentų, jog nebėra, nes jis suvažinėjo jauną vaikiną! Tas... pritrūkau žodžių, tačiau šįkart, mirus paskutinei vilčiai, ranka laikanti revolverį nenusviro, šįkart pakėliau jį ir užsidėjau ant peties. Nudėsiu jį, o po to pati pervažiuosiu, jei bogu! Dar nemačiau traktoriaus, tačiau dešinė ranka slystelėjo prie ginklo viršaus ir timptelėjo jį užtaisydama, tuo tarpu kairioji atlaužė gaiduką. Rodės, viskas truko vos sekundę. Taip, aš puikiai mokėjau naudotis ginklais, mat tėtė norėjo sūnaus, ne dukters, todėl ir šaudžiau, ir žvejojau, ir su mediena dirbau, ir šiaip šūdo nemaliau. Pirmąkart ginklą paėmiau dar būdama septynerių, žinoma, tada apkaboje tebūvo raudonos raketos, skirtos močiutės gimtadieniui. Niekada nepagalvojau, jog nužudysiu žmogų, jog mėgausiuos tai darydama... aš jau buvau beprotė, nors tada dar to nesuvokiau. Didžiulės pabaisos akys sužibo iš už medžio pažvelgdamos į mane. Išvydau ir kitas akis, šviesiai rudas, pasruvusias krauju, paraudusias nuo gėrimo, tik jos žiūrėjo ne į mane, o į kažką priekyje. Pasekiau žmogžudžio žvilgsnį ir... o Dieve! Širdis šoktelėjo iš džiaugsmo, bet tik akimirkai. Pamačiau šviesiaplaukį vaikinuką, kuriantį kiek tik įkabina, tačiau mašina jau beveik lipo jam ant kulnų. Išsidraikiusios garbanos prilipusios prie galvos nuo prakaito, mėlynos angelo akys išplėstos iš siaubo. Augustinas žinojo, jog nepabėgs, jog šancų nebėra. Traktoriuje kuro dar pilna, Baranauske entuziazmo irgi, o jame jėgos mąžta.
-Augustinai... – suvaitojau, sekundei tarsi sustingau. Šviesiaplaukio angelo kojos susipynė ir gulbė grakščiai nukrito pievoje, atliko paskutinį skrydį, paskutinį nuostabų talento pasireiškimą.
-ne. – tai nebūvo sielvarto perkreiptas klyksmas r prieštaravimo kupinas šūksnis. Tai buvo tiesiog vienas žodis, išreiškiantis nenuginčijamą mano nuomonė. Kairė ranka tarsi trūktelėjo, petis atsilošė gavęs smūgį. Man prasidėjo ekstazė. Viskas ką temačiau, šviesiaplaukis vaikinas besistojantis nuo rasotos žolės ir lekiantis manęs link. Apiplyšę marškinėliai žybsėjo žydromis lemputėmis: „Lilė Debilė“. Staiga visur papludo kraujas, jis aprėpė viską, visą mane, visą vaikiną, visą pievą. Traktorius teberiedėjo, tačiau vairuotojas jau buvo iškritęs, didžiuliai sunkūs ratai palengva traiškė jo smegenis. Stovėjau ir žiūrėjau. Užrašai ant marškinėlių keitėsi: „Lilė Žudikė“ dabar skelbė jie, pasakodami visiems tą kraupią istoriją. Tvirtos Augustino rankos sugriebė mane ir mėgino suvaržyti. Traktorius, jau nebevaldomas, ėmė grėsmingai artėti. Ištrūkau iš barbino rankų. Atatranka po atatrankos. Girdėjau klyksmus, šūvius... daug šūvių. Įskaudo petį. Aš žiūriu netikusį veiksmo filmą, išjunkit jį! Išjunkit! Bet niekas neišjungia, nei manęs nei televizoriaus. Traktorius prieš akis parvirto ant šono, ratai nebesisuko, variklis nebekriokė, viskas degė, užsiliepsnojo. Dar viena atatranka į petį, tačiau ugnis tik labiau pašoko. Nebežinojau ką daryti, sąmonė ėmė temti. Bėgau. Bėgau kuo toliau nuo viso šito triukšmo, noriu pabūti viena, noriu išnykti. Skausmas spaudžiantis kūną pagaliau išsiveržė lauk begaline jėga ir pastatė priešais mane užtvarą. Susmukau ant žemės, toliau bėgti nebepajėgiau. Visai šalimais ausis pasiekė vandens pliuškenimas, aš prie prūdo. Užėmiau  truputėlį patogesnę poziciją, galva prigludau prie šalto akmens. „O akmenėlis turi šaltą širdį...“ pacitavau eilutę iš... nepajėgiau prisiminti net iš kieno eilėraščio. Šaltas metalas rankoje tebevirpėjo, užkišau jį už diržo. Atsiguliau, užsimerkiau. Į akis tvoskė kažin kokia ryški šviesa. Gal aš jau rojuje? O gal Dievas atėjo nuteisti manęs už žmogžudystę...? Lilė Žudikė, Lilė Žudikė, Lilė Žudikė... skambėjo ir skambėjo mano galvoje. Puikiai žinau, jog tą užrašą tiesiog savaip perfrazavo mano atsisakančios toliau dirbti smegenų ląstelės, taip nebuvo Augustino parašyta. O mamulėle brangiausioji, duokit man kas nors gryno oro, suteikit, nors vieną dalelę tyro oro! Žviegiau, bet savo balso negirdėjau, matyt tik mintyse šaukiau, matyt lūpos jau neįgalios prasiverti ir priversti balsą suskambėti. Mane užgulė baisingas degančios gumos dvokas. Traktorius dega, vangiai pamaniau. Vėl pamėginau įkvėpti. Plaučiai priešindamiesi sutrūkčiojo, pradėjau springti, žiaukčioti, dusti. Buvau sužeista per visą praitą dieną, žalojama naktį, šįryt Augustino paliktas grėblys irgi manęs nepasigailėjo. Mano vidiniai organai reikalavo gryno deguonies, tarsi vandens. Taip! Man reikia vandens! Kad tik taip galėčiau iki jo nušliaužti. Atsimerkiau, pasirodo mane žilpino tebeįjunktas prūžikas rankoje, išjungiau tą parazitą ir numečiau šalia ant pievos. Daugiau jis man nebedrums ramybės! Daugiau niekas man nebedrums ramybės! Tik vanduo.
-vai lioi eglala, liuto leputeli! – sužvigau tarsi būčiau paskutinė beprotė, tarsi būčiau Antanas Garšva iš „Baltos drobulės“ sergantis neurastenija. Mano balsas švokštė, šnypštė kaip koks nevykęs, sugadintas, pasibaigusiais elementais žaislas. Stūmiausi rankomis vandens link, tačiau subinė buvo pernelyg sunki, o ir pačios rankos skaudamos. Jau jau šlaitas, jau visai kraštas. Baisiai magėjo atsisukti atgal, pasižiūrėti ar kas nors gesina gaisrą? Ar aš būsiu Lilė Žudikė, sudeginusi ne tik priešus, bet ir savus. Aš nieko nenorėjau padegti, tiesiog norėjau sustabdyti nevaldomą traktorių, kad toliau nebevažiuotų, nesutrintų trobos, nebepersekiotų žmonių, nakties... kad netyčia į jį neįsikūnytų Baranausko dvasia ir nesuteiktų pabaisai magiškų galių vadovautis savu protu. Aš Lilė Debilė! Kaip galėjau nesuprasti, jog traktorius užsidegs, būdama tokia protinga? Kaip galėjau nepagalvoti apie kitus žmones. Slystelėjau šlaitu. Pirmiausiai ledinis šaltis apgaubė mano batus ir kojų pirštus, mėgavausi tuo, mėgavausi, kad buvau deginama ant laužo, tarsi kokia viduramžiais sugauta, nevykusi ragana, kuri per savo kvailumą pražudė visą kaimą. O ką, ne taip yra? Liepsnos jau laižė blauzdas, kelius, šlaunis... ne, tai ne liepsnos, tai vanduo, aš slystu šlaitu žemyn, dabar jau fizikiniai dėsniai neša mano storą užpakalį į vandenį, ne skausmu plūstančios rankos. Daugiau nebandžiau įkvėpti tos smarvės, tačiau ji skverbėsi į mane, pro atviras nosies šnerves, reikėjo tučtuojau jas uždengti! Uždengti vandeniu, kad tie pašaliniai dūmai nepatektų ir manęs neuždusintų. Aš ne didvyrė, ne herojė. Aš Lilė Žudikė! Žudikė žudikė žudikė... kartojau mintyse it užkerėtą mantrą. Jau ir liemuo apsemtas... pajutau, jog sustojau, o ilgiau sulaikyti kvapo nepajėgiau. Įkvėpiau ir apsivėmiau. Iš pradžių sėdėjau nukritusi ant prūdo laiptelio, kur vanduo žmogui siekdavo maždaug šiek tiek virš kelių, per čia visi lipdavome maudytis, mat pats prūdas buvo pakankamai gilus, šokti iš karto, rizikinga, todėl, dėdė Vakaris su tėte sumeistravo akmeninį laiptelį. Kai pradėjau vemti, pasvirau į priekį, neišlaikiau liksvaros ir nupuoliau žemyn. Vanduo užgožė šnerves, kaip ir norėjau, visas pasaulis sprogo į tūkstančius šukių, aš degiau. Degiau iš skausmo, visa, nuo kojų pirštų galiukų iki paskutinio pasišiaušusio ilgo kaštoninio plauko ant viršugalvio. Skendėjau lediniame šaltyje, plaučiai kliegė, tačiau niekas jų jau nebegirdėjo, net aš. Kodėl nenusiėmiau nuo diržo ginklo? Dingtelėjo ko gero paskutinė blaivi mintis, o pasąmonė turėjo jai paruošusi kaip visada teisingą atsakymą, tačiau šįkart tikriausiai irgi paskutinį blaivų: todėl, kad tu esi Lilė Debilė.
-žinau. – prasižiojau balsiai ištarti, tačiau nepavyko, ledinė ugnis ėmė skverbtis ir į mane pačią, į kūną, į vidų, sukeldama dar baisesnius skausmus. Maliau kojomis ir rankomis, veikiausiai vaizduotė, juk jos jau turėjo būti sudegusios. Aš daili viduramžių ragana, ilgų kaštoninių plaukų, besiplaikstančių aplink liemenį, aukšta, proporcingo grakštaus stoto, gyvai žibančiomis žaliomis akimis, tarsi kaimo pieva, kurią palikau sename gyvenime. Viską palikau sename gyvenime, mėlyną dangų, Augustiną, degantį traktorių... miegančią močiutę... ne! Vėl ėmė protestuoti smegenys. Juk mano kišenėje raktai, kaip Augustinas įeis į trobą... langas. Dingtelėjo. Ir viską ėmė gaubti tamsa, kaip andai mano kūną vanduo. Tamsa sliuogė atvirkščiai, pirmiausiai galva, tada pečiai, liemuo, kojos... visur tamsa, visur paslaptys. Pagaliau galėjau miegoti.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."