0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Selena Lawrenz

Ats: Parkas
« Atsakymas #180 Prieš 2 metus »
  Vėlyvas pietų, na gal labiau vakaro pertraukas leisti Magijos ministerijoje, Selena nemėgo. Nors ir mėgavosi tyla ir ramybe, visą dieną sėdėti ant to pačio krėslo stebint įvairius dokumentus aštuoniolikmetei nebuvo labai įdomu. Tiesa, ji nesiskundė, šiuo metu dirbamas darbas ką tik mokyklą pabaigusiai panelei, buvo nuostabus, kartais tiesiog norėjosi prasiblaškyti ir išvysti kitų žmonių veidus, o ne sakinius ant pergamento, kaip kelias valandas prieš tai.
  Selena susikėlusi koją ant kojos, prikandusi lūpą skaitė knygą. Na, bent jau apsimetė, kad darė būtent tai. Iš tikro, Magijos ministerijos darbuotoja mėgavosi pavasario oru, kuris nebuvo tokia tragedija, kokia ji, jį įsivaizdavo. Jeigu ne šiek tiek vėsesnė temperatūra, Isabella nebūtų pamaniusi, kad šiuo metu Londoną apgaubęs būtent šis metų laikas, prieš akis iškilo vasaros vaizdas, o jis taip priminė gimtinę...
  Šalimais sėdinti mergina, aštuoniolikmetei pasirodė matyta, tik aišku, nebuvo apdovanota nuostabia atmintimi, taigi neprisiminė kur teko regėti šį asmenį. Tiesa, šį kartą tikrai nežadėjo to paklausti tamsiaplaukės, nenorėjo drumsti savo ramybės, o ir pašnekovė neatrodė pasakiškos nuotaikos.
  Auksaakės žvilgsnis nuslydo pro rudaakę ir tuo pat metu, Selena ir vėl pažvelgė į knygos puslapius. Panelė vylėsi, kad į ją niekas neatkreips dėmesio ir ši ilgai netrukus, grakščiai atsistojusi galės nukulniuoti atgal į darbą, be jokių nesmagių nuotykių. Vien tik dėl to, šiuo metu ir lankėsi parke, o ne kažkokioje parduotuvėje, kur visokie nemalonūs įvykiai įvykdavo dažniau. Na, bent jau magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė, taip galvojo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Parkas
« Atsakymas #181 Prieš 2 metus »
Sąsiuvinyje, buvo pripeizojus tikrų nesąmonių, pati negalėjo suprasti ką nupiešė, ar gėlę, ar širdį ar namą. Jau ir noro nebeliko piešti, o tik mėgautis geru oru. Iš tiesų, jog išėjo iš ne savo namų, kiek apsidžiaugė, visas dienas sėdėti vienam kambariuke būdavo tikras kalėjimas. Kol draugai rinkosi savo valgį, vilkolakė pasižiūrėjo į dangų ir į kabojančias žvaigždutes. Dangus buvo tiesiog pasakiškas. Buvo tik menkas vėjelis, kuris šiek tiek šaldė merginos kaklą. Grįžęs Edvinas su dviem dešrainiais ir šaltu, mėlynu su gal šiek tiek alkoholio, šerbetu, prisėdo prie menininkės.
-Ačiū,- Padėkojo už gėrimą ir pro šiaudelį pradėjo gerti. Šiaudelis buvo gražios, violetinės spalvos, papuoštas lipdukais. Veronicos gerklė tikriausiai visiškai turėjo mirti ir nuo tokio šalto gėrimo ir nuo vėjo. Jai reikėjo staigiai kokio nors šalikėlio. Bet iš kur jo gauti, buvo nežinoma. Pagaliau, atėjo ir Tomas. Labai trumpai, vampyrė pabuvo viena. Į gėrimą, ji įsipylė šiek tiek kraujo iš gertuvės, kad nebūtų toks silpnas gėrimas, jau ir taip, energijos labai, labai trūko. Tiesą sakant, draugai tik ją prigirdė visais tais alkoholiniais gėrimais, jai jau, svaigo galva. Pamačiusi, jog visai ne toli sėdi kažkokia mergina su knyga, pažiūrėjo ir bandė prisiminti ar ją yra kažkur mačiusi, nes išties, ji buvo kažkur labai matyta. Veronica nenorėjo trukdyti žmogui, vis dėl to pati buvo ne puikiausios būklės, bendravimui.
- Davai, varom prie tos mergos, atimti knygą ir apipilti alumi,- Siūlė juokaudamas, o gal ir ne, Edvinas. Varlyčių mylėtoja tikrai nesiruošė to daryti, ir nenorėjo, kad ir draugeliai jai darytų gėdą, tad paėmė jam už rankos ir sustabdė. Edvinas tik nusijuokė ir pribėgo prie Selenos. Tomas taip pat. Galbūt Tomas ir mokėjo geriau elgtis, nei Edvinas, bet vis dėl to, jis ėjo kaip ir Edvinas, pasišaipyti iš ramiai sėdinčio žmogaus.
-Niu tai laba dziena, kuo vardu būsite, a?- Klausinėjo priėjęs jis.
Spellman greitai pribėgo prie jų ir prie merginos. Aš nesuprantu, kodėl aš turiu tokius draugus? Kurie man tik gėdą daro.. Stovėdama menininkė, ne drąsiai atsiprašė.
- Aš labai atsiprašau,- Sumurmėjo kol kas, tik tokį sakinį.- Atsiprašau už jų tokį elgesį, tikrai nenorime tau trukdyti, e, skaityk knygą toliau.- Tarė atsiprašydama ir paėmė draugus, kaip mažus vaikus už rankų. Na, ji ir buvo vyresnė už draugus, net gi trejais metais, bet nesitikėjo, jog jai reikės šitaip juos auklėti, kaip vienuolikmečius vaikus. Na štai. Vampyrė, pamąstė, jog atsiprašymo tikriausiai neužteko, juk tie draugai iš tiesų sutrukdė tai merginai, tad iš kito suoliuko, riktelėjo jai.
- Gal nori prisijungt? Neverčiam gerti, bet turime užkandžių, vandens, pasikalbėsime,- Pakvietė nepažįstamą. Bet tikrai, ji kažkur matyta ar bare ar kavinėje tiksliai neprisimenu, na, bet jau geriau bendrauti su matytu žmogumi negu visiškai nematytu.- Galvojo ir užkėlė koją ant kojos.

*

Selena Lawrenz

Ats: Parkas
« Atsakymas #182 Prieš 2 metus »
  Netoli tvenkinio, kuris egzistavo Londono parke buvo įsitaisęs spalvingas kioskelis. Jame puikavosi įvairiausių skonių ledai. Prie skanumynų buvo išsirikiavusi vaikų eilė, kur jaunuoliai paprasčiausiai leido tėvų pinigus ir mėgavosi šokoladiniais, vaniliniais ar braškiniais ledais. Nepagalvojus apie ledų kioskelį, viskas skambėjo, kaip ir normaliai, juk tai buvo įprasta vasaromis, tačiau šiuo metu ant medžių skleidėsi pumpurai ir vyravo ankstyvas pavasaris, savo oru primenantis žiemą.
  „Negi šiemet ledus pardavinėjantys asmenys, sugalvojo pradėti verslą mėnesiu anksčiau? “ - susimąstė ir gūžtelėjo pečiais, priverstinai šyptelėdama vaikams, kurie spoksojo į ją, taip parodydama, kad jaunesnių, nei jos pačios žmonių žvilgsnius Selena jautė ir netroško tokio dėmesio, kurį patyrė dabar.
  Magijos ministerijos darbuotojai norėjosi tylos ir ramybės, na dar ir šluota būtų buvusi neblogai, tačiau aštuoniolikmetė savo norų garsiai nereiškė, o ypač šio. Tikėjo, kad pasakius šitokį norą, svajonė niekados neišsipildys. Nors pati ir galvojo, kad toks mąstymas buvo kiek absurdiškas, nerizikavo ir savo svajones pasiliko sau, auksines akis nukreipė į knygos puslapius ir giliai įkvėpė gaivaus pavasarinio oro.
  - Aaa...- nutęsė vieną balsę mergina, išgirdusi keletą žodžių, skirtų jai. To ir užteko, kad galvoje iškiltų prisiminimas, taip sukrėtęs juodaplaukę. Vylėsi, tai pamiršti, tačiau tą pačią akimirką suprato, kad to padaryti tiesiog nepavyks. Susinervinusi apsižvalgė, kažkodėl vylėsi pamatyti Daviną, tačiau netikėjo, kad tokie sutapimai galėjo įvykti, tad tik susigūžė, apsimetė, kad nieko neišgirdo ir stebėjo, kaip ant pageltusių knygos puslapių krito skaidrūs ašarų lašeliai.
  - Viskas gerai, - giliai įkvėpusi išvebleno, ranka perbraukdama per veidą ir pažvelgė į tamsiaplaukę, kuri ją apdovanojo atsiprašymu. - Neprivalai atsiprašinėti už draugų padarytas klaidas, - sumurmėjo sau po nosimi ir, dar kartą žvilgsnį nukreipė į permirkusį knygos puslapį.
  Selenos rausvai padažytas lūpas paliko atodūsis ir panelė nepastebėjo, kaip ją paliko visiškai vieną. „Gal taip ir geriau“ - išdrįso pagalvoti ir nusipurtė, apsimetusi, kad pakvietimo neišgirdo. Nors šioje situacijoje buvo paprasčiau pasakyti „ne“, Isabella mieliau tiesiog patylėjo, turėjo kruopelytę vilties, kad asmenys sėdintys netoli, tiesiog ją pamirš ir leis Magijos ministerijoje dirbančiai merginai pasimėgauti diena.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Parkas
« Atsakymas #183 Prieš 2 metus »
Jausmas jaunajai vampyrei, tikrai buvo nemalonus ir nejaukus. Jautėsi taip, lyg būtų atsidūrusi į nežinomą salą ir tenai atvyktų tie patys draugeliai, vienu žodžiu taip, lyg neturėtų nė trupinėlio ramybės. Gal neišgirdo vaikas...- Pamąstė, pamačiusi, jog nepažįstamoji nieko neatsako. Tomas tik dar kartą pasišaipė ir pasiėmė iš kavinukės dar daugiau alkoholio. Kas svarbiausia, tas prisigėręs dar fejerverkų užsimanė. Veronica pliaukštelėjo su ranka per kaktą. Buvo gėda. Vis dar gailėjosi, jog neliko namie skaityti knygos arba nupiešti dar daugiau paveikslų. Bet, laiko jau nebebuvo galima atsukti atgal, reikėjo būti čia ir prižiūrėti savo "draugelius", kad nepridarytų dar daugiau nesąmonių. Edvinas šelmiškai įsišiepė ir nubėgo patyliukais, prie tos pačios merginos.
-Ė, tu,- Parodė pirštus į Seleną.- A tu negirdi? Davai varai tik tai, čia nevaidink kažkokios keistuolės.- Ruošėsi paimti jai už rankos. Dvidešimt keturių metų mergina jau norėjo kviesti policiją, ant kiek buvo susinervinusi, tačiau pasirodytų kaip nesveika, tad tiesiog paėmė jam už rankos ir nusitempė link suoliuko kur ir buvo.
-Gali bent kartą nesiknisti prie žmonių?- Grubokai tarstelėjo ir šiek tiek stumtelėjo per petį.- Tiesiog galvok ką darai,- Pabandė išauklėti, kad ir kaip nepavyktų. Veronica draugiškai, priėjo prie nepažįstamosios ir prisėdo. Kol kas tylėjo. Jau net pati nebežinojo ar atrodo kaip sveikas, normalus žmogus.
-Žinai,..- Padarė trumpą pauzę ir žvilgtelėjo nepažįstamai į akis.- Sutinku su tais durneliais, einame, juk supranti, kad negražu yra ignoruoti ar kažkas tokio, na gal tu tiesiog neišgirdai, bet ne esmė.
Trumpaplaukė pakvietė Edviną ir Tomą. Jie prisėdo šalia ir su buteliais, rankose gėrė kiek tik įmanoma. Tomas jau užmigo nuo tiek alkoholio, o Edvinas vis dar planavo savo nesąmones.
-Ė, chebryte- Tarė Edvinas, pasakodamas savo planą.- Žinot ką sumaniau? Aš turiu fejerverkų ir davai mes juos šauname, nu suprantate ką turiu omeny, bus taip kietaii.
-Nu Edvi, ką tu čia prisigalvoji...- Atsakė šiek tiek nusijuokusi vampyrė. Tomas šiek tiek atmerkė akis ir galbūt šiek tiek prasiblaivęs, pritarė Veronicai.
-Edvinai, pirmiausiai susipažink su šiuo žmogu, o tada planuok savo fejerverkus...- Kiek protingiau, pasakė jis. Buvo ir vėl tyla, mergina pasijautė kaip kokia benamė, lendanti prie žmonių, iš tiesų buvo panaši į ją, juk namų neturėjo, su darbu buvo sunkiai, vienintelis išsigelbėjimas buvo jos talentas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Veronica Spellman »

*

Selena Lawrenz

Ats: Parkas
« Atsakymas #184 Prieš 2 metus »
  Selena giliai įkvėpė pavasarinio oro ir apsidairė. Vylėsi, kad viskas bus gerai ir Magijos ministerijos darbuotoja galės pasimėgauti ką tik prasiskleidusių pumpurų skleidžiamu aromatu ir tiesiog ramybe. Antrojo dalyko troško labiausiai, juk dėl to, ir atkulniavo į vieną iš Londono parkų, kurio pavadinimo neprisiminė arba net gi nežinojo. Abu variantai skambėjo įprastai, tačiau tamsiaplaukė stengėsi į tai nesigilinti. Šią minutę turėjo nusiraminti, suvokti kas vyksta ir po to paprasčiausiai grįžti į minčių pasaulį, skaityti knygą, o gal veikti, ir ką nors kito.
  Deja, ramybės patirti jai neteko. Rodėsi, kad visi lyg tyčia kibo prie jos. O juk panelė nieko nepadarė ir netroško padaryti. Negi iš tikro buvo taip sunku leisti jai turėti asmeninės erdvės ir netrukdyti? Isabella taip to norėjo ir aišku, Lawrenz norai lyg tyčia nežadėjo išsipildyti. Suvokė, kokia visgi palaužiama yra, tad norėjo prasmegti skradžiai žemę.
  - Staigiai paleidi, - kiek įmanydama garsiau, kad išgirstų visas parkas pasakė ir patraukė savo plaštaką toliau. Nenorėjo imti drastiškesnių priemonių ir vargu ar būtų sugebėjusi padaryti kažką daugiau. Vien tik prašymas nuskambėjo neužtikrintai ir silpnai. Nujautė, kad tuoj apsiverks ir labai peikė save dėl to. Ar iš tikro negalėjo bent kartą pavaidinti suaugusios personos? Pačiai auksaakei atrodė, kad elgėsi, kaip mažas vaikas. Bet ką daugiau jai reikėjo daryti?..
  - Aš neįsivaizduoju, kas jums negerai, tai gal apsilankykit ligoninininėje, - įtūžusi tarstelėjo ir užvertė akis. Jautėsi, kaip stipri ir savimi pasitikinti mergina. Tokia, kokia buvo gyvenant miške, tarp palengva linguojančių medžių ir nuolat savo giesmes čiulbančių paukštelių. Tiesa, nereikėjo pamiršti ir to, kad Londone būti jau buvo įpratusi ir net gi įžvelgė jame kažką gero. Galbūt, čia viskas nebuvo taip blogai, tačiau individai nuolat lendantys prie jos, lyg tyčia primindavo tai, ko nenorėjo prisiminti. Ir tai buvo nepirmas, tačiau buvo užtikrinta, kad ir nepaskutinis kartas. Bent jau ties šiuo dalyku buvo išlaikiusi tvirtą nuomonę, kurią pakeisti buvo nemenka užduotis.
  Prieš tai ištartame sakinyje stengėsi neišsiduoti, kad yra burtininkė ir tas paskutinis žodis nuskambėjo neįtikinamai keistai. Teko pagalvoti, kad turėdama laisvo laiko turės prisiversti atsiversti žiobariškąjį žodyną ir atrasti ten ką nors, kas padėtų lengviau susikalbėti su žiobarais. Nors ir buvo įpratusi su tokiais bendrauti taip pat numanė, kad pagilinti žinias ties žiobarotyros dalyku nebuvo prastas sumanymas. Tokiomis mintimis, net gi didžiavosi.
  Pirma normali mintis, šiame parke, - įžūliai šyptelėjo, regis pamiršusi kad netoli jos stoviniavo girtuoklis ir moteriškė bandanti sutvardyti du ožius primenančius asmenis. Vos tik tai prisiminusi galvą pakreipė ką tik po žiemos atsigavusios iš tolo spindinčios žolės link, kur neseniai ir turėjo stovėti, sėdėti arba kaip kitaip savo laiką leisti žmonės prikibę prie jos. Deja, Selenos nelaimei ten jų nesimatė ir būtent tuo momentu jos ausis pasiekė įžūlokas balsas, tad Magijos ministerijos antrajame departamente dirbančios panelės širdyje vyravo įvairiapusiški jausmai.
  - Ne, - trumpai atsakė ir gūžtelėjo pečiais. Netroško pripažinti, tačiau nuotaika pasikeitusi akimirksniu truputėlį išgąsdino. Svarbu, kad taip nenutiktų ne laiku ir, ne vietoje, - galvoje atsirado dar viena mintis, aštuoniolikmetė neabejojo, kad sakinys atsibeldęs į galvą dabar neduos jai ramybės ir pavirs nesuvaldoma baime. Kaip visada.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Parkas
« Atsakymas #185 Prieš 2 metus »
Kuo toliau, tuo labiau menininkė jautėsi keistai, galbūt dėl draugų kaltės? Veronica nustojo kalbėti ir žvelgė į jaunesnę merginą, gana piktoku žvilgsniu. Iš Selenos akių, galima buvo spėti, jog ji visiškai nenori būti kalbinama ir išvis, matėsi, jog tiesiog žmogus nori pabūti vienas. Šį jausmą, vampyrė pilnai suprato. Tomas su Edvinu vis dar juokėsi, kažką išdarinėjo, o trumpaplaukė šiek tiek atsiribojo nuo pasaulio ir realybės. Užsižiūrėjo į sieną ir nebesigirdėjo ką jie ten pliurpia. Iš tiesų, norėjosi numigti, arba grįžti namo ir sėsti prie piešimo. Čia darėsi vis nuobodžiau, nuobodžiau ir dar kartą nuobodžiau. Draugeliai visiškai nebepralinksmino buvusios klastunyno narės, o tik dar labiau erzino. Mergina jau grįžo į realybę ir dar kartelį žvelgė į magijos ministerijos darbuotoją.
- Tu pikta,- Tarstelėjo ir šiek tiek suraukė savo juodus antakius.- Žinai, dar paatsikalbinėk, bus blogai,- Pagrasino nežinia kuo Seleną ir stojosi iš suoliuko. Edvinas su Tomu pradėjo šaipytis ne tik iš sėdinčios nepažįstamos, bet ir iš pačios Veronicos. Išvadino ją ne kokiais žodžiais ir dar bandė apipilti vynu. Žinoma, į tai dėmesio mergina nekreipė, o tik nuėjo link kito suoliuko ir ramiai sau sėdėdama, atsiduso. Vis dar tenai sėdėdamas Tomas, šnekino juodaplaukę.
- Ką ne? Ką ne? Nenori fejerverkų? Į ligoninę mums reikia? - Stojosi Tomas ir įsišiepė kaip koks benamis, jis dar ir dantų neturėjo, o kas buvo baisu, tai, jog iš normalaus delno, pasidarė kumštis. Galbūt Edvinas jį būtų sustabdęs, bet pats nenorėjo pasirodyti kvailiu, nors būtų parodęs atvirkščiai tai, jog yra džentelmenas. Šokėja nekreipė dėmesio, bet pastebėjusi tai, kad Tomas pakėlė ranką, vampyrišku greičiu vožtelėjo per galvą ir stūmė jį toliau.
- Raminkis, Tomai,- Griežtai tarstelėjo ir pasodino jį ant žemės.- Džiaukis, kad gyva likai,- Pridūrė Selenai ir netikrai šyptelėjo. Dangus pradėjo tamsėti, buvo dar tamsiau. Iš viso to skausmo, mergina krito ant žemės ir užsimerkė. Vienintelis Edvinas liko stovėti prie Selenos, bet ir tai neilgai. Nežadėjo pasilikti ilgai, pats tikriausiai manė, jog pakliuvo kažkur ne ten. Čia vadinasi, išėjau į parką...- Pagalvojo ir uždėjo ranką ant kaktos, kurią be galo skaudėjo. Tomas po tokio, Veronicos vožtelėjimo į galvą, šiek tiek pasijuto geriau. Šis stojosi ir atsirėmė ranka į tą patį suoliuką, kur sėdėjo nepažįstamoji. Jau ruošėsi padaryti tai ką žadėjo, "pamokyti" ją. Negailestingoji vampyrė, jau numanė ką šis darys, tad puolė prie jo ir kando į kaklą. Jam neišaiškinsi, ar kalbėsi kalakuto kalba, ar dramblio. Varlių mylėtoja, išgėrusi nemažai kraujo, paliko jį ramybėje. Tiesiog greitai nunešė jį prie tiltelio, kuris buvo visai šalia parko. Lavoną numetė į ežerą, o pati grįžo kur ir buvo. Edvinas piktai pasižiūrėjo į ją ir išėjo savais keliais. Veronica tarė.
-Nedrįsk kam nors apie tai prasitarti,- Įžūliai pasakė Selenai.- Patikėk, jis žudė, kankino žmones, tyčiojosi, ar gi tokio žmogaus reik? Geriau dėkok, kad išgelbėjau tavo gyvybę, nes jis sugeba nukankinti žmones taip, kad ojoj,- Bandė įrodyti tai, jog nėra kalta. Iš savo rankinės, mergina išsitraukė nosinaitę ir apsivalė lūpas, kurios buvo išpurvintos krauju.

*

Selena Lawrenz

Ats: Parkas
« Atsakymas #186 Prieš 2 metus »
  Panelės auksinės akys ir vėl nuslydo parko horizontu. Pamažu temo, regis šioje vietoje mergina užsibuvo ilgiau, nei tikėjosi ir dabar turėjo žingsniuoti ne atgal į Magijos ministeriją, o tiesiai į namus, kurie tapo vienintelė vieta, kurioje Isabella jautėsi saugiai ir ramiai. Negalėjo patikėti, kad galvojo, jog tokie jausmai aplankys ir būnant parke tarp medžių. Eilinį kartą viskas pasisuko linkme, kurios nekentė tamsiaplaukė. Pradėjo atrodyti, kad visados lyg tyčia prie jos pristodavo kažkokie asmenys ir drumstė jos ramybę.
  Isabella tik linktelėjo išgirdusi tamsiaplaukės repliką apie jos piktumą ir pati puikiai pripažino tai. Žmonės ją paprasčiausiai nervino ir įgriso. Negi tai suvogti buvo sunku? Merginai tai atrodė paprasčiausia užduotis, šioje planetoje.
  Žvilgsnis nukrypo knygos puslapių link, tačiau mergina stengėsi išlikti stipri. Nors tai, jos atveju ir neskambėjo puikiai, mąstė, kad taip daryti buvo profesionaliau. Juk jeigu būtų rodžiusi tikras emocijas, ją pažeisti būtų buvę daug lengviau, o Lawrenz to tikrai nenorėjo.
  - Pažiūrėsim, - įniršusi tarstelėjo, nepakeldama galvos pažvelgti į tamsiaplaukę merginą, kuri tikrai buvo vyresnė, nei pati Selena. Išvaizda, o ne protu, aišku. Tokie žmonės paprasčiausiai nervino, negi iš tikro neturėjo ką veikti gyvenime, tik kibti prie niekuo dėtos Isabellos ir gadinti jai dieną? Tokių individų Magijos ministerijos darbuotoja nė nesistengė suprasti, kadangi tai neskambėjo, kaip įmanoma užduotis.
  Kelias minutes mergina mėgavosi ramybe ir tyla, rudaakė kulniavo link kito suoliuko, du jos valdomi žmonės taip pat. Selena giliai atsiduso ir jau ruošėsi stotis ir eiti namų link, tačiau jos dėmesį patraukė keiksmažodžiu lavina riedanti link tamsiaplaukės, kuri sugalvojo auksaakei grasinti. Aštiuoniolikmetė nejučia šyptelėjo, keista, tačiau toks vaikinų elgesys su žiobare Selenai patiko. Trūko tik...muštynių? Į, kurias aišku, Lawrenz nežadėjo veltis, tačiau stebėti jas buvo įdomu ir smagu. Kartais pajusdavo svetimą gėdą už tuos asmenis, tačiau šiuo momentu abejojo ar tokiems individams stovintiems netoliese būtų jautusi tokius pat jausmus.
  Staiga kažkoks vaikinas prilėkęs prie Selenos prarado savitvardą. Isabella greitai pašokusi nuo suoliuko žengė kelis žingsnius toliau ir stebėjo keistą reginį. Prie vyriškio prilėkusi tamsiaplaukė neseniai grasinusi Magijos ministerijoje dirbančiai merginai, pradėjo staugti ant panašu, smurtautojo ir Isabella nejučia sukikeno. Kažkokia komiškai kvaila situacija, tačiau nedrįso tam paprieštarauti. Deja, antrasis rudaakės teiginys kiek sugadino auksaakės nuotaikingą žvilgsnį.
  - Būčiau susitvarkiusi ir pati, - pasakė ir gūžtelėjo pečiais. Ne Davina buvo ši mergiotė, kad Magijos ministerijos darbuotoja būtų jai dėkojusi, tad padėkos ženklo iš burtininkės tamsiaplaukė galėjo nė nesitikėti ir Selena žinojo, kad tai buvo suprantamas, ir logiškas žingsnis.
  Matėsi, kad Veronica nervinosi. Nors Selena pilnai nesuprato dėl ko, dėl šito prikibti prie panelės neketino. Tik krestelėjo ant to pačio medinio suoliuko ir atsirėmė į jo atlošą. Susikėlusi koją ant kojos Magijos ministerijos darbuotoja stebėjo ant takelio besivartančią merginą ir nesuprato, kas tai poniai buvo negerai. Iš pradžių atrodė dar normali, o dabar vos pažvelgus į tą tamsiaplaukė pasidarydavo negera. Ir dėl ko aštuoniolikmetė turėjo iškęsti tokias nesąmones? ir dėl ko viskas vykdavo būtent prie jos akių... Gal kažkas rengė sąmokslą prieš ją?..
  - Po perkūnais, ką tu darai?! - nesusivaldžiusi pakėlė balsą ir kelis kartus nusikosėjo. Staigiai atsistojusi nuėjo tolėliau ir iš visų jėgų stengėsi išlikti rami. Iš baimės ar pykčio skruostu ritosi šalta ašara. Po velnių, kas ką tik ten nutiko? Negi ta nevėkšla - vampyrė? Ak kodėl viskas turėjo nutikti būtent prie manęs?!
  Su pasišlykštėjimu žvelgė į antgamtę aišku, ne dėl rasės, o dėl tokio jos poelgio. Auksinės akys pastebėjo lavono į, kurį mergina kreipėsi Tomo vardu kraują, kuris menkai lašėjo ant suoliuko, prie kurio neseniai dar stoviniavo ir pati Selena.
  Kelis kart mintyse nusikeikusi giliai įkvėpė ir kelioms minutėms užmerkusi akis bandė suprasti, kas ką tik įvyko. Deja, suprasti nepavyko, o ir noro bandyti nebuvo nė kruopelytės.
  Sukaupusi visą drąsą Isabella pastebėjo, kaip tamsiaplaukė žmogaus kūną įmetė į ežerėlį ir dar kartą pasišlykštėjo jos elgesiu. Suvokusi, kad keliais metais vyresnė mergina dar kartą bandė jai grasinti tik sarkastišku žvilgsniu žvilgtelėjo į ją, mintydama ką gi dabar geriau pasakyti.
  - Įstatymų priežiūros departamento vadovė Selena Lawrenz, malonu susipažinti, - su pagieža veide tarė ir būtų ištiesusi ranką pasisveikinti. Deja, purvintis krauju jos netroško. Išvis negalėjo į nieką pažiūrėti. Fui.
  Ar Londonas buvo prakeiktas, ar prakeikta buvo ji?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Parkas
« Atsakymas #187 Prieš 2 metus »
Prisimenu vaikystėje kai mane pavertė vampyre, sakė, kad gerčiau gyvūnų kraują, o ne žmonių, po paraliais, žmonių kraujas daug skanesnis!- Pasvarstė Veronica ir bandė nusiraminti. Ji nužudė draugą, ar tai normalu? Šokėjai atrodė taip. Iš tiesų, žmonių nužudžiusi buvusi klastunyno narė, buvo ne daug. Dažniausiai aukos būdavo triušiukai, arba dar kokie padarėliai. Mergina stovėjo sudėjusi rankas ant liemens ir galvojo ką bedaryt. Išgėrusi kraujo, buvo soti, pilna energijos, stipri. Negalėjo tiesiog sėdėti ant suoliuko ir šnekučiuotis su nepažįstamąja, reikėjo kažką daryti. Dingo noras ir grįžti namo, tiesiog nežinojo jau ji pati, ko norėjo.
-Nebūtum susitvarkiusi pati,- Tarstelėjo pasitikinčiu tonu ir nukreipė piktesnį žvilgsnį.- Nesakau, kad turėtum man dėkoti, bet... bet jo,- Nebežinojusi ką pridurti, pasitaisė nesenai nukirptus kirpčiukus. Iš tiesų, ta mintis, jog Selena žino kas ji yra, šiek tiek nepatiko, nenorėjo kažkam to pasakoti ar panašiai, tai nutiko visai netikėtai ir neplanuotai, nužudė savo draugą tiesiog... tiesiog iš pykčio ir nei kiek dėl to nesigaili. Tegul ilsisi žmogus ramybėje. Ką jau padarysi. Veronica pasiėmė tos likusios degtinės ir atsigėrė kelis gurkšnius, tai dar nepadarė jos girtos, bet alkoholis, alkoholis ramina vampyrus.
- Kaip tau pasisekė kai tavo gyvenimas toks,- Kiek nuliūdusiu balsu, pasakė ir prisėdo.- Pilnas džiaugsmo, neturi tikriausiai dėl ko rūpintis, viskas paklota rožėmis. O pas mane? Pas mane gyvenimas yra tragedija, aš žudau, neturiu net namų, esu menininkė, bet nieko iš to neužsidirbu, visą gyvenimą svajojau būti laivo kapitone ir ką pasiekiau? Nieko.- Paatviravo Veronica ir metė degtinės butelį tolyn. Butelis dužo. Spellman norėjo rėkti, mirti, gerti. Na, gėrimo jau nebebuvo merginos kalte, bet užtat niekas netrukdė jai nusižudyti.
-Malonu, Selena,- Kelis žodžius išsakė vampyrė.- Aš Veronica Spellman, apie save nepasakosiu, nes ką tik papasakojau,- Prisistatė ir paėmė stiklinio butelio šukę. Ar man tikrai tai daryti?- Pamąstė ar apsimoku. Giliai širdyje, tamsiaplaukė to nedrįso daryti, tik laikė tą šukę rankoje ir nieko nebesakė. Ne, ji to nedarys. Paprasčiausiai nedrįso. Bet aš dar jauna mirti... Veronica metė šukę toliau ir pati apsiverkė. Nekenčiu savęs... Menininkei net pagailo to žmogaus, kurį nužudė. Negalėjo jau su tuo susitaikyti.
- Atleisk, kad esu tokia dramos karalienė,- Atsiprašė. - Man tiesiog labai gaila. Trumpaplaukė apsivalė ašaras ir sėdėjo ant žolytės, atsirėmusi į suolą.

*

Selena Lawrenz

Ats: Parkas
« Atsakymas #188 Prieš 2 metus »
  Selenai darėsi negera. Tie keli lėtai slenkantys aukos kaklu, ryškaus ir tamsaus kraujo lašeliai vis iškildavo prieš jos akis. Neslėpė, kraujas nebuvo didžiausia jos baimė, tačiau šiek tiek prisibijojo jo. O štai apie lavonus buvo visai kita kalba. Net neįsivaizdavo, kaip Veronica, lyg niekur nieko savo tamsiomis rudomis akimis niekingai pažvelgė į tą asmenį ir įmetė į ežerėlį. Tai tiesiog buvo šlykštu ir visiškai nesuprantama. Ko gero ir nelogiška. Koks sveiko proto žmogus galėjo nužudyti savo draugą, bičiulį, o gal ir brolį? Nenutuokė kas jis buvo iš tikro, tačiau ar tikrai norėjo suprasti?
  Spellman sakinys nuskambėjo drastiškai ir mergina švelniai tariant pakraupo. Prikandusi apatinę lūpą mąstė, kaip geriau atsakyti į vampyrės teiginį, tačiau visiškai ramiai ir be jokios sąžinės graužaties prabilo:
  - Tu nieko... Tiksliau visiškai nieko nežinai apie mano gyvenimą, tad užčiaupk.
  Galbūt tie žodžiai jos rausva spalva padažytas lūpas paliko kiek atgrasiai ir nemandagiai, tačiau mergina negalėjo elgtis kitaip. Prieš ją stovinčios merginos žodžiai Isabellą suglumino, o susivaldyti nepajėgė. Na, bent jau nesielgė taip, kaip elgėsi atokiame skersgatvyje. Ak, kodėl galvon lindo tas pats prisiminimas... Juk Magijos ministerijos darbuotojai buvo pravartu susikaupti, o gal ir kulniuoti namo. Deja, troškimas viską sužinoti neleido elgtis pastaruoju būdu. Tad taip ir liko sėdėti ant medinio suoliuko, susikėlusi koją ant kojos.
  - Aš turiu kuo rūpintis, neįsivaizduoji kiek daug problemų vyrauja mano gyvenime. Kodėl išvis nusprendei kalbėti, jeigu tavo sakiniai visiškas melas? Tokioms, kaip tu verčiau nepraverti žabtų, - ranka perbraukusi per tamsius plaukus tarstelėjo ir auksines akis nukreipė akinančio horizonto link.
  Pavasaris buvo nuostabus laikotarpis, tai kad vėjas taršė panelės juodus plaukus, paukščiai giedojo savo mylimas giesmes pagelbėdavo atsilaiduot. Galbūt to Selenai šiuo metu ir reikėjo. O galbūt ir ne. Nenutuokė, tiktais vylėsi, kad darė viską taip, kaip ir turėjo ir dėl savo neapgalvotų, ir impulsyvių veiksmų neprisivirs sau košės. Nors galbūt ir norėjo kokio nors nuotykio, kad taip pabėgtų nuo jau atsibodusios kasdienybės. Ir šito nežinojo. Kaip visad panašioms mintims skraidžiojant galvoje Magijos ministerijoje dirbančios panelės lūpas paliko nereikšmingas atodūsis. Ir vėl jautėsi silpna, ir palaužiama. Beliko viltis, kad iš tiesų tokia nebuvo, ar bent jau tokia neatrodė. Eilinį kartą apsikvailinti prieš kažkokį individą nenorėjo.
  - Gaila ko? Kad esi tokia kvailė, ar, kad gyveni tokį sumautą gyvenimą? - nesusivaldžiusi tyliai sumurmėjo, savo žvilgsniu apdovanodama šiek tiek vyresnę moterėlę. Šyptelėjo. Be abejonės sarkastiškai. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Parkas
« Atsakymas #189 Prieš 2 metus »
Krištolinės ašaros tik lėtai riedėjo nuo merginos skruostų ant žemės. Negalėjo patikėti savimi, ką padarė, tikriausiai dėl šito gailėsis visą gyvenimą, arba ne, visus gyvenimus kokius jai tik teks pragyventi. Ar man pasigirdo, ar aš tikrai šiai nepažįstamajai pliurpiau savo nesąmones? - Prisiminė ką sakė Selenai ir davė sau su ranka per kaktą. Oumaigad... prisiminiau ir jos žodžius... Vampyrė pabandė sugrįžti į realybę, nes buvo kiek užsisvajojusi ir sunkiai atsikvėpė. Žinojo tik tą, jog baisiai pyko ir ant savęs, ir ant tos nepažįstamosios, žodžiu, ant visų. Bet labiausiai ant savęs.
- Palauk, ką tu pasakei? - Prisiminė tuos skaudžius žodžius iš jos ir piktai susiraukė.- Užsičiaupk tu, nedėkinga višta.- Persistengė girtuoklė. Galbūt reiktų ją nužudyti už tokius žodžius? Išgerti jos kraują ir numesti nuo tilto į ledinį vandenį. Taip kaip padarė savo draugui, na ne draugui, bet tiesiog, blogam pažįstamui. Ginčams, tiesą sakant, mergina turėjo laiko ir mielai būtų išsakiusi visą savo nuomonę, bet argi ji kažkam rūpėjo? Tikrai ne. Gal tik jai pačiai. Dieve, ji bent suvokia su kuo kalba? Sapalioja kažką.- Galvojo, susinervinusi.
- Žinai, kai praversiu kaip tu vadini "žabtus" būsi kraujuota, hm, gal norėtum?- Įsišiepė vampyriukė kraupia šypsena. - Tiesiog maniau, kad tau galima išsipasakoti, pasirodo klydau, pasirodo reikia tave nužudyti,- Pasakė ir ruošėsi iškišti savo iltys. O gal ir ne, gal tik reikėjo ją gerai pamokyti, o ne žudyti, vis dėl to... žmogus nebuvo kaltas, tik tiek, kad baisiai įžeidinėjo gerą menininkę. Trumpaplaukė prisėdo, šiek tiek apsvarstė tam tikrus dalykus ir ištiesė kojas. Nuo viso šio chaoso, įkvėpė oro ir atsiduso. Galbūt metas buvo grįžti pas varlytes, o galbūt nusukti šiai panelytei sprandą. Buvo labai sunku, apsispręsti. Galų gale, tokių žodžių iš šios pašnekovės tikrai nesitikėjo. O gal ir tikėjosi? Gal jos gyvenimas iš tiesų buvo toks sumautas? Kaip pas benamę, ar elgetą? Bet juk tokios ateities Veronica nenorėjo, norėjo būti kapitonė, uždirbti nemažą sumą ir rengtis kaip ponia. Iš merginos pasipylė vėl, karštos ašaros.
- Patylėk, dar vienas žodelis ir būsi negyva,- Stipriai susinervino Veronica.- Tu net nesuvoki su kuo susidėjai, ir po galais, turėtum man dėkoti, kad išgelbėjau tavo gyvybę!- Baisiai pyko ir iš visų nervų vožtelėjo su delnu per nepažįstamosios žandą. aš...aš...aš... nenorėjau... -Susijaudino vampyrė ir susiėmė už galvos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Veronica Spellman »

*

Selena Lawrenz

Ats: Parkas
« Atsakymas #190 Prieš 2 metus »
  Auksinės akys gerėjosi saulėlydžio papuoštu dangumi. Nuo šio reginio atitraukti žvilgsnio buvo beveik neįmanoma, nors tokiu pasakišku vaizdu kiekvienas galėjo mėgautis visus vakarus iš eilės. Norėjo, kad tą akimirką visas pasaulis sustotų ir pati galėtų bent pora minučių atsipalaiduoti stebėdama tokį reginį. Deja, jos svajonėms išsipildyti neteko. Ir iš tiesų, Magijos ministerijos darbuotoja nebuvo nustebusi tuo.
  Aštuoniolikmetės ausis pasiekė jau įgrisęs balsas. Veronicos balsas.
  - Nusiramink, - priverstinai nusijuokusi tarstelėjo. Neketino nieko daugiau sakyti ir gaišti laiko su tokia mergina, kaip tamsiaplaukė stovinti prieš Magijos ministerijos darbuotoją. - Negalėtum tu manęs nužudyt, - pasakė ir gūžtelėjo pečiais. Tą pačią akimirką jau ruošiesi atsistoti nuo suoliuko ir kulniuoti kažkur. Vis dar nebuvo apsisprendusi ar vertėjo grįžti į Magijos Ministeriją, ar keliauti daugiabučio link. Abu variantai neskambėjo blogai, tačiau visų pirma reikėjo išspręsti bekylantį konfliktą viename iš Londonų parkų. Keistoka, juk gyvenime buvo daug daugiau problemų, nei kažkokia mergina neduodanti Isabellai ramybės.
  - Mhm, - sarkastiškai linktelėjo. Nežadėjo paklusti kažkokiai rudaakei bandančiai jai grąsinti. Bijojo dar kartą pasirodyti silpna ir stengėsi tokia nepasirodyti.
  Magijos ministerijos darbuotojai atvipo žandikaulis. Iš tiesų Veronicos veiksmai atėmė jai žadą. Ji juk nieko nepasakė... Kaip ta burtininkė išvis išdrįso apdovanoti Seleną smūgiu?..
  Nenutuokė ką pasakyti tokioje situacijoje. Iš įtampos šyptelėjo ir žvilgtelėjo į panelę susiėmusią už galvos.
  - Neliek savo pykčio ant niekuo dėtų asmenų, - rimtai, o gal ir kiek per šaltai ištarė Spellman'ų šeimos narei ir eilinį kartą iš įtampos šyptelėjo, sunėrusi rankas neatitraukė žvilgsnio nuo tamsiaakės. Mintyse švelniai tariant iškeikusi vampyrę giliai atsiduso. Žinojo, kad šiuo metu atrodė, kaip viena pikčiausių visatoje žiežulų, tačiau numanė, kad kiekvienas individas stūksantis jos vietoje jaustųsi taip pat. Ji norėjosi išgaruot iš šios vietos, o gal Veronicai atsakyti tuo pačiu. Tik moralinės vertybės nebūtų leidusios taip pasielgti, tad pastarąjį variantą beliko palikti vėlesniam kartui.
  - Tu bent nutuoki, kad elgesys primena mažo vaiko elgesį? Apsiramink, - sumišusiu žvilgsniu žiūrėjo į Veronicą ir tarė.
  Išorėje nesimatė, tačiau kažkur giliai širdyje Selena tirtėjo iš baimės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 499
  • Lytis: Vyras
Ats: Parkas
« Atsakymas #191 Prieš 2 metus »
 Niūrūs debesys virš galvos nepaliaujamai drėbė smulkutes snaigutes. Vienintelis pliusas buvo tas, kad šie sniego trupinėliai beveik netrukdė stebėti per parką einančios merginos. Dėl jos smulkaus, beveik vaikiško sudėjimo galėtum pagalvoti, kad nepilnametė. Deja, Marko tokios subtilios gudrybės nebeįstengė apgauti.
 Delne suspaudęs paprastą geležinį kryželį, garbanius atsiduso, mintyse prašydamas arkangelo Mykolo pagalbos. Tuo pačiu metu ranka švelniai prilietė lazdelę, kuri buvo sumaniai paslėpta jo pilkame palte. Nors Anglijos sniegas nemėgo, tiesa, dabar jo čia buvo vos keli milimetrai, nedengiantys net viso šaligatvio, drėgnas šaltis kartais spustelėdavo taip, kad ligoninės kaip mat prisipildydavo benamių su gangrenuojančiomis galūnėmis.
 Tačiau Marko mintyse negulinėjo jokios valkatos pajuodusiomis galūnėmis, nei snaigės, taip įkyriai limpančios prie blakstienų. Visą dėmesį buvo pasigrobusi ji. Oficialūs dokumentai sakytų Sabrina Spellman, tačiau vaikinas šią būtybę galėtų pavadinti tik gyvačių motina. Ir ne, ne tų gyvačių, kurios priminė garbaniaus buvusį koledžą, o tų tamsių, lipnių šliužų, lipančių Pragaro sienomis aukštyn ir apsigyvenančių tokiose kaip ji.
 Ragana.
 Taip, burtininkė ir dar ne paprasta. Juodosios magijos dvelksmas, kaip koks niekada neišsiplaunantis kvapas iš rūbų, persekiojo ją. Gal tai tebuvo vieni kiti meilės kerai, tokie populiarūs šiais laikais. Galbūt tai buvo kažkas rimčiau - senas sandėris su būtybe, kurią išvaryti prireiktų ne tik angelų, bet ir Viešpats pagalbos. Nesvarbu. Tokie padarai privalo būti sunaikinti, kol jie neužteršė pasaulio savo nuodėmių purvu.
 Akimis nulydėjęs už medžių dingusią figūrą, Markas pajudėjo, mėgaudamas šviežio sniego girgždėjimu po batais. Reikia kažką daryti. Ir greitai.

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: Parkas
« Atsakymas #192 Prieš 2 metus »
Tai buvo vienas iš mėgstamiausių Sabrinos laikotarpių, žiema. Metas kada ruošiesi Kalėdoms, puoši sausainius žaliu glaistu ir leidi gerai laiką su savo šeima. Taip, Spellman'ų Kalėdos tikriausiai svarbiausia jų šventė, metuose. Niekuomet nekeičia savo tradicijų, pradeda garbinti Šėtoną, uždeda ant stalo raudonų žvakučių ir tiesiog vakarieniauja, kalbasi. Turi suvalgyti kuo daugiau mėsos, taip pas juos sakoma, jog po Kalėdų augsi stiprus ir sveikas. Bet per artėjančias Kalėdas, tikriausiai to nebebus. Negalėjo traumuoti savo dukrelės tokiomis tradicijomis, tad tikriausiai tos Kalėdos bus pasisėdėjimas prie televizoriaus, su sužadėtiniu ir Alisa. Vis tiek, nieks Sabrinos nepasiges. Gan geros nuotaikos, mergina nusprendė pasivaikščioti po parką, apgalvoti dalykus, pasidžiaugti sniegu. Nors ir nebebuvo vaikas, mėgo įkristi į sniegą ir stebėti užtemusį dangų kartu su žvaigždėmis. Baltaplaukė užsidėjo savo ilgą, juodą, gal kiek aptemtą suknelę ir užsimetė pilkesnį švarkelį. Pasidažė lūpas violetiniai ir pasigarbanojo savo baltučius, plaukučius. Įsidėjo į rankinę fotoaparatą, užtrenkė draugo namų duris. Bus gražu pafotografuoti parką.- Šyptelėjo ir pradėjo eiti.
    Eidama, žiūrėjo į krentančias snaiges ir dainavo sau po nosimi kažkokią dainelę, kuri linksmino pačią kerėjimo profesorę.
 - Lelele, tralele, visi žiūri į mane, - Nusijuokė ir žvilgtelėjo į kažkokį kioskelį, kuriame dalino visokiausius pyragus ir keksiukus. Planavo paimti vieną dukrytei ir kitą sau. Priėjusi, nusišypsojo pardavėjui ir iš anksto, padavė kelis pinigėlius. - Laba diena! Duokite man tą šokoladinį pyragą ir buteliuką oranžinį, kur su apelsinais lyg tais, ačiū.- Pasisveikino ir laukė kol gaus to ko užsisakė. Nu ir kodėl man kiekvieną žiemą norisi tiek saldaus? Ar žiema nori mane padaryti kamuoliuku? Paėmusi dėžutę, kuriame buvo pyragas ir limonadas, pradėjo eiti toliau, kažkur atsisėsti. Radusi vienintelį, ne užimtą suoliuką, sėdo ant jo, užkėlė koją ant kojos, atsidarė savo dėžutę, kuriame buvo labai skaniai atrodantis pyragas. Bet šakutės tai neturiu.. Sabrina atsargiai, paėmė su pirštais, mažą gabaliuką ir įsimėtė į burną. Užgėrė limonado, bet pajutusi tokį skonį, užsuko buteliuką ir patraukė toliau. Gal aš geriau savo šampės atsigersiu..- Susiraukė. Vilkolakė išsitraukė iš rankinės mažą buteliuką šampano ir gurkštelėjo. Niekas neturėjo pastebėti, buteliukas atrodė vaikiškai, tad kas galėtų pamanyti. Kai šiek tiek pavalgys, galės pafotografuoti gražių vaizdų, pavyzdžiui sniegą, arba pastatus. Radusi kažkokią negyvą gėlytę šalia jos, paėmė ją ir, kad niekas nepamatytų, sumurmėjo burtažodį, jog ši vėl žydėtų.
 

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 499
  • Lytis: Vyras
Ats: Parkas
« Atsakymas #193 Prieš 2 metus »
 Tiršti garų debesys sklaidėsi šaltame ore. Niekada nesibaigiantis kūrimo ir naikinimo procesas - kiekvieną akimirką vykstantis pasaulyje makro ir mikro lygiu. Ląstelė miršta, kita užima jos vietą, angliavandenis išardomas, o baltymas susijungia į grandinę, gimsta žmogus, nugriūna medis, sprogsta žvaigždė ir kažkur toli susikuria visata. Visa tai genialiai sustatyta To, kurio niekas nepajėgus suprasti.
 Dar vienas atodūsis. Dar vienas debesis, greitai pranykęs Šiaurio plaukuose. Tamsios Marko akys niekaip nepaleido Sabrinos. Iš pažiūros nebūtų galima pasakyti, kad ši šviesiaplaukė yra įkišusi nagus į reikalus, kurių pati nesupranta. Ji atrodo vaikiška ar net kvailoka. Deja, išorė dažnai slepia žymiai bjauresnį vidų.
 Stebėdamas, kaip ne itin patenkintas pardavėjas ištiesia skanumynus merginai, o ši lyg niekur nieko prisėda pasmaguriauti, garbanius taip pat įsitaisė netoliese. Alkūnėmis atsirėmęs į kelius, rudaplaukis išsitraukė telefoną, apsimesdamas dar vienu užsiėmusiu, jaunu žiobaru, tačiau žvilgsnis dažnokai grįždavo prie smagurės.
 Lyg niekur nieko žydinti gėlė privertė burtininką susiraukti, o tada papurtyti garbanotą galvą. Sabrina ne tik atrodė kvaila, ji ir buvo kvaila. Jai pasisekė, kad aurorai, kurių Anglijoje likę vos kelios saujos, užsiėmę svarbesniais reikalais, tarkim, tarptautinių nusikaltėlių gaudymu bei nepilnamečių tramdymu.
 Rudaplaukis apsidairė. Aplink buvo per daug žiobarų, o ir tokia vieta netiko konfrontacijai. Įsidėjęs telefoną į palto kišenę, atsistojo. Jis negalėjo skirti visos dienos vieno padaro sekimui, ypač kai tam iššvaistė jau... Jau per daug. Bet tinkamos progos viską pakreipti tinkama linkme vis nepasitaikė. Markas nejučiomis suspaudė lazdelę. Jeigu Sabrina galėjo taip ignoruoti Slaptumo Statutą, kodėl jam nepabandžius pasinaudoti magija taip pat? Jokiam žiobarui neužklius pyrago gabalėlis, išsivertęs iš dėžutės. Ne, ne - tai buvo (beveik) tobulas planas.
 Nenuleisdamas akių nuo pyrago, garbanius vos girdimai sumurmėjo burtažodį, o rankoje gniaužta lazdelė netrukus vėl buvo paslėpta kišenėje.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Parkas
« Atsakymas #194 Prieš 2 metus »
Buvo vėlus žiemos vakaras. Atostogos. Vakar Skersiniame skersgatvyje Mendel labai stipriai surizikavo. Ji panaudojo kerus, kad atsiskraidintų pas save Magijos žinių numerį, kuris buvo vienišas paliktas ant suoliuko. Tuomet apie pusvalandį mergaitė įtemptai dairėsi, bet... bet nieko nenutiko! Niekas mergaitės būrimu už mokyklos ribų nesusidomėjo. Nesigilindama kodėl, dvylikmetė ėmė naudoti kerus ten, kur yra burtininkų. Na, taip, ji girdėjo, kad iš tiesų Magijos ministerija mato vietą, kurioje buriama, o ne asmenį. Todėl jeigu Dori neburs namie, nieko bloga nutikti neturėtų. Kita vertus, ši informacija galėjo būti tik gandai. Dėl šito tamsiaplaukė nebuvo tikra. Tačiau nesuko sau galvos, nes kai pasidaro šalta ar tamsu, labai gera išsiburti šilumos ir šviesos. O žiemą be to neapsieisi. Namuose Mendel būti neturėjo nei menkiausio noro, tad reikėjo kažkaip suktis iš padėties.
Šiandien ji buvo parke. Kad ir nenoriu, tikriausiai teks grįžti namo, atsiduso mergaitė.
- Lumos, - dvylikmetė pašvietė į žemę.
Susiradusi pėdsakus, į kuriuos galėtų statyti kojas, kad nesušlaptų, Dori užgesino šviesą ir pradėjo eiti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »