0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Duobė miško viduryje
« Atsakymas #270 Prieš 2 metus »
Vos tik apkabinęs Deoiridh suprato, kad pasielgė neteisingai - islandas tuoj pat pajuto, kaip ji susikaustė. Geriausia išeitis buvo paaiškinti viso to priežastį, tad taip ir padarė. Nors į žodžius sudėjo tikrą dėkingumą, tikrą neužslėptą jausmą, atrodė, kad škotė nebuvo linkusi priimti to. Žvilgsnio vengimas įrodė jos poziciją šiuo klausimu. Sigurdas tuo momentu netroško ginčytis dėl to, nes egzistavo kur kas didesnių problemų nei ši. Iš regos lauko niekaip nesitraukė duobės kraštai, nuolat primenantys apie beviltišką situaciją. Merkiami lietaus, jie atrodė dar pavojingesni bei sunkiau įveikiami. Akimirka pamąstymų greitai baigėsi, mat šalia esantis žmogus netikėtai išsilaisvino. Dvejopi jausmai netruko pasklisti: merginos veiksmų supratimas ir lengvas, keistas praradimo pojūtis, smulkiomis adatėlėmis badantis kūną. Deja, reikėjo atsipeikėti ir keltis - pasaulis nelaukė, ji taip pat.
Galva truputį sukosi, tačiau tai netrukdė apsižvalgyti. Paskutinysis bandymas iš čia išsinešdinti buvo susijęs su šaka, bent taip spėjo beveik atsigavęs vaikinas. Kur ji? Jokio pagalio nesimatė, nei arti, nei kur nors toliau. Lūpos prasivėrė klausimui, bet sunkus grifės atodūsis tarsi paliudijo tik mintyse atsiradusį spėjimą.
-Na, o kas dabar? - tyliai sumurmėjo Sigurdas, šiek tiek pykdamas dėl reikšmingo praradimo. Iš tikrųjų “šiek tiek“ buvo per silpnas žodis. Ėmė siutas, kad turėjusi vienintelę užduotį Deoiridh nesugebėjo jos įvykdyti. Vis dėlto gyvybė - nepalyginamai svarbesnė ir dėl to jis džiaugėsi būdamas purvinas, pavargęs, bet gyvas. Skendimo būsenos nė netroško prisiminti ar jausti neaiškių dalykų plaučiuose, gerklėje. Todėl į rudaplaukę krypstančios akys savyje netalpino daug neapykantos.
Jai pareiškus, jog nežino jokio sprendimo būdo, islandas pakėlė antakius. Negi ji save laiko visiška kvaiša? Juk iš ankstesnių įvykių piršosi aiški išvada, kad… NE! Sudraudė save jis, dairydamasis po duobės apačią. Visų pirma, reikia sugalvoti, kaip iš čia išsikrapštyti. Jau seniai kirbėjo maža mintelė, kad prireiks kerų. Ne kitaip. Tik kokius naudoti? Vėlgi vylėsi kreptis į animagę, bet kadangi šiaurietis buvo vyresnis, vadinasi, mokėjo daugiau burtažodžių. Deja, nieko išganingo į galvą neatėjo, nors eik ir vėl uždusk tame purvo klane. Bergždžiai stengiantis prisiminti ką nors naudingo iš praeitų kursų, jis atsiminė kerus, išmoktus visai neseniai, tik nepelnytai nukištus į patį tolimiausią sąmonės kamputį. Lengva šypsena sužydo jo veide, tačiau netrukus prigeso - ką kelti pirmiau, save ar ją? O jei kerai nepavyks? Ar tuomet mūsų kas nors pasigestų, eitų ieškoti? Šviesiaplaukis jautėsi taip, tarsi koks nepageidaujamas žvėriukas būtų apsigyvenęs mintyse ir trukdęs kiekviename gyvenimo žingsnyje. Tikrai, ar ne verčiau buvo amžiams prasmegti purve? Silpnumo akimirką tai užvaldė protą, bet, laimei, ji netruko ilgai ir beveik neturėjo jokių neigiamų pasekmių.
-Sugalvojau! - priartėdamas šūktelėjo Deoiridh. Vengė jos žvilgsnio, lyg bijodamas, kad mintys bus išskaitytos, todėl pasinaudodamas tuo išsitraukė lazdelę. Atsidūręs šalia netardamas nė žodžio viena ranka truputėlį nedrąsiai apglėbė liemenį.
-Stipriai laikykis. - perspėjo, vis dar nežiūrėdamas žemyn, į škotės akis. Slapčia gniaužė jausmus, kurių buvo aiškiai per daug. - Ascendio.
Burtai iškėlė mokinius aukštai ir padėjo nusileisti keletą metrų toliau nuo duobės krašto. Jis neabejojo, kad ką tik pabuvojo tokioje vietoje, kurioje antrą kartą nė už ką nenorėtų atsidurti. Bet galbūt bus smagu prisiminti? Kai tik pėdos palietė žemę, vaikinas kaipmat atsitraukė. Nieko nesakė, nes nebuvo ko. O ir kam tai daryti, jei viduje ūžia aukščiausios kategorijos uraganas? Akys žvelgė kažkur pro šoną bandant sugaudyti mintis, tuo pačiu metu džiaugiantis dėl iš pirmo karto pavykusių kerų.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Duobė miško viduryje
« Atsakymas #271 Prieš 2 metus »
Kad ir kaip buvo baisu sudurti žvilgsnius, Deoiridh galiausiai atsisuko į Sigurdą, bet tą padarė pačiu blogiausiu momentu: tą akimirką jis apsižvalgė ir, aišku, suprato, kad šaka kažkur išnyko. O suvokti, kas dėl to kaltas, tikrai nebuvo sunku. Aš… Deoiridh neįsivaizdavo, kaip reikėtų pasiteisinti, tad tiesiog tylėjo. Kuo puikiausiai suprato viską sugadinusi, bet tai įgarsinti pritrūko ryžto.
Tylūs žodžiai neprasprūdo pro mergaitės ausis, bet ji ir toliau tylėjo. Viskas buvo tik jos kaltė. Ar reikėjo atsiprašyti? Ko gero, taip, bet tai situacijos nebūtų pataisę. Ji padarys tai vėliau, kai jiedu bus saugūs nuo šitos duobės. Jeigu tai kada nors įvyks, žinoma.
Atrodė, kad islandas susimąstė. Tikriausiai ieškojo tinkamiausio būdo jiems iš čia išsigelbėti, tad rudaplaukė bent jau dabar stengėsi nebetrukdyti ir toliau tylėjo. Čia tikriausiai reikėjo kokių nors žodžių, bet jie labiau trukdė nei padėjo, tad Deoiridh taip ir stovėjo užsičiaupusi. Ji tikėjo, kad Sigurdas suras būdą jiems išsigelbėti, tad jam pranešus turint sprendimą visai nenustebo. Gerokai keisčiau buvo tai, kad vaikinas vėl ją apkabino. Tai toli gražu nebuvo nemalonu, tad Deoiridh silpnai šyptelėjo. Ji pastebėjo islandą vengiant susidurti akimis, tad ir pati spoksojo tik į žemę. Kaip buvo liepta, abiem rankom apsivijo vaikiną ir stengėsi save įtikinti: jai dabar gera tik dėl to, kad žino tuoj būsianti ištraukta iš šitos prakeiktos duobės. Smegenys atkakliai neigė šitą mintį, bet, laimei, galvoje kylančiam karui neliko laiko: Sigurdas panaudojo kažkokius kerus, ir štai jiedu jau viršuje.
Vos šviesiaplaukis ją paleido, Deoiridh pakėlė akis į jį. Mergaitė nepajėgė nuslėpti susižavėjimo. Atrodo, Sigurdas paprasčiausiai panaudojo magiją, bet šioje situacijoje jis atrodė esantis tikras didvyris. Kol ji gadino viską, ką įmanoma sugadinti, islandas paėmė ir sugalvojo būdą juos ištraukti iš bėdos. Ne tik sugalvojo. Dar svarbiau buvo tai, kad jis tai sėkmingai ir padarė.
- Žinai… - pagaliau sugebėjo išsižioti Deoiridh. - Labai džiaugiuosi, kad į šitą situaciją patekau būtent su tavimi.
Nutilusi suprato, kad šie žodžiai gali skambėti labai jau dviprasmiškai, bet dabar mergaitė būtent taip ir jautėsi: ji neabejojo, jog niekas kitas nebūtų sugebėjęs taip šaltakraujiškai panaudoti burtažodžio, kuris jai pačiai buvo net negirdėtas.
Ko gero, buvo laikas keliauti į pilį. Ir, žinoma, tikėtis, kad pakeliui niekas nesitrins (ypač Matthew). Jų išvaizda keltų pernelyg daug klausimų.
- Eini į pilį ar bandysi nusiprausti po lietumi? - bandė pajuokauti rudaplaukė, nors spėjo, kad jai visiškai nepasisekė. Akimirką dar žvelgusi į islandą ji lėtai patraukė pilies pusėn. Taip, tai buvo keistas nuotykis, bet po kiek laiko prisiminti tikrai bus smagu.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Antuanetė Adelė Garnier

  • II kursas
  • *
  • 2
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • ...
Ats: Duobė miško viduryje
« Atsakymas #272 Prieš 2 metus »
Antuanetei per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Ne, mergaitei patiko naktis, patiko stebėti dangų, žvaigždes, patiko... būti kitokia nei dieną. Bet čia slypėjo kažkas... Kažkas šiurpaus ir tas trumpaplaukei kėlė baimę. Dieve, tu tokia bailė. Dabar, eik ir išjunk savo lakia vaizduotę. Save drausmino Antuanetė. Bet visgi, net ir tada kai mergaitė išjungė apramino savo vaizduotę vis tiek jautė iš čia sklindanti kažką blogo. Vargeli, niekas tavęs neužpuls, niekas net nežino, kad tu čia. Kukio velnio kažkam tavęs prireiktu? Toliau su savimi šnekėjo Adelė. Varniukei užteko pakelti galvą į žvaigždes ir ji pamiršo viską, pamiršo, kad stovi čia, žemėje, pamiršo, kad stovi miške viena. Žvaiždes mergaitė pamilo seniai, bet nuo tada nakties dangus jai kėlė tai, ko mergaitė negalėjo paaiškinti žodžiais. Antuanetė jau norėjo trauktis teleskopą iš kuprinės, bet pasirodo jo ten nebuvo... Kvailė, kvailė, kvailė! Juk žinojai, kad eini stebėti žvaigždžių, bet įsidėti vis tiek nesugebėjai. Kvailė! Pirmakursė nusprendė, kad į pilį grįžti dabar tikrai nebuvo verta, tad jai beliko keikti save mintyse ir nepatenkintai stebėti žvaigždes plika akimi...   

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Duobė miško viduryje
« Atsakymas #273 Prieš 2 metus »
Teleskopas... Ne, jis nestovėjo ant stalo. Jis su dar dviem likimo draugais saugiai (arba) ne tūnojo Elliw glėbyje. Pati mergaitė keliavo kažkur. Nežinojo, kur eina, tačiau kažkaip atsidūrė lauke. Buvo žvaigždėta naktis, tačiau šito fakto rudaplaukė nė nepastebėjo. Ir, žinoma, nesusiejo jo su teleskopais. Kuo galėtų būti dėti teleskopai ir žvaigždėta naktis? Žinoma, niekuo!
Taigi Elliw ėjo tolyn nuo mokyklos, kurios pavadinimo per visus tuos metus vis dar nesugebėjo įsiminti. Argi ji kalta, kad mokykla pavadinta taip sudėtingai, kad net ir tokios puikios atminties, kokia pasižymėjo ši mokinė, žmogus negalėjo atsiminti pavadinimo?
Kad ir kaip ten būtų, velsietė atsidūrė miške. Neprisiminė, kad būtų čia kada lankiusis, bet kas ten žino? Galbūt ras čia Liuciją, kuri paaiškins, kur Elliw eina? Deja, sutikti geriausią ir protingiausią mergaitė pasaulyje buvo maža: klastuolė jos nematė labai seniai. Tai gerokai sunkino situaciją. Bet gal jai pavyks rasti Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę ar Sarah? Taip, tai būtų labai smagu! Šios keturios mergaitės taip pat buvo velsietės draugės, tad ji nuoširdžiai vylėsi sutikti kurią nors iš jų.
Miško gilumoje Elliw pamatė kažkokią mergaitę. Vylėsi, kad tai yra kuri nors draugė, su kuria bus galima itin protingai pasišnekėti. Tik prisiartinusi suprato, kad tai yra dar niekada nematyta mergiūkštė. Ak, ir vėl visi planai buvo sugadinti! Tiesa, ji nebuvo viena iš trijų bjaurybių, bet nebuvo ir draugė. Tai reiškė, kad Elliw nuotaika buvo visiškai sugadinta.
Jau norėjo klausti, kas ji tokia, tačiau netruko tos idėjos pamiršti. Pasipatogino visus tris teleskopus, bet tuo metu užkliuvo už kažkokios šaknies ir plojosi ant žemės. Visi trys prietaisai nukrito, bet lyg ir liko sveiki. Vis dėlto kažką skaudėjo, tad Elliw per pusę miško suriko:
- AUČ!
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko