[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh stovėjo atsišliejusi į medį ir apie nieką negalvojo. Tiksliau, stengėsi negalvoti, mat galvoje nenustojo suktis sudėtingos ir gąsdinančios mintys. Mergaitė atkakliai stengėsi susitelkti ties mintimis apie mokslus - šiaip ar taip, birželį jos laukia VML. Deja, šios mintys nebuvo daug lengvesnės, tik gerokai nuobodesnės. Kažin kaip jam sekėsi VML? staiga susimąstė grifiukė, tik dabar supratusi, kad niekada to nepaklausė. Jeigu ji paklaus šiandien, ar Sig… jis nepagalvos, kad Deoiridh tiesiog ieško pagalbos? Ar patikės, kad klausimas nuoširdus? Ar ji paprasčiausiai išdrįs paklausti?
Nespėjus nė pabandyti atsakyti į bent vieną iš šitų nemaloniai sudėtingų klausimų Deoiridh gavo atsitokėti. Kažką išgirdo, tik niekaip negalėjo suprasti, kas tai. Skubiai ir kiek sunerimusi apsižvalgė - šiaip ar taip, ji buvo Uždraustajame miške. Nieko nepastebėjo, kas tik dar labiau gąsdino. Deoiridh jau norėjo nepaisyti lietaus ir keliauti atgal į pilį: ko jau ko, o klausytis neaiškių garsų jai visai nesinorėjo. Jau žengė žingsnį, bet kaip tik tą akimirką išgirdo labai jau žmogišką čiaudėjimą. Kiek pasvarsčiusi vis tik pasuko duobės link. Vos spėjo laiku sustoti, tačiau vaizdas, kurį pamatė, sutrikdė: ji girdėjo ne ką kitą, o Sigurdą. Ką daryti?! persigandusi svarstė grifiukė. Žinoma, reikėjo kažkaip padėti, bet ką sakyti? Ar reikėjo švaistyti laiką pasisveikinimams? O gal tiesiog kažkokiu būdu pasistengti užtempti vaikiną į viršų visus žodžius paliekant ateičiai? Taip besvarstydama Deoiridh galiausiai susiprato daranti būtent tai, ko nereikėtų, - švaistanti laiką.
- Aš tau padėsiu, - kvailiausią įmanomą frazę “išsirinko” mergaitė. Ilgokai dvejojusi galiausiai ryžosi sugriebti islando ranką. Deja, lietus vis dar nenurimo, tad nenuostabu, kad viskas buvo slidu - taip pat ir Deoiridh delnas. Vaikino ranka išslydo iš pirštų, o kadangi grifiukė buvo pasilenkusi, nesugebėjo išlaikyti pusiausvyros. Garsiai - ir gėdingai - klyktelėjusi ji persivertė per Sigurdą ir pradėjo slysti žemyn.
- Ten šlykštu! - suspigo Deoiridh, nors labai tikėjosi, kad vaikinas neslysta jai iš paskos. Rudaplaukė prisiminė, kad susitikimo su ta prakeikta Daniela Kravitz metu oras buvo visai neblogas, o apačioje buvo tikrai šlykšti purvo masė. Ko ten galima tikėtis dabar? Supratusi, kad ten bus dar šlykščiau, Deoiridh pradėjo gaudyti žoles ir bet ką, kas būtų galėjęs jai padėti sustabdyti slydimą. Deja, viskas aplinkui buvo šlapia ir slidu, tad grifiukė ir toliau sėkmingai leidosi žemyn. Buvo labai pikta, nors ji ir nesuprato, ant ko konkrečiai. Tikrai ne ant Sigurdo suprato Deoiridh. Tikriausiai pyko ant Danielos Kravitz - o ant ko daugiau galima pykti? Priėjusi šitą išvadą ji įslydo į kažkokią klaikiai smirdančio purvo sankaupą ir galų gale sustojo. Laimei, jau kurį laiką nieko nevalgė - galėjo tikėtis, kad bent neapsivems.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Neaišku, ar Sigurdas po kelių minučių būtų nudribęs į liulantį purvą, ar pajėgęs išsiropšti. Kol kas jis tik kybojo ir kaupė jėgas, kurios, tiesą pasakius, seko talžant nedraugiškam lietui. Pirštai nutirpo ir pradėjo nežmoniškai skaudėti. Po galais… Grifas tylutėliai sudejavo ir giliai įkvėpęs ketino kažkaip, nors dar nenumanė, kaip, iš čia išsikapstyti. Tačiau vos tik pakėlęs galvą gavo nemenkai nustebti: viršum jo stovėjo iš kažin kur atsiradusi Deoiridh. Nors teko pripažinti, jog ją vis dėlto tikėjosi šiandien išvysti, tokių aplinkybių tikrai nebuvo islando planuose. Kur tau. Vis dar pyko ant savęs, kad vijosi testralį, bet škotės pasirodymas tai nustelbė. Todėl savaime suprantama, jog ji prabilo pirmoji. Palengvėjimas iškart nuvilnijo kūnu, tačiau buvo šiek tiek kvaila tikėtis, kad žymiai smulkesnė už šiaurietį mergaitė sugebės jį ištraukti. Ir dar bjauriai lyjant. Vis dėlto Sigurdas ištiesė ranką ir vieną akimirką rodėsi artėjanti laiminga baigtis. Bet…
...viskas per tą vieną sekundę pasikeitė 180 laipsnių kampu: buvusi išsigelbėjimu, ranka dingo iš jo delno, palikdama graibstyti tuščią orą. Net nespėjus skaudžiai dilgtelėti paširdžiuose ir išleisti apėmusių jausmų riksmu ar žodžiais, Deoiridh kažkokiu būdu pranyko. Pro begalinių lietaus lašų sieną sunku buvo ką nors įžiūrėti, tačiau grifas puikiai išgirdo netikėtai iš apačios atsklidusį jos balsą. Vaikinas susivokė ''pergyvenęs" dėl škotės per daug, negu reikėtų. Nepaisant to, neprarado sveiko proto ir šūktelėjo:
-Palauk truputį!
Stenėdamas bei pūkšdamas jis pagaliau išsiropštė iš duobės. Visiškai nuvargęs islandas nuvirto ant šlapios žemės, norėdamas atgauti jėgas, nors ramybės nedavė purve mirkstanti animagė. Tuoj… atsikelsiu… Prireikė geros minutės atsistoti ir tiek pat laiko nueiti į mišką bei suprasti, jog sumanymą reikia šiek tiek pakeisti. Greičiau, greičiau. Skubino save, nors tai iš tikrųjų nebuvo gyvybės ir mirties klausimas. Tačiau juk nesinorėjo palikti draugės ilgam. Pala, draugės?! Šviesiaplaukis, śvelniai tariant, nustėro, išgirdęs tokią savo mintį. Ne ne ne, aš taip nepagalvojau! Bandydamas jos karštligiškai nusikratyti, jis galiausiai priėjo prie medžio ir išsitraukęs lazdelę palietė apatinę šaką. Kadangi vis dar galvojo apie kažką kitą, burtas iš pradžių nepavyko, bet galiausiai tiesiai į rankas nukrito visai nemažas medžio gabalas. Tempti ją buvo sunku, jau nekalbant apie pakėlimą, todėl šaką kiek patrumpinęs, Sigurdas sugrįžo prie duobės. Mintys pasielgė taip pat, tad teko su jomis pakovoti, kelis kartus nemaloniai susiraukiant, o sykį net nuraustant. Laimei, škotė negalėjo to matyti. Atsidusęs jis pamažu nuleido gelbėjimo įrankį:
-Deo! - šūktelėjo pro liūties šniokštimą - Griebk šaką! - vaikinas vylėsi nenersiantis į tą pažliugusį purvą stačia galva. Nors ką čia gali žinoti...

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Tu juk negirdėjai mano klyksmo, ar ne?! Nepasirodžiau esanti visiška kvaiša? Ar pasirodžiau? Ką man dabar daryti? Kaip sužinoti? Deoiridh, atrodo, visai pamiršo, kad sėdi smirdančio purvo duobėje, jai daug svarbiau buvo, ką apie ją pagalvos viršuje likęs vaikinas. O kodėl svarbu, ką jis galvoja? staiga susirūpino rudaplaukė. Išties - jai tokie dalykai neturi rūpėti. Na gerai, porą kartų pasišnekėjo su Sigurdu, netgi pasakė jam, kas sieja ją ir herbologijos profesorių. Bet argi tai reiškia, kad… Ne, tai nieko nereiškia!
Bet… Ji gali susirūpinti, ar jam viskas gerai, ar ne? Jeigu Sigurdas pradės slysti žemyn, galiausiai įsirėš į ją, ir taip susižalos jie abu. Tik dėl tos priežasties mergaitė pakėlė akis tikėdamasi nepamatyti visiškai arti esančio vaikino. Tiesą sakant, iš viso jo nepamatė. Jis tave paliko smirdančio purvo duobėje. Negi manei, kad būna kitaip? susimąstė Deoiridh. Kad ir kaip nenorėjo to pripažinti, pajuto didžiulį nusivylimą. Ar šis vaikinas yra toks pat kaip visi? Visiškas savanaudis, kuriam rūpi tik jis pats? Net aš padėjau tai kvaišai Danielai! Buvo labai liūdna, ir Deoiridh pažvelgė į savo kojas. Ketino dar kelias minutes pailsėti, o tada stotis ir kažkaip išsiropšti laukan. Kai kitą kartą sutiks Sigurdą, jam dar parodys!
Kaip tik tą akimirką mergaitė išgirdo balsą. Jo balsą. Taip ir žinojau, kad jis ne toks! Širdis staiga prisipildė džiaugsmo. Tik dėl to, kad jis man padės išlipti iš šitos purvo duobės! įtikinėjo save rudaplaukė, nors ir pati suprato, kad taip nėra.
Visa šita situacija mergaitę labai gąsdino, tad ji ne iš karto suprato, ką dabar reikėtų daryti. Protingiausia, žinoma, būtų kažkokiu būdu atsistoti ir įsitverti į paslaugiai ištiestą šaką. Smulki grifiukė nebuvo tikra, kad ją pasieks, tačiau kažkodėl buvo tikra: Sigurdas padarys ir dar daugiau, kad tik jai padėtų. Kodėl? labai nelaiku atėjo klausimas, bet tada Deoiridh pagaliau susivokė kaip kvailė tebesėdinti purve (nors kam tas “kaip”?..).
- Tuoj, - išspaudė ji, nors buvo tikra, kad vaikinas neišgirs. Gal taip dar geriau? Lietus tebeplovė veidą, tad jeigu žandai ir grasino parausti, tai būtų galima “paslėpti” po vandens uždanga. Tai buvo milžiniškas pliusas. Deja, daugiau teigiamų dalykų Deoiridh įžvelgti nesugebėjo: besistodama ji paslydo ir drėbėsi atgal į purvą taip, kad apsitaškė nuo galvos iki kojų. Kartu su atodūsiu išsprūdę keiksmažodžiai tikrai nebūtų patikę Matthew, o galbūt ir viršuje esančiam ir pagalbos ranką ištiesusiam vaikinui.
Tarsi nesėkmių būtų maža, Deoiridh, vos šiaip ne taip atsistojusi ir pasiekusi šaką, suprato, kad ji yra bjauriai slidi. Ar išsprūs jai, ar Sigurdui - o gal abiems? - tikriausiai nežinojo niekas.
- Geriau paleisk, - perspėjo rudaplaukė. Tikėjosi, kad suriko pakankamai garsiai, kad vaikinas išgirstų - visai nesinorėjo, kad jis staiga uždribtų jai ant galvos. Gal tada neatrodyčiau tokia apgailėtina?.. Ne, vis tik ji nelinkėjo draugui (??) atsidurti tame purvyne, tad galiausiai paleido šaką pati. Vėl nudribo į purvyną ir sunkiai atsiduso.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Rodos, Deoiridh veide pražydo trumpa šypsena, bet tai galėjo būti ir paprasčiausias lietaus sukeltas miražas. O ir stogas galėjo truputį pavažiuoti dėl tokių ekstremalių aplinkybių. Vis dėlto sekundės dalelę jis pasijuto geriau, sunki šaka, regis, truputį palengvėjo. Akyse nušvito… Nors tai, žinoma, greičiausiai buvo apglušusio proto padariniai. Bet islando tuo metu negalėjai pavadinti pametusiu galvą - ne kiekvienas taip ryžtingai elgtųsi šioje situacijoje.
Sigurdas tikėjosi, kad ji iš karto griebs ištiestą pagalbos ranką, norėdama išsiropšti iš to dvokiančio purvyno, todėl gana nustebo dėl grifės lėtumo. Kodėl ji taip elgiasi? Juk pati gi sakė, jog ten šlykštu. Gal nepasitiki tvirta šaka bei… mano stiprumu? Vos tik taip pagalvojęs jis pajuto buką raumenų maudimą ir mintyse paragino škotę skubintis. Šiaurietis nežiūrėjo jos pusėn, nes dabar reikėjo susikaupti ir susitelkti. Tačiau netrukus jo ausis pasiekė keisti garsai, privertę pažvelgti žemyn. Įkandin sekę riebūs ir jūreiviui gėdos nedarantys keiksmažodžiai padėjo atsikvošėti:
-Ar viskas gerai? - klausimas, aišku, po viso to skambėjo neįprastai ir kvailai. Bet juk reikėjo kažkaip parodyti, kad nelūžai iš juoko ar nusprendei negelbėti draugės (kokia keista ši mintis). Vis dėlto šviesiaplaukiui nelabai norėjosi būti jos vietoje, tad siekė škotę kuo greičiau iš ten ištraukti. Nors atrodo, kad jau buvo per vėlu - merginą nuo galvos iki kojų ''puošė'' purvas. Iš apačios atsklidęs Deoiridh balsas tą nemalonią išvadą tik patvirtino.
-Ką? - Sigurdas nesuprato, kodėl ji tai pasakė. Virš antakių iškilo gili raukšlė, šviesios akys trumpam apsiniaukė. Jo nuomone, viskas ėjosi kaip per sviestą, kol staiga atsirado nepagrįstas neryžtingumas. - Juk gal...AAPČI! AAAPČI! - šįkart užėjęs smarkus čiaudulys buvo lemiamas -  nė nepajuto, kaip šaka išslydo iš rankų ir su džiaugsmu nubildėjo žemyn, tiesiai rudaplaukei ant galvos.
Rodos, viršuje likusiam islandui beliko tiktai keikti save ir sugalvoti kitą gelbėjimo būdą. O gal ne? Kai pamatė, ką padarė, jis akimirką sustingo, nusikeikė, o po to ėmė leistis (t.y. slysti) duobės kraštu. Net nešūktelėjo, nepaklausė, ar Deoiridh sveika - kažkodėl nebematė jos. Tiesą sakant, skubėjo. Jaudinosi, ar neužmušė jos. Ta mintis stingdė kraują ir nevaržomai leido augti nerimui, kol pagaliau nusileido.
-Deo? - tyliai sukuždėjo, nors per lietų žodžių beveik negalėjai išgirsti. Širdyje turėjo pripažinti, jog yra šiek tiek išsigandęs. - Štai koks iš manęs gelbėtojas… - apmaudžiai sumurmėjo šiaurietis.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh pasigirdo, kad Sigurdas kažką sakė, bet tai galėjo būti ir lietaus šniokštimo sukeltas garsas, tad mergaitė tylėjo. Nenorėjo dar labiau apsijuokti, nors nebuvo tikra, ar dar neišnaudojo viso susimovimo kredito. Ech… tespėjo pagalvoti ji, kai įvykiai tiesiog pradėjo plūsti jai ant galvos - taip pat ir tiesiogine prasme. Deoiridh nesuprato, kas ten buvo, nors tikėjosi, kad tai ne Sigurdas, bet kažkas (ne)smagiai kaukštelėjo jai į galvą ir iš akių paleido žiežirbas.
- Kas per…? - pradėjo klausimą grifiukė, bet jo neužbaigė: nenorėjo rizikuoti, mat taip ir nesuprato, ar tai jos koledžo draugas taip negarbingai nusileido jai ant galvos.
Kelias akimirkas ji dar stovėjo, bet skausmas pakaušyje pradėjo nemaloniai stiprėti, tad teko atsisėsti - į tą patį prakeiktą purvą. Ranka už kažko užkliuvo, ir Deoiridh galiausiai suprato, kad daiktas, pasisveikinęs su jos galva, buvo ne Sigurdas, o viso labo šaka. Negi jis specialiai?.. gąstelėjo rudaplaukė. Ar galėtų islandas ne tik palikti ją bėdoje, bet dar ir tyčia užmesti šaką ant galvos? Labai nesinorėjo taip galvoti apie vaikiną, tad Deoiridh karštligiškai ieškojo kokio nors paaiškinimo. Ko gero, ji, sakydama, kad šaka slidi, buvo teisi, ir ji paprasčiausiai išsprūdo Sigurdui iš rankos. Nieko nepadarysi, kad ji pasitaikė šakos kelyje… Taip. Būtent taip ir buvo įtikinėjo save Deoiridh. Tą akimirką ji išgirdo kažką netoliese judant ir nenoromis atsisuko. Skausmas buvo sunkiai pakenčiamas, tad norėjosi atsigulti ir išsimiegoti, tačiau apdairumo nebuvo galima prarasti - ką gali žinoti, kas susidomės dumblyne mirkstančia bejėge Hogvartso mokine?..
- Sigurdai? - nustėrusi tarstelėjo Deoiridh supratusi, ką užkliudė jos akys. Tiesa, vardas buvo ištartas taip tyliai, kad jo savininkas vargiai galėjo išgirsti. Rudaplaukė sunkiai atsiduso ir sugriebusi savo skriaudikę šaką pasinaudojo ja kaip ramentu ir šiaip ne taip atsistojo. Žengė žingsnį islando link, tačiau juto, kaip linksta kojos. Kodėl visi mūsų susitikimai turi būti kažkokie komplikuoti? suirzo Deoiridh, nors buvo akivaizdu, kad tos komplikacijos šį kartą yra visiškai kitokios. Tiesa, nuo to nebuvo nė kiek maloniau. Ar mes galėsime kada pasišnekėti be jokių nesąmonių?..
- Kodėl čia leidaisi? - garsiau ištarė rudaplaukė pamažu artindamasi prie Sigurdo. Širdyje sužibo džiaugsmas: vaikinas nenorėjo jos čia palikti vienos. Deoiridh atkakliai stūmė tą jausmą į šoną, ir netrukus jį pakeitė susirūpinimas: dabar iš šitos duobės kapanotis teks jiems abiems, ir ji nė neįsivaizduoja kaip tą padaryti.
- Ar tau viskas gerai? - paklausė Deoiridh atsidūrusi visai šalia Sigurdo. Tik ištarusi šiuos žodžius mergaitė prisiminė, kad ne kas kitas, o ji šioje situacijoje buvo nukentėjusioji, tad pasijuto be galo kvailai.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Kai tik kojos palietė dugną, Sigurdas susiraukė, sulaikė beišsprūstančius žodžius. Nebuvo jauku jausti rudą liulančią masę, kuri, regis, tik ir grasino įsitraukti žemyn. Čia tikrai šlykštu… Bet susitvardęs jis tučtuojau apsižvalgė ir tyliai pašaukė Deoiridh. Aišku, ji negalėjo to išgirsti, tačiau kažkodėl rodėsi, kad škotei atsitiko kažkas baisaus. Atsiliepė tik lietaus ošimas, kuris sustiprino tą nemalonų jausmą. Ne, negalima pasiduoti. Šiaurietis sunkiai atsidusęs nušlepsėjo ten, kur maždaug turėjo nukristi šaka. Eidamas nejučiomis prikando lūpą - išties nervinosi. Gal net per daug. Nežinojo, ką ten galėjo rasti. Ne, nieko jai nenutiko. Gal… Mintis nutraukė priekyje pasirodęs neaiškus, bet vis ryškėjantis pavidalas.
Iš pradžių net nepatikėjo, bet akys neapgavo: prie islando besiramščiuodama ta nelemta šaka artėjo grifė. Palengvėjimas lyg skystas medus užliejo vidų, tačiau tuojau suvaldė save, kad nepasakytų kokios nors nesąmonės, kaip, pavyzdžiui, "ar viskas gerai?". Juk net ir aklam turėjo būti aišku, kad kažkas atsitiko. Vis dėlto pagaliau suformulavęs normalų klausimą, nespėjo jo užduoti - Deoiridh prabilo pirma. Ir kaip ji sugeba paklausti to, ko aš nežinau?
-Aš… - pradėjo Sigurdas, karštligiškai dėliodamas sakinio tęsinį, - ... pagalvojau, kad tau kažkas atsitiko, kai paleidau šaką. Be to, po to tavęs nebemačiau...iki dabar.
Nutilęs žvilgsnį paleido klajoti - buvo nejauku žiūrėti į merginą. Greičiausiai dėl ištarto pasiaiškinimo, kuris logiškai mąstančiam žmogui atrodytų kvailokas. Dabar belieka tik tikėtis, kad ji taip apie mane nepagalvojo... Pamanė šviesiaplaukis, spoksodamas į savo purvinus batus, kol animagė darsyk prabilo.
-Taip, - nieko nelaukdamas patvirtino, - Vi...AAPČI!...iskas gerai. - čiaudulys pasitaikė visiškai ne laiku, bet reikėjo apsimesti, kad jo nė nebuvo, nes kalbą rūpėjo nukreipti link Deoiridh. - O kaip tu? Ar tu sužeista? Ką ta šaka…? - klausimai pasipylė kaip iš gausybės rago, bet jau buvo per vėlu juos sulaikyti. Dabar ji pamatys, kaip aš jaudinausi dėl jos...

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh bijojo pažvelgti į Sigurdą, tad teko žvilgsniu klaidžioti ir “gėrėtis” visiškai nežavinčiu purvinos duobės vaizdu. Ji neįsivaizdavo, kaip sugebėjo įsivelti į šitą kvailą situaciją, ir buvo be galo apmaudu, kad tik per ją islandui taip pat teko murkdytis purve. Apie tai, kad viskas nutiko jai pabandžius ištraukti vaikiną iš duobės, Deoiridh nė nesusimąstė. Tad dabar žvilgsnis lakstė po duobę, o mergaitė kaltino save. Ji jautėsi labai kvailai ir nejaukiai, tad supratusi, kad ir Sigurdas tikriausiai jaučiasi ne kitaip, šiek tiek apsidžiaugė. Labai nenorėjo pasirodyti esanti visiška nevykėlė, tad tai, kad situacija buvo nepatogi jiems abiems, gal nebuvo taip jau ir blogai.
Sigurdui prabilus, grifiukė atsargiai pakėlė akis į jį. Toks neužtikrintas atsakymas kiek sutrikdė, bet, tiesą sakant, patiko. Ar jis dėl manęs išsigando? Ši mintis kažkodėl buvo labai baisi, tad Deoiridh skubiai nuleido akis į savo batus. Norėjosi kažko paklausti ar pasakyti. Galbūt nuraminti islandą, kad ji sveika ir gyva, tiesiog gerokai išsipurvinusi. Deja, žodžiai strigo gerklėje, tad Deoiridh taip ir liko tylėti. Žmogus tavimi rūpinasi, o tu nesugebi net padėkoti? pasipiktino pati savimi rudaplaukė. Išties - argi ji nėra siaubingai nemandagi? Kaltė, tarsi to ir telaukusi, pasklido po visą kūną, ir Deoiridh liūdnai užsimerkė. Sigurdas, supratęs, kokia ji bjauri ir nemandagi, tikrai nenorės bendrauti, o šito norėjosi mažiausiai. Kodėl tau taip svarbu? Laimei, nuo atsakymo į šitą klausimą mergaitę išgelbėjo netikėtas čiaudulys, privertęs gėdingai krūptelėti. Klausimų lavina nustebino. Deoiridh nežinojo, kodėl ji nustebo, bet jautėsi gerokai sutrikusi.
- Taip, žinoma, viskas gerai, - po netinkamai ilgo laiko sugebėjo prasižioti mergaitė. Galvoje sukosi mintys, kaip reikėtų pratęsti, kol galiausiai lūpas paliko vos girdimi žodžiai: - Ačiū tau už rū… viską.
Tai, žinoma, nuskambėjo visiškai kvailai, tad labiausiai norėjosi užsidengti veidą rankomis ir bent taip pasislėpti nuo susimauti nuolat verčiančio žmogaus. Vis tik Deoiridh labiau norėjo pagaliau įrodyti nesanti visiška kvaiša ir bailė, tad ryžtingai pažvelgė į viršų ir atsisuko į Sigurdą - tik tą padarė toli gražu ne taip užtikrintai.
- Deja, neįsivaizduoju, kaip galėtume iš čia išlipti, - apsimesdama, kad šiandien nė karto nesusimovė, pratarė Deoiridh. Dar kartą ryžtingai pažvelgusi į viršų gūžtelėjo. Vėl nusistebėjo, kodėl islandas iš viso dar kreipia į ją dėmesį - tik ji kalta dėl įvairių nutikimų, kurie dažniausiai nebūna labai malonūs. Kad ir kaip ten būtų, dabar tą mintį reikėjo nustumti į šoną ir susitelkti ties kita užduotimi - išlipimu iš duobės. - Nemanau, kad pavyks paprasčiausiai įkopti į tokį šlaitą, - pridūrė rudaplaukė. Jeigu apačioje nebūtų taip šlapia ir šlykštu, ji, tiesą sakant, visai neprieštarautų čia pasėdėti ir paplepėti. Tik koks vaikinas norėtų šnekėtis su mergina, kuri yra ne tik bjauriai nemandagi, bet dar ir visa išsiterliojusi smirdančiu purvu?..

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Nors žvilgsnis buvo nukreiptas į šalį, jis galėjo reikšti, kad Sigurdas kažko laukia. Kažko slapta tikisi. Gal kokių nors malonių žodžių ar nebylaus linktelėjimo, už kurio slėpėsi įvertinimas. Bet viso to nebuvo, net buvo neprotinga laukti. Jis jautėsi kvailio vietoje, nes tiesiog paprasčiausiai nemokėjo skaityti Deoiridh minčių. Nusivylimas iš lėto, bet vis dėlto ryžtingai užkariavo sielą. Juk galų gale nieko ypatingo nepadariau, ar ne? Dar paklausė savęs islandas, nužiūrinėdamas nešvarius batus. Nuojauta sakė kitaip, tačiau dabar buvo svarbiau staiga prabilusi škotė.
Keistai nuskambėjęs ir prie išvaizdos nelabai tinkantis patvirtinimas iš tikrųjų buvo tik muilo burbulas prieš atominę bombą. Netrukus ištartas kitas sakinys kaip tik ir buvo tai. Vaikinas vos spėjo susitaikyti su jos tylėjimu, kai reikėjo priimti netikėtą padėką.
-Ee...Prašom. - sumurmėjo jis, nelauktai susitikdamas su aukštyn nukreiptomis mėlynomis akimis. Savojo žvilgsnio nenusuko, bet pajuto neįprastą jaudulį, kuris galiausiai pavirto į sutrikimą. Ko ji į mane taip spokso? Gal sliekai vietoj plaukų išaugo nuo to šlykštaus purvo? Mintis pasirodė gana vaizdinga ir juokinga, tačiau lūpų kampučiai net nespėjo pakilti, tik akys truputį prisimerkti, kai mergina pareiškė nuomonę apie išlipimą. Tai priminė nemalonią situaciją, į kurią jie abu buvo patekę. Linksmumas pradingo, bet kruopelė nutrūktgalviškumo (ar kūrybiškumo, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) pasiliko.
-Taip, tikrai neišeis, - pritarė Sigurdas, nužvelgdamas duobės šlaitus. - O kas jei… pasinaudotume šaka? Galiu? - jis ištiesė ranką ir sučiupo pagrindinę šaką šiek tiek aukščiau nei buvo Deoiridh delnas. Nesijautė tiek tvirtai, nelaikė savęs šiurkščiu, kad išplėštų gelbėjimosi įrankį. Užtat nusprendė išdėstyti savo planą:
-Medį reikės supjaustyti ritiniais, kuriuos įsmeigsim į šlaitą. Ir tada galėsim (galbūt) išlipti. Ką manai? - lūpos švelniai suvirpėjo, nuslėpdamos palengvėjimo šypseną.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh neturėjo, kur dėti akis. Mažiausiai norėjosi žiūrėti į Sigurdą, mat jis turėjo bjaurų įprotį pačiu netinkamiausiu metu pats pažvelgti į ją. Kita vertus, nenatūraliai nusukti žvilgsnį irgi nesinorėjo, tad padėtis atrodė visiškai be išeities. Laimei, batai atrodė pakankamai verti dėmesio, kad akis būtų galima nuleisti į juos.
Idiotiškai pareikšta padėka, atrodo, sutrikdė ir Sigurdą, tad Deoiridh pasijuto dar blogiau. Ar jai būtina kiekvieną kartą susimauti taip, kad po to būtų baisu pažvelgti islandui į akis? Kodėl ji prie kitų nepridaro tiek daug kvailysčių? Mergaitė stengėsi staiga nenusukti žvilgsnio, tad atkakliai spoksojo Sigurdui į akis. Laimei, vaikinas nieko nesakė, tad buvo galima susitelkti ties mintimis, o ne jo akimis.
Gerai buvo ir tai, kad abiems netrūko praktiškumo. Deoiridh patiko, kad jai užsiminus apie sunkią jų laukiančią užduotį Sigurdas nepradėjo dejuoti, o ryžtingai ėmėsi veiksmų ir, atrodo, jau turėjo planą. Rudaplaukė neprieštaraudama paleido nelemtą šaką ir atsargiai pažvelgė į islando pusę. Jam pradėjus kalbėti, ką reikės padaryti, Deoiridh nejučia pajuto keistą susižavėjimą. Nepaisant to, kad jiedu buvo ne itin palankioje situacijoje, Sigurdas atrodė tvirtas ir užtikrintas, su juo mergaitė galėjo jaustis saugi.
Šis supratimas rudaplaukę gerokai išgąsdino, tad ji vos nepraleido užduoto klausimo.
- Kadangi nieko geriau tikrai nesugalvosiu, negaliu prieštarauti, - sugebėjo išspausti ji, nors mintys tiesiog šėlo galvoje. Kelis kartus giliai įkvėpusi Deoiridh sugebėjo šiek tiek nurimti ir ryžosi dar kartą pakelti akis į Sigurdą. - Džiaugiuosi, kad nepametei galvos, - vos girdimai iškvėpė ji, nors nebuvo tikra, ar vaikinas gali ją išgirsti.
Tiesą sakant, plano Deoiridh beveik negirdėjo, mat tuo metu, kai jis buvo aiškinamas, grifiukė tiesiog nervinosi. Dėl tos priežasties ji dabar nesijautė galinti padėti, kas privertė ir vėl sutrikti. Vis dėlto kaip kvaiša stovėti ir nejudėti negalėjo, tuo labiau, kad lietus ir toliau skalbė jų drabužius ir plaukus.
- Ką galiu padaryti? - šiek tiek garsiau paklausė Deoiridh, nors ir toliau atrodė, kad su kiekvienu ištartu žodžiu ji vis labiau ir labiau susimauna. Nusukusi akis rudaplaukė nužvelgė duobės šlaitą. Labai norint buvo galima pagalvoti, kad ji apžiūrinėja, kurioje pusėje jiems būtų patogiausia išlipti. Deja, realybė buvo visai kitokia: animagė ir vėl bijojo susidurti su šalimais esančio žmogaus žvilgsniu, tad tiesiog bandė gudriai išsisukti iš padėties.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Atrodė, kad Deoiridh nežymiai palengvėjo, kai Sigurdas pirmasis parodė iniciatyvą sprendžiant iškilusią problemą. Tiesą sakant, jam tai patiko - bent šį kartą žinojo, ką daryti ir neabejoti savimi. Akys dėkingai žybtelėjo, škotei paleidus šaką, tačiau jos netrukus susidūrė su merginos žvilgsniu. Vieną siaubingai ilgą akimirką jiedu spoksojo vienas į kitą, kol šiaurietis sutrikęs sumirksėjo, nes pajautė, kaip tvirtas pagrindas grasino išslysti iš po kojų. Širdis kaipmat sunerimo, padidino darbo apsukas, tad vylėsi, kad mokinė nieko nepastebės, nes lietus vis dar pliaupė. Greitai susitvardęs jis papasakojo apie savo idėją, kuri pasirodo, buvo geriausia, t.y. vienintelė mintis išsikapstant iš šios keblios situacijos. Nors nemažai atsakomybės nukrito sumanytojui ant pečių, jis džiaugėsi, kad nesulaukė prieštaravimų, nes juk galėjo būti ir visai kitaip.
Viduje pradėjusi rusenti žaisminga pasitikėjimo savimi ugnelė neužgožė kitų svarbių savybių: atidumo bei gana ramaus būdo. Bet islandas ne iš karto pastebėjo, jog Deoiridh itin keistai kalba, lyg kiekvienas žodis kainuotų milijoną galeonų. Vis dėlto jam nebuvo lemta draugiškai apie tai pasiteirauti - žvilgsniai vėl susidūrė, sekundei atimdami žadą. Tačiau bematant ji vos girdimai prabilo, leisdama suprasti, o greičiau tik nuspėti, kaip mergina jaučiasi. Gal ji iš tikrųjų pasimetus ir sutrikus? Ir aš to nesugebėjau pastebėti… Pradėjo kaltinti save Sigurdas, jausdamas, kaip anksčiau degusi maloni liepsna mąžta, palikdama nevilties ir bejėgiškumo pojūtį. Jis tyliai atsiduso, tvirčiau įsikibdamas į šaką, tartum ji sugebėtų suteikti reikiamos stiprybės. Mintys nejučia pradėjo suktis apie gelbėjimosi metodo patikimumą. Kas, jei tie pagaliai neatlaikys? Laimei, vaikinas laiku sukluso, mat škotė prabilo, šįkart jau garsiau bei suprantamiau.
-E… Gali paieškoti daugiau šakų, nes vienos tikriausiai neužteks. - atsakė žvalgydamasis, nors neatrodė, kad čia kas nors be purvo galėtų būti. - Štai! - netikėtai šūktelėjo šiaurietis, pastebėjęs
iš klampynės kyšant kažkam panašaus į stagarą. Nors šviesiaplaukis buvo šiek tiek švaresnis už Deoiridh, nusprendė pats ten lįsti, nes matė, kad ji truputį nesigaudo aplinkoje ir greičiausiai nekaip dėl to jaučiasi. O kadangi to priežasties nelabai norėjo žinoti, tiesiog grąžino šaką (tą akimirką pasijautęs gana kvailokai), žengė šonan,…
…savo ilga koja netyčia užkliudė mokinės batą ir stačia galva nusivertė į šlykščią pliurzę. Deja, dumblas - tai ne vanduo, todėl neišėjo didvyriškai išnerti bei sėkmingai apsimesti, jog nieko neįvyko. Sigurdas liko kapanotis tame pačiame purvo sluoksnyje, karštligiškai bandant išsaugoti paskutinius deguonio gurkšnius, kartais susimąstant apie škotės likimą. Kas per velniava… Švystelėjo mintis prieš ateinant tamsai.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh niekada negalvojo, kad sudurti žvilgsnius gali būti taip baisu. Ji būtų galėjusi įžūliai spoksoti profesorei Moonlight į akis ir dargi apsimesti, kad nieko nepadarė, net jeigu aplinkui strykčiotų dvidešimt varlių (galbūt tai turėtų būti naujasis grifiukės tikslas?). O štai viena menkutė akimirka, kai jos akys susminga į Sigurdo, tampa didžiausiu įmanomu išbandymu ir netgi beveik kančia. Kodėl taip yra? Visų žmonių akys ir žvilgsniai yra… Na, ne vienodi, tačiau pakankamai panašūs, kad jeigu nebijai žvelgti į vieną, galėtum pažiūrėti ir į kitą. Bet ne, tai visiškai nebuvo tiesa. Vos susidūrusi su islando akimis Deoiridh turėjo nuleisti akis ir apsimesti, kad į vaikiną niekada nė nežiūrėjo.
- Aha… - vos spėjo sumurmėti mergaitė, apsidžiaugusi, kad koledžo draugas pasiūlė dalyką, kurį ji išties yra pajėgi nuveikti. Jau norėjo žengti žingsnį į šalį, bet Sigurdas, atrodo, apsigalvojo, ir jai teliko vėl paimti į ranką ta nelemtą šaką, kuriai rudaplaukė pradėjo jausti kuo nuoširdžiausią neapykantą.
- Palauk, aš pai… - pradėjo Deoiridh galvodama apie tai, kad ji labiau išsiterlioti kažin ar begali, o štai vaikinas buvo dar pusėtinai švarus. Deja, nespėjus nieko padaryti ar pasakyti atsitiko tai, ko gero, ir reikėjo laukti: Sigurdas drėbėsi tiesiai į tą mėšlo krūvą. Deoiridh persigandusi nušveitė tą pačią šaką į šalį ir nė nepastebėjo, kad ji įkrito į tą patį dumblą, tik dabar buvo taip toli, kad norint ją pasiekti tektų itin smagiai pasibraidžioti.
- Sigurdai? Tau viskas gerai? - išspaudė Deoiridh, ir tą pačią akimirką jos smegenis užpuolė dvi priešingos mintys: viena vertus, tai tikėtinai buvo pirmas kartas, kai ji į šviesiaplaukį kreipėsi vardu. Kita vertus, klausimas buvo toks siaubingai nelogiškas, kad pasidarė tiesiog gėda. Argi nėra akivaizdu, kad vaikinui, įdribusiam į purvo klaną, nėra viskas gerai? O ji, užuot kaip višta stypsojusi ir spoksojusi, turėtų ištiesti pagalbos ranką! Galiausiai pavyko atsitokėti, tad mergaitė prisiartino prie islando ir atsargiai suėmė jam už kojos. Pabandė tempti iš purvo, tačiau jis buvo gerokai per sunkus. Velniai griebtų tą jo trimetrinį ūgį… Įsidrąsinusi Deoiridh čiupo Sigurdo ranką, ir taip sekėsi šiek tiek geriau. Rudaplaukė įsivaizdavo, kad atrodo tiesiog apgailėtinai, tačiau pagaliau islando galva atsidūrė ant pusėtinai sausos žemės.
- Juk sakiau, kad galiu įlipti, ir taip esu purvina… - sumurmėjo rudaplaukė, nors ir pati sau pripažino: tikėjosi, kad Sigurdas to neišgirdo. Deoiridh atsitūpė šalia islando ir įsistebeilijo į jį. Neįsvaizdavo, ką reikėtų daryti dabar: kaip padėti vaikinui dar labiau visko nesugadinant? Ir kaip padėti jam taip, kad pačiai nebūtų be proto baisu? Rudaplaukė atsargiai nuvalė purvą nuo šviesiaplaukio veido ir ilgokai žvelgė į jį. Kažkodėl norėjosi Sigurdą apsikabinti ir taip parodyti jam, kad ji tebėra čia. Ji tokio vaikino nepaliks. Tai, žinoma, buvo pernelyg baisu, tad Deoiridh taip ir liko tiesiog spoksoti. Labai norėjosi iš kažkur susiveikti švaraus vandens, bet lietus nebuvo nusiteikęs bendradarbiauti.
- Aš nežinau, kaip tau padėti! - riktelėjo Deoiridh ir susmuko šalia. Buvo be proto gėda dėl šito nevėkšliškumo, bet ji nuoširdžiai nežinojo, ką daryti toliau. Nerimas, sumišęs su liūdesiu, pasklido po visą grifiukės kūną.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Iš per didelio (ir nereikalingo) susijaudinimo neišgirdo Deoiridh balso. O kas būtų buvę kitaip? Jie - tik apsikeitę vietomis: škotė, skęstanti purve ir islandas, greičiausiai besistengiantis ją išgelbėti. Buvo per daug purvo ausyse, nosyje - visur, kad būtų galima blaiviai galvoti. Gal tai vertė nebebandyti išsikapstyti iš neišbrendamos klampynės? Galbūt dar šiek tiek pasistengus Sigurdas būtų išlipęs? Deja, purvu užkrėstos smegenys bylojo, jog kiekviena ranka ir koja sveria bent po dešimt tonų, o plaučiai - nepajėgūs pagauti gurkšnio oro. Vis dėlto tarsi per miglą girdėjo grifės balsą, šaukiantį jį vardu. Bet šiaurietis neatsiliepė, kaip ir į jos gluminantį klausimą. Ar ji manęs nemato? O ar jai viskas gerai? Tokios paskutinės mintys švystelėjo temstančioje sąmonėje.
Tikriausiai plaukiojo su neoniniais kvadratais, maudėsi ledinėje jūroje ar šokinėjo drauge su žmogaus dydžio rožinėmis varlėmis, kai kažką pajuto. Tai nebuvo skausminga ir nemalonu, bet pasikartojantis jausmas pamažu padėjo atsigauti. Ne, jis kaskart keitėsi - atsirasdavo  bei užsibaigdavo vis kitoje vietoje. Ar čia mano veidas? Emocijos liko keistai užslopintos, nors jų trūkumo kol kas nejautė. Rodės, kvėpuoti tapo lengviau, nors plaučiuose išliko kažkokia bjauri masė, verčianti nenumaldomai kosėti. Skrandis įtartinai suburbuliavo. Vis dėlto kaip gera jausti kažką švelnaus. Vėl. Kol tai baigėsi. Vaikinas suglumo - nesuprato, kas vyksta, kai galiausiai beveik atsigavęs protas nusprendė atverti akis. Tam prireikė visų jėgų.
Pirmiausiai išvydo dangų, dabar šykštintį gaivinančio ir plaunančio lietaus. Tik tas vaizdas spėjo įstrigti mintyse, kai netoliese nuskambėjo pažįstamas balsas. Deoiridh? Sigurdas iš lėto prisiminė dienos įvykius ir pasuko galvą garso link. Visai šalia, nors pirštą ištiesk, sėdėjo jo gelbėtoja. Neabejojo tuo. Užplūdęs dėkingumas privertė praverti burną, bet joks žodis nebuvo ištartas. Vietoj to atsklido neaiškus gargaliavimas, įžiebęs baimės krislelį.  Žvilgsnis jau seniausiai buvo nuslydęs nuo škotės, darėsi vis blogiau, tad šviesiaplaukis pabandė virpėdamas pasikelti. Vaizdas išskydo. Jis ėmė stipriai kosėti lipniu purvu, kretėdamas visu išvargusiu savo kūnu.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Visa šita situacija vargino. Ji buvo pernelyg sudėtinga ir keista, kad Deoiridh galėtų viską blaiviai prisiminti. Galvoje viskas buvo taip susimaišę, kad mergaitė nebebūtų galėjusi pasakyti, kaip jie atsidūrė šioje duobėje. Atrodė, kad jiedu čia įslydo prieš gerą šimtmetį, ir visą tą laiką bando išsikapanoti. Deja, kuo toliau, tuo toks variantas atrodė mažiau tikėtinas, mat dabar Sigurdas, kuris vos prieš akimirką buvo stačias ir ganėtinai švarus, dabar drybsojo visas purvinas ir neatrodė nusiteikęs parodyti gyvybės ženklų.
Sulig ta mintimi islandas pasuko galvą, ir Deoiridh net atsiduso iš palengvėjimo. Tik dabar suprato, kaip bijojo, kad galėjo suskubti per vėlai, kad galėjo būti per silpna, kad galėjo bandydama vaikiną išgelbėti jam tik pakenkti, kad… Visa laimė, koledžo draugas buvo gyvas ir, kaip labai tikėjosi Deoiridh, sveikas. Dėl šito ji nebuvo tikra, nes islandas nieko nepasakė, o netrukus pradėjo skleisti itin gąsdinančius garsus. Rudaplaukė pajuto kylančią paniką, bet nieko negalėjo padaryti - ji nė neįsivaizdavo, kaip galėtų padėti Sigurdui. Kaip nors parodyk man, ko iš manęs reikia, prašau! mintyse maldavo grifiukė, bet garsiai nebesakė nieko.
Pastaruoju metu prie vaikino šnekėti itin nesisekė, tad nutarė, kad geriau nė nebandyti. Ypač dabar, kai jiedu papuolė į rimtą bėdą. Reikėjo gelbėtis, o ne gėdytis savo kvailų pasisakymų.
- Sigurdai! - neištvėrė Deoiridh, kai vaikinas pradėjo spjaudytis purvais. Karštligiškai apsižvalgiusi ji tikėjosi pastebėti kokį nors lapą, paslaugiai pririnkusį lietaus vandens. Deja, atrodė, kad duobės, o gal ir viso uždraustojo miško, gyventojai buvo susimokę prieš juos. Situacija atrodė visiškai ne išeities.
Deoiridh pasičiupinėjo Grifų Gūžtos kaklaraištį ir suprato, kad jis turėtų būti kiek švaresnis nei likę jos drabužiai. Skubiai jį nusirišo ir pabandė nušluostyti naujai atsiradusį purvą nuo Sigurdo veido. Mergaitė kuo puikiausiai žinojo nesugebėsianti jo pakelti, o ir bandyti apversti buvo baisu: ji nebuvo tikra, kad nepaleis vaikino iš rankų netinkamiausiu momentu. Ko ko, o dar labiau išmaudyti jo purve tikrai nesinorėjo.
Visa šita situacija visai kaip mūsų bendravimas… ne itin džiuginančią išvadą priėjo rudaplaukė, bet suprato, kad taip ir yra: neaišku, nuo ko viskas prasidėjo, ir dar neaiškiau, kokia situacija dabar.
Įsidrąsinusi Deoiridh įsitaisė visai šalia Sigurdo ir atsargiai užmetė jo ranką sau ant pečių. Kelias akimirkas kaupėsi ir galiausiai pabandė atsistoti.
- Aš tavęs nepakelsiu… - tyliai sumurmėjo ji, bet vis tiek atkakliai stojosi. Atrodė, kad gal netgi ir pasiseks, bet būdama jau beveik stačia rudaplaukė neišlaikė pusiausvyros, paleido vaikiną ir galiausiai uždribo tiesiai ant jo.
Lietus ir vėl sustiprėjo, bet paguoda iš to buvo menka: akivaizdu, kad norint nusiprausti reikės daug daugiau vandens nei kelių lietaus lašų.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Ausys pagavo kažką panašaus į palengvėjimo atodūsį. Ties Deoiridh veidu trumpam užsilaikęs žvilgsnis tą išreikštą emociją tik patvirtino. Protas sugebėjo pateikti vieną vienintelę reakciją, kurios, deja, Sigurdui nebuvo lemta įvykdyti. Šlykštūs ir erzinantys purvo gumulai lipo gerkle - vertė jais kuo greičiau atsikratyti. Bet net šioks toks pasikėlimas, kad jis neapspjaudytų savęs, reikalavo milžiniškų pastangų. Rankos neklausė, galva tarsi veikė atskirai nuo kūno. Netikėtas škotės šūksnis taip pat nepagerino situacijos - jis šiek tiek išsiblaškė, kiek tai buvo įmanoma be perstojo tampomam kosulių. Net jokios išganingos minties nebuvo, tik troškimas išvaryti visas bjaurastis iš savęs. Kai pagaliau galėjo truputį laisviau kvėpuoti, islandas leido sau atsigulti, net užsimerkti, nekreipdamas dėmesio į aplinkinį pasaulį.
Žiupsnis juoko, skraidanti karvė ir… žaliuojantys debesys... Jis pamiršo šalia sėdinčią škotę, tačiau ką jai ir sakyti, jei liežuvis sunkiai apsiverčia, o smegenys atsisako bendradarbiauti bei ima klaidžioti savais keliais? Atsiminęs ketino bent praverti akis, kad nebeverstų grifės jaudintis, kai staiga ant veido kažkas nusileido. Neatpažintas daiktas nepasižymėjo didele švara, bet jis nebuvo tai, kas neseniai privertė atsipeikėti. Reikės paklausti, kas ten buvo... Kai galėsiu. Tokia vieniša mintis perskrodė spėjusią nusistovėti tylą. Deja, kol kas daugiau jokių pagyvėjimo ženklų nebuvo. Vis dėlto, vaikinas sugebėjo suprasti, kad tas kažkas elgėsi panašiai: neleido grįžti į tamsą ir žadino smalsumą. Nors šįkart nebuvo malonu - dabar norėjosi kuo greičiau nutraukti šį procesą. Todėl nenuostabu, kad Sigurdas netrukus atsimerkė, paskutinę akimirką pamatydamas neaiškios medžiagos kampą. Galvai grįžtant į savo vėžes iš lėto atėjo suvokimas, jog Deoiridh juo rūpinosi tarsi ką tik atpylusiu kūdikiu. Islandas pasijautė nesmagiai, nors, tiesą sakant, širdies gilumoje nustebo - kodėl ji tai darė? Juk dar pora minučių, ir šiaurietis greičiausiai būtų pats viską atlikęs. Greičiausiai. Iš tikrųjų abejojo, ar turėjo tiek jėgų. Tačiau vos tik apie tai susimąstė, viena suglebusi ranka pakilo prieš jo valią, tiksliau, buvo pakelta.
Po kelių akimirkų vaikinas susivokė keliamas į viršų. Nejaugi ji mano, kad aš išstovėsiu? Geriau jau pasodintų.
-Nereikia... - pabandė išspausti jis, bet pasigirdo tik duslus švokštimas.
Kadangi koledžo draugė nė nemanė pasiduoti, tai įkvėpė pasitikėjimo savimi ir privertė šiek tiek pakrutinti kojas. Neaišku, ar jos ir buvo incidento kaltininkės, kad mokinė prarado pusiausvyrą ir netikėtai užgriuvo ant Sigurdo, mat laikas galvojimui kažkur prašapo. Vietoj to su trenksmu grįžo jausmai - nebeprislopinti, ryškūs, tarsi gimę iš naujo, aštrūs tartum stiklo šukės. Jis pradėjo žiopčioti kaip žuvis lyg plaučiuose būtų pritrūkę oro ir galutinai pravėrė akis - vien tam, kad susidurtų su rudaplaukės žvilgsniu.
Širdį nelaiku nutvilkė prisiminimai apie magijos istorijos pamoką, todėl grifas nedelsdamas pasistengė jų atsikratyti, palikdamas tik maloniai dilgčiojantį jaudulį. Vedamas krūtinę raižančio impulso apglėbė ją. Mintyse tvirtino sau, jog tai daro iš nenoro, kad mergina nusiridentų itin klampaus purvo pusėn, kur jis prieš kelias minutes vos nenuskendo. Aukštaūgis iš tiesų visai netroško, jog ji patirtų tą patį: bejėgiškumą, miglotą aplinkos suvokimą ir šlykštų purvo pojūtį kūne. Akimirką tarp mokinių tvyrojo sunkiai nusakoma (galbūt nejauki) tyla.
-A...Ačiū, kad mane išgelbėjai. - trūkčiojamai sušnibždėjo Deoiridh tiesiai į ausį, nes abejojo, ar per sustiprėjusio liūties šniokštimą ji galėjo ką nors išgirsti. Kiek atsitraukus šviesiai mėlynos akys sužaižaravo lietaus lašų atspindžiuose.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Situacijos beviltiškumas tiesiog spaudė Deoiridh prie žemės. Ji nebeturėjo jėgų daryti iš viso nieko, o čia reikėjo traukti Sigurdą iš purvo, stengtis neįdribti pačiai ir dėl kažkokių niekam nesuprantamų priežasčių buvo tiesiog būtina islandą dar ir pastatyti ant kojų. Rudaplaukei bebandant įgyvendinti pastarąją misiją vaikinas kažką pasakė (ar bent jau bandė pasakyti), bet ji buvo pernelyg užsiėmusi, kad ką nors išgirstų.
Deja, tai nepadėjo misijos įgyvendinti, ir jau netrukus abu mokiniai vėl gulėjo purve. Tiksliau, Deoiridh gulėjo ant Sigurdo, bet ir pati nebūtų pasakiusi, kuri vieta jai būtų priimtinesnė. Dabartinė lokacija kėlė labai jau keistą ir nejaukų jausmą, bet argi būtų maloniau gulėti purve?.. Gal jau nustok galvoti tokias nesąmones, o pradėk suktis iš situacijos? griežtai paklausė savęs Deoiridh, nors nė neįsivaizdavo, ką dar galėtų padaryti. Ko gero, reikės tiesiog leisti Sigurdui pailsėti ir atsistoti pačiam. Iš viso, kur buvo jos protas?! Argi ji tikėjosi pakelsianti daug aukštesnį už save vaikiną? Na ir kvaila tu…
Rudaplaukė jau norėjo atsargiai atsitraukti, kai pajuto, kaip Sigurdas ją apglėbia. Situacijos absurdiškume gal tai ir nebuvo labai keista, bet Deoiridh vis tiek sustingo. Ji bandė suprasti, kaip jaučiasi, bet tai buvo labai sudėtinga. Neįsivaizdavo, ar reikia ką nors sakyti, ar palikti viską… Likimui? Į tokias filosofijas grifiukė leistis nenorėjo ir, laimei, neprireikė: Sigurdas prabilo. Balsas buvo vos girdimas, bet ne tai sutrikdė Deoiridh. Sutrikdė tai, kas buvo pasakyta. Mergaitė nesijautė nieko padariusi. Kur ten: per ją jiedu atsidūrė šitoje duobėje (nors ji neprisiminė, nuo ko viskas prasidėjo), o dabar bandydama kvailai pakelti islandą tikriausiai skaudžiai ant jo nudribo… Ar reikėjo griauti didvyriškumo įvaizdį, kurį sukūrė pats vaikinas? Kad ir kaip nesinorėjo to daryti, Deoiridh negalėjo leisti jam manyti, kad ji yra kažkokia situacijos herojė.
- Nieko nepadariau, nebent viską pabloginau, - sumurmėjo mergaitė ir nusuko akis. Ko gero, galų gale reikėjo išlaisvinti Sigurdą iš naštos, tad rudaplaukė atsargiai koja susirado sausesnį žemės plotelį ir vikriai atsistojo. Tik dabar suprato pametusi šaką, kuri turėjo tapti jų išsigelbėjimo įrankiu. Ir jis dar sako, kad aš jį išgelbėjau?..
Deoiridh žvalgėsi po purvyną ir atkakliai bandė sugalvoti, ką reikėtų daryti dabar. Deja, jokia išganinga ar ne tokia išganinga mintis į galvą neatėjo. Sunkus atodūsis paliko mergaitės lūpas ir ji vėl atsisuko į koledžo draugą. Panašu, kad mąstyti ir vėl teks jam. Buvo apmaudu ir gėda, bet grifiukė nieko negalėjo padaryti. Po kurio laiko šį nuotykį prisiminti bus smagu, bet dabar iki smagumo buvo labai toli. Kada nors papasakosi apie krečiamas išdaigas savo vaikams mintyse nuskambėjo Matthew pasakyta frazė. Ji buvo tokia nepatogi, kad Deoiridh vos nenusivertė atgal į purvą. Herbologas kartais tikrai nusišnekėdavo. Tiesa, dabar reikėjo galvoti ne apie Matthew ar… vaikus, o apie būdą pagaliau iš čia ištrūkti.
- Esi daug protingesnis už mane, - kuo ramiau pratarė Deoiridh tikėdamasi, kad Sigurdas nepastebės minčių audros, siaučiančios jos galvoje. - Labai tikiuosi, kad turi idėjų, kaip iš čia išsinešdinti, nes mano galva, - šituo klausimu, - yra visiškai tuščia.
Rudaplaukė atsargiai žvelgė į islando pusę, bet buvo pasiruošusi bet kurią akimirką nusukti akis: įtarė, kad dar vieno žvilgsnių susidūrimo ji neištvertų.