[Ariella Annė Brown]

Žana išgirdusi mergaitės Olivios atsakymą pagalvojo - na ir mergaitė, nežiūri kur eina, kaip taip įmanoma? Tačiau tik pasakė:
 - Na, supratau. Vis gi tave reikia ištraukti, tiesa?
Profesorė šiek tiek išsigandusi pasitaisė savo juodą lyg anglis žieminę mantiją ir tarė:
 - Kadangi esu kerėjimo profesorė imuosi iniciatyvos. Galiu išburti virvę arba pakelti Olivia ir elnią su „Winggardium Leviosa“ kerais. Tiesą sakant pagalvojus būtų patogiau išburti virvę, nes su „Winggardium Leviosa“kerais bus tiesiog labai sunku kelti gal toną sveriantį padarą. Taip pat traukiant virvę galima naudoti visų gyvų burtininkų, kurie čia yra jėgas, o „Winggardium Leviosa“ kerais kelti reiks tik vienai personai.
Profesorė paėmė savo iš guobos pagamintą lazdelę, kurioje buvo fenikso plunksna ir pratarė burtažodį:
- Na va ir atsirado dešimties metrų smėlinės spalvos, stora virvė, o dabar metas kibti prie darbo. Už manęs stok tu, Vovere, po to Martin, Ryan, tada atronomijos profesorė ir, kai pasakysiu trys, traukiame Olivią, kuri turi pririšti ir elnią kartu ir įsikibti į šią virvę.
Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė Žana sužiūrėjo ar visi mokiniai ir profesorė stovi savoje vietoje, ir tada suskaičiavo lyg trijų ir pradėjo traukti. Tikiuosi, kad kokia nors pirmakursė nestovi rankų sudėjusi - galvojo Žana, betraukdama virvę.
Po keliolikos minučių burtažodžio pagalba Olivia, Christina ir elnias buvo ištraukti.
 - Ar tik čia ne Kalėdų Senelio elnias, vardu Pikčiurna?

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Ištarusi kerėjimo profesorė burtažodį, atsirado virvė. Kristina buvo kaip niekad laiminga, buvo laiminga, kad nebebus šitoje duobėje ir, kad elnias bus laisvas. Mergaitė net nepažiūrėjusi ar Olivia kibo už virvės, stengėsi kuo greičiau dingti iš šio purvyno. Išlipusi pirmakursė sušaukė:
- Taip! Jums pavyko! O tu elniuk, būk atsargus, pala, pala čia gi Pikčiūrna! Atleisk man, kad tavęs nepažinau.
Iš viso džiaugsmo Kristina strikinėjo ir jautėsi labai linksma. Bet vienintelis liūdnas dalykas buvo tai jog elniukas pradėjo kosėti sausainiais, o Kristina vis dar čiaudėti blizgučiais.
- O jeigu blizgučiais įmanoma užsikrėsti? Tai nesiartinkite prie manęs..
Mokinė pradėjo liūdėti ir stengėsi galvoti kokius nors burtažodžius pagydančius kosulį, arba kaip reikia be burtažodžių pagyti nuo blizgučių čiaudėjimo. Kristina niekaip negalėjo atsiminti, nors apie burtažodžius nuo blizgučių čiaudėjimo ji žinojo. Mergaitė atsisėdo ant kelmo kuris buvo miške ir vos neverkė, labiau jai rūpėjo ar elnias išgyvens nei tai jog ji čiaudėjo kažkokiais blizgučiais. Bet tai tuomet ir Olivia čiaudo blizgučiais?? Apgalvojusi viską Kristina nusprendė, kad reiktų paklausti Žanos dėl tokių dalykų juk ji kerėjimo profesorė, gal apie tai žinos.

[Martin Grant]

Martin'as visiškai nesuprato kas vyko prie duobės, aplink jį buvo tik pasimetę žmonės, kurie lyg iš žemės dygo ir kai kurie tikriausiai net nežinojo atsakymo į jo užduotą klausimą, nes jautėsi taip pat. Kaip bebūtų, į jį atsakė ta mergina, kuri stovėjo duobėje šalia elnio. Pagal jos atsakymą jis susidarė nuomonę, kad visi kiti žmonės susirinkę prie duobės yra tik atsitiktinumas, o ji duobėje tik per žioplumą, neskaitant to, ji vis tiek sugebėjo patraukti Martin akį.
Viskas vyko itin greitai, negana to, dar grifų gūžtos mokinė kažkokiu būdu sugebėjo įkirsti į duobę prie elnio ir Olivios. Žinoma. Nereikalinga vyšnia ant torto. Švilpis visą tą laiką stovėjo kaip stulpas ir tylėjo, klausėsi ką kalba kiti ir nieko nedarė, nes buvo per daug kvailas sumąstyti kažką naudingo, kas padėtų padaryti kažką gero. Viskas pasikeitė, kai kerėjimo profesorė davė rimtą ir veiksmingą nurodymą išgelbėti nelaimėlius. Martin, tik nepasidaryk gėdos, išlaisvink visas jėgas ir tapk didvyriu.
Nelaimėliams ir gelbėtojams pasiruošus traukimui, profesorei suskaičiavus iki trijų, švilpis stovėdamas už Vovėrės traukė virvę atiduodamas visas savos jėgas. Viskas nors ir po didelių kančių, tačiau pavyko. Visi buvo ištraukti iš duobės, tačiau neatrodė itin sveiki. Neskaitant fakto, kad švilpis galimai traukdamas pasitempę kažkokį peties raumenį, elnias atrodė tikrai ligotas, kosėjo sausainiais, čiaudėjo kaip ir mokinė Christina blizgučiais, tik viena Olivia, atrodė sveika. Tačiau tai jam pasirodė įtartiną, tad jiis vis tiek nepastebimai nusliūkino prie jos sužinoti ar ji sveika.
- Tau viskas gerai? Nesusižeidei niekur? Nereikia pagalbos?-Paklausė Martin'as kiek įmanoma storesniu ir rimtesniu balsu, tačiau nenorėjo sukelti niekam įtarimų, kad mergina jam patinka, todėl greit sumąstęs ką sakyti, tarė:
Kaip manot, koks tai galėtų būti virusas? Jeigu jis mirtinas, tai mes greit visi išsivartysim, nes čiaudi ne tik elnias. Mums reikia plano, kaip jį įveikti ar sustabdyti. Kažkas turit idėjų?
Pasiteiravęs gan kvailo klausimo, Martin'as atsisuko į merginą ir pamerkęs jai akį laukė jos atsakymo. Aš tikrai gausiu iš delno per veidą.

[Ryan Jones]

- Kai jus ištrauksim, aš apžiūrėsiu elnią. O jūs pačios nesusižeidėt? - paklausė magizoologas stebėdamas visus. Staiga profesorė ėmėsi iniciatyvos ir išbūrė virvę bei juos sustatė. Jones prie virvės galo dar pririšo ir granianą, kad šis patrauktų stipriau. Greitai mergaitės su elniu jau buvo ištrauktos iš duobės. Ryan laikėsi dviejų metrų atstumo nuo jų, kadangi nežinojo kas yra elniui.
- Taip, čia Kalėdų Senelio elnias, kuris sužeistas ir gali būti, kad serga, - pasakė švilpis rimtai. Tada švilpis pamatė, kad elnias čiaudi blizgučiais ir kosėja sausainiai. Ryan'as greitai permėtė savo prisiminimus ir prisiminė, kad apie šį virusą skaitė vienoje senoje knygoje esančioje namuose. Nežinia ar ten tikrai buvo tikri dalykai, bet dabar panašu, kad tikri.
- Tai Žerligė. Ūmi virusinė liga, kuri labai greitai užkrėčiama. Dažniausiai pasireiškia Kalėdų Seneliui ar jo elniams, elfams ir panašiai. Simptomai kosėjimas sausainiais ir čiaudėjimas blizgučiais. Tai pat nesmarkus karščiavimas. Virusui negalima leisti įsismarkauti, kitaip jo aukų bus neįmanoma išgelbėti. Viską skaičiau knygoje, ten buvo rašoma ir apie vaistus, tuoj prisiminsiu, - pasakė rimtai pilkaplaukis. Jis ėmė mąstyti ir galiausiai prisiminė. - Trinti eglės spygliai maišyti su šiek tiek ištirpdyto sniego. Dar reikia šermukšnio uogų, - tarė švilpis ir ėmė ieškoti ingredientų vaistams. Eglės spyglių rado gana greitai, sniego žinoma irgi, bet didžiausia problema buvo, kad šermukšnio uogų visiškai nebebuvo. Galiausiai švilpis surado uogų kekę ant vieno ir tolimiausių krūmų. Greitai grįžo prie kompanijos. Tada ėmė gaminti vaistus. Viską trynė kažkokiame lapelyje, lazdelės galu. Po kelių akimirkų vaistai buvo paruošti.
- Kiekviena turit paimti ir išgerti po šiek tiek, o Pikčiurnai sugirdysiu aš, - pasakė berniukas rimtai, o tada ėmė artintis prie elnės. Ištiesė ranką, kad elnė ją pauostytų. Jai jį prisileidus sugirdė vaistus, o likutį dėl visą ko sugėrė pats.
- Panašu, kad pavyko, - tyliai tarė su plačia šypsena ir džiaugsmu matomu veide.

[Ariella Annė Brown]

Profesorė buvo sužavėta būsimojo magizoologo darbu ir tarė:
 - Šaunuolis, Ryan, tikrai galėsi būti puikus magizoologas.
Žana greitai paėmė augalo mišinio ir dėl viso pikta įsikišo į burną. Atsarga gėdos nedaro - priminė sau Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė.
Po kelių minučių Mokslinčė peržvelgė visus, kurie turėjo išgerti vaistus, o prisiminusi Christiną prakalbo:
 - Granger, tau geriau nueiti pas panelę Pomfri į ligoninės sparną, vis gi nesinori, kad būtų dar blogiau, tiesa? Tą patį siūlau padaryti ir Oliviai, o visus kitus kviečiu ateiti pas mane į kabinetą arbatos, kavos ar kakavos atsigerti, kadangi jūs man labai padėjote.
Profesorė dar priėjo paglostyti švelnų Pikčiurnos kailiuką ir su mokiniais ėjo link savo kabineto, kur ji visus su mielu noru pavaišins ko tik užsigeis.
 - Kaip puiku, kad viskas grįžo į savas vėžias, tiesa? -pasakė kerėjimo profesorė Žana.

[Olivia Eier]

- Ne, aš nesusižeidžiau, o Christina, atrodo, kosi blizgučiais, - atsakė švilpė į Ryan klausimą.
Kai atsirado virvė ir ji jai buvo numesta, Olivia čiupo ir pririšo prie elnio kojos. Pati įsikibo ir į elnią, ir į virvę. Šiaip ne taip jie kilo duobės šlaitu. Elnias pats šiek tiek tipeno, palengvindamas darbą Hogvartso mokiniams ir mokytojams. Galiausiai Olivia jau stovėjo su visais prie duobės krašto. Dabar liko tik vienas galvosūkis - kaip išgydyti elnią nuo šios keistos... Ligos? 
Tada prie jos priėjo Martin'as - metais už Olivią vyresnis švilpis ir pasiteiravo, ar ji nesusižeidė. Mergina jau norėjo atsakyti, kad viskas gerai, bet tada Martin pamerkė jai akį. Olivia truputį susigėdusi droviai nusišypsojo.
- Man viskas gerai, nieko nesusižeidžiau, - pasakė švilpė. - Dėkui, kad paklausei, - dar kartelį droviai nusišypsojo.
Tada Ryan apžiūrėjo elnią ir netrukus surado visokių ingredientų vaistams. Olivia tiesiog stovėjo ir žiūrėjo. Jai jau pradėjo darytis šalta ir norėjo grįžti greičiau į pilį. Ketvirtakursis sutrynė ir pagamino vaistus, kurių gavo ir Olivia. Ji nurijo keisto skonio masę. Šiek tiek susiraukė, nes vaistai buvo aitroki. Bet tikėjosi, kad tai padės jai nesusirgti šia liga, nors prie elnio ji buvo tikrai labai arti. Ant tos minties ji ėmė ir sučiaudėjo. Visiškai taip pat kaip elnias ir Christina - blizgučiais. Kerėjimo profesorė pasiūlė ir jai nueiti pas madam Pomfri. Žinoma, penkiolikmetei pasidarė šiek tiek liūdna, kad negalės išgerti arbatos kartu su visais, bet jai ir visiems kitiems taip bus ramiau.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Išgėrusi Ryan'o pagamintus vaistus, Kristina iš karto pasijuto daug geriau, ir elniukas buvo sveikas. Viskas pagaliau baigėsi, elnias sveikas Kristina ir Olivia galima sakyti, kad irgi sveikos. Mokinė baisiai nenorėjo į ligoninės sparną, bet reikėjo kaip ir sakė kerėjimo profesorė, kad nebūtų blogiau. Grifų gūžtos pirmakursė turėjo savo kuprinėje morkų, jas nešėsi elniukui pavaišinti kai jam pagerės. Mergaitė ištiesė ranką Pikčiurnai ir davė kelias morkas. Elnias buvo patenkintas ir linksmai kramsnojo morkas. Grįžus viskam į vėžias, Kristina užsidėjo kuprinę, paglostė mieląjį elniuką ir atsisveikino su pagalbininkais.
- Sudie Ryan, ačiū už vaistą, iki Martin, Vovere, Vile ir Žana, o mes Olivia, eime į ligoninės sparną.
Atsisveikinus Kristina ėjo visa patenkinta link Hogvartso ir labai tikėjosi jog daugiau nepasikartos jokių elnių problemų. Pagaliau viskas baigėsi, gyvūnėlis sveikas.

[Martin Grant]

Martin'as greit sulaukė merginos atsakymo, kad jai viskas gerai, tačiau negavo jokio rimto ženklo, išskyrus drovios šypsenos, kad jai jis patinka. Bent per veidą negavau.
Galvodamas apie Olivią ir jos reakciją atsakant į klausimą, vaikinas tuo pačiu metu klausėsi ir stebėjo Ryan, kuris atrodė kaip ekspertas. Jis veikė labai greitai, žinojo ką daro ir jau po keleto akimirkų stovėjo trindamas ingredientus. Vaistai nuo jo tariamos žėrligės buvo paruošti taip pat greitai, kaip ir reikiamų ingredientų radimas.
-Ryan, bet tu tikras šios srities ekspertas. Tikiuosi, kad viskas pavyko ir ligoniai pasveiks nuo šios keistos ligos. - Pasakė švilpis visiems ligoniams išgėrus Ryan'o sutrintą masę.
Kai kerėjimo profesorė pasiūlė eiti kartu su ja arbatos, švilpis į tą idėją žvelgė kiek priešiškai, nes jis norėjo palydėti Olivią, kad galėtų ją geriau pažinti. Žinoma, jis taip pat norėjo grįžti į savo lovą lyg nieko nebūtų nutikę, tačiau net ir ne itin norėdamas nusekė profesorę, tikėdamasis, kad ji bent pasiūlys skanios arbatos. Tikiuosi, kad šios dienos nuotykiai jau baigėsi.

[Magdelė]

 Vilė, nelaukdama atsakymo, nudūmė prie vieno elniuko. Jis gulėjo ant samanų visiškai pailpęs. Susirūpinusi mergina prisiminė, kaip panašų sužeistą elnią gydė pas senelį Bruno. Todėl atsargiai ėmė kartoti veiksmų, darytų tada seką: Atsargiai apčiupinėjo gyvūno kūnelį, tikrindama kur jam skauda. Elnias suraukė nosį, kai Vilė palietė jam kaklo šoną.
 Atsargiai pražiodžiusi gyvūną, mergina pamatė žaizdą, dėmes ar kažką kito nesuprantamo gerklėje. Savaime aišku, skaudėjo. Ji dabar galėjo padaryti vieną vienintelį dalyką kiek apmalšinantį skausmą - sutaisyti arba duoti elniui Ferilės žiedlapių esencijos.
 Iš krepšio išdsitraukusi visad nešiojamą vaistų ir gėralų rinkinį, katilą ir būtiniausias eliksyrų medžagas, mergina greitosiomis sutaisė šį nuovirą - sutrynė žiedlapius, užpylė verdančiu vandeniu, užlašino ant žaizdų ir palaukė. Šios kiek užsitraukė ir Vilė lengviau atsikvėpė. Pakvietusi Žaną, tarė:
 - Padariau ką galėjau. Jo gerklėje buvo kažkas panašaus į žaizdas, taigi užlašinau Ferilės nuoviro. Ką daryti toliau?

[Amira Martin]

  Šeštadienio rytas prasidėjo nuostabiai. Rikas pažadino šeimininkę ir pats snūduriavo laukdamas kol Noelė susiruoš. Marso sakalas buvo idealus gyvūnas, mat primindavo viską užmaršiai švilpei. Kaštonplaukė tingiai išsiropštė iš lovos ir apsirengusi pakvietė Riką. Pusryčiai visada buvo nuostabiausia dienos dalis, nes nuo jų prasidėdavo kiekviena diena. Pirmakursė pateko į Didžiąją salę ne iškart. Vos išėjusi iš Švilpynės bendrojo kambario Angelica pasuko netinkama linkme. Ačiū Odinui (ar šį kartą Rikui), kad ji apsigalvojo ir apsisukusi nuėjo reikiamu keliu. Pusryčių metas praėjo sklandžiai, mėlynakė pavalgė ir pabendravo su bendrakoledžiais. Veiklos čia, Hogvartse, buvo nemažai. Ypač pirmo kurso mokinei. Tačiau mergaitę viliojo Uždraustasis miškas. Jai buvo smalsu pasižiūrėti kas ten tokio, kad šis vadinasi uždraustuoju. Juk nieko blogo nenutiks vieną kartą apsilankius draudžiamoje vietoje? Sakalas nekomentavo jos pasirinkimo. Turbūt ir pačiam buvo įdomu kas tame miške. Todėl Noelė neskubėdama po pusryčių nužingsniavo miško link. Jis visai neatrodė baisus. Medžiai kaip medžiai. Kas ten galėtų tokio būti, kad jis uždraustas? nevalinga mintis atsirado vienuolikmetės galvoje. Žinoma, ji jau žinojo, kad šiame miške yra magiškų gyvūnų... ar bent gali tokių būti, nes ji neprisiminė kažką apie mišką kalbant. Vis tik jai neatrodė, kad čia bus baisuoklių.
  Juk magiški gyvūnai sutikti iki šiol buvo tokie mieli! Ypač brunis Skersiniame skersgatvyje, kurio Noelė labai norėtų. Bet tas mažas ropliukas toks brangus! Reikės taupyti pinigus dar tada įsiminė ir stengiasi nepamiršti. Prieš įeidama į mišką, pačioje šio pamiškėje patikrino dėl visą ko ar turi burtų lazdelę. Šios neaptiko, bet į pilį grįžti vien dėl lazdelės tingėjo. Apsieis kuo puikiausiai ir be jos. Jeigu ką, rėks. Ją tikrai kas nors išgirsti turėtų.
  Kaip ir manė, miškas tikrai nebuvo toks baisus. Ir gyvūnų čia kol kas nesimatė. Aplink iš gyvūnų tebuvo pats marso sakalas, tvirtai įsikibęs į mergaitės piršinėtą ranką. Jo nagai buvo tikrai aštrūs ir ant dešinės rankos buvo likę randai nuo to laiko, kai skersiniame skersgatvyje paukštis nusprendė įsikibti į naujos šeimininkės ranką. Noelė ėjo žvalgydamasi. Žiūrėjo viršun, priekyn ir į šonus, tačiau tik ne po kojomis. Netrukus priėjusi miško vidurį kaštonplaukė įgriuvo į duobę.
  - Auč! - šūktelėjo ji nuo netikėtumo ir nuo skausmo apatinėje kūno dalyje, - kas per velniava? - apsižvalgė nesuprasdama kur atsidūrė. Ar tai duobė? sutriko švilpė. Be reikalo nepasiėmė savo burtų lazdelės. Niekas jos čia neieškos. Tą suvokusi ji net apsiverkė. Kaip jai dabar iš čia išlipti? Hogvartse šitiek mokinių, vieno profesoriai tikrai nepasiges.

[Evelina Džonson]

Evelina šeštadienio rytą tikrai labai norėjo pamiegoti. Namų darbus galėjo padaryti vakare ar net sekmadienį. Jai tereikia daugiau miego. Tačiau apie jį sunkiai tegalėjai pasvajoti. Augintinis fenekas Morfis tol šokinėjo ant šeimininkės, kol galiausai ši apsisprendė jau geriau eiti nei būti užpulta, dėl savo miego, tokio mielo padaro kaip fenekas. Na ką, ar taip, ar taip pusryčiai Didžiojoje salėje jau prasidėjo, o jei neičia tektu laukt pietų. Evelina išėjo drauge su Morfiu kadangi iškarto po pusryčių salėje ketino eiti pasivaikčioti. jei jau savaitgalis ir graži diena reikia tuo pasinaudoti. Stalai Didžiojoje salėje buvo  nukrauti valgių kuriuos pagamino namų elfai. Pavalgiusi grifiukė negaišo laiko ir iš karto išėjo į lauką. Diena nebuvo šalta. morfis irgi nusekė paskui Evelina. Jis mėgo pasivaikščiojimus ir neketino jų praleisti. O, dar ir šeimininkė niekur neskuba... Mergaitė pirmiasuai ketino eiti link ežero, bet jai tas maršrutas jau buvo atsibodęs. Gal link Uždraustojo miško?.. Juk aš eisiu tik pamiškę. Juk nieko blogo... Evelina nusprendė surizikuoti ir apeiti kelis kart Uždraustąjį mišką. Grifiukė ėjo paskui Morfi, tačiau jį pasukdavo teisinga linkme, nes jis vis norėjo prie ežero.
- Morfi, čionai. Mes einame link miško! - pasakė ji kai fenekas jau rimtai apsisuko ir norėjo eiti prie ežero. Jis pažvelgė į šeimininkę keistu žvilgsniu, bet galiausai patraukė paskui ją.
Po keliolikos minučių jie pasiekė mišką. Jis buvo tankus, bet neatrodė taip jau baisiai. Evelina pažvelgė į medžių viršūnes ir jau norėjo eiti. Bet staiga Morfis nėrė į mišką.
- Morfi! - sušuko Evelina. Bet jis jau buvo nurūkęs. Tikriasuai pamanė, kad eisime vidun... Nagi, Morfi... Mergaitė neapsisprendė ką daryti. Eiti?.. Neiti?.. Gal net geriau būtu buvę eiti prie ežero. - O, nagi!
Evelina dar kartą nesėkmingai pabandė įžvelgti augintinį. Na, viskas. Arba prarasiu jį amžiams, arba būsiu išmesta... Evelina apsidairė. Atrodo aplinkui nieko nebuvo. Jeigu bėgsiu, gal niekas nepastebės?.. Bet miškę galiu jo nerasti ir net bėgimas nueis per niek. Ir pagaliau pasisprendusi ji įbėgo. Pabėgėjusi kelias minutes pamatė labai keistą reginį. Ar tai duobė? Iš kur ji čia?.. Evelina norėjo prieiti arčiau. Gal joje yra Morfis?.. bet kol kas nedrįso.

[Amira Martin]

Kam šovė į galvą iškąsti miške duobę, kurią sunku pastebėti? Siaubas! Rudų plaukų savininkė vis dar sėdėjo. Nežinojo, ką turėtų dabar daryti. Šaukti? Ar kas nors išgirs ją tokioje vietoje? Angelica pravirko. Jai buvo labai skaudu, kad ji pateko čionai. Dabar ji negalės lankyti pamokų. Negalės grįžti namo. Ji daugiau niekada nepamatys mamos, tėčio ir Islos. Mergaitė valėsi ašaras ir verkė. Veidas jau buvo paraudęs nuo santykio su rūbais. Bet kam dabar rūpėjo kaip atrodo pirmakursė?! Jos niekas daugiau niekada nepamatys. Ji mirs. Galbūt net liks vaiduokliu. Švilpė nenorėjo būti vaiduokliu. Ji per jauna palikti šį nuostabų, neištyrinėtą pasaulį. Kiek daug ji dar turėtų pamatyti! Tiek vietovių, gyvūnų, augalų. Mąstant apie tai ašaros nesustodamos tekėjo paraudusiais mėlynakės skruostais.
Ji tebuvo vaikas. Kvailas, mažas, nesubrendęs vaikas. Kuris norėjo gyventi. Bet pasaulis mėgsta krėsti pokštus, nepriklausomai nuo to esi jaunas ar senas. Žiaurus.. Dievas, Likimas, Gyvenimas? Kaip bepavadinsi, reikš tą patį. Rankovės buvo permirkusios ašaromis. Bandanti nurimti Noelė net nustebo turinti pakankamai ašarų sušlapinti taip rankoves. Turėčiau pabandyti iš čia išlipti nusprendė nepasiduoti. Ji gyvens. Ilgai ir laimingai. Gyvenimas turėtų būti pasaka, o ne košmaras. Ir ji tai įrodys.
Atsistojo ir apsižvalgė. Duobė buvo per gili, kad ji galėtų pati išlipti. Lazdelės po ranka irgi neturėjo. Reikės rankomis sau kelią kapstyti, gal iki vakaro ir grįš į pilį. Tačiau vos nusprendus elgtis naudingai, įvyko kai kas netikėto. Tiesiai į pirmakursės rankas įšoko lapė! Ne, ne lapė. Kažkoks kitas gyvūnas. Pasižiūrėjusi į žvėrelio veidelį atpažino, kad tai fenekas.
- Ką tu čia veiki, - sušnabždėjo, nesuprasdama kodėl kažkieno augintinis šiame miške, - ar tu pasimetei, mažyli? - kuriam laikui pamirštas Rikas perspėjo Angelicą apie netoliese esantį žmogų, - ei, ar čia kas nors yra? - Šūktelėjo ji, tikėdamasi, kad čia esantis burtininkas ar burtininkė neišsigąs jos ir nenurūks į pilį skanduoti, kad čia vaidenasi šmėklos.
- Aš įkritau į duobę. Ar gali man padėti? - tarė, tikėdamasi, kad nepažįstamas mokinys ar mokytojas padės jai iš čia išlipti. Arba bent pakvies pagalbą iš pilies. Kad ir kas įvyks, faktas lieka faktu. Ją išgelbės. Jos nepaliks čia. Nebent tas hogietis pats abejingumas ir apsisukęs nueis savo keliais. Bet Harper apie tai dabar net nedrįso pagalvoti. Ji tikėjo kitkuo.

[Evelina Džonson]

Evelina ėjo dairydamasi po mišką. Jis buvo begalo šiurpus. Atrodė, kad neįmanoma jog toks užaugtu bent per kelis amžius. O gal jis ir neužaugo per tiek laiko? Gal čia buvo nuo dar seniau nei mergaitė manė? Evelina dabar apie tai galvojo mažiausai. Jai tik norėjosi rasti savo augintinį ir nešdintis iš miško. Viena priežastis kodėl iš čia norėjo dingti tai buvo pats miškas. Šiurpus ir nieko gero nežadantys medžiai dabar gaubė visas grifiukės "puses". Evelina kuo toliau tuo labiau artėjo prei paslaptingosios duobės. Gal Morfis ir buvo ten? O, gal ir ne. O, jei tai kokie nors šio tylaus ir paslaptingo miško spąstai? Ji kvėpavo vis neramiau. Nenutuokė kas galėtu slypėti toje gylumoje. Toje tamsoje, paslaptyje ir visuose kituose siaubinguose dalykuose viename. O, gal visai nesiaubinguose? Gal tik keistais ir nepripažintais vadinamais dalykais? Mergaitė turėjo tiek klausimų. Bet jiems dabar nebuvo laiko. Evelinos viduje kovojo daimė ir augintinio dievinimas. Juk fenekai tokie mieli ir brangūs... O, duobė tokia gyli ir siaubina... (jai taip atrodė). Galiausiai Evelina jau buvo benusprendžianti pabėgėti toliau ir gal ten rasti feneką. Bet tą akimirką pasigirdo žodžiai, kurių Evelina beveik negirdėjo ir nesuprato nuo duobės aido. Evelina suraukė antakius bandydama suprasti žodžių reikšmę. Ji norėjo sušukti, bet gerklę užspaudė nesuprantamas gniutulas, kuris arba dėl jos pačios neleido jai prakalbėti, arba tik trukdė padėti. Evelina įsiklausė atidžiau. Tai buvo lyg pagalbos šauksmas. Ji vis dar negalėjo suprasti pačių žodžių, bet jai pasivaideno (o, gal ir ne), kad išgirdo žodį "padėkite". Grifiukė žaidiškai apsisprendė. Ji nepaliks to kas įkrito bėdoje. Gyliai įkvėpusi atsiklaupė ant šaltos miško aslos. Persisvėrė per duobės kraštą. Ji greit apėjo ją akimis. Šalta, šlapia ir šleikštu - štai kaip turėjo jaustis tas kuris įkrito į ją. Evelina nusipurtė. Duobė iš ties buvo gan gili. Paskui jos akys nuslydo per visą drėgną žemę ir sustojo ties maždaug pirmo kurso mokinę. Evelina akimirką žvelgė į mergaitę, poto greit prakalbo.
- Labas, - tai buvo ne kokia pradži ir grifiukė suprato, kad tirkai neatrodo panaši į kokią didvirę kuri išgeldės nepažįstamąją. - Aš tau padės... pasistengsiu padėti, - nutesė. Negalėjo pažadėti besąligiškės pagalbos, nors to ir norėjo. Norėjo paklausti kaip mergaitė čia pateko, bet tam nebuvo laiko. Evelina nebežynojo ką dar pasakyti. Jos lūpos judėjo netardamos žodžių. Nežynojo ką dabar daryti. Buvo visai pamiršusi lazdelę.
- Taip... Na, gerai... Aš... - neturėjo žodžių. Ką man daryti?!

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Tai buvo niekuo neypatinga diena. Tos pačios pamokos, tie patys profesoriai, ta pati pasikėlusi Daniela Kravitz, kuriai ant veido Deoiridh taip ir neužšoko. Pasibaigus paskutinei pamokai grifiukė išėjo iš pilies ir patraukė prie ežero. Nė pati nepastebėjo, kaip atsidūrė prie to paties medžio, prie kurio paskutinį kartą susitiko su Sigurdu. Vos tik tai suprato, galvą ir vėl pradėjo kankinti tie patys klausimai: kas juos sieja? Ar islandas yra jos draugas? Ak, ir kodėl Sabrina nieko negali patarti šiais tokiais sudėtingais klausimais?..
Deoiridh nespėjo ilgiau pamąstyti, kai pradėjo lyti. Iš pradžių atrodė, kad lietus nebus stiprus, tad mergaitė nekreipė dėmesio. Vis tik ilgainiui jis taip sustiprėjo, kad net ir varlės pavidale atviroje vietoje būti nebuvo labai malonu. Deoiridh susimažino kojų skaičių iki dviejų ir nuskuodė Uždraustojo miško link. Tiesą sakant, nežinojo, kodėl pasirinko ne pilį, o mišką. Nenori, kad kai kas tave pastebėtų tokią šlapią vištą visiškai neprašyta mintis atėjo į galvą. Rudaplaukė pati jos išsigando ir skubiai apsižvalgė, tarsi mintį būtų galima pamatyti. Nepanašu, kad aplinkui buvo mokinių, o toks variantas animagei visiškai tiko. Dabar tereikėjo išlaukti lietaus pabaigos ir pareiti į pilį. O ten tikėtis, kad kai kas nepasipainios kelyje, kol išdžiūsi. Deoiridh stipriai papurtė galvą tarsi bandydama atsikratyti tokių nepatogių minčių. Kaži kaip reaguotų, jeigu vis dėlto pamatytų nejučia susimąstė rudaplaukė. Dar kartą stipriai papurčiusi galvą ji nuėjo gilyn į mišką. Nebuvo galima sau leisti tiek apie tai galvoti, tiesiog būtina nukreipti mintis kur nors kitur. Deoiridh bandė galvoti apie Matthew, apie tai, kad per Kalėdų atostogas galės keliauti namo, kad herbologas tikriausiai ką nors padovanos. Spėjo susimąstyti apie tai, kad ir pati turbūt turėtų parūpinti kokią dovaną. Deja, tai buvo tik itin nesėkmingas bandymas kovoti su mintimis. Netrukus jos sugrįžo prie to, ką jai pasakys Sigurdas, jeigu pastebės visą šlapią. Nieko! O jeigu ką nors ir pasakys, kodėl man tai turi rūpėti?! bandė įtikinti save rudaplaukė, deja, tai nebuvo taip paprasta.
Paskutinę akimirką supratusi, kad atsidūrė prie kažkokios duobės, sustojo. Laimei, laiku. Apsižvalgiusi suprato, kad tai yra ta pati duobė, į kurią prieš kurį laiką įvirto su ta bjaurybe Daniela Kravitz. Vis tiek užšoksiu jai ant veido! su pasitenkinimu nusprendė Deoiridh. Atsirėmė į netoliese buvusį medį ir pradėjo laukti, kol baigsis lietus.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Kokia nesąmonė ta herbologija... Pagalvojo Sigurdas, niūriai pažvelgdamas į apsiniaukusį dangų. Visą popietę bastytis po pievą ieškant kažkokio nupiepusio rudeninio augalo? Ką profesorius sau galvojo? Vos tik nuskambėjo tokia mintis, jis prisiminė ryšį tarp Matthew ir Deoiridh bei sutrikęs stabtelėjo.  Bet juk šiaurietis buvo pasipiktinęs mokytoju, uždavusiu nepatinkantį namų darbą, o ne žmogumi, globojančiu grifę. Vis dėlto tai privertė gana giliai susimąstyti.
Koja už kojos pliumpinant link pievelės, islandas svarstė, ar pagarba Matthew nesumažėjo. Greičiausiai ne, nes jį pirmesnį drįso apkabinti Deoiridh. Tačiau ši pasirodžiusi priežastis taip pat nieko gero nedavė - nežymiai paraudę skruostai rodė, kad mintys persikėlė kitur. Tiesą sakant, vaikinas galvojo, ar yra tikimybė ją šiandien susitikti. Bet net nespėjus prieiti prie išvados, ant nosies kaptelėjo kažkas šalto. Jis atitokęs žvilgtelėjo aukštyn ir... akimirksniu permirko patekęs po tikru vandens kriokliu.
-Šūdas! - sumurmėjo, nubraukdamas peršlapusius plaukus atgal ir stengdamasis kažką įžiūrėti pro lietaus sieną. Sigurdas nesidairė sau po kojomis, tad nepastebėjo stovįs pievos viduryje, visai netoli ieškomo augalo. Tačiau ne tai dabar buvo svarbu. Vėliau bus galima kaltinti save išsigandus paprastos liūties.
Ilgai nekvaršinęs sau galvos pasileido miško link - pasirodyti pilyje nebuvo gera mintis. O ir nesinorėjo girdėti draugiškai pašaipaus Mjorniro, kuris kaip tyčia patingėjo pranešti apie subjursiantį orą. Vis dėlto mintis stypsoti pamiškėje laukiant liūties pabaigos nežavėjo. Todėl šiaurietis neoriai nusičiaudėjęs pradingo tankmėje ir lengviau atsiduso. Kažin kas viliojo traukti toliau… Tad nenuostabu, kad truputį apsižvalgęs jis nukulniavo gilyn.
Tvyranti beveik netrikdoma tyla vertė išsitraukti lazdelę ir ruoštis nematomam pavojui, bet islandas nepasidavė baimei. Netrukus apgaulingą ramybę praplėšė ritmingas kanopų dundesys. Grifas sumišęs pakėlė žvilgsnį ir vos nenuvirto iš netikėtumo: priekyje risnojo testralis. Taip, tikras, ne pasąmonės sukurtas vaizdinys, kuris tarsi laukė, kol vaikinas seks paskui jį. Tikrumo dėlei dar pasitrynė akis - taip seniai buvo matęs šią būtybę. Kas čia darosi? Paklausė savęs, nors nebuvo duota laiko atsakyti - arklį primenantis gyvūnas pradingo krūmuose.
-Ei, palauk! - šūktelėjo jis, o galvoje akimirksniu prabėgo praeiti susitikimai su testraliu. Sekti paskui atrodė savaime aišku, nors žvėris negalėjo atsakyti į rūpimus klausimus.
Reikėjo skubėti, nes ilgos kojos šiuo atveju neteikė daug pranašumo. Smalsumas neleido sustoti bei teikė jėgų. Užsimiršo ir lietus, ir Deoiridh, ir augalas, dėl kurio Sigurdas buvo išėjęs į lauką. Tamsiam pavidalui eilinį kartą pradingus tarp medžių, jis ėmė bėgti. Staiga išniręs iš tankmės matė jau kitame proskynos krašte stovintį testralį. Kodėl jis manęs nepalaukia? Nemaloniai smilktelėjo širdyje, bet mokinys tik paspartino žingsnį ir…
Dusliai šūktelėjęs šiaurietis tik paskutinę sekundę nusitvėrė duobės krašto. Giliai alsuodamas pabandė kita ranka tą patį padaryti, bet iš pradžių nesėkmingai, nes trukdė įkyrus lietus. Galiausiai pavyko, tačiau prarado nemažai jėgų. Jis nežinojo, į kokią vietą pateko, todėl rodėsi, kad reikia žūtbūt iš čia išsikapstyti.
-Daugiau niekada nesivysiu to prakeikto testralio… - suniurzgė, o tada vėl garsiai nusičiaudėjo.