[Liucija Andersson]

 Buvo smagu vėl matyti Heidi gyvą ir sveiką, mat, išėjusi iš vaikų namų, Liucija ne kartą buvo susimąsčiusi, kaip sekasi jos draugei. Pamačiusi dar vieną Marso sakalą, baltaplaukė nustebo pajutusi Eliko susidomėjimą. Atrodė, kad net žmonės galėtų pajusti įdėmų jos žvilgsnį tiriantį tos pačios rūšies atstovą. Sakalė, purptelėjo ant šakos, tarsi kviesdama Reuben prisijungti.
 Girdėdama, kad Heidi ištrūko iš vaikų namų ir turi tikrus namus, Liucija nuoširdžiai džiaugėsi - niekam nelinkėjo net užeiti į tą neviltimi dvokiantį pastatą. Žinoma, ji tikėjosi, kad klastuolės globėjas žymiai geresnis nei jos buvęs. Bet, deja, jausmas, kad kažkas negerai ar yra nuo jos slepiama paaštrėjo vos Heidi baigė kalbėti ir dabar nemaloniai rangėsi po merginos oda. Nejaukiai šyptelėjusi, Liucija nukreipė žvilgsnį į mišką.
-Ak, gali būti. Turbūt pameni Amnetą, kuris mane pasiėmė? Na, gera žinia, kad negyvenu su juo. Dabar apsigyvenau pas Hayato, poetą tatuiruočių meistrą, kurio salonas ir namai čia pat, Kiauliasodyje. Jis mane išmokė kurti eilėraščius!-šypsodamasi pasakojo baltaplaukė, bet nepraėjus keistam jausmui vėl surimtėjo.- Heidi, kokie ten keisti įvykiai pas tave? Nenori pasipasakoti?
 Mėlynos akys įsistebeilijo į žalsvas akis. Ir štai, vėl tas keistas jausmas, tarsi bedugnė mintyse, kurios iki šiol čia nebuvo.

[Heidi Mollson]

  Heidi traukė miško takeliu, apsiausto kišenėje nešdamasi krištolinį buteliuką, kurį gavo po to, kai atliko antrąją Burtų trikovės turnyro užduotį. Rūkas ir kiti dalykai vykstantys šio viduje, nieko mergaitei nesakė, kas ją vertė mąstyti dar labiau, norint išsiaiškinti ką buvo bandoma paslėpti. Nors jaunoji vampyrė, jau po pirmojo karto, kai reikėjo mąstyti, žinojo, kad su mįslių minimu jai nekas, tačiau ir šį kartą, tai stengėsi išsiaiškinti savomis jėgomis, žinodama, kad to nepavyks padaryti.
  Miškas tamsiaplaukę ramino. Medžių ošimas, paukščių čiulbėjimas klastuolę verste vertė pamiršti tai, apie ką ji galvojo, prieš keletą minučių. Heidi džiaugėsi, kad pagaliau atrado ramią vietą, kurioje galėtų mąstyti apie ką nori ir kada nori. Buvo kiek keistoka, kad mergaitė anksčiau nesugebėjo suprasti, kad miškas yra geriausia vieta atlikti mąstymams, nesvarbu ar jie tau sekasi ar nesiseka. Šioji vietovė beveik pilnai supo Hogvartso pilies teritoriją, tačiau jaunajai vampyrei, ją atrasti prireikė net gi kelių savaičių.
  Tamsiaplaukė nusuko nuo per mišką einančio keliuko ir patraukė link pavėsinės, įsikūrusios miške. Šis iš medžio pastatytas statinys, per metus buvo sukaupęs daug prisiminimų, iš kurių keletas buvo ir klastuolės. Buvo kiek liūdna prisiminti juos,  tačiau Heidi neleido liūdesiui apimti jos ir su mintimis, susijusiomis su krištolinio buteliuko turiniu, įėjo į vidų, jeigu tai iš viso buvo galima laikyti vidumi.
  Mergaitė dar kartą per tą pačią dieną, ėmė mąstyti apie tai. Vienas iš spėjimų buvo tai, kad penkiolikmečių laukia užduotis, rūko ar į jį panašaus dalyko pripildytoje vietoje. Tai nelabai skambėjo kaip Burtininkų trikovės turnyro dalykas, tačiau visada reikėjo būti pasiruošus, kad ir tokiems kvailiems dalykams, kaip šis. Juk negalėjai žinoti, ką sumanys organizatoriai su savo protingomis ir (ne)didelėmis galvomis. Ypač žinant tai, kad jie bandė nunuodyti penktakursius nuodais, kurie nebuvo nurodyti net hilerėms. Įdomu ar jos bent žinojo ką būtų turėjusios mums duoti, jeigu nebūtume sugebėję išsivirti priešnuodžio ir sukristume prie katilo, beveik be gyvybės ženklų? Tai buvo įdomus klausimas ir tikrai vertas pamąstymo, tačiau jaunoji vampyrė nenorėjo tuo užsiimti, o ypač dabar ir tiesiog pabandė susikaupti ties bandymu kažką sugalvoti su trečiąja ir jaunuolių laukiančia užduotimi. Nors tamsiaplaukė ir nujautė, kad artėjantis išbandymas bus žymiai sudėtingesnis už buvusius, tačiau dėl keistų priežasčių, dėl to per daug nesijaudino.

[Ryan Jones]

Jones vis dar stebėjosi savo sėkme praeitoje užduotyje. Jis nesuprato kaip sugebėjo išsigelbėti laiku ir nenumirti. Juk prieš trolius kovoti nelabai sugebėjo(na, jis tiesiog liko kiek sužeistas, bet ne tai svarbiausia, jis bent gyvas liko).
Jo rankose visą dieną buvo buteliukas, kurį jis gavo po praeitos užduoties. Tas keistas rūkas esantis jame kartais ramindavo vaikiną, bet dažniausiai sukelia tik dar daugiau nerimo dėl kitos užduoties. O kas jei jie kovos su kokia nors pabaisa rūke? Juk bus sunku kažką įmatyti ir tada jie tikrai neišsigelbės. O jei neišsigelbės mirs...Nors neišsigelbėti gali tik Ryan. Heidi, berniuko nuomone daug geriau sugebėjo vykdyti užduotis nei švilpis. Jones pavardės savininkas išleido tylų atodūsį ir žingsniavo kažkur neaišku kur. Tikėjosi, kad ši vieta padės jam išsiaiškinti ką nors apie buteliuką ar rūką jame. O jei ir neišsiaiškins, tikėjosi surasti ką nors kas jam padės tai padaryti. Kokį vyresnį mokinį, profesorių ar šiaip kokią būtybę... Na, nedraugiškos būtybės rasti jis nenorėjo, bet norėjo rasti kokią draugišką būtybę, kuri jam padėtų, o ne jį užmuštų. Na, jis galėtų bėgti gana greitai, kadangi koja jau sugijusi, bet būtybės vis tiek galingesnės ir matyt greitesnės nei jis. Juk jis tik penkiolikmetis magizoologas, kuris nesugebėjo likti nesužeistas kovodamas su troliu.
Rudaplaukio lūpas paliko dar vienas atodūsis. Taip eidamas ir dūsaudamas jis pasiekė kažkokią it pavėsinę. Buvo keista tai, kad ši pavėsinė buvo kažkur viduryje miško. Bet galbūt tai buvo kažkoks ženklas pasiūstas vaikinui iš viršaus? It jam būtų liepta ateiti į šią vietą. Galbūt čia aš surasiu atsakymus, kurių man taip reikia. Gal čia aš rasiu pagalbą ir sugebėsiu sužinoti kas manęs laukia sekančioje užduotyje? pamąstė vaikinukas įeidamas į pavėsinę. Čia jis pamatė Heidi. Savo kaip ir priešininkę. Bet švilpis nelaikė jos prieše. Tiesiog jiems dažnai tekdavo kovoti vienam prieš kitą.
- Labas, - tyliai ištarė rudaakis pasitvarkydamas savo susivėlusius nuo vėjo plaukus ir žvelgdamas į mergaitę. Manė, kad gal mergina netyčia žinos ką apie užduotį, bet kol kas nieko neklausė. Tylėjo žiūrėdamas į ją ir jos buteliuką. Jam toptelėjo viena mintis, kad buteliukus sujungus kažkas įvyktų. Deja, Ryan vardo savininkas iš karto atmetė šią idėją. Ji baisiai kvaila. Plius ką buteliukai galėtų padaryti jei jie būtų sujungti? Tikriausiai nieko. Jaunasis magizoologijos fanas eilinį kartą atsiduso ir paniro į apsmąstymus apie šią užduotį.

[Heidi Mollson]

  Tikriausiai viena iš priežasčių, kodėl paskutinė užduotis, Heidi neatrodė tokia sudėtinga, buvo tai, kad mergaitė jau žinojo, kad ir kaip daug mąstytų, jos nepavyktų išsiaiškinti. Tikriausiai net patys geriausi mąstytojai, pilnai nesugebėtų išsiaiškinti, ką reiškia buteliuke besimaišantys dalykai, tad jaunajai vampyrei, net nereikėjo pradėti savo apmąstymų, kurie ją būtų privedę prie visiškai kitos temos. Aišku, tamsiaplaukė buvo kažką šiek tiek pagalvojusi apie laukiančią užduotį, tačiau nei vienas iš tų dalykų, nebuvo susijęs su jos atlikimu. Klastuolė spėjo, kad užduotis gali vykti pelkėje. Iki tokio spėjimo privedė tai, kad inde maišėsi rūkas, kas buvo būdinga vietovėms, kuriose vyravo vandens telkiniai. Aišku tai galėjo būti visiškai klaidingas spėjimas, tačiau vienaip ar kitaip, jis nelabai ką pakeitė, kadangi Heidi abejojo, kad vietovė turės įtakos, laukiančiai užduočiai. Na nebent organizatoriai sumanys į ją įkišti magiškus ir pavojingus gyvūnus, kurie galėjo išgyventi tik vienoje geografinėje zonoje, kas būtų daug ką pakeitę.
  Pabudusi iš galvoje siautėjančių minčių, kurios kūrė vaizdus, kaip mergaitė patenka į būtybių spąstus ir yra nužudoma, šioji nusipurtė, nepatenkinta sava vaizduote. Kažkur toliau pasigirdo šlamesys, tad jaunoji vampyrė ėmė dairytis aplinkui, ieškodama šio garso skleidimo kaltininko, tačiau per medžius nieko nesimatė, tad teko laukti, kol šis prisiartins arčiau pavėsinės, jeigu tai iš viso planavo daryti. Nepraėjo daug laiko, kai įėjime pasirodė Ryan. Priešininkas ar draugas? Šiuo atveju švilpis buvo ir tas, ir tas, nors tamsiaplaukė abejojo, kad jį taip būtų galima vadinti. Juk ji su juo nekonkuravo, tačiau ir labai draugiškų santykių neturėjo tarpusavyje. Tikriausiai vaikinas taip pat kaip ji, norėjo dingti ir praleisti paskutinę užduotį, tačiau noras nenuvilti koledžo juos laikė turnyre.
  -Sveikas, -pasisveikino klastuolė, greitai nužvelgdama juodaplaukį, kuris neatrodė, kad planuotų sėstis. -Sėskis, -pakvietė Heidi.
  Tarp judviejų atsirado nemaloni tyla, kas nebuvo labai smagu, tad mergaitė pabandė sugalvoti dalyką, apie kurį šie galėtų pasikalbėti. Aišku vienas iš tokių galėjo būti jų laukianti užduotis, tačiau jaunajai vampyrei tai neatrodė kaip tinkama tema pokalbiams. Dar šiek tiek pagalvojusi ir neradusi geros pokalbių temos, tamsiaplaukė nusprendė, kad tokia turėtų sueiti ir galbūt išsiaiškins kažką daugiau kartu.
  -Sugalvojai kažką susijusio su šituo? -rodydama į buteliuką, paklausė klastuolė. -Aš manau, kad tai kažkaip susiję su pelkėmis, tačiau kuo labiau mąstau, tuo tai atrodo mažiau tikėtina. Tad net neįsivaizduoju kas tai galėtų būti, -savimi nusivilusio balsu, pratarė Heidi.

[Ryan Jones]

Ryan'as vartė buteliuką savo rankose. Tas buteliukas buvo keistas ir netgi atrodė, kad skleidžia kažkokią keistą energiją. Berniuko lūpas eilinį kartą paliko atodūsis. Tas rūkas buvo panašus į kažkokius dūmus, bet greičiausiai tai nebuvo kažkas degančio. Rudaplaukis pavėlė savo plaukus. Mąstė, kad gal esmė ne tame rūke, o buteliuke? Gal užduotyje bus kažkas su stiklu? Gal net pati vieta bus padaryta iš stiklo? O jei tai stiklinis labirintas? Deja, visos šios idėjos atrodė per daug neįtikėtinos, kad būtų tikros ir, kad galėtų išsipildyti.
Iš minčių Jones pažadino Heidi balsas. Ši kvietė sėstis. Berniukas prisėdo šalia, kiek drovėdamasis, ne per daug drąsiai. Tada pažvelgė į jos buteliuką. Šie, deja, nesiskyrė. Buvo identiški. It kokie dvyniai. Dėl šio dalyko berniukas vėl atsiduso. Tikėjosi, kad buteliukai bus skirtingi ir gal juos padėjus kartu ir panašiai įvyktų kažkas magiško, lyg užduotis pati atsiskleistų. Pati išduotų savo paslaptį ir taip palengvintų gyvenimą abiems penkiolikmečiams. Deja, tai buvo aišku, kad neįvyks. Švilpis įsiklausė Heidi jai pradėjus kalbėti. Pelkės, pelkės buvo gera idėja. Bet tai kas slepiasi jose tikrai nebuvo gerai. Juk ten gali būti ir furijų, ir basiliskų, ir šiaip vandeninių gyvūnų, kurie nebuvo draugiški.
- Aš nieko gero nesumąsčiau. Na, tik galvojau, kad gal reikia kreipti dėmesį į stiklą. Na, tai kvaila idėja. Šiaip, mąstymas apie pelkes geras. Bet tai kas slepiasi jose tikrai nedžiugina. Ten organizatoriai galėjo prileisti visokių gyvių, kuriems ta terpė puikiai tinka veistis, - pasakė sunkiai nurydamas seiles vaikinukas. Tada pamąstė ir jam šovė mintis. - Rūkas gali reikšti rytą, kadangi ryte dažnai susidaro rūkas. Tai galbūt užduotį atliksime ryte? O ryte viskas daug baisiau, - ištarė Jones paveldamas savo plaukus, kuriuos atrodo neseniai bandė tvarkytis. Jis nervinosi, labai nervinosi. Bijojo, kad jei nepasiruoš užduočiai, tikrai mirs darydamas ją. O jei mirs darydamas ją, jo gyvūnai numirs be jo. O to Švilpynės koledžo atstovas leisti  negalėjo. Juk jo gyvūnai negali likti be šeimininko. Jiems reikės naujų namų. Švilpis suprato, kad prieš užduotį informaciją apie kuprinę reikės perduoti kažkam.
- O jei mums reikia pažvelgti į viską kita prasme. Na, į šį rūką, buteliukus ir panašiai? - pamąstė rudų akių savininkas žvelgdamas į Heidi ir laukdamas ko nors iš jos. Kokio sutikimo ar kažko. Nors jo mintys ir buvo labai kvailos, jis vis tiek norėjo nors kažkokio trumpo atsakymo. Juk visi nori būti išklausyti.

[Heidi Mollson]

  Heidi mąstė, nors sėdėjimo ir vieno taško stebėjimo nebuvo galima taip pavadinti. Neaišku ko mergaitė tikėjosi iš medžių esančių priešais ir miško, tačiau kažkodėl atrodė, kad kuo ilgiau stebės medžius, tuo atsakymas apie užduotį ims labiau aiškėti. Aišku tai skambėjo kiek kvailokai, tačiau kaip sakoma, tikėk savimi ir pasieksi viską ką nori, nors dabar nuo jos nelabai kas priklausė, jeigu tikėjosi, kad medžiai kamiene išgraviruos žodžius, kuriuose atsispindės jų laukianti užduotis. Kažkodėl jaunajai vampyrei norėjosi šiuo savo mąstymu pasidalinti ir su Ryan, tačiau bijojo, kad ją palaikys kaip žmogų, kuriam trūksta proto ir tai bus vienintelės pokalbis, kurį jie turėjo ir turės keliasdešimt metų į priekį. O šito tamsiaplaukė nelabai norėjo.
  Klausydamasi švilpio idėjų, klastuolė bandė kažką sugalvoti susijusio su tuo, kadangi nujautė, kad geriausia būtų lipdyti užduotį istoriją kartu, negu turėti skirtingus variantus ir bandyti juos kažkaip sujungti. Vaikinui paminėjus baisybes, kurios jų gali laukti, Heidi nusipurtė, kai pati apie tai mąstė, tai atrodė geriau, negu tuomet, kai jos buvo paminėtos iš kitų lūpų. Tuomet galėdavai apkaltinti savo smegenis kvailumu, o dabar juk nevadinsi kito čempiono kvailu, kai šis tikriausiai atliko didesnį kiekį darbo, norėdamas išgyventi užduotis. Mergaitei kiek buvo gėda, kad pirmą užduotį atliko taip lengvai, jeigu ne Ryan, abejojo, kad būtų sugebėjusi tai padaryti.
  -Ryto idėja skamba gerai, tačiau mes užduotis ir taip atliekam ryto metu. Na nebent organizatoriai sumanė užduotį pradėti anksčiau, negu įprastai.
  Jaunoji vampyrė šiek tiek sugriovė vaikino idėjas, tačiau kitaip pokalbis negalėjo vystytis toliau. Švilpio mąstymas apie pažvelgimą iš kitos prasmės, patiko tamsiaplaukei, tačiau ji neįsivaizdavo iš kurios pusės ji žvelgia dabar, tad numanė, kad būtų sunku pažvelgti iš kitos. Klastuolė apsidairė, dar kartą tikėdamasi pamatyti medžiuose išraižytą atsakymą, tačiau nieko neradusi atsisuko į Ryan, o tuomet žvilgsnį nukreipė į šio buteliuką. Heidi nusivylimui, šiame esančios dujos maišėsi taip pat, kaip ir pas ją, tačiau kaip atrodė, jos šiek tiek atsilikdavo nuo jos buteliuke esančių. Nors tai nebuvo susiję su mergaitės sugalvota idėja, tačiau tai jai pakišo gerą mintį.
  -O kas, jeigu tai, kas bus užduotyje, bus netikra, kaip ir taurė, esanti viduje. Juk atidarius buteliuką ji tiesiog pranyksta. Aišku tai galima paaiškinti burtais, tačiau jeigu tai ir yra atsakymas? -jaunoji vampyrė buvo įsijautusi dėliodama mintis ir jas išsakydama Ryan, kad nepastebėjo, kaip jos ranka labai arti priartėjo prie šio veido, vos nesuduodama su stikliniu buteliuku. -Atsiprašau. Prižadu, nebandžiau užmušti, -nusijuokė tamsiaplaukė.
  Nors ir norėjo dar pabendrauti ir kažką išsiaiškinti šia tema, tačiau pajautė, kad kūne trūksta kraujo, kas reiškė, kad metas ieškoti vargšų gyvūnėlių.
  -Atleisk, bet turiu eiti. Reikia maitintis, -šiek tiek iškišdama dantukus, šyptelėjo Heidi, nebeslėpdama savo tapatybės, kadangi nujautė, kad šis tai jau žino. -Jeigu turėsi laiko, galėsim susitikti bibliotekoje šiandien vakare, gal turėsim geresnių idėjų.
  Pakildama iš vietos patraukė išėjimo link, prie jo grįžtelėdama atgal, sekundei pastebėdama švilpio reakciją į tai, kas ką tik įvyko.

[Ryan Jones]

Švilpis ir toliau mąstė. Nieko gero nesugalvojo. Neįsivaizdavo kas daugiau be to ką jau sugalvojo gali ten įvykti. Na, bet vyks kažkas įveikiamo, nesvarbu sunkiai įveikiamo ar ne. Nors, gali būti, kad organizatorių tikslas buvo juos nužudyti. Jei jų tikslas tikrai toks, tada matyt nei švilpis jei klastuolė nebaigs užduoties gyvi. Ryan tyliai atsiduso ir dar kartą pavartė buteliuką. Mąstė, kad gal reikia sudaužyti buteliuką ir tada kažkas gautųsi, bet bijojo tai padaryti. Juk jei sudaužys buteliuką tikrai nebeturės užuominos, o kai nebeturės užuominos negalės nieko išsiaiškinti. Rudaplaukis pasitvarkydamas savo plaukus išleido dar vieną trumpą atodūsį ir vėl nukreipė žvilgsnį į Heidi buteliuką. Ten vis dar buvo tas pats kaip ir jo buteliuke.
- Na, rytą turiu omenyje dar ankstesnį nei įprastai. Juk organizatoriai dažniausiai nori užklupti mus nepasiruošusius. Kartais man į galvą ateina net mintis, kad jie norėtų mus nužudyti, - nejaukiai nusijuokdamas ištarė rudų akių savininkas. Ši jo mintis buvo tikrai tragiškiausia iš visų kada nors šovusių į galvą minčių. Juk organizatoriai negalėtų norėti dviejų nekaltų penktakursių mirties. Jei jie jos tikrai norėtų tai būtų barabariška.
- Ši mintis gera. Gali būti, kad užduotyje viskas bus tik iliuzija iš kurios mums reikės pabėgti ar išsilaisvinti. Tai galėtų, kad ir būti kova su pačiu netikru savimi. Tokios kovos būna dažnai aprašomos knygose ir panašiai, tad organizatoriai galėjo pasinaudoti šia idėja, - tarė berniukas pritardamas mergaitės minčiai. Ji buvo daug daug logiškesnė nei visos jo mintys kartu sudėjusios. Jo mintys buvo lyg kokio apsirūkiusio žmogaus.
- O gal tie dūmai galės apsukti mums galvas, na, apsvaiginti? - sumurmėjo vis dar mąstydamas apie visus variantus, kuriuos jie turėjo. Deja, ši užuomina buvo labai kietas riešutėlis. Ji, gal net buvo sunkesnė už praėjusią užuominą. - Vis kas gerai, - pasakė švilpis nusijuokdamas, kadangi Heidi pamojavo jam buteliuku tiesiai priešais veidą. Jis žinojo, kad bent kol nevyksta užduotys Heidi negalėtų sužeisti jo. Apskritai jis abejojo ar Heidi iš viso galėtų jį sužeisti, kaip ir jis ją. Jie buvo it kokie draugai, bet nedraugai, kadangi be turnyrų nebendraudavo.
- Oh, maitintis, - tarė švilpis kiek nustebęs ir nužveldamas merginos dantis.Štai kodėl ji tokia greita pagalvojo. - Turėsiu, tad susitiksime ten, - pasakė berniukas ir išėjo iš pavėsinės. Gana sparčiu žingsniu pasileido eiti iki pilies. Nenorėjo netyčiomis ir pats tapti vampyrės užkandžiu.