0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaug
« Atsakymas #30 Prieš 7 metus »
Natalie tiesiog gulėjo padėjusi galvą vampyrui ant peties ir po truputį vėl ledėjo viduje. Toji staiga atverta žaizda turėjo būti uždaryta, niekam nebuvo valia prie jos liestis. „Vedęs... kelis metus... prieš tai daugel metų draugavęs...“ dėliojo faktus varnės smegenys. „Bet man tai nerūpi. Ne, tikrai nei kiek nerūpi.“ Įtikinėjo ji save. Natalie pasilenkė per jį ir pastatė tuščią puodelį ant spintelės šalia lovos. „Taša, tu vedusio vyro glėby! Kuris galbūt kaip tik ieško progos atkeršyti savo žmonai. Tu jam viską papasakojai, neprisirišk, nepasitikėk!“ klykė jos pirmūnės pasąmonė. „Man baisu.“ Atkirto jai Natalie ir vėl užėmė buvusią padėtį. Ji mąstė, kad naktis vis vien turi pabaigą, viskas turi pabaigą. Ir šiąnakt tebūnie ji dar pabus bailė, niekam tikusi, pasiduodanti silpnumui. Kai jis nubraukė auksaplaukei nuo skruosto ašarą, šalta oda paliesdamas karštą ašarą, Natalie vėl nustebo, kaip šiluma sąveikauja su šalčiu. Jo delnas buvo šaltas, bet šiltas. Šiltas savaip, nuo šilumos, kuri sklido iš jo gero vidaus. „Susitvarkysim.“ Jis pasakė: „Susitvarkysim.“ Mudu kartu, jis pasakė mes. „Kokie mes? Tu jis ir jo žmonikė?“ vėl pašaipiai prašneko visažinė pasąmonė. „Jo, su tavimi nepasvajosi.“ Atsiliepė jai Natalie ir nuvijo šalin vos spėjusias ją sušildyti mintis, tačiau Soreno žodžiai neišbluko. „Jis tiesiog jaučiasi skolingas ir nori padėti.“ Ramiai sudėliojo mintis slaugė ir prabilo.
-tu dėl tokio dalyko sielojies ir nebenori gyventi? Sorenai, tai yra gyvenimas, daugeliui šeimų nenusiseka. Jei ji taip elgiasi, reiškia iki galo tavęs nemyli, ir jei buvo vienas kartas, bus ir antras. Aš žinau, kad skauda, tačiau tu ne penkiolikmetis paauglys, puolantis į kilpą, nes be jos nėra gyvenimo. Vaikų neturit, reiškia jūsų šeimyninis ryšys daug silpnesnis. Neliūdėk dėl tokių dalykų. tiesiog pagalvok, jog ji tavęs neverta. Žinai, mano tėvai irgi susituokė iš meilės, tačiau po kiek laiko tėvas pradėjo gerti ir eiti per kitas moteris, abu jie buvo žiobarai. Galiausiai, kai man tebuvo dešimt metų, tėvas grįžo girtas, jiedu su motina susipyko ir jis ją subadė žirklėmis. Ruošiau virtuvėje vakarienę, pjausčiau salotas kai taip nutiko. Atlėkiau į svetainę išgirdusi mamos klyksmą, tačiau jau nieko nebegalėjau padėti. Akyse aptemo, ausyse pradėjo ūžti. Šokau į priekį ir suvariau peilį jam į krūtinę ligi kriaunų. – pasakodama savo antrąją gyvenimo paslaptį moteris sudrebėjo prisiminusi. – tada pabėgau iš ten bijodama policijos ir vaikų namų. Slapsčiausi, nusimagariojau iki velso, kur ir atskrido pelėda su laišku į Hogvartsą. Iš pradžių pamaniau, jog tai pokštas. Todėl be jokio lagamino nuėjau į Kings Kroso stotį ir paskui azietiškų bruožų mergaitę, tai buvo Čo, patraukiau perono link. Nepatikėjau, jog toks egzistuoja, tačiau jis egzistavo. Kai nuvykau į Hogvartsą profesorius Dumbldoras davė man pinigų, ir pagelbėjo susiperkant vadovėlius. Matai, nuo pat mažų dienų aš mačiau tokius vaizdus, tačiau tebesėdžiu čia, šalia tavęs, gyva. – Natalie baigė savo monologą ir nutilo, leisdama Sorenui įsiterpti. Tada palietė kitą, daug opesnę temą. – taip, Tomas Marvolas Ridlis gyvas, mes jį tebeturime. Tiesa, gyveno Haris ir tebegyvena ramiai, nors ir buvo Voldemorto horokrusas, tačiau nepamirškime, jog jis buvo saugojamas Lilės meilės kerų, o per Hogvartso mūšį uždraustajame miške nužudydamas Harį, tamsos valdovas nužudė tik horokrusą. Manoji mergaitė neturi tokios geros motinos, kuri ją apsaugotų, todėl ir nebėra jos. Aš nežinau jos pavardės, kadangi palikau ją prie vaiknamio durų. Taip, ji grifiukė, mačiau ją tik kartą, Hogvartso eksprese, sėdėjo viename kupe su mano sūnumi, jie draugai. Viskas ką įsiminiau, tai tebuvo tos didelęs tamsios akys, žvelgiančios šaltu, nevaikišku žvilgsniu. Gal kartais jas matei? Ar tai toji Riddle? Ar jis net savo pavardę susigrąžino? Mikalojus mergaitę tada traukinyje, kai vykome į mokyklą vadino Tris. Tris Riddle? Ar tai toks jos vardas? Ji iš to paties kurso kaip ir mano berniukas. – Natalie pabėrė von Sjuardui krūvą karštligiškų klausimų, ji norėjo išsiaiškinti koks jos mergaitės kūno vardas ir pavardė dabar, norėjo ją stebėti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Natalie Pierina Wright »
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #31 Prieš 7 metus »
Sorenas ramiai tebesėdėjo ant lovos krašto, šaldydamas Natalie. Iš tiesų kažkodėl buvo itin malonu vėl būti visiškai savim, o neprilakusiu eliksyrų, kurie kartais ir psichikai, ko gero, turėjo ne itin geros įtakos, bet pakeldavo kūno temperatūrą nuo nenormaliai vėsios iki žmogiškos. Aišku, žodį ,,nenormaliai" galima suprasti įvairiai, nors žmogiškoji sąmonė nesuteikia jam daug prasmių. Normalus yra tas, kuris yra kaip dauguma. Nenormalus - tas, kuris yra kaip mažuma. Šiuo atveju Sorenas, kaip profesorius, buvo nenormalus, nes buvo šaltakraujis, vampyras ir turėjo geltonas akis, bet kaip vampyras buvo labai normalus, na, tik išskyrus susilaikymą nuo žmogaus kraujo, mintant tik gyvūniškuoju, ir mėginimą išlaikyti amžinąsias vertybes. Žmonių, tarp kitko, amžinąsias vertybes. ,,Nors iš tiesų..." - ne vieną sykį savaisiais įsitikinimais abejojo Sorenas. ,,Kuo gi žmonių rasė yra tobulesnė už vampyrų, kad aš turėčiau sekti jų, o ne saviškių dogmomis?" Tik, aišku, vyras nėsyk ir neprisivertė ir nesiryžo nutraukti tiek metų puoselėtų savų taisyklių ir įpratimų, savo tradicijų. Juolab, kad joms atsirasti padėjo taip mylėtas senelis.
- Ooo, Natalie...- Sorenas pakraipė galvą, nebežinodamas, ką pasakyti.- Užjaučiu... Aš jau sakiau, kad mano rūpesčiai ir bėdos nė iš tolo taviškėms neprilygsta, bet tai, kad žmona išdavė, tėra ledkalnio viršūnė.- vyras kietai sučiaupė lūpas, vis dar abejodamas, kad prabilti garsiai yra gera mintis. Jis tiek daug viską slėpė ir tylėjo, kad kalbėti buvo netgi savotiškai kraupu, nors jis savęs nė iš tolo nelygino su Natalie. ,,Turėčiau viską toliau slėpti, Spaikai..." - kreipėsi mintyse į vorą, tupintį ant peties. Iš šio atsklido kita minčių gija: ,,Bet man ji patinka. Ji geras žmogus, Sorenai. Tik nebeprisicirkink vėl, ką?"
- Viskas kur kas sudėtingiau.- prabilo vampyras, dėliodamas mintis ir mėgindamas jas perdirbti į žmogui suprantamą kalbą. Jis papurtė galvą, tik kažką nuožmiai neigdamas ir pažvelgė į grindis tarsi jas svilindamas raudonakio iksmeno akių lazeriu.
- Viskas ne taip paprasta, Natalie...- tyliai pasakė jis. - Mes buvom dar jauni, tik bebaigiantys Hogvartsą, buvo Išleistuvių renginys, aš dar angliškai gerai nemokėjau...
Sorenas atsiduso, prisimindamas balkoną, prisimindamas kišeninį peiliuką, skausmą krumpliuose ir visose gyslose.
- Žinai, didžiąją savo vaikystės ir jaunystės dalį praleidžiau su seneliu. Jis irgi buvo vampyras, ir tėvas buvo. Bet tėvas dirbo auroru... na, bet neesmė. Senelis man dažnai kartodavo, kad mūsų amžinas gyvenimas nėra vien dovana, bet ir prakeiksmas, nors kad tai išvis ne dovana, ir juolab ne tokia, kurią galėtum dovanoti Kalėdų ar vestuvių proga...- Sorenas staigiai iškvėpė orą.- Deja, šitą baisią dovaną išleistuvių proga, vos, turbūt poros metų draugystės proga, padovanojau Gabriellai. Turbūt nesupranti, taip?
Sorenas susiraukė tarsi nuo didelio skausmo, kurį kėlė prisiminimai, lyg čia pat, prieš akis, įvykstantys ir pasikartojantys. Skyrėsi tik tai, kad vyras jau žinojo, kaip viskas baigsis.
- Pavertimas - netrumpa, sudėtinga apeiga. Per jį abu - ir žmogus, ir vampyras, jaučia skausmą. Žmogui išgyventi ir pavirsti kitu šansas yra labai mažas, labai... Ir... Na, vampyras padalija savo ne sielą, o tą, kaip tu sakei, šviesos spindulėlį į dvi dalis, ir vieną krauju perleidžia žmogui, o šis savo ruožtu per apeigą lyg ir netenka sielos, bet gauna visą amžinybę, kol jo nenužudo,- Sorenas vėl kiek patylėjo, nervingai persibraukė ranka per plaukus ir per kaklą. - Ir maždaug po dvidešimties metų tokio bendravimo, ir juolab, žinojimo, kad ji turi dalelę manęs, ir mano kraujo... Labai nesmagu ją prarasti. Supratau, kad padariau klaidą.- vampyras nurijo seilę, laukdamas slaugės komentaro. Kalbėjo atvirai, ir tikėjosi, kad ji supras... nors spėjo, kad sulauks ir sarkastiškų pasišaipymų.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #32 Prieš 7 metus »
Natalie klausėsi vampyro pasakojimo stebėdama jo raudonų akių žvilgsnį. Moterei patiko raudonos jo akys, šiuo metu žadančios jai tobulą apsaugą. „Gabriella...“ nutęsė ji mintyse. „Hmmm... niekada neduočiau tokio vardo savo vaikui, juo labiau nenorėčiau tokio nešioti pati, jis skamba tarsi mergaitės iš meksikietiškų serialų. Panašu, jog ir toji Gabriella iš ten pat.“ Nataša nusprendė įjunkti savo sarkazmą, kad šiek tiek prablaškyti liūdną tylumą, kurioje jau ėmė skambėti nakties gaudesys, nešdamas švelnų liūdesį gramzdinantį į melancholijos platybes. O ji nenorėjo ten skendėti, tik ne dabar, tik ne šitam šaltam glėby. „O kas yra šaltis? Gal tai ir yra meilė?“ nusišypsojusi ji ištiesė ranką link Soreno plaukų, ketindama juos paglostyti, tačiau paskutinę akimirką staigiai nuleido ranką iki vyro peties ir paglostė tupintį vorą. Priversdama profesorių suglumti.
-Sveikas Spaikai, tikiuosi tavo šeimininkas nesupyks, jeigu mudu kokių dvidešimt minučių paflirtuosime, na, nes dvidešimt metų aš deja neturiu, tada būčiau sena sena senuuutė ir tau nebepatikčiau žinoma, o po tų minučių aš žinoma pasinersiu į meilės svaigulį su tavo šeimininku, bet tu nurimk, taigi čia viskas normalu, tikroje meilėje taip ir turi būti. – kalbėjo ji vorui su šiokiu tokiu rusišku akcentu, jog kandžiau skambėtų. Natalie motina buvo rusė, todėl šio meno ir kalbos savo dukterį per dešimtį metų išmokė, o vėliau – unaras pamiršti neleido. Tada slaugė atsargiai paėmė Soreno augintinį į savo rankas ir paleido kažkur auksinių plaukų debesyje.
-žinoma mažuti, tavęs jis net neturi kuo sušildyti. – toliau saldžiai ulbėjo Natalie gyviui – atleisk, zuikučiu tavęs nevadinsiu, tu juk gi voras tiesa? – tada, pasinaudojo visa rusiškos moters gundoma veido išraiška ir nusuko žvilgsnį Soreno pusėn.
-Aš suprantu tave Sorenai, net nusibrozdinimą skauda, ne tik gilią žaizdą. Taip, tu padarei klaidą, tačiau juk klysti žmogiška. Nors tu ir ne žmogus, tačiau gyveni pagal mūsų rūšies vertybes ir nuostatas. – jis taip atvirai su ja kalbėjo, viską jai papasakojo, o ji jam ne. Ji graužė save, kad neišdrįso, tačiau kaip galėjo, juk pažįsta jį vos kelios dienos, negi pasitikės taip, jog ims ir padarys, grandiozinės paslapties saugotoju. „Vis dėl to, tegul tikrasis Sandros tėvas lieka paslaptyje, bent jau kol kas.“ Tvirtai nusprendė moteris ir toliau kalbino von Sjuardą. – tačiau klausimas ką tu planuoji daryti toliau: atleisti ir gyventi toliau? Skirtis? Ar ignoruoti visa tai ir kaltinti save, jog kažką padarei ne taip? Tu turi teisę rinktis Sorenai, ir vėl turi teisę suklysti, tu savo likimo kalvis, o ne teisėjas. Tu neesi susaistytas su ja minčių saitais, vaikais ar kūno dalimis todėl, lengvai gali atsitraukti, tiesiog nuoširdžiai padovanodamas jai tą dalelę už dvidešimt metų laimingo gyvenimo.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #33 Prieš 7 metus »
Sorenas von Sjuardas susidūrė su Natalie žvilgsniu. Atidžiau įsižiūrėjęs jūros spalvos akyse regėjo pasibjaurėjimą keliantį raudoną savo žvilgsnį. Tai pasibjaurėjimą kėlė ne tik dėl to, kad žalsvai mėlyna spalva pjovėsi su raudona baisiau, negu pjaunasi šuo su kate arba brolis su seserimi, arba dvi seserys, bet dar ir dėl to, kad raudona akių spalva atskleisdavo apie vampyrą, jog šis yra prisirijęs žmogiško kraujo. Taip buvo sutvarkyta turbūt dėl to, kad raudona spalva visuomet - ir žmonėms, ir gyvūnams - reiškė kažką baisaus, pavojingo, šiurpinančio, nuodingo... Ir dar raudonas akis, bent jau pagal bažnyčios mokymą ar kai kurių dailininkų liudijimus, turėjo demonai. Atrasti šių kraupių padarų sąsają su vampyrais visiškai nebuvo sunku - juk ir vieni, ir kiti vargindavo žmogų, tiek fiziškai, tiek dvasiškai, su laiku paversdami į panašų į save - besielį, be sąžinės, be moralinių vertybių būtybę. Kaip bebūtų paradoksalu, mūsų mylimas ir gerbiamas vampyras, žinomas kaip Sorenas von Sjuardas, nors ir būdamas turbūt be sielos (na, kartais dėl to dar galima abejoti, juk nė vienas nežinome, kas ją turi, o kas ne. O gal tai išvis neegzistuoja? Tai viso labo retoriniai klausimai, kuriuos Paskutinio Teismo metu galimai užduosime teisėjui ir tikėsimės sąžiningo atsakymo), ir sąžinę, ir moralines vertybes turėjo.
Pajutęs artėjančią ir vis stiprėjančią šilumą prie savo skruostą (taip, mokytojas ją jautė netgi per barzdą. O gal tik įsivaizdavo?..), Sorenas sutrikęs ir sustingęs žvelgė į Natalie, į jos akis, kuriose paskutinę sekundėlę įsižiebė sarkazmo šviesos - o šventasis Odinai, Toro tėve, visatos kūrėjau, šios moters akys buvo tikri ironijos švyturiai!
- Po kelių minučių mes panersime į meilės svaigulį? - pakartojo profesorius, lyg ir pašaipiai primerkęs akis žvelgdamas į slaugę.- Kas čia tau leido taip nuspręsti? Niekas neleido, vadinas, niekur mes nenardysim. Nebent prievartos eliksyrų prigirdysi. Bet irgi nepavyks.- parodė liežuvį, ir įsiklausė į jo mintyse atsklidusius skundus. ,,Pas ją čia šilta, gaila, kad tik į plaukus įleido, velniai vejas apie kojas... Eee, padėk išlipt..." - kalbėjo tasai balsas. ,,Cha, o kur tu norėjai, kad tave įleistų?" - Sorenas kone prunkštelėjo garsiai.
- Beje, aš jam ne šeimininkas, o draugas.- pataisė vampyras taikiai, nutylėdamas, koks voro draugas jis yra. Pasiklausęs gana filosofiško Natalie Pierinos Wright kalbėjimo, Sorenas pakreipė galvą.
- Kokios jūsų rūšies nuostatos? Jūs žudot gyvūnus dėl savo namų grožio ir ekologijos, keliat karus, kuriat atominius ginklus, ko mes niekada nekūrėme, nors ir kokius nusikaltimus kai kurie daro... - Sorenas išbėrė viską nekvėpuodamas, tad stabtelėjo atsikvėpti.- Nemanau, kad rūšis apibūdina tai, kas tu esi. Bet kurią būtybę apibūdina tik jos įsitikinimai, vidinės dogmos, pasirinkimai ir elgesys. O dėl Gabriellos,- Sorenas atsiduso ir prikando lūpą.- Kol kas tik mąstau, bet nieko nedrįstu daryti. Bus matyt.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #34 Prieš 7 metus »
Jis juokėsi iš jos. Va taip! Žiūrėjo į akis ir juokėsi! It koks nesubrendęs anūkas iš negirdinčios močiutės. Natalie kraujas užvirė gyslose, ji negalėjo to ištverti. Juk tai ji! Ir būtent vienintelė ji yra ironijos meistrė. Sarkazmas jos tėvas, o motina ironija. O ji pati, tikrų tikriausias, įžūlumo persotintas jų išsigimėlis padaras. Sorenas buvo Natalie valdose ir juokėsi, šaipėsi iš jos... pagaliau auksaplaukei pavyko susivaldyti.
-juk sakiau, tai tavo pasirinkimas dėl žmonos. – ji ištraukė vorą iš plaukų ir padėjo ten, iš kur paėmusi, tada, kaip visada, neprikišamai, suvaidino papykusią.
-aš atominių ginklų nekūriau, gyvūnėlių nežudžiau. Na gerai, nudūriau savo tėvą, bet jis buvo to vertas. O vampyrų rūšis irgi ne iš platinos drėbta: patys maitinatės kuom? Gyvūūūnais, o ne kai kurie ir žmonėmis. O dabar jums leidus eisiu pabaigti rašyti savo medicininio eksperimento užrašų, tau tuo tarpu, kaip šitos ligoninės vadovė ir be abejo valdovė liepiu gultis ir pailsėti. Su tais šaltais žodžiais varnanagė atsistojo ir paliko Soreną vieną. – ir kad tavo jautrios klausos netrikdyčiau savo veikla... mufliato. – pridūrė moteris ir pradingo kitapus lentynų. Sorenas jai priminė Albą, be galo priminė, ypač suteikdamas saugumo ir pasitikėjimo jausmą. „Pakaišios nususęs vampyrėlis man liežuvį, Albas irgi kaišiojo.“ Sarkastiškai mintijo moteris net nepaliesdama užrašų. „Amortensia...“ ji net sumurkė mintyse ištarusi pavadinimą. Prisiminė pirmą savo bučinį. Į Albo kabinetą ji buvo atvesta profesorės Ambrič už tai, kad užlaužė jai ranką ir tyčiojosi per visą areštą, o galiausiai užbūrė užvaldymo kerais ir liepė Doloresai rašyti su ta kraujasiurbe plunksna „Aš esu rupūžė.“ „tuoj ir šitas man rašys, kad yra nevisprotis, atsilikęs kraugerys.“ Tūžo mintyse Natalie ir vėl paskęsdama savo pirmajame bučinyje.
-labas vakaras panele Wright. – nuskambėjo jo kaip visuomet savimi pasitikintis baritonas, o mergina tuo tarpu glostė Foksą. – kaip visai neseniai meilikavo Spaikui.
-profesoriau Dumbldorai? – įžūliai atsiliepė varnanagė, pakeldama akis nuo fenikso.
-kodėl dabar skriaudi profesorę Ambrič? – paklausė jis prieidamas artyn. Šeštakursės širdis ėmė plakti pašėlusiu ritmu, jau nuo pat savo pirmos dienos Hogvartse ji puoselėjo jausmus šiam sidabraplaukiui, rodės, visai nepastebėdama jo amžiaus. O direktorius savo ruožtu ja rūpinosi. Tačiau tik iš gailesčio, žinojo mergina, juk ji buvo našlaitė.
-o aš turėčiau jos neskriausti? – klausimu į klausimą atšovė mokinė.
-žinoma, juk ji – tavo profesorė. Tu tokia pavyzdinga mokinė Natalie, na negi pasirodysi visiška kvailė. – jis uždėjo ranką jai ant peties ir patapšnojo it tėvas.
-kvailė? – užsiplieskė auksaplaukė – aš jums panaši į kvailę? Aš turėčiau jos neskriausti?! Tada jūs, gerbiamasis, turėtumėte mane pabučiuoti. – ji žinojo, jog pasakė absurdą, jog jis to negalėtų padaryti, kaip ir ji negalėtų nustoti skriausti tą magijos ministerijos mėšlo krūvą. Nataša ant jo rėkė, tačiau tokia jau buvo, karšto būdo ironikė.
-Taša, Taša. – Albas žvelgė ramiai, tačiau žengtelėjo žingsnį atgal, tarsi negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo, tarsi niekada nebūtų net pagalvojęs apie tai. – tu tikriausiai juokauji kaip visada, nes pabučiuoti tavęs aš negalėčiau, net jeigu tu rimtai pagrąsintum nusižudyti, nebent, būčiau girtas ir visai išprotėjęs senis, niekada nedrįsčiau atimti iš tavęs jaunystės ir tu nekvail... – „Ak, nepabučiuotum? Visi jūs vienodi, dar ir kaip pabučiuotum. Tik moralė neleidžia, na bet jei tu to nori, pats kaltas – prisiprašei.“ Ir taip mąstydama ji nutraukė vyro šneką staigiai kilsteldama lazdelę, mergina visuomet pasižymėjo puikia reakcija bei staigumu, kurio negalėjo aplenkti nei vienas, kad ir tobuliausias burtininkas.
-Imperio. – ji nežinojo, kas jai tada užėjo, tačiau negalėjo leisti kažkam iš jos šaipytis, ją atstumti. Lyg maniakės piktdžiuga ji žiūrėjo, kaip vyras pasilenkia artyn ir rankomis suima jos veidą, tada...
-Ak... – garsiai atsiduso Natalie grįždama iš prisiminimų į realybę. Jos auksinis plaukas jau buvo atgulęs butelaityje su amortensia. Ir dabar ji nežinojo, kodėl taip elgiasi, tačiau niekam neleis iš savęs vaipytis, juuo labiau kaišioti liežuvio. „Kraugerys, nusmurgėlis...“ keikė Natalie vampyrą mintyse, įlašindama eliksyrą sustiprinančio toniko į Sorenui paruoštą dozę, puikiai žinojo, kad žmogiška doze to padaro nepaims. Slaugė džiaugėsi, jog jis nieko negirdi, jog mufliato kerai geba apsaugoti nuo bet kokios tobulos klausos. Už lango blyškiai ėmė švisti, tačiau diena žadėjo būti pilka ir apsiniaukusi. Nieko, Natalie pasidarys ją linksmesnę, paįvairindama Soreno nuotykius. Ši menkutė dozė veiks neilgai, vos tris minutes, tačiau to pakaks jai prisižiūrėti į jo sapaliones ir atsikeršyjant parodyti: kas čia viršininkas. Auksaplaukės mintys ir vėl nuklydo prie Albo, savotiško Soreno šešėlio. Ak kaip attkerėtas jis siautėjo, kaip žaibavo savo mėlynomis akimis iš po pusinių akinukų, o ji juokėsi, tyliai, vien akimis, tačiau jis tai matė. Tada staigiai pasilenkė ir vėl įsisiurbė į jos lūpas. Po to, atšoko, atsitokėjo, ką ką tik padarė savavališkai, jau nebeveikiamas užvaldymo užkeikimo, nulindo į giliausią kabineto kertę ir susiėmęs už galvos tylomis pratarė.
-Išeik Taša, maldauju tavęs, išeik. – ir ji išėjo, apsvaigusi, apdujusi, nelaiminga, kad įskaudino jį. Tačiau varnanagė žinojo, reikia vėl grįžti į realybę, kelis kartus mostelėjusi burtų lazdele panaikino meilės eliksyro kvapą, nes puikiai suvokė, kokia yra vampyro, o ypač eliksyrų meistro uoslė. Galų gale, pasidėjo buteliuką ant kairio peties ir uždengė plaukais, užmesdama juos į priekį. Praskleidusi širmą vėl įėjo į miegamąją dalį, lyg pasirengusi pati prigulti numigti, mat visą naktį gi lakstė dėl šito... Natalie ramiai pažvelgė į gulintį lovoje vampyrą. „A, visgi atsigulė raudonakis. Ha ha ha.“ Ji prisliūkino prie jo it katė. Žinojo, jei darys tai lėtai, jis tikrai nesitikės jokių staigių judesių, tik eilinių pašaipų, juk ne jam žinot, kad Natalie Pierina Wright mokėjo dar šį tą be sarkazmo.
-sušaldysi mane ir vėl? – pasilenkė prie jo Natalie ir vėl tyčiodamasi. Tada įžūliai užkišo ranką jam už pečių lyg ieškodama artumo. Šiam žiojantis paprieštarauti ar dar ką pasakyti ji pasviro į priekį ir buteliukas su amortensia neišlaikęs liksvaros nukrito jai nuo peties išliedamas turinį vampyrui gerklėn. Kad šis nespėtų susigaudyti ir išspjauti, Nataša ale netyčia prarado pusiausvyrą ir užvirto ant jo atkragindama juodaplaukę Soreno galvą. Su piktdžiuga veide ji stebėjo, kaip visiškai suglumęs parazitas sužiaukčiojęs nesustabdo skysčio leisdamas šiam nuslinkti stemple iki skrandžio ir atlikti savo darbą. Moteris ramiai atsistojo, priėjo prie savo lovos ir atsisėdusi ant jos ėmė stebėti spektaklį.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #35 Prieš 7 metus »
Sorenas von Sjuardas kilstelėjo antakį, išvydęs pykčio aptemdytą Natalie veidą. ,,Ar ji supyko dėl mano komentaro?" - paklausė tiek savęs, tiek Spaiko, ką tik padėto atgal ant peties. Visgi tas klausimas buvo turbūt labiau retorinis, tad voras neatsakė, tylėjo mintyse ir pats Sorenas. ,,O gal tik pasivaideno pyktis? Nors abejoju."- pamintijo vyras vėl, kai Natalie toliau ramiai kalbėjo.
- Bet mes žudom, nes kituo negalim maitintis, pasitaiko tik vienas kitas, retas vampyras, kuris žudytų dėl malonumo. O jūs žudote dėl grožio. Nekalbu būtent apie tave, kalbu apie rūšį.- Sorenas atsiduso, vėl pažvelgdamas pro langą. Į rankas pasiėmė tokią malonią, rodos, tiek ilgai neturėtą lazdelę.
- Su malonumu, valdove.- pašaipiai tarė jis ir tyliai, gynybiniu keru nukreipė į šoną jam taip baisiai nepatinkantį apkurtinantį burtą. Žinojo, kad šio burto nemėgsta išvis niekas - juk net kelionėse, kai tekdavo gintis apkurtinant kokį nors padarą, šie galėdavo kone galvą nusiplėšti nuo pečių, kai nebegirdėdavo. Mažiau išsilavinę vampyrai - Sorenas visiškai tuo tikėjo - taip pat būtų galėję tai padaryti, nes klausa jiems buvo ir yra, ir bus, kiek tik jie dar egzistuos, vienas iš svarbiausių dalykų gyvenime. ,,Jeigu tik dar egzistuos, tik pažiūrėk į šią sarkazmo pilną bjaurastį, žiūrėk, gal kokia vampyrų medžiotoja?" - į apmąstymus įsiterpė voro Spaiko replika. ,,Dėl to pilnai tikėčiau tavim, Spaikai." - liūdnai tarė Sorenas. - ,,Ir labai apsidžiaugčiau." - Pridūrė neskubriai. ,,Ką tu kalbi? Juk ir aš mirčiau. O aš to nenoriu." -pasibaisėjo magnum interfactorem. ,,O kiek tu mane dar pakęsi, nerangų liūdną monstrą? Aš kuo tolyn, tuo daugyn galvoju apie pabėgimą iš čia. Galėčiau suvaidinti savo mirtį ir dingti. O jeigu užmuštų mane - viskas būtų paprasčiau." - Sorenas įkvėpė pilnus plaučius oro, o tada užuodė kažkokį keistą kvapą, neprimenantį nei vaistų, nei Natalie, nei voro, nei švarių antklodžių, kuriose jis gulėjo. ,,Ar man vaidenasi? Kas čia taip gardžiai kvepia? Kraujas?" -  paklausė Sorenas, uosdamas orą, išgirdo ir Natalie aiktelėjimą. Staiga kvapas dingo. ,,Nežinau, Sorenai, aš užuodžiau šviežią paukštieną." - prabilo voras. ,,Nerealiai gardžiai kvepėjo, nesu valgęs nieko panašaus." Sorenas susiraukė, išgirdęs Natalie žingsnius. Kai ji priartėjo ir pakišo ranką po galva, vyras atidžiai įsižvelgė į klastingas jos akis. ,,Galėčiau statyti savo koją, kad ji iš Klastūnyno, o ne Varno Nago." - mestelėjo Spaikas, o Sorenas žioptelėjo, norėdamas to ir paklausti Natalie. Vėlei užuodęs gardų kvapą, tik šįsyk - jau ir skonį, pradingstantį su eliksyru gerklėje, Nuodų ir Vaistų dėstytojas užsimerkė. ,,Amortensija, Spaikai, amortensija. Ji kvepia taip, kaip kvepia mėgstamiausias būtybės daiktas..."- profesorius paaiškino vorui, o šis atšoko nuo jo.
- Gražus sužaidimas, bet aš atsparus,- prabilo Sorenas ramiai, bet netikėtai pajausdamas visą organizmą užliejantį šlykštų gašlumo troškimą.- Bet tai tik laikinas dalykas, o ne tai, kas gali sukurti tikrą meilę, Natalie. Ir tai vienintelis eliksyras, kurio nesu gaminęs dėl to, kad jo veikimas tiesiog šlykštus.- spėjo pasigirti, o tada blaivus ir guvus vampyro protas buvo nusodintas, užtemdytas ir uždarytas stipriausio pasaulyje meilės eliksyro.

Juodabarzdžio veidą nušvietė švelni draugiško girtuoklio šypsena, jis įsispoksojo į Natalie kaip į didžiausią pasaulio stebuklą.
- Ach, Jūs čie? Teper aš - laimyngiausias padarielis pasaulyja, Natele. Jūs čie, sū manymy!- vyras prabilo tuo klaikiu rusišku akcentu, kuriuo kalbėjo, kai atvyko į Hogvartsą iš Durmštango. Gerokai aptemdytas vyro protas nebeleido netgi išlaikyti išmoktos angliškos tarties, Sorenas jautėsi lyg nusikėlęs dvidešimt metų į praeitį.
- Aš tuoks laimyngas! Tikiosy, Jūs nesūpyksite.- prabilo Sorenas, ir, pasinaudojęs vampyru gebėjimu žaibiškai bėgioti ir kone teleportuojantis atsirasti kitoje vietoje, atsisėdo prie Natalie ant lovos ir guviai įsisegė į lūpas, išplėšdamas keliolikos sekundžių trukmės bučinį. Tai padaręs, vyras sukikeno ir atsirado vėl ant savo lovos, kojas sukryžiavęs lotoso poza.
- Man patyko, o Jūms? Ar Jūms tai patynka?- naiviai klausė vyras ir atsistojo. Pasitempęs, išpūtęs krūtinę, Sorenas prabilo:
- Tavo plaukai lyg kylanti saulė,
Tavo meilė man visas pasaulis...
Aš jūsų tarnas amžinai būsiu,
Tik pasakyki...

Tą sekundę amortensijos veikimas baigėsi. Sorenas sudribo ant žemės, prispausdamas vieną paklaikusio voro koją.
- Gražus sužaidimas, po velnių...- nusikeikė jis ir dar riebiau, ko mes čia garsiai neįvardysime.- Ir dar tavim pasitikėt ghalėjau... O Spaikas sakė ir tai, kad tu kokia vampyrų medžiotoja gali būti.- Sorenas sušveplavo, nusijuokė pats iš šių savo žodžių (,,argi ji galėtų būti vampyrų medžiotoja?") ir atsikosojo. Klūpomis vampyras pasigraibė kažko po pižama - bet tai buvo ne jo apsiaustas, ir to daikto jis nerado. Dar kartą nusikeikęs vyras žiauktelėjo ir, pagautas beribio įsiūčio ir liūdesio, pačiupo savo lazdelę, gulėjusią ant stalelio prie lovos.
- Avada keda...- sušvokštė jis, prikišęs lazdelę prie kaklo, bet voras spėjo užšokti ant veido ir jį išgąsdinti ir nutraukti. Iš lazdelės iššoko neryškus žalias žaibas ir trenkė vyrui į krūtinę su tokia, jėga, kad šis nuskrido į kitą kambario galą. - Netrukdyk man, Spaikai. Dabar mano gyvenimas vertas šūdo. Aš nepasipriešinau sumautos amortensijos veikimui, tai reiškia, kad nebeturiu ir sumautų vampyro galių. Netrukdyk.- Sorenas vėl pasičiupo lazdelę, bet ši iškrito iš rankos, nes ją vėl nudiegė skausmas. ,,Jeigu ir ne šiandien, tai rytoj..."
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #36 Prieš 7 metus »
Iš pradžių pasirodė, jog eliksyras net nesuveiks, jog stipri vampyro prigimtis jam atsispirs, tačiau... didžiam Natalie džiaugsmui Sorenas tuojau pat pradėjo vapėti visokias nesąmones. „Natelė...“ Natalie nubraukė ašarą, „Tai sutapimas?“ mąstė ji liūdnai žvelgdama į tuščius vienintelio portreto rėmus esančius kabinete ir kabančius ant sienos prie jos lovos. „Rusas?“ dar mintyse spėjo paklausti savęs auksaplaukė, kai Sorenas demonstruodamas visą savo vampyrizmą atsirado šalia ir tvirtai prigludo prie jos lūpų. Jo bučinys buvo ilgas, pragaištingai ilgas, Natalie sužiopčiojo it žuvis jam atsitraukus, mat oro ėmė trūkti kaip reikalas. Moteris gaudė kiekvieną jo ištartą žodį ir vis labiau ją ėmė juokas. Staiga ji pakėlė galvą ir išvydo jog portretas nebe tuščias.
-Cha cha cha.a.a.Aaalbai. – per juoką vos vos slaugė tegebėjo ištarti mylimojo vardą. – tu tik pa.a.ažiūrėk, tu tik pa.aklausyk. – Natalie juokas liovėsi taip greitai, kaip ir prasidėjo, žydrų akių žvilgsnis ją tarsi prismeigė prie sienos.
-Taša?
-Atleisk man Albai, a.aš...
-Natute, - nutraukė ją tas kaip visada ramus balsas – tu neprivalai visą likusį gyvenimą nešioti gedulo rūbo, tačiau aš prašau, nepalik jo ar matai Natute? Pažvelk į jį. – paliepta Albo Natalie nukreipė žvilgsnį į Soreną, kurio, atsiradus portreto gyventojui, net nebematė.
-Sorenai! – sukliko ji išvydusi žalią žaibą, skriejantį į jo krūtinę.
-Ekspelijarmus! Acio! – darkart sukliko ji ore sugaudama atskriejančią vampyro lazdelę, ir padėjo jas kuo toliau nuo besiraitančio ant žemės vampyro ir visokiais būdais bandančio atimti sau gyvybę.
Ž-Tu žinai ką daryti, Taša, visada žinojai. O aš, aš tik tavo praeitis. – nuo to liūdno Albo tembro moteris pravirko, tarsi ta jauna septintakursė mergina, matanti mylimą kūną skriejantį žemyn nuo bokšto tarsi krintantį angelą. Viešpatie, tada jos kūdikis dar tik ieškojo kelio į yščias. Natalie įsivaizdavo tą ryškų žalią žaibą trenkiantį į Soreną, paliekantį ją vieną. Nieko nelaukusi ji pašoko nuo lovos ir vienu šuoliu atsidūrė prie besiblaškančio tarsi karštinėje von Sjuardo.
-Sorenai, nurimk, nurimk... ččč... – auksaplaukė prabilo rusiškai, žinojo, kad taip privers jį sureaguoti, prisiminti namus. – viskas bus gerai, pamatysi Sorenai, aš būsiu čia, šalia. – ji laikė apsivijusi jį rankomis per pečius, mėgindama apraminti tą karštligišką blaškymąsi ir toliau kalbėjo gimtąja kalba. – aš atsiprašau, pajuokavau, juk nieko blogo nenutiko, girdi? Viskas gerai, viskas bus gerai. Ji neverta tavo skausmo, Gabriella neverta. Tau labai skauda, aš žinau, jaučiu, tau va čia skauda. – Nataša pridėjo ranką vampyrui prie širdies. – tu niekada neliksi vienas, aš pažadu tau, tu geras Sorenai, be galo geras. Aš nepaliksiu tavęs vieno Sorenai, niekada. Nagi, nurimk. Aš žinau kaip skauda, kaip pasaulis dūžta į beprasmes šukes, žinau Sorenai, bet tu ne vienas, tu reikalingas. – kalbėdama, viena ranka pianistiško švelnumo pirštais glostė juodus vyro plaukus, ir baisiai stengėsi nuraminti rankose besiblaškantį kūną.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #37 Prieš 7 metus »
Sorenas trinktelėjo kumščiais į žemę it mažas vaikas, kai iš jo lazdelė buvo atimta kaip vadinamoji soskė, čiulptukas iš mažvaikio, kažką prisidirbusio ir negebančio nei naglai paaugliškai pastovėti už save, nei pakovoti ir atsiimti trokštamą daiktą, nei ko kita. Medinės grindys įlūžo, o vyras ištraukė kumščius iš skylių ir svyruodamas šiaip ne taip atsistojo. Vyras išplėtė akis, pažvelgė į paveikslą, kuriame šmėstelėjo ir pradingo sidabrabarzdis akiniuotis vyras. ,,Geras barzdos dizainas... kada nors ir aš tai turėsiu, jeigu išgyvensiu, iki kol barzda pražils..." - nusišaipė vyras, o tada suprato, ką matė paveiksle. Senąjį garsųjį burtininką, Hogvartso direktorių, mirusį per Hogvartso Pirmąjį mūšį 1998 metais, vasarą...
- I čio mnie... ir kas man iš to?- Sorenas grubiai nustūmė Natalie nuo savęs. Liežuvis pynėsi, tarsi nebeišsirinkdamas, kuria Sorenui kalba kalbėti. Svirduliuodamas vyras pervėrė grėsmingu raudonų akių žvilgsniu Natalie.
- Ačiū, jau prisibuvai šalia,- tarė jis, niršiai sukąsdamas dantis.- Kas sekantis? Tiesiog paprastas medinis kuolas? Ar dar koks psichozės eliksyras, kad galėtum išsidirbinėt iš manęs?- Sorenas stūgavo, negailėdamas gerklės ir nekreipdamas dėmesio į faktą, jog už sienos esantys pacientai greičiausiai viską girdi.
- Ak, Gabriella neverta mano skausmo? O kas tu, kad spręstum, ko ji verta? - Sorenas atsisėdo ant lovos, rankomis susiimdamas už galvos.
- Ir iš kur tu gali žinoti, geras aš, ar ne? Aš juk parazitas, kraujasiurbys, niekšas, kurį reikia užmušti.- Soreno balsas vis plonėjo, kol galiausiai užlūžo.- Kam aš reikalingas? O tu galvoji, tu man reikalinga?- kalbėjo jis, pabrėždamas visus įvardžius.- Dieve, aš beprotis ir silpnas, ką aš darau?- Sorenas užsidengė veidą delnais, persibraukė ranka per barzdą, mėgindamas nusiraminti. ,,Senelis buvo teisus. Cha, ir kas iš to?" mintyse kalbėjo sau Sorenas, prisimindamas tą kraupią, juodą, užpūliavusią žaizdą krūtinėje vaizdinyje. Vyras pajuto šiltą moters ranką, glostančią plaukus. ,,O gal ji rimtai tenorėjo pajuokauti?.." - nedrąsiai paklausė voras, lipdamas koja aukštyn.
- Patrauk ranką.- per sukąstus dantis angliškai sušvokštė Sorenas, pasisuko į Natalie, lūpomis apnuogindamas šiurpius iltinius dantis, rodos, tik ir paruoštus smigti į minkštą kaklo odą.
- Ko tu man čia kalbi rusiškai?- kandžiai paklausė Sorenas.- O gal aš tik suknistai per daug principingas, bet man be savų įsitikinimų nieko ir nelieka.
Sorenas sukando dantis ir atsistojo, žvelgdamas pro langą. Žinojo, kad dabar gali lengvai atimti iš Natalie savo lazdelę, bet to nedarė, lyg ir slapčia tikėdamasis, jog ši medinį pagalytį panaudos jo ,,diletinimui" iš pasaulio. Pro langą vyras matė pilką dangų ir kur ne kur pro debesis prasiveržiantį saulės spindulį. Vampyrasatsiduso, lyg norėdamas dar kažką pasakyti, bet vėl užsičiaupė. ,,Kai aš išmokau tylėti, Gabriella išmokė kalbėti per daug. Dabar vėl mokykis tylėti." - įsakė sau. Atsirėmęs į palangę, vyras atsirėmė veidu į delnus, vėliau juos suglausdamas tarsi maldai. Sorenas negalėjo įsivaizduoti, kodėl amortensija suveikė, kodėl jis nepasipriešino, taip kvailai elgėsi ir pasitikėjo Natalie.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #38 Prieš 7 metus »
Pasukusi prie laiptų išgirdo tylią, nenumaldomą raudą. „Slaugė.“ Greitomis sumetė Beatrice ir pasileido prie panelės Wright kabineto durų. „Negi vampyras geria jos kraują?“ nusišaipė minčių draugas. „Ša tu, čia atseit niekas nežino, kokiai rūšiai priklauso mano brangusis koledžo vadovas.“ Klastingai šyptelėjo Tris ir patyliukais pravėrė kabineto duris. Auksaplaukė moteris, „Dar mergina“ pamanė grifė, sėdėjo susmukusi prie per visą sieną einančio veidrodinio lango. Mergina panoro apkabinti auksaplaukę, nušluostyti jai ašaras. Tačiau stengėsi veikti greitai, kol neatsivilko skvarbiaakis profesorius von Sjuardas ir nepermatė jos planų su ženkliuku, kuris aiškiai švietė prisegtas prie ligoninės pižamos apykaklės.
-Gulėdama palatoje išgirdau švelnų vampyrėlio balselį, panele Wright, nesijaudinkit, aš viską sutvarkiau. – švelniu, sarkastišku, metso sopranu prabilo mergina, tvirtomis rankomis apkabindama raudančią moterį. – nėr už ką, jūs tik neverkit, niekas to nevertas, o ypač – pasaulis. – taip tarusi Beatrice nušluostė auksaplaukės skruostu beperstojo tekančias skausmo ašaras, tačiau jų tuojaus ten vėl atsirado. Moteris atsisuko, ir grifė išvydo siaubą jos žalsvai melsvose akyse. Neturėdama kada gilintis, mergina pabigom nešė kudašių, sandariai užverdama paskui save kabineto duris. Atsidūrusi koridoriuje, dusyk paspaudė ženkliuką ir išnyko, palikdama koridoriuje tik sūkuriuojantį vėją, pro kažin kokio bepročio atertą langą.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #39 Prieš 7 metus »
Jis rėkė ant jos, smarkiai pastūmė, greičiausiai neapskaičiavęs jėgos. Su guzu, kurį užsidirbo trenkdamasi į lovos atkaltę ji ir toliau glostė sėdinčiam ant lovos Sorenui plaukus ir kalbančiam visokius niekus, kurie smigo Natalie į širdį tarsi strėlės.
-žinoma, aš negaliu spręsti ko ji verta, nes tikriausiai įskaudinau tave dvigubai negu jinai. – moteris žinojo, kad neturėtų dabar jam krūtinėn smeigti tokio galingumo strėlių, deja, liežuvio prikąsti taip ir neišmoko. „Ši mano charakterio savybė patikdavo Albui, jis sakydavo, jog taip priverčiu jį susimąstyti apie kiekvieną savo ištartą žodį.“ Prisiminė auksaplaukė, tačiau prisiminė ir tai, kaip jam skaudėdavo dėl to, ką padaręs, o jai tada skaudėdavo dar labiau, todėl, kad skaudėjo jam. „Ak, Dieve, kaip tai banalu ir sava, šilta...“ Natalie jau nebegalėjo sustabdyti savo ašarų.
-t.t.tu geras. – it mantrą kartojo ji pro nesiliaujantį skausmo šydą užgriuvusį ją ir prislėgusį lyg žmogus, su dideliais, juodais sparnais. Ji žinojo, jog turi pasilikti šalia jo, mėginti visokiais būdais jį nuraminti, tačiau skausmas, ištraukęs praeitį, prisotintas Soreno žodžių, buvo per didelis jos skilusiai pusiau širdžiai pakelti.
-aš žinau tą Sorenai, aš niekam nereikalinga, o juo labiau tau. Ir tu nesilpnas, tai aš įlašinau stiprinajo toniko į amortensiją. – išvydusi jo iltis ji patraukė ranką, kad jis nesisielotų dar daugiau – aš nebijau tavo ilčių, gali perplėšt man gerklę, išgert visą kraują ir grąžint mane tam, kuriam aš buvau bent kažkiek reikalinga. Bet aš tau neleisiu to padaryti, ir žinai ne dėl savęs – dėl tavęs. Nes paskui graušies visą likusią savo egzistensiją dėl to ką padarei, galų gale pakelsi prieš save ranką ir... – Natalie balsas ir vėl užlūžo, daugiau ji nebeištvėrė, paliko jį stovintį prie lango ir pasiėmusi abiejų lazdeles išėjo į kabineto erdvę. Priglaudė galvą prie vėsaus lango stiklo, slysdama juo atsisėdo ant žemės. Ji nieko nematė kieme, tik pilką, niūrų rytą ir jautė savo vienumą, savo tuštumą, visas atsivėrusias žaizdas. „Kodėl tu palikai mane vieną, Albai!“ šaukė ji mintyse it beprotė, nors ir tas balselis greitai nuslopo, užleisdamas vietą skausmui, rodos, įgaliam perplėšti ne tik širdį, bet ir amžiną ugnį bei galingą, didingą vandenyno sielą. Ji buvo likusi viena, visiškai apgailėtinai viena šiame pasaulyje ir šios nakties kerų kaip nebuvę. Ji vėl buvo nesaugi, pažeidžiama, jos nebegynė niekas, nei tvirtos Albo rankos, nei Soreno raudonų akių žvilgsnis. „Turiu nueiti ir sutikrinti pacientus, nemažai čia jų per pirmąją mokslo metų dieną priklydo... ir ką jie pagalvos? Reiks viską užglaistyti, ir kas vargelį už mane atvargs – niekas, tik aš pati...“ jos mintis nutraukė švelnus prisilietimas, Natalie nejautė, kada Sorenas prie jos prisiartino. Bet tai negalėjo būti Sorenas, jo kūno temperatūra šaltesnė nei šioji. Auksaplaukė atsidūrė tvirtam glėby ir prie ausies pajuto lūpas.
-Ačiū tau, kad ir kuo tu bebūtumei vardu. – atsiliepė moteris gana žemam merginos balso tembrui, tada atėjūnė šalta ranka nubraukė jai ašaras. Natalie atsisuko pasižiūrėti, tikėdamasi išvysti kokią nors protingą varnanagę, tačiau tesusidūrė su tamsiomis šaltomis akimis. Nataša suvirpėjo pilkame ryto rūke, ji norėjo klykti, šauktis pagalbos, tačiau žinojo, yra viena, pažeidžiama, nesaugoma. Merginos neliko taip staiga, kaip ji ir atsirado, tik slaugės kabineto durys užsivėrė vos vos sukeldamos švelnų garsą ir įleisdamos į erdvę šalto vėjo šuorą. „Matyt koridoriuje koks nors beprotis atidarė langą.“ Pagalvojo Natalie iš visų jėgų glausdamasi prie šalto stiklo, kuris jai priminė kitą šaltį – saugumą.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #40 Prieš 7 metus »
Sorenas žvelgė į Uždraustąjį mišką, į vietą, kuri Hogvartse jam reiškė tiek nežmoniškai daug. Šiaurinė miško dalis, kurios dabar jis nematė, nuolat buvo šalta, kiaurus metus išsaugodavo sniegą ir šaltį, teikdavo sandėliui skandinaviškų augalų atsargas. Vakarinėje dalyje Sorenas kažkada nuo demonų gelbėjo Gabriellą, savo žmoną. Pietuose, tik jau ne pačiame miške, o lauke prieš jį - vyras, dar būdamas penkiolikmetis rusakalbis, vykdė Burtų Trikovės turnyro užduotį... ,,Anomis dienomis..." - tarsi kalbėtų apie kitą pasaulį kitoje pusėje, Sorenui nebepasiekiamą, nebegirdimą, mintijo jis ,,Galėjau negalvodamas susidoroti su drakonais, psichučiais ir kitomis bjaurybėmis... o dabar kuo virtau? Silpnu bjaurastimi?" - toliau gėdijo save vyras. Stipriai suspaudė palangę, užsimerkė, susiraukė. ,,Veikiamas amortensijos pabučiavai gražią moterį... ir kas čia tokio?" - pabandė linksmiau prabilti voras. Sorenas sutvardė šypseną, bandančią išsklisti iš griežtų siaurų vampyro lūpų. ,,Bet ji ne Gabriella. Aš ją..." ,,O ji tave? Ji irgi. Vadinas, velnių tu jai bereikalingas? O Natalie, nors ir trenkta slaugė, širdį turi." - nutraukė jį voras, atsisėsdamas ant peties į žvelgdamas Uždraustojo miško linkui.
Klausydamas nuolankesnio, liūdno Natalie balso, vyras krūptelėjo. ,,Bet aš šūdžius, žinai." - keiktelėjo vampyras. Išgirdęs voro sukikenimą, jis kilstelėjo antakį. ,,Tik dabar supratai?" ,,Mhm..." ,,Tai gal nueik atsiprašyt?" - voras dingo pižamos kišenėje. Sorenas sunkiai atsiduso.
Lėtais, žmogiškais žingsniais Sorenas įžengė į slaugės kabinetą ir stabtelėjo tarpduryje.
- Atsiprašau...- sunkiai ištarė jis. Šis žodis, rodos, pareikalavo daugiau jėgų, negu apibėgti aplink Hogvartsą basomis dvidešimt kartų.
- Nežinau, kas man užėjo. Jeigu čia tonikas, tai... tai viskas lyg ir... aišku...- sumikčiojo jis nedrąsiai.- Niekad neįsivaizdavau, kad galėtų kas panašaus nutikt...
Sorenas nudelbė akis žemyn, po Natalie kojomis. ,,Nenustebsiu, jeigu ji mane pasiųs į vieną rusams gerai žinomą Peru miestą iš N raidės..." - mintimis raportavo Sorenas Spaikui. Šis tylėjo.
- Žinau, kad pasielgiau kaip visiškas debilas. Bet atsiprašau... - Sorenas suabejojęs švelniai atitraukė ją nuo šalto, aprasojusio lango, išpūtė akis, pamatęs guzą. ,,Velnias..." - ištarė vien lūpomis. Iš kišenės išsitraukęs gydomojo eliksyro, kurio butelaitis ten buvo likęs nuo to, kai jis gydė Natalie. Patepęs guzą, vyras luktelėjo, kol šis dings.
- Atsiprašau... - darsyk tarstelėjo, ir susigėdęs išėjo iš kambario. Už širmos tebegulėjo kruvinas apsiaustas ir kelnės. Sorenas atsmaukė kairės rankos rankovę, ir pamatė vos įžiūrimą randą buvusios žaizdos vietoje. ,,Žinai, jeigu tu būtum su ja, ir iš tos žaizdos ant krūtinės, kur su seneliu žiūrėjot, liktų tas pats." - prabilo voras. Sorenas apsimetė neišgirdęs.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #41 Prieš 7 metus »
Natalie drebėjo it epušės lapas, ne nuo stiklo žvarbos ir ne nuo pro užsiveriančias kabineto duris atskridusio vėjo šuoro, ji drebėjo nuo tų tamsių akių, nemoteriškai tvirtų rankų bei balso, be galo panašu į jos pačios. Tik tas balsas, turėjo savyje švelnių, užslėptų klastingumo gaidų, prie kurių jau baisiai nederėjo raudonas grifų gūžtos šalikas. „Kodėl ne Klastūnynas?“ mąstė sau auksaplaukė, o širdis rodės lipo per gerklę. „Bet ji kalba Albo žodžiais, gal...“ mintyse užgimė silpnutė viltelė, kurią Natalie tuoj pat nužudė kaip ir visas kitas, leidusias sau išdygti po dukters ir mylimo vyro netekčių. Tada visai šalia išgirdo švelnų, nedrąsų Soreno baritoną.
-tai tu atleisk man Sorenai, tokia jau aš esu. – užkimusiu nuo baimės ir ašarų mišinio balsu pratarė slaugė, žinojo, jog tyliai, bet žinojo ir tai, kad kas jau kas, o Sorenas tikrai išgirs. Natalie leidosi atitraukiama nuo lango ir gydoma, žinojo, jog jis dabar ant savęs pyksta, ir dėl to, kaip jau tūkstančius kartų praeityje, kaltino save. Jam išėjus atgal į miegamąją erdvę lėtai atsistojo. Dabar ji buvo tarsi zombis, kuriam nereikėjo nieko, o jai toji mergaitė ją sunaikintų? „Gal taip ir būtų geriau, pagaliau galas šitam skausmui ir prisiminimams.“ Užbaigė auksaplaukė pasąmonės užduotą klausimą. Tada pasičiupo vaistus, su kuriais gydė Soreno žaizdą ir kirto širmos ribą. Vyras stovėjo prie savo drabužių žvelgdamas į žaizdą ant rankos. Moteris priėjo prie jo ir švelniai paėmusi sužeistąją ranką ėmė tepti vaistais, kurie randą turėjo sumažinti iki vos žmogaus akimi įžiūrimos siūlelės.
-Viskas gerai Sorenai, nepyk ant savęs, aš savo pažadų laikausi. – švelniai pasakė Natalie, turėdama omenyje pažadą, niekada jo nepalikti ir visada būti šalia, palaikyti jį... tačiau moteris abejojo, ar jis suves galus, mat tuo metu, kai ji Sorenui apie tai kalbėjo jis buvo paniręs į psichozės būseną.
-prigulk pailsėt, jau ir taip per daug jėgų išeikvojai, jei taip ir toliau, turėsiu virti naują raudonosios gėlelės eliksyrą. – taip pasakiusi auksaplaukė priėjo prie savo lovos, ir kad nereiktų prie skvarbių vyro akių persirenginėti, transfigūravo savo drabužius, į ilgus naktinius.
-savo lazdelės dabar negausi, nepyk, bet noriu pabudusi matyti tave gyvą. – tarstelėjo ji palįsdama po antklode. Akys rodos turėjusios lipti nuo bemiegės nakties, stovėjo stulpu ir ji žinojo kodėl. Bijojo ir vėl pasitikėti ją įskaudinusiu Sorenu, tačiau lūpos pačios prasivėrė, o kūnas, tariant žodžius, išdavikiškai sudrebėjo.
-jis buvo čia Sorenai, laikė mane apkabinęs ir sakė neverkt, jis lietė mane, žvelgė į mane, o tos akys... nežadėjo nieko gero. Jis buvo čia ką tik, Vvvollldddemmmorrrtttasss. – vos išmikčiojusi jo vardą, auksaplaukė nukreipė išgąstingą žvilgsnį į sieną, kuri ribojosi su palatomis. – Sorenai, jis žino... žino, kad tu – vampyras.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #42 Prieš 7 metus »
Sorenas prisimerkė iš gėdos, kad taip bereikalingai įskaudino Natalie. Bet kaip bebūtų keista, rodos, kad ji tik tokiomis skausmo ir silpnumo valandėlėmis tegalėdavo nusiimti tą smagumu ir jaukumu neišpuoštą sarkazmo kaukę, o gal ne kaukę, o veikiau - sieną. Sorenas, raudonomis akimis stebeilydamas į šlapią nuo ašarų slaugės veidą, suprato, kad būtent toji sarkazmo siena ir saugojo ją nuo išorės baisumų, pykčių ir aplinkinių. Praktiškai nuo visko. O štai jis, vampyras, atsiradęs čia nė iš šio, nė iš to, ėmė spartinti tos sienos irimą ir aižėjimą. O ji vis dar pareigingai tepė vaistais jo ranką.
- Ačiū...- padėkojo Sorenas, šiuo trumpu žodžiu išreikšdamas padėką ir už gydymą, ir už švelnumą, ir bežodį atleidimą, ir už dar kokį pusšimtį dalykų, kuriuos Natalie jam suteikė vos per porą parų. Norėdamas prablaškyti niūrią vakaro nuotaiką, jeigu tik tas pavyktų tokiu skystu ,,bajeriuku", vyras rizikuodamas užlenkė:- Beje, ačiū ir už tokį bučinį... Buvo nerealus...
Vaistai ant rankos atšaldė odą, numaldė odos jutimus. Kai moteris atsisėdo ant lovos, jau apsiklojusi liaudiškai vadinamąja kaldra, vyras niauriai šyptelėjo.
- Jeigu norėčiau nusižudyt - tai dabar pat tai padaryčiau net ir be įrankių. Bet nedarysiu to, bent jau tavo akyse. Išvis nėr tikslo man tai daryti...- nutęsė jis, turėdamas omenyje tai, kad besielis padaras išnyktų nuo žemės paviršiaus, palikdamas tik saują pelenų, arba, geriausiu atveju, keliautų į pragarą, ko vampyras visiškai negeidė.
- O raudonosios gėlelės... tik jau nebereikia... - vyras pakraipė galvą. Priėjo prie palangės, vėl pažvelgė į tamsią naktį ir į Uždraustąjį mišką. ,,Jis buvo čia..." - užfiksavo Soreno ausys ir jis susiraukęs atsigręžė.
- Kada buvo? Kai durys trinktelėjo? - vampyras sutrikęs atsisėdo ant Natalie lovos. - Toji mergaitė buvo? Iš kur Voldis gali žinoti, jog aš toks? Ir kaip...
Sorenas prisivertė užsičiaupti.
- Natalie, tik neverk, viską išsiaiškinsim. Nugalėsim jį iš naujo, jeigu tik reikės... tik būk rami, viskas bus gerai.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #43 Prieš 7 metus »
-a.a.a bučinys? – trūkčiojančiu balsu perklausė Natalie, o sarkazmo žiburėliai vėl sužibo akyse, sunaikindami ašarų pėdsakus. – šiaip viskas buvo gerai, netgi labai gerai, tik... – moteris padarė menkutę pauzelę – vos manęs neuždusinai. O ką? Norėtum pakartoti? Beždžionė irgi nori skraidyti. – ir lyg juokais gindamasi pakėlė rankas ir atsuko delnais į Soreną, sėdintį visai šalia, galintį bet kada tai pakartoti, o ypač užvestą ironijos, kas žino, kas jam galėjo šauti į galvą, esant tokioje būsenoje, juk Natalie gerai nepažinojo Soreno.
-taip, kai trinktelėjo durys, buvo jis. Tiksliau ji... ak, nežinau nei kaip tą parazitą vadinti. Jis atėjo, tvirtai apsivijo mane rankomis, o tos rankos, kad tu žinotum, kaip kokio raumeningo ambalo diedo būtų, kūdos žinoma, bet stiprios kaip nežinia ką, o balsas – čia auksaplaukė vėl padarė pauzelę akimirką susimąstydama, tačiau tuoj pat ir vėl tęsė toliau – visai toks kaip mano, tik kažkoks grėsmingas, šalttas... ji sakė, kad girdėjo švelnų vampyrėlio balselį ir atėjo pasižiūrėti, dar sakė, jog kitus ligonius apsaugojo Mufliato kerais. Aš nežinau iš kur Voldemortas žino apie tavo kilmę, bet pagalvok, ar niekada nebuvai susidūręs su juo akis į akį? Šis demonas puikiai moka naudotis legilimantija. Žinai Sorenai, kas mane labiausiai išgąsdino? – Natalie ištraukė vieną ranką iš po antklodės ir susiradusi šaltą vampyro delną karštligiškai suspaudė. – jis negrįžo į palatą, žinau, girdėjau, jis išnyko oru. Patikėk, nežinau kokiu būdu jis tai padarė iš Hogvartso, bet aš ne beprotė. – moteris nutilo prikandusi lūpą, portretas virš lovos vėl buvo ne tuščias, Albas rinko informaciją ir buvo rimtas bei susikaupęs kaip niekada. Dumbldoras sėdėjo savo krėsle aukšta atkalte pasirėmęs dviem pirštais smakrą, o akys buvo įsmeigtos kažkur pro šalį. Natalie nusuko žvilgsnį nuo Albo, kad tik Soreno žvilgsnis nepagautų josios, bijojo, jog tada vyras suprastų likusią jos paslapties dalį.
-mes susitvarkysim? Nugalėsim jį iš naujo? Viskas bus gerai? – perklausė slaugė juodaplaukio. – niekada jau nebebus viskas gerai, aš niekada nebeatgausiu savo mergytės. Be to, ką tu manai daryti? Nes reikia kažką daryti, aš duodu savo pianistės ranką nukirst, kad jis kažką rezga. – tada vėl trumpam nukreipė žvilgsnį į portretą, Albo akys buvo kupinos baimės. „Ką? Nuo kada jis bijo? Jis net pats nesuvokia kas vyksta?“ mintijo auksaplaukė, o širdis prisipildė baimės, po keleto sekundžių ji virto panika, išgirdus uždraustajame miške kažin kokį trinktelėjimą. Nataša, nei pati nesusivokdama, jau sėdėjo susirangiusi prie pat Soreno, priglaudusi galvą prie jo šaltos, marmurinės krūtinės.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #44 Prieš 7 metus »
Sorenas šyptelėjo jau beveik visai laisvai, natūraliai, be prievartos ar privalomo mandagumo.
- Kokios bezdžionės, kokie sparnai. Tamstelė pati prigirdei mane tos šlykštynės, tai vadinas, pati ir norėjai.- vyptelėjo jis. Jis apsimestinai paniekinamu žvilgsniu nužvelgė rankas, sudėtas į kryžių, ar veikiau iksą, teoriškai turintį apsaugoti nuo vampyro. Bet Sorenas puikiai žinojo, kad nei rankomis, nei  pirštais suformuotas kryžiaus ženklas jo nestqbdo; tai, ko gero, buvo viso labo eilinis krikščionių išsigalvojimas kietesniam nakties miegui.
Ilgai tokie linksmi apmąstymai Soreno von Sjuardo mintyse nesitęsė, kai slaugė Wright prabilo apie Voldemortą.
- Dievaži, išmanančiam žmogui mane atpažinti nesunku...- Sorenas mėgino prieštarauti Natalie. Jai nupasakojus Voldemorto atėjimą, vampyrui ėmė vaidentis, kad moters tik baimės akys didelės, kad reikalas nebuvo toks baisus. Kita vertus, Voldemorto apkabinimas skambėjo ne maloniau net už Psicho bučinį. Tik aišku, pirmuoju atveju neprarandi visų prisiminimų. Gal.
- Tada esu beveik visiškai tikras, jog tai Grifų Gūžtos moksleivė. Gal jau sakiau, buvo atėjus pas mane, kai apsinuodijo kažkokiu augalu, atimančiu atmintį, tik nebeatsimenu, kokiu,- Sorenas suraukė kaktą ir įsistebeilijo į grindis.- Daviau jai priešnuodžių, ji veikiai išgijo... bet elgėsi normaliai, tik sykį jaučiau mėginimą įsibrauti į mintis, delgtelėjo čia.- vyras parodė į kaktą. Vyras atsigręžė, automatiškai nukreipdamas žvilgsnį į ten, kur paveiksle sėdėjo Natalie stebimas Albas Dumbldoras.
- O ar jis, buvęs Hogcartso direktorius, mums padėti negali?- kiek tyliau paklausė Sorenas, ir nustebo, kai Natalie vėl prisiglaudė prie jo.- Kas geriau už jį žinotų Voldemorto planus?
- Galbūt Voldemortas nesiteleportavo už Hogvartso, gal jis keliauja tik jame. Mes išsiaiškinsime tai. O kad nugalėsim jį - tai tikrai.- vyras vėl apkabino slaugę, ir pamanė, ar gerai padarė, kad davė pažadą - pažadą, nors ir neoficialų.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.