0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #15 Prieš 7 metus »
Sorenas gulėjo ir lėtai alsavo, kartais, atrodo, visai užsimiršdamas kvėpuoti. Bet ne, jam tikrai negrėsė to ežiuko iš anekdoto lemtis - vampyrams tiesiog regimai reikėjo mažiau deguonies organizmui aprūpinti. Vyras, kad patogiau galėtų bendrauti, pasistatė pagalvę į lovos galvūgalį ir patogiai įsitaisė pusiau gulomis, pusiau sėdomis. Žinojo, kad tai, ko gero, stuburui nėra labai geras dalykas, bet juk retkarčiais šis gali ir pakentėti.
Sorenas atidžiai stebėjo slaugė veidą, pro auksines žibančias akis neprasprūdo keistas Natalie liūdesys, pasirodęs veide, kai jis paklausė apie sūnų. Tai sukėlė kėlė keistus įtarimus, keistas mintis, daug minčių... Vyras žvelgė į slaugės veidą, mėgindamas iš jo sužinoti, nuspėti kažką daugiau, bet ne ką daugiau tepavyko išpešti: slaugė neblogai mokėjo nuslėpti savo emocijas, ir šiuo atveju jai tas vėlgi pavyko.
- Kas nors gerai? Gal nepaklusnus? Atrodot nusiminus dėl jo,- su nepatogia šypsena, bet rimtomis akimis vampyras tyrinėjo moters veidą. Ir vėl vyras abejojo, ar gerai daro, kad kiek kiša ilgą snapą ne į ten, kur dera, ir vėl abejojo savo išsilavinimu ir gebėjimu bendrauti su žmonių rase.
- Na, tikiuosi, kad jūsų skersti taip pat nereiks,- Sorenas nusijuokė, tik nepatogiai. Nebuvo pratęs prie tokio drąsaus žinančio apie jį žmogaus bendravimą. Profesorius pasijuto keistai, supratęs, kad tokios drąsos žmogus jo gyvenime pasirodo tik antrąsyk. Prisiminė pirmojo sutikto žmogaus drąsą, jo drąsa nė kiek nepriminė šios moters drąsos. Kaip bebūtų keista, abudu tie narsūs jo sutikti žmonės buvo moteriškos lyties, žmogiškosios rasės. ,,Tik vienas buvo drąsus dėl meilės, beviltiškai užplūdusios visus galus, o kitas," Sorenas žvilgtelėjo į slaugę, ,,panašu, jog drąsus tik dėl beviltiškumo ir neturėjimo ko prarasti."
- Žmogus be dvasios - ne žmogus, o štai manosios rasės padarai ir be dvasios šimtmečius puikiai egzistavo. - niūriai atsiliepė mokytojas von Sjuardas, prisimindamas keliones po Rumuniją.- Kartais galvoju, kad taip ir geriau.- Sorenas vėl vyptelėjo, tik šįsyk šypsena išsilaikė ne ilgiau, negu mažas, nestiprus vaikas išlaiko keliakilograminį svarmenį - šitaip pat sunkiai, kaip ir svarmuo iškrenta tokiam vaikui iš rankų, taip sunkiai ir Sorenui iš lūpų išslydo šypsena, palikusi įprastą rimtą veidą, tik su kiekviena tokia šypsena vis niūresnį ir šaltesnį.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #16 Prieš 7 metus »
Išgirdusi klausimą apie sūnų, Natalie suprato, jog josios liūdesio šešėlis, kuris jai kalbant apie Mikalojų nuslydo veidu, neliko nepastebėtas tų žiburiuojančių auksinių akių ir moteris keiktelėjo mintyse: velniam pati išsiduoda? Negi jau tapo taip lengva perskaityti jos jausmus bei mintis tarsi atverstą knygą? Kur dingo jos šaltumas ir ledinė kaukė, kurią šitiek metų taip kruopščiai kūrė? Negi tai, kaip ir to vampyro savitvarda, matosi, daugel metų treniruota, o va, užplūdus skausmui –ėmė ir sugriuvo. „Prakeiktas sapnas, prakeikta naktis, prakeikti mirties valgytojai, prakeiktas Voldemortas...“ keikė mintyse auksaplaukė visus, tik ne save. Tada suėmė save į rankas:
-ne, su Mikalojumi viskas gerai, mielas berniukas, paklusnus, man keista, kaip jis galėjo pakliūti į klastūnyną. – ramiai atsakė Natalie jau puikiai suvaldžiusi emocijas, ir staiga jai šovė mintis, kaip patenkinti šio vyro smalsumą papasakojant dalį tiesos ir nesukeliant pavojingų klausimų, todėl pridūrė vėl leisdama liūdesio šydui ją pasičiupti. – greičiausiai jis ten pateko todėl, kad trokšta keršto, kai mažyliui tebuvo trys dienos, jo tėvelį nužudė mirties valgytojai. – užbaigė ji ir atsistojo, nes prisiminus Andrew gerklėje įstrigo gumulas. – ar tau taip patogu gulėti? Stuburas iškryps. Jei norėsi sėdėti, laisvai gali pasikelti viršutinę lovos dalį ir patogiai pasidėti pagalvę, šitos lovos truputį modernesnės nei buvo madam Pomfri laikais, jos žiobariškos. – išpyškino ji duslioku balsu, tačiau žinojo, jog jis viską girdi. – tu teisus, teoriškai vampyrai neturi sielos, tačiau teorija ir lieka teorija. Visi turime savyje tą saulės spindulėlį, kuris padeda mums būti nepanašiais į ropotais, tu juk ne robotas. – veikiau konstatavo tvirtą faktą, nei uždavė retorinį klausimą slaugė ir apsisukusi išslydo per jūros spalvos širmą, kitapus lentynų, į dirbamąją kabineto erdvę. – tave kažkas labai įskaudino Sorenai, aš matau diagnozę, ir būk geras, kreipkis į mane vienaskaitos antruoju asmeniu, nes kitaip jaučiuosi be galo sena. – dar tarstelėjo trumpam atsisukusi ir pradingo užleisdama paskui save jūraspalvę širmą. atsidūrusi erdvėje, kurioje jos visiškai negalėjo matyti pacientas, Natalie atsisėdo prie savo raudonmedžio stalo ir ėmėsi fiksuoti už sienos gulinčiojo savijautą, gydymo procesą, nukentėjimo priežastį. Ši moteris visada atsigaudavo ir visiškai užsimiršdavo tik stačia galva nėrusi į darbą, į popierizmą, tuos nuobodžius dokumentus. rašai, rodos, tą patį, arba ne, ir viskas išsitrina, lyg būtum sergąs amnezija. tada taip lengva lengva pasidaro ant dūšios ir vėl gali gyventi. Natalie buvo tarsi feniksas, kuris, atėjus laikui užsiliepsnodavo, o vėliau, atgimdavo iš pelenų. tik kuo toliau, tuo labiau, auksaplaukė nebenorėjo atgimti, norėjo, kad tuos pelenus ištaršytų vėjas ir liktų tik prisiminimas, švelniai dvelktelintis su pavasario vėju tam, kam jis būtų reikalingas.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #17 Prieš 7 metus »
Sorenas atidžiai žvelgė į slaugę ramiu, šaltu veidu. Krūtinę kažkas užgulė, vyras sunkiau atsidusęs užsimerkė ir susiraukė. Ausyse ėmė ūžti. Profesorius tarsi per miesto triukšmą, kuris jį užgulė iš vidaus, o gal ir iš išorės, apgaubdamas ir įsiliedamas į visą vampyrišką esybę, klausėsi moteriško balso.
- Netikiu, kad nė nematęs savo tėvo vaikis galėtų jausti tokią milžinišką neapykantą savo tėvui,- palatoje nuskambėjo tylus, švelnus baritonas, duslesnis, negu įprastai buvo būdingas vampyrui. Jis paklausė Natalie žodžių apie žiobariškas lovas ir, kreivai nusišypsojęs, numojo sužalotąja ranka.
- Nieko tokio,- nesureikšmindamas tarstelėjo vyras. Kai moteris prabilo apie sielą, pavadindama ją saulės spindulėliu, Sorenas sunkiai atplėšė akių vokus, ant kurių, rodos, prie blakstienų buvo pritvirtinti penkiakilograminiai svarmenys ir trukdė atsimerkti, trukdė ir kvėpuoti. Vampyras įsmeigė žvilgsnį į Natalie, slapčia mintyse spėdamas, jog čia jos kerai, jos vaistų veikimas, jos apžavai, o vėliau akys bejėgiškai užsivertė, žvelgdamos kažkur toli toli, pro lubas. Į palatą įsliūkino slogi tyla, savo šakomis šakelėmis, drapanomis ir besikeičiančia viską užgožiančia esybe užplūdo visą jos erdvę. Iš to nepaprasto, neregimo, negirdimo, neišmatuojamo tolio, į kurį pro tylą žvelgė ligonis, atrodė ir beatsklindąs kiekvieną sekundę tiesiog čia pat, besiklausant, silpstantis jo balsas.
- Aš ne robotas, esu gyvas padaras, bet greičiausiai tas, kuris už savo egzistavimą turėjo atiduoti sielą, Natali.- ligonis užsičiaupė, o patylėjęs prabilo, tik dar tylesniu, dar labiau užkimusiu balsu:- Mes visi turime savyje šviesos žiupsnelį, tačiau ne visi galime pavadinti jį siela...
Duslus balsas, sklindantis kažkur iš esybės gelmių, į kurias kažkur toli buvo prasmegęs vyras, netikėtai nutilo, nė neužbaigęs minties, pasigirdo šiurpinantis gergždesys. Sorenas staiga užsikosėjo, atsisėdo. Baltas apklotas apsitaškė kraujais tiek iš vyro gerklės, tiek iš nosies, ir iš krūtinės žaizdos, ir iš rankos... atsinaujino visos žaizdos, absoliučiai visos. ,,Aš norėjau prieš mirtį Gabriellai pasakyti, kad atleidžiu jai, ir kad ją myliu..." - aidėjo balsas mirštančio Soreno mintyse.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #18 Prieš 7 metus »
Natalie sėdėjo prie savo stalo ir kūrė  naujų vaistų sudėtį, žymėjosi įvairius ingridientus, susidarydama chemines lygtis, spręsdama jas, kaip reaguos su kitomis medžiagomis. Ji niekada neeksperimentuodavo praktiškai pirmiausia visko nepatikrinusi teoriškai, ant lapo. Nesumaišydavo nė dviejų ingridientų, pirma nesusidariusi jų sąveikavimo lygties ir jos neišsisprendusi. „Ir kas nutiko Soreno balsui?“ sukosi mintys jos galvoje, o ranka beperstojo rašė. „Ir kodėl jis taip keistai mąsto bei šneka? Juk sakiau, kad Mikalojaus tėvą nužudė mirties valgytojai ir berniukas trokšta keršto, o jis pasakė, jog netikįs, kad berniukas galėtų jausti neapykantą tėvui... kažkas negerai, smegenų veikla? Negi tos prakeiktos rūgštysišsiliejo į smegenis? Ne! Tada aš bejėgė, bejėgė!“ klykdama mintyse Natalie pašoko nuo stalo, per visą jos darbo bei praktikos istoriją nei vieno paciento dar nebuvo praradusi, o šitas, jis toks mielas, jis turi gyventi. paskubomis lėkdama link širmos Natalie išgirdo vampyrą užsikosint. Staigiai atsiradusi už širmos, miegamojoje pusėje moteris vos nenualpo, visas apklotas buvo kruvinas, Sorenas sėdėjo lovoje, visos žaizdos buvo atsinaujinę.
-Sorenai, Sorenai! – Natalie pirmą kartą po tos nakties užvaldė panika, ji skverbėsi visur, ir trukdė mąstyti. Auksaplaukė pripuolė prie lovos ir pakėlusi viena ranka jo smakrą mėgino pažvelgti į auksines akis, bet veltui, šios buvo apsiblaususios.
-Sorenai, - dar kartą pabandė ji – ar girdi mane? Prašau tavęs atsiliepk! Viskas bus... bus... – Natalie nepavyko ištarti to paskutinio žodžio, nes ji žinojo – gerai nebus. „Mes visi turime savyje šviesos žiupsnelį, tačiau ne visi galime pavadinti jį siela...“ štai ką jis sakė, štai kokie buvo paskutiniai jo žodžiai. Auksaplaukė pravirko. Staigiai sulakstė šarmo ir tų keleto eliksyrų, su kuriais gydė Soreną anksčiau, tačiau žinojo, rūgštys jau pasiekė smegenis, ir ten padarė savo darbą. Ji puolė pilti skysčius ant žaizdų, ir šie pradėjo kovoti su užkratu, su rūgštimi ir visu tuo, kas yra užvaldęs jo kraują, tačiau Natalie nežinojo, kaip susitvarkyti su savimi pačia.
-Aš... atleisk man Sorenai. – ji matė jo vis labiau besiblausiančias tuštėjančias akis. – tai nepateisinama, aš turėjau žinoti, aš turėjau patikrinti... – kažką mėgino kalbėti slaugė, „Ir kodėl turėjau sėsti rašyti tų kvailų formulių? Pala, formulės!“ moteris atsiminė, jog mėgino parašyti sunkią formulę, kurios dėka būtų galima persodinti smegenis, „Raudonoji gėlelė – skatina smegenų veiklą, valo užkratą, suaktyvina visus kitus eliksyrus arba atskirus ingridientus.“ Iškilo Natalie galvoje vienoje knygoje, pasiimtoje iš uždraustojo skyriaus matytas sakinys. „O jeigu, o jeigu...“ atsargiai mintijo slaugė, tačiau ji dar nebuvo ištyrusi šio augalo ir nežinojo kaip suveiks, ji neeksperimentuodavo. „Visada būna pirmas kartas.“ Tvirtai nukirto ji mintyse ir pasirįžo, juk kitos išeities nėra, o pacientas ir be gėlelės numirs, taip kad jau tas augalėlis jam niekaip nepakenks.
-Sorenai? Paklausyk manęs Sorenai! – ji stengėsi kuo dažniau tarti jo vardą, žinojo, jog tai padės atkreipti paciento dėmesį ir privers smegenis sureaguoti, kad ir kokias sužalotas. – Sorenai! Tu privalai pasistengti Sorenai, aš dabar išeisiu, ir greit grįšiu girdi Sorenai, pasistenk dėl savęs, jei nenori dėl savęs, pasistenk dėl manęs Sorenai, nes aš begaliniai sielvartausiu ir sau neatleisiu, kad tavęs neišgelbėjau Sorenai, kol aš grįšiu, tu privalai pasistengti neužmigti! Nepasiduok Sorenai, neužmik! Viskas bus gerai Sorenai, tik neužmerk akių, tik neišeik į sapnų karalystę, nepasiduok miegui Sorenai, neužmik! – panikos persmelktas buvo Natalie balsas tariant visus šiuos žodžius, tačiau moteriai pasivaideno, jog vieną akimirką auksinės akys sutelkė savo žvilgsnį į ją. Ji bijojo palikti ligonį, be galo bijojo, juk jis viskuo nusivylęs, įskaudintas, gali nuspręsti ir pasiduoti miegui.
-Sorenai! Žinok niekas nevertas tavo liūdesio ir skausmo, niekas, kas tave įskaudino! Tu turi suprasti, nes galbūt pasaulyje dar yra žmogus, kuriam tu būsi be galo reikalingas, tik tu jo dar nesutikai! – jau bėgdama pilies laiptais žemyn Natalie meldėsi, kad tik būtų pataikiusi į jo skausmo centrą. Tik skuosdama uždraustojo miško taku, ir jausdama begalinį šaltį bei baltą purų sniegą po kojomis – suprato, jog išlėkė neapsivilkusi palto ir laukinių batų, tačiau atgal nė neketino grįžti. Geliantis šaltis dabar auksaplaukei buvo nė motais, ji turėjo tikslą.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #19 Prieš 7 metus »
Sorenas sukniubo ant pagalvės ne itin patogioje pozoje, jeigu dabar būtų buvęs kiek blaivesnio mąstymo, būtų keikęs save už tai, kad nepaklausė Natalie ir nepasinaudojo žiobariškos lovos patogumais. ,,Žiobarai visgi juk nėra tokie buki žiopliai, kokius juos įsivaizduoja ar pristato kai kurie burtininkai, juk nežinojimas ne visada atneša kvailumą, juolab - nežinojimas apie tokį dalyką, kaip magija, kuris jiems dažniausiai taip ir nebūna prieinamas ir pažįstamas. Žinias, kurios jiems yra prieinamos, žiobarai puikiai panaudoja..." - aidėjo moteriškas balsas Soreno galvoje, iš tolimų prisiminimų. Atrodė, kad vyras užuodžia kaži ką labai saldaus ir gardaus, kvapas priminė keistą kraujo ir medaus mišinį, gal su šiek tiek konjako ar Soreno kažkada mėgto gerti viskio. Vyras įkvėpė pilnus plaučius to kvapo, rodėsi, kad nuo jo apsvaigo galva, bet buvo gera.
Tuomet kažkas suėmė tą galvą, vyras išgirdo, taip, atrodo, kad išgirdo skausmą, pamatė, kaip jis moka plėšyti žmogų, bet tai buvo toks didelis, toks pavojingas ir toks tolimas dalykas, kad vyras nusigręžė nuo jo ir atsimerkė kitoje erdvėje, pripildytoje šviesos ir to saldaus, gundančio medaus ir kraujo kvapo. Čia buvo jauku, gera, tylu, bet ne, ne tylu, atrodė, jog vyras girdi gražiausius balsus, kurie negalėjo būti žemiški. Nežemiško grožio juokas, dainos...
Bet ir tai pasiekė kažkokie garsai. Ne iš to pasaulio. Ne iš tos erdvės. Nedainingi. Nejaukūs. Pilni skausmo... ,,Sorenai, Sorenai!" - šaukė balsas. Vampyras apsižvalgė. ,,Netrukdyk man..." - suniurzgėjo jis į tirštą erdvę, užpildytą kažkuo panašiu į vandenį, tačiau nedusinančiu, o atpalaiduojančiu. ,,Sorenai!" - nesiliovė šaukti balsas, o didelė ir kartu tokia mažytė esybė sukluso. ,,Sorenas - mano vardas?" - paklausė jis į erdvę, bet atsakymo nebuvo. ,,Ar tai aš Sorenas?" - klausė jis garsiau, bet erdvė tylėjo. Nutilo juokas, nutilo dainos. Vyras suprato, kad turi pažvelgti skausmui į akis, jeigu nori išsiaiškinti tai. Sorenas atsigręžė ir nustėro, sustingo, viską prisiminęs, o tada didžiulis Skausmas jį pasiglemžė.
Vaizdas prieš skaudančias akis buvo blausus, išsiliejęs, bet Sorenas atpažino žmogų, stovintį prieš jį. ,,Natalie..." - ištarė jos vardą mintyse, kad prisimintų tai dar aiškiau. ,,Kodėl ji taip sielvartauja? Ar ji jaučia mano skausmą?" - svarstė Sorenas, klausydamasis jos žodžių, sklidinų siaubo, nepaaiškinamo liūdesio. ,,Aš privalau pasistengti? Privalau?" - vyras mintyse liūdnai nusijuokė, nes ne mintyse juoktis negalėjo. ,,Aš nebeturiu ko čia grįžti. Man buvo gera ten. O tu mane iš ten ištraukei... Kodėl? Čia negera, nejauku. Čia nedainuoja jie, nekvepia medumi ir krauju..." - kalbėjo Sorenas, jis taip norėjo tai pasakyti garsiai, kad išgirstų ir Natalie. Bet jai išbėgant, balsai jo mintyse nutilo, nuslopo, aidėjo tik vienas, jam nepriklausantis.
Tu turi suprasti, nes galbūt pasaulyje dar yra žmogus, kuriam tu būsi be galo reikalingas, tik tu jo dar nesutikai! Paklausyk manęs, Sorenai! Tu turi suprasti, Sorenai! Tu turi, Sorenai! Paklausyk manęs, Sorenai! Nepasiduok, Sorenai, neužmik! Neišeik, Sorenai! Tu turi suprasti, Sorenai!
- Tylos...- nuskambėjo maldaujantis baritonas palatoje, sukepusios kruvinos lūpos nebeužsivėrė, apnuogindamos šiurpiai atrodančius iltinius dantis. Apsiblaususias akis uždengė vokai, vyras matė tik tamsą ir jam buvo baisu. Bet tą akimirką kažkas jo viduje nušvito ir jis tamsoje užuodė pypkės dūmus. Ėjo į ten, kur šie dūmai vedė per tamsą ir išvydo tamsoje stovintį šviesų vyro siluetą, baltabarzdį, baltais plaukais, auksinėmis akimis. Išgirdęs Soreno žingsnius, senelis atsisuko ir nusišypsojęs uždėjo ranką jam ant peties.
- Tu bet kada galėsi pasiduoti. Bet dabar tau dar ne laikas, vaike. Tu dar turi ką nuveikti...- pasakė vyras ir jo siluetas išbluko. Sorenas tylėjo, stovėdamas prie senelio Leopoldo, tylėjo, mąstė ir laukė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #20 Prieš 7 metus »
Natalie Pierina Wright lėkė laiptais aukštyn į ligoninės sparną. Taip, ji bėgo, tačiau buvo neaišku kaip. Raudonoji gėlelė, paimta plikoje, be apsauginio apmovo rankoje degino odą, paaukotas kraujas sruvo iš žaizdos rieše ir rodės, jog viskas dega, auksaplaukei rodės, jog ji pati dega. „Štai, koridorius! Štai mano kabineto durys, jau tuoj tuoj...“ ramino save Natalie, ji žinojo, jog prie pagalbos sau neprieis dar kokią valandą, pirmiau turi išgelbėti Soreną, todėl šias mintis negailestingai stūmė šalin. Staiga jai prieš  akis iškilo vaizdas, rodės, lyg ji pati tebebūtų ten dalyvavusi. Suprato, kad raudonoji gėlelė rankoje aktyvina smegenų veiklą, o kas per daug tai jau nesveika. Natalie verkė, raudojo pasikūkčiodama, tiems prisiminimams besiglemžiant ją atgal į savo glėbį. Moteris nejautė šalčio, kuris buvo apgaubęs jos kūną, nejautė skausmo, tik bėgo, o nevilties ašaros sruvo veidu. „O jei, jei Sorenas pasidavė?“ sukirbėjo nedrąsi mintis galvoje. „Nutilk tu!!! nutilk!“ šaukė ji savo pačios nedrąsiom mintim įgriūdama į kabinetą. Natalie buvo nepanaši į save: dailus veidas sužalotas, subraižytas šakų, sumuštas, nusėtas mėlynių, išbalęs, auksiniai plaukai susivėlę, didžiulės, jūros spalvos akys paklaikusios iš siaubo, rankos kruvinos, jų oda nudegusi, ant kairiojo riešo iš žaizdos besiveržiant kraujui plito raudona dėmė.
-Sorenai! Tu čia? – Natalie veikiau sukliko negu paklausė, balsas buvo tarsi ne savas, keliomis oktavomis paaukštėjęs ir negyvas. Griebdama melsvo skysčio buteliuką nuo viršutinės lentynos ir pildama jį ant kraujuojančios žaizdos, slaugė pasidžiaugė, kad bent miške sugebėjo ledo gabalėlį transfigūruoti į kišeninį peiliuką, su kuriuo ir prasipjovė ranką, kitaip niekaip nebūtų galėjusi išrauti su šaknimis raudonosios gėlelės. Šitas augalas nepaprastas, norėdamas jį ištraukti iš žemės, turi paaukoti dvylika lašų savo kraujo, o po to, atsargiai, su apsauginėmis pirštinėmis, kurių Natalie neturėjo, išmuginti jį lauk iš žemės, nes gėlelė palietusi nuogą odą ją degina grąžindama prisiminimus taip ryškiai, kad pasijunti tarsi jie vyktų dabar. Kita vertus, jei ją teisingai ir saikingai naudoji, ji tik sutvarko padarytą žalą, pavyzdžiui tokią, kaip Soreno. Melsdamasi mintyse, Kad Sorenas tebebūtų gyvas, auksaplaukė sustabdė plūstantį kraują iš žaizdos, ir nuskuodė kitapus lentynų. Tada įmetė augalėlį į nedidelį katiliuką, stovėjusį kampe, ir užkūrė po juo ugnį. „Kokį kraują jis labiausiai mėgsta, kokį...“ klausinėjo savęs slaugė, mat gėlelę reikėjo išvirti mėgstamo maisto sultinyje. Ji pažvelgė į lovoje sukniubusį vyrą ir pravirko dar graudžiau, negi ji nespėjo, negi... vampyras nerodė jokių gyvybės ženklų, akys buvo užmerktos.
-Sorenai... – ji norėjo sušukti, klykti, tačiau vos teištarė jo vardą. „Jis pasidavė, bet aš nepasiduosiu!“ tvirtai nukirto mintyse. Raudonoji gėlelė jau ėmė degti, jai reikėjo skysčio, mėgstamo Soreno kraujo, „Bet kokį jis mėgsta? Dar to betrūko, kad gėlelę prarasčiau!“ Natalie panikavo. Staiga, jai šovė geneali mintis, ryžtingai suėmusi rankon tą patį transfigūruotą peiliuką, greitu tiesiu judesiu prapjovė jau užsitraukusią žaizdą ant riešo, kraujas ėmė lašėti į katilą. „Šūdas.“ Keiktelėjo moteris ir nuskuodė į kabineto erdvę, „Jeigu taip lašės, tai per amžius neprilašės.“ Po sekundėlės ji vėl buvo prie katilo ir sukandusi dantis, staigiai pagilino pjūvį skalpeliu. Skaidrus raudonas skystis plūstelėjo į katilą, ir raudonoji gėlelė ėmė virti. Natalie nusišypsojo per skausmą, ir kliūstelėjo gerą dozę melsvo skysčio ant žaizdos, šioji ėmė palengva trauktis. Tos septynios minutės, per kurias turėjo išvirti eliksyras, auksaplaukei prailgo tarsi amžinybė. Tada ji supylė viską į puslitrinį buteliuką, tai tiek išėjo viralo, ir prišoko prie vampyro. Apkabinusi jį viena ranka per pečius atrėmė Soreno galvą į savo petį ir ėmė girdyti eliksyrą. Sugirdžiusi visą paleido vyrą, o  tuščią buteliuką numetė ant grindų. „Jei jis pabustų, užmuštų mane, kam daviau jam žmogiško kraujo.“ Silpnai pagalvojo auksaplaukė, tada sukniubo ant šalia esančios savo lovos, susisuko į kamuoliuką ir pravirko, leisdama sau paskęsti baisiuose šios dienos įvykiuose.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #21 Prieš 7 metus »
Juodabarzdis Sorenas nejudėdamas ir beveik nekvėpuodamas (krūtinė kilnojosi vos vos, beveik neregimai) gulėjo žiobariškoje lovoje, magiškoje ligoninėje. Bet koks pašalinis, neturintis veidrodėlio arba ypatingo pastabumo, būtų pamanęs, kad veikiau šis žmogus yra miręs, ir miręs jau ne ką tik, ką galėjo byloti nebenatūraliai balta oda (baltesnė net už vampyro įprastai turimą). Taigi, žiūrėdamas į šį gyvą lavoną (paradoksalu, kad ramunų vampyrai pašaipiai jį taip ir vadindavo - sakydavo, jog šis ne rusas ir ne skandinavas, o prancūzas. Ir pridėdavo prancūzišką ,,la" prie pavardės dalelytės, taip gaudami ganėtinai skambų žodį ,,lavon"), negalėjai nė pagalvoti, nė kvailiausiuose sapnuose susapnuoti to, kas dėjosi jo viduje, jo galvoje.
Sorenas sėdėjo minkštame, patogiame krėsle, senojoje šviesiojoje verandoje ir žvelgė į senelį, tiksliau, kiek išblukusį jo siluetą, sėdintį kitame krėsle, kitapus stalo. Jie abu tylėjo, senelis rūkė pypkę, o Sorenas kiek nustebusiomis akimis stebėjo jį.
- Sakei, jog dar turiu ko nuveikti? - vyras ryžosi paklausti, atidžiai stebėdamas senelį. Šis linktelėjo galva ir geraširdiškai nusišypsojo.- Ką turiu dar nuveikti? Pažiūrėk į mane...
Sorenas dešiniąja ranka palietė kairę, atsmaukė apsiausto rankovę, norėdamas parodyti žaizdą ant rankos... Bet ranka buvo sveika. Vyras išpūtęs akis žvelgė į ją, o vėliau - į senelį.
- Kas tai buvo? - nepatikliai paklausė jo, bet senajam nespėjus nė prasižioti, Sorenas greitakalbe išbėrė kitą klausimą: - Luktelk, seneli... Ar aš jau miręs, jeigu mudu sėdim čia? Ar tu miręs?
Leopoldas von Sjuardas neskubriai išbėrė iš pypkės pelenus į peleninę, staiga iš niekur atsiradusią ant mažojo verandos stalelio, kažką pakrapštė viduje pirštu.
- Ne, kol kas tu gyvas.- ramiai tarė senolis, rūpestingai žvelgdamas į pypkę, o vėliau kilstelėdamas akis į Soreną.- Na, tu tarpinėje būsenoje, kur gali rinktis.
- Bet aš noriu rinktis tą, kur buvau pirmai, kur ramu...
- Nurimk...- pertraukė senelis.- Aš suprantu, kaip tau sunku. Tu buvai smarkiai sužeistas, aš juk matau tai, bet...
- Kaip tai tu matei?- Sorenas susinervino.- Mano žaizda užgijusi, tu nematei, tu nejautei to skausmo.
Senelis tylėdamas stebėjo Soreno veidą, bet kokia šypsenėlė iš jo išnyko. Leopoldas patraukė stalelį į šoną, priėjo prie anūko ir praskleidė jo apsiaustą.
- Sorenai, aš visą laiką jaučiau tavo skausmą. Nors tu to ir nežinai,- senelio akys nevalingai nuslydo prie Soreno krūtinės ir Sorenas pats nesusivaldęs nuleido galvą pažiūrėti.
Iš lūpų išslydo nebylus siaubo šūksnis. Balti marškiniai po apsiaustu buvo kruvini, o kairėje pusėje, ten, kur turėjo slypėti širdis, žiojėjo didžiulė skylė, pajuodavusi, užpūliavusi, iš jos tebesisunkė džiūvantis juodas kraujas. Abu vyrai tylėjo, senelis vėl atsitraukė ir atsisėdo į krėslą.
- Sorenai!- staiga pasigirdo tolimas balsas. Sorenas pakreipė galvą, klausydamasis. Akies krašteliu išvydo subtilią, mažytę senelio šypseną.
- Tave kviečia,- tarė Leopoldas, o Sorenas atsiduso.
- Turbūt nebeturiu pasirinkimo. Turiu išeiti.- tarė profesorius von Sjuardas, liūdnai spoksodamas į grindis. Iš kažkur darsyk pasigirdo balsas, šaukiantis jį, tik šįkart - arčiau.
- Eik, tavęs jau laukia. O aš visada būsiu kažkur netoli,- senelis vėl užsidegė pypkę ir laisvai mostelėjo ranka. Sorenui užgniaužė gerklę, tik ne dūmai, o graudulys, nenoras atsisveikinti.
- O sakyk... Ar visgi mes turim sielą?- staiga prisiminė jaunasis vyras ir su viltimi pažvelgė į sparčiai blunkantį senelio veidą. Vampyras išgirdo iš besiliejančių spalvų atsklindantį nuoširdų, su liūdesio atspalviu juoką ir dar kažkokius žodžius, kurių jau nebesuprato, o tada pajuto burnoje medaus ir kraujo skonį...

Atsimerkti buvo lengva. Burnoje buvo pilna skysčio, turinčio medaus ir kraujo skonį, Sorenas apsilaižęs jį nurijo, o tada atsisėdo lovoje. Ištiesė rankas, tarsi tikrindamas jų veikimą, apžvelgė krūtinę - bet šioje žaizdos jau nematė.
- Kas čia dabar,- nustebęs sumurmėjo sau vyras, apsidairė slaugės. Nustebo dar labiau, išvydęs prie lovos numestą butelį, sudaužytą į šukes, ir ant kitos lovos miegančią nepažįstamą būtybę, vos primenančią žmogų, greičiausiai moterį. Vampyras atsisėdo ant lovos krašto, užuodė stiprų kraujo kvapą, bet jis dabar jo negundė. O tada staiga suvokė, koks žmogus guli ant lovos...
- Natali!!!- pašoko Sorenas nuo lovos ir skubiai nušlepseno (mat bėgti nebuvo prasmės - tikslas buvo per arti, o dar ir kojos sustingusios) prie tos lovos.- Kaip tu, kas tau nutiko? Šventas Odinai!
Sorenas suprato, jog užuodė raudonąją gėlelę, išvydo nudegimų žaizdas - suvokimui prireikė laiko, mat toks slaugės pasiaukojimas buvo neįsivaizduojamas, tiesiog netilpo galvoje...
- Natali...- sušnabždėjo jis, atsisėdo ant lovos šalia, palietė slaugės petį, švelniai stumtelėjo nugarą, padėdamas atsisėsti.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #22 Prieš 7 metus »
Natalie rodės, jog ji tebėra miške, jog to kaukėto vyro rankos vis dar spaudžia gerklę.
-Prašau, aš turiu grįžti, Sorenas miršta. – moteris smarkiai karščiavo ir kliedėjo visokius niekus pagal vaizdus, kuriuos jai grąžindavo pasąmonė. Kaukėtas vyras jos nepaleido, o už nugaros atsirado dar vienas, jie norėjo tik vieno, mergaitės. Jie norėjo jos Sandrutės, jos angelėlio. „Taša, nagi, atiduok mergiūkštę ir galėsi grįžti pas tą savo Soreną, ar koks ten tavo naujojo meilužio vardas.“ Vaipėsi balsas galvoje, ji nepažino jo, tačiau žinojo, tai vienas, iš tos baisios nakties.
-Jos nebėra, supranti, nebėra. – toliau kliedėjo Natalie garsiai tardama žodžius, nors jai rodės, jog mintyse. „Krucio!“ nuskardėjo riksmas ir balsas į ausį sušnabždėjo: „Melagė.“ Čia jų buvo ne vienas. „Ką čia turi, gal raudonąją gėlelę?“
-Palikit jūs mane ramybėj! paaaliiikiiit! – ji pajuto smūgius į veidą, vieną, du tris. Sveika jos pasąmonės dalelė suprato, jog šiuos vaizdinius iššaukia temperatūra ir raudonojo augalo poveikis dėl prisilietimo prie jo, jai tik reikia eliksyro nuo karščiavimo ir viskas baigsis, bet jos palatoje lavonas... ji negali atsimerkti, ne.
-Sorenai... – ištarė jos blaivesnė proto dalis, ir moteris pasijuto sapnuojanti. Jai rodės, jog Sorenas sėdi šalia, gyvas, ir prilaiko ją, kad galėtų atsisėsti. Tikriausiai jis mato visas mėlynes ant veido, pasipils klausimai... ir staiga, beprotybė vėl ją pasiglemžė. „Nataššša...“ sušnypštė balsas ne žmonių kalba, greičiausiai šnypštūniškas, pasirodė žalias žaibas. „Taša, ji priklausys tik man, ji bus mano kūnas ir tu pati man ją atiduosi.“ Tada jis pasilenkė, šiurpios raudonos akys susmigo į lopšyje miegančią mažą auksaplaukę mergytę, balti ilgi pirštai išsitiesė link jos.
-Ne, maldauju tavęs, neliesk mano dukters, tik ne mano mergaitę. – vapėjo Natalie, o oda degė, jautė esanti atsirėmus į kažką kietą ir šaltą, ir tai buvo jai tarsi kompresas, ji prigludo prie šaltos sienos ir ėmė atsigaudinėti, tačiau rankos vis tiesėsi į auksaplaukę princesę gulinčią lovytėje. Viena akimirka, ir viskas dingo, jos duktė atsimerkė, į Natalie žvelgė gilios, šaltos, tamsios akys.
-Neee! Sandra, neee! Sandrute... – sukliko Natalie nesavu balsu ant viso kabineto. Šaltis, jai reikia šalčio. Protas šviesėjo ir vėl smigo, „Kuo daugiau šalčio.“
-grąžinkit man mano mergaitę, kur mano Sandrutė, aš noriu savo dukters! – Natalie vėl kažką kalbėjo paklaikusiomis akimis dairydamasi aplink. „Šalčio, daugiau šalčio, maldauju...“ neapleido jos ta pati mintis.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #23 Prieš 7 metus »
Sorenas von Sjuardas pritilęs, vis dar priblokštas sėdėjo ant lovos krašto šalia Natalie, slapčia dar naiviai tikėdamasis, kad ši veikiai atsigaus. Neilgai truko suprasti, kad taip susižalojusi ir sušalusi slaugė pernelyg paprastai sveika netaps - žmonės nebuvo tokie atsparūs dideliam šalčiui ir sužalojimams. Pajutęs moters drebulį, vyras pridėjo platų vėsų delną prie jos kaktos - ši buvo karšta, tarytum neseniai užvirusio Kančios eliksyro puspilnis (ar pustuštis, kas šiuo atveju būtų labiau optimistiška už ankstesnį požiūrio variantą) katilas.
Vampyras stebėjo nevalingai vis virptelintį Natalie veidą, ji kartais susiraukdavo, kartais vėl nurimdavo. ,,Prašau, aš turiu grįžti, Sorenas miršta..." - užfiksavo vyro ausys. Jis kilstelėjo antakį - juk paprastai žmonės haliucinacijose regėdavo sau brangius žmones, svarbius įvykius. Atsidusęs vampyras švelniai paguldė Natalie, nors nenorėjo nė pasitraukti, kad ši ko blogo sau nepasidarytų. ,,Jos nebėra, supranti, nebėra.." - prakalbo Natalie vėl. Sorenas pakraipė galvą ir pasiėmė lazdelę, gulėjusią ant stalelio šalia jo lovos.
- Acio gydomuosius eliksyrus.- tarė vyras, mosteldamas lazdele. Tikėjosi, kad šie skrisdami nesuduš. Sorenas atsistojo, pamatęs vis dar besikūrenančią ugnį po kažkokiu katilu. Nevalingai, veikiau užvaldytas eliksyrininko smalsumo ir instinktų, profesorius von Sjuardas nuėjo pažiūrėti, kas ten verda.
Katilas buvo tuščias, prie jo kraštų kažkas svilo. Sorenas užgesino liepsnelę ir kyštelėjo nosį prie eliksyro likučių. ,,Čia tikrai raudonoji gėlelė..." - apstulbo vyras. ,,Jos kvapo su niekuo negalėčiau sumaišyti."
- Palikit jūs mane ramybėj! Palikit!- ataidėjo Natalie šūksnis. Vyras atsigręžė, o tada išvydo apdegusias rankas.
- Pala...- sušnabždėjo jis. ,,Raudonoji gėlelė. Mirties gėlelė. Medaus ir kraujo kvapas. Apdegusios rankos. Prisiminimų iššaukimas..." - tą akimirką skandinavui visi galai susirišo. Dešine ranka, nė nepasukdamas galvos, sučiupęs atskridusią dėželę, vyras nuskubėjo prie sergančiosios.
- Paradoksalu, kad aš tave dabar gydau,- tarė jis, prisiminęs, jog vis dar tebesėdi apsirengęs vien pižamą. ,,Bet keista, kad ji kalba taip..." - Sorenui kažkas čia netiko. Jeigu raudonoji gėlelė sužadino jos prisiminimus, vadinasi, ji ją nuskynė neseniai. Vyras nežinojo, kiek laiko gulėjo praktiškai be sąmonės ligoninėje, bet spėjo, jog ne daugiau kaip dvi dienas. Maždaug tiek jis buvo pažįstamas su slauge, vadinasi, ji gėlelę nuskynė neseniai, o jeigu jos prisiminimai sužadinti ir ji juose jau pažįsta Soreną... Tai, kas jai nutiko - nutiko neseniai, o galbūt ir miške... ,,Viskas logiška..." - Sorenui užgniaužė kvapą.
Pažvelgęs į pabalusias rankas, vyras suprato, jog jo kartais išgeriamas Pseudožmogiškumo eliksyras, padarantis veido odą žmogiškesnės, ne tokios nesveikai baltos spalvos, ir įdedantis į jį šilumos, kad moksleiviai, sėdintys šalia, netirtėtų iš šalčio ir neimtų jo įtarinėti, nustojo veikti. ,,Bet juk šaltis, atrodo, visai neblogai karščiuojant, ypač, jeigu čia bėda su medaus ir kraujo gėle..." - Sorenas prisėdo šalia slaugės ir vėl, priglaudė prie savęs, sugirdė pilko eliksyro, kuris turėjo numušti temperatūrą iki normalesnės ir sugrąžinti sveiką protą. Sorenas pasirausė dėželėje ir ištraukė kažkokio aliejiško tepalo rankoms. ,,Nors gal geriau netepsiu, gydytojas turbūt nesu superinis..." - suabejojo savimi mokytojas von Sjuardas.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #24 Prieš 7 metus »
Natalie protas pagaliau prašviesėjo, ji pasijuto esanti sniege, gulinti lede, ne, tai vampyras buvo ją prie savęs priglaudęs. Ji buvo saugi, savo kabinete, savo taip vadinamame miegamajame. „Ko aš prišnekėjau?“ su siaubu pamąstė Natalie, „Negi tikrai paminėjau žuvusios dukters vardą?“ jos oda nuo tokios minties net pašiurpo. „Tikiuosi jis tai praleido pro ausis ir palaikė kliedesiais, bet, kad tave kur Merlino kelnės! Jis juk eliksyrų mokytojas, nenuleis visko kliedesiais.“. moteris suprato, kaip jautėsi Sorenas, kai ji suvokė, jog jis vampyras, nes pačios savijauta dabar buvo „Nuoga“ iki paskutinės paslaptėlės. „Bet negi jis gyvas? Neggi man pavyko?“ Natalie be galo nudžiugo, tačiau kartu ir išsigando, juk ji jo nepažįsta, o nežinia ko pripasakojo jam girdint. Iš kur jai žinoti, jis moka saugoti prakeiktas paslaptis ar ne? O gal ji tebekliedi toliau? Reikėjo tuč tuojau įsitikinti.
-Sorenai, tu --- gyvas? – pralemeno Natalie mėgindama temą nukreipti kur nors kitur. – duokš duokš tą tepalą – toliau kalbėjo ji žvelgdama į aliejinio tepalo tūbelę, kurią vampyras buvo ištraukęs iš dėžutės. – jos balsas kelis kartus užlūžo, mat tebebuvo silpnas, nuo prarasto kraujo, nuo patirto siaubo. Auksaplaukė pažvelgė į profesorių, sėdintį šalia, jis buvo su paciento pižama, tačiau gydė ją. Slaugė nusišypsojo ir susiraukė iš skausmo, veido raumenims truktelėjus vieną iš mėlynių. – Ačiū tau Sorenai, tikriausiai nežinia kiek čia būčiau prasiblaškiusi. – tyliu ramiu metso sopranu padėkojo moteris. Glausdamasi prie jo, ji jautėsi kažkaip nepatogiai, tačiau šalčio jai norėjosi, ir ji nevaliojo priversti savęs atsitraukti, todėl tik nudelbė akis ir liko sėdėti kaip sėdėjusi. Moteriai buvo nedrąsu, baugu, nesmagu taip sėdėti, todėl atsargiai pakėlė galvą ir pabandė pagauti auksinių akių kontaktą, tačiau akims susidūrus, į Soreną žvelgė viena jūros spalvos akis, ir viena užtinusi, su didele mėlyne, kurios Natalie iš skausmo nevaliojo atmerkti. Kol Sorenas to nepamatė, bent jau jai taip pasirodė, auksaplaukė vėl nudelbė akis į jo rankas. Ten puikavosi vedybinis žiedas. Natalie krūtine nuvilnijo kažkokio neapsakomo apmaudo banga, ir ji save pateisino, jog viskas dėl Andrew, jog jai dar per sunku matyti kitas, jos amžiaus, laimingas poras. „Ir tikriausiai...“ liūdnai mintijo auksaplaukė, „Taip bus amžinai.“. tuomet, bijodama dar labiau apsigėdinti ir subjauroti situaciją, moteris nuleido žvilgsnį į antklodę, ant kurios jiedu sėdėjo.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #25 Prieš 7 metus »
Sorenas von Sjuardas pasuko galvą į langą, bandydamas nustatyti, kiek dabar apytiksliai valandų. Deja, už lango tvyrojo absoliuti tamsa, visai neblogai sutaršyta mėnulio pilnaties šviesos, it labai aistringos meilužės. Bet, deja, ši tamsa, per kurią visgi buvo galima perregėti sniegu užklotus Hogvartso stogus, tolumoje stūksantį Uždraustąjį mišką ir pieveles, atspėti valandų skaičiaus visai nepadėjo - juk žiemą bala žino, kaip ta šviesa ir tamsa maišos, čia šviesu, čia tamsu - kaip jau ponia Žiema pageidauja.
- Na, man atrodo, gyvas, Natalie,- droviai šyptelėjo Sorenas, be prieštaravimų įteikdamas butelaitį su tepalu Natalie ir tarsi pirmąsyk regėtų tokį asmenį, įsižiūrėjo į savo atvaizdą stikle. Buvo kažkaip... keista, nejauku matyti save tokį seną, barzdotą ir juolab - glaudžiantį prie savęs tokią sužalotą moterį, kai pastarosiomis valandomis, maždaug parą, vampyras save dažnai regėjo mažiuką, nusikėlusį keliasdešimčia metų į praeitį.
- Kaip tu dabar jautiesi? Ar bent kiek geriau? Gal per šalta?- nutraukė visai jaukią tylą vampyras, staiga susipratęs, kad galbūt jo buvimas taip šalia šaldo per daug. Vyras paėmė dėžutę, joje buvo dar krūva įvairių buteliukų, su eliksyrais, pagamintais bala žino kada (na, aišku, kad visos gamybos datos buvo nurodytos ant etikečių, tačiau kai kurios etiketės buvo jau gelstelėjusios, kas jau rodė, jog joms ne vieneri ir ne penkeri metai. Ačiū šventiesiems Asgardo dievams, dalis eliksyrų galiojimo laiko neturi).
- Prašau, nėr už ką, vis tiek dar neatsilyginau tau už išgelbėtą gyvybę, lieku tau skoloje... - Sorenas nuleido galvą, dėkingomis akimis žvelgdamas į slaugės veidą.- Ir... Aš nežinau, ar beverta tau kištis gydomuosius eliksyrus, nes baisiausias reikalas jau įveiktas su jų pagalba,- tarstelėjo vyras, ranka parodydamas į gydomųjų eliksyrų dėželę.- Bet jeigu kas - čia yra visai nemažai įvairių mano prigaminta, jeigu tau reikės.
Vyras trumpam nutilo, prikąsdamas lūpą, svarstydamas, ar verta užklausti apie jos kliedesius. ,,Et, blogiau nebus..." - nusprendė jis.
- Ir... norėjau paklausti tavęs...- Sorenas kalbėjo nedrąsiai, švelniai, vis užsikirsdamas. - Tu turi dukrą? Ir kas nutiko ten Uždraustajam miške? Nes tau Medaus ir Kraujo gėlė...- Sorenas užsikirto, supratęs, kad slaugė gali ir nesuprasti vampyriško pavadinimo, tad skubiai pasitaisė:- Raudonoji gėlelė sužadino prisiminimus, kur jau kalbėjai apie mane, vadinasi, mane jau pažinojai... Kas ten nutiko? Ar gali papasakoti?
Vyras nustebo, kad slaugė, rodos, net ir susinepatoginus, nuo jo nepasitraukė - juk visada demonstruodavo savo galią, šaltumą, nepriklausomybę... ,,Pala, o ji juk sakė, kad jos vyrą užmušė... Kaži, ar antrąsyk ji ištekėjo?" - staiga pokštelėjo vampyrui į galvą. Tada jo žvilgsnį patraukė kažkas lange.
- Pala, o čia dabar kas?- Sorenas nustebęs trumpam atsistojo ir įsižiūrėjo į lango stiklą, susiraukęs pažvelgė į slaugę, darsyk pasisuko į langą ir įsispoksojo į stiklą. Ne, nors atspindys nebuvo labai ryškus, raudonos rainelės aiškiai žibėjo, išduodamos, kuo vampyras buvo pamaitintas visai neseniai.
- Luktelk... - tyliai prabilo vyras.- Tu man davei kraujo?.. Savo kraujo?...- jis sumišo galutinai.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #26 Prieš 7 metus »
Sorenas žvelgė pro langą, o Natalie sėdėjo ir tylėjo, mąstydama apie tai, kas nutiko uždraustąjame miške jai suradus raudonąją gėlelę. „Kaip jis ją pavadino? Medaus ir kraujo gėle? Koks gražus spalvų derinys: raudona ir geltona.“ Gėrėjosi moteris galvoje susikurtais vaizdiniais: ji matė rudenius, visus juos prisiminė, kokia tada buvo laiminga Hogvartse, sėdėdavo toje nukritusių lapų margumynėje ir skaitydavo, skaitydavo... kol galiausiai užmigdavo, ir tik vakaro žvarbas pažadindavo jauną, tačiau jau tiek prityrusią varnanagę eiti atgal į pilį. Kažin, ar Sorenas dabar mato tą vietą, kur ji skaitydavo? Jeigu ir mato, nežino, kad ten buvo jos mėgstamiausia slėptuvė nuo viso pasaulio, mat panelė Wright visada mėgo vienatvę, akimirkas vienumoje, su gamta, su muzika. Tik tada ji galvojo apie kitus dalykus, apie geriantį tėvą, kaip jis, prie mažos, dar dešimtmetės Natutės akių užmušė motiną, matė savo ranką, peiliu duriančią agresyviam vyrui, kurio jau nebegalėjo pavadinti tėvu, krūtinėn. Auksaplaukė sudrebėjo, ir išgirdusi Soreno klausimą, ar jai nešalta, suprato, jog jos drebulį jis palaikė šalčio išraiška, ne baimės.
-Ne Sorenai, man nešalta, man kaip tik dar visa oda dega nuo to pasilakstymo, davei to temperatūrą sureguliuojančio eliksyro, tai greičiausiai prasidėjo išprakaitavimas, pabūk dar jei nesunku. – ramiu, minčių neatitinkančiu medikės balsu konstatavo moteris. – aš džiaugiuosi, jog tu gyvas, tai juk reiškia, jog man pavyko, o aš, žinok, per visą savo darbo praktiką neesu praradusi dar nė vieno paciento. – pridūrė Natalie išdidžiai, ir skausmingai nusišypsojo. Tada atsukusi tepalo tūbelę ėmė teptis apdegusias rankas. – ne, manau daugiau gydomųjų eliksyrų man nebeprireiks, tik va arbatos užsikaist tai visai neblogai būtų. – mirktelėjo slaugė. Ir tada, jos ramybė baigėsi – vampyras prabilo švelniu, nedrąsiu balsu, kalbėjo užsikirsdamas, tačiau klausė to, ko Natalie labiausiai ir bijojo, kad paklaus. Moteris jau buvo besižiojanti atšauti jam, jog tai ilga ir neįdomi istorija, tačiau profesorius pašoko, jo akį patraukė kažkas lange, ir jis atsisuko į ją susiraukdamas, tada, uždavė dar vieną, Natalie bauginantį klausimą: ar ji davusi jam savo kraujo? Auksaplaukė neturėjo kur dėtis, ir nusprendė pirmiau imtis antrojo klausimo.
-Taip Sorenai, aš nežinojau ką tu mėgsti... O šį augalėlį... Na tu pats žinai, kad reikia virti mėgstamame būsimo vartotojo maiste. Aš nežinojau, kas tau patinka, tačiau, juk žmogaus kraujas leidžia vampyrui pilnai pasisotinti, tiesa? Tai pamaniau... na... kad tokiu būdu tavo organizmas greičiau pasisavins maistą. Aš neturėjau laiko ieškoti kito kraujo, o be to, ir pati turėjau iš miško parsinešusi žaizdų, na... mane ten užpuolė. – Natalie akys išdavikiškai nukrypo į po kėde, ant kurios stovėjo jau nebesikūrenantis katiliukas, nerūpestingai numestą, jos krauju ištepliotą skalpelį, ir moteris naiviai tikėjosi, jog budrus vampyras nepasekė jos žvilgsnio. „Jis klausia apie Sandrutę, apie visą mano praeitį.“ Natalie nė pati nesuprasdama kodėl pasitikėjo šiuo švelniu, tyliu, baritono tembro balsu, tuo tvirtu stotu, dabar jau žinojo, jog patikės jam visą savo istoriją, tačiau nežinojo kaip pradėti, be galo bijojo apie tai prabilti, nes manė, kad iš nakties tamsos užburtų kerų kampų ims lįsti tie kaukėti vyrai iš miško bei jos praeities pabaisos. Auksaplaukė laukė, kolei Sorenas sugrįš nuo lango ir atsisės šalia jos, kaip pirma, sugrąžindamas ne tik vėsą, bet ir saugumo jausmą. Ji bijojo tokių savo minčių: „Ką aš čia dabar sau leidžiu?“ moteris net nesiruošė nieko Sorenui  pasakyti, tačiau ranka, tarsi prieš jos valią pakilo prie kaktos ir ėmė nuo jos braukti prakaito lašus.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #27 Prieš 7 metus »
Sorenas kiek nustebęs kilstelėjo antakį, kai Natalie jo glėbyje vėl suvirpėjo. ,,Luktelkit, ji mano glėby..." - susigriebė Sorenas, staiga tai įvardinęs garsiai, žmonių kalba. Tai jam atrodė keista, beveik kaip išdavystė savo mylimos žmonos, tarsi netyčinis kerštas už tai, kad ji ir pati nesyk jį išdavė. ,,Bet vis vien negerai..." - tyliai graužėsi Sorenas, bet nejudėjo, klausydamasis Natalie balso. ,,Aš tik panaudoju savo fizinį privalumą, kad pagerinčiau jos sveikatą." - pasiteisino vampyras prieš savo vidinį čaižų sąžinės balselį.
- Na, tada gerai, pabūsiu, nesunku.- papurtė galvą von Sjuardas. Tada jo lūpas iškreipė sarkastiška šypsenėlė: - Aaa, tai štai, kodėl tu taip pasiaukojamai mane gelbėjai, nenorėjai juodos dėmelės savo darbo istorijoje, nenorėjai nutraukti rekordo. Juokauju, aišku. Vis vien labai tau ačiū už tai, kad tebesu gyvas.
Sorenas liūdnai atsiduso, prisiminęs tai, ką regėjo ten, tarp gyvybės ir mirties, tarp medaus ir kraujo. Jis bijojo to, kad pamirš vaizdinius, nors suvokė, kad jam tas nelabai ir tegresia - iki šiol akyse senelis jam stovėjo lyg gyvas. ,,Tik įdomu, ar jis iš tikrųjų buvo ten, ar čia tik traumuota mano pasąmonė..." - niūriai pasišaipė iš savęs raudonakis. Ūmai jam pasirodė, kad ir tuos gaivius ir lengvus iš pypkės rūkstančius dūmus jis užuodžia, ir pamanė, kad šit - galbūt eliksyrininku jis tapo, nes neapsakomai mylėjo senelį, kuris nuolat rūkydavo, o verdančio eliksyro kvapas kartais ir primena tuos dūmelius? ,,Nesąmonė." - griežtai supeikė vyras šias mintis.
- Be problemų, pataisysiu tau arbatos.- pažadėjo vyras ir paklausė:- Kokią labiausiai mėgsti?
Vyras nerangiai atsistojo, vėl siekdamas lazdelės, kurią paliko ant stalelio. ,,Įdomu, kada aš pats paskutinįsyk gėriau arbatą..." - netikėtai paklausė savęs Sorenas. Ko gero, su Gabriella - Kiauliasodyje vienoje jaukioje, nėriniuotoje kavinukėje, kurioje jiedu kelis kartus dar mokydamiesi Hogvartse buvo susitikę, ar Koukvorto restorane, kur buvo su ja kartu visai neseniai, Soreno grįžimo iš kvalifikacijos kėlimo gastrolių proga. Taip, jeigu ne šeima, vampyras visiškai nebūtų sėslus, priešingai - keliautų, naršytų po visus kampelius ir tyrinėtų. O galbūt greitu metu jis ir bus laisvas, jeigu Gabriella garsiai pareikštų norą išsiskirti, arba vyras pats nebegalėtų ištverti skausmo. ,,Arba..." - tylus, nedrąsus balselis mintyse vienu vieninteliu žodžiu išdėstė savo idėją ir Sorenas pažvelgė į Natalie. Deja, šįsyk sąžinė prisiknisti negalėjo, nes variantas nebuvo išdėstytas garsiai. ,,Ramiai, ramiai." - įsikišo pats į tarsi visiškai savarankiškai, rodos, jau nebe vien diplomatiškai besipešančių savo paties minčių sūkurį.
- Aš dvidešimt devynerius metus gyvenu be žmogaus kraujo.- apmaudžiai tarė vyras.- Šiemet per mano gimtadienį būtų suėję ir trisdešimt, jubiliejus... Ech, kiek gaila, bet tikiuos, kad bent savitvardai tai didelio smūgio nesuduos. Mat jeigu išgeri vienąsyk... noris ir dar. O aš jau buvau beveik absoliučiai atsparus žmogaus, maitinaus tik gyvūnų ir eliksyrais pakaitalais... Akių spalva irgi keičiasi nuo to.- Sorenas kalbėjo bejausmiu balsu, užsimerkė, nebegalėdamas nė pažiūrėti į savo atvaizdą stikle. Apsisuko ir sugrįžo prie Natalie, atsisėdo. Akys užfiksavo ir kraują, nulašėjusį ir jau sustingusį, ištepliojusį grindis. Jam tokie lašai ant grindų buvo tokie įprasti, kad iš pradžių net ir žvalgydamasis jis nepastebėjo. Na, kiek keisčiau atrodė tik jo lovos antklodė, vis dar permirkusi jo paties juodu krauju.
- Nesvarbu. - nutraukė savo paties monologą vyras.- Papasakok, kas tave užpuolė, ir kodėl? Itin keista, kad būtent tada, kai ėjai į mišką gėlės...
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #28 Prieš 7 metus »
-nesivargink dėl manęs. – tarstelėjo Natalie stodamasi nuo lovos. – palauk, aš tuojaus, negaliu jaust ant galvos šito varnų lizdo, ir negaliu leist šioms trims mėlynėms ant veido pasiekti violetinę stadiją. – šyptelėjo moteris išsitraukdama lazdelę, - be to, neapkenčiu netvarkos. – pridūrė ji mostelėdama lazdele, ir kraujų dėmės iš kambario dingo, ir raudonos, žmogiškos, ir juodos vampyriškos. Su dar vienu mostelėjimu atlėkė auksinis šepetys ir slaugė jį privertė sušukuoti jos suveltus bei pilnus įvairių šakelių plaukus. Po minutės plaukai jau vėl tvarkingai vilnijo pečiais ir viršutine nugaros dalimi, kelios stambios į priekį pabėgusios auksinės bangos buvo užkritę ant Natalie krūtinės.
-labiausiai mėgstu mėtų arbatą. – šyptelėjo auksaplaukė staigiu lazdelės mostelėjimu išsiųsdama plaukų šepetį  ten, iš kur atėjęs. – o toji mano istorija be galo ilga ir nelabai įdomi, bet jei nori – papasakosiu. Tačiau jei tai ir padarysiu, nežinau kodėl, nes iš gyvųjų ją žinau tik aš, ir jis. Baigiau aš hogvartsą, mokiausi varno nago koledže, savo laidoje, per visus keturis koledžus buvau vienintelė gavusi visus N iš visų egzaminų kiek laikiau, o jų laikiau visus įmanomus, išskyrus ateities būrimą ir astronomiją. – tai man atrodė dalykai – skirti laiko švaistymui. – tarsi patvirtindama geriausios Hogvartso mokinės statusą, Natalie Pierina Wright savo burtų lazdele sušoko itin subtilų judesių šokį, ir arbatinukas jau virė, mėtos buvo dailiai sugulusios į puodelį, beliko tik minutę palaukti kol užvirs vanduo ir jas užpilti.
-O tu... hmm... arbatą geri? Na, jei geri tai užsipilk vandenį, jau beveik užvirė, be to, o kokią tu mėgsti? – gyvai kalbėjo moteris pildamasi vandenį į puodelį su mėtomis ir grįždama prie lovos. – cukraus nesidedu niekada, man saldumas nepatinka apskritai niekur, nei gyvenime, nei arbatoje nei dar kur nors. – puikiai suvokdama, jog per daug sau leidžia, auksaplaukė patogiai įsitaisė, ir atsirėmė į šaltą Soreno petį, juk suprato, kad gers karštą arbatą, be to, norint papasakoti jam visą tą brudą, jai reikėjo saugumo. Natalie nakčiai visada užsirakindavo savo kabinetą patikimais kerais, nes bijodavo, kad kada nors jie jos ateis, dvi lovos kabinete stovėjo, nes ji taip pat bijojo viena miegoti, ateidavo Mikalojus kartais, o kai sūnus likdavo miegoti klastūnyno miegamajame, Natalie iš proto eidavo, todėl dabar naudojosi proga, o tokio tobulo saugumo nebuvo jutusi nuo tada... ne, niekada. Sorenas buvo tvirtas, greitas, stiprus. Moteris atsisuko ir pažvelgė į jo raudonas akis: „ir dar grėsmingas.“ Pagalvojo ji, prieš pradėdama vėl kalbėti. Ji norėjo save sustabdyti ir šiam beveik nepažįstamam žmogui nieko nepasakoti, tačiau negalėjo, jos pasąmonė panaudojo prieš ją nedovanotinus kerus.
-baigusi Hogvartsą iškeliavau į Londoną studijuoti magiškosios medicinos, kartu su manim ir Cho Chang, ne tik mano bendrakursė ir bendrakoledžė, bet ir mano geriausia draugė. Mudvi užsimanėme paeksperimentuoti, ir susiveikę kitas pavardes, bei vidurinių žiobarų mokyklų baigimus, mudvi įstojome ir į žiobariškąją mediciną. Nepraėjo daug laiko, o Cho sutiko vaikiną, šis dirbo Gringotso banke. Netrukus ji pradėjo lauktis, džiaugiaus už ją, ir erzinau, sakydavau: ką pamanys grupiokai, kai tave, vos baigusią Hogvartsą, pamatys su pilvu. Tačiau pilvas nesirodė. Ne visoms moterims matosi nėštumas, kitoms būna, jog pasirodo tik aštuntame devintame mėnesyje, ir taip nutiko Cho. Aš susipažinau su Andrew kiek vėliau – Natalie padarė pauzę ir gurkštelėjo karštos arbatos, stebėdamasi, kaip puikiai jos suteikiama šiluma reaguoja su Soreno odos šalčiu. – Andreew buvo žiobaras, parlamento narys, pačioje valdžios širdyje kaip sakoma. – auksaplaukė vėl nurijo didelį gurkšnį. – pavasarį pati sužinojau, jog laukiuosi nuo Andrew, ir mudu nusprendėme vasarą susituokti. Mano nėštumas, kitaip nei Cho, pradėjo smarkiai matytis jau trečiame mėnesyje. Bet man buvo svarbi mano pasaulio ateitis, todėl išvykau į Hogvartsą su Cho, mudvi dalyvavome mūšyje su Voldemortu. – slaugė aiškiai, tvirtai ištarė tą vardą ir nugėrė dar arbatos. – abi likome gyvos, tačiau. – ir čia jos balsas užlūžo, iš akių ėmė nesuvaldomai ristis ašaros. „Ir kodėl aš tokia skysta!“ šaukė ant savęs viduje Natalie, tačiau nieko tai nepadėjo. „Sorenas tikriausiai tuoj palaikys mane kokia nors žliumba.“ Iš paskutiniųjų moteris tęsė toliau. – Voldemortui reikėjo išgyventi, ir aš išgirdau, kaip jis salės kampe užlaužė Sibilę Treloni, iš pradžių ji jam nieko nenorėjo sakyti, tačiau jis panaudojo užvaldymo kerus ir ji išpoškino jam būdą, kaip išgyventi. Ji pasakė, jog tąpat dieną kaip ir gimė Haris, turi gimti berniukas, ir šioje salėje yra mergina, kuri jo laukiasi. Dar profesorė Treloni sakė, jog Voldemortas paleisdamas žudomąjį užkeikimą, turi įdėti savo sielos dalelę į tą besilaukiančią merginą, ir tada atgimsiąs jos kūdikio kūne. Aš žinojau, jog turiu tuč tuojau susirasti Cho, juk tai apie ją buvo pranašystė, mat man gimdymas grėsė neanksčiau spalio mėnesio, o ji turėjo liepą. Aš nesuspėjau susirasti savo juodaplaukės, nuaidėjo mirtinų kerų šūksnis, o jo akys susmigo į... ma...ne... į... į... mano pilvą. – kuo toliau, Natalie tuo labiau darėsi sunku kalbėti, juk niekada nebuvo pasakojusi to garsiai, viską savyje spausdavo. – liepos trisdešimt pirmąją dieną Cho gimė berniukas, tačiau jis buvo gražus, jis buvo gyvas. – tai ištarusi Natalie sukūkčiojo. – aš tada jau žinojau ko laukiuosi, tačiau nėštumo nedrįsau nutraukti, po trijų dienų mus visus užpuolė mirties valgytojai, mat buvo girdėję pranašystę. Cho maldavo manęs gelbėti jos sūnų, tąkart žuvo visi mano mylimi žmonės, Andrew dengdamas bėgančią mane, Cho su savo bankininku žuvo iškart. Aš pabėgau, apsaugojau Cho sūnų, tačiau kartu apsaugojau ir jį, horokrusą. Ji gimė lapkričio trečiąją dieną, buvo tokia mažutė... to.tokia... tokia nepavojinga, tačiau kai mano Sandrutė atsimerkė, aš pamačiau tas tamsias, šaltas, dideles, gilias tamsias akis, mergaitė žvelgė nevaikišku žvilgsniu, ėmiau klykti. Po trijų mėnesių nunešiau ją prie žiobariškos vaikų prieglaudos durų, ir palikau. Juk mano duktė buvo mirusi, tai nuodėmės nepadariau. Daviau Cho berniukui Andrew pavardę, ir įforminau kaip savo vaiką, juk visi žinojo, jog turėjau gimdyti, o Cho buvo mirusi ir norėjo, jog pasirūpinčiau jos vaiku. Mudu su Mikalojumi išvykome į Ameriką, ten, kur aš gimiau, bet tai jau kita istorija, apsigyvenome žiobarų pasaulyje, aš dirbau koncertmeistere bei fortepijono mokytoja muzikos mokykloje, taip gyvenime nei karto ir neištekėjau, už Andrew ištekėti nesuspėjau, o daugiau ir nenorėjau. Tačiau kai Mikalojui atėjo laikas į Hogvartsą, grįžau į Angliją, į burtų pasaulį, mat Cho buvo nusipelniusi, kad išleisčiau jos sūnų į jam skirtus mokslus, nepaisydama savų baimių. Šiandien mane miške pasigavo kaukėti vyrai, jie naudojo nukryžiavimo kerus ir liepė pasakyti, kur padėjau mergaitę, mat jiems jos reikią. Pasakiau, jog jos nebėra, tada vienas jų ėmė trankyti  man per veidą ir šaukti, jog esu melagė. Kitas, sugalvojo panaudoti užvaldymo kerus ir priversti pasakyti, kur yra mergaitė. Persigandau, vis vien negalėjau jos išduoti, o blogiausia, jog aš žinojau, kur ji, todėl priglaudžiau prie  jo odos raudonąją gėlelę, ir kai ši ėmė deginti, išsitraukiau lazdelę, atlikau pora bežodžių triukų ir pabėgau. Negaliu jos išduoti Sorenai, negaliu, nors ji ir negyva. – baigusi kalbėti Natalie nebeišlaikė, padėjo galvą Sorenui ant peties, ir mėgino sutramdyti ašaras.
-o tttu? Tau kas atsitiko, kad gyvent nennnori? – pralemeno auksaplaukė, o balsas išdavikiškai užlūžo net du kartus.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #29 Prieš 7 metus »
Sorenas von Sjuardas nusišypsojo, kai Natalie, vos kiek atkutusi, pati ėmė tvarkytis. ,,Čia tai žmogus, negali išsidirbinėt ir gulėt, jeigu tik jėgų bent lašelytį dar turi." - pamintijo vyras.
- Patikėk, man nėra sunku.- patikino.- Be to, dabar skoloj tau esu, ir jau esu faktiškai sveikas, todėl gali mane siuntinėt, kur reikia, ir nesivargint pati.
Vyras nepertraukinėdamas klausėsi ilgo monologo. ,,Varniukė, nepaprastai protinga ir nepaprastai drąsi..." - mintijo jis. ,,Šventieji Asgardo dievai, bet kaip gi galima visus egzaminus išlaikyti ,,Nuostabiu" lygiu?"
- Aš...- Sorenas, susigriebęs, jog turi pats kalbėti, nudelbė akis, tarsi tyrinėdamas jau švarias grindis. - Aš jau seniai taip arbatos negėriau, žinai... Man patikdavo kandrevenių arbata su medum. Bet jeigu neturi, tiks bet kokia, nors ir ta pati mėtų.- patikino vyras vėl, nenorėdamas būti slaugei per didelė našta - juk jau ir taip daug rūpesčių jai sukėlė. Sumauta diena buvo - Sorenas kone sudejavo - kiek būtų laiko, resursų, sveikatos ir nervų sutaupęs, o dabar - še tau, kad nori. ,,Ir netikėk paskui likimo jėgomis ir tuo, kad kažkas mus valdo iš aukštai. Viskas tarsi suplanuota, sužiūrėta, paskaičiuota. Tą padarysi - tokios pasekmės, aną padarysi - anokios. Siaubas. Ir kur visa tai mus veda?" - liūdnai mąstė vampyras. Atsistojęs jis įsimetė į puodelį gardžiai kvepiančių arbatžolių, įsidėjo pusantro šaukštelio cukraus ir grįžo atgal, vėl paslaugiai priglobdamas Natalie.
- Ar nereikia atvėsinti arbatos?- juokaudamas paklausė Sorenas, šaltuose delnuose laikydamas savąjį puodelį. Natalie vėl pradėjus pasakoti, vyras nutilo.
- O, jūs buvot draugės su Čo Čang...- išsprūdo nustebimo šūksnis. Buvęs grifiukas atmintimi nesiskundė: vos atvyko į Hogvartsą iš Durmštrango, kai jam buvo keturiolika metų, jam kažkas parodė Čo ir pasakė, kad štai - ji viena iš gražiausių Hogvartso merginų. Ir nors vaikinukui tokie reikalai tuomet dar nekėlė rūpesčio ir pernelyg didelio susidomėjimo, juolab, kad didžiausią galvos skausmą kėlė tėvų skyrybos, Čo Čang jis žavėjosi, kaip ir bet kuris vaikinas iš bet kurios mokyklos, tuomet pakliuvęs į Hogvartsą.
Pasakojimui tęsiantis, Soreno akys didėjo ir apvalėjo. Jis net krūptelėjo, kai slaugė staiga pravirko, bet tylėjo, nenorėdamas nutraukti pasakojimo. Ir dar žinojo, kad kartais geriau ir patylėti bandymai guosti gali prišaukti dar daugiau ašarų.
- Užjaučiu, Natalie... - prabilo jis neskubėdamas, apgalvodamas kiekvieną žodį.- Aišku, šie mano žodžiai išvis nieko neverti prieš tai, ką tau teko ištverti, bet tai viskas, ką dabar galiu padaryti... Bet tai nerealu - mes vis dar turime Voldemortą? - vyras papurtė galvą, tarsi nuo to būtų lengviau smegenimis aprėpti ir suvirškinti šią žinią.- Nebūčiau galėjęs to nė susapnuoti... kaip tai įmanoma apskritai... o luktelk, koks jos vardas ir pavardė? Aš neseniai mačiau vieną merginą pavarde Riddle. Ji mokos Grifų Gūžtoj, mano koledže, lyg tai problemų dar nesukėlė. Ar gali būt tas pats žmogus?
Sorenas susiraukęs pakėlė akis į slaugę, laukinis raudonų monstriškų akių žvilgsnis susidūrė su ramiu, žmogišku mėlynų akių.
- Žinai, Haris Poteris irgi buvo horokrusas, Natalie, ir, kai Voldemortas buvo nužudytas, jis be problemų gyveno toliau. Voldemorto dalelė jame net nesutrukdė jam atlikti tiek darbų...- Sorenas kietai sučiaupė lūpas - jį kone pykino nuo minties, jog tave kūne gali slėptis dar kokia viena šlykšti sudraskytos sielos puselė.- Kodėl tu sakai, kad Sandra mirusi? O gal įvyko klaida? Tik tu neverk, Natalie...
Kai Natalie uždavė klausimą, žaibiškai besisukančios Soreno mintys, apdorojančios gautą informaciją, staiga sustojo, o pats vampyras pasijuto lyg gavęs smūgį į pilvą.
- Tai nė iš tolo neprilygs tam, ką iškentei tu, nė iš tolo neprilygs tavo bėdai.- patylėjęs prakalbo von Sjuardas.- Aš jau kelerius metus vedęs, prieš tai su ja daugybę metų draugavom... ir dabar... na, žinai... sužinojau, kad ji lyg ir... na, ne vien mano.- Sorenas nejaukiai nusišypsojo, bet šypsenėlė greit išbluko.- Jeigu ne mano sielos... ee, dvasios brolis, turbūt jau gulėčiau kur nors griovyje su strypu, įsikaltu į širdį.- vyras ištiesė delną, o į jį įšoko staiga tuo metu iš po  Soreno lovos apkloto išropojęs didelis voras.
- Čia Spaikas, tikiuosi, vorų nebijai. - vyrui pristačius bičiulį, pūkuotasis draugiškai pamojo kojyte.- Tik tu nebeverk, gerai, Natalie? Susitvarkysim. Aš mėginsiu tau padėti.- Sorenas švelniai nubraukė ašarą moteriai nuo skruosto.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.