[Indio Dellso]

Pagaliau ištrūkęs iš mamos glėbio, kuriame jau ėmė trūkti oro, Indio neatsigręždamas patraukė į traukinį. Būsimas pirmakursis jautėsi šiek tiek vienišas matydamas didžiulius būrius vaikų, įvairaus amžiaus, kurie buvo visi kartu. Šiek tiek guodė faktas, kad kiti pirmakursiai taip pat buvo vieni ir, turbūt, tokie pat sunerimę. Labai daugelis vaikų turėjo ir po gyvūną - aplink vis šmėžavo tai kokia palėda, katinas ar varlė. Indio ir pats būtų visai ne prieš turėti kokį nors gyvūną Hogvartse, tačiau jų šeimai ir taip sunkiai sekėsi su pinigais, tad gyvūno prašyti nenorėjo.
Apsidžiaugęs, kad pasirinko patį paskutinį vagoną ir išvengęs mirties traukinio koridoriuose, nes mokiniai lipo vieni per kitus, jis šiek tiek toliau paėjėjęs rado nedidelę kupe, kurioje, jo didelei laimei, niekas nesėdėjo. Mestelėjęs savo daiktus ant priešais esančios sėdynės Indio atsisėdo kitoje kupe pusėje, ant ne itin patogiausios sėdynės. Net ir uždarius duris vis dar buvo gaima girdėti šurmulį kitų mokinių, kurie turbūt pešėsi dėl vietos prie lango arba dėl vienos ar kitos kupe. Patenkintas, kad rado visai neblogą vietą, juodaplaukis vis dėlto sunerimo ar įžymusis Hogvarsto ekspreso užkandžių vagonėlis atvažiuos ir iki jo, tačiau vos pajudėjus traukiniui Indio išgirdo žingsnius, vis garsėjančius ir tikrai einančius link jo kupe. Apsidžiaugęs, kad tai užkandžių vagonėlis berniukas iš kišenės išsitraukė kelis siklius, kurių tikėjosi užteks bent kažkam nusipirkti.

[Mulungu Kinyonga]

Tėvas sunkiai paleido sūnų iš glėbio, nors Mulungu kiek drovėjosi dėl tokio elgesio, tuo labiau, kad namuose to nesulaukdavo - bent jau tikrai ne iš pirmojo genties medžiotojo.
Taigi įlipęs į traukinį berniukas pasijuto beveik ramesnis: jo nebeseks akylas tėvo žvilgsnis, tad galbūt pavyks susirasti draugų? Žinoma, vaikas suprato, kad kalbos barjeras kurį laiką trukdys, tačiau norint susidraugauti tikrai įmanoma. O Mulungu kaip tik to ir norėjo.
Eidamas per traukinį jis pastebėjo, kad visi vagonai prikimšti mokinių. Jie gyvai bendravo, juokėsi. Afrikietis labai tikėjosi, kad kitais metais jis bus vienas iš tų, kurie sėdi su draugų kompanija. Deja, kol kas buvo vienišas. Prie didelės grupės eiti buvo nejauku, tad Mulungu ieškojo tuštesnės kupė. Pradėjo atrodyti, kad teks sėsti ant grindų koridoriuje. Kėdės berniukui nereikėjo, tačiau ar "europiečiai" nepažvelgtų įtariai? Tuo labiau, kad daugelis mokinių buvo labai šviesūs, kaip ir ta gan pikta mergaitė, kurią jis sutiko Skersiniame skersgatvyje. Įdomu, kur ji susimąstė Mulungu, tačiau tą akimirką jo akys užkliudė tuščią kupė. Jis nuskubėjo ten ir tik tada pamatė, kad vis dėlto vienas vaikas ten buvo. Tai, ko gero, buvo geriausias variantas: galima susidraugauti, o bendrauti bus paprasčiau nei su keliais vaikais iš karto.
- Skanaus! - per pusę traukinio "pasisveikino" afrikietis atidaręs duris. Norėjo paklausti, ar gali užeiti, tačiau nežinojo tinkamų angliškų žodžių, tad tik išsišiepė ir įėjęs į kupė atsisėdo ant grindų.

[Indio Dellso]

Deja, už durų išdygo tik kitas tamsiaodis berniukas, užkandžių vagonėlio niekur su žiburiu nesimatė. Nepažįstamasis pusiau atidaręs kupe duris jau per visą ekpresą ėmė rėkti, bet Indio nesuprato kodėl jis jam linki skanaus, kol nesusiprotėjo, kad berniukas turbūt visiškai nemoka angliškai, arba žino tik kelis pavienius žodžius.
- Ir tau labas, - vis dar šiek tiek sutrikęs tylokai pasisveikino Indio. Susizgribęs, kad rankoje vis dar laiko kelias sidabrines monetas rudaakis susigėdo ir greitai susidėjo jas atgal į kišenę, bet, atrodo, kad berniukas to nepastebėjo.
Jo kupe kompanionas labai energingai įžengė į nediduką kambarėlį ir žnektelėjo tiesiai ant grindų. Apstulbęs Indio stengėsi suprasti, kodėl berniukas sėdėjo ant grindų, tada suprato, kad turbūt reiktų patraukti savo mantą nuo kitos sėdynes. Pakėlęs lengvutį krepšį, kurio jam turbūt imti nereikėjo, nes visi kiti stotyje buvo be kuprinių, būsimas pirmakursis pasidėjo jį šalia savęs taip parodydamas, kad nepažįstamas berniukas gali sėstis priešais. Nežinojęs ar šis suprato, juodaplaukis dar pridūrė:
- Sėskis.
Indio jautė berniuko akis įsmeigtas tiesiai į jį, tad stengėsi pats į jį nežiūrėti.

[Mulungu Kinyonga]

Berniukas kažką pasakė, tačiau tai padarė labai tyliai, tad Mulungu jo net ir neišgirdo. Žinoma, nebūtų supratęs, bet ar negalima kalbėti šiek tiek garsiau? Afrikietis kiek sutrikęs apžiūrėjo nepažįstamą vaiką ir svarstė, kaip reikėtų pradėti pokalbį.
Per tą laiką, kol judaodis savarstė šį sudėtingą klausimą, būsimasis draugas (kaip tikėjosi Mulungu) spėjo patraukti daiktus nuo sėdynės ir dar kažką pasakyti. Afrikietis spėjo, kad tai buvo pasiūlymas persėsti į sėdynę. Namuose jis buvo pripratęs sėdėti ant žemės, tačiau nenorėjo įžeisti nepažįstamo berniuko, kad stryktelėjo ir plačiai šypsodamasis persėdo ten, kur ką tik buvo padėti daiktai.
- Mulungu! - berniukas suriko taip garsiai, kad, atrodo, traukinio stiklai turėjo išbyrėti. Laimei to neatsitiko, o afrikietis išsišiepęs parodė į save. Labai tikėjosi, kad priešais sėdintis mokslo draugas nebus toks kvailas, kad nesuprastų. Norėdamas būti tikras, kad buvo gerai suprastas, būsimas klastuolis lėčiau - bet ne tyliau - išskiemenavo: - Mu-lun-gu!
Juodaodis plačiai šypsodamasis akylai stebėjo priešais sėdintį berniuką. Be galo tikėjosi, kad jiedu taps draugais, mat šiek tiek bijojo labai greitai pasiilgti namų ir ten likusių gentainių. Deja, jis neįsivaizdavo, kaip pradėti pokalbį, bet vienintelis angliškas žodis, kurį buvo pavykę įsidėmėti ("skanaus") jau buvo panaudotas. Teliko spoksoti į vaiką ir laukti, kol šis pradės bendrauti. Kad gali atsitikti kitaip, Mulungu net nepagalvojo.

[Indio Dellso]

Tamsiaodis atrodė labai susipainiojęs. Nemažiau buvo ir Indio. Dekui Merlinui, jis suprato ką pasakė klastuolis arba bent jau numanė, nes tik patraukus krepšį, berniukas klestelėjo ant sėdynės priešais.
Būsimas pirmakursis vis dar nesuprato kas čia vyko. Jo kupe kompanionas buvo puikios nuotaikos, bet vienuolikametis vis dar nesuprato kas čia tokio linksmo.
Staiga, jis krūptelėjo nuo berniuko baisaus riksmo, tarsi būtų skerdžiamas. Pagalvojęs, kad šis bando pasakyti savo vardą, Indio pasuko galvą ir pro kupe duris pažiūrėjo ar koridoriuje niekas nestovi, nes Mulungu jam būtų pridaręs nemažai gėdos.
- Gerai, nereikia rėkti, - pasipiktinęs dėl nesvietiško šaukimo Indio pasakė, manydamas, kad Mulungu jau baigė sakyti viską ką norėjo, tačiau šis, matyt laikydamas vienuolikametį pusdurniu, sugalvojo savo vardą dar ir išskemenuoti. Kaži ar jo kompanionas suprato ką berniukas anksčiau pasakė, nes savo vardą skiemenavo netyliau.
Draugų dar net neatvykęs į Hogvartsą Indio ieškoti neketino, bet Mulungu labai viltingai į jį žiūrėjo, tad Indio ir pats pagaliau nusprendė prisistatyti.
- Indio, - tarė ir taip pat kap Mulungu, bedė pirštą į krūtinę. - In-di-o.
Viską pasakė daug tyliau nei berniukui, sėdinčiam priešais turbūt norėjosi, bet negi dabar pradėsi rėkti per visą traukinį, nes taip šnekėjo Mulungu.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu plačiai šypsodamasis žiūrėjo į priešais sėdintį berniuką. Ištartų žodžių, žinoma, nesuprato, tačiau tai nelabai sutrukdė: jeigu jis šneka, vadinasi, nori bendrauti. Toks variantas juodaodžiui visiškai tiko. Per laiką išmoks suprasti, kas jam sakoma, kad viskas bus gerai - dėl šito būsimas Hogvartso mokinys buvo visiškai tikras. Tad niekur neslėpdamas šypsenos nenusuko akių ir... laukė. Tik, deja, ir pats nežinojo ko. Bandė sugalvoti, ką reikėtų pasakyti, tačiau į galvą neatėjo jokia išganinga mintis. Apie šį vaiką nežinojo nieko, bet lygiai taip pat nežinojo ir būdo jo ko nors paklausti. Teliko tikėtis, kad tas berniukas sugalvos būdą pasakyti ką nors suprantamo.
Laimei, netrukus jis tą ir padarė. Ar bent jau Mulungu tuo buvo įsitikinęs, mat neabejojo, kad žodis, kurį ištarė būsimasis draugas, buvo jo vardas.
- Indio! - džiaugsmingai pakartojo afrikietis. Ko gero, nereikia net sakyti, kad šis žodis nebuvo ištartas tyliau. Mulungu dar kartą išsišiepė ir pašoko nuo kėdės. Kadangi žinojo, kad "europoje" yra įprasta taip daryti, ištiesė ranką berniukui ir laukė, kol jis ją paspaus. Pačiam toks veiksmas nebuvo labai įprastas, tačiau viena Mulungu suprato puikiai: gyvendamas šioje šalyje ir mokydamasis toje mokykoje turės laikytis čia įprastų normų. Afrikiečio lūpų niekaip nepaliko tokia įprasta plati šypsena.

[Indio Dellso]

Traukiniui dardant pro plynus laukus Indio stengėsi žiūrėti pro langą ir nekreipti dėmesio į Mulungu, kuris tarsi sakalas visą kelią neatitraukė nuo berniuko akių. Būsimas pirmakursis mąstė apie idėją pasakyti, kad nori į tualetą ir eiti susirasti kitą kupe, nors turbūt laisvų neberas, bet bent jau nekils pavojus jo ausų būgneliams. Tačiau prisiminė, kad kartu į Hogvarsto ekspresą su savimi pasiemė ir kvailą kuprinę, kurioje buvo pilna visokių mamos prigalvotų, galimai prireiksiančių, dalykų, tad net jei ir Mulungu buvo priedurnis, vis tiek tubūt nepatiketų, kad Indio eina į tualetą su kuprine.
Juodaplaukis pašoko nuo garsaus, bet jau tapusio eiliniu, Mulungu staugimo. Tai, kad šis prisistatė berniukui, nereiškia, kad savo vardą nori girdėti aidintį per visą traukinį. Susiraukęs jis vis dar nesuprato ką jo kupe kompanionas nori pasakyti ar padaryti.
- Ar tu nors kiek supranti angliškai? - paklausė Indio, nors atsakymą žinojo.
Tada Mulungu staigiai pašoko nuo sėdynės ir ištiesė Indio ranką. Berniukas nelabai suprato ką tamsiaodis nori, kad Indio padarytų, bet šis taip pat atsistojęs nusprendė padaryti tą gestą, kurį buvo matęs darant žiobarų vaikus. Indio nebuvo tikras ką jis reiškė.
Suspaudęs kumštį jis parodė Mulungu padaryti tą patį ir bakstelėjo į draugo ranką.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu niekaip negalėjo suprasti, kodėl Indio žiūri bet kur, tik ne į jį. Tai buvo labai neįprasta, mat namuose berniukas visada stengdavosi palaikyti akių kontaktą. Ypač su tais, kuriais pažinojo menkai - kaip kitaip užsitarnausi pasitikėjimą? Natūraliai kilo klausimas, ar priešais sėdintis vaikas kažką bando nuslėpti. Deja, kol kas Mulungu neturėjo būdo tam išsiaiškinti. Vadinasi, reikėjo prie jo prieiti kažkaip kitaip. Kaip tą padaryti nemokant kalbos, afrikietis kol kas neįsivaizdavo.
Mulungu nesuprato, kodėl Indio staigiai stryktelėjo, tad kiek sutrikęs pažvelgė į draugą. Išgirdęs klausimą jo, žinoma, nesuprato ir tik palinksėjo galva. Nepaisant to, kad dėl anglų kalbos nemokėjimo bendrauti sekėsi sunkiai, berniukas jautėsi laimingas: Indio su juo bendrauti nori, vadinasi, jie įveiks bet kokias kliūtis.
Kita vertus, naujasis draugas netruko išgąsdinti afrikiečio: pastarasis pagalvojo, kad Indio nori muštis. Žinoma, namuose pasikumščiavimų netrūko, bet visa tai buvo daroma žaidimo forma. Ką gali žinoti, gal čia, "europoje", visa tai daroma daug rimčiau? Tokiu atveju gali kilti nemažai problemų, mat Mulungu niekada nebuvo geras mušeika.
Vis dėlto kol kas visa tai neatrodė rimta, tad juodaodis sugniaužė kumštį ir bakstelėjo juo draugui. Veiksmas buvo neįprastas ir nesuprantamas, tačiau vaikas spėjo, kad tai buvo įprasta šitoje šalyje. Jis pasijuto dėkingas: kiekvienas išmoktas veiksmas buvo labai į naudą. Deja, Mulungu nemokėjo dėkingumo išreikšti žodžiais, tad turėjo užtekti šypsenos, kurią netrukus palydėjo ir "tylus" juokas.

[Indio Dellso]

Į klausimą Indio gavo tik galvos linktelėjimą, kas buvo didžiausias melas, mat tamsiaodis nė žodžio angliškai nemokėjo. Šiek tiek susierzinęs, bet vis dėl to į atlapus nekibęs būsimas pirmkuris laukė kol jo draugas suspaus pirštus į kumštį. Džiaugdamasis, kad Mulungu Indio ištiesto kumščio nepalaikė kvietimu muštis, klastuolis nusuko akis ir vėl klestelėjo ant sėdynes kai tik jo naujasis draugas ėmė baubti per visą kupe, tai laikydamas juoku.
Indio nujautė, kad Mulungu tuoj kažką sugalvos ką berniukai galėtų kartu veikti ir to norėdamas išvengti jis apsimetė, kad draugo nemato ir pradėjo raustis po kuprinę, vaizduodamas, kad kažko inirtingai ieško. Niekieno paieškoje juodaplaukis prisiminė, kad kažkur kuprinėje guli sumuštinis, tad pagaliau tikrai kažko ieškodamas jis neilgai trukus tai rado.
Išsitraukęs iš pakelio du sumuštinius su jautiena, berniukas prisiminė, kad prieš jį sėdi ir kitas žmogus, tad šiek tiek nusivylęs, kad teks dalintis, ištiesė Mulungu sumuštinį ir net nesivargindamas klausti, ar jis jo nori, laukė kol kitas berniukas paims.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu kiek sutriko. Nemanė, kad padarė ką blogo, tačiau Indio tarsi nebenorėjo bendrauti. Būtent taip nutarė afrikietis, kai naujasis draugas puolė kažko ieškoti. Liūdnokai stebėdamas berniuką Mulungu atkakliai bandė suprasti, kokią klaidą padarė, tačiau taip ir liko neišsiaiškinęs. Ar tai galėjo būti kumštis? Būsimas pirmakursis buvo beveik tikras, kad ne - būtent Indio buvo tas, kuris šį... užsiėmimą? Pasisveikinimo būdą? Kad ir kas ten buvo, bet tai pasiūlė Indio. Mulungu tik sutiko.
Deja, juodaodis neįsivaizdavo, kaip galėtų ko nors paklausti, tad teko tiesiog atidžiai stebėti draugą (Mulungu tikėjosi, kad kažkokiu būdu Indio tokiu taps). Tas netrukus išsitraukė kažką valgomo ir netgi pasiūlė Mulungu. Pastarasis nebuvo pratęs valgyti dažniau nei du kartus per dieną, tačiau spėjo, kad nepriimti būtų nemandagu, tad neužtikrintai ištiesė ranką. Žinoma, ta proga plačiai išsišiepė ir prisiminęs dar vieną žodį užbaubė:
- Ačiū!
Nebuvo tikras, ką tas žodis reiškia, bet tikėjosi pernelyg nesusimovęs. Ragauti tą daiktą nebuvo jauku, tad afrikietis laukė, kol pirmas tai padarys Indio. Pradėjo svarstyti, ar pats turi ką nors naudingo, tačiau nutarė, kad ne. Teliko plačiai išsišiepus sėdėti ir tikėtis, kad draugas daugiau nesupyks ir neįsižeis.

[Cassidy Melens]

Po ilgų ir ypatingų mokslo metų Vovere vėl grįš į savo gimtąjį miestelį kuriame praleis didžiąją dalį savo vasaros atostogų. Mergina grįždama namo norėjo pabūti viena { nes per visus mokslo metus to niekaip negalėjo padaryti } ir sau ramiai paskaityti. Dėl to pasirinko viena nuošaliausia Hogvartso ekspreso kupę, kur dažnai niekas neužeina. Ji gailėjosi savo pasirinkimu, nes kupėje buvo karšta, o langas neatsidarė. Net langelis kuris buvo aukštėliau nieko negalėjo padėti, nes penkiolikmetė buvo žemaūgė, o atsisėsti ant minkštasuolio buvo pavojinga kai važioja traukinys. Britė žinojo, kad lengvai galėtu atidaryti langą su magijos pagalba. Bet ji abejojo ar taip elgtis galima, nes ji teoriškai jau buvo ne mokyklos valdose, o rizikuoti šviesiaplaukė visiškai nenorėjo. Tad ji pasirinko geriau visa suprakaituoti negu būti išmesta iš Hogvartso. Galėjau bent vandens pasiimti ar kažko kito atsigerti pagalvojo varnė ir staiga prisiminė, kad prie kupių atvažiuoja ragana su vežimėliu kuriame yra užkandžių ir gėrimų. Tačiau mėlynų akių savininkės nuomonę ji neatvažiuos į šią nuošalia kupę. Ech kam iš viso aš atėjau į šią kupę ? savęs paklausė varno nago mokinė ir dar sykį nusivylė dėl savo gyvenimo sprendimų. Ji galėtų pereiti į kitą kupę kur būtu galima be magijos atidaryti langą ar atvažiuotu vežimėlio raganą. Bet mergina abejojo ar galėtu rasti tokia kupę, nes jau visi moksleiviai būtu savo kupėse. Vis tiek Vovere nenorėjo tas kelias valandas kol grįš namo grūstis su kitais mokiniais. Dėl tokių priežasčių ji liko savo karštoje kupėje ir toliau skaitė. 

[Esmeralda Aukso Gija]

Esmeralda džiaugėsi, kad baigėsi mokslo metai ir sekančiais jau bus antrakursė, tačiau nesidžiaugė, kad reiks išsiskirs su draugais visai vasarai ir grįžti į vaikų namus... Mergaitė linksmai ir tuo pačiu metu liūdnai nustrykčiojo prie jos pamėgtos kupe. Ten vis ką nors sutikdavao, susipažindavo. Raudonplaukė nerangiai atidarė kupe duris ir apsikrovusi keksiukais bei moliūgų sulčių buteliukais įėjo į kupe. Iš pradžių per tą šūsnį skanėstų ji nieko nematė ir tik labai sunkiai uždarė dureles. Ji atsisėdo ir šale pasidėjo savo gėrybes, o tik pradėjus valgyti pirmajį keksiuką, mergaitė pastebėjo priešais ją sėdinčią mergaitę. Ji buvo šviesių, ilgų plaukų ir šviesių ( tai yra mėlynų ) akių. Mergaitė buvo daili ir jau tikriausiau iš vyresnių kursų. Jos žvilgsnis atrodė kiek šaltas, rimtas, susikaupęs. Tarsi nieks pasaulį jos nepalaužtų ir Esmeralda prisiminė žvilgsnio savininkės vardas. Ji net lūpą išsitepė su keksiuko įdaru pašokusi.
- Kristina! Čia tu! Kaip tau sekas? Tiesa, tu penktakursė, taip? Ar sunku penktam kurse?
Esmeralda nuoširdžiai džiaugėsi pamačiusi seną draugę.

[Cassidy Melens]

Nors ir buvo karštoka skaitymas jai padėjo ir ji visiškai pamiršo realų pasaulį, o su juo ir kas vyksta šalia jos. Ją iš jos nuostabaus skaitymo pasaulio pažadinimo dar viena šios nuošalios { dabar jau nebe } kupės bėda vardu Esmeralda. Jos linksmas ir garsus balsas Voverei parodė, kad ji vis dar yra realybėje ir netiesiogiai uždraudė daugiau domėtis kūriniu kurį skaitė. Pačia Esmeraldą ji vos prisimena, gal todėl, kad susitiko vos vieną kartą ir tas kartas nebuvo pats draugiškiausias. Dar be to ji jos pavarde pasakė neteisingai. Kas blogai šiai mergaitei ? paklausė savęs varnė ir pasipiktinimo balsu prabilo :
- Labas, mano pavardė yra ne Kristina,o Krisina,- išgirdus apie penktą kursą britė pagalvojo. O dieve ko ji dar klaus. Ir ji daugiau nieko nenorėjo sakyti, bet iš mandagumo nusprendė prabilti,- ammm... gerai.
Tikiuosi ji daugiau nieko neklaus ir  su savo  nedideliais troškimais vėl ėmė skaityti knygą. Kol pastebėjo, kad Esmeralda turėjo moliūgų sulčių buteliukus, nors jos ir nebuvo labai gaivinančios, bet bent jau galėjo sušvelninti didelį troškulį ar bent jau šiek tiek atgaivinti. Bet tada penkiolikmetė suprato, kad nebus labai gerai po tokio pokalbio paprašyti sulčių. Dėl to ir toliau skaitė ir vis sau tyliai sakydavo, kad kai grįš galės atsigerti mamos limonado, o tokios mintys visada padeda.

[Esmeralda Aukso Gija]

- Ką čia skaitai? - raudonplaukė prisėdo šalia varnės. - Tiesa, atleisk dėl neteisingo ištarimo, tikriausiai per skubėjimą čia taip gavos. A, išsitepiau. - pamatė mergaitė savo atspindį lange. - Klausyk tau ne karšta čia? Gal nori sulčių? Jos nėra labai gaivinančios, tačiau vis šis tas. Imk, - atkišo vieną buteliuką švieseplaukei ir kalbėjo toliau. - Man šie metai buvo tikras iššūkis, o tau? Be to, kai radau ten tą raktelį su tavimi pievoje, žinok jis buvo tikras! Tikrų tikriausias, juo atrakinau duris tokiam namely, kitam Uždraustojo miško gale. Taip atsitiko iškart kitą dieną po mūsų susitikimo. Susipažinau su trim paaugliais, tačiau taip bijojau, kad iš kart viską užmiršau ką jie pasakė. - Esmeralda jau buvo nusivaliusi keksiuko įdarą nuo lūpos  tačiau besimosikuodama rankomis vėl nosį išsitepė. - Na po to dar priešą neblogą įsitaisiau ir draugę iš klastūnyno turiu, ten ir per įdomų nutikimą susipažinome. Tai kaip tau mokslo metai?

[Cassidy Melens]

Iš karto po Voveres žodžių grifė pradėjo labai daug šnekėti, kad mergina jau nebe susigaudė ką sako Esmeralda. Dar blogiau buvo kai vienuolikmetė prisėdo šalia varnės. Ar man ji visiškai nepaliks nei truputį asmeninės vietos ?  Įniršusi pagalvojo penkiolikmetė.Ir dar be to prie jos veido prikišo moliūgų sulčių buteliuką { nors ir ji pati būtu prašiusi ar negalėtu jų atsigerti }. Šviesiaplaukė   nusprendė daugiau nieko nesakyti ir toliau skaityti. Deja kažkoks keistas balsas galvoje patarė bent jau kažką pasakyti, kad neįskaudintų raudonplaukės. Tad abejingu ir tyliu balsu prabilo :
- Amm apie populiariausius egiptiečių užkeikimus,- kam iš viso aš tai jai sakau ,-  ačiū,- pagaliau paragavo gan saldžių sulčių, kurios bent truputį numalšino didžiulį britės troškulį,- aha aha, aha ,- ir taip atsakinėjo į beveik kiekvieną pirmakursės sakinį, nes visiškai netikėjo nei vienu žodeliu. Kai visas mergaitės monologas baigėsi akinių nešiotoją piktai prabilo ,- visai gerai.
Baigusi sakyti savo paskutinį žodį ji pasigailėjo iš viso, kad kalbėjo. Galėjau aš patylėti. Bet deja varno nago mokinė negalėjo atsukti laiko atgal. Dėl tokių priežasčių ji nusprendė daugiau neprabilti kol šioje kupėje yra ši mergaičiukė.