[Nikolė Parker]

Šiąnakt Nikolė ištrūko iš pilies ir nuplasnojo į uždraustąjį mišką, ji ten turėjo susitikti su Esmeralda Aukso Gija. Tarp jų turėjo įvykti dvikova. Varniukė labai jaudinosi O kas bus jei aš pralaimėsiu, o ką jeigu ji ten mane paliks, o ką jeigu mus užklups vilkolakis ar kažkas panašaus nutiks? Mergaitė staiga priėjo uždraustą mišką, bijojo į jį žengti, bet įžengė. Tada ištarė Lumos ir patraukė į miško glūdumą. Mergaitės tarėsi susitikti prie senojo ąžuolo, kuris turėtų būti 47 metrus nuo miško pradžios, o už jo turėtu būti didžiulė proskyna. Nikolė iš lėto ėjo į miško glūdumą, stengėsi be garso, bet nepavyko vis užlipdavo ant kokio šakaliuko, šis perlūždavo ir sukeldavo menką, bet Nikolei daug streso varantį garsą. Galiausiai vienuolikmetė pamatė senąjį ąžuolą. Mergaitė įėjo į už medžio esančią proskyną ir pradėjo laukti priešės. Buvo labai tylu išskyrus pelėdų ūbavimą ir vilkų ar vilkolakių staugimą. Pirmakursė pavargo stovėti, tad prisėdo ant šaltos žemės. Tik staiga kažkas šmurkštelėjo tarp krūmų, mergaitė vos nenumirė iš baimės.

[Esmeralda Aukso Gija]

 Taip, lygiai vidurnaktis. Esmralda tyliai išsėlino į lauką iš Hogvartso. Ji tvirtai žingsniavo į Uždraustajį mišką kurio visi labai bijojo ir vengė, bet jai tai nebuvo naujiena, čia ji dažnai ateidavo, kai būdavo liūdna ar pikta. Puikiai pažinojo šį mišką. Taigi, šią naktį turėjo įvykti dvikova tarp jos ir vienos varniukės. Kaž kada jos susipyko ir nuo tada nelabai mėgsta viena kitą. Jos susitarė daryti dvikovą uždraustajame miške prie ąžuolo miško glūdumoje. Šią mintį pasiūlė Nikolė, toji varniukė, tikriausiai ji manė, kad Esmeralda neišdrįs ateiti, bet ką jau ką, ši grifiukė niekada nepasiduoda. Štai, ji jau rįžtingai eina į mišką ir priena tą ąžuolą. Prie krūmo sėdėjo Nikolė, bet iš už to krūmo iššoko baltas vilkolakis ir jis jau ruošėsi Nikolę pulti, bet Esmeralda akimirksniu išsitraukė savo ištikimą lazdelę ir garsiai sušuko:
- Arresto Momentum! - vilkolakis sustingo. Esmeralda griebė Nikolei už rankos ir pradėjo bėgti. Grifiukė dar niekada nebuvo naudojusi šių kerų, tad nežinia kada jie baigsis ir kokio jie stiprumo. Mergaitė tempėsi varniukę į raganos namelį kuriame kadaise jau buvo. Jo dar nesimatė, bet prakaitu išpilta mergaitė dar niekada nebuvo susidūrusi su vilkolakiu. Pagaliau ji pamatė namą ir įėjusi į jį pati ir įtempusi Nikolę užrakino kerais duris ir prisėdusi ant kėdės, užduususi žiūrėjo į varniukę.

[Nikolė Parker]

Kai vilkolakis staiga pradėjo ant Nikolės šokti lėtai, ši nieko nesuprato kas įvyko, nei kaip vilkolakis sulėtino savo veiksmus, nei kas ją tempė už rankos per mišką, nei kaip ji atsirado namelyje, nei koks čia namukas, ir kodėl ji sėdėjo ant fotelio su kažkokia mergaite ir jos abi smarkiai alsavo, kvėpavo, dūsavo ir neatgavo kvapo. Kai kažkiek Nikolei pavyko nusiraminti ji suprato, kad šitam keistam namelį sėdi su Esmeralda Aukso Gija. Ji nustebo. Varniukės galvoje sukosi tūkstančiai klausimų Kokia čia vieta? Ar mes dar uždraustajame miške? Ar tai Esmeralda sulėtino vilkolakio šuolį? Kaip ji atsidūrė čia? Ar dar vyks dvikova? Kiek dabar valandų? Ar rasim kelią į pilį? Mergaitė negalėjo nustoti kvėpavusi per burną. Kai galiausiai viską kelis kartus apmastė ir logiškai išdėliojo mintis suprato, kad Esmeralda ją apgynė nuo vilkolakio, tad pasakė:
- Aččiū... O kuur mmees essamme?
Nikolė negalėjo nustoti mikčioti, nes tai kas katik įvyko turbūt pakeitė jos bendravimą su Esmeralda. Jai dabar svarbiausia buvo grįžti į pilį ir atsidurti šiltoje lovoje.
- Ar žžinnai kellią atttgall?

[Esmeralda Aukso Gija]

 Grifiukė sėdėjo ir mirksėjo savo didelėmis akimis. Atrodė, kad Nikolė visiškai nesusigaudo padėtyje. Esmeralda žinojo, kad per tokį dažną vaikščiojimą miške tikrai atsitiks kas nors panašiau. Pagaliau Nikolė sudrumstė tylą ir paklausė grifiukės ar ji žino kaip grįžti į pilį. Esmeralda dar, net nebuvo susimąsčiusi kaip grįžti į tą pilį, bet ji pažinojo mišką ir tikrai galėjo Nikolę parvesti į Hogvartsą. esmeralda jau norėjo atrakinti ir pradėti stumti duris, bet baimė ir truputi panikos ją stabdė. Aš ne bailė. Griežtai kartojo sau ji. Reikėjo apgalvoti kaip apeiti kaž kur turbūt jau slankiojantį ir jų ieškantį vilką. Kaip jai norėjosi turėti nematomą apsiaustą ir greitai atsidurti Hogvarte. Pala, ar jai tik pasirodė, kad namelio kampe guli tas pats apsiaustas apie kurį galvojo Esmeralda? Ne, jis tikrai ten gulėjo dar nespėjęs visiškai sugriūti ir susigrankšlioti. Mergaitei nusmelkė širdį, ji priėjo prie to kampo ir paėmė apsiaustą. Jis spindėjo, mergaitė pamojo ateiti Nikolei ir apsigaubusi tuo apsiaustu parodė vietą ir Nikolei. Prarijusi seiles, ji iškėlė lazdelę ir pasakė, labai labai tyliai.
- Alohomora.
Durys atsirakino ir girgždėdamos prasivėrė. Vilkolakkio nebuvo girdėti...

[Nikolė Parker]

Nikolė drebėdama laukė Esmeraldos atsakymo. Galiausiai Esmeralda aptiko neregimajį apsiaustą, Nikolė abejojo bet palindo po juo kartu su grifiuke. Mergaitės išėjo iš keistų namų ir patraukė kartu per mišką. Nikolė jautė kaip bendrakeleivė bijo ir drebėjo. Bet po ilgų klaidžiojimų miške mergaitės išgirdo vilolakio kauksmą. Abi pasileido bėgte, bet staiga tas pats baltas vilkolakis (turbūt jas užuodė) iššoko prieš pirmakurses. Nikolė greit sugraibė lazdelę ir paleido į viloklakį Stupefy kerus, bet vilkolakis nesustingo (varniukė dar nebuvo gerai pramokusi šių kerų), tada Nikolė pabandė  Immobulus, Levicorpus, bet šie taip pat nesuveikė, galiausiai vienuolikmetė ištarė Serpensortia kerus, šie suveikė, vilkolakis išsigando gyvatės ir nukurnėjo gilyn į mišką. Tada abi vienuolikmetės nešė kudašių iš miško. Galiausiai abi išlindo prie Hagrido trobelės ir nubėgo į pilį. Pilyje mergaitės išsiskyrė. Nikolė nubėgo į Varno Nago bokštą ir sau pažadėjo, daugiau be reikalo į mišką kojos nekelti.

[Vegard Saeterhaug]

Gruodis. Įprasta jau žvarboka Gruodžio diena. Be mantijos gali nebent susirgti ir nuostabiai praleisti savaitę Ligoninės sparne. Šiandienos pamokos jau pasibaigė ir gali trankytis po visą pilį arba apylinkes. Apylinkės- nuostabi vieta pailsėti nuo durnių ir visų kvailų knygiūkščių. Už pilies sienų snigūriavo ir po truputį temo. Lauke kvepėjo žiema, bet ją užuosti gali ne kiekvienas ,o Vegard kažkaip sugebėjo. Užsimetęs mantiją berniukas lėtokai keliavo vis dar labai traukiančio uždraustojo miško link. Rankas šildė žalios pirštinės. Dešinėje rankoje žaliaakis laikė nepatogią lazdelę su gyvatės galva. Šalikas griaužė kaklą. Jausmas- nesuprantamas jausmas kuris ką tik aplankė pirmakursį. Galbūt vienatvė buvo šis nepaaiškinamas jausmas, o galbūt pyktis ant viso pasaulio arba nuovargis. Berniukas įžengė į mišką ir nuėjo link Miško glūdumos kurioje galima rasti visokiausių paslapčių. Sniegas krito ant skruostų. Mantija puikiai apsaugojo brangų, šilkinį apsiaustą su Klastūnyno herbu. Juodaplaukis atsisėdo ant kelmo.

[Aleksas Senkleris]

 Buvo eilinė lietinga diena. Dangumi, genami vėjo, greitai plaukė pilkšvi, lietaus pritvinkę debesys. Retkarčiais tarp raitytų ir karpytų jų kraštų lyg sidabrinis botagas plyksteldavo žaibas.
 Erikas negalėjo rasti veiklos. Sėdėti pilyje nesinorėjo. Vaikinas visai netroško nuolatos "trintis" tarp džiaugsmingai šurmuliuojančių mokinių ir klausytis jų pasakojimų apie artėjančias atostogas. Juolab, kad tos atostogos juodaplaukiui nereikšė nieko kito, tik dar vieną ilgą tylą prie vakarienės stalo, dar vieną bemiegę naktį ar pramogai išvirtą eliksyrą.
 Galų gale Erikas nusprendė įvykdyti vieną iš savo idėjų - ištyrinėti mišką. Ši mintis sukosi jo galvoje jau nuo pirmosios dienos Hogvartse, kai jis, vaikštinėdamas lauke, išvydo virš tankiai suaugusių medžių skrendantį kranklį. Išvydęs tą paukštį, vaikinas panoro sužinoti, kokių dar gyvūnų augalų esama tame miške, tačiau taip ir neprisiruošė to padaryti.
 Tačiau dabar, šią niūrią gegužės dieną, artėjant atostogoms ir mokslo metų pabaigai, Erikas nusprendė, kad atėjo laikas praskleisti girios paslapčių šydą. Tad ilgos, juodais, lakuotais batais apautos vaikino kojos žygiavo kaip tik ten.
 Miške buvo tylu ir šiek tiek baugu. Eriką iš visų pusių gaubė kažin kokių būtybių žvilgsniai, žingsniai ir prisilietimai. Jis regėjo nesamas dvasias ir nedengančią aukuro ugnį, girdėjo seniai sumigusių žvėrių ir paukščių skleidžiamus garsus. Ir, vis dėlto, miškas jam patiko. Jis buvo kitoks, nei visos kitos jo lankytos girios. Gerokai paslaptingesnis, slėpiningesnis ir įdomesnis.
 Vaikinas ryžtingai žingsniavo keliu ir, pakėlęs galvą, žvelgė į tankų medžių šakų ir vijoklių vainiką, susipynusį virš galvos. Jo kojas kuteno šlapios dilgėlės ir mėtos. Galų gale Erikas pasiekė miško viduryje plytinčią nedidelę proskyną - mažulytę properšą žalioje jūroje. Per laukymę lyg sidabrinis kaspinas, išnyrantis iš glūdumos, tekėjo upeliukas. Abipus jo augo pavieniai medžiai. Vienas iš jų buvo nuvirtęs skersai upelio ir tarsi tiltas sujungė abu krantus.
 Vaikinas kurį laiką žiūrėjo į rąstą. Paskui patraukė link jo, įsitaisė ant lygaus, nugludinto paviršiaus, ir, nusiavęs batus, leido vandeniui glostyti pirštus. Eilinį kartą jis norėjo pabūti vienas.

[Dori Mendel]

Dori ir vėl buvo oloje. Šiandien pasitaikė sumautas oras, tad pilis prisigrūdo šimtais, o gal net tūkstančiais veidų, kas mergaitę itin erzino. Ji norėjo pabėgti nuo viso to, bet nebuvo kur, mat lauke stipriai lijo. Todėl nutarė praleisti laiką jau pamėgtoje oloje. Kai nustojo lyti, Mendel išlindo iš olos, tačiau į pilį grįžti dar nenorėjo.
Kiek padūsavusi ji pasuko ne pilies, bet miško pusėn. Tačiau dangus nieko gero nežadėjo. Debesys netrukus vėl ėmė pilnėti lietumi. Šiek tiek žaibavo. Akimirą klastuolė pasigailėjo savo sprendimu eiti gilyn į mišką, tačiau apsidairiusi pasimetė. O kur pilis? Velniava, nejau Dori sugebės paklysti? Tačiau jau šitiek kartų ji vaikščiojo miške. Nei karto nepasiklydo. Nepasiklys ir dabar. Ar ne?
Tamsiaplaukės akį patraukė upelis. Jis atrodė toks tyras ir skaidrus. Mergaitė prie jo nuėjo ir įsistebeilijo į vandenį. Tačiau kažkas netoliese sunšnarėjo. Ar kas nors be jos dar šioje vietoje yra? Kiek nusigandusi mergaitė ėmė suktis, bet paslydo ir griebėsi už kažkokio nematyto augalo, kuris priminė nukirstą medį. Iš to augalo buvo išdygę keli žali lapeliai.
Nors augalas turėjo būti klastuolės gelbėtojas, jis pasielgė atvirkščiai. Nusprendė gintis ir ėmė į atėjūnę šaudyti kažkokius spygliukus iš savo lapų. Spygliukai buvo nežmoniškai aštrūs ir Dori labai skaudėjo. Ji ėmė rėkti ir susigūžusi stengėsi apsisaugoti. Galiausiai augalas nurimo ir spygliukų nebešaudė, tad Dori nešė mieles kuo toliau. Pradėjo bėgti kažkur tolyn. Akyse sušmėžavo nepažįstamas klastuolis, tačiau mergaitė buvo tokia išsigandusi, jog nekreipė į jį dėmesio. Mendel bėgo tos pusės link, kur jai atrodė, kad yra pilis. Laimei, nuojauta jos neapgavo ir galiausiai ji atsidūrė ligoninėje, kad būtų apžiūrėtos žaizdelės, kurias padarė tas bjaurus augalas.

[Auris Senkleris]

Kai jie nusikeberiojo nuo kalvos Auris ėjo pirmas ir vedė ją puikiai žinomais takeliais. Eik tu mulki. Ragina matai neiti į mišką, bet pats puikiai jį pažįsta tik todėl, kad bastydavosi čia kone kiekvieną dieną. Kalbėjo su savimi. Tie mokiniai. Tai kaip man su jais dirbti, kai bandau mąstyti kaip pats mąsčiau paauglystėje ir tada suprantu, kad nieko nebus, nes tai tikras Sizifo darbas. Aš pats žinau, kad jie tai darys ir bandau perkalbėti, nors jų vietoje irgi neklausyčiau suaugusio žmogaus.
Vedamas tų painiu minčių žirgliojo per mišką. Medžių šakos draskė rūbus ir kibo į plaukus. Nors tiesa jo plaukai buvo trumpi, bet net ir jie sugebėjo prisivelti sudžiūvusių medžių lapų nuo nusvirusių šakų.
- Ir kaip tau čia patinka? - Džiugiai paklausė mergaitės perlipdamas per sutręšusį rąstą.
- Galima sakyti, kad Alanukas mano brolis. Bet šiaip jau jis mano pusbrolis. - Atsakė į ant kalvos užduotą klausimą.
Jis lėkė toliau, buvo daugiau tų rąstigalių. O vaikinas tyčia skubėjo, jos nelaukė ir net nežiūrėjo kaip jai seksis įveikti tas kliūtis.
- Čia kažkur galimai bastėsi milžinas, gal paliko kokių savo gentainių ar dar ką. - Plepėjo.
Pagaliau atėjo į tokią vietą, kad ir meška galvą nutrūktų. Ėjo čia ilgai, pavargo ir sušilo. Dar užpuolė kažkokių mašalų spiečius. Atrodė dabar panašus į tikrą miško laumių. Susivėlusį ir purviną.
- Be galo maloniai pasivaikštinėjom... Bet man jau metas. O tu juk pareisi ar ne? Neabejoju, kad pareisi. Žodžiu iki susitikimo pamokoje Sakurą. - Pasakė. - Portus. - Pridūrė nutaikydamas lazdelę į savo kišenėje gulėjusi žiebtuvėlį ir dingo mergaitei iš akių. Nulėkė visai netoli. Bet ji jau negalėjo jo matyti.
Senkleris užsikerėjo praskiedimo kerais ir dar kitais, kurie slopino jo žingsnių garsą. Tada sugrįžo atgal taip, kad pats jau galėtų matyti ką ji veikia.
Kažkas traškėjo krūmuose. Gal ir kvailystę padariau. Staiga pagalvojo. Vieną iš daugelio.
Bet nekeitė savo plano ir nepasirodė jai. Tegu pati tvarkosi ir supranta kodėl miškas uždraustas. Gal ji ir gamtos vaikas, gal gyveno pievoje, bet miškas kupinas tamsos padarų, ne vien pavojingų gyvūnų ir dėl to yra draudžiamas.
Jis buvo pasirengęs jai padėti jeigu reikės. Rankoje laikė lazdelę. Buvo pasiruošęs sekti ją link mokyklos ir pažiūrėti kaip jai pasiseks išeiti.

[Sakura Levins]

Sakura kartu su transfigūracijos profesoriumi vaikščiojo po mišką. Nors iš profesoriaus kalbų ir augalų nepažinojimo neatrodė, kad jis labai mylėtų gamtą, tačiau toks pasirinkimas, vaikščioti giliai po mišką, labai sužavėjo varnanagę. Ji pasijuto ne tokia vieniša, ne tokia kitokia, kaip kad visada jausdavosi, mat taip toli nuėjusi buvo tik viena - kiti pabūgdavo.
Strazdanė mišku plaukė tarsi švelnus vasaros vėjas. Iš namų norint pasiekti pievą reikėjo eiti panašiomis vietomis, todėl Sakura nuklydo į prisiminimus.
- Čia nuostabu! - džiaugsmingai atsakė profesoriui.
Jis, regis, šiek tiek skubėjo. Sakurai patiko vaikščioti lėčiau, tačiau jos netrikdė ir greitas ėjimas, mat kartais einant iš pievos namo reikėdavo paskubėti, kad ji ir mama spėtų pasigaminti vakarienę.
Penkiolikmetė pastebėjo, kad į profesoriaus plaukus įsipynė nemažai šakelių, o ir drabužiams šakos kenkė. Aišku, ir Sakurai į plaukus įsivėlė vienas kitas šapaliukas, tačiau mergina buvo pratusi prie miško. Prie visokio, net ir tokio tankaus, tad mokėjo išvengti kliūčių. Ji norėjo patarti Auriui Senkleriui. Jeigu jis laikui pasilenktų, pasitrauktų į šoną, tikrai išvengtų daugumos šakų. Bet ar Sakura turėjo teisę mokyti profesorių? Tikrai ne. Ji tiesiog jautėsi dėkinga jam už tai, kad šis jai pasiūlė pasivaikščioti.
- Milžinas? - susidomėjo Sakura ir ėmė dairytis jo pėdsakų ar kokių kitų ženklų. - Dar nesu mačiusi milžino. Jei pamatysite ką nors, kas su juo susiję, būtinai parodykite! - paprašė.
Vėliau juodu atsidūrė labai tankioje vietoje. Net ir Sakura čia būdama nelabai jautė malonumo, nes čia buvo per daug tamsu, per daug bruzgynų. Mergina stebėjosi profesoriaus elgesiu. Regis, dar visai neseniai jis liepė varnanagei apskritai nekelti kojos į mišką, o dabar pats kartu su ja vaikščiojo tankiausiomis jo vietomis. Galbūt jis nori įsitikinti, kad čia tikrai nepavojinga, mintyse pagalvojo.
Tiesą pasakius, profesorius atrodė ne kaip. Sakura matė, jog jis nebuvo pasiruošęs keliauti miškan. Pati mergina spėjo pasilašinti ant pečių eukaliptų eterinio aliejaus, todėl jos neužpuolė mašalai. Deja, profesorius taip lėkė, kad jam pasiūlyti nespėjo.
Ir štai įvyko kai kas, kas penktakursę nustebino. Auris Senkleris ėmė ir iškeliavo palikdamas ją vieną. Tikriausiai jam to buvo per daug, pamanė mergina. Greičiausiai jis pavargo, o dar tie mašalai. Sakurai nebuvo baisu, bet ji šiek tiek nuliūdo dėl tokio profesoriaus poelgio. Iš pradžių jis pasirodė jai atsakingesnis. O jeigu jis būtų palikęs čia kitą mokinę? Pavyzdžiui, Gruodę? Kaip mergaitė grįžtų į pilį... Ir vis dėlto Levins ėmė kaltinti save. Nereikėjo jai atvirauti profesoriui apie mišką. Reikėjo mokytis kur nors kieme prie ežero. Bet dabar jau viskas. Profesorius jau žino, kad Sakura lankosi miške. Ir ji įstūmė jį į keblią padėtį. Privertė vaikščioti ten, kur jis nėra pratęs. Sukėlė jam nepatogumų. Dabar nusivylimas transfigūracijos profesoriumi blėso, bet atėjo nusivylimas savimi.
Sakura apsidairė. Jeigu jau atsidūrė tokioje tankioje vietoje, privalėjo paieškoti marsmetų uogų. Žvėrys jų nevalgo, tačiau žmonėms jos kaip vaistas labai naudingos. Tad baltapūkė ėmė vaikštinėti tarp krūmų jų ieškodama. Kažkas sušnarėjo, bet merginai nebuvo baisu. Juk miškas pilnas gyvasties.

[Auris Senkleris]

Tie prakeikti vabaliukai skraidė ir tūpė ant jo. Panižo nosį. Paskui akį. Paskui rankas. Prakeikimas, velniava. Keiksnojo mintyse ir savo planą atbaidyti ją nuo miško ir mašalus ir viską aplink. Norėjosi nusičiaudėti, bet reikėjo tai tvardyti. Milžino matai užsimanė. Dar ko... Pasiutimas... Milžino...
O ji visai nenusigando to, kad liko viena tamsioje ir tankioje vietoje. Galėjai pasakyti, kad jie buvo miško širdyje. Jis stebėjo,  kaip mergaitė kažko ieško krūmuose. Ką čia darai? Seki gyvūnų pėdsakais? Einam iš čia. Ragino mintyse. Atrodė, kad iš jo plano gausis šnipštas. Jokie miško piliečiai neketino trukdyti Sakurai. Ramybė. Net šnarėjimai krūme nutilo. Prakeikimas. Ot įsivėliau. Kodėl aš tai darau? Noriu į savo kabinetą. Arba ne, man reikia užsukt į Tris Šluotas. Ak nykit iš čia. Bandė nuvaikyti tuos mašalus.

[Sakura Levins]

Marsmetų krūmą Sakurai pavyko rasti. Nuskynusi reikiamą kiekį uogų mergina nusišypsojo ir įsidėjo uogas į laisvą dėžutę, o po to ją - į savo rankinuką. Tada šviesiaplaukės akys nukrypo į beržą, bet ne bet kokį, o tą, iš kurio rudenį bėga labai skani sula. Nei uogų, nei dar ko nors Sakura iš miško nevalgydavo. Palikdavo žvėriukams. Tačiau sulą gerdavo retas gyvūnas ir štai jos tikrai užtekdavo visiems. Priėjusi prie ypatingo beržo mergina nusitaikė į jį ir tarė:
- Diffindo.
Iš beržo pradėjo bėgti skanus gėrimas ir juo atsigaivinusi iš delnų varnanagė kerais sutvarkė medelį. Dabar jis atrodė tarsi neliestas. Tuomet ji apsidairė po mišką ir dar kartą ištarė burtažodį, tik šį kartą kitą:
- Point me.
Dabar burtų lazdelė parodė, kurioje pusėje yra pilis.
- Puiku, Hogvartsas yra ten. Bet dar pasimėgausiu, - pasakė sau strazdanė ir nusijuokusi paėmė ir tiesiog įkrito į kažkokius krūmus.
Buvo gera susilieti su gamta. Mėlynakė gulėjo užsimerkusi ir mėgavosi pačiu nuostabiausiu miško oru. Visokie skraidantys vabzdžiai norėjo ją pulti, tačiau Sakura tik dar kartą užsilašino eukaliptų eterinio aliejaus ant pečių ir šie apsiramino. Ir tada ji pradėjo daryti tai, ką daro tik tada, kai niekas nemato ir negirdi. Ji ėmė dainuoti.
Miško tylą užliejo šilkinis jos balsas. Nuo pat vaikystės baltapūkė dievino dainavimą, tačiau gėdijosi tai daryti net prie mamos, todėl niekas, visiškai niekas nėra jos girdėjęs dainuojant atsipalaidavus, o kai ji atsipalaiduodavo, beklausant jos balso galėjo šiurpuliukai per kūną eiti. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl Sakura norėdavo pabūti visiškoje vienumoje. Ji turėjo užslėptą talentą.

[Auris Senkleris]

Viskas ėjosi ne taip kaip planuota. Auris manė, kad ji vos jam išnykus eis namo į mokyklą. Bet ne. O stovėti ir stebėti ją vaikinui nepatiko. Buvo keista. Bet ir išeiti negalėjo, nedrįso jos čia palikti vienos.
Pasimėgauk, pasimėgauk, aš irgi pasimėgausiu vabzdžių draugija. Piktinosi jis. Bet tada užmiršo viską pasaulyje. Dolohovus, mašalus, tai, kad kažkoks spyglys duria į basą koją. Pamiršo visas savo problemas. Muzika buvo Aurio gyvenimo dalis. Didžiulė, nuostabi ir skraidyti priverčianti jo gyvenimo detalė. Sakurai dainuojant norėjosi pritarti. Jis užsigalvojo apie Linėją. Merginą, kuri suvedė tris nenuoramas klastuolius į muzikos grupę. Auris, Malika ir Deidras buvo didžiausi sąmyšio kėlėjai. Bet jų daromos kvailystės aprimo tada, kai Linėja, kuri neaišku dėl kokių priežasčių pasirinko jų draugiją užbūrė juos muzikos magija.
O jau daug vėliau, septintame kurse jis ir Nėja klajodavo miške ir kalbėdavosi. Kalbėdavo apie gastroles po pasaulį. Apie visokias savo svajas. O kartais, ji sakydavo.
- Auri, juk gali būti toks mielas. Kodėl vis lipdai iš savęs žmogų, koks tu net nesi. Kam tai darai? Kam reikėjo vaikytis tą Rodžerį Smitą?
- Nes jis mulkis.
- Ką? Tai ne argumentas. Auri. Jei tau žmogus nepatinka, tu negali imti ir jo užkerėti.
- Galiu.
- Ne, negali. Tau patiktų, jei kas nors užkerėtų Alaną? Ir pasakytų, kad taip padarė todėl, kad jis mulkis?
- Tegul tik pabandytų.
- Ak šitaip...
- Alano niekas neužkerėtų. Be to jam dabar septyneri ir iki mokyklos jam dar šimtas metų. Jis dabar žaidžia su draugais ir mėgaujasi savo vaikyste. Todėl gana.
- Ar su tais draugais žiobarais? Kaip tau šovė mintis juos suvesti? Juk tu toks oi, toks išdidus Senkleris.
- Ai gerai raminkis. Jis buvo vienišas vaikas. Jam reikia draugų. Kol aš esu mokykloje ir negaliu juo pasirūpinti.
- Jis turi tėvus.
- Taip. Bet tėvai turi kitų reikaliukų.
- Tu šiandien piktas Auri. Ir su tavimi neįmanoma susikalbėti.
- Tai kad pati pradėjai plepėti apie tą Smitą.
Prisiminimuose lėkė vienas iš daugybės jų pokalbių. Sakuros balso įsuktas į tuos prisiminimus panoro parašyti Linėjai. Atsiprašyti už daugybę dalykų.
Tada susivokė ką Sakura dabar daro ir visos svajonės pradingo. Ką tu dirbi naivus vaike, tau negalima ir kojos kelti į šį mišką. Ji dainuoja. Balsas prišauks ką nors, dabar jau tikrai. Auris panoro išlysti iš po kerų priedangos. Nustok, nurimk. Galvojo. Eik iš čia. Guli sau ir net nežiūri kas vyksta aplink. Ir uogas skynė net nežiūrėdama ar nėra kažko už nugaros. Ji nesupranta koks šis miškas pavojingas.

[Sakura Levins]

Sakurai buvo taip gera dainuoti. Namuose ji tai darydavo labai retai, nes mama be jos į pievą beveik niekada neišeidavo, o prieš ją baltapūkė dainuoti nedrįso. Pievoje buvo du žmonės, kurie dainuodavo. Tačiau prie jų prisijungti Sakurai taip pat pristigo drąsos. Ji jautė, ji žinojo, kad dainuoja už juos geriau, bet buvo išmokyta nesipuikuoti.
Tačiau vieną akimirką kažkas pasikeitė. Pasigirdo pritarimas, tačiau visiškai ne į taktą. Aiktelėjusi mergina pašoko ir prieš save pamatė būrį grizlerių. Žinoma, penkiolikmetė nepagalvojo, kad yra ne miško pakraštyje, o tankumoje. Jau ne kartą ji šiame miške dainavo, tačiau daug saugesnėse vietose. Grizleriai gyvena tik pačioje miško gilumoje ir svečių jie nemėgsta.
Kartą pievoje mėlynakė girdėjo pasakojimą apie susitikimą su grizleriais. Ji žinojo, kad atbaidyti šiuos gyvūnus, kaip ir hovilkus, gali paprasčiausias vanduo. Tačiau paleisti kerų su vandeniu srovę į meškos ir vilko hibridą atrodė mažų mažiausiai neatsargu. Bet Sakurai nebuvo kito pasirinkimo, mat keturi grizleriai ją apspito ir šiepė savo didžiules iltis.
- Aguamenti!
Kai Sakura paleido vandenį, grizleris, ant kurio tas vanduo pasipylė, suinkštė tarsi iš skausmo ir ėmė sprukti. Tačiau nuo kitų trijų strazdanė vos išsisuko, mat supratę, kad nuo jų gaujos nario pradėta gintis, šie nieko nelaukę ėmė pulti. Laimei, kad Sakura staigiu judesiu spėjo aptaškyti ir juos ir šie akimirksniu atsitraukė. Akimirkai mergina susmuko ten, kur stovėjo. Širdis daužėsi kaip patrakusi ir sunku buvo mąstyti. O jeigu aš nieko nebūčiau žinojusi apie grizlerius? Kad jie šitaip bijo vandens? O jeigu mane užpultų koks kitas gyvūnas, nuo kurio taip lengvai neatsiginsi, mintyse pagalvojo baltapūkė. Negi miškas jai iš tiesų nesaugus? Bet aš tiek kartų į jį ėjau! Ir niekada nieko neatsitiko, toliau galvojo. Tačiau tokioje tamsioje miško vietoje aš niekada nebūdavau. Reikia žinoti, kur leisti laiką. Ant kalvos niekada nieko panašaus nenutiks, užbaigė mintis galvoje.
Taip, Sakura padarė klaidą, kad čia užsibuvo. Transfigūracijos profesorius tikriausiai nežinojo, kurios vietos miške yra saugios, o kurios ne, kad ją čia atsivedė ir paliko vieną. Bet Sakura žinojo. Juk ten, kur auga marsmetų krūmai, niekada nebus saugu. Kodėl Sakura sugalvojo čia leisti laiką? Jai nederėjo dainuoti būtent šioje vietoje. Kodėl negalėjo nueiti ten, kur šviesiau? Dabar ji dar kartą apsidairė ir čia jau atrodė visai nebejauku. Viskas. Reikia persikelti į saugesnę miško vietą, pasakė ji sau mintyse ir pradėjo bėgti.
Tačiau dabar Sakura nebebuvo tokia budri. Jautėsi sutrikusi. Kai krūmuose kažkas sušlamėjo, ji pasisuko pažiūrėti. Nieko nepamatė, tačiau užkliuvo už medžio šaknies ir tėškėsi ant žemės. Ir tada net susivokti nespėjo, kaip grizleris griebė ją už drabužių ir pradėjo tempti tolyn.

[Auris Senkleris]

Auris pradėjo atsikerėti. Jau viskas, nelauksiu jokių padarų. Dabar pat ištempsiu ją iš šito prakeikto miško. Jei reikės užtversiu jį taškas. Daugiau Sakuros Levins kojos čia nebus. Galvojo. Tada pamatė grizlerius ir tai, kaip ji juos atbaidė. Tik trumpam. Prakeikti garsą slopinantys kerai lėtai sklaidėsi, jis jautė, kad praskiedimo kerai irgi pamažu blėsta. Vaikinas pamatė kaip vienas tų padarų pradėjo temptis merginą miškan.
- Aqua Eructo Weivirium. - Sušuko dar stipresnį šių kerų variantą ir didžiulė vandens banga lyg gyva ėmė sekti paskui tą padarą ir užsiritusi paskandino jį vandenyje. Auris pasileido prie merginos. Matė, kad grizlerių daugėja, jie ėmė slinkti iš krūmynų. Auris paleido dar kelias bangas ir tos pradėjo tvarkytis su tais padarais.
- Gali keltis? Ar kojos sveikos? - Griežtai paklausė. Pyko ant jos ir ant savęs. Bet nutarė paskui su ja rimtai ir griežtai pasikalbėti, kai dings iš čia. Tada išgirdo keistą ūbavimą ir mišką užliejo neperregimas rūkas. Šmėklūnai. Pagalvojo. Tai net ne gyvūnai, tai tamsos būtybės. Paskandinančios žmogų rūke ir paklaidinančios. Jie nematomi, tik girdimi. Girdimas ūbavimas, lyg raudojimas. Kuo ilgiau esi jų rūke, tuo labiau pradedi panikuoti, blaškytis. O tada koks nykus padaras, akromantula, grizleris ar kas panašus sumedžioja tave. Šmėklūnai mėgsta tai stebėti.
Auris nematė nieko. Girdėjo tik urzgimą, ir raudas. Vieną garsą skleidė grizleriai, kitą šmėklūnai. Jis ėmė laidyti vandens bangas bet kur. Jautė, kad pamažu į galvą atsėlina troškimas bėgti ir dėl to šiurkščiau nei reikėjo stvėrė merginą už rankos ir pastatė ant žemės. Laikė, kad ji nepabėgtų kažkur į mišką. Jei ji pabėgs, auris ims skuosti paskui, jie pasimes. Greičiausiai taip nutiks. Tada amen. Abiems.
Nuo šmėklūnų kerai neapsaugo. Tik stipri valia ir kažkokios uogos. Bet kokios... Kažkokios. Auris pamiršo. Ne, jis tiesiog negalėjo apie tai mąstyti. Uogos. Man reikia uogų. Bėk, Bėk. Ragino balselis galvoje.
- Ar turi Indrilio uogų? - Pasakė. Balsas tame rūke skambėjo slopiai. Gal ji net negirdėjo, jis nežinojo.
Buvęs Klastuolis įsikabino į tą pavadinimą. Dabar buvo svarbiausia mąstyti apie uogas. Spausti jos ranką, o kita ranka, kurioje laikė lazdelę privalėjo laidyti vandens bangas.