0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Prefektų vonia
« Atsakymas #30 Prieš 5 metus »
Jos visas dėmesys buvo sutelktas tik į Niką: į jo akis, į jo smakrą, į jo skruostus, lūpas. Ji išvadavo savo pirštus iš klastuolio ir kilstelėjo juos iki vaikinuko veido lygio. Švelniai perbraukė per jo skruostą. Jis buvo toks švelnus.
Nikas pastebėjo, kad varniukė šiandien kažkokia kitokia, nei jai būdinga. Ji tik sumykė kažką sau po nosimi ir mirktelėjo. Giliai įkvėpė ir tęsė pirštų kelionę jo kaklu. Netikėtai ranka sustojo ant jo krūtinės ir varnė tarė:
-Gal juoksiesi, o gal ir ne, bet man labai nejauku dar kalbėti po to mūsų nuotykio. Nesakau, kad gailiuosi ar panašiai, bet reikia laiko apsiprasti su tuo, kad mūsų santykiai pakilo į kitą lygį - stipresnį lygį. Ir tu ką tik mane pavadinai mažute? Aš už tave žemesnė gal tik penkiais ar šešiais centimetrais, ponaiti, - ir galiausiai ji nusišypsojo. Nors viduje ir buvo nejauku, ji nusprendė jį nuslopinti šypsenomis ir kažkuo panašiu.
Ji priėjo dar arčiau Niko, bet rankos netraukė nuo krūtinės. Atrėmė savo kaktą į jo barzdą, netyčiai kliudydama jo skruostą. Tada ji sau šyptelėjo ir pabandė pakeisti atmosferą.
-Gali nuskambėti keistai, bet noriu paklausti, - atitraukė galvą ir pažvelgė į tamsiaplaukį. - Ar mano mylimasis jau skutasi?
Uždavusi klausimą, tyliai sukikeno ir patraukė ranką nuo jo kūno.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Prefektų vonia
« Atsakymas #31 Prieš 5 metus »
 Nenuleido nuo Eleizijos akių. Tai štai kas nedavė jai ramybės, štai kodėl ji jam pasirodė it nesavam kaily. Jis nieko panašaus nejuto, be to, ir apie santykius sunku būtų ką nors pasakyti – nuo to karto jiedu nesimatė.
 – Ei ei, – minkštai pratarė, suimdamas jos veidą į delnus, – manęs neturi gėdytis, – nykščiu švelniai perbraukė per jos skruostą, – Šiaip ar taip, tikiuosi, kad tas nejaukumas praies. Ir, ei, aš aukštesnis bent dešimčia centimetrų, – nusijuokė, pakštelėdamas ją į kaktą. Teko truputį pasilenkti.
 Jai prigludus, tyliai sumurkė. O tada išpūtė akis, išgirdęs tokį neįprastą klausimą.
 – Am, na, t-taip, –išlemeno, išmuštas iš vėžių, – O-o kas?
 Suėmė ją už delno ir įbrido giliau į vandenį, dabar jis siekė jam iki krūtinės. Pasisėmė truputį putų ir pirštu bakstelėjo Elės nosin, papuošdamas jį baltu burbuliuku.
 – Ei, beje, kad jau apie santykius, – burbtelėjo, – kaip manai, ar kas nors iš to viso išeis? A-aš turiu omeny, – sutrikęs sumikčiojo, – a-ar mūsų laukia kažkokia ateitis, a-ar... – nudelbė akis, pats susipainiojęs savo žodžiuose.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Prefektų vonia
« Atsakymas #32 Prieš 5 metus »
Išgirdęs klausimą, jos tamsiaplaukis tik išlemeno, kad jau tai daro ir pasiteiravo, kodėl ji to klausė. Varnė tik šyptelėjo ir mirktelėjo jam.
-Tegul tai išlieka paslaptimi, gerai?
Ji jau ruošėsi pasiirti šiek tiek tolėliau, kai klastuolis suėmė ją už delno ir pradėjo bristi vis giliau. Vanduo jau buvo jai iki pečių lygio, kai tuo tarpu Nikui apgaubė tik krūtinę. Eleizija priartėjo prie jo, kojomis apsivijo Niko liemenį, o rankomis - kaklą.
-Dabar tyčia erzini, eidamas kuo giliau. Nori parodyti tuos kelis centimetrus, kuriais esi aukštesnis? Ech, tie vaikinai, - pridūrė ir jau ruošėsi priglausti savo kaktą, kai tas niekšelis jai ant nosies uždėjo putų burbulą. Vargšelė prisimerkė ir nusivalė jį į vaikino kaklą. Jau ruošėsi kirsti, kad pasielgė, kaip blogas berniukas, kai jis temą pakeitė šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu.
-Pala, ką? - šiek tiek užtruko, kol ji suvirškino klastuolio klausimą. - Na, aš tikiuosi, kad kas nors iš to išeis ir tai nebus tik paprasta draugystė. Aš net sau leidžiu pasvajoti, kas bus mūsų studijų metais. Kaip mes kartu gyvensime mažame butuke ir būsime laimingi, nes turėsime vienas kitą. Žinoma, viskas priklauso ne nuo to, kiek aš to noriu. O nuo mūsų abiejų. Jei tu to nori, tai mes nesustabdomi. Man net nebus svarbu, ką manys aplinkiniai. Man svarbiausi, kad... - balsas akimirkai užsikirto. Užvertė galvą, giliai įkvėpė. -Svarbiausia būti su tavimi, Nikai Maquet. O pačiam? Ką pats manai? Ar mūsų laukia bendra ateitis?

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Prefektų vonia
« Atsakymas #33 Prieš 5 metus »
 Švelniai ją apsikabino, kai ji prilipo prie jo kaip koks krabas, tačiau iškart priėjo prie suoliuko ir pasodino Eleiziją, tuojau pat įsitaisė ir pats šalia. Šyptelėjo.
 – Visai ne kelis, – šyptelėjo puse lūpų.
 Kol mergina kalbėjo, jo akys buvo įsmeigtos į kažkokį tik jam vienam matomą tašką. Kurį laiką tylėjo, bandydamas rasti reikiamus žodžius – tik, deja, jam to nepavyko.
 – Kad ne viskas taip paprasta, – sumurmėjo.
 Vėl suėmė jos delną ir toliau kalbėjo įsmeigęs žvilgsnį į jųdviejų susipynusius pirštus.
 – Be abejo, ir aš to norėčiau. Tik, suprask, greičiausiai aš vėl grįšiu į žiobarų pasaulį... – sumurmėjo septyniolikmetis, – jau dabar esu prasimokęs tiek, kad galiu suvaldyti savo jėgas ir teoriškai galėčiau mesti mokyklą. Na, gerai, kad nieks iš maniškių nežino, kad burtininkai pilnametystę pasiekia jau septyniolikos. Tada, aaa, jau turėčiau mesti. Greičiausiai teturiu metus i-ir tada... – jo balsas užlūžo.
 Žinojo, kad tėvas jam niekada neatleistų santykių su kitataute, be to, kur visi norai įstoti į Oksfordą. Nikas nebebuvo tikras, kad vis dar to nori – ne tada, kai varniukė jam atvėrė kitas ateities perspektyvas, – tačiau nenorėjo nė pagalvoti apie tai, kas jo lauktų namie.
 – Noriu būti su tavimi atviras, – vos girdimai sumurmėjo sau po nosimi, – tačiau turi suprasti, kad viskas jau yra nulemta už mane i-ir mano ateitis nuo manęs nepriklauso, – gūžtelėjo pečiais, vis dar tebežiūrėdamas į jos delną.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Prefektų vonia
« Atsakymas #34 Prieš 5 metus »
Ji romiai stovėjo ir klausėsi, ką Nikas aiškino. Pasak jo, klastuolis greičiausiai grįš į žiobarų pasaulį ir jau tada bus, kaip tėvelis lieps. Jo likimas jau seniai nulemtas.
Varniukė, baigus kalbėti jaunuoliui, sugniaužė rankas į kumščius ir metė įtūžio pilną žvilgsnį į Niką, nors jis buvo skirtas jo tėvui. Na, iš dalies ir pačiam vaikinui.
-Kad mane devyni velniai apgraužtų, - savotiškai nusikeikė Elė. -Niekas nėra nulemta už tave, jei pats to nepripažįsti. Gyvenimas yra tavo. Jei klystu, pataisyk mane, - tepridūrė ji, nors jautė, kad iš jos lūpų teka gryniausia tiesa. -Mes visi turime laisvę išsakyti savo nuomonę, laisvę rinktis... Bet kaip matau tu jos atsisakai, net nepabandęs jos paliesti. Nikai, kodėl tu taip darai? Prašau pasistenk pasipriešinti. Jei ne dėl manęs, tai dėl pačio savęs.
Bekalbėdama pajuto, kaip jos skruostus papuošė sūrios ašaros. Ji jau nebejautė nepatogumo žiūrėti į jį. Nuo šiol Eleizijos akys tik ir rijo vaikinuką.
-Kaip norėčiau susitikt su tavo tėvu ir išsakyt viską, ką apie jį galvoju. Uchhh... - suurzgė varnė ir pliaukštelėjo per vandens paviršių.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Prefektų vonia
« Atsakymas #35 Prieš 5 metus »
 Net išsigando sutikęs jos įtūžio pilną žvilgsnį, taip ir grasinantį sudeginti ne tik patį Niką, bet ir visą baseiną. Aišku, žinojo, kad ramios reakcijos gali net nesitikėti, tik ne iš Elytės, tačiau vis dėlto toks pyktis jį nustebino. Kodėl ji pyksta? Negi jis kaltas, kad viskas jau suplanuota?
 – Ne, viskas ne taip paprasta, – vėl pakartojo savo žodžius, tik šįsyk tvirčiau, – Negaliu pasipriešinti tėvui. Ne tik dėl savęs... Polas, jis labai jautrus ir negaliu jo palikti vieno su tėvu, o jam jau reiškiasi magiški sugebėjimai, – papurtė galvą, – o ir šiaip, ką veikčiau likęs magijos pasaulyje? Nei aš normaliai pritampu čia, nei žinau, ką galėčiau veikti baigęs mokyklą, – gūžtelėjo pečiais, – Ir tu klysti, sakydama, kad visi turi laisvę rinktis. Aš jos neturiu. Tėvas greičiausiai sužadėjo mane dar kūdikystėje, – liūdnai ir karčiai nusijuokė, – ir aš.. aš nieko nebepakeisiu. Ne dėl savęs. Dėl Polo.
 Nebuvo visiškai atviras. Tiesiog... jei nepaklūstų, tėvas pasistengtų, kad jo gyvenimas virstų pragaru. O jis to negalėjo leisti. Dėl daugelio priežasčių, tačiau pagrindinė jų buvo Eleizija: nenorėjo jai gadinti gyvenimo, visą laiką save graužtų, kad ji galėtų turėti pilnavertį gyvenimą su visais patogumais. Negalėjo atimti iš jos tokios galimybės – galimybės būti laiminga.
 –  Nesuprask manęs neteisingai, bet nenoriu iš tavęs atimti viso to, ką gali turėti. O su manimi viskas būtų... sudėtinga, sudėtingiau nei atrodo. Kad ir tikėjimas. Jei kažkokio stebuklo dėka tėvas pripažintų burtininkę, to vis tiek nepakaktų.
 Jis visą tai kalbėjo įbedęs juodas akis į jųdviejų delnus ir tik dabar pakėlė žvilgsnį. Iškart užtiko drėgnus nuo ašarų skruostus ir dar didesnis liūdesys persmelkė jo krūtinę. Nykščiu švelniai nubraukė drėgmę nuo Eleizijos veido ir švelniai pakštelėjo ją į viršugalvį, tylutėliai sumurmėdamas „atleisk“.
 – Patikėk, nenorėtum, – galiausiai burbtelėjo, prisiminęs ūmų tėvo būdą bei sunkią ranką, akimirksniu pajuto suskaudant skruostus bei nugarą, – Ir niekada neleisčiau tau su juo susitikti, – vien nuo tokios minties šaltis sustingdė vaikinuko kraują.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Prefektų vonia
« Atsakymas #36 Prieš 5 metus »
-Kalbi taip, lyg tik tavo gyvenimas būtų sudėtingas, - išpūtė anglies dioksidą laukan. - Nikai, tu net nežinai ką aš patyriau ir sakai, kad viskas ne taip paprasta. Mano pačios senelis bandė mane... - akimirkai ji sustingo. Pajuto, kaip gumulas gerklėje pradėjo jai trukdyti. Susivokusi, kad vos neišdavė savo didžiausios paslapties, apie ką žinojo tik ji ir seniai nudvėsęs senelis, suvirpėjo.
Sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pabandė kalbą nusukti nuo jos, bet ar tai jau buvo įmanoma?
-Polas? Tavo jaunesnysis broliukas? Tada tai kur kas apsunkina aplinkybes. Bet gerai pasukus galvą, išeitį įmanoma rasti. Tik nereikia nuleisti rankų.
Ji priėjo arčiau klastuolio ir švelniai perbraukė per jo nepriekaištingą skruosto odą. Ji būtų viską paaukojus, kad tik Niko tėvas nebūtų toks aršus, toks... Toks nepakenčiamas.
-Nenori iš manęs atimti viso to? Tu tą ir noriu padaryti. Kad mane devyni velniai apgraužtų, tu nori iš manęs atimti meilę, aistrą ir net geismą. Tu nori iš mano širdies išplėšti save, nes savo galvoje esi įsikalęs, kad tu man per prastas ar kas? Jei taip, tai tu toks nesi. Tuuu... Tu esi... Ai, velniop tuos žodžius.
Ji staigiai ir skaudžiai pastvėrė vaikiną už pečių, prisitraukė prie jo ir aistringai įsisiurbė į jo lūpas. Elė nežinojo, ko tikėtis. Galvoje sukosi dvejonė - jis atsakys į bučinį ar ne?
Greitai atsitraukusi, varnė dar kartą pažvelgė į jį ir žengė kelis žingsnius atgal.
-Ir net nebandyk spręsti už mane mano likimo. Aš esu pakankamai išsilavinus, kad galėčiau daryti tai pati. Man atrodo, kad jis nenorėtų su manimi susitikti. Tikriausiai, net daktarai jo tam nepatartų, - piktai suraukė savo nosį, nors akys ir išliko vis dar tokios tyros, nekaltos.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Prefektų vonia
« Atsakymas #37 Prieš 5 metus »
 Suglumęs dirstelėjo į ją. Berods kadaise Elė jau minėjo tą senelį, tik Nikas niekaip negalėjo prisiminti, ką ji sakė.
 – Eleizija? Ką jis bandė tau padaryti? – pasiteiravo taip švelniai, kaip tik mokėjo.
 Visgi klastuolio balsas išdavė rūpestį, tą liudijo ir gili raukšlė jo kaktoje, o akys net pastėr iš siaubo, mat smegenys piršo jam skirtingus, vienas už kitą siaubingesnius ir kraupesnius. Pasistengė nuvyti tas mintis šalin, tačiau jau įsijungusi vaikino vaizduotė niekaip nenorėjo išsijungti.
 – Ir ką tu siūlai daryti? Pagrobti Polą iš namų ir pabėgti su tavimi? Kad mane persekiotų ne tik tėvo neapykanta, tačiau ir Jungtinės Karalystės teisėsauga? – piktai burbtelėjo.
 Nenorėjo su ja pyktis, žodžiai patys išsprūdo iš jo lūpų. Bet tą akimirką jos buvo užčiauptos Elės bučinio. Apstulbęs tamsiaplaukis sekundę ar dvi stovėjo sustingęs, tačiau vos atsitokėjęs prisiglaudė varniukę ir dar karščiau atsakė į jos bučinį.
 Bučinys nutrūko dar staigiau nei prasidėjęs. Nusivylęs pabandė ją darsyk prisiglausti, tačiau trumpaplaukė ryžtingai žengė atgal, nutaisydama piktą miną.
 – Na, tavęs tikrai kartais reikia bijoti, sutinku, – šyptelėjo, atpalaiduodamas pečius ir vydamas visas niūrias mintis šalin, joms bus dar pilna laiko, – Kartais tokia baisi būni, kad net bijau prisiliesti ar kažką ne taip pasakyti, – nusijuokė, prisitraukdamas ją artyn.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Prefektų vonia
« Atsakymas #38 Prieš 5 metus »
Nors varniukė ir stengėsi temą pakeisti kuo greičiau, bet senis Stigleris pro klastuolio ausis nepraslydo. Jis viską kuo geriausiai įsidėmėjo ir prirėmė Elę prie nematomos sienos. Mielai, švelniai pabandė išsiaiškinti, ką senelis norėjo jai padaryti. Ji tik nerimastingai pasimuistė ir tetarė:
-Nenorėčiau, kad tai kas nors sužinotų, Nikai. Atleisk, kad nesakau. Tiesiog pamiršk, - pabandė paraginti jį, kai pati sukryžiavo rankas, bandydama pasijusti saugesnė.
Stipriai prispaudė savo pirštus prie odos ir tik pakėlė akis į vaikiną. Nenorėjo nieko sakyti, tik klausytis. Galiausiai, kai ji jį užčiaupė pabučiuodama, jis atsakė į jos bučinį, bet mergina tiesiog atšlijo.
-Na va. O tu dar bijai man leisti susitikti su tavo tėčiu, - burbtelėjo ji ir jau buvo pasiruošusi išlipti iš vandens.
Staiga pajuto, kaip klastuolis ją sučiupo ir savo valia prisitraukė arčiau savęs. Elės krūtinė atsirėmė į nuogą Niko. Ji kuo puikiausiai užuodė jo malonų kvapą, jautė jo odą ant savosios. Toks artumas Eleizijai buvo kenksmingas. Ji kartais nesusivaldydavo ir peržengdavo žingsnį, nors klastuoliui tikriausiai tai patikdavo.
-Ni... Nikai, - atsiduso ji. -Gal galėtai palei... paleisti mane? Mane tai veikia.
Nespėjo pabaigti sakinio, kai jos pirštai pradėjo išdykauti ant vaikinuko pilvo, o lūpos artėti prie jo kaklo. Iki tikslo likus keliems milimetrams, ji akimirkai sustingo ir atitraukė rankas bei lūpas.
-Nesuprantu, kas man darosi. Kai priartėju per arti tavęs - pašėlstu. O paskui pasijuntu, kaip kokia kalė, kuri tik ir siekia užsikabaroti ant vaikinų.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Prefektų vonia
« Atsakymas #39 Prieš 5 metus »
 Jis, be abejo, suprato, kad kai kuriuos gyvenimo aspektus norisi pasilikti tiktai sau: idėti į užrakinamą skrynutę, raktą išmesti į gilų vandenyną, o dėžutę, susuptą į devynis apsiaustus, paslėpti kalno širdyje. Tačiau supratimas, kad ji kažką nuo jo slepia, dargi kažką tikrai reikšmingo ir svarbaus, nedavė jam ramybės.
 – Ar tu manimi pasitiki? – švelniai sumurmėjo, – Tai kodėl negali pasakyti? Pati gi neseniai kalbėjai apie mūsų ateitis. O argi bendra ateitis įmanoma, turint paslapčių iš praeities? – iškėlė klausimą.
 Nenorėjo taip sakyti. Ne visai. Tačiau žodžiai patys išsprūdo iš jo burnos ir septyniolikmetis nieko negalėjo padaryti, tiktai suspausti Eleizijos delną, bandydamas šitaip suminkštinti savo žodžius. Ir savotiškai už juos atsiprašyti.
 Vaikinuko skruostai ir ausys kaip mat užsidegė raudoniu, vos varnei jį palietus. Atsidėkojo bučiniu į kaklą, o jai atsitraukus, rankomis apsivijo merginos liemenį bei klubus.
 – Gal ir gerai, kad taip tave veikiu, – mirktelėjo, pakštelėdamas į jos nosytę, – Be to, sakyčiau, man patinka, kad kabarojies. Aišku, jei tik ant vieno, – erzindamas atsitraukė per kelis centrimetrus ir pakėlė antakius, tarsi klausdamas, ar tikrai ji kabarojasi tik ant vieno vaikino kaklo.
 Patyliukais džiūgavo, kad pavyko nusukti pokalbį nuo itin nemalonių temų – jo tėvo ir (ne)įmanomos jųdviejų ateities. Dabar galėjo atidėti tas mintis kitam laikui, gal geresniems laikams ir tiesiog mėgautis savo mergytės artumu.
 Nieko nelaukdamas stipriai ją pabučiavo, tikėdamasis, kad bučinys ją paveiks ne ką mažiau negu jo prisilietimai. Bučiavo ją stipriai ir ilgai, rankomis tyrinėdamas mergaitišką kūną. Atsitraukė, kai jau abu buvo uždusę.
 – Tai kokie planai atostogoms? – šyptelėjo, atsisėsdamas ant vonios krašto.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Prefektų vonia
« Atsakymas #40 Prieš 5 metus »
Nikui aiškiai rūpėjo Elės paslaptis, kurios ji dar nedrįso išduoti. Jis bandė, ragino ją išsipasakoti, tačiau varniukė dar nedrįso. Ji tik giliai įkvėpė ir tarė:
-Žinoma, kad tavimi pasitikiu. Nebūčiau su tavimi permiegojusi, jei nebūčiau visiškai tau atsidavusi, - akys pradėjo drėgti. -Nes tai... Nes...
Balsas pradėjo lūžinėti, akys dar labiau drėgti. Varnė nusivalė vos pastebimas ašarėles ir atsiduso.
-Gerai, papasakosiu. Mano senelis buvo garsus genetikos mokslininkas. Daugelis žmonių jį gerbė už tai, kad senelis išsiaiškino, kaip tam tikros rūšies individui įdiegti kitos rūšies genus. Tiksliau sukurti chimerą. Žinoma, po tokiu laimėjimu yra ir tamsioji pusė, kuriai priklausau aš...
Ji rankomis apglėbė savo gležnus pečius ir nudelbė akis į vandenį.
-Pavykus pirmajam eksperimentui su žmogumi, jį ištiko euforijos ekstazė. Jis dar kartą sumanė sukurti žmogų - chimerą. Tam pasirinko mane, jo paties anūkę. Senelis nuosekliai mane stebėjo, užsirašinėjo įvairiausias detales apie mano sveikatą ir elgesį. Vieną kartą, kai aš likau nakvoti jų namuose, jis nusprendė veikti. Nusitempė mane į savo šiurpią laboratoriją ir pradėjo.
Gerklėje atsirado gumulas, kuris trukdė kalbėti, tačiau ji vis tiek tęsė, nors veidu tekėjo skausmo ašaros.
-Jo tikslas buvo sukurti vilkolakę su medūzos genais, tačiau jam nepasisekė. Bandymas vos manęs nepražudė. Mano kūnas nebuvo toks stiprus, kad ištvertų organizmą slopinančius nuodus. Tačiau šiam šiurpiam įvykiui jis paliko amžiną prisiminimą.
Nusigręžė nuo Niko ir nedrąsiai pakėlė savo šlapius plaukus. Visu grožiu ant kaklo pasirodė vertikalus randelis. Ji pirštu perbraukė per jį ir iškart pašiurpo. Nors vis dar buvo nusigręžusi nuo jo, jautė jo akis. Ji patraukė rankas nuo plaukų, kurie paslėpė randelį. Nusivalė sūrias ašaras ir vėl apglėbė save.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Eleizija Stigler »

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Prefektų vonia
« Atsakymas #41 Prieš 5 metus »
 Eleizijos pastaba apie permiegojimą privertė jį susikūprinti ir pasijausti mažam bei labai kaltam. Bet jis gi nemanipuliavo ja, ji irgi to norėjo... Tai kodėl dabar jis pasijuto taip bjauriai? Neišduodamas savo jausmų bei galvoje kirbančių minčių, stipriai suspaudė kumštį ir tik nudelbė žvilgsnį.
 Kol jis bandė susidėlioti mintis ir kažkaip jas įspausti į žodžius, varnanagė jau pradėjo savo pasakojimą. Susirūpinęs pakėlė galvą į ją. Nuo jos žodžių Nikas pakraupo – ir ne tik jis: staiga dingo visa puta, nors dar prieš akimirką jos čia buvo pilna, vanduo kaip mat atvėso ir štai klastuoliui jau buvo šalta. Net nežinojo, ką pasakyti – o ką ir bepridursi tokioje situacijoje? Kad jam gaila? Be abejo, gaila, tačiau gailestis čia nepadės.
 Pats irgi jautėsi bjauriai – tiek kartų į ją žiūrėjo, su drabužiais ir be, o rando, einančio išilgai jos kaklo, taip ir nepastebėjo. Bijodamas savo prisilietimu iššaukti nemalonius prisiminimus, pabijojo prie jo prisiliesti, tad tik švelniai perbraukė per jos ranką, kuri ką tik lietė Elės senelio veiksmų įrodymą.
 Nerasdamas žodžių, nutarė veikti. Apkabino pusnuogę merginą ir stipriai priglaudė ją prie savo krūtinės, veidu įsikniaubdamas į jos plaukus.
 – Atsiprašau, kad turėjai visa tai papasakoti, – sumykė, vis dar neatsitraukdamas nuo jos, – Aš tikrai vertinu tavo atvirumą. Ir... tu esi labai stipri, jei po viso to vis dar sugebi pasitikėti žmonėmis ir gyventi toliau, man reikėtų iš tavęs pasimokyti.
 Kurį laiką jiedu stovėjo jau atvėsusiame vandenyje, kol šaltis prisiminė apie save. Tamsiaplaukis greit išbrido iš vandens ir pasiėmė didelį rankšluostį.
 – Eikš, leisk man tave apkamšyti, – nedrąsiai šyptelėjo, išskėsdamas rankas su rankšluosčiu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Nico Maquet »
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Prefektų vonia
« Atsakymas #42 Prieš 5 metus »
Jos kūnui pradėjus virpėti, varniukė pastebėjo, kad vanduo visiškai atšalo. Ji atsigręžė į Niką, bet akių nepakėlė. Klastuolis nedrąsiai perbraukė per jos ranką. Nustebusi ji pakėlė akis ir tada Nikas žengė kitą žingsnį. Jis apglėbė varniukę ir, priglaudęs prie savo krūtinės, savo galvą padėjo ant josios.
Mergina rankas priglaudė prie savo krūtinės ir užmerkė akis. Ausis pasiekė tylus bei mielas vaikinuko balsas. Išklausiusi viską, ji tik giliai įkvėpė ir atsiduso.
-Stipri, - pakartoji tyliai ji. - Be šeimos nebūčiau atsitiesusi. Žinoma, su šeimos pagalba randai neišgijo tobulai. Tai tu privertei juos užsitraukti amžiams, tačiau pats ir atvėrei juos šiandien, - pakėlė akis aukštyn. - Tikiuosi, kad užversi juos vėl, ponaiti, - šyptelėjo ji.
Jie dar valandėlę taip stovėjo apsikabinę šaltame vandenyje, kai Nikas pirmas atšlijo. Išbrido iš vandens ir pasigriebė didelį rankšluostį. Jam pakvietus, Elė nedelsė ir grakščiai išlipo iš vonios. Pabandė iš plaukų išsigręžti vandenį ir priėjo prie Niko, tačiau vietoj to, kad leistų būti apkamšoma, ji nugvelbė iš jo rankšluostį ir mirktelėjo akį. Pribėgo arčiau, apglėbė jį per krūtinę ir rankšluostį įdavė jam.
-Dabar gali apkamšyti mane kartu su savimi, ponaiti, - tyliai tetarė ji.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Prefektų vonia
« Atsakymas #43 Prieš 5 metus »
 Įdomu, kiek laiko praeis, kol Eleizija jam atleis už senų žaizdų atvėrimą? Arba kol jis atleis sau – nesvarbu, ką ji dabar besakytų, Nikas pyko ant savęs ir jautėsi labai nusivylęs: ne dėl to, ką jautė, o dėl Elės. Niekada nenorėjo sukelti jai skausmo, tačiau nuojauta jam kuždėjo, kad per tuos kelerius metus, kiek jiedu pažįstami, jis skaudino ją dažniau nei darė laimingą. Tas pats ir dabar – kam jam reikėjo ją kamantinėti, matant, kad varnė vengia šio pokalbio? Kvailys kvailys kvailys.
 Su nuostaba pažvelgė į jos besišypsantį, tokį nežmoniškai gražų veidą – nors ant jo vis dar matėsi ašarų pėdsakai, tačiau ji dabar atrodė dar nuostabiau nei įprastai – jei tai išvis įmanoma.
 – Kaip pasakysite, mano ponia, – šyptelėjo, įsupdamas juodu į rankšluosčio kokoną.
 Stipriai ją apkabino per liemenį ir laikė tvirtai apglėbęs, lyg nenorėtų jos niekada paleisti. Pamažu bjaurus jausmas krūtinėje atslūgo – beliko tikėtis, kad ir Eleizija jaučiasi geriau.
 – Atsiprašau, – vėl sumurmėjo jai į plaukus, – Bet, žinai, turėdamas tokią tvirtą ir stiprią damą šalia savęs, gal ir galėčiau gyventi burtininkų pasaulyje... – šyptelėjo.
 Nieko nelaukęs lūpomis surado jos kaklą ir švelniai pakštelėjo į randą, ranka perbraukdamas išilgai jos nugaros. Rankšluostis spėjo nukristi, tačiau jis – jau susitelkęs ties Eleizijos lūpomis – to net nepastebėjo. Bučiavo ją stipriai ir aistringai, tarsi tai tebūtų pirmasis jų bučinys. Arba paskutinis.
 Atsitraukęs pastebėjo, kad rankšluostis jau guli ant grindų. Keliais žingsniais prišoko prie varniukės suknelės, pasiėmė ją ir savo rūbus.
 – Duokš, padėsiu tau apsirengti, kad nesušaltum, – rūpestingai šyptelėjo, rengdamas jai suknelę per viršų.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Prefektų vonia
« Atsakymas #44 Prieš 5 metus »
Šyptelėjęs įsupo abiejų kūnus į šiltą rankšluosčio kokoną. Vaikinas stipriai apkabino ją per liemenį. Jis ją laikė taip stipriai, lyg tai būtų paskutinis jų susitikimas, lyg jis nenorėtų su ja skirtis. Elė taip pat stipriai apglėbė jį per krūtinę ir prikišo savo nosį prie jo kaklo. Giliai įkvėpė jo aromato, kurio putos ir vanduo nesugebėjo pašalinti.
Netikėtai Nikas tyliai vėl jos atsiprašė. Varnė jau žiojosi sakyti, kad jis nustotų tai daryti, kai klastuolis vėl prakalbo. Išklausiusi viską, jos skruostai pradėjo raudonuoti, akys žėrėti.
-Ar tai reiškia, kad mūsų santykiams gal būt atsirado ateitis? - tikėdamasi pasiteiravo mergina.
Ir tada Nikas, nieko nelaukęs, susirado Stigler kaklą ir maloniai pabučiavo į... Į randą. Mergina sekundei suvirpėjo, tačiau giliai įkvėpė, leisdama tęsti. Kai jo lūpos susirado josios, niekam jau nerūpėjo nuslydęs rankšluostis. Visas dėmesys buvo sutelktas į tą aistringą, meilės ir geismo pripildytą bučinį. Varnė tik spėjo įvelti savo pirštus į jo tankius plaukus, kai jis iškart atšlijo. Stryktelėjo ir paėmė Elės suknelę. Priėjęs šyptelėjo ir pasakė, kad ją aprengs, nes nenori, kad ji sušaltų. Mergina tik susijuokė, bet leidosi būti Niko aprengta.
Vos suknelė buvo užmauta, vanduo iš liemenėlės ir kelnaičių pradėjo skverbtis į suknelės medžiagą. Ji tik pažvelgė į Niką.
-Spėju, kad dabar mano eilė tau atsidėkoti.
Nespėjo pabaigti sakinio, kai iš Niko drabužių kalnelio ištraukė plonus marškinius. Jais apvilko klastuolio kūną ir sustojo. Prieš juos užsegdama, Eleizija padarė trumpą kelionę lūpomis nuo jo kaklo iki pilvo. Tada išsitiesė, užsegė marškinius ir žavingai nusišypsojo.
-Kelnes užsidėsi pats. Juk nenorim nekviestų svečių, taip? - juokaudama tarė ji.