[Matthew Turner]

Skausmas varstė visą kūną. Jis nepatingėjo aplankyti netgi niekuo dėtų kojų pirštų, o šiuos maudė pasiutėliškai bjauriai. Matthew gulėjo ant žemės ir suprato viena: kažkokiu būdu jis išliko visiškai sąmoningas. Deja, tai nelabai tepradžiugino herbologą: šis faktas tereiškė, kad susitikimas su skausmu bus juntamas visa jėga.
Turner gulėjo ant žemės ir jautė, kad, ko gero, net negalėtų pajudėti. Jis išgirdo von Sjuardo pasiūlymą - ar paliepimą? - stotis. Tačiau kūnas atsisakė klausyti. O tuo labiau to žmogaus, kuris nesiliovė jo gąsdinti. Kaip pradėjo tą daryti prieš daugelį metų mokykloje, taip pat sėkmingai šį darbą tęsia ir dabar. Dabar netgi dvigubu pavidalu. Ar kuo aš būsiu senesnis, tuo daugiau Sorenų von Sjuardų matysiu? paklausė savęs Matthew. Tokia mintis toli gražu vyriškio nepradžiugino. Juk pamatyti dvigubai daugiau baimės šaltinių nėra didelis malonumas. Ką jau kalbėti, jeigu jie būtų trys, keturi ar dar nežinia kiek...
Matthew pamatė, kad Sorenas atsistojo. Padaras kaip man pavirto paslaptinguoju Fasiru. Turner labai norėjo paklausti, kas gi čia toks. Tačiau suprato: jeigu jam padaras virsta Sorenu, tikėtina, kad pats Sorenas jaučia didelę baimę ne kam kitam, o Fasirui. Tad klausti, ko gero, ne itin pridera...
Matthew atsisėdo - tačiau tai buvo be galo sunku. Skaudėjo šoną, nugarą. Ir visa kita. Herbologas klausėsi, kaip senasis eliksyrininkas kalba su padaru. Ir bando įtikinti, kad jis nėra Fasiras. Nebūtų taip klaiku, būtų juokinga pasvarstė Matthew, bandydamas įsivaizduoti, kaip turi jaustis padaras, kuriam yra aiškinama, kad jis nėra tas, kuo apsimeta. Gal jis ir man pasakys, kad aš nesu Matthew?
Išgirdęs moterišką balsą juodaplaukis, nepaisydamas skausmo, pašoko. Gerokai išsigando. Ar tai bus dar kažkokia šmėkla? Matthew girdėjo, kaip ji šaukia... Berods Plunksnelę, jeigu Turner gerai išgirdo. Vyriškis nieko nesuprato, tačiau Fasiras, Sorenas ar dar nežinia koks padaras pavirto į vorą. Matthew nusipurtė, tačiau šiuo atveju buvo visai patenkintas: vieno Soreno buvo per akis. O Fasiras verčia tą vieną Soreną elgtis keistai. Tad gal ir neblogas variantas, jeigu tas padaras pasiverčia į vorą ir, kas svarbiausia, pasišalina.
- Tai buvo kaukas? - perklausė Matthew, išgirdęs von Sjuardo žodžius. Jis be galo susigėdo: juk kaukai yra padarai, pavirstantys į didžiausią žmogaus baimę. Jeigu jis, prisiartinęs prie Matthew, virto į Soreną, vadinasi... Herbologas neužbaigė šitos minties. Ko gero, Sorenas žinojo, kad Matthew jo prisibijo. Tačiau dabar... Turner žinojo, kad dabar jam geriausia nešdintis. Jeigu artimiausiu metu to nepadarys, maža kas čia gali nutikti. Dar ims ir numirs iš gėdos...
- Na ir nuotykis, ar ne? - apsimestinai linksmai pasakė Matthew. Vyriškis nežinojo, ką daryti. Jeigu dabar paims ir išeis, apsijuoks dar labiau. Tačiau ar jis nėra vertas būti išjuoktas? Kad ir kaip ten bebūtų, Turner nenorėjo, kad Sorenas palaikytų jį visišku bailiu ir nevykėliu (nors, ko gero, nelabai tesuklystų...). Tad jis nutarė pasielgti labai paprastai: herbologas akimis susirado prieš tai už akių užkliuvusią gėlę ir lyg niekur nieko grįžo prie jos.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas lydėjo akimis linksmai šuoliuojantį ir aplink savo, pavadinkim, šeimininkę besisukiojantį kauką. Tokio pričiūdo jam dar niekad nebuvo tekę matyti - jis naudojosi proga juos stebėti iki pat momento, kuomet kylantis rūkas ir miško žaluma visiškai užtvėrė kelius net ir labai skvarbiam vampyro žvilgsniui. Kaukas, štai kas tai buvo. Būtybė, kurios niekas nėra matęs natūraliame jos pavidale, būtybė, kuri, susidūrusi su žmogumi, kaipmat įgyja didžiausios jo baimės fizinį atvaizdą. Būtybė, kuri individui gali būti pavojinga tiek, kiek jis pats jai suteiks galios su pašėlusia vaizduote. Nuo infarkto iš baimės iki kruvinos ir skausmingos mirties - bet kas, ko tik netyčia prisigalvosi.
   Kada jis, Sorenas von Sjuardas, paskutinįsyk susidūrė su kauku? Galbūt mokykloje? Galbūt per pamokas, mokydamas ar mokydamasis pats? Jau pats neatsiminė to. O dabar... Palauk, o ko iš tiesų jis bijojo? Juk jo didžiausią baimę atspindėti galėjo tik vienas kauko pavidalas? O dabar būtybė nuolat kaitaliojo savo atvaizdus iš vieno į kitą...
   Buvęs profesorius pasisuko į Matthew.
   - Taigi, - sumurmėjo jis. Anksčiau von Sjuardas bijojo virsti į monstrą, tačiau ši baimė neteko galios jau seniai. Dabar Sorenas bijojo, kad į monstrą nevirstų jo sūnus. Bet šis faktas turėjo reikšti kai ką kita...
   - O kodėl tavo kaukas yra mano pavidalo? - vampyro klausimas užklupo jam nugarą jau atsukusį ir plautis bemėginantį herbologą. Eliksyrininkas iš tiesų nesuprato, kodėl kažkas, ypač suaugęs, savo karjerą ir gyvenimą pradėjęs vyras, turėtų jo bijoti. O gal bijo kažko kito, susijusio su juo.
   Visgi tyla ir vienišos kapinės sudarė jiems geras sąlygas kalbėti net ne tokia jaukia - baimių - tema.
   ,,Galgi neturėjau jam sukelti dar didesnės įtampos tokiais pasmalsavimais?" - pamintijo didžiausia Matthew baimė tikruoju, ne padirbtu savo pavidalu.
   Voras tik paniekinamai prunkštelėjo, o juodabarzdžiui toptelėjo į galvą, kad jo rasė galbūt nebėra jau tokia paslaptis, kokia buvo anksčiau. Visgi išankstinių išvadų daryti kol kas nederėjo, todėl buvęs Godriko Daubos gyventojas, o dabar faktiškai - benamis, vis dar stovėjo ir smalsiai žvelgė į žiobarų kilmės, kaip buvo galima spręsti iš jo ankstesnių pasisakymų, burtininką.
   ,,Galbūt nusimato šimtmečio kelionė, po kurios tave pamirš?"

[Matthew Turner]

Sorenas žvelgė į tolstantį padarą, o Matthew nežinojo, kur dingti iš gėdos. Profesorius ir sau nebūtų galėjęs paaiškinti, kodėl jis taip bijojo šio žmogaus. Žinoma, jis tikrai nebuvo gabiausias mokinys nuodų ir vaistų klasėje. Tačiau profesorius von Sjuardas, tiesą sakant, nieko tokio nedarė. Kai Matthew susimaudavo, reaguodavo visiškai ramiai. Žinoma, galbūt tik dėl to, kad Turner buvo Grifų Gūžtoje - senojo eliksyrininko globojamame koledže. O gal ir ne? Gal išties šis žmogus buvo ne toks baisus, kaip dėl kažkokių priežasčių galvojo herbologas.
Aišku, žinia, kad jis yra vampyras, ne itin nuramino tuo metu kažkodėl labai įsibaiminusį berniuką. Tačiau net ir tai nepaaiškino šios sveiku protu nesuvokiamos baimės.
Žinoma, Matthew patraukus link gėlės jį pasivijo nelemtasis klausimas. Kodėl kaukas įgijo būtent tokį pavidalą? Juodaplaukis troško turėti bent kokį nors atsakymą. Atsakymą, tinkamą ketvirtą dešimtį pradėjusiam vyrui. Žmogui, kuris pats dabar yra mokytojas ir netgi koledžo vadovas. Deja, Matthew tokio atsakymo neturėjo. Tiesą sakant, jis iš viso jokio atsakymo neturėjo. Tad kurį laiką tylėjo. Galiausiai suprato, kad tai yra labai nemandagu. Kaukas įgauna kito žmogaus pavidalą, o tu tam žmogui net nesiteiki iš viso nieko apie tai pasakyti?
- Tiesą sakant, nežinau, - pagaliau ištarė Matthew, nenoromis atsisukdamas į Soreną. - Jeigu manęs kas būtų paklausęs, kokia yra mano didžiausia baimė, būčiau atsakęs nežinantis.
Turner susimąstė, ką gi jis būtų įvardinęs kaip didžiausią baimę. Ir tikrai niekas neatėjo į galvą. Tačiau šiose mintyse tikrai neatsirado vietos profesoriui von Sjuardui. Ir tai Matthew labai trikdė. Jautėsi labai prastai. Juk senasis eliksyrininkas, kad ir kaip ten bebūtų, buvo tikrai talentingas mokytojas. O čia kažkoks nevėkšla, tesugebantis išsprogdinti klasę, štai šitaip pagerbia žm... asmenį, vertą didžiausios pagarbos...
- Atsiprašau, - sumurmėjo Turner, nors tikrai nežinojo, ar atsiprašymas čia tinka. Jis vėl nusisuko į gėlę ir pradėjo svarstyti, ar ką nors su ja sugebės padaryti. Deja, patirti nuotykiai sukėlė pernelyg daug įtampos ir Turner beveik pamiršo, ko jis čia atvyko. Kokio velnio jam reikėjo trenktis čia, į Godriko Daubą? Ir dar į kapines! Turner net sutriko. Prisiminė, kad tikėjosi rasti ką nors, kas sugebės sudominti mokinius likusiose pamokose. Tačiau kodėl būtent čia? Na, taip, miestelis legendinis, tačiau... Juodaplaukis žiūrėjo į gėlę taip, tarsi jos žiede galėtų rasti atsakymus į visus gyvenimo klausimus. Galiausiai vėl atsisuko į Soreną.
- Ką gi... Manau, man jau bus laikas keliauti atgal į mokyklą. Darbai laukia. Buvo, hm... Malonu susitikti.

[Sorenas von Sjuardas]

   Senasis von Sjuardas žvelgė į jaunąjį Turner'į. Vampyras žvelgė į žmogaus nugarą sakytumei plėšrūnas į auką. ,,Keista", - pamintijo žvelgiantysis. Žmonės retai kada atsukdavo nugarą tam, ko bijodavo. Sorenas šią sekundę netgi atsiminė Džeimsą Greywindą, taip, rodos, ir neišdrįsusį atsisėsti jo Nuodų ir Vaistų kabinete, kai atėjo... Kai atėjo arešto įvykdyti? Įdomu, kur tas vaikis dingo dabar. Įdomu, ar tas vaikis atsimena Solveigą, ar jos pasigedo, ar žino, kad jau niekada nesusitiks su Solveiga Uždraustajam miške. Na, ir kad jau apskritai nesusitiks. Et, tai jau neturi bemaž jokios reikšmės.
   Ko gero, Matthew, nors ir netalentingas eliksyruose, bet turėjo ypatingą nuojautą. Sorenas nežymiai šyptelėjo per barzdą - taip nežymiai, kad atidžiai į jį nevėpsodamas ir nebūtumei to pastebėjęs. O galbūt ypatingas protas reikalauja ypatingų baimių? Ypatingas introvertas bijo galbūt kiekvieno sutikto. Arba mokyklos prisiminimų. Arba...
   Bet aiškaus atsakymo nežinojo arba negalėjo pateikti ir pats Matthew. Sorenas linktelėjo galva.
   - Aišku, - trumpai tarstelėjo buvęs Hogvartso profesorius. Į atsiprašymą eliksyrininkas tik šyptelėjo. - Niekis, nėra už ką atsiprašinėti.
   Sorenas jautė Matthew gėdą. Tam pajausti net nereikėjo girdėti nei specifinio širdies ritmo, nei  savotiško kraujo kvapo. Gilintis iš smalsumo juodabarzdis sau jau neleido - nėra ko versti žmones jaustis prastai.
   - Sėkmės darbuose, - palinkėjo vyriškis, pasisukdamas planuojama eiti kryptimi. - Gali man kada nors parašyti laišką - įdomu, kaip gyvuoja grifai ir Hogvartsas, - pasiūlė atsisveikindamas.
   Retai kada Sorenui jau tekdavo papulti į tokias situacijas, retai kada besusidurdavo su žmonėmis iš Hogvartso ar apskritai negiminaičiais. Gyvenimas keitėsi, kaip visada. Visgi šiandien jis sužinojo šį tą svarbaus - ne, ne apie Matthew, bet apie save.
   ,,Ne, kelionei dar ne laikas, Spaikai", - užtikrintai atsakė Sorenas, praverdamas girgždančius vartelius ir ramiu žingsniu toldamas nuo Godriko Daubos kapinių.

[Matthew Turner]

Kuo toliau, tuo blogiau jautėsi Matthew. Ir dėl visko kaltas buvo nelemtas kaukas. Profesorius galėjo įsitikinti, kad Sorenas von Sjuardas nėra toks jau baisus, kokį jam visada piešė vaizduotė. Galbūt natūralu, kad mokinys, kuriam ypatingai nesiseka viena pamoka, prisibijo to dalyko profesoriaus. Tačiau dabar? Po šitiek metų? Tai buvo tikrai nesuvokiama. Matthew tikrai nebūtų galėjęs paaiškinti, iš kur ši baimė. Jis jautėsi taip, tarsi visą šį laiką būtų apie nieką daugiau negalvojęs, tik apie tai, kaip jis bijo Soreno. Žinoma, taip nebuvo. Vos tik baigęs Hogvartsą Turner labai greit pamiršo šį profesorių. Tam labiausiai, aišku, padėjo laikas, praleistas atsiskyrus nuo magiškojo pasaulio. Tačiau net ir grįžęs į Hogvartsą jis nė nesusimąstė apie šį profesorių. Dabar, stovėdamas Godriko Daubos kapinėse, jis pagalvojo, kad nebūtų nustebęs, jeigu būtų sutikęs Soreną tebedirbantį mokykloje.
Aišku, vampyrą sutikti kapinėse yra kiek keista ir ne itin jauku. Kita vertus, Matthew buvo tikras, kad čia jis bus vienas, tad bet ką sutikęs gal būtų kiek išsigandęs. Tačiau šis veidas sukėlė prisiminimus ir visiškai nelogišką baimę. Atmintis piešė vaizdus apie tai, kaip profesorius Matthew mokyklos laikas ištaisydavo klaidas ir padėdavo, kai Turner eilinį kartą susimaudavo. Tačiau jis tą darė visiškai ramiai ir normaliai. Ko gero, dabartinis kolega - profesorius Greywindas - yra daug baisesnis. Tad iš kur ta paniška baimė? Net ir dabar, kai herbologas nesugebėjo paaiškinti, kodėl kaukas įgavo būtent tokį pavidalą, Sorenas reagavo visiškai ramiai. Juk jis nebuvo kažkoks beprotis...
Išgirdęs pasiūlymą parašyti laišką, Matthew kiek sutriko. Jis, ko gero, taip nė karto ir nepasinaudojo pašto pelėda. Žiobariška šeima tokio pašto nenaudojo, o burtų pasaulyje jis neturėjo kam rašyti. Dėl šios priežasties pasiūlymas atrodė gana viliojantis.
- Taip, žinoma, - tik tiek sumurmėjo Matthew. - Tikiu, kad įdomu, juk vis dėlto ilgai buvote susietas su mokykla.
Von Sjuardui išėjus iš kapinių Matthew kurį laiką pastoviniavo spoksodamas į tą pačią gėlę. Netrukus suprato, kad nieko iš jos nebus. Pats augalas galbūt įdomus, tam reikėtų daugiau tyrimų. Tačiau susitikimas su senuoju eliksyrininku išmušė visą entuziazmą Matthew iš galvos. Dabar labiau rūpėjo ta nenormali baimė, su kuria kažkokiu būdu reikėjo kovoti ir galiausiai ją įveikti. Galiausiai Matthew patraukė kapinių vartelių kryptimi, tikėdamasis, kad kada nors galės susitikti su Sorenu von Sjuardu nekamuojamas sjuardofobijos.

[Džeimsas Greywindas]

      Gordiko Daubos kapinaitėse sugirgždėjo sniegas. Vaikas, iškišęs galvą už pamiklo, pastebėjo du vyrus. Mažajam tik spėjus į striukę kumštelėti, draugai išvydo randuotą veidą.
       Llewellyn nebuvo teisus. Džeimsas  nesislapstė - jis romiai leido laiką namuose iki kol išaušo pirmasis gruodžio sekmadienis.
       Buvęs transfigūracijos profesorius ir Klastūnyno vadovas suklupo ant sniego išsitraukdamas vyšninę lazdelę. Jo tamsiai rudos akys buvo kitokios - labiau pilnos prisiminimų, bet vis dar nemalonios.
       - Orchideous, - vyras sušnibždėjo. Šalia Vilijos paminklo iš oro išsitraukė lelijų vainikas. Balti gėlių žiediai gūdžiame vakare atrodė bemaž pamėkliškai.
       Greywindas vis dar klūpojo žvelgdamas į paminklines raides, kai kapą uždengė dar vienas šešėlis.

[Džonas Lukas Viljamsas Greywindas]

      Džonas tik ką neseniai buvo palikęs savo dukros ir žmonos bendrą kapą.
       - Ar eisi prie savo tėvų?
       Blondino veidas buvo liūdnas. Jis lengvai laikė beržinę lazdelę, nors širdyje norėjo iš čia ištrūkti. Žinojo, jog to trokšta ir Džeimsas.
       Senosios nuodėmės. Tokiais vakarais iš vis gailėjosi pasirinkęs į multisulčių eliksyrą įmesti suomio Arvo Harmaajärvi plauką. Nei Durmštrango, nei Lukrecijos, nei Džeimso nebūtų sutikęs, bet ar gyvenimas būtų buvęs prastesnis? Tik beveik.
      Buvęs Magijos Ministerijos darbuotojas atsiduo. Jis Vilijos smarkiai nepažinojo. Buvo tik girdėjęs, kokiai santykiai mezgėsi tarp jos ir Greywindo. Dabar buvo Livi.
      - Aš einu, Rafaeli. - Lukas perspėjo daugiau negaišti. - Paskubėk.

[Džeimsas Greywindas]

     Rafaelis tylėjo.
      - Pamotės ir Fredo. - jis sumurmėjo, kai tik ant kapo sukruto antrasis šešėlis.
      - Ne. Nueik tu.
      Kad yra dar vienas kapas - nepasakė. Lukui neverta žinoti, kitaip prisiminimų pakeitimas būtų buvęs beprasmis.
       Jis niekad neklausė, kodėl visi jų artimieji nusprendė susilaidoti Godriko Dauboje. Žinojo tik viena, jog nė vienas tuometinis Greywindas nemėgo Ūdrų Žabangų. Guolis jiems atrodė per daug prastas ir mažas, vietovė bjauri, o miestelio Žiobarai apgailėtini. Grynakraujė šeima vėliau išsikraustė į JAV, o daliai pargrįžus įsikūrė Jorke. Jie visąlaik svajojo apie Daubą, bet niekada jai neturėjo pakankamai pilnos Gringotso saugyklos. Namo niekad neįpirko, užtat įsigijo vietą kapinėse. Tie, kurie nepriklausė šeimai, šią vietą pasirinko dėl grožio ir ramybės. Kitiems tai buvo artimiausia vieta laidoti.
       Tiedu vaikai, pro paminklo kraštą stebėję burtininkus, pradėjo karštai šnibždėtis. Jau dabar mažasis niukstelėjo savo draugui žiobarui per alkūnę.
       - Pažiūrėk. - jis bedė pirštu į lazdelę. - Mano sesuo irgi turi tokią. Juodaalksininę.
       Šis išpūtė akis.

[Džonas Lukas Viljamsas Greywindas]

      - Geras..
      Kitas berniukas iškvėpė garą net prilipdamas prie paminklo.
      Džonas apsiniaukė.
      - Keturiolika metų jie tave augino, jie – tavo šeima, seni. - mostelėjo ranka į tą kapinių pusę, kur kyšojo apsnigti Greywindų antkapiai.
       Tai buvo vienas iš tų momentų, kuomet nepakęsdavo draugo. Tačiau nustebo pajutęs, jog net pyktis buvo tuščias. Kapinės slėgė kiekvieną kaulą.
      - Tu turėtum nueiti... Džeimsai.
      Vėjas suūžė nuogose medžių šakose, šuorais nuėjo sniegas. Žiburiuojantys gatvės žibintai įsižiebė ir šešėliuose sukrutėjo du Žiobariukai.
      Vyras rudu paltu žengdamas į šoną, lazdelės, jėga atimtos iš Benjamino Ragvaldsono, vis dar nepaslėpė. Pažvelgęs į bendražygį, galiausiai jis nusisuko. Beržo mediena plūstelėjo karštis - taip visados nutikdavo, kai lazdelė imdavo nerimauti.

[Džeimsas Greywindas]

      Pūstelėjus šalčiui sudrebėjo Džeimso pečiai. Vyras smarkiai užsimerkė, o po to lėtai rankomis pasiremdamas į kelius atsistojo. Sniegas sugirgždėjo po batais.
      - Jie nėra, - jis sušnypštė. - niekada nebuvo.
      Didysis Fredo Greywindo melas... kur buvo motina, kai tiek dėjosi? Jų tyla skyrybų išvakarėse - net kai prabilo, tuometiniam keturiolikmečiui priežastys buvo įvardintos labai šykščiai:
      - Mes nesutariam. - dabar žuvęs tėvas lakoniškai tada tarė.
      Pamotė, vardu Sicilija, nusuko akis. Po trijų dienų ragana prabilo:
      - Tau bus geriau, jeigu išvyksi.
       Dabar jis žino, kodėl turėjo taip pasielgti. 
      Greywindas atsisuko į buvusį Ministerijos darbuotoją. Žibintų šešėliuose jo veidas buvo nemalonus.
      - Džonai, savo giminėmis tu irgi nesirūpini. - karčiai metė nueinančiam Viljamsui Rafaelis.

[Džonas Lukas Viljamsas Greywindas]

      Siluetas akimirkai atsisuko.
      - Deja, bet tu klysti. Jei neprižiūrėčiau nei tavęs, nei Olivijos, judviejų nė vieno čia nebebūtų.
      Džonas suspaudė šalančius pirštus, atlaidžiai šyptelėdamas. Nors Džeimsas omenyje turėjo jo originalią giminę, bet Lukas jos nelaikė sava jau daugelį metų dėl labai paprastos priežtasties.

---

      - Tėti. - šviesaplaukis berniukas kyštelėjo nosį į virtuvės tarpdurį. Luko tėvas Doreinas buvo gražus rudaplaukis, augalotas vyras, deja, silpnos sveikatos. Jis stovėjo šalia virtuvinio ir kalbėjosi telefonu:
      - Ne, ne, ne, tu ne taip viską supranti. - kitame ragelio gale girdėjosi senstelėjęs tonas, Džono senelis, - aš nieko neišsigalvoju, mano sūnui viskas gerai. Jis neišsigimęs.
      Vienuolikametis, norėjęs pranešti, jog susikrovė lagaminą, nutilo. Jo pilkos akys išsiplėtė.

---

      Net praėjus metams ir kitiems, niekas iš žiobariškos giminės taip ir nepriėmė jaunojo burtininko egzistencijos. Nė vienas neaplankė, nė vienas nepriglaudė po savo stogu, kai Doreiną pasiglemžė mirtis. Vaikai atsidūrė globos namuose ir Džonas ėmė uždarbiauti iš laikrodžių ir turistų vedliavimo. Tačiau šeimą jis mylėjo: ir motiną, kuri pabėgo su kitu, ir nebylią seserį, ir taip staigiai išėjusį tėtį.
      - Būk gailestingas. Palauksiu prie Reaktyvinio autobuso, kai baigsi.

[Džeimsas Greywindas]

      Kuomet Godriko Daubos pilkšvų antkapių tarpueiliais šviesaplaukis burtininkas pasuko išeiti, tiedu vaikai, prilipę prie kapo, susiginčijo:
      - Baik tu, mus pamatys!
      - Bet taigi galėtume paprašyti... - geibiomis, pirštinėtomis rankytėmis mažylis įsisprendė į įšalusią žemę, - juk žinai, kaip būtų smagu... jeigu jie tikrai kaip tavo sesuo...
      Jiedu kaip tik slėpėsi šalia kapinaičių vartelių ir apsispręsti jiems reikėjo greitai.
      Buvęs Hogvartso profesorius iškvėpė orą. Atlaidi draugo šypsena, net pakėlus akis į dangų, nedingo iš vaizduotės. Tiek patyrus ir vis tiek... Tai buvo Džono fenomenas.
      Balti lelijų žiedai tamsėjančiame vakare buvo dar vienas toks egzempliorius - kaip išsivadėjęs Vilijos meilės eliksyras gali būti toks gyvas, kai Dumštrango revoliucija tapo tik prisiminimu?
      Vyšnios lazdelė slibino širdies gyslos šerdimi įsmukus į rankovę, Greywindas paskui save palikdamas pėdsakus, pralenkė Luką.
      - Gailestingumą paliksiu tau. - jis tarė nueidamas ir akies krašteliu pastebėjo užsislėpusius vaikus. Randuotas veidas juos privertė susigūžti, bet Žiobariukai nepabėgo - vienas bandė kažką sakyti, bet kitas pirštinę sugrūdęs jaunėliui į burną, išlemeno:
      - Labas vakaras, ee, sere.
       Džeimsas sustojo ir visų trijų žvilgsniai - suirzęs, išsigandęs, truputėlį supykęs - susitiko akimirkai. Burtininkas kažką sumurmėjęs į „prakeikti vaikai“, apsisuko ir patraukė link Dianos Viljams kapo.

[domutis]

Atėjo šalta žiemos naktis. Snigo. Grifas kaip įprastai buvo apsirengęs savo rudus rūbus ir žieminę mantiją. Domantas išsitraukė lazdelę:
-Lumos.
Švieselė rodė kelią į miestelio kapines. Tolyje matėsi antkapiai ir žvakių miglotos švieselės. Snigo labai ramiai. Kelios snaigutės krito ant skaidrių akinukų stiklų. Danguje spindėjo sidabrinė pilnatis. Priėjęs girgždančius vartelius juos atvėrė. Žvakių švieselės vos vos apšvietė antkapius. Domanto tėvų kapas buvo prie pat akmeninės tvoros. Apsiauste girdėjosi žvakių stiklų kaukšėjimas. Išsiėmęs žvakes lazdelės pagalba jas uždegė ir padėjo ant apsnigtos plokštės. Antkapis matėsi daug ryškiau.

,,Čia ilsisi Rita ir Gilderojus Varnanagiai,,

Tai buvo parašyta ant murmurinio antkapio. Priešais antkapį stovėdamas Grifas sukalbėjo maldą. Iš akių veržėsi vos vos matomos skaidrios ašaros.

[Edgar Jeffter]

Krentantis sniegas lydėjo Edgar'ą per Godriko Daubą. Apsiaustu apsigobęs burtininkas naktį išėjo pasivaikščioti. Toks paros metas buvo pasirinktas ne šiaip sau. Dieną Jeffter'is nelįsdavo į lauką, nes nenorėjo niekam kristi į akis. Nors kažin ar šiuo metu kas į jį labai kreiptų dėmesio. Kaip ten būtų iš tiesų yra neaišku, tačiau apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas elgėsi atsargiai.
Tamsiaplaukiui priėjus prie miestelio kapinių jo dėmesį patraukė švieži pėdsakai, palikti ant sniego, nukritusio and grindinio. Tie įspaudai sniege iškart privertė magą pagalvoti apie antgamtines būtybes, kurių jau kuris laikas nesutiko. Kartą jis jau šiose kapinėse buvo sutikęs kitos rasės padarų, todėl nenustebtų, jei ir vėl kažką iš jų užtiktų čia.
Po gobtuvu besislepiantis žaliaakis patraukė paskui pėdsakus. Eidamas tamsos apgaubtomis kapinėmis jis akylai stebėjo aplinką ir dėl atsargos sugniaužė savo burtų lazdelę esančią kišenėje. Dar šiek tiek paėjėjus Edgar'as sustojo. Jis kiek toliau pamatė stovintį siluetą, į kurį žvelgė gal kokias keliolika sekundžių. Galiausiai nepastebėjęs nieko įtartino nusprendė, kad tai tiesiog naktinis lankytojas, todėl apsisuko ir ėmė žingsniuoti kapinių išėjimo link.

[Erika Van Houten]

Erika atvyko į Godriko Daubą ,net pati nežinodama kodėl. Buvo žiema. Snigo. Naktis. Atostogos. Erika apsivilkusi kailinius ir mantiją visa tirtėjo iš šalčio. Kokioo velnioo ėjauu čia sedėčiauu dabar rūmuose. Varniukė ėjo kapinių link. Eidama atsitrenkė į vyrą. Žmogus buvo su gaubtuvu. Vos vos matėsi žalios akys.
Erika piktai parodė savo iltis ir tarė:
-Koks kvailys dvyliktą valandą nakties slampinėtų prie kapinių?
Erika taip pat darė tai ,kas jei atrodė nepriimtina ,bet ji vistiek ėjo į kapines. Atsisukusi į akmeninę tvorą pamatė savo pusbrolį. Domantas? Tai išdavė mažas rudas išlindęs lopinėlis. Kokio velnio jis čia vaikšto naktį? Buvo tamsu. Kodėl aš negaliu naudoti kerų? Kokie kvaili tie burtininkų įstatymai.