0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elizabeth Riddle

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Astronomijos bokštas
« Prieš 7 metus »
Astronomijos bokštas - vienas aukščiausių Hogvartso pilies bokštų. Jis yra visai šalia pagrindinių pilies durų ir yra apsuptas parapetu. Daugelis mokinių mėgsta užlipti ant bokšto stogo, o tiksliau - ant pastogėje esančios apžvalginės aikštės ir pasižiūrėti į žvaigždes, mat būtent iš čia atsiveria pats geriausias vaizdas į dangų. Taip pat iš bokšto atsiveria puikus vaizdas į uždraustąjį mišką, pamiškę ir ežerą. Tačiau bokštas skirtas visai ne tam. Bokšto pavadinimas kalba už save - šiame bokšte yra įsikūrusi astronomijos klasė, o šioje jau daugelį metų vyksta šio dalyko pamokos.
Be to pasak Beveik Begalvio Niko, šį bokštą yra pamėgęs Kruvinasis Baronas, tad išgirdus dejavimus bijoti nereikia - tai Kruvinojo Barono balsas.

Šaltas lapkritis ėjo į pabaigą ir neišvengiamai atėjo žiema, o kartu su ja ir pirmasis sniegas. Visi mokiniai išbėgo į lauką pasidžiaugti snaigėmis, tik viena Elizabeta stovėjo ant paties aukščiausio pilies bokšto - Astronomijos bokšto ir stebėjo viską pro langą. Kažkaip atėjus žiemai, ją užplūsdavo liūdesys, ypač prisiminus tai, kaip praeitą žiemą mirė jos mama ar kaip vaikinas ją buvo palikęs vieną... Kaip ji mokykloje atostogas leido viena...

- Noriu, kad viskas būtų gerai, - Elizabeth net neišgirdo kaip iš nugaros jai prisėlino jps draugė, tokia visiškai nesava, liūdna, Efė jos tokios nebuvo mačiusi, - viskas būtų ramu...
- Apie ką tu? - Efė atsisuko visu kūnu į ją.
- Tiesiog, - merginos akys tvenkėsi ašaromis, - norėčiau, kad būtų vaikinas, prie kurio prisiglaudus būtų šilta ir saugu... Aš... aš taip myliu Haroldą, o Kristabelė ir jį iš manęs atėmė. Ar jai negana šlovės, turtų, galių? Ji pasiėmė Haroldą, o juk turėjo savo Čeką... - Kendal visai pravirko.
Efė pripuolė prie draugės ir stipriai ją apkabino.
- Neverk, tu juk niekada neverki, juk tu stipri.
- Aš nežinojau, kad meilė šitaip daro, - mergina stipriai įsistvėrė į Efę, - jis su manimi pasielgė taip abejingai, lyg būčiau tuščia vieta. Tu žinai, jog aš slepiu jausmus, apsimetu, kad man nerūpi kad aš šalta, bet viduje...
- Bet viduje tiesiog miršti kaip viską išgyveni. - pabaigė Efė, - ir aš visada taip.
- Nežinau kur bėda, gal žiema kalta, kad taip liūdna...
- Liūdna ir man, labai.
Efė ir Ken keletą akimirkų žiūrėjo viena į ktą ir abi verkė, o ada Kendal pabučiavo savo draugę ir padėjo galvą jai ant peties, lauke dar labiau pradėjo dribti sniego kasniai... 

Nei Efė, nei Ken nematė už jų stovinčio Edvardo. Efė apskritai buvo akla. Žmogus, kuris ją tikrai suprato ir mylėjo, buvo visada šalia, už jos, paliktas nuošaly. Tas, kuris išgyveno jos visus jausmus ir viską jautė, matė savo galvoje. Vaikinas, kuris dėl jos galėjo atiduoti viską, kuris buvo įskaudintas...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Mes visi mirsime kadanors. Tikslas yra ne gyventi amžinai, tikslas - sukurti kažką, kas išliktų amžinai ir primintų apie mūsų buvimą!

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: Astronomijos Bokštas
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
Ir pagaliau Beatrice liko viena, visai taip, kaip šiandien nuo pat ryto svajojo. Žinojo, ši vienatvė neilgam, mat čionai, ant observatorijos bokšto, buvo paskyrusi susitikimą Kruvinąjam Baronui, klastūnyno šmėklai. Jo belaukdama nusprendė truputėlį pakeisti šią vietą, jog labiau tiktų tokio, kaip Baronas sutikimui, bei tuo pačiu atlikti transfigūracijos namų darbus. Colorius kerai merginai buvo žinomi, tai todėl praleido pirmąją transfigūracijos pamoką. Nors norint juos atlikti, ypač su stambesniais daiktais, yra ką paveikti, jei dar mėgini pasinaudoti bežodžiais kerais, ką Tris kruopščiai treniravosi jau nuo trečio kurso. „Colorius“ mintyse paliepė penktakursė Šeivamedžio lazdelei, nukreipusi pastarąją į savo ilgus tamsiai rudus plaukus, įsivaizduodama juos visiškai juodus, nusėtus raudonomis, kraujo spalvos nelygiomis sruogomis, jog ševeliūra iš tiesų atrodytų tarsi kruvina. Tada nukreipė lazdelę į savo grifų gūžtos uniformą ir pakartojusi „Colorius“ suteikė šiai klastūnyno aprangos spalvą. „Hmmm... ką dar čia reikėtų padailinti?“ mąstė grifiukė, „Juk tai mėgstamiausia Barono vieta.“ „Cha! Grindys!“ sumąstė ji ir vėl mintyse tardama „Colorius“ įsivaizdavo paprastas baltas plytas įgaunant perregimą spalvą, tarsi paties vaiduoklio. Tada tris kartus per jas perėjo, pirmyn atgal, ir pasigėrėjo savo darbu, iš ties, atrodė, jog vaikščiotumei oru, bedugne.
-Na, ir ką čia dirbi? – pasiteiravo žemas balsas merginai už nugaros, o šaltas prisilietimas it vandeniu perliejo nugarą. Deja, mėginimas išgąsdinti vaiduokliui nepavyko, ir Tris atsisuko, vaidindama pasipiktinusią.
-Gal pagaliau liausiesi grabaliojęsis, Barone? – paklausė ji, kilstelėdama antakius, pasigailėdama, jog nepakeitė jų spalvos, į kokią nors rožinę, barbišką spalvą.
-na manau, ne to mes čia susirinkome. Sakei, jog pasakysi, kaip galėčiau atsidėkoti už ryte man atliktą fortepijoninį kūrinį, bei išpirksi savo kaltę, jog išvarei mane iš muzikos instrumentų salės? Tai vadinasi dabar kaip, prašymas už prašymą? – klastingai prisimerkė šiurpiai atrodantis vyras, užtad Beatrice tai nei kiek netrikdė, galima sakyti, netgi savotiškai žavėjo.
-na jei iškart prie reikalo, tai prie reikalo. Žinoma Barone, tikrai atėjome čia ne pyktis, ir tuo labiau nevaitoti ar baldytis. – nusišaipė penktakursė, paminėdama ką dažniausiai čia veikia Baronas, tada pridūrė – manau, jog savo prašymu išpirksiu tai, kad išvariau tave ryte, ir tau nereikės rūpintis galvojant kaip galėčiau tau išsimokėti. Tai va, aš noriu pirmojo bučinio iš tavęs, mat smalsu žinoti, koks jausmas, bučiuotis su vaiduokliu. – ko jau ko, bet šito Kruvinasis Baronas tai jau tikrai nesitikėjo, ir tai  buvo galima aiškiai įžvelgti jo apstulbusioje fizionomijoje. Tačiau šią išraišką greitai pakeitė patenkinta šypsena, rodanti, jog šis, XI amžiuje gyvenęs vyras, šiuo metu yra laimingiausias pasaulyje. Ilgai, to pirmojo bučinio princesei laukti nereikėjo, tūrbut baisiausia Hogvartso šmėkla, prisklendė prie jos ir šaltomis rankomis apkabino per pečius. Tris stebėjosi, kaip jis nepereina jos kiaurai, tačiau matyt ir vaiduokliai turėjo savo galių. Šaltos lūpos prigludo prie josios, net nespėjus gerai susivokti kas tuoj nutiks. Žvangančios grandinės, buvo paskendę kažkur jos kruvinuose plaukuose, kaip ir šmėklos rankos, Barono sidabriniu krauju aptaškyti marškiniai glaudėsi prie jos klastūnyno uniformos. „Aš nesveika.“ Pamąstė Beatrice, tačiau lūpas pravėrė. Barono liežuviui tyrinėjant jos burną jokio jausmo nebuvo, nei aistros, nei baimės... tik užmarštis. „Reiks dar kada tai pakartoti. Toks jausmas, lyg šaltą žiemos dieną išsižiojusi gaudyčiau burna speigą.“ Mintijo grifė su klastuolės uniforma, kai Baronas atsitraukė per kelis centimetrus.
-klausyk, o mano prašymas visgi būtų, - gudriai pratarė jis – gal norėtum ir daugiau šios rūšies pojūčių patirti su vaiduokliu? Na, žinai apie ką aš. – na ne! Šito jau buvo gana, mergina iškėlė stebuklingąją lazdelę ir riktelėjo be jokių bežodžių kerų, nežinojo, ar tai įmanoma, bet vis tiek.
-Colorius! – ji įsivaizdavo, kaip sidabriškas kraujas ant šmėklos marškinių virsta mėlynu. Pamačiusi, jog pavyko, grifė nusikvatojo! – deja, žydai manęs nedomina.
-Sutvarkyk! – užkriokė jis ant viso observatorijos bokšto, kad net per uždraustąjį mišką nuaidėjo.
-gerai. – ramiai tarė Beatrice ir nukreipusi lazdelę į grindis, grąžino joms natūralią spalvą.
-sutvarkyk tai, ką dabar pridirbai! – dar labiau niršdamas užstaugė Baronas. Mažumėlę pakraipiusi galvą, grifė grąžino pradinę spalvą savo uniformai.
-dar kas nors? – naiviai pasiteiravo ji ir vos spėjo atšokti, kai vaiduoklis puolė. – gerai gerai jau, Colorius! – šūktelėjo ji, grąžindama buvusią spalvą savo plaukams.
-klausyk, tu! grifų išpera! Arba tu gražini kraujui ant mano marškinių normalią spalvą, arba aš tave išprievartauju.
-ūhūhūūū! Ką aš girdžiu? Man buvo pateiktas ultimatumas? Colorius! – staigiai spygtelėjo ji, vėl išsisukdama nuo Barono rankų, mitri žalčiukė buvo. Nors jo kraujas ant marškinių vėl buvo sidabriškas, atrodo, klastuoliui pašaipų jau buvo per daug, todėl Tris apsisukusi movė iš astronomijos bokšto, kiek tik ilgos kojos nešė.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Astronomijos Bokštas
« Atsakymas #2 Prieš 7 metus »
Buvo tiesiog iki skausmo graži naktis. Giedra, šalta, visos žvaigždės matėsi kaip ant delno,
Emilijana atsargiai išėjo iš miegamųjų ir tylutėliai nužingsniavo Astronomijos bokšto link. Kokio velnio ji ten ėjo - pati nežinojo. Tiesiog vieną akimirką dar sėdėjo prie židinio, o kitą - jau žingsniuoja laiptais. Užlipusi mergina apsidairė ir atsirėmusi į turėklus pažvelgė į dangų. Daug žvaigždžių. Ir ryškesnės nei įprastai. Mama sakydavo, kad kai dangus šviesus kažkas atsitiks gero.
Emilijana svajingai žvelgė aukštyn, kol prisiminė dar vieną skaitytą nesąmonę - kad žvaigždės ryškiai spindi tada, kai žemėje atsiranda daugiau meilės. Ne, Emi netikėjo tomis "bobučių pasakomis", kaip jas vadino. Bet tiesiog buvo gera matyti tuos negyvus, o kartu tokius gyvybingus degančių dujų kamuolius. Paskendusi svajose Emilijana nė nepajuto, kaip šąla rankos. Tokiomis naktimis merginos mėgsta prisikviesti meilę. Nesąmonė. Meilė pati ateina, tereikia mokėti laukti.
Kažką išgirdusi Emi iš savo žvaigždžių padangių nusileido kiek žemiau ir apsidairė. Kažkodėl atrodė, kad ji jau ne viena.

*

Neprisijungęs Demarcus Partington

  • Burtininkas
  • ***
  • 56
  • Lytis: Vyras
  • If we were Villains
Ats: Astronomijos Bokštas
« Atsakymas #3 Prieš 7 metus »
Buvo žvaigždėta naktis, bet Demarcui neėmė miegas. Jis blaškėsi lovoje, bet užmigti nepavyko. Tada Demarcus sugalvojo eiti į Astronomijos bokštą apžiūrėti žvaigždžių. Tyliai jis išlipo iš lovos ir pirštų galais nuslinkdamas prie dūrų atidarė jas, ir laiptais į viršų lipo į Astronomijos bokštą. Demarcus atsargiai atidarė Astronomijos bokšto duris. Ir tyliai eidamas pamatė šešėlį. Jis pasislėpė už turėklų ir giliai ižiūrėdamas pamatė nuostabaus grožio merginą. Ji buvo su baltais plaukais, šviesios odos, gražios figūros. Jis nenumanė iš kokio ji koledžo, bet jam iškarto ji įkrito į akį. Jis tyliai lipdamas laiptais priėjo prie jis ir paklausė- Labas? - Ką veikia šitokiu metu tokia graži mergina astronomijos bokšte?

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Astronomijos Bokštas
« Atsakymas #4 Prieš 7 metus »
Emilijana apsidairė.  Regis,   nieko nebuvo. Apsiraminusi,  nors dar nepilnai Emi vėl pakėlė akis į dangų pasiruošusi svajoti apie meilę ir kitokias nesąmones, bet vėl kažką išgirdo. Dabar garsas abejonių nekėlė - tai tikrai buvo žmogus. Staiga mergina išgirdo balsą besikreipiantį į ją. Emilijana pašoko ir pamatė vaikiną. Jis atrodė bendraamžis, gal metais vyresnis.  Net persigandusi ir nustebusi ji įsidėmėjo gilų jo akių žvilgsnį ir tiesiog patrauklumą. 
 - Na,  ačiū, bet kodėl šis gražuolis vidurnaktį gąsdina merginas? - Emi bandė pajuokauti,  bet nelabai sekėsi. Gal kaltos žvaigždės, o gal tamsa, bet mergina paskendo jo akyse, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Palauk palauk,  Emi,  tu juk matai jį pirmą kartą. Net vardo nežinai. Raminkis,  mergaite! Tą akimirką Emilijana net nejautė šalčio, kuris skverbėsi kiaurai ją (vasarinė lengva suknelė - ne pats tinkamiausias drabužis giedrą šaltą naktį).
 - Tai kuo tu vardu? - vos judindama lūpas paklausė Emi.

*

Neprisijungęs Demarcus Partington

  • Burtininkas
  • ***
  • 56
  • Lytis: Vyras
  • If we were Villains
Ats: Astronomijos Bokštas
« Atsakymas #5 Prieš 7 metus »
Demarcus išgirdęs jos klausimo atsakė - Mano vardas Demarcus , o tavo gražuole? Aš čia dažnai ateinu pažiūrėti žvaigždžių kai neima miegas. Nes man jos neša laimę, o gal ir meilę. O kodėl tu gražuole šiąnakt atėjai čia? Kažkas  ramybės neduoda? O iš kokip tu koledžo?

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Astronomijos Bokštas
« Atsakymas #6 Prieš 7 metus »
Gražuole, gražuole... Jis ką, mane kabina?! Deja Emi niekaip negalėjo jaustis pasipktinusi,  nes vaikinas ją labai traukė. Mergina net pagalvojo,  kad galėtų su juo kalbėtis visą naktį, kai pajuto stingdantį šaltį. Ko norėti - ji vilkėjo tik plazdančią paplūdimio suknelę, kai reikėjo mažų mažiausiai vilnonio megztinio. 
 - A-a-aš esu Emilijana. Iš Švilp-p-pynės. Ir čia atėjau,- kalendama dantimis Emi suvokė nežinanti,  ko čia atsibeldė.- P-pasidairyti.
Emilijana net susigėdo savo drebančio balso,  bet nieko negalėjo padaryti - buvo per šalta.  Ir jai nesuledėti padėjo tik vaikino žvilgsnis. Jis ją traukė.
 - Sakai,  t-t-au meilę atneša. Tai gal jau turi draugę?- mergina labiausiai bijojo teigiamo atsakymo.  Jai Demarcus patiko - labiau nei norėjo.

*

Neprisijungęs Demarcus Partington

  • Burtininkas
  • ***
  • 56
  • Lytis: Vyras
  • If we were Villains
Ats: Astronomijos Bokštas
« Atsakymas #7 Prieš 7 metus »
Demarcus išgirdęs, kad jos vardas Emilijana nusišypsojo ir išgirdęs, kad ji iš švilpynės manė kad ji moksliukė. Bet kaip paklausė ar Demarcus turi mergina jis atsakė - ne, bet jis galvoja kad turi išdrįsti pasakyti ar ji nori būti mano mergina. Ir sukaupęs visą drąsa giliai žiūrėjo jai į akis ir paėmęs jos rankas paklausė -ar norėtum būti mano mergina? Širdis plakėsi smarkiai ir laukė Emilianos atsakymo.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Astronomijos Bokštas
« Atsakymas #8 Prieš 7 metus »
Emilijana žvelgė Demarcus į akis.  Nors vaikiną ji matė pirmą kartą, kažkodėl jis ją traukė. Noras būti šalia, prisiglausti prie jo,  užmiršti stingdantį šaltį jo šiltame glėbyje vis stiprėjo. Ir tai Emilijaną gąsdino. Mergina nebuvo iš tų, kurios puola į glėbį kiekvienam pasitaikiusiam. 
Demarcus žvilgsnis vėl pasikeitė ir Emi net išsigando. Vis dėlto vaikinas patvirtino,  kad merginos neturi, bet dar kažko abejojo.  Gal tik pasirodė...
 - Sakyk,  ką nori sakyti,- Emi kažkodėl rūpėjo, ką Demarcus pasakys.
Mergina staiga pajuto,  kaip šaltas jos rankas suima šiltos. Emi matė, kaip vaikino oda pašiurpsta tose vietose,  kur ji prisilietė. Tada mergina išgirdo jo klausimą.
 - Aš... na... Tikrai... - Emi net nežinojo, ko ji nori. Demarcus ją traukė ir svaigino,  bet mergina kažkodėl dvejojo.  Bet pajutus švelnią vaikino odą ji pasijuto drąsiau ir tarstelėjo:
 - Taip.
Žengtelėjo žingsnelį į priekį ir prisiglaudė prie Demercus.

*

Neprisijungęs Demarcus Partington

  • Burtininkas
  • ***
  • 56
  • Lytis: Vyras
  • If we were Villains
Ats: Astronomijos Bokštas
« Atsakymas #9 Prieš 7 metus »
Demarcus labai jaudinosi ką atsakys jam mergina. Juk nekiekvieną kartą mergina atsako betkokiam pasitaikusiam. Vaikinas matė kaip mergina nedrįsta jam pasakyti ar nuo šalčio, ar nuo jaudulio. Bet kai vaikinas išgirdo merginos teigiamą atsakymą, jo širdis džiaugėsi iš laimės. Kai mergina prisiglaudė prie jo kūno, Demarcus šiek tiek pasimetė ir paklausė - tu drebi? - tavo visas kūnas šaltas. - Nebijok, aš tave sušildysiu. Ir merginą apkabino per liemenį dar labiau prisispausdamas prie savęs. Jis iš karto pamatė, kad mergina nustojo drebėti. Demarcui labai norėjos pabučiuoti merginą ir sukaupęs visą drąsa jai pabučiavo į žandą. - Tegu būna tai mūsų mažytė paslaptis...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Demarcus Partington »

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Astronomijos Bokštas
« Atsakymas #10 Prieš 7 metus »
Emilijana juto Demarcus kūno šilumą, kuri greitai nuvijo šaltį. Kas man darosi? Aš jo net nepažįstu? Kodėl jis mane taip traukia? Ar čia žvaigždės kaltos? Ir kodėl man jis taip patinka? Dar niekada to niekam nejaučiau... Manau, kad aš... myliu jį. Bet ne, reikia dar palaukti. Sveiko proto balsas greitai nutilo, kai vaikinas stipriau apkabino Emi pažadėdamas sušildyti. Iš tikrųjų - stingdančio šalčio nebeliko - ji pajuto per visą kūną pereinančią šilumą ir virpulį. Šiltą virpulį. Mergina prisiglaudė prie jo ir užsimerkė. Ji jautėsi laiminga - laimingesnė nei kada anksčiau, atrodė, širdis iššoks iš krūtinės. Emilijana atsigręžė į dangų ir, jausdamasi kvailokai mintyse padėkojo žvaigždėms. Ačiū jums.
Staiga Emi pajuto Demarcus lūpas sau ant skruosto. Ji troško pasukti galvą ir priglausti savo lūpas prie jo, bet nedrįso, tad tiesiog linktelėjo ir vėl padėjo galvą jam ant krūtinės, jausdama vaikino rankas sau ant liemens.

*

Neprisijungęs Demarcus Partington

  • Burtininkas
  • ***
  • 56
  • Lytis: Vyras
  • If we were Villains
Ats: Astronomijos Bokštas
« Atsakymas #11 Prieš 7 metus »
Demarcus laikydamas savo glėbyje merginą žiūrėjo į žvaigždes ir mintyse dėkojo už atrastą meilę. Bet laikas bėgo ir Demarcus pajuto, kad dabar yra labai vėlai ir reikia grįžti į lovą. Bet vaikinas nenorėjo iš savo glėbio paleisti mergina, nenorėjo jos prarasti. Jam ji suteikė šilumą, pasitikėjomą savimi ir meilę. Bet kažkur koridoriuje Demarcus išgirdo vaikščiojimą ir balsą. Turbūt ūkvedys tikrina. - gražuole, kažkas ten yra. - Gal eikim į savo kambarius, jau vėlu. Demarcus greitai pabučiavo Emilijaną į lūpas jos buvo tokios saldžios. Ir išbėgdamas šaukė - Dar susitiksim gražuole!

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Astronomijos Bokštas
« Atsakymas #12 Prieš 7 metus »
Emilijana užsimerkusi stovėjo po žvaigždėtu dangumi priglaudusi galvą vaikinui prie krūtinės. Ji jautė šiltą, malonų virpulį, kuris purtė visą kūną ir tai neturėjo nieko bendro su šalčiu. Demarcus glėbyje buvo šilta. Emi jautė, kad čia galėtų stovėti visą naktį. Bet kaip sakoma - gero po truputį. Mergina ir pati jautė, kaip apsunksta akių vokai. Demarcus prabilus apie vėlumą ji dar stipriau prie jo prigludo nenorėdama skirtis. Tą minutę Emi buvo nusispjaut, kad juos sugaus vidurnaktį (arba jau gerokai po jo) ne lovose. Ji tenorėjo jausti tą šilumą, tą meilę ir tvirtumą, vaikino odos švelnumą ir daugiau nieko.
Staiga ant savo lūpų Emilijana pajuto Demarcus lūpas. Ji karštai atsakė į bučinį. Bijojo, kad jei atitrauks lūpas, pasirodys, jog visa tai tebuvo sapnas. Deja, nieko nėra amžino, o jei kalbama apie tokį subtilų dalyką kaip bučinys... Mergina išgirdo Demarcus pažadą dar susitikti ir po akimirkos bokšte ji liko viena. Vėsuma, atrodžiusi tokia maloni staiga pasidarė stingdanti. Tyla, atrodžiusi sava ir romantiška staiga tapo baugi, slegianti, kaip ir tamsa. Emi vėl pradėjo drebėti. Nutarusi, kad jau reikia žingsniuoti, ji leidosi laiptais žemyn. "Dar susitiksim, gražuole" Tikiuosi, kad taip ir bus.. Vienintelės nesušalusios merginos vietos buvo skruostas, per kurį riedėjo ašara ir lūpos, ant kurių dar jautėsi kitų lūpų pėdsakas.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 392
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Astronomijos Bokštas
« Atsakymas #13 Prieš 7 metus »
 Galėjo nusidaigoti bet kur: į bliblioteką, apsimesti sergančia ir pasitrinti prie ligoninės, o paskutinę minutę pabėgti, galėjo eiti pabraidžioti ežere, nors veikiausiai būtų nedrįsusi, vis gi dar ne metas, kad ir kaip smagu braidyti, galbūt būtų lėtai nužingsniavusi link Uždraustojo miško, juk šitiek kartų niekas nepastebėjo, todėl kažin ar ir dabar kas nors susirūpintų. Blogiausiu atveju kristų į žolę ir šliaužtų ant alkūnių. Bet to neprireikė, nes šį kartą, labai neįprastai šiltą popietę (šitas neįprastumas, kaip ir daugelis kitų, merginai labai patiko. Turbūt pavasaris bus ankstyvas.) Margo irgi pasielgė įprastai neįprastai ir sumąstė, kad visai neprošal būtų apsilankyti astronomijos bokšte. Aiškaus tikslo neturėjo, bet mėgo tokius statinius (ar statinių dalis), tad kodėl gi ne? Kodėl gi neužlipus čia ir nepastebėjus horizonto?
 O jame, nors gal labiau danguje, slinko pūkuoti debesys, o saulė lėtai slinko žemyn, kaip nuvargęs mokinys slenka į savo patalus. Idiliškas vaizdelis, ką?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Margo Diuken »
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Astronomijos Bokštas
« Atsakymas #14 Prieš 7 metus »
Lisette, nešina blanknotėliu, lipo laiptais į aukščiausią Hogvarsto pilies bokštą, kitaip sakant - Astronomijos bokštą. Klastuolės pėdos siekdavo laiptų pakopas vis greičiau ir greičiau, o jos rausva kuprinė, pripildyta įvairių dažų, teptukų bei pieštukų, ritmingai daužėsi į mergaitės sėdmenis. Trečiakursė toli gražu nebuvo kažkokia tai menininkė, o dailė tikrai nebuvo jos mėgstamas dalykas mokykloje, tačiau pažintys su meniškais Hogvartso mokiniais, Lisette tiesiog privertė pabandyti paimti teptuką į rankas dar kartą (nepiešė nuo žiobariškos mokyklos laikų). Rausvaplaukei pasiekus paskutinį cemento laiptą, mergaitė kiek suglumo: ji mažų mažiausiai tikėjosi pamatyti visai nepažįstama personą čia, Astronomijos bokšte. Pirmakursė Lisette tikriausiai seniai būtų nubėgusi laiptais žemyn, tačiau visiškai atsitiktinės (pastaruoju metu šios buvo gan dažnos) pažintys itin džiugino klastuolę.
-Sveika,- kiek nedrąsiai išlemeno rausvaplaukė, prieidama arčiau lango. Priešais melsvas mergaitės akis plytėjo tauri tauri dangaus begalybė. Mergaitei atrodė, kad ji stovi priešais jūrą arba priešais kažką milžinišką, neaprėpiamą, ir tas kažkas kužda tau, jog pats esi begalinis.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot