0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #150 Prieš 2 metus »
Vakaras. Klastuolis sėdėjo priešais židinį ir į jį spoksodamas kūrė nuostabų planą. Gyvename tik vieną kartą, dėl to paklusti visoms taisyklėms būtų kvaila. Vegard pasižymėjo protu, atkaklumu, ambicingumu ir ką jau kalbėti apie drąsą ir egoizmą. Galbūt ir nepavyks apgauti Varno Nago, bet ateityje turėtų pavykti. Apsiauste gulėjo multisulčių eleksyras kurį juodaplaukis nukniaukė iš kažkokio bendrakursio, taip pat ir lazdelė. Bet visgi koks buvo tas planas? Parodys tik laikas, niekas daugiau. Jo mintis išblaškė į bendrajį kambarį įėjęs pirmakursis. Vegard nekentė pirmakursių ,nes manė jog jie kvaili, bet galbūt būtų galima šį kartą jam padėkoti? Tikriausiai. Pakilęs nuo minkštos apdrikusios ir šaltos sofos vaikinas paliko kambarį. Požemiai jį pasitiko su stipriu pelėsio ir drėgmės kvapu, keletas fakelų apšvietė tamsius koridorius ,bet to nepakako. Vegard tikslas buvo surasti Varno Nago mokinį, nesvarbu kur ir nesvarbu kiek jam bus metų. Širdis traukė eiti į Astronomijos bokštą, kas ten žino, galbūt ir pavyks rasti ten kokį nupiepusį varniuką. Palikęs savo išmylėtus požemius vaikinas pastebėjo jog pagrindiniais koridoriais niekas nevaikščiojo, galbūt taip ir geriau. Koridoriai jau nebebuvo tokie klaidūs, nes Vegard jau priprato prie Hogvartso. Išsitraukęs lazdelę jis ėjo ir ėjo, kol galiausiai pasiekė tą nelemtą bokštą. Vaikinas pradėjo lipti laiptais į viršų ir tolumoje išgirdo kvėpavimą, o galbūt žingsnius. Gali būti jog juodaplaukis kažkokiu nepaaiškinamu būdu pasivertė į vilkolakį? Netrukus jis pasiekė bokštą ir išvydo tai ko nesitikėjo, ten buvo varniukas, arba bent Vegard taip atrodė, bet kokiu atveju Vegard pabandys panaudoti kerus, kurie jam padės įgyvendinti planą. Nukreipęs lazdelę, Vegard sušuko:
- Stupefy! - Kerai jau lėkė į siluetą, įdomu ar pavyks.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #151 Prieš 2 metus »
Žingsniai garsėjo. Buvo galima girdėti, kad laiptais lipanti būtybė artėja prie pačios Astronomijos bokšto apžvalgos aikštelės, kur įprastai vyksta Astronomijos pamokos. Abigailės širdis smarkiai kilnojosi. Tikriausiai kaip tada, kai vakarojant ant Pelėdyno stogo ji išgirdo artėjant žingsniams ir įsivaizdavo, kad ten Filčas. Oi, tada tai buvo streso. Bet pasirodė, kad ten buvo tik drovi grifė Evelina Džonson! Ji buvo miela..
Juk jau vėlu.. Negali atsitikti taip, kad išėjus pasivaikščioti ir pasigrožėti žvaigždėmis, dabar ją ims ir pričiups kažkas! To tiesiog negali būt!
Viskas toliau vyko kaip pagreitintam filme- Nestrof atsisukus laiptų pusėn, akyse sušmėžuoja kažkoks aukštaūgis. Šis išsitraukia lazdelę, varnei užgniaužia kvapą ir iš vaikinuko lūpų pasigirsta žodžiai "Stupefy", o iš jo lazdelės išskrieja raudonos šviesos spindulys. Varnė dar bandė sušukti kažką panašaus į "ne!", bet balsas gerklėje sustingsta, o nuo to momento ji daugiau nieko neprisiminė.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #152 Prieš 2 metus »
Kerai pataikė į siluetą ir Vegard nusišypsojo. Atsronomijos bokštu, keletą metrų nuskriejo kaip jau Vegard teko suprasti varniukė mergaitė. Varniukė, tai ko Vegard ir reikėjo. Klastuolis priėjo arčiau ir labai atsargiai išrovė keletą plaukų iš mergaitės galvos, iš klastuoliško apsiausto jis išsitraukė buteliuką su eliksyru ir jau ruošėsi įdėti vidun plauką. Eh, kad tik viskas pavyktų. Saeterhaug atsargiai nuėmė merginos kaklaraištį ir apsiaustą, labai jau nesinorėjo išrengti merginos vidurį bokšto kuriame išties buvo šalta, ką daryti? Juk mergaičių ir berniukų uniforma smarkiai skiriasi, teks nurengti ją visą. Klastuolis nenorėjo elgtis kaip iškrypėlis dėl to kerais nurengė merginos rūbus ir užmetė ant jos savus. Greitai persirengęs išmakino eliksyrą ir pajuto kaip prasidėjo transformacija. Tikriausiai iš šalies Vegard atrodė labai keistai, bet kam rūpėjo? Jis į Varno Nago apsiaustą įsikišo ir savąją lazdelę ir pabandė nutaisyti merginos balsą, bet tai buvo neįtikėtinai sunku. Metas vykdyti planą. Vegard mergaitės pavidale išskuodė iš Atsronomijos bokšto ir bėgo link Varno Nago kambario, ar užteks drąsos ir proto norint atsakyti į belstuko klausimą? Nežinia. Štai, Vegard atsidūrė prie Varno Nago kambario durų ir giliai įkvėpęs (gal geriau sakyti įkvėpusi?) belstuko pagalba pabeldė į duris. Belstukas užkriokė užduodamas klausimą:
- Kas buvo pirmasis Hogvartso direktorius iki tau čia pasirodant?
Vegard sutriko ir bandė atsakymo ieškoti galvoje, staiga jis suprato jog atsakymą žinojo, tik abejojo ar jis teisingas. Mergaitišku ir virpančiu balsu atsakė:
- Armandas Dipetas? - Balsas stipriai virpėjo.
Užsimerkęs, vaikinas laukė. Belstukas netrukus ir vėl užkriokė:
- Neteisingai!
Sumurmėjęs kažką po nosimi apsisuko ir bėgo vėl link Astronomijos bokšto. Jis pyko ir buvo suirzęs, bet nereikėjo nieko tikėtis. Na, ką padarysi, juk jis Klastuolis ,o ne kažkoks Varnis. Vegard kraujyje teka grynakraujiškumas, ambicingumas ir ryžtas, nulis Varniškų savybių. Ką gi, Vegard ir vėl buvo tame pačiame bokšte priešais kone nuogą merginą kuri buvo apmėtyta trečiakursio drabužiais. Baigėsi multisulčių eliksyro efektas, Vegard ir vėl buvo tas bjaurus Klastuolis. Nusirengęs Varno Nago uniformą jis apsirengė savąją Klastūnyno uniformą. Magišku būdu aprengęs Varnę jis nukreipė lazdelę į ją:
- Obliviate. - Nieko neįvyko, tikriausiai juodaplaukis buvo per daug sutrikęs. Pabandęs vėl, nieko nepešė. Trečiasis kartas buvo vėl nesėkmingas. Kas čia dabar?
- OBLIVIATE. - Ketvirtasis kartas, na bent šį kart sėkmingas, Vegard ištrynė nesenus prisiminimus, tuos kurie šiandien aplankė tą Varnę.
- Rennervate. - Iš lazdelės galo išsiveržė raudona šviesa ir palietė varniukę, ši tikriausiai atsigavo. Klastuolis nesakė nieko, kol mergina neprabilo, galbūt ir nebeprabils.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #153 Prieš 2 metus »
Abigailė sunkiai pramerkė akis. Pilnai atsimerkusi pamatė dangų, pilną ryškių žvaigždžių ir kažkokio stogo kraštą. Varnė tuojau pat pakėlė galvą ir apsižvalgė- ji gulėjo ant grindų neaiškiame bokšte. Nors ne tokiame jau ir neaiškiame- Nestrof netruko suprasti, kad guli Astronomijos bokšte, ant grindų. Žaliaakei širdies plakimo dažnis pradėjo tankėti. Kaip aš čia atsiradau?? Ir dar vidury nakties? Varno koledžo mokinę apėmė panika, kai ji pamatė, jog drabužiai apvilkti visai ne taip, kaip įprastai- apsiaustas susegtas per daug tvarkingai, kaklaraištis užrištas taip pat per daug tvarkingai. Abigailės mokykliniai rūbai niekad nebūdavo dėvimi labai taisyklingai.
Antrakursę velniškai išgąsdino netoliese stovėjęs vaikinukas. Kas čia ką tik įvyko?? Ir blogiausia buvo tas, kad varnė nė per kur nieko neprisiminė nuo to momento, kai išėjo iš Varno Nago bendrojo kambario. Čia kažkas labai ne taip.. Rudaplaukė atsistojo, susvyravo ir pažvelgė į keistąjį, sprendžiant pagal uniformą, klastuolį.
-Kas čia atsitiko? Kaip aš čia atsiradau?? Gal teiksiesi man paaiškinti?- kone spiegiančiu balsu pradėjo reikalauti atsakymų Abigailė.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #154 Prieš 2 metus »
Varniukė atsigavo. Vegard stovėjo taip lyg nieko nebūtų buvę. Dabar reikėjo tikėtis jog niekas nepapasakotų nepažįstamajai apie nesėkmingą bandymą patekti į Varno Nagą. Juodaplaukis jautėsi keistai, atrodė jog jis neseniai kažką išprievartavo, bet taip nebuvo. Varnė buvo pasimetusi, labai aiškiai matėsi. Ji uždavė klausimą, tik spiegdama, nebuvo lengva suprasti kažką, bet Saeterhaug pasistengė.
- Kodėl tu manęs klausi? Lyg aš žinočiau ,kas čia nutiko. Tai tikriausiai išėjai pasivaikščioti ir atpėdinai čia. - Nekaltu balsu kuris buvo pilnas melo pareiškė Klastuolis.
Nesužinosi tikriausiai niekada... Vegard užsimerkė ir uždavė klausimą:
- Kuo vardu būsi?
Vegard turėjo greitai sugalvoti vardą kurį pasakys nepažįstamajai, nesinorėjo sakyti tikro vardo, visgi, jį visi žino. Vegard Lysfjord Saeterhaug - pasaulinė Hogvartso žvaigždė.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #155 Prieš 2 metus »
Keistuolis tiesiog stovėjo, kai Nestrof reikalavo jo atsakymų. O susimąstęs, kad jau galėtų būti metas atsakymams, jis tepasakė, jog nežino, kas čia buvo. Nu tai juokdarys! Nežino mat jis!
-Aš pamenu, jog išėjau iš bendrojo koledžo kambario. Bet kaip aš atsiradau čia? Ir dar gulėt ant grindų! Dėl Merlino barzdos, tu man čia nesuk makaronų ir pasakok, kas ką tik buvo!-iškošė Abigailė.
  Jai nepatiko šis įtartinas tipelis. Na, varnė tiesiog jautė, jog nuo jo sklinda bloga aura. Paskutinėmis savaitėmis laisvalaikiu trečiakursė mėgo paskaitinėti knygas apie kristalus, aurą, magnetines bangas ir panašius dalykus. Tai burtininkę, aišku, sudomino. Ir būtent šią akimirką Abigailės perskaityti dalykai pasitvirtino. Ji jautė aplinkoje tvyrančią įtampą.
  Mat, koks tavo vardas! Dar ir vardą sakyk!
-Nemanau, kad privalau tau prisistatinėti,- ganėtinai priešiškai tarė mergaitė. Tačiau akimirką suabejojo ir įdomumo dėlei pateikė kitą, ne savo tikrąjį vardą.- Na, bet tebūnie. Esu Liucija. O koks tavasis vardas?
  Klastingai žvilgtelėjusi į klastuolį, rudaplaukė laukė atsakymo.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Lukas Ichiro Donovan

  • V kursas
  • *
  • 82
  • Taškai:
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #156 Prieš 2 metus »
Vėlus Anglijos rudens vakaras ir šįkart neapsiėjo be ūkanoto dangaus, pasislėpusio tarp debesų mėnulio bei įkyrios dulksnos ar žemo termometro stulpelio. Pats ruduo nebuvo aplenkęs net Hogvartso, skendinčio Uždraustojo miško šešėliuose, apsupto didžiojo ežero su jame gyvenančia pabaisa. Visur po kojomis nemaloniai žliugsėjo žemė, žadanti kiekvieną ja vaikštantį asmenį pasmerkti ir paskandinti purvyne slystelėjimu. Čežantys lapai po kojomis vis labiau trupo ir iro į smulkias daleles, o spustelėjęs šaltukas daugumą moksleivių bei profesorių masino vakarais būriuotis aplink židinius koledžų kambariuose. Tačiau šis klastuolis nebuvo kaip dauguma - mėgo jausti iki kaulų persismelkiantį šaltį, iškvėpti į orą garus ir įkvėpti į plaučius šalto ir gaivaus oro. Todėl šiuo metu koridoriuose ir laiptuose aidintys žingsniai bylojo moksleivį, slapčia išsmunkantį iš Klastūnyno koledžo bendrojo kambario su knyga apie mistiškas būtybes rankose. Lukas darkart stabtelėjo plačiai apsidairydamas, o tada pasuko link astronomijos bokšto. Po kiek laiko jis jau žingsniavo ir sukinėjosi aplink apledėjusius turėklus, kartais per juos persisverdamas ir bandydamas aprėpti visą matomą peizažą.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #157 Prieš 2 metus »
Juokas juokais, o Meghan, jau keliasdešimt kartų pasižadėjusi sau neslankioti naktimis, vėl nepaisė savo pažado ir keliavo tamsiais koridoriais. Vėlus vakaras. Gal jau ir naktis. Juk riba tarp šių dviejų laikų tokia trapi. Ruduo, jau beveik žiema. Oras vėso sparčiai ir rytais ant žolės jau galėjai pamatyti šerkšną. Naktys buvo šaltos, tamsios ir paslaptingos. Būtent tokios, kokias mėgo švilpiukė. Rudaplaukė mėgo šaltį, prasiskverbiantį pro odą ir stingdantį visą kūną. Mėgo tamsą. Mėgo nakties paslaptingumą. Visus garsus kaip siūlus susipinančius į nakties audinį.
Beklaidžiodama tamsiais koridoriais Meg priėjo duris, už kurių slėpėsi laiptai, vedantys į astronomijos bokštą. Ilgai negalvodama mergaitė užsegė savosios odinės striukės (švilpiukė nepripažino mokyklos uniformos. Apsirengdavo daugiausiai kartą per savaitę, nors ir tai vargiai) užtrauktuką ir užbėgo aukštyn.
Vos įėjus į bokštą, ledinis vėjas papūtė Meghan į veidą ir pakėlė jos palaidus rudus plaukus. Pajutusi tokį pažįstamą ir mielą šaltį, mergaitė nusišypsojo. Kažkur tolumoje Uždraustojo miško medžiai lenkėsi vėjui, o tarp jų lakstė vilkolakiai ir kiti nakties vaikai. Švilpiukė priėjo prie turėklų, atsirėmė į juos ir atsuko veidą šaltajam vėjui. Kažkur akies krašteliu Meg pastebėjo šmėžuojantį šešėlį, tačiau nekreipė į jį dėmesio. Dabar buvo šventas jos laikas, kurio niekas negalėjo trukdyti. Giliai kvėpuodama ir stengdamasi apie nieką negalvoti, Meghan mėgavosi naktimi ir šalčiu.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Lukas Ichiro Donovan

  • V kursas
  • *
  • 82
  • Taškai:
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #158 Prieš 2 metus »
Vaikinuko tėvai kartais mėgo pravardžiuoti vienturtį sūnų ,,nakties vaiku", dėl jo pomėgio nuo mažens slampinėti naktimis po kambarius ar gatves, tūnoti patalpose užsitraukus visas užuolaidas įvairiaspalvių lempučių akivaizdoje. Lukas jų komentarus dažniausiai nuleisdavo nuogirdomis, nekreipdavo į tai dėmesio ir tik praversdavo sekantį knygos puslapį, skambant trankiai sunkaus metalo muzikai pro ausinukus. Arba tiesiog išeidavo pasivaikščioti, sakydamas, jog greit grįš. Savo įpročių nekeitė netgi Hogvartse, nors čia jau nebegalėjo vežtis žiobariškų ausinukų, iš kurių naudos nebebūdavo iškart įkėlus koją į šią teritoriją. Tad jau čia skaitydavo tik tyloje, kurią sudrumsti išdrįsdavo kuri nors purptelėjusi pelėda ar medžių šlamėjimas arba vaikščiodavo atokiau nuo moksleivių būrelių.
Klastuolis, persisvėręs per apledėjusį turėklą, nejučiomis išsišiepė, nužvelgęs visą šią teritoriją, ir pasitrynė rankomis iš pasitenkinimo. Kurį laiką džiugino mintis, jog visa ši erdvė, ramybė, nakties grožis bei palaima šiuo metu - tik jo. Deja, ši ekstazė truko neilgai ir pasibaigė sulig moksleivės įžengimu į astronomijos bokštą. Juodaplaukis, dar neatkreipęs dėmesio į atėjūnę, pakėlė kaulėtą smakrą link dangaus ir vis bandė surasti tarp debesų pasislėpusį mėnulį. Azijietiškų bruožų turintį veidą ėmė gairinti iš niekur nieko atsiradęs vėjas, kuris dar ir pasinaudojo proga sutaršyti ir taip neklusnius bruneto plaukus. Donovanas kaip visada buvo pamiršęs pasiimti iš namų šiltą kepurę ir atsivežti į burtų ir kerėjimo mokyklą, todėl plaukai šiuo metu leidosi sutaršomi, o ausys pamažu šalo ir raudo (dėka mamos genų, paraudimas neturėjo ryškios spalvos). Kelis kartus giliai įkvėpęs ir iškvėpęs, pramerkęs akis apsidairė, o tada sustingo, išvydęs netoli stovinčią žemesnę figūrą, kuri taip pat stovėjo atsirėmusi į turėklus. Suraukęs antakius greit nusisuko ir žvelgė kažkur tiesiai prieš save, galvodamas, ką daryti tokiu atveju. Tikrai nesijautė šnekus šį vakarą, o ir taip trokštama ramybė buvo sudrumsta, net jei ir pastaroji žmogysta nekėlė jokių garsų. Vien buvimas jį erzino, o prigimtinis drovumas neleido išreikšti nepasitenkinimo garsiai ir pavaryti moksleivę šalin. Tad taip ir liko stovėti toliau keistai sustingęs ir niūrus.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #159 Prieš 2 metus »
Vėjas taršė mergaitės palaidus plaukus, jai žiūrint į tolį ir galvojant. Ši naktis jai priminė tą, kurią praleido su Quentin. Švilpiukė vis dar svarstė, kodėl vaikiną taip traukė nakties padarai. Tačiau atsakymo Meghan vis dar nebuvo gavusi. Nors nebuvo tikra, ar jai jo iš ties reikėjo. Naktis yra nepaprastai magiškas ir stebuklingas laikas, tad kam gadinti jį atsakymais ar panašiais dalykais?
Bokšte netoliese rudaplaukės šmėžuojantis šešėlis atskleidė savo tapatybę. Tai buvo vaikinas, regis, vyresnis už Meg. Tamsių plaukų, kuriuos taip pat taršė šaltasis vėjas ir, jei rudaplaukės neapgavo akys, turėjo nemažai azijietiškų bruožų. Reikia pripažinti, atrodė dailiai. Tačiau jo laikysena išdavė susierzinimą ir niūrumą. Meghan ne itin troško kalbėtis, tačiau negi stovėsi visą naktį taip nė žodžio ir nepratardamas?
- Sveikas, - tarė švilpiukė.
Dar kartą papūtęs vėjas dar labiau sušiaušė Meg plaukus. Ji jau pradėjo abejoti, ar šepetys pagelbės. Mergaitė ranka perbraukė plaukus ir atsiduso. Pati nežinojo kodėl, tačiau to reikėjo.
Meghan sudrebėjo. Naktis buvo labai šalta. Tačiau išeiti nesinorėjo. Šaltis rudaplaukei nepaprastai patiko. Patiko ir tas jausmas, kai drebi stovėdamas vėjyje. Patiko ir tas momentas, kai sušalęs grįžti į bendrąjį kambarį prie židinio. Apskritai, Meg patiko naktis, tamsa ir žiema. Ruduo irgi neblogai.
Švilpiukė dar kartą pažvelgė į tolį ir šyptelėjo į naktį.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Lukas Ichiro Donovan

  • V kursas
  • *
  • 82
  • Taškai:
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #160 Prieš 2 metus »
Apie nakties vaikus tamsiaplaukis žinojo tik tiek, jog jų anatomija, fizinės savybės gerokai skyrėsi nuo įprasto mago kūno. O tai sužinojo iš savo tėvo, einančio hilerio pareigas Skutelio ligoninėje, kurioje neretai laisvalaikiu nusivesdavo savo sūnų į morgą, kur skalpeliu darbuodavosi ant lavonų ir eksperimentuodavo su jų mėginiais. Tad antgamtinės būtybės jam tebuvo tik kaip įdomus objektas ir galimybė priartėti prie to, ko žmonėms nepavyko sukurti per daugelį metų - jaunystės eliksyro. Nepaisant Nikolo Flamelio su jo žmona Perevele, nusprendusius kvailai imti ir sudaužyti išminties akmenį.
Luko rimtį pamažu švelnino vis veidą gairinantis šaltas ir šiurkštus vėjas, kuris vis skaudžiai žnaibė skruostus, negebančių nei kiek parausti.
- Labas, - net nežinojo kodėl šįkart teikėsi atsakyti, o gal nusprendė, jog bus gana keista jei ims ir nuignoruos trečiakursės pasisveikinimą?  Vis dėlto, ji jam buvo nematyta ir nepažįstama, tad jei ir neprisistatys - galbūt po netikėto susitikimo lengvai bus užmirštas švilpės. Sušnairavęs į ją vėl nusisuko ties lygumomis, kurių horizontas skendo tolimuose toliuose už Uždraustojo miško ribų. Šalčio beveik nejautė dėka šiltų, žieminių rūbų, nors rankos buvo keistai sužvarbusios ir sustingusios, mat jų nedengė vilnonės pirštinės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Lukas Ichiro Donovan »

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #161 Prieš 2 metus »
Šaltis glostė mergaitės veidą. Kadangi jo niekas nedengė, šaltukas turėjo visišką laisvę rausvinti švilpiukės skruostus. Tačiau jam tai nepavyko, nes Meg oda liko tokia pat blyški. Dabar niekas negalėjo priversti išblyškusių Meghan skruostų nusidažyti raudoniu.
Rudaplaukė sudrebėjo. Šiuo metu ji nebuvo apsirengusi labai daug ar šiltai, nes norėjo pajusti šaltį. Švilpiukės aprangą sudarė viso labo plėšyti juodi džinsai, kerzai, palaidinė ant petnešėlių ir pilkas megztukas. Pastaruoju metu tai buvo įprasta rudaplaukės apranga, kuri jai labai patiko. O šalčio Meg nebijojo. Kaip tik mėgo.
Vidurnaktis. Naktis prisipildė įvairiausiais garsais - pradedant lapų šnarėjimu, baigiant nakties vaikų staugimu. Tačiau visus juos nustelbė žemas nepažįstamojo vaikino balsas. Tamsiaplaukis sugalvojo atsakyti į Meghan pasisveikinimą.
Rudaplaukė, čia ateidama, norėjo pabūti viena, tačiau dabar jau nebebuvo tikra, kad to nori. Kažkodėl dabar mergaitė užsimanė pabendrauti su nepažįstamuoju. Tik neaišku, ar jis nori to paties.
Meghan priėjo artyn vaikinuko, tačiau sustojo palikdama tarp jų maždaug pusantro metro atstumą. Tada vėl pažvelgė į mišką ir leido vėjui draikyti palaidus plaukus.
- Patinka šaltis? - paklausė rudaplaukė, nenuleisdama akių nuo nakties. Kodėl būtent toks klausimas, Meg nežinojo. Kažkodėl toks jai atėjo į galvą, tokį ir pasakė. Kas pasakyta - nebesugrąžinsi. Kaip bus, taip. pamanė Meg ir giliai įkvėpė šalto ir gaivaus nakties oro.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Lukas Ichiro Donovan

  • V kursas
  • *
  • 82
  • Taškai:
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #162 Prieš 2 metus »
Klastuoliui, ko gero, buvo įdomiau spoksoti kažkur į apačioje maklinėjančius moksleivius iš aukščiau, nei į šalia stovinčią personą. Jis stengėsi pernelyg neatkreipti į save dėmesio, ne itin trokšdamas persimesti žodžiais su mergina, todėl ir stovėjo stipriai įsitvėręs į turėklus. Lukas pirštais juos spaudė taip, kad net krumpliai pabalo bei atrodė gan keistai mėnesienos šviesos prietemoje. Tarsi vaiduokliški. Jo žvitrios ir tamsiai kaštoninės spalvos akys vis bėgiojo skirtingais objektais, ieškodamos kažko, ko dar anksčiau neaptiko. Tik kad nesusigundytų pažvelgti link turėklų kaimynės pusės. Visgi nepasotinamas smalsumas nugalėjo ir juodaplaukis žvilgterėjo, bandydamas įvertinti ir suprasti jausmą, kilusį po pirmojo įspūdžio. Kiek labiau prisimerkęs sugebėjo įmatyti ir šiokius tokius virpuliukus, o kur jau dar ir nežymi vibracija, sklindanti šaltu metalu.
- Negaliu žiūrėti, - sumurmėjo ketvirtakursis, garsiai atsidusęs ir šitaip išleidęs į orą sidabrinių garų kamuolį. Tada pasigirdo segamų sagų ir traukiamo žemyn užtrauktuko garsas, kuris bylojo apie vaikino nusirenginėjimą. Netrukus jaunasis burtininkas jau stovėjo nusivilkęs paltą, kurį tiesė į švilpės pusę. - Nereikia man, jog peršaltum.
Pats liko stovėti su maikute po apačia, ir ant viršaus džemperiu su kapišonu, tad sušalimas tikrai jam negrėsė. Vėl nusukęs žvilgsnį į šoną trumpam prisiminė mamos pamokymus meilės reikaluose, po kurių tada norėjo prasmegti skradžiai žemėn.
- Kaip ir.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Lukas Ichiro Donovan »

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #163 Prieš 2 metus »
Miškas, boluojantis tolumoje, žinoma, buvo įdomus ir nepaprastai gražus dalykas, tačiau šią akimirką Meghan labiau domino šalimais stovintis vaikinas. Į klausimą, kodėl jis taip domino mergaitę, atsakymo nebuvo. Gal todėl, kad jai giliai viduje pabodo būti vienai. Nors ne, taip negalėjo būti. Vienatvė patiko rudaplaukei, ji ja mėgavosi. Su žmonėmis sutarti buvo sunku. Tad kam vargti, jei ir vienam visai gera gyventi?
Nakties tylą nutraukė sagstomų sagų garsas. Nustebusi Meg pasisuko į turėklų kaimyną ir pamatė jai atkištą paltą. Garbė dievams, juodą. O jį lydintys žodžiai privertė mažąją švilpiukę liūdnokai šyptelėti.
- Nesušalsiu. Aš mėgstu šaltį. - tarė ji, gūžtelėdama pečiais. - Tačiau sirgti - ne. - vos vos šyptelėjo ir, paėmusi paltą, užsimetė jį ant pečių. Nesivargino prakišti rankas pro rankoves, ar padoriai susisagstyti. Kam to reikia, kai tas paltas vis tiek tik dėl vaizdo?
Reikia pripažinti, paltas mergaitei buvo gerokai per didelis. Ji tikrai nebuvo iš aukštųjų, o per vasarą numetė svorio, tad vaikino duotame drabužyje vos nepaskendo. Tačiau jame buvo jauku, todėl švilpiukė per daug nesuko galvos, kad galbūt atrodo lyg kaliausė.
Tamsiaplaukis vaikinas liko stovėti tik su džemperiu ir gal kažkuo, ką turėjo po juo. Bet Meghan dėl to nebuvo nei šilta, nei šalta. Pats pasirinko. Ne jos problemos.
- Kaip ir? - pakartojo rudaplaukė. - Na, tada tau ne kas.
Minties Meg iki galo neužbaigė, tačiau ir neketino. Vėlgi, kam vargintis? Ji net nežinojo, ar vaikinas norės toliau su ja bendrauti. Tai kam eikvoti savo laiką ir energiją tokiems paikiems dalykams kaip klausimai? Paskui dar turi analizuoti gautus atsakymus, daryti išvadas ir užduoti kitus klausimus. Visa tai Meghan atrodė per daug sudėtinga. Gyvenimas atrodė per sudėtingas. Juk vis dėlto, jis baigiasi. Tad kam stengtis jį daryti įsimintiną ir nuostabų, jei jo vis tiek neliks ir niekas tavęs neprisimins? Vienintelė kita išeitis - gyventi žiaurų gyvenimą ir daryti blogus darbus, kad tave prisimintų kaip piktadarį. Kaip Voldemortas. Jei jis nebūtų daręs to, ką darė, niekas tikrai nebūtų žinojęs apie Tomą Marvolą Ridlį. Gyvenimo keliai yra du: arba gyveni "prasmingą" ir "laimingą" gyvenimą ir miršti nežinomas, arba gyveni "blogą" ir "žiaurų" gyvenimą, tačiau tada lieki prisimintas. Įspaudi savo pėdsaką istorijoje. Tik kuris variantas geresnis ir teisingesnis, Meghan nežinojo.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Lukas Ichiro Donovan

  • V kursas
  • *
  • 82
  • Taškai:
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #164 Prieš 2 metus »
Lukas, net jei ir buvo kilęs iš senos ir kilmingos, mirties valgytojams prijaučiančiai giminei, apie kurią pats senelis Justinas pašiepiamai ir niekinamai atsiliepdavo, nebuvo abejingas ir žiobarams. Žinoma, vengė turėti kuo mažiau saitų ar sąsajų su jais, tačiau motinos tikrai negalėjo atsižadėti dėl kraujo grynumo. Ko gero, tik ji ir tebuvo viena viena iš brangiausių žmonių jaunojo Donovano gyvenime ir, žinoma, išimtis. Juos abu siejo žingeidumas, meilė knygoms ir mokslui, pianino skleidžiama muzika. Kartais pasitaikydavo dienų, per kurias vaikinas jausdavosi per daug prislėgtas ir niūrus, todėl nevaliodavo ir nenorėdavo apsimainyti žodžiais. Tačiau prisėdus prie pianino, pirštais perbraukus per juodųjų ir baltųjų klavišų jūrą, kaipmat atgydavo pirštai ir imdavo kalbėti už patį Ičiro. O jam duetu atsiliepdavo moters ramiau skambinantys, ilgi bei elegantiški rankos pirštai, nulakuoti safyro spalva.
Kaip tik jo pasąmonėje ir iškilo Uždraustojo miško vaizdinys, kuriame aiškiai galėjo girdėti ,,Comptine d'un autre été" vingrią melodiją. Ši melodija jam visad asocijuodavosi su Uždraustuoju mišku, kokiu nors netoliese čiurlenančiu bespalviu it krištolas šaltiniu netoliese besiganančių vienaragių. Tada kaip tyčia kas nors sugalvoja užpulti ir į tą skaidrų, bespalvį vandenį pamažu ima tekėti sidabru švytinti gyslelė.
- Niekas sirgti nemėgsta, kaip ir mirti, - gūžtelėjo pečiais azijietiškų bruožų turintis moksleivis, kuris patraukė trumpam rankas nuo ledinių turėklų. Galiausiai rankas paslėpė, susikišęs juos į kelnių kišenes, o tada apatine nugaros dalimi atsirėmė į turėklų atramą. Mirtis jam atrodė kaip dar vienas nuotykis, dar vienas kelias į kažkur, nors, žinoma, netikėjo jokia religija ar dievybe, bet buvo tikras, jog yra anapusinis pasaulis ar bent koks nors tęsinys materijai plavinėti. - Nesušalsiu.
Sutikęs žvilgsnį rudakis tarsi patvirtino savo žodžius ir atsiliepė į šio vakaro pašnekovės mintis, kurių tikrai negalėjo nuskaityti. Pakako įmatyti veido bruožų linkius bei kokius nors ženklus, begėdiškai išduodančius jų savininkę. Žinoma, nuo jo žvilgsnio nelabai galėjo pabėgti ir josios apranga, kurią papildė paties ketvirtakursio duotas paltas. Tiesa, atrodė per didelis smulkiai ir žemesnei mergaičiukei, tačiau iš bėdos jai lyg ir turėjo sueiti. Juk dėl šilumos užsidėjo, o ne kokio mados šou, vykstančio antai Milane, Italijoje:
- Šilčiau turbūt?