[Eleizija Stigler]

  Nustebo išgirdusi, kaip tas paslaptingas vaikinas ją pavadino. Bambeklė? Tikrai? Aš tik norėjau įsitikinti, kad tau viskas bus gerai, kvaily. Varė nusiėmė gobtuvą, išlaisvindama savo tankius tamsius plaukus. Jie tobulai prigludo prie veido. Elė primerkusi akis nužvelgė tą tamsiaplaukį bei tetarė:
  -Jei susirūpinau tavimi, tai aš jau bambeklė? Na gerai. Šokinėk į valias. Gal net patiks pamatyti tave prisitrėškusį prie žemės. Kraujas puikiai derėtų prie sniego. Raudona prie baltos. Tiesiog nuostabu.
  Baigusi šiek tiek kraupiai kalbėti, ji nusoko nuo jo akis. Nenorėjo asirodyti, kaip tikra bambeklė. Tik nejusdama ištiesė savo nugarą ir pradėjo stebėti snaiges, kurios buvo tiesiog kerinčios. Nors ir atrodė vienodai, tačiau jos buvo skirtingos. Vienos buvo trapesnės, kitos baltesnės, o pasitaikė ir tokių, kurios po vieną neklaidžiojo tokiu oru.
  Išgirdusi jo vardą, jau pamanė, kad jis atsileido. Ramiai atsigręžė ir ruošėsi prisistatyti taip pat, tačiau tas beprotis atbulomis nėrė žemyn. Varnė net sudrebėjo krėsle. O kas jei neišlaikys? Rimtai susirūpino Natanieliu. Natanielis. Koks gražus vardas. Tikrai tokio nebuvo niekur girdėjusi ir tai jai patiko. Jie turėjo kažką bendro. Abiejų vardai buvo skirti tik jiems. Niekas daugiau tokių nedrįso nešioti.
  -Taip, tiesiog nekantrauju, - sarkastiškai išpjovė ji, išgirdusi jo balsą iš apačios.
  Žinoma, varniukė pasijautė geriau. Juk jis neprisitrėškė, o tai gerai. Nereiks duoti parodymų, kaip jo žavus veidukas prisitrėškė ir virto neatpažįstamu.
  Neužtruko, kol Natas užkopė virve aukštyn. Tik dabar Elė pastebėjo, ką jis vilkėjo. Milžiniška slidininko striukė, kumštuotos pirštinės, slidininko akiniai – visa tai puošė jį. Net neatsakė iškart į jo užduotą klausimą. Kad mane devyni velniai... Ta striukė milžiniška. Tikriausiai joje paskęsčiau nedelsiant. Tada mintyse dar kartelį suvirškino jo klausimą ir šiek tiek įsitempė. Dabar jau surūgėlė? Na gerai, ponaiti.
  -Eleizja. Aš vardu Eleizija, Natuk, - pakartojo du kartus kaip mažvaikiui, tačiau jo kūnas buvo priešingas tam terminui.
  Ji grakščiai pakilo iš krėslo, numetė ant jo pledą ir liko apsitaisiusi tik džemperiu, marškinėliais ir džinsais. Puikus derinys tokio metu, sarkastiškai pagalvojo ji. Elė pasuko savo smegenis ir sugalvojo kai ką. Tikriausiai išprotėjo, bet pasiryžo tai padaryti, kad jis liautųsi varnę taip vadinęs.
  -Surūgėlė, bambeklė. Puikus žodynas. Galėsi tuoj pridėti ir beprotę kvaišą.
  Tik spėjo nutilti ir pradėjo veikti. Varnė pasileido bėgte link vaikino. Prilėkusi net nestabtelėjo ir užšoko ant jo, tvirtai įsikabindama. Ji visu svoriu nėrė žemyn nuo bokšto šlaito, kartu nusitempdama ir vaikinuką. Natas buvo saugiai prisirišęs prie gumos, tačiau varnė gyvybė dabar priklausė tik nuo jos ir bernioko rankų.

[Natanielis Augustas Lizertas]

- Eleizija. Aš vardu Eleizija, Natuk, - mergaičiokei prisistačius, suplonintu balseliu nusivaipė septyniolikmetis ir akies krašteliu stebėdamas dar vieną Morganos kopiją, pasivalė kiek aprasojusius akinius.
- Kvaiša jau seniai ten yra, o vat dėl beptotės... - - tamsiaplaukei vėlei pradėjus bambėti, atitarė strazdanius, tik nespėjo pabaigti sakinio, kai ši staiga visu svoriu užšoko ant berniūkščio ir nutempė jį žemyn nuo bokšto kartu su savimi.
- Velnias, moterie, kas tave apsėdo?! - Šokiruotas tokio keisto ir tūpo mergaičiokės poelgio, šūkavo Natanielis, - Tik nueik pašokinėt per pūgą ir iškart pristoja trenktos nevertėlės! Uhh, kiek tu sveri? - Dūsavo tankių antakių savininkas ir netikėtai sugalvojęs išeitį iš šitos kėblokos situacijos, tvirtai spūstelėjo mergiotės delniuką, taip stengdamasis atkreipti jos dėmesį.
- Turi pasileisti, jei nori išlikti sveika, supratai? - Įsakmiai riktelėjo klastuolis, pūgai vis labiau stiprėjant ir kylant šiauriniam vėjui.
- Turi pasileist, - dar kartą aiškiau pakartojo Augustas, tikėdamasis, kad ta užsispyrėlė supras, ką jis ruošiasi daryti.

[Eleizija Stigler]

  Šiaurinis vėjas, snaigės taršė jos plaukus, rankos stipriai buvo įsitvėrusios klastuolio kūno, o akys užmerktos. Ji klykė iš visų plaučių. Kodėl aš taip padariau? Kodėl? Kad mane devyni velniai apgraužtų, kodėl aš tokia kvaiša? Aaaaaa... Pradėjo klykti ir savo galvoje.
  Žemė vis grasindama artėjo ir artėjo. Varnė dar labiau įsikibo į Natą ir net užkimo. Klyksmas pūgos jau neraižė. Liko tik viltys nemirti. Ji pradėjau greičiau kvėpuoti, virpėti, net širdis žadėjo iššokti iš krūtinės. Elė taip buvo sukrėsta, kad net neišgirdo vaikinuko balso. Sureagavo tik tada, kai pajuto jo šiltą ranką, spustelėdamas Stigler delną. Ji atsimerkė ir dar labiau išpūtė akis.
  - Pasileisti? Ar tu visai? - pamatė, kaip greitai jie artėjo prie žemės, ir nusprendė nesiginčyti. - Tikiuosi žinai, ką darai.
  Giliai įkvėpė, nurijo seiles ir staigiai pasileido. Velnias. Jei būčiau animagė, galėčiau pasiversti sakalu ir nuplasnoti šalin.

[Morisas Banoveris]

Eidamas pustuščiais Hogvartso kolidoriais Morisas ieškojo kokių nors nematytų laiptų, kabineto ar dar ko nors kur dar nėra buvęs šiais mokslo metais. Nors vaikinas dar nebuvo nei prie ežero, nei Uždraustajame miške, tik kiurksojo klastūnyno bendrąjame kambaryje ir net nesiteikė niekur eiti. Priėjęs laiptus į astronomijos bokštą ėmė jais lipti aukštyn. Kaip keista, dar neseniai ėjau čia pasiimti teleskopo astronomijos pamokai, o dabar galima sakyti brausiuos į kabinetą. Užlipęs laiptais aukštyn pravaikščiojo kabinetą skersai, išilgai kol neradęs nieko priėjo prie lango ir pažvelgė į dangų. Kaip būtų faina dabar pasiimti kokį teleskopą ir pažvelgti į žvaigždes iš arčiau. Taigi pala gal dar yra teleskopų. Reiktų pažiūrėti. Nuėjęs prie spintos pravėrė ją ir rado kelis užsilikusius teleskopus, tad pagriebė vieną iš jų ir prisinešė prie lango. Šiaip ne taip viską susidėjęs pažvelgė pro jį žvaigždėtą dangų kuris jam vis tiek atrodė gražus ir be teleskopo, bet su juo galėdavai pamatyti daugiau, tad ir toliau jis žvelgė į dangų, į žvaigždėtą dangų.

[Nihal Eris]

Buvo paskutinės denos Hogvartse prieš vasaros atostogas.. Nihal jau gulėjo susirangiusi savame šiltame guolyje, tačiau užmigti jai nepavyko, tad palikusi savo lovą, užsimetė apsiaustą.. apsimovė batus ir nužyngsniavo Hogvartso koridoriais.. Nežinodama ką ji galėtu gerą nuveikti lipo laiptais aukštyn link astronomijos bokšto, norėjo pamatyti žvaigždes, nes šios merginą žavėjo, kaip nieką kitą.. Laiptai buvo statūs ir gana ilgi, tad mergiotei jau ir kojas pakirto, kol ji užsikeberiojo, sakyčiau reiktu pasportuoti daugiau,pasiekusi bokštą mįslijo mergina, kai staiga pamatė žmogaus siluetą, šis atrodė nedidelis, tačiau mėlynplaukė vistiek prisibijojo, kad ten gali būti mokytojas ir pasislėpė už turėklų esančių ten pat, tačiau jos koja užkliūvo ir ji parkrito ant žemės:
- Auč.. - netyčia suaimanavo Nihal..  tačiau nieko nelaukusi lyg niekur nieko greit atsistojo ir dabar jau laukė..

[Morisas Banoveris]

Stebėdamas žvaigždes Morisas išgirdo kažką nugriūnant, tad vos nenuversdamas teleskopo atsisuko į tą griūvinėtoją tikėdamasis, kad ten nebus koks mokytojas. Pamatęs, kad ten stovi kažkokia mėlynplaukė ir dar yra iš grifų gūžtos. Grifiukė. Aha naujos pažintys bus, gal ir įdomu bus su iš kito koledžo mokiniu pabendrauti. Nes jau atsibodo su klastuoliais kalbėtis.
 -Sveikutė, -pasisveikino vaikinas. -Ką veiki tokį vėlą tamsų vakarą? Atėjai pasižiūrėti žvaigždžių ar šiaip klaidžiojai kolidoriais ir čia atėjai? -užklausė tonos klausimų.
Laukdamas atsakymo klastuolis vėl pažvelgė pro teleskopą.
 -Pažvelk ten Grįžulo ratai, -užleisdamas vietą prie teleskopo tarstelėjo Morisas.
Nuėjęs prie spintos pasiėmė dar vieną teleskopą ir atsinešęs prie kito langelio jį susidėjo ir tada jau grifė ir klastuolis stebėjo žvaigždes. Staiga prisiminęs, kad neprisistatė prakalbo:
 -Mano vardas Morisas. Pirmakursis iš klastūnyno. O tu kuo vardu ir kelintakursė? -eilinį kartą paklausė vaikinas.
Stovint tyloje klastuolis sumanė keistoką dalyką:
 -Gal nori vėl prisiminti žiemą? Tarkim galėčiau išmokyti keletą burtažodžių kurių nemanau, kad tave kas nors išmokys?

[Nihal Eris]

Nihal nieko kito ir negalvojo, vaikinukas, kuris stovėjo ten, kaip reikiant greit atsisukė ir pasisveikino.. Violetinių akių savininkė galvojo, kad šis ims šaipytis iš nevėkšlos, tačiau ne, jis buvo be galo plepus, tačiau tuo pat ir truputį nuobodus.
- Labas, - išlemeno mėlynplaukė.. - Nepasakyčiau, kad labai tamsu, nieko klaidžiojau koridoriais ir čia užklydau, - ramiu tonu be veido išraiškų tarė grifė. - O tu čia ką veiki?
Vaikinas pasiūlė merginai prieiti pažiūrėti pro teleskopą į Grįžulo ratus, mergiotė nieko nelaukusi priėjo prie telepskopo, o taip, kaip gražu..
- Aš Nihal, taip pat pirmakursė, - nutęsė mėlynplaukė... Kodėl jis manęs tiek daug klausinėjo.. sakyčiau jis daug šneka.. - mįslijo mergina, kai išgirdo dar vieną klausimą...
- Ne, be to savo lazdelę palikau kambaryje, - dabar jau šyptelėjo Eris ir vėl žvelgė pro teleskopą..

[Morisas Banoveris]

Merginai paklausus ką jis čia veikia Morisas atsakė:
 -Ieškojau kokios nors įdomios vietos ir užsukau čia. Tau patinka Astronomijos pamokos? -paklausė jau Dievas te žino kelinto klausimo. Bandydamas užmegzti normalų pokalbį vaikinas vis galvojo ką čia pakalbėti ar kokius klausimus užduoti. Pažvelgęs į Nihal pastebėjo jos mėlynus plaukus.
 -O kodėl tavo plaukai mėlyni, o ne kokie rožiniai? -paklausė keistoko klausimo.
Grifei atsisukus veidu į jį ir tuo pačiu metu mėnuliui apšvietus jos veidą vaikinas pastebėjo akis kurios buvo violetinės ir jos kažkaip labai traukė, kad vaikinui buvo sunku nusukti žvilgsnį kitur. Violetinės akys?! Plaukai mėlyni, violetinės akys. Gerai, kad mano rega labai gera.
 -Žinau, kad gal jau tave užknisau su savo kalbomis, bet tavo akys labai traukia mane. Tokios keistos ir kartu nuostabios, -kalbėjo. -Gal aš tau neleidžiu kalbėti tai jei nori gali dabar kalbėti, o aš klausysiuos. Nes jau burna baigia išdžiūti ir nuobodoka tik man vienam kalbėti.
Greičiausiai pasirodžiau kaip tikras mulkis. Gal neišeis po pirmo normalaus pokalbio ne su Luku. Bokšte įsisvirojus tylai klastuolis vėl pažvelgė pro teleskopą.

[Nihal Eris]

Nihal išgirdusi klausimą apie astronomijos pamokas nebežinojo ką atsakyti, nes jas mažai lankė, tačiau ar patinka ar ne tikrai ji nežinojo..
- Na kaip čia tau pasakius, man jos nei patinka nei nepatinka.. ech.. kuo čia apsimetu.. nežinau.. mažai aš jas lankau, - vos išlemenusi sakinį mergina nutylo.. tačiau neilgam, nes jam šįkart užkliūvo merginos mėlyni plaukai, tačiau mergina buvo gana mandagi..
- Ech, visi to pačio klausia, gerai pasakysiu, mano tėtis buvo užkalbėtas ar užkeiktas dėl to jo plaukai taip pat mėlyni, o aš atsigimiau, genai, - atsidūso ir nutylo.. Morisas buvo įsmeigs žvilgsnį į grifės akis, tad ši ėmė jaustis nelabai smagiai, be to ji jau turėjo simpatiją, o antra jai nepatinka, kad spokso jai tiesiai į veidą..
- Taip taip, mano akys violetinės, bet klausyk, tu čia kabini mane? - Rimtu tonu paklausė Nihal, tačiau vaikinas stovėjęs prieš ją nelabai traukė, jai patiko Suzų, tas pats su kuriuo bendravo Žiobarotyros pamokose, jis buvo gražus ir patrauklus akiai..

[Morisas Banoveris]

Nihal ėmus kalbėti, kad plaukus paveldėjo iš tėčio Morisas pažvelgė į žvaigždes. Sakyčiau kartais pabosta stebėti žvaigždes. Net nebeįdomu pasidarė, bet šiek tiek pasižvalgyti į dangų nepakenks. Merginai prakalbus, kad vaikinas ją kabina jis tik nusijuokė:
 -Kabinu. Sakai aš kabinu? Nekalbėk nesąmonių. Nieko aš nekabinu. Tik pagyriau akis ir viskas. Baik juokus, -jau visa gerkle juokėsi klastuolis.
Tada šiek tiek surimtėjęs atsisėdo ant šaltos žemės ir bandė sugalvoti ką čia pasakius ar nuveikus.
 -Gal galėtum ką nors papasakoti apie save ar savo šeimą? O vėliau galėčiau ir aš ką nors papasakoti.
Stojus tylai Morisas atsistojo, sutvarkė teleskopą, įdėjo į spintą ir priėjo prie lango, užsilipo ant jo, atsisėdo ir iškišo kojas į lauko pusę. Kaip gera. Būtų visai faina pavaikščioti aplink bokštą. Pasižiūrėjęs žemyn pamatė aplink pilį einantį kažkur penkiasdešimt centimetrų dydžio aikštelę. Tad nušoko žemyn ir pradėjo eiti aplinkui, apačioje matėsi dar keli belakstantys mokiniai.
 -Gal nori ateiti čia pas mane? -paklausė grifės, o pats nuleido kojas ir atsisėdo ant akmens.

[Nihal Eris]

Nihal taip pat nusijuokė ėmus kalbėti apie "kabinimus".. nei tas vaikis ją žavėjo, nei ji vaikį, tad jai buvo ramu...
- Juokauju aš, - dar labiau pradėjo juoktis mergina, - bet jei nepatikčiau nebūtum taip smarkiai sureagavęs, - jau šiek tiek berimstant juokui burbtelėjo mergiotė..
Vaikinui atsisėdus ant šaltos žemės, mergina liko stovėti, nes grindys buvo iš ties labai šaltos..
- O ką tu norėtum sužinot? - pasidomėjo mergina.. - na, apie mano šeimą, - dar kartą kažką ten suburbėjo ir žvilgtelėjo į tolį, kur buvo galima matyti gražų dangų, kuris buvo išpiltas mažų baltų taškelių.. Manau gražesnio vakaro nesu mačiusi.. Kol mėlynplaukė spoksojo į dangų Morisas kažkur dingo, jis nušoko žemyn..
- Na galiu, - tai pasakiusi violetinių akių savininkė greit nudūmė į apačią..

[Morisas Banoveris]

Merginai patvirtinus, kad ji irgi juokauja Morisas toliau stebėjo žvaigždes.
 -Na nežinau ką norėčiau apie tavo šeimą sužinoti. Tiesiog papasakok kas tavęs nenuliūdintu ir viskas. Šiaip nelabai man yra svarbu ar papasakosi ar ne. Svarbiausia, kad žodžių nereiktų traukti, -atsakė į Nihal klausimą.
Grifei nušokus žemyn klastuolis nelabai kreipė į tai dėmesio tik toliau stebėjo žvaigždes, kol jo dėmesio nepatraukė apačioje girdimas miaukimas. Pažvelgęs žemyn pamatė einantį kažkokį juodą taškelį. Įdomu kas ten yra ir dar miaukia. Katė dar kartą sumiaukė ir pažvelgė aukštyn, tad Morisas suprato, kad ten yra jo katė Faerė.
 -Ateik čia, -pakvietė. -Ten mano katė, -pasakė merginai.
Po kelių minučių katė jau buvo tarp grifės ir vaikino ir meiliai murkė leidžiamasi glostyti.
 -Gal tu gali užduoti kokių klausimų, nes tyloje sėdėti darosi neįdomu, o mano klausimų parduotuvė užsidarė, -pajuokavo klastuolis.
Po kiek laiko katė susirangė ant Nihal kelių ir užmigo.
 -Tu jai patinki. Nedažnai ji prisiriša prie naujo žmogaus, -pasakė.

[Nihal Eris]

Morisas buvo pats nuobodžiausias žmogus žemėje, na taip jis kalbėjo, tačiau vis spoksojo į tuos mažus žibančius rutuliukus danguje..
- Aš tavęs nepažįstu, o pasakosiu apie savo šeima, ne ir keistuolis, - šiek tiek šyptelėjo mėlynplaukė, tačiau tik pusė lupų.. Nes šio vaikino kompanija buvo nuobodi.. Katė..? Oj ne tik ne ji.. Nihal mylėjo visus gyvūnus, tačiau katės jai kėlė šiokią tokią baimę, kai ji buvo mažytė, katė jai buvo perdreskusi visą delną, Eris negalėjo jo judinti, tad kačių ji bijojo, nors jos buvo mielos.. O dar kai ši susirangė ant merginos kojų, Nihal nežinojo kur dėtis..
- Klausyk matau, kad ji miega, tačiau būk geras patrauk ją.. Turiu eiti, - tai pasakiusi mergina švelniai perkėlė katiną ant Moriso kelių..
- Iki, gal kada susimatysim, - tai ištarusi violetinių akių savininkė nulėkė į bendrąjį Grifų Gūžtos kambarį..

[Morisas Banoveris]

Nihal pasakius, kad nepasakos apie savo šeimą Morisas nelabai nuliūdo, nes jam tai buvo visai neįdomu, o to klausimo paklausė tik, kad pabandytų užvesti pokalbį. Merginai persigandus ir perkėlus Faerę ant vaikino kelių jis šiek tiek nustebo ir jau norėjo klausti kodėl ji jų bijo, bet jai pranešus, kad jau reikia eiti jis atsisveikino:
 -Ate. Gal kada ir susitiksim, -taip pasakęs toliau stebėjo žibančias žvaigždes.
Glostydamas švelnų katės kailį mąstė apie visai nerūpinčius egzaminus, kitus mokslo metus, draugus, priešus kurių dar kol kas neturėjo ir begalę dalykų, kol jam jie pabodo ir jis atsistojęs perkėlė Faerę ant lango krašto ir pats šiaip, ne taip užsiropštė ant jo. Tada ramiu, lėtu ir niekur neskubančiu žingsniu patraukė per klaidžius kolidorius link požemių, tada link paveikslo, per klastūnyno bendrąjį kambarį ir tiesiai į vaikinų miegamąjį. Bent su kažkuo susipažinti spėjau. Nors ir nelabai sėkmingai - prieš užmigdamas pagalvojo klastuolis.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah šiek tiek norėjo atitrūkti nuo visko, nuo vampyriško gyvenimo, minčių apie motiną, kuri per atostogas pasirodė, o dar kur tėvo priekaištai.. vaikis pavargo nuo visko, o dar ta mintis apie amžinybę, jį trygdė labiau nei kažką kitą..
Tad jaunasis grifas žingsniavo ilgu mokyklos koridoriumi link astronomijos bokšto, jam labai patiko stebėti žvaigždes, o iš ten jos matosi geriausiai.. O apie galaktiką jis norėjo apskritai daug ką sužinoti, tačiau astronomijos profesoriai jam nei vienas "nelipo".. O kas papasakotu nebuvo, na gal Luna, tėvas, tačiau kur motina, kuri turėjo su daug kuo vaikiną supažindinti.. Ne tik su galaktika, bet ir su visa gyvybe.. Ech, - gyliai atsidūso berniūkštis.. lipdamas laiptais.. Atžingsniavęs jis atsirėmė į balkono turėklus ir kilstelėjo galvą atsiminęs keletą sakytų tėvo frazių, kai šis dar buvo mažas.. " Kai miršta žmogus - išnyksta žvaigždė, kai jis gimsta, žvaigždė taip pat tuo metu atsiranda danguje", tačiau šiuo mitu ar kaip ji pavadinsi Dawson' as nelabai tikėjo, nes žvaigždės krenta ne po vieną, o krūvomis.. Tad geriau šį mitą nugalėti su teisingu pareiškimu dėl šios situacijos, paprasčiausiai tai yra meteoritų lietus.. - šyptelėjo Chris' as ir kilstelėjo galvą..
- Šiandien ta diena... Giedra ir dar meteorų lietus, nuostabu, - žavėjosi matomu reiškinių pirmakursis..