[Auksė Marlena Hale]

Atsistojus mergaitei bei pakėlus knygą, Bethany įsidrąsino ir žengė dar kelis žingsnius pirmyn, kad nebebūtų šešėlyje ar menkame kamputyje.
- Sveika, - pakartojo tą patį žodį pilnai nužvelgė visą bokštą. Dešinės rankos pirštais už ausies užkišo kelis nepaklusnius plaukus, nors žinojo, kad jie negulės paklusniai.
- Išties, pati norėčiau žinoti, kodėl esu čia. Turėjau išvykti pas savo tėvą, tačiau paskutinę minutę persigalvojau. Tikriausiai todėl, jog mėgstu kai aplinkinių beveik nėra, gal tik vienas, kitas. Padeda pajusti vienatvę, galvoti, - nutilo, nes labai nenorėjo išsiplėsti. Viduje jau laiptais lipdama į bokštą, Bethany jautė, jog geriau būtų nekelti kojos. Ir buvo teisi, bent jau taip manė dabar. ,,Atostogos - kažkam būdas ištrūkti, o kažkam tik dar daugiau laiko, kurį gali skirti belekam , - prideda sau mintyse dar vieną sakinuką.

[Elna Klumpar]

  Elna matė, kad mergaitei nėra labai jauku, bet pačiai Klumpar per visą laiką būnant Hogvartse priprato prie naujų pažinčių. Nors šie mokslo metai nebuvo jų kupini, kai visą laiką viena praleido lovoje ar bendrajame kambary, nes visi būdavo pamokose.
-Mhm, man irgi patinka vienatvė, bet man reikėtų kažkaip į tave kreiptis. Tai koks tavo vardas? - lengvai šyptelėjusi pasmalsavo. Laukdama mergaitės atsakymo varnanagė lengvai, vos pastebimai, pradėjo linguoti pirmyn atgal.
 -Gal jau dalyvavai kokiose pamokose prieš atostogas? Gal susidarei nuomonę apie mokytojus?
  Įsistovėjus trumpai tylai rudaplaukės mintys pradėjo skrajoti po visur. Pirmiausia apie tai kokia žiauri bus atostogų pabaiga, o tada apie tai, kad gal dar vienus mokslo metus reikia praleisti kaip anuos, kaip seniai ji lankėsi už Hogvartso ribų, kol galiausiai baigė tuo, jog galbūt reiktų įsigyti mažą drakoniuką.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany mintyse jau buvo kaži kur nukeliavusi, kai ją grąžino į realybę prabilusi mergaitė, kurią užklupo netyčiomis.
- Aš Bethany, - prisistatė. - Leidžiu save vadinti ir Beth. O kuo tu vardu?
Smalsumas - viena iš nedaugelio stipriųjų mergaičiukės savybių. Nors nedrąsumas su smalsumu dažnai sukuria galvoje nemenką minčių kovą, dažniausiai laimi smalsumas.
- Na, spėjau tik pamatyti profesorius ir kiek nugirsti apie jų vedamas pamokas, nors pati nesu nieko išbandžiusi. Na, o tu? Gal jau turi ir mėgiamiausią dalyką? - nenorėjo apipilti klausimais, tačiau toks jau tas smalsumas ir matymas, kad ji vyresnė už Bethany. Rusvos akelės klaidžiojo po bokštą, kartais sugrįždamos prie nepažįstamosios, atrodė, kad kažkokie jos bruožai traukė žvilgsnį.

[Elna Klumpar]

-Elna, -  malonia šypsena papuošė savo veidą. -Malonu susipažinti, Bethany. Tokie susipažinimo pokalbiai varnei visada patikdavo, nors ir būdavo kiek nejaukūs, tačiau tas žinojimas, kad koridoriuje susitikus galėsi pasisveikinti ar klasėje matysi dar vieną pažįstamą veidą, buvo geras.
-Tikrai turėdavau tą 'mėgstamiausią" dalyką, bet šiek tiek man paaugus tapau didele tingine ir pradėjau praleidinėti pamokas. Taip visos pamokos pradėjo atrodyti nebemielos, - pasisakiusi lengvai gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. -Tikiuosi tau taip nenutiks.
  Klumpar įsižiūrėjo į  mergaitę, nes dar nebuvo jos išanalizavusi. Elnos uoslė neužuodė jokių vampyriškų ar vilkolakiškų kvapų, tad Bethany turbūt nėra antgamtiškas padaras. Nors rudaplaukė iš patirties žinojo, kad negalima pasitikėti tik vienu jutimu.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany šyptelėjo. Pamažu grįžo šviesa galvoje, mintys nebeklaidžiojo ir nesvarumo jausmas ėmė dingti. Elnai ėmus kalbėti apie pamokas, šiek tiek pasisuko į jos pusę bei pasuko galvą.
- Tikrai? - šiek tiek kilstelėjo antakius, - na, tikiuosi neprarasiu smalsumo.
Varnė pabandė pajuokauti, tačiau tikriausiai nesėkmingai. Mergaičiukei patiko mintis, kad visoje milžiniškoje pilyje ji galės pažinti dar vieną veidą, galės su juo sveikintis ir bendrauti. Išties, Bethany nejautė, kad turi daug draugų. Jai tereikėjo pažįstamų veidų, kurie galėtų ir norėtų būti su ja. Nors ir mėgo būti viena, mergaičiukė ilgos vienatvės pakęsti negalėjo. Tai per daug vargina.
Rusvos akelės tyrinėjo Elnos išvaizdą - ji nebuvo išskirtinė, to Bethany visiškai nereikėjo. Pakako tik žinoti vardą ir šiek tiek pažinoti burtininką. Varnei išvaizda nebuvo pagrindinis kriterijus.

[Skarletė Siuzana Vein]

Saulė tik ką prasikleidė it gėlė. Rytas, dabinamas pirmosios pavasario aušros. Džiugiai čia pat už lango sušlama pirmieji gudobelės lapeliai, žiedai ir nematomi vaisiai. Kai švelnus vėjelis pakutena merginos tamsią odą, rodosi, tuoj pat įkvepia upelio dumblių, paplautų į krantą iš ežero, kur toliau tirpsta ledas. Smalsios varnanagės akys bėgiojo po kiemą, pilną mokinių - merginų, drįstančių jau nešioti storesnės medžiagos sukneles, vaikinų, kurie siūlydami pirmąsias pavasario  gėlių puokštes panelėms - šypsosi, o mažesnių kursų vaikai, liūdi, matydami betirpstantį šių didžiausią magijos pasaulyje iš sniego pastatytą Senį Besmegenį. Vanilė tyliai stovėjo bokšte ir galvojo, kuri mokinių rūšis ji pati. Ar kada begaus gėlių puokštelę, švelnų apkabinimą? Mintis sustojo, tarsi laukdama pritarimo, jei kartais už kampo atplauktų Pilkoji Dama. Šyptelėjo pavasariui.

[Rafaela Ginoble]

 Pavasaris atėjo pamažu, tarsi nenorom. Bet atėjo: jau galėjai matyti sniege besikalančias snieguoles, pamiškėje jau žydėjo žibutės – nedrąsiai, tarsi bijodamos, kad tuoj vėl grįš žiema ir jas nuklos storas sluoksnis baltų pūkų.
 Tačiau žiema nenorėjo grįžti, iškeliavo į savo ledinius rūmus ir dar ilgą laiką nebesirodys čia: nei Hogvartse, nei visoje Jungtinėje Karalystėje. Oras buvo toks gaivus, kad nuo įkvėpimo gėlė plaučius, taip ištroškusius to pavasariško aromato. Net jei jis vietomis buvo sumišęs su po žiemos likusiais gyvūnų, hm, atliekomis.
 Norėjosi bėgioti, džiaugtis gamta, kuri dar ne visai prabudo iš žiemos miego. Tačiau visa tai palauks: lauke vis dar buvo žvarboka ir visada atsargi rusvaplaukė kol kas nedrįso pusnuogė lakstyt po betirpstančias pusnis. Vis dėlto atsisakyti progos, kaip tą daro kiti, ne tokie išmintingi, mokiniai, ji negalėjo. Žvaliai užkopusi bokšto laiptais viršun ruošėsi keliauti prie lango, kur pastebėjo jau esant kažkokią žmogystą. Siluetas buvo pažįstamas, tad ji nenubėgo atgal, ką būtų bemat padariusi, užtikusi kokį pašalietį.
 – Sveika, – blausiai šyptelėjusi pasisveikino su kita varnanage,  – Gražus tas pavasaris, ar ne?

[Elina Everdin]

Atėjo pavasaris, jį vijosi taip nekantriai mokinių laukiamos atostogos. Delfė netikėtai pabudo iš sapno. Jis pasirodė gąsdinantis, tarsi norintis ją prižadinti - nieko daugiau... Ji greit žvilgtelėjo į žadintuvą - o varge, dar tik keturios ryto ! Delfė greitai apsisprendė. Užsimetė drabužius ir kuo tyliau išlindo iš kambario. Nusprendė nulėkti į astronomijos bokštą - juk ten nė karto nebuvo. Lyg nematoma slinko koridoriais, nepastebimai prisiderindama prie pro langus krintančių ir linguojančių šešėlių. Po gerų dešimties minučių pasiekė bokštą. Dvelkė gaivus nakties vėjelis, siūravo medžiai, pritardami vėjo bežodei dainai... Švietė mėnuo aplinkui skleisdamas švelnią, blyškią šviesą. Ji dar ilgai sėdėjo ir mąstė apie gyvenimą Hogvartse, koks gi jis yra nepaprastas... Pro atdarą langą šmėstelėjo ūkvedžio šešėlis. Nusprendė, kad pats laikas judėti. Atsisuko į paslaptingą, tarsi gyvą tamsą, kuri lyg neatskiriama būtybė sergėjo pilį.
- Aš dar sugrįšiu, - pažadėjo ji, ir šmurkštelėjo į pilį, dar ramiai miegančią. Tuoj išauš rytas ir vėl joje knibždėte knibždės gyvybės.

[Skarletė Siuzana Vein]

-Gražus per silpnas žodis, Gotfreine,- tylutėliai atsakė draugei,- jis sukelia tiek daug emocijų, ne vien gerų. Pavasaris nėra vasara ir nėra ruduo, nėra ir žiema. Jis yra tiesiog pavasaris. Keistas. Šįkart...naivi aš, pasitikėdama pavasariu. Man tiek nedaug liko gyventi Hogvartse, neturiu noro džiaugtis, o ir...ir egzaminai artėja. Per daug atsipalaidavau. Ir vėl bijau.- Vanilla atsigręžė į rytinę saulę ir šyptelėjo kitai varnanagei su iki skausmo jai pažįstama šypsena. Jai nesisekė šypsotis nelaimei į akis. Žinoma, ką kitą jai belieka daryti? Sukando dantis ir pradėjo žaisti su plaukų sruogomis. Jos buvo sausos ir visai neįdomios. Ak, tiesa, gyvenimas taip nulėmė.
-Got, o kaip tu laikaisi?- mergina nukreipė temą nuo savęs.

[Rafaela Ginoble]

 Gotfreinė puikiai žinojo, kad pavasaris atneša ne tik geras emocijas. Dar du mėnesiai ir bus antrosios jos sesers mirties metinės. Keista, kad rusvaplaukė apskritai mokėjo pastebėti grožį aplinkui, kai jis jai priminė tik vieną – suglebusį kūną ant miško patalų, gautoje nuotraukoje. Širdį suspaudė skausmas, tačiau ramiai ir uždarai Got užteko kelissyk mirktelėti, kad veide niekas neatsispindėtų. Nors visi varniai buvo jai artimi bene kaip šeima, niekam nepasakojo apie savo netektį – neturėjo progos. Tad ir dabar, prakalbus apie pavasarį, atstūmė liūdnas mintis į tolimesnį galvos kampelį.
 – Taip, per silnas žodis, – linktelėjo, tampydama rusvą sruogą. – Keista, kad kai taip gražu, visi kažko bijo, nerimauja. Atrodytų, turėtume džiaugtis, prabusti kartu su gamta ir džiaugtis kiekviena akimirka, bet štai vis tik liūdesys mus aplanko. O jis nedera su visu pasauliu. Man irgi pavasaris kelia baimę. Nors ne egzaminų bijau, toli gražu.
 Ji susimąstė. Ne, „baimė“ – netinkamas žodis. Rusvaplaukė jau neturėjo ko bijoti, liūdniausi jos nuogąstavimas pasitvirtino praeityje. Tačiau nuo to keistas nerimas, gimstantis štai jau nebe pirmą pavasarį kažkur jos krūtinėje, visai nemažėjo. Rodės, kad situacija gali pasikartoti ir tai persekios ją visą likusį gyvenimą. Gal dėl to žaliaakė gėlėta suknele ir neprisileido žmonių arčiau – jos trapi siela neištvertų dar vieno tokio nudegimo.
 – Aš? Aš neblogai, – karčiai šyptelėjo. – Nieko naujo nevyksta, bet gal tai ir gerai. Žinai, bijau permainų.
 O ką dar jai reikėtų sakyti? Į klausimą „kaip sekasi?“ turėjo vieną, nekintantį atsakymą. Ji nesijautė gerai. Bet blogai irgi ne – priklauso, su kuo lyginsi.
 – Kaip manai, Vanile, kodėl žmonės su amžiumi tampa vis liūdnesni, vis dažniau nerimauja? Argi neturėtų būti atvirkščiai? – pasiteiravo po tylos minutės, žvelgdama į pilką mišką.

[Skarletė Siuzana Vein]

Vanilė jautė įtampą. Ne, ne tarp jųdviejų (nors galimas variantas), bet tarp Gotfreinės ir jos jausmų. Apskritai, liūdnas pokalbis, slapstomas už keturių sienų - žodžių, kurie reiškia laimę, tačiau viduje kenčia skausmą - kaip kiekviena jaučiasi, atskiros problemos.
-Ar tau viskas gerai?- paklausė, žinodama, jog abi varnanagės jau neturi bendros temos, ar tai dėl to, kad užaugo? Ne, tai skamba blogai, Vanilla niekada nenorėjo užaugti, niekada niekada. Šitas pavasaris jai daug lemia, ji nori viską užveršti, bet nepavyksta. Emocijos tiesiog lipa laukan, ir, nepasakysi, kad jos vien geros.
-Aš bijau mirties, su diena vis labiau,- tetarė. Išties, gyvenime tiek planų, tiek pavojaus, tiek visko, kad tu nespėsi nieko padaryti, išsigelbėti. Dar norisi gyventi, o mirtis viską sugriauna. Ar skauda mirti?- nežinau kaip kiti, tačiau...- ji nutilo, prisimindama draugės seserį. Tikėkimės, nepalietė prisiminimų. Gal ir varnė bijo mirties? Gal sesuo tą baimė išvystė? Ne, reikia tai pabaigti, Vanilė daugiau nieko nesakys. Ir ji nesakė. Tik žiūrėjo kaip pučia pavasario vėjas. Staiga pridėjo:
-O aš manau, kad neturėtų būti atvirkščiai, bent žiūriu į savo pavyzdį. Vaikai dar nežino viso blogo, džiaugiasi vaikyste, suauge praranda savo tą vaikystės džiaugsmą, o su juo ateina ir visi vargai bei skausmas. Nebėra laimės. Tik tiek,- mergina pagaliau paleido plaukų sruogą. Pavėjui. 

[Eleizija Stigler]

  Snaigės, stingdantis šaltis - žiema Eleizijai labai patiko. Jai patikdavo jausti šalčio gniaužtus ant savo nuogo kūno. Tada ji galėdavo įsisupti į šiltą pledą ir rankose laikyti puodelį žalios arbatos su citrina. Tiesiog puiku. O jei dar galėdavo užuosti eglišakių aromatą - tobulybės viršūnė. Oras šį vakarą išties buvo idealus Elei. Lauke siautė lengva pūga, nešiodama savo vaikus visur, stūgavo vėjas ir dėdė šaltis, godžiai lietė nelaimėlius, klajojančius lauke tokiu metu.
  Varniukė buvo įsisupusi į šiltą juodą džemperį. Užtrauktuko nebuvo užsitraukusi, tad vėjas lengvai kedeno drabužį. Užlipusi į astronomijos bokštą, užsidėjo džemperio gobtuvą, susirado šiltesnę vietelę bei įsitaisė. Staigiai apsigaubė save raudonu pledu, atsiduso. Anglies dioksidas iškart virto šaltais garais. Kojas varnė prisitraukė prie krūtinės ir tiesiog pradėjo spoksoti laukan. Matė grakščias snaiges, kurias vėjas nešiojo į visas puses.
  - Kaip gražu, - tyliai sumurmėjo sau po nosimi ir lengvai šyptelėjo.
  Ji taip laukė žiemos. Žiema buvo mėgstamiausias jos sezonas. Ji ją tiesiog dievino. Kalėdos, sniegas, šaltis - viskas viename.
  Nesitikėdama sulaukti kompanijos, ji nurijo seiles ir pradėjo sau dainuoti:
  - I know I’ll never forget
    That day, the first time we met
    We’ve come a long way since then
    And I would do it all again

    From your very first smile
    I knew that I’d walk a mile
    See, it’s for real when you know
    You never wanna let go

    These are the reasons
    I want you to know, oh oh oh
    You make this place feel like home

[Natanielis Augustas Lizertas]

Kažkur ketvirtą valandą popiet, kai pro pilies langus nebešvysčiojo lediniai saulės spinduliai ir jau buvo kiek labiau sutemę, o lauke siautė klaiki pūga, Klastūnyno berniukų kambaryje tingiai ant savo lovos vartėsi septintakursis strazdanius. Rodos, viskas čia visai normalu: štai kažkoks paprastas vaikėzas kažkokią paprastą paprastos žiemos popietę paprastam kambary paprastai gulinėja ant paprastos medinės lovos. Eh, deja. Mat, kažkokiu paprastu vaikėzu Natanieliu nelabai ir bepavadinsi, o dar jei tik geriau įsižiūrėtum į jį, suprastum, kad ir ta vaikiška duobutė kairiajame vaikinuko skruoste, dengianti šypsenėlę, visai nebereikalo ten pūpso. Eh, jaunajam Lizertui vėl dingtelėjo „nuostabi” mintis, kurios kaip tik dabar entuziastiškai įsikibęs, jaunuolis staigiai pakilo iš minkšto klastuoliško guolio ir ilgais koridoriais pasileido astronomijos bokšto link, kartu su savimi tempdamasis tą žiobarišką, įvairių keistų daiktų prigrūstą kuprinę.
 Kiek dūsaudamas dėl stačių laiptų daugybės, smaragdinių akių savininkas pagaliau pasiekė tikslą ir nesidairydamas į šalis, nes juk koks kvailys be pačio bernioko galėtų tupėti per tokią pūgą bokšte, išsitraukė gerą guminę virvę ir vieną galą stipriai užsirišęs ant kojų, ėmė ieškoti kur galėtų saugiai palikti kitąjį galą, kai staiga strazdaniaus ausis pasiekė neaiškus niūniavimas. Smalsiai priartėjęs, tiksliau prišoliavęs prie balso savininko, rusvaplaukis kilstelėjo antakį. Prieš Augustą ne itin matomame krėsle sėdėjo gal keliais meteliais jaunesnė, lyg ir pažįstamų bruožų mergaičiukė.
- Tai ką, vėl simuliuojam a? - šyptelėjo Natukas ir pagaliau susiprotėjęs gumą pritvirtinti prie vienos iš atsikišusiųjų bokšto plytų, ėmė ją rišti kiek įmanydamas stipresniais mazgais.

[Eleizija Stigler]

  Baigusi dainuoti priedainį, tik plaučius pripildė oro ir sunkią galvą atrėmė į šaltą plytų sieną. Ji taip tingėjo ką veikti, kad net būti čia jau buvo per sunku. Pabandė patogiau įsitaisyti. Jau net beveik gulėjo krėsle, kai netikėtai išgirdo žingsnius. Pamanė, kad pasigirdo, tad neskubėjo palikti savo pozicijos, tačiau kažkokia figūra vis dėlto įžingsniavo į tą patį astronomijos bokštą. Ji tiesiog toliau tysojo krėsle, tikėdamasi, kad svečias tik apsižvalgys, jos nepastebės ir nudums iš kur atėjęs. Deja, visos varnės viltys sudužo ties ta akimirka, kai vaikinas (suprato jo lytį iš kūno sudėjimo) pažvelgė į ją ir tetarė kelius žodelius, kurie privertė varnę pasimesti.
  - Atsiprašau? - kilstelėjo kojas arčiau savo kūno ir apglėbė per kelius. - Nieko nemaišai, klausdamas to? Abejoju, kad kada buvome susitikę.
  Nutilusi pasitaisė gobtuvą ir stebėjo vaikiną. Jis kažko ieškojo. Tikriausiai vietos, kur galėtų pritvirtinti tą gumą. Pala, ką? Gumą? Nejau jis ruošiasi šokinėt tokiu oru? Ir tikisi, kad tas plytgalis išlaikys jo svorį? Tiesiog šaunu. Varnė stipriau įsisupo į pledą ir sucaksėjo liežuviu:
  - Arba tu esi optimistas, arba kvanktelėjęs, kas labiau tikėtina. Nejau manai, kad ta menka atsikišusi plyta tave išlaikys, ponaiti... - nutilo, tikėdamasi, kad jis prisistatys.
  Eleizija nekantravo sužinoti, kas jis toks. Galėjo prisiekti, kad mokykloje nebuvo jo mačiusi, nes, kad ją devyni velniai apgraužtų, tas akis būtų prisiminusi.

[Natanielis Augustas Lizertas]

- Eh, dar viena humoro jausmo neturinti bambeklė, o jau pasirodei visai normali, - gūžtelėjo pečiais berniokas ir iš kišenės išsitraukęs burtų lazdelę, kerais sutvrtino užrištuosius mazgus bei tą pačią atsikišusią plytą pavertė kiek didesne ir patvaresne. Atsistojęs prie pat krašto, berniūkštis atsargiai nugarą atsuko stingdančiai pūgai, o išsiviepusiu, po slidininko akiniais paslėptu veideliu akimirkai grįžtelėjo į mergytę.
- Natanielis, - dar spėjo prisistatyti vyptelėdamas šiai ir ištiesęs rankas į šonus, atbulas šoktelėjo žemyn.
- Wooohoo!.. Jėga! - Buvo galima išgirsti beperstojo aidantį adrenalino pilną septyniolikmečio šūkavimą.
- Turėtum tai išbandyti, tiesiog nuostabu! - Baigęs rėkauti ir pradėjęs kopti virve aukštyn atgalios į bokštą, burbėjo pilnom kelnėm entuziazmo strazdanius. Vaikinuko numylėtosios, vaikiškos, kumštuotos pirštinės kiek trukdė tvirtai įsikibti į virvę, o sena, dovanota slidininko striukė buvo tokia stora, kad net po ja klastuolis galėjo jausti per kūną tekančius kelis prakaito lašelių upelius.
- Taigi, kuo tu ten vardu, surūgėle? - Pagaliau šiaip ne taip užsiropštęs į astronomijos bokštą, vėl kreipėsi į keistąją damutę jaunasis Lizertas, po truputėlį atgaudamas kvapą ir ruošdamasis dar vienam nerealiam šuoliui.