0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • V kursas
  • *
  • 114
  • Taškai:
  • Pirmoji taisyklė - nėra jokių taisyklių
Priestatas
« Prieš 9 mėnesius »
Vos įžengus į mokyklos pasididžiavimo sales ir koridorius, net nepastebėtum, mažo, beveik tobulos stačiakampio formos priestato. Čia kone išsikišęs į lauką, užmatantis dalį pilies kiemo, stovi kambarėlis prikištas įvairiausių augalų.
Čia yra ir maža sofa, kavos stalelis ir kelios kėdės. Kokiam profesoriui atsipūsti ar knygą paskaityti. Gerai panaršius spinteles, galima atrasti įvairiausių arbatų ar buteliukų, puikių sodininkų knygų ir senų profesorių rankraščių.
Taip pat čia vietą randa augalų ir vabalų ieškotojai, žmonės, norintys pabėgti nuo triukšmo ar nuotykių ieškančios porelės. Šioje vietoje lankytis nėra uždrausta, tačiau įspėjama, jog gali iškilti nenumatytų sunkumų grįžti į pilį.

[Paveikslėlis]

Nėra nieko stipriau už norą gyventi

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento darbuotoja
  • *
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Priestatas su įvairiausiais augalais
« Atsakymas #1 Prieš 9 mėnesius »
Buvo tamsus vakaras. Mergaitė slampinėjo vėlai koridoriuose ir ieškojo kur galėtų nueiti. Žinoma, jog raganaitę lydėjo ir jos katinas- Saliamas. Buvo sunku pamatyti, bet jos žvilgsnis surado kažkokias mažas dureles kurios vedė į įdomumą. Pravėrusi pirmakursė dureles, pasimatė pilną augalų, ši vieta priminė Veronicos tetos kambarį, kuriame visi būdavo tetos burtų indeliai ar šiaip augalai.
- A.. ar čia kas nors yra?- Tyliai paklausė tuštumos, tamsiaplaukė.
Iš tiesų buvo aišku, jog raganaitė yra visiškai viena, na nelabai viena, dar buvo ir jos katinas. Per visas dešimt minučių, ji sugebėjo apžiūrėti kiekvieną augalą ir dar pasivogti gražią gėlę. Manau, ši rožė tinka tik tai man. Iš tiesų, tas jausmas, jog ji viena, mergaitei nepatiko, ji buvo per daug vieniša kaip ir jos pusseserė Christina. Ši prisėdo ant gražios kiek šiukščios sofutės ir nusičiupo knygą apie sodininkus. Veronica su knyga? Žinoma, kad ne, ją pasiėmė vien dėl savo katino, kad jam nebūtų nuobodu, o išdraskyti visą knygą Saliamui patiko. Ji sėdėjo ir galvojo ar ją kas nors ras, ar ji čia praleis visą naktį viena. Kadangi nebuvo su kuo pasikalbėti, o ji sėdėjo dar ant baisiai patogios sofos, žinoma, jog ją ėmė miegas. Pasinėrusi į gilų miegą, mergaitė sapnavo sapną kuriame buvo vieniša ir nerūpima, kaip iš jos tyčiojosi mokykloje. Tikriausiai šis sapnas norėjo pasakyti, jog laikas dingti iš šios teritorijos ir keliauti. Spellman atmerkė ašarotas akis ir atsisegusi savo kuprinę, išsitraukė savo salotas ir pasiėmė kažkokią metalinę šakutę kuri buvo ant stalo, ant kurio stovėjo dar ir gėlės.
- Koks šis gyvenimas baisus, kaip nuobodu..
Baisios mintys kankino klastuolę. Bet vienintelė šovė gera mintis pabėgti iš čia ir nepalikti nė pėdsako.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Veronica Spellman »

*

Neprisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • V kursas
  • *
  • 114
  • Taškai:
  • Pirmoji taisyklė - nėra jokių taisyklių
Ats: Priestatas
« Atsakymas #2 Prieš 9 mėnesius »
      Elizabet tupėjo aukštyn kojom pasikabinusi ant vienos, priestate esančios, citrinmedžio šakos. Šiuo momentu ji galvojo apie vieną savo planą, kurį planavo jau kokį mėnesį jei nedaugiau. O jūs turbūt paklausite - kodėl aukštyn kojomis? Bet atsakymas labai paprastas - Vanesai (o gal ir visiems vampyrams) labai padėjo gerai mąstyti tekantis į galvą kraujas.
      Jei šikšnosparnių klausa nebūtų buvusi tokai gera, tai jaunoji vampyriukė tikrai nebūtų pastebėjusi katik į kambariuką, kuriame buvo daug augalų, įžingsniavusios mergaitės. Ir nors vampyriukė kabėjo aukštyn kojom, ji sugebėjo įžiūrėti ir atpažinti, kad įėjusi mergina yra iš Klastunyno. Šią klastuolę, japonė tikrai yra mačiusi prie Klastunyno stalo Didžiojoje salėje, Klastunyno bendrajame kambaryje ir t.t. Bet aišku buvo viena - ta mergina neturėjo jokių šansų nei pamatyti panelės Von Chang, nei (jeigu jau pamatytų) atpažinti. Juk ji šiuo metu buvo ne kas kitas, o šikšnosparnis! Tai yra, ne žmogaus pavidale, kaip įprastai.
     Kad į kambarį papuolusi mergaitė (kad ir kuo ji vardu), kol kas (kol Elizabet pati to nenori), jos nepamatytų, ji pasislinko į šešėlį krintantį nuo citrinmedžio didelio lapo. Vanesa jautėsi kiek nejaukiai, pati nežinojo kodėl. Gal dėl to, kad jautė šaltį? Iš ties, čia buvo vėsu, bet tikrai klastuolė jaudinosi ne dėl to. Kad ir dėl ko mergina jautėsi nejaukiai, tai nebuvo šalčio problema.
     Tai bediskutuodama su savimi, kodėl ji gali jaustis nejaukiai, japonų kilmės juodaplaukė pastebėjo, kad klastuolė, kuri davė savo katinui valgyti (ar draskyti?) knygą, lyg tai užsnūdo, bet vis dėl to - ji neketino, čia ir dabar atvirsti į žmogų, juk gali būti per daug pavojinga. Šikšnosparnė išskleidė sparnus ir nuplasnojo prie merginos. Įsitikinusi, kad ji tikrai miega, nutūpė klastuolei ant peties ir laukė. Laukė kažko. Bet ko? Kol ją pričiups klastuolės katinas?

Nėra nieko stipriau už norą gyventi

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento darbuotoja
  • *
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Priestatas
« Atsakymas #3 Prieš 9 mėnesius »
Užsimiegojusi mergaitė labai... labai išbadėjo. Iš tiesų, ji nelabai valgydavo, nes burtų ir kerėjimo mokyklos maistas nelabai jai patiko, o ir žiobarų maistas nepatiko. Ji pastebėjo, jog ant jos peties atsisėdo kažkoks šikšnosparnis.
- Labas mielasis drauge, aš labai noriu valgyti gal iškeptas šikšnosparnis būtų visai skanu.. beje, kuo tavim vadint? Galbūt tu būsi Vambas arba Vamba, labai gražus vardas.. Ir žinai, pagalvojau, kad nevalgysiu tavęs, atiduosiu katinui. - Be jokių emocijų, kalbėjo Veronica.
Ji mestelėjo šikšnosparnį katinui, o šis kiek keista, bet nieko nedarė, tik su šiltu liežuvėliu lyžtelėjo šikšnosparnio veidą.
- Koks per geras šis katinas, Saliamai! Kodėl tu nieko nedarai tam nevykusiam šikšnosparniui? Nu ir gerai, vėliau nesiskųsk, kad ėsti neturi. - Riktelėjo griežtai ji.
Kažkiek geros širdies mergaitė ir turėjo, tad pasiėmė vėl atgal tą šikšnosparnį ir išbūrė jam stiklainiuką su daug oro.
- Pabūk čia, aš vešios tave į kelionę, kartu keliausim aš, Saliamas ir tu Vamba. - Laimingai tarė.
Į stiklainiuką pridėjo daug žolyčių, kad jis būtų gražesnis ir ant stiklainio užrašė ,,Vambos narvas". Taip pat, tikriausiai šis arba ši buvo ir alkanas šikšnosparnis, tad išbūrė dar ir kiaušinių,     pieno, žolelių, ramunėlių. Šį patiekalą sugalvojo padaryti Vambai ir iš šių produktų padarė labai keistą, žalią košę.
- Na štai, maitinkis, pas mane laki vaizduotė, šį patiekalą pati išgalvojau, bet nė neabejoju, jog bus labaii skanu.
Saliamas uostinėjo stiklainį ir net jam tikriausiai smirdėjo ta košė. Ne nu, nieks nevertina mano gaminių.. Kadangi reikėjo ruoštis kelionėj, mergaitė pradėjo krautis daiktus į kuprinę, žinoma įsidėjo augalų, suknelių ir visokiausių kitokių gražių dalykėlių. Ir vėl katinas. Jis nustūmė stiklainiuką nuo staliuko, ant kurio stovėjo tas pats stiklainis, o tas narvelis šiek tiek suskilo.
- Saliamai!

*

Neprisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • V kursas
  • *
  • 114
  • Taškai:
  • Pirmoji taisyklė - nėra jokių taisyklių
Ats: Priestatas
« Atsakymas #4 Prieš 9 mėnesius »
     Vanesa staiga pajuto kaip mergina, ant kurios pečių ji nutūpė, prabudo. Tai kiek išgąsdino japonų kilmės vampyrę, bet ir nebuvo pasaulio pabaiga. Iš arčiau neseniai į priestatą įlindusią merginą buvo kur kas smagiau ir įdomiau apžiūrinėti iš arčiau, juo labiau, vaikščioti ant jos.
     Vis dar šikšnosparnio būsenoje, Elizabet užsilipo ant klastuolės tamsių plaukų ir apžiūrinėjo juos. Tada išgirdo, kaip klastuolė pradėjo su ja šnekėtis! Kas šnekasi su šikšnosparniais?! Ir po galais! Pasiverčiau šikšnosparniu tik todėl, kad pabūti ramybėje! Akivaizdu, kad net gyvūnai šiais laikais nebegali gyventi normaliai - visur tie žmonės... Mergina nepatenkinta jau išskleidė sparnus ir ketino iš čia skirsti, bet ją suėmė anos klastuolės rankos ir įkišo į stiklainį. Viskas, dabar jau gana! Ji pabandė ištrūkti iš stiklainio, bet nesigavo. Ak tie žmonės! Visiški ne žmonės!
     Po kiek laiko, kai Elizabet piktu žvilgsniu varstė klastuolę ir "prašė" jos ją išleisti, netikėtai ant stalo užšoko tos mergiūkštės katinas. Saliamonas, ar kaip ten ji jį vadino? Apuostęs stiklainį su šikšnosparniu turbūt nusprendė, kad stiklainis ir jame tupinti šikšnosparnė Von Chang jam nerūpi, todėl atsainiai stumtelėjo stiklainį ant grindų. Ir aišku, jis sudužo. Vanesos sparnus papjaustė stiklainio šukės, skausmas buvo stiprus. Sukaupusi paskutiniąsias jėgas mergina išskleidė sparnus ir nuplasnojo už spintos, kur niekas jos negalėjo matyti. Ten ji pagaliu persitransformavo į žmogaus kūną. Rankos buvo supjaustytos, ant veido irgi buvo žymių. Ak tas nelemtas katinas! O jo šeimininkė...
     Mintyse nusikeikusi Elizabet pagaliu išlindo iš už spintos ir apsimetusi, kad nieko nenutuokia užklabino klastuolę.
     - O, sveika. Aš Elizabet, galbūt esi mačiusi mane klastunyno bendrajame kambaryje, nes tu man matyta. Ai beje, ieškojau savo šikšnosparnio, kai domėjausi čia esančiais augalais jis dingo - gal sakau, matei?
     Iš rankų varvėjo kraujas, bet ji apsimetė, kad nieko nemato.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Elizabet Vanesa Von Chang »

Nėra nieko stipriau už norą gyventi

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento darbuotoja
  • *
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Priestatas
« Atsakymas #5 Prieš 9 mėnesius »
Ach, tas prakeiktas šikšnosparnis.. Veronica kažkodėl paglostė savo katinėlį ir atsisėdo ant sofutės. Sėdėdama pamatė dar ne iš šio ne iš to, kažkokią mergaitę. Spellman žvilgtelėjo į kalbančią klastuolę ir taip pat netylėjo.
- Labas, am.. mačiau, tik jis kažkur dingo.. tiesą sakant norėjau tą mielą šikšnosparnį vežtis į savo ilgą kelionę, bet.. bet dingo, na, ką padarysi, kaip tik prieš išvykstant planuoju pasidaryti kavos su ledukais, čia kaip tik yra arbatinukas, sėskis.
Veronica pasodino Elisabet'ą ant sofos, o pati užkaito arbatinuką. Tikiuosi, kad labai neužsibūsiu, nes kelionė laukia ilga.. Praėjo vos kelios minutės, o kava buvo jau užkaista.
- Na štai, turiu dar valandėlę, o tada jau išvykstu, o kaip tau sekasi? Ar patinka mokytis klastunyne, ar turi draugų? Nes aš tai praktiškai, beveik visad viena būdavau, na, bet jau ką padarysi, o tu gerk, nes ledukai ištirps, kai jie ištirpsta, pasidaro keistas skonis. - Kalbėjo klastuolė, kad nebūtų tos nejaukios tylos.
Ši meniška asmenybė tik gurkšnojo skaniąją kavą ir žiūrinėjo ar jos katinas Saliamas, niekur nepasimetė.
- Tu sužeista. Ar viskas gerai? - Paklausė ne ramiai Veronica.
Ach, viskas jai gerai. Taip pat, šiame priestate buvo pilną augalų, tad tai buvo kiek keista, bet ši įsidėjo į kavą, žolelių, dėl efektingesnio skonio. Nu, o ką? Man taip skaniau. Mergaitė pamaišė šaukšteliu, kavoje cukrų ir dar kartą gurkštelėjo šią nuostabią kavą.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • VII kursas
  • *
  • 682
  • Taškai:
  • Varliokas
Ats: Priestatas
« Atsakymas #6 Prieš 4 dienas »
Dori pravirkus Deoiridh pasimetė. Nebuvo ji tinkama guodėja ar patarėja. Neįsivaizdavo, ar reikia bandyti kalbėtis, ar leisti jaunesnei mergaitei tiesiog išsiverkti. Kaip žinoti, kas gali padėti? Kai tokioje situacijoje atsidurdavo pati, Matthew bandydavo kalbinti. Net ir tada nebūdavo tikra, kas yra geriau. Tad kaip jai žinoti, ko reikia kitam žmogui?
Padėka leido spėti, kad kol kas ji padarė tai, ko ir reikėjo. Dori reikėjo šilumos ir supratimo. Bet argi ji to negauna namuose? Ar viskas pasisuko tokia bloga linkme, kad mergaitė glaudžiasi prie menkai pažįstamos ir ne pačios maloniausios bendramokslės? Kaži ką ji sakytų, jei sužinotų apie mano susitikimus su tomis kvėšomis? susimąstė Deoiridh. Tai privertė pagalvoti ir apie tai, kad be reikalo taip bjauriai elgiasi su Želatina ir Levanda. Vis dėlto grifė buvo tikra: vos pamačiusi kurią nors iš jų elgtųsi taip pat. Tos kvėšos buvo neeilinės. Kad ir kokia įkyri anksčiau buvo Dori, dabar su ja bendrauti yra nepalyginamai maloniau. Tai reiškė, kad reikia nustoti dvejoti, o kažkaip suteikti pagalbą.
Rudaplaukė ėjo kartu su Dori, nors kol kas neįsivaizdavo, kur jos galėtų pasišnekėti. Vis tik atsidūrus visai prie pilies į galvą atėjo mintis. Praėjusiais metais ji aptiko nedidelį priestatą, kuris buvo pakankamai jaukus pasėdėti ir pakankamai mažai žinomas, kad ten kas nors būtų. Puiki vietelė, tad Deoiridh dar kartą apglėbė Dori per pečius ir nusivedė būtent ten.
Įsitaisiusi viename krėslų pažvelgė į mergaitę nebyliai paskatindama kalbėti. Ji išklausys ir nesijuoks. Tiesa, Deoiridh nebuvo žinoma kaip tyli ir gera mokinė. Ji buvo ta, kuri nebijojo stryktelėti profesorei ant veido (varlės pavidale, žinoma) ar sugriauti koledžo vadovės kabinetą. Vis tik Dori buvo ne ta, iš kurios grifė šaipytųsi, ir kažkodėl žinojo, kad mergaitė tą žino.
- Gali nebijoti kalbėti, - galiausiai paragino juodaplaukę ir balsu. - Pažadu, kad viskas, ką pasakysi, liks čia.
Neturėčiau kam pasakoti, net jeigu ir norėčiau... liūdna mintis praskriejo galvoje. Viduje sukilo noras pasimatyti su Sigurdu, bet Deoiridh skubiai nustūmė šį norą į šoną. Dabar jos laikas buvo skirtas tai, kurią mintyse netyčia pavadino jaunesne sesute.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 541
  • Taškai: 10
Ats: Priestatas
« Atsakymas #7 Prieš 3 dienas »
Deoiridh nusivedė trylikmetę į kažkokį priestatą, kur mergaitė atsisėdo ant suklibusios kėdės, nors buvo galima rinktis ir iš daug patogesnių variantų. Juodaplaukė šiek tiek aprimo ir ėmė svarstyti, kodėl grifei parūpo Dori problemos? Juk Deoiridh buvo ne iš tų, kurie mėgtų kalbėtis, bet dabar ji sakė, kad klastuolė gali nebijoti kalbėti. Šiaip jau, Dori ne taip stipriai bijojo, kad grifė kam nors išpliurps. Jai buvo neramiau dėl to, kad kurią nors akimirką, ypač, jeigu trečiakursė pernelyg pradės taukšti, Deoiridh susinervins ir paliks Mendel vieną. Ji tiesiog bijojo pasakyti kažką, kas sunervintų vyresnėlę. Nenorėjo, kad ji išeitų. Bet jos, regis, buvo tokios skirtingos... Juk viskas yra dėl Dori tėvų. Ar Deoiridh tai supras? Ar supras, jei pati turi mylinčią ir tvirtą šeimą? Ar supras, jei net neįsivaizduoja, kad gali rastis tokio bjaurumo tėvai kaip pas Dori?
- Aš... prisimeni, tu man sakei, kad turėčiau gerbti savo tėvus, - atsargiai žvilgtelėjo į rudaplaukę. - O viskas yra dėl jų. Jie manęs nemyli. Jie tikrai manęs nemyli. Žinau, kad ir pati buvau kalta dėl tam tikrų dalykų, ypač pirmame kurse. Kad pykau ant jų todėl, jog jie yra žiobarai. Kad jaučiausi viršesnė už juos, nors taip nebuvo. Bet... bet jie tikrai ėmė manęs nekęsti, kai sužinojo, kas aš esu. Visi sakė, kad jiems šokas. Kad jie susitaikys. Pripras. Ir kad pati esu ne angelėlis... Bet jie nesusitaikė su tuo... Grįžus namo per atostogas jie man liepia kišti lagaminą į spintą ir nebandyti jo išsitraukti. Mama pastoviai norėdavo užmušti mano vorą, ką gi, galės džiaugtis, nes jis mirė... Jie vadina mane nenormalia, išsigimusia ir sako, kad aš esu šeimos gėda. Jie manęs neapkabina. Tu buvai pirmas žmogus per kelis metus, kuris mane apkabino, Deoiridh, - mergaitės akyse ir vėl suspindėjo ašaros. - Iš pradžių jie norėjo, kad aš naudočiausi žiobarų prietaisais, bendraučiau su žiobarų vaikais. Aš atsisakiau. Aš priešinausi. Žinau, žinau, pati nesu labai gera. Bet kaip galiu būti, kai jie šitaip manęs nekenčia? Toks jausmas, kad jie manęs išsižadėjo, ir šita vasara buvo kritinė. Aš bėgau iš namų. Iš pradžių jie dar manęs ieškodavo, paskui nebe. Vadino paleistuve ir valkata. Aš turiu džiauti pinigus iš jų piniginių, nes jie man nebenuperka net drabužių. Įsivaizduoji? Aš nejuokauju. Mano beveik visi rūbai išaugti. Neketinu grįžti namo Kalėdoms, bet nežinau, ką darysiu vasarą. Tiesiog viskas taip... nebepataisoma, supranti? Aš irgi pridariau daug bjaurių dalykų...
Iš pradžių Dori galvojo nutylėti apie savo bjaurų elgesį. Bet dabar ji norėjo pasipasakoti nuoširdžiai. Tačiau bent jau kol kas ji tiesiog negalėjo pasakyti Deoiridh apie tėvų televizoriaus išsprogdinimą ir svarstymą Magijos Ministerijoje. Buvo beveik tikra, kad jau ko ko, bet to rudaplaukė tikrai nesupras.
- Nebuvau gera ir aš savo tėvams. Bet jeigu būčiau jautusi bent kažkokią jų meilę, viskas tikrai nebūtų iki to daėję. O turiu būti stipri. Turiu neparodyti to, supranti? Klastuoliai mane užjuoks ir to nesupras. Pasakys, kad neimčiau į galvą ir nudėčiau tuos žiobarus. Bet lengva jiems sakyti, ar ne? Kai ne jie jaučia, kaip jų tėvai jų nekenčia. Patys kas rytą išvynioja mamos keptus sausainius. Lengva jiems sakyti, kai ne jie svarsto, kokiais kerais galėtų išdidinti savo nunešiotus žieminius batus.
Dori atsiduso. Ji jautėsi saugi. Ji su Deoiridh jautėsi labai labai saugi, bet... Po velnių, ji ir vėl prieš ją visiškai apsinuogino. Pirmame kurse išpliurpė viską apie savo patirtus nuotykius. Dabar papasakojo apie tai, kas slegia viduje. O ką Dori žino apie vyresnėlę? Tai Deoiridh. Septintakursė iš Grifų Gūžtos. Tikriausiai gyvenanti gražiame dvare ir turinti mylinčia šeimą. Viskas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 valandas sukūrė Dori Mendel »