0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Kambarys be durų
« Atsakymas #30 Prieš 5 metus »
-Gal jis tiesiog nežinojo,-patraukė pečiais bandydama atspėti. Mergaitės vis tiek nepaliko mintis bent jau pabandyti surasti išeitį. Bet tylėjo. Nežinojo ar Davina tiesiog nenori rasti kito būdo ar ji nesitiki, kad toks išvis egzistuoja. Klara nusprendė dabar tiesiog nukišti tą idėją tolyn, o kai bus viena nueis į biblioteką. Bent jau pabandys paieškoti ko nors. Atsidususi atsilošė fotelyje ir gurkštelėjo kavos apie kurią buvo spėjusi pamiršti. Ši jau atšalo ir tapo gana karčia, bet mergaitė nesiskundė.
-Nieko ypatinga... Skaitau knygas, rašau,-sumurmėjo ir pasirėmė galvą ranka,-Dabar tai laisvo laiko nedaug. Tiek visko nutiko...
Nutilo susimąsčiusi. Visą savo laisvą laiką paskyrė sėdėjimui tarp knygų. Ji vis ieškojo žmogaus apie kurį ją perspėjo Transfigūracijos profesorė. Bet, kad ir kiek skaitė knygų apie žymius ar apie ne tokius ir ypatingus burtininkus, nieko įtartino nerado. Visiškai nepajudėjo iš vietos.
-Ne kiekvienas būtų taip pasielgęs,-paprieštaravo, bet toliau neklausinėjo jos.-Ačiū...
Neprisiminė ar jau buvo jai už tai dėkojusi. Tiesą sakant viską, kas nutiko miške, prisiminė kaip kokį slogų sapną. Kad visa tai tikrai įvyko žinojo vien iš to, kad sėdi kartu šiame kambaryje su Davina ir kalbasi apie vilkolakius ir laisvalaikį. Na ir gyvenimas...

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Kambarys be durų
« Atsakymas #31 Prieš 5 metus »
-Galbūt,-linktelėjo ir nukreipė šviesiai mėlynas akis į spragsinčias liepsnas. Nors pavidalą keitė vos du kartus, tačiau prie skausmo, kurį sukėlė virtimas, buvo spėjusi priprasti. Nors skausmas ir buvo nepakeliamas, tačiau praėjus kelioms valandoms šviesiaplaukė apie tai pamiršdavo. Atrodydavo, jog jo nė nebuvo. Vis dėl to taip tik atrodydavo, atėjus pilnačiai skausmas su visa jėga grįždavo. Kilstelėjusi rankose laikomą puodelį Davina gurkštelėjo paskutinius kelis gurkšnius jau spėjusios atvėsti kavos ir pastatė šį ant priešais esančio stalo. Patogiau susirangiusi fotelyje žavioji lankininkė žvilgtelėjo į Klarą.
-Papasakosi apie ką rašai ir kokias knygas skaitai?-kilstelėjo lūpų kampučius. Nukreipta tema apie paprastus, kasdienius dalykus privertė nejučia šyptelėti. Atrodė, jog ką tik įvykę įvykiai dingo praeityje palikdami merginas vienas. Išgirdusi nusiminusį Klaros balsą mėlynakė kilstelėjo galvą.
-Kas nutiko?-sunerimusi žvilgtelėjo į priešais sėdinčią varnanagę. Ši atrodė susimąsčiusi ir paskendusi savo mintyse.
-Nėra už ką, tik nesijausk skolinga,-vos šyptelėjusi perbraukė ranka per šviesius plaukus.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Kambarys be durų
« Atsakymas #32 Prieš 5 metus »
Davinai užvedus temą apie jos mėgstamiausią dalyką mergaitė plačiai išsišiepė. Jos mėlynos akys net suspindo kai ji pradėjo kalbėti apie mėgstamiausias knygas:
-Daugiausia skaitau žiobarų fantastines knygas. Kiekvieną kartą kai grįžtu namo perskaitau visas, kurias išleido kol būnu čia. O kitas nusiperku ir atsivežu čia. Kas šiek tiek nervina, nes būdama Hogvartse aš visiškai nutolstu nuo savo mėgstamiausių rašytojų. Daug ką praleidžiu ir nežinau,-kreivai nusišypsojo.-Plius per vasarą vadovėlių net nepaliečiu, nes... na kas išvis per atostogas mokosi?-nusijuokė ir papurtė galvą.-Bet taip daugiausia skaitau fantastines knygas, nors mano gyvenimas čia ir yra fantastinis,-plačiai nusišypsojo. Rodos, pagalvotum, kad kasdien matydama magiją, mergaitė pradėtų daugiau skaityti realistines knygas, apie įprastą žiobarų gyvenimą. Bet tos knygos jai atrodė per daug nuobodžios. Kas tikrai juokinga, nes šitaip apie normalų gyvenimą be magijos ji tikrai negalvojo.
Išgirdusi Davinos klausimą mergaitė prikando lūpą ir suraukė antakius. Nežinojo ar tikrai verta jai pradėti pasakoti savo visas problemas. Ji niekam, neskaitant profesorės, nepasakojo apie šitai. Net nesuprato kodėl. Gal tiesiog buvo sunku pasitikėti kitais. Arba ji buvo įpratusi tiesiog viską kaupti savyje.
-Tiesiog... daug ką sužinojau apie save. Ar... na kaip čia pasakius,-šyptelėjo kreivai. Nuleidusi akis žvelgė į liepsnas židinyje.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Kambarys be durų
« Atsakymas #33 Prieš 5 metus »
Pastebėjusi jaunesniosios varnės veide plačią šypseną mergina nejučia ir pati šyptelėjo. Regis, naujoji pokalbio tema itin sudomino Klarą. Perbraukusi ranka per šviesius plaukus Davina atsirėmė į fotelio atlošą klausydamasi rudaplaukės pasakojimo. Šiai paminėjus fantastines knygas žavioji lankininkė tyliai nusijuokė. Regis, ne ją vieną magijos pasaulyje traukė fantastika. Tiesa, būdama Hogvartse pati šviesiaplaukė kartais pasijusdavo lyg kokia fantastinės istorijos veikėja. Ypač, kai tapo vilkolake. Tetrūko kokios nors dramos su žavingu jaunuoliu ir galėtum užrašyti intriguojančią istoriją. Žinoma, žavusis jaunuolis šioje istorijoje jau buvo, tik praėjusiame skyriuje, ir kol kas Davina stengėsi apie tai negalvoti. Pirmiausia buvo nusprendusi galutinai apsiprasti su naująja savimi.
-Turbūt rašai taip pat ką nors su fantastika?-kilstelėjo lūpų kampučius šviesiai mėlynomis akimis stebėdama Klarą. Šiose, tarsi mažuose brangakmeniuose, šokčiojo liepsnų šešėliai.
-Viskas gerai, neprivalai pasakoti,-šyptelėjo nusekdama jaunesniosios varnės žvilgsnį į židinį.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Kambarys be durų
« Atsakymas #34 Prieš 5 metus »
-Taip, kartais parašau,-nusišypsojo prisimindama savo trumpas istorijas, slypinčias užrašinės puslapiuose. Ranka brūkštelėjo per savo kišenę, tarsi norėtų patikrinti ar ji vis dar saugiau ten guli.-Tik ne tiek daug kiek norėčiau,-pridūrė.
Tiesą sakant, dabar ji išvis nieko nerašė. Vėlgi priežastis ta pati. Klara džiaugėsi, kad mėlynakė per daug nesigilino į jos problemas. Bet šiek tiek jautėsi tarsi tai būtų gana nesąžininga. Juk Davina tiek visko jai papasakojo. Gal kitiems atrodytų, kad visai ne daug, bet varnei šitai atrodė kur kas svarbiau. Vis tiek vilkolakė ja pakankamai pasitikėjo, žinojo, kad Klara nepuls ir nepaskelbs visam pasauliui apie Hogvartse besimokančius vilkolakiai bei vampyrai.
Vis dėl to, nors šiek tiek norėjosi pasipasakoti, Klara net nežinojo kaip pradėti. Juolab, kad jos bėdos priešais Daviną atrodo tokios kvailos, niekuo ypatingos. Ir ji tiesiog jautėsi per daug pavargusi, kad apie tai dabar galvoti. Taigi varnė nusprendė šitai pasilikti kitam kartui.
-Ačiū,-tyliai sumurmėjo ir padėjo be galo sunkią galvą ant atlošos. Ugnis židinyje be galo raminančiai spragsėjo, o šiluma jaukiai apkabino ir mergaitė tiesiog juto kaip niro į patogų fotelį. Vaizdas susiliejo į vieną keistą spalvų marmalynę, o garsai nutolo tarsi Klara nyktų iš šio kambario. Pastebėjusi kaip krenta į miegą mergaitė staigiai krūptelėjo ir išsitiesė.
-Tu dar nenori miego?-paklausė plačiai nusižiovaudama ir ranka užsidengė burną. Kaip katė prie židinio pasirąžė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Klara Severova »

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Kambarys be durų
« Atsakymas #35 Prieš 5 metus »
Židinyje besirangančios liepsnos, tarsi norėdamos pabėgti, nuolat kaišiojo savo galvas iš šio. Deja, kad ir kaip šios stengėsi ištrūkti, liko įkalintos židinio viduje. Tik jų maloni šiluma švelniai glostė merginų odas. Atsirėmusi į fotelio atlošą Davina įsmeigė žvilgsnį į šokčiojančias liepsnas. Nė pati nepajuto, kaip akių vokai paslėpė šviesiai mėlynas, it brangakmeniai, akis. Naktis praleista miške ir ugnies skleidžiama šiluma nuolat kvietė panirti į miegą. Sunkiai pramerkusi akis šviesiaplaukė kryptelėjo galvą į Klarą.
-Nėra už ką,-šyptelėjo stengdamasi nuvyti norą užmerkti akis ir panirti į tamsą. Tik, regis, priešais sėdinti varnė taip pat kovojo su noru užmigti. Išvydusi, kaip Klara trumpam užsnūdusi krūpteli, Davina kilstelėjo lūpų kampučius.
-Meluočiau, jei sakyčiau, kad nenoriu,-tyliai nusijuokė ir sunkiai atsiplėšusi nuo fotelio atsistojo pasirąžydama. Bendrajame Varno Nago kambaryje esanti lova dabar, rodos, tarsi kvieste kvietė grįžti pas ją žadėdama taip trokštamą poilsį.
-Manau, bus geriau, jei grįšim į kambarį,-kilstelėjo lūpų kampučius ir palaukusi, kol rudaplaukė pakils nuo fotelio, išsitraukė burtų lazdelę. Mostelėjusi šia jaunoji lankininkė stebėjo, kaip židinyje dar visai neseniai šokčiojančios liepsnos užgeso, ant stalo stovėję puodeliai dingsta, o prietemoje skendintis kambarys ir vėl tampa šviesus. Žvilgtelėjusi į Klarą mergina draugiškai šyptelėjo ir palaukusi rudaplaukės pasuko į bendrąjį kambarį.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: Kambarys be durų
« Atsakymas #36 Prieš 4 metus »
Delfė lėtai žingsniavo. Mergaitei reikėjo vietos, kurioje dar nebuvo, kurioje galima apmąstyti gyvenimą, ir kur niekas netrukdo.
Švilpė lėtai vaikščiodama pamatė lyg ir nematytą vietą. Gal tai ir yra vieta pasislėpti nuo erzinančių pirmakursių? Kažkaip (Delfė pati nesuprato kaip) mergaitė atvėrė įėjimą ir įėjo. Kambarys buvo labai gražus. Durų nesimatė, tiesiog gražiai šokinėjo dulkės, buvo gana šviesu. Delfė plačiai šyptelėjo. Tai ta vieta. Čia ir gali būti mano slėptuvė.
Praėjus kokioms penkioms minutėms, Delfė vis sėdėjo ant grindų kambarėlyje mąstydama apie visokias nesąmones. Tik vėliau, mergaitė kažką išgirdo. Antrakursė greitai išsitraukė burtų lazdelę. Maža kas...

*

Neprisijungęs Jessica Moony

  • III kursas
  • *
  • 98
  • Taškai:
Ats: Kambarys be durų
« Atsakymas #37 Prieš 2 metus »
Šiandien Jessica slampinėjo po beveik visą Hogvartso pilį to nejausdama. Buvo labai keista, nes net jai pačiai atrodė, kad niekas jos nemato. Logiškai mąstant visą dieną tiesiog slampinėti koridoriais būtų neįdomu, tad grifiukė vaikštinėjo su knyga. Skaitė labai labai įsijautusi, atrodė, kad tuoj pat sulįs į tą nedidukę knygą, bet staiga, ji jau nebematė kelio į priekį, o jai grėsė stiprus smūgis į sieną. Jis buvo vos už pusės metro ir... Ir... BAM! Neee, nebuvo jokio atsitrenkimo. Pala? Ka-kaip? Sustingo nieko nesuprasdama Jessica. Aš persigėriau pro sieną? Absurdas… Visgi, čia Hogvartsas ir nutikti galėjo visko. Kaip aš čia atsiradau? Apsižvalgė. Buvo matyti jaukus kambariukas su ramiai rusenančiu židinuku, bet tik apsisukus aplink, grifė pamatė, jog nebuvo jokių durų. Pasidarė dar įdomiau. Tai kaip aš iš vis patekau į šią bedurę patalpą? Garbanė labai susijaudino. Dar blogiau, ji manė, kad nebėra jokio išėjimo. Kaip grįšiu? Nejau čia liksiu amžiams? Kambaryje langas buvo, bet Moony jau nebesusikoncentravo į jį. Viskas, nebėra kelio atgalios, tik pirmyn. Mergina dirstelėjo į auksinę lentelę, kuri buvo padėta ant medinio stalo. Priėjo, atsisėdo į kėdę ir paskaitė, kad šitą kambarį įkūrė jos tetos senelio tėtis. Nesivargino sukti galvos kuris čia žmogus tasai yra. Bet buvo įdomu, kad dar lentelė rašė ir tai, jog Jessica buvo viena iš tų, kurie galėjo surasti šitą bedurį kambarį. Po kiek laiko, lentelėje iššoko dar vienas tekstas - "Atsivesk savo geriausią draugą ir čia galėsite leisti dienų dienas niekeno nepastebimi." Ooo, būtu smagu! Tik... Ką atsivesti? Neturiu draugų... Sesutę? Mamytę? Pusseserę? Hmmm... Svarstė Jessica sėdėdama jaukiame fotelyje. Galiausiai nusprendė, kad kol kas ji lankysis čia viena. Ir atgavusi sumanumą, nuėjo bei palietė "sieną" prie kurios primą kartą atsirado. Tai buvo ne siena, bet kažkoks skydas. Vėliau dar pasitikslino kur ta vieta yra ir nuėjo iki savo bendrojo kambario, nes jau buvo tikrai vėlyvas vakaras.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Kambarys be durų
« Atsakymas #38 Prieš 2 metus »
Dori šoktelėjo iš paveikslo į kambarį. Apsidairiusi labai nustebo, gal net apsidžiaugė, nes, regis, čia buvo graži ir jauki vieta. Foteliai, staliukai, knygos. Nudžiugusi mergaitė ėmė vaikštinėti po kambarį, grožėtis. Jos akį patraukė kažkokia auksinė lentelė, tačiau pirmakursė neįskaitė, kas joje parašyta. Nepaisant viso to jaukumo kažkas buvo ne taip. Kažko čia trūko. Tačiau juodaplaukei teko pasukti galvą norint suprasti, ko. Ji pagalvojo apie tai, kad čia atkeliavo per paveikslą. Deja, paveikslų šitame kambaryje nebuvo. Durų irgi. Nėra durų. Dori širdį persmelkė baimė ir klausimas: o kaip aš iš čia išeisiu?
Netrukus mergaitė pajuto, jog yra ne viena. Atsisukusi ji pamatė kitą mergaitę, švilpę, kuri tikriausiai įšoko pro paveikslą paskui Dori. Klastuolė įtariai nužvelgė švilpiukę ir tarė:
- Ar tu mane sekei?

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Kambarys be durų
« Atsakymas #39 Prieš 2 metus »
Meg vis dar užsimerkusi išlipo iš paveikslo. Ar ji bijojo atsimerkti? Gal kiek. Tačiau pagrindinė priežastis buvo nenoras susigadinti pirmą įspūdį. Kai švilpiukė abejomis kojomis tvirtai stovėjo ant žemės, ji lėtai atsimerkė. Kambariukas, į kurį ji pateko, buvo labai jaukus. Sienos apmuštos žalsvais apmušalais, kambaryje taip pat  stovėjo įvairios spintelės, foteliai, buvo ir lentynėlių su knygomis. Meg dairėsi susižavėjusi, nes tai buvo vienas gražiausių jos matytų kambarėlių. Tačiau kambariukas atrodė kažkoks keistas, bet švilpiukė nespėjo pagalvoti kuo, nes pastebėjo prie jos artėjančią figūrą. Meg išsitraukė lazdelę ir pasiruošė gintis, bet figūra išlindo į šviesą. Tai buvo pirmakursė klastuolė. Neaukšta, trumpais juodais kaip varno sparnas plaukais. Meg gal ir būtų pavadinus ją dailia, tačiau išvydusi klastuolės veido išraišką susilaikė. Įsikišo lazdelę atgal į apsiausto kišenę ir abejingai išklausė nepažįstamos mergaitės klausimą.
- Ir tau labas, - nusišypsojo Meg, tačiau jos šypsena buvo tokia pat tikra kaip sniegas vasarą. - Ne, aš tavęs neseku. Tiesą sakant, matau tave pirmą kartą gyvenime. Tačiau man kyla klausimas, kaip tu sugebėjai atsidurti šiame Dievo pamirštame kambaryje tuo pačiu metu kaip ir aš?
Meg pati išsigando savo atžaraus tono ir norėjo pasakyti ką nors mandagesnio, tačiau tą akimirką kažką išgirdo.
- Šššš. - sušnypštė klastuolei. - Girdi?
Meg vėl įtempė ausis ir abejonių neliko. Kažkas girgždėjo kitame kambario gale.
- Kažkas su šituo kambariu negerai. - lyg sau, lyg klastuolei tarė Meg. - Tačiau niekaip nesuprantu, kas...
Švilpiukė dar kartą apsidairė aplink ir suvokimas trenkė kaip žaibas. Niekur nesimatė durų. Nei langų. Nei paveikslo, per kurį čia jos pateko. Meg išsigando, tačiau to neparodė. Nė už ką neparodysiu klastuolei, kad bijau. tvirtai sau pareiškė Meg ir pasisuko į juodaplaukę. Švilpiukė net pati nesuprato, iš kur tas atžarumas klastuolei, nes priešiškumo šiam koledžui nejautė. Bet gal juodaplaukės kaltinimas, esą Meg ją seka, pažinties pradžioje paveikė mergaitę ir sužadino jos piktąją versiją, kurią Meg buvo įkalinusi giliai savyje.
- Gal turi minčių, kur mes atsidūrėme ir kaip iš čia ištrūkti, klastuole?
Some things never change.


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Kambarys be durų
« Atsakymas #40 Prieš 2 metus »
Dori klausėsi, ką kalba švilpiukė, ir tai privertė klastuolę gerokai nustebti. Oho, susižavėjo mergaitė, pasirodo, kad ne visi švilpiai yra nevykėliai, pamanė, kai švilpė jai atsikirto.
- Aš ką tik atėjau, - atsakė Dori, - ir netrukus išdygai tu, todėl pamaniau...
Pirmakursės kalbą pertraukė kažkoks garsas. Tai buvo tartum grindų girgždesys. Kitame kambario gale buvo tamsu, todėl nieko nesimatė. Akimirksniu visas kambario jaukumas dingo. Nors ten, kur stovėjo mergaitės, prie fotelių, buvo pakankamai šviesu, tolyje šviesos stigo ir visa ėmė gaubti paslaptis. Dori norėjo įžiebti šviesą lazdelės gale, tačiau klastuoliška baimė nugalėjo ir ji tik suklykė bei instinktyviai pasislėpė už švilpės.
- Girdžiu, - sušnabždėjo. - Po velnių, kas tai... - lyg sau, lyg švilpei, lyg pačiam kambariui pridūrė.
Įsidrąsinusi juodaplaukė įžiebė lazdelės gale šviesą, tačiau apšvietus patalpą nieko keisto nesimatė. Tačiau vis tiek pasidarė siaubingai baugu, nes tolyje puikavosi daug daug knygų lentynėlių, už kurių galėjo kažkas tykoti.
- Taip, taip, šitas kambarys kažkoks keistas! - su panikos gaidele balse suspigo Dori. - Mes patekome per paveikslą, bet paveikslų aš daugiau nematau, - cyptelėjo Mendel, - ir, po galais, kur šito kambario durys? - susiėmė už galvos.
Dori stengėsi kuo giliau kvėpuoti ir neparodyti švilpei, kaip ji išsigando. Tačiau jau buvo per vėlu. Panika tiesio pasisėjo vienuolikmetės viduje. Galima patirti daug įvairių nuotykių ir patekti į didžiausius pavojus, bet būti kažkur užrakintai ir negalėti išeiti buvo viena didžiausių mergaitės baimių.
Dori jau norėjo siūlyti pabandyti nueiti prie lentynų, ten, kur girdėjosi trakštelėjimas, ir paieškoti išėjimo, galbūt jis ten, kai toje vietoje kažkas subildėjo. Klastuolei vėl širdis sudundėjo, o pasišvietus lazdele ji pamatė prasmunkant juodą šešėlį nuo vienos lentynos prie kitos.
- Aaa! - suriko Dori ir netyčiom griebė švilpei už rankos.
Kitą akimirką ją paleidusi dar šiek tiek paspygavo.
- Aš atsiprašau, - sutrikusi tarė. - Tokios uždaros patalpos... tai baisiai mane gąsdina, - pripažino, - ir ten kažkas yra, - parodė pirštu į tolį.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Kambarys be durų
« Atsakymas #41 Prieš 2 metus »
Girgždesys Kambaryje Be Durų pasikartojo dar kartą, šį kartą garsiau. Dabar Meg suprato, kad girgžda grindys, panašų garsą skleisdavo liukas jos namuose Amsterdame, kur ji buvo įsirengusi slaptavietę po grindimis. Klastuolė spygtelėjo ir šastelėjo už nugaros švilpiukei. Meg prieš savo valią nustebo. Pasirodo, ne tokia kieta, kokia dedasi. pamanė rudaplaukė, tačiau nepatraukė klastuolės per dantį. Priešingai, pajuto net gailestį. Ji pati daug ko bijojo, laimei, klaustrofobija nebuvo viena iš Meg baimių. Tačiau ji puikiai suprato juodaplaukę klastuolę. Gal, nepaisant visko, ir sugebėčiau ją pamėgti. tyliai pamanė mergaitė, tačiau garsiai nieko nepasakė. Gal ji ir nėra tokia bloga.
Kambario tolimesnė pusė, iš kurios ir sklido garsas, užtemo. Šviesa liko tik prie knygų lentynų.  Juodaplaukė įžiebė savo lazdelės gale šviesą ir Meg nedvejodama pasekė jos pavyzdžiu. Tačiau tai nebuvo pats genialiausias sumanymas. Dėl lazdelių šviesos atsirado aibė kraupių šešėlių ant knygų lentynų. Dabar jau atėjo švilpiukės eilė drebėti. Meg nuo mažens nekentė kraupių vakarinių šešėlių ir jų bijojo kaip velnias kryžiaus. Ji pati manė, kad tai kvailoka baimė, nes šešėliai nieko nenuskriaus, tačiau nieko negalėjo su savimi padaryti. Tai buvo jos silpna vieta.
- Velnias, velnias, VELNIAS... - murmėjo ji. - NEKENČIU šešėlių.
Šešėliai ant knygų lentynų grėsmingai šokčiojo. Meg prisivertė kvėpuoti giliai. Ji girdėjo, kaip šalia šnopavo klastuolė. Panašu, kad ji tikrai bijojo uždarų patalpų. Tiesą pasakius, švilpiukė irgi buvo išsigandusi, tačiau ne taip beviltiškai. Kaip iš čia ištrūkti, jei nėra durų?
Klastuolė spygtelėjusi sugriebė Meg už rankos. Meg nustebo, tačiau nesipriešino. Ji spustelėjo juodaplaukei delną ir kažkokia nesuvokiama energija perbėgo švilpiukę. Mergaitė kiek įsidrąsino supratusi, kad, nepaisant visko, yra ne viena. Kartu jos sugalvos, kaip ištrūkti. Privalo sugalvoti. Klastuolė kažką murmėjo po nosimi, tačiau kažką suprato tik pasekusi juodaplaukės žvilgsnį ir ranką, kuri rodė į kažką tamsoje.
- Taip, matau. - sušnabždėjo tyliai. Kai klastuolė parodė, ji irgi pastebėjo juodą klaidžiojantį siluetą tarp knygų lentynų. - Tikriausiai jis įlindo čia per liuką. Tokia mano teorija, nes manau, kad grindų girgždėjimas buvo panašus į liuko. Tereikia jį surasti ir sugalvoti, kaip atverti. Niekų darbas. - Meg nervingai sukrizeno. - Klausyk, ar moki sustingdymo kerus? Tu galėtum JĮ, - neaiškiai pamojo šešėlio pusėn, -  sustingdyti, o aš paieškosiu, kur yra liukas. Gal pro jį ištrūksime.
Meg vėl pačiupo klastuolės ranką, drąsinamai spustelėjo ir sušnabždėjo:
- Mes rasime kelią iš čia. Privalome. Beje, aš vardu Meg.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Kambarys be durų
« Atsakymas #42 Prieš 2 metus »
Kokia ji drąsi, pamanė Dori. O aš ir vėl susimoviau parodydama savo baimę kitiems, subarė mintyse save klastuolė. Pirmakursė klausėsi, ką kalba švilpė. Matė, kad ji irgi bijojo, bet, regis, jos galva išliko šviesesnė nei Dori. Švilpiukė, kurios vardas yra Meg, išdėstė klastuolei savo planą. Dori nemanė, kad tas šešėlis įsmuko per liuką. Visokioms būtybėms jokios angos nereikalingos, norint kur nors patekti, pagalvojo ji. Bet mintis juodaplaukei pasirodė gera. Jeigu Meg ras liuką, jos galės ištrūkti iš šios keistos vietos.
Dori žavėjosi Meg drąsa. Pati Mendel tikrai nebūtų drįsusi eiti ieškoti išėjimo, kai aplink šmirinėja kažkokios nežinomos būtybės. Sustingdymo kerus mergaitė jau mokėjo. Ji daug mieliau liks kažkur kampe ir akimis seks kambarį ieškodama tų būtybių ir bandys jas pakirsti kerais, nei kur nors vaikščios. Dieve, Dori, na tu ir bailė, atsiduso.
- Gerai, - sutiko klastuolė. - Aš bandysių sustingdyti, - mergaitė jau dairėsi lentynų pusėn. - Aš esu Dori, - taip pat prisistatė. - Taip, tikrai, tikiu, kad viskas bus gerai, - pridūrė. - Vis dėl to esame Hogvartse.
Juk mes vis dar Hogvartse, ar ne, vylėsi mergaitė.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Kambarys be durų
« Atsakymas #43 Prieš 2 metus »
Meg laukė klastuolės, kuri, pasirodo, buvo vardu Dori, atsakymo. Išgirdusi, kad pastaroji pritaria švilpiukės minčiai, Meg lengviau atsiduso ir nieko nelaukdama ėmė vykdyti savo planą. Pasišviesdama lazdele ji tyliai ėmė slinkti tyrinėdama Kambario Be Durų grindis. Ji nebegirdėjo klastuolės, tačiau vylėsi, kad jai viskas gerai. Po minutėlės švilpiukė užlipo ant raudono nedidelio kilimėlio. Kaip paprasta! apsidžiaugė ji, mat namuose mergaitė irgi kilimėliu dengė savo slėptuvę po grindimis. Akivaizdu, kad tas, kuris kūrė šitą "siaubų kambarėlį" nebuvo apdovanotas lakia vaizduote. Ir Meg, pasišviesdama lazdele, staigiu judesiu patraukė kilimėlį į šoną. Tačiau grindys ten buvo tokios pat kaip ir visur kitus. Jokio dangčio, jokio žiedo pakelti jam. Lygus paviršius. Švilpiukė nusivylė ir jau norėjo tęsti paiešką, bet prisiminė, kad, jei kažkas yra apačioje, grindys turėtų skambėti kitaip, kai pabeldi. Mergaitė nieko nelaukdama pabeldė į vietą, kurią buvo uždengęs kilimėlis ir tada šalia jos. Skambėjo skirtingai. Meg širdis suspurdėjo iš džiaugsmo. Ji buvo beveik tikra, kad ten, po grindimis, buvo išėjimas. Tik kaip jį atidaryti?
- Dori! - tyliai pašaukė švilpiukė. - Radau liuką, bet negaliu jo atidaryti. Man reikia pagalbos!
Meg tikėjosi, kad klastuolė ją išgirdo ir kai ji ateis, dviese jos ką nors sugalvos.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Kambarys be durų
« Atsakymas #44 Prieš 2 metus »
Dori stebėjo, kaip Meg nueina ieškoti liuko. Nejau ji tikrai tikisi jį rasti? Tačiau, regis, ilgai ieškoti neteko. Klastuolės nuostabai, švilpiukė rado liuką po kilimu. Oho, toliau stebėjosi švilpiuke Dori. Tikrai ne iš kelmo spirta. Juodaplaukė nudžiugo, kad, regis, nieko jai nereikės daryti ir į nieką svaidyti kerų neteks, nes aplink buvo ramu.
- Oho, o tu gudri ir greita! - šyptelėjo klastuolė jausdama, kad pradeda nurimti.
Tačiau vos žengus žingsnį Dori pamatė juodą šešėlį, praslinkusį tolumoje. Mergaitė greit išsitraukė lazdelę ir garsiai sušuko besitaikydama į šešėlį:
- Sustink! - nepataikė. - Sustink! - velniava, ir vėl praslydo.
Vienuolikmetė akimirksniu suprato padariusi klaidą. Jeigu būčiau leidusi šešėliui tiesiog praslinkti, kaip ir prieš tai, veikiausiai vėl viskas būtų kuriam laikui nurimę ir... Na, ir daugiau Dori nieko pagalvoti nespėjo. Čia per akimirką įvyko keli dalykai. Ausyse suspengė garsus ir šiurpus klyksmas, o iš lentynų greit išlindo gal dešimt, o gal ir daugiau, šešėlių. Šie lėkė tiesiai į Dori, bent jau mergaitei atrodė taip, ir ji tik spėjo užsidengti galvą delnais netyčia numetusi savo burtų lazdelę ant žemės. Aplink mergaitę žaibišku greičiu skraidė klykiantys šešėliai, sukeldami šaltą vėją. Dori jautė, kaip plaikstosi jos plaukai ir mantija, bet negalėjo nei pajudėti. Ar viskas gerai Meg ir ar jos neužpuolė šešėliai, Mendel nei nenuotokė. Ji turėjo tik du norus: kad šešėliai jos nepaliestų ir kad greičiau skristų tolyn.