0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Priimamasis
« Prieš 7 metus »
Priėjęs didžiulę raudonų plytų universalinę parduotuvę, pavadintą „Purge & Dowse Ltd.“, galėjai patekti į Šv. Skutelio magiškųjų ligų ir traumų ligoninę. Tiesa, tasai pastatas buvo apleistas, o vitrinose stirksojo tik keletas apdaužytų manekenų, aprengtų senamadiškais drabužiais ir kreivai užmaukšlintais perukais. Ant apdulkėjusių durų kabėjo lentelė: „Uždaryta dėl rekonstrukcijos“. Galbūt paprastus žiobarus tai ir sulaikė nuo bandymo patekti vidun, tačiau kiekvienas burtininkas žinojo, kad tai tik priedanga.
Šiaip ar taip, praėjus pro „budėtoją“ (taip, taip, vieną iš tų bjaurių manekenų), vitrina ir už jos esanti gatvė pranykdavo. Vietoj jų atsirasdavo judrus koridorius, kurio pasieniais buvo pridėliotą daugybė kėdžių pacientams atsisėsti. Dauguma jų dažniausiai būdavo užimtos keisčiausius sužalojimus turinčių burtininkų arba tiesiog paprasčiausių raganų, atėjusių aplankyti artimųjų. Ryškiai žaliais chalatais vilkintys hileriai vaikštinėdavo tai nuo vieno, tai prie kito, vis ką nors skrebendami į rankose laikomus bloknotus.
Kiek tolėliau nuo viso to rikiavosi netrumpa eilė prie putlios šviesiaplaukės raganos, sėdinčios už stalo su lentele „Informacija“. Siena už jos nugaros buvo nukabinėta įvairaus plauko reklaminiais plakatais, kurie, iš vienos pusės, buvo labai panašus į tuos, randamus normaliose žiobarų ligoninėse. Tik tiek, kad skelbė gerokai keistesnius ir labiau bauginančius dalykus dalykus, nei: „5 patikimiausi būdai, kaip išnaikinti nagų grybelį“.
Dar ant tos pačios sienos galėjai rasti ir informacinę lentelę:
Citata
Pirmas aukštas TECHNINIŲ TRAUMŲ SKYRIUS
Sprogęs katilas, burtų lazdelės atatranka, šluotų avarijos ir t.t.

Antras aukštas CHIRURGINIS SKYRIUS
Gyvūnų įkandimai, įgėlimai, nudegimai, lūžiai ir t.t.

Trečias aukštas UŽKREČIAMŲ LIGŲ SKYRIUS
Slibinraupiai, pradanginamoji liga, kiaulytė ir t.t.

Ketvirtas aukštas APSINUODIJIMŲ SKYRIUS
Bėrimas, atrijimas, nevaldomas juokas ir t.t.

Penktas aukštas KERŲ TRAUMŲ SKYRIUS
Neatkeikiami kerai, užkeikimai, burtų klaidos ir t.t.

Šeštas aukštas LANKYTOJŲ ARBATINĖ / LIGONINĖS PARDUOTUVĖ

JEI ABEJOJATE, KUR KREIPTIS, NEGALITE NORMALIAI KALBĖTI AR NEPRISIMENATE, KO ČIA ATĖJOTE, BUDINČIOJI RAGANA JUMS MIELAI PADĖS.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Rosemarie Mortimer »

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Arija Ravens

  • IV kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Priimamasis
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
                                                                                                                                               
Arija Ravens ilgai suko ratus aplink Šv. Skutelio magiškųjų ligų ir traumų ligoninę taip ir nedrįsdama kelti kojos į vidų.  Šioje ligoninėje gulėjo po stiprių supainiojimo kerų patekusi Arijos močiutė, kurios jau daugybę metų Arijos šeima (mama, tėtis, vyresnysis brolis ir dvi jaunėlės seserys) nebuvo aplankiusios.  Apie šį įvykį šeimoje ir prieš visus pažįstamus kalbėti buvo tabu.  Arijos mama, grynakraujė burtininkė, išvis melavo kitiems, jog Matilda Olivija Ravens yra mirusi, vien tam, kad būtų išvengta nereikalingų klausimų apie seniai nutikusį įvykį...                                                     
Tačiau Arija manė kitaip. Ji brangino močiutę ir slapta vis ateidavo bent kartą per metus aplankyti jos, meluodama, kad eina pasivaikščioti po Londoną, apsimetus normaliu žiobarų vaiku ar tiesiog vaikštinėdama po parką, netoli namų.
Juk tuoj vos už kelių savaičių Arija pradės lankyti Hogvatsą, apie kurį jau ištisus metus svajodavo! Norėjo, apie tai papasakoti ir močiutei - ir visai nesvarbu, kad Matilda Olivija Ravens jos net neatpažįsta, kad ji jos anūkė.                                                                                                   
Taigi, Arija sukaupusi visą drąsą pagaliau žengė prie manekeno ir pateko į ligoninę. Iškėlusi galvą greitai nužygiavo prie pirmojo praeinančio hilerio ir pasiteiravo, kurioje palatoje guli jos močiutė. Hileriui paminėjus penktą aukštą 514 palatą, Arija pasuko laiptų link. Liftu kilti nenorėjo, kadangi reikejo suvaldyti užplūdusias emocijas ir uždelsti susitikimo laiką bent dar keliomis minutėmis.       
Paskendusi savose mintyse mergaitė net nepastebėjo kaip atsidūre prie 514 palatos. Tyliai pravėrusi duris pamatė tolimiausiame kampe gulinčią Matildą Oliviją Ravens. Užsimerkusi. Matyt miega. Nesidairydama į kitus toje pačioje palatoje gulinčius ligonius Arija greit nuskubėjo prie kampe pastatytos lovos ir pažvelgė močiutei į veidą. Mergaitei patiko vaizdas kurį ji pamatė - Matilda Olivija buvo lyg suaugusi ir pasenusi jos kopija, tik plaukai jau nebe raudonai rudi, o seniai pražilę, veidą vagojo gilios raukšlės, tačiau vaizdas vis tiek buvo malonus akiai ir šiltas. Arija prisėdo ant kedės, pastatytos šalia lovos ir ilgai žiūrėjo į močiutės veido linijas ir mąstė ka pasakyti. Nepajuto, kaip ėmė bertis žodžiai - mergaitė papasakojo apie gautą iš pelėdos laišką, kad ji tuoj bus mokinė, išsakė savo baimes ir lūkesčius apie laukiantį naująjį gyvenimo etapą, papasakojo kaip su mama jau lankėsi Skersiniame skersgatvyje... Staiga Matildos Olivijos akys prasimerkė ir ji išvydo savo anūkę, kurios deja vėl neatpažino.                                                                           
- Hilere, gal galėčiau gauti stiklinę vandens?                                                                             
Arijos akyse eilinį kartą sužimo ašaros, tačiau mergaitė pasistengė sutramdyti vėl staiga užplūdusias neigiamas emocijas.                                                                                             
- Tuojau atnešiu, - tarė Arija ir greitu žingsniu išskubėjo iš palatos.                                             
Tačiau išbėgo atnešti ne vandens, o greitu žingsniu pasileido per visus ligoninės aukštus, kol pasiekė išėjimą.                                                                                                                     
Praeis vėl daugybė mėnesių, kol Arija išdrįs vėl čia grįžti.                                                               
                                                                                                                                             
                                                                                                                                                   
               
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Arija Ravens »
'Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?'

*

Neprisijungęs Nicole Fields

  • III kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Priimamasis
« Atsakymas #2 Prieš 7 metus »
Buvo niūri žiemos atostogų diena, nuolat pliaupė bjaurus lietus, kartais pereinantis į šlapdribą, o Nicolė stovėjo sustirusi priešais Šv. Skutelio ligoninės pagrindines duris. Kadangi yra kilusi iš burtininkų šeimos, ji jau yra čia buvusi, todėl ligoninės išvaizda nebestebino. Nicolė suskleidė seną skėtį ir užlipo aptrupėjusiais laiptais.
Mergaitė atsidūrė priimamajame. Į veidą tvokstelėjo šiluma ir vaistų kvapas. Čia buvo pilna burtininkų su įvairiausiomis traumomis bei negalavimais. Sena moteriškė vaitojo atsisėdusi ant kėdės ir ištiesusi savo koją lyg ožio kanopa kol jaunas gydytojas kažką murmėjo mojuodamas burtų lazdele. Janunuolis, vos baigęs mokyklą, sėdėjo apsirišęs kruviną akį. Nemalonios išvaizdos vyriškis stebeilijo į aplinkinius kažką maigydamas pūslėtose rankose. 5 gydytojai niekaip nesutramdė mažos mergaitės, spjaudančios iš savo burnos ugnies liepsneles ir padeginėjančios pacientų ir personalo plaukus. Aplink zujo gydytojai ir slaugytojai. Nicolė priėjo prie didelio marmurinio registratūros stalo. Pagyvenusi ragana pažvelgė į ją pro savo akinių viršų.
–Sveiki, kaip galėčiau patekti į nudegimų skyrių?
Moteris papūtė lūpas.
– Pas ką jūs?
– Pas Jasminą Fields...
– Kas jūs jai?
– Naa, aš jos pusseserė.
Ragana pavartė kelis popierius ir tarė:
– Na gerai, į dešinę, laiptais aukštyn į 4 aukštą, tada vėl į dešinę ir pro duris kairėje į 5063 palatą.
–Ačiū labai!
Nicolė kuo greičiau išdūmė iš milžiniško priimamojo. Jasmina buvo artima Nicolės pusseserė iš tėčio giminės – turbūt vienintelis žmogus, su kuriuo ji palaikė ryšį iš tos giminės. Jasmina pora metų vyresnė ir mokosi Durmštrange, bet per šias atostogas grįžo namo į Angliją – ir gerokai prisižaidė su visokiais tamsiais burtais, kurių slapčiomis išmoko toje mokykloje. Dabar Nicolė specialiai sukorė tokį kelią, kad ją aplankytų šioje ne itin malonioje vietoje.

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Priimamasis
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
Dabar jie stovėjo čia: didelioje, spiritu atsiduodančioje ir aplinkui zujančių baltachalačių hilerių pilnoje aplinkoje.
Purpurinių plaukų savininkė, vis kamuojama stiprėjančių skausmų, buvo įsikniaubusi į, rodos, nieko nenutuokiantį, anglies juodumo plaukais besipuikuojantį vaikinuką.
Nežymiai susirietusi Amika tvardėsi nesurėkus, o lakstantys gydytojai nė neatkreipė į naujuosius svečius dėmesio. Dėkinga dėl saugios teleportacijos, trumpaplaukė nepastebimai šyptelėjo kompanionui ir vėl užplūdus sąrėmiams, stumtelėjo bernioką link registratūros, kur sedėjo itin nemaloni, apvalaino veido, išpampusi senutė.
- Jis viską jums pasakys, - kreipėsi į akiniuotąją Bela ir linktelėjo į aštuoniolikmečio pusę.
- Paprašyk gydytojo, hilerio, chirurgo, akušerio ar ko nors, - šį kartą pakėlusi pilkšvas akis į aukštaūgį, aiškino nėščioji, - ir greičiau! - dar pridūrė šūktelėdama. Viena ranka susigriebusi už maudančio pilvo, kita - stipriai spausdama Fasiro dilbį, vela ėmė nepaliaujamai tankiai dūsauti, o kelioms banguotoms sruogoms užkritus ant veido ir prilipus prie kaulėtų skruostų, Lordess aiktelėjo.
Jos ryškiai purpuriniai plaukai buvo bepradėję pilkėti ir įgauti perdėm saldų jazminų žiedų kvapą. Tatuiruotoji kažkada girdėjo senolių pasakojimus kaip velų rasės atstovės keičia savo išvaizdą vos naujai gyvybei atsiradus šios įsčiose, tačiau nė nemanė, jog tokie bobučių išmįslai gali būti gryniausia teisybė.
Vis dar susiraukusi dėl kūną sukausčiusių siaubingų spazmų, veltui tikėdamasi, kad aplinkiniai nepastebės išvaizdos pokyčių ir atlėks į pagalbą, trumpakasė nekantriai stypsojo vietoje, kol staiga balsvos patalpos gale kažkas garsiai šūktelėjo ir gimdyvė buvo įsodinta į neįgaliųjų vėžimėly.

Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Priimamasis
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
    Fasiras iš netikėtumo susvyravo, kai teleportacija pasibaigė taip netikėtai, kaip ir prasidėjusi - ir jis stovėjo žaliaapsiausčių apsuptyje. Tą momentą netikėtai toptelėjo, kad jis, grifas ir grifo sūnus, pateko į didelę klastuolišką bėdą, o tada staiga susivokė jau seniai seniai baigęs Hogvartsą, o kad ir tenykščiai žali apsiaustai atrodo visai kitaip. Kas gi dar Anglijoje galėjo nešioti žalius apsiaustus? Hileriai, kas gi daugiau. Galvai tebesvaigstant nuo skrydžio, vanpyras ėmė pamažu suvokti, ir kokio velnio ponia šeštojo lygio departamento jį čionai atitempė. Kažin, ar daug žmonių žino, kad šioji jau visai greit sulauks mažo kūtvelos, o juolab, kad ir jis pats pačiu laiku pasimaišė po ranka. Protingas, įtakingas, laiku ir vietoje... Kurgi dar geriau matysi? Su Ministru į ligoninę patekus juk dar netgi geresnes sąlygas galėtai gauti, ką, kaip jau von Sjuardui buvo žinoma, Amika mėgo.
   ,,Paprašysi čia tau daktaro, kai laikai, suspaudus ranką..." - sukando dantis von Sjuardas.
   - Atsiprašau, - Fasiras sutrikęs žengtelėjo artyn vieno pro šalį beeinančio hilerio. Šis piktokai nužvelgė jį, tada susigaudė į ką žiūrįs, o tada jo žvilgsnis nukrypo į žmogų, na, tiksliau, būtybę, įsikibusią ministrui į ranką. Kame kūtvela pakastas, žaliajam ligoninės marsiečiui į galvą atėjo neišsyk - na, o to įkandin sekė išsipūtusios akys, sutrikimas ir greitas vypsnys - lyg tai sveikinant, lyg tai ką. Aišku, šitas ponas turbūt nebuvo labai patyręs šv. Skutelio ligoninės darbuotojas. Fasiras susiraukė, Amikai turbūt iki mėsos suvarant pirštus į vargšę jo ranką, bet, ačiū šventiesiems Vanaheimo (čia jau Asgardas tikrai netiks) dievams, užkalbintasis daktaras skubiai kažkur išlėkė ir grįžo su būriu seselių ir hilerių. Šie vargais negalais atplėšė velos ranką nuo vampyro dilbio, pasodino ją į vežimėlį ir išsivežė. Fasiras sutrikęs pastoviniavo registracijoje, žvilgsniu susidūrė su kelių nustebusių moterų akimis - kaži, ką jos dabar manė? Šalis turėjo žinoti, kad ministras neturi šeimos ir turėjo suprasti, kad jis neketino jos kurti. Per jaunas juk. Ministras mintyse keiktelėjo ir žengė kažkur iš paskos tolyn nuriedėjusiai velai su daktarų grupe. Nuleido galvą, vos atsispyrė pagundai užsidėti gobtuvą. Iš visų palatų jį siekė kraujo kvapai - šventas Odinai, už ką?

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Priimamasis
« Atsakymas #5 Prieš 4 metus »
Krintant už lango sniegui, tylūs žingsniai pasigirdo pustuščiame koridoriuje. Igoris rankoje laikydmas skelbimą prižingsniavo prie priimamojo skelbimų lentos. Pastarasis buvo apystuštis, tad hileriui neteko sukti galvos kaip prikabinti skelbimą prie lentos. Skelbimas skelbė tai:

Citata
Pirmas aukštas TECHNINIŲ TRAUMŲ SKYRIUS
(Sprogęs katilas, burtų lazdelės atatranka, šluotų avarijos ir t.t.)
Vyriausias hileris-vedėjas:
Hileriai praktikantai: Eric Nocturn
Hileriai:
Seselės:


Antras aukštas CHIRURGINIS SKYRIUS
(Gyvūnų įkandimai, įgėlimai, nudegimai, lūžiai ir t.t.)
Vyriausias hileris-vedėjas: Davianas Miltonas ((NPC))
Hileriai praktikantai: Vasaris Laventis, Emilianne McWelle
Hileriai: Igoris Lorijanas Greywindas
Seselės:
Savanoriai: Stevie Green


Trečias aukštas UŽKREČIAMŲ LIGŲ SKYRIUS
(Slibinraupiai, pradanginamoji liga, kiaulytė ir t.t.)
Vyriausias hileris-vedėjas:
Hileriai praktikantai:
Hileriai:Gabriella Eier
Seselės:


Ketvirtas aukštas APSINUODIJIMŲ SKYRIUS
(Bėrimas, atrijimas, nevaldomas juokas ir t.t.)
Vyriausias hileris-vedėjas:
Hileriai praktikantai:
Hileriai:
Seselės:


Penktas aukštas KERŲ TRAUMŲ SKYRIUS
(Neatkeikiami kerai, užkeikimai, burtų klaidos ir t.t.)
Vyriausias hileris-vedėjas: Ariana Milson ((NPC))
Hileriai praktikantai: Roana Amneta
Hileriai:
Seselės:



Šeštas aukštas LANKYTOJŲ ARBATINĖ / LIGONINĖS PARDUOTUVĖ
Darbuotojai:

Rangai:
  • Pilnavertis hileris (dirba savarankiškai arba kuriame nors skyriuje)
  • Pilnavertis hileris-vedėjas (dirba ir vadovauja kokiam nors skyriui, prižiūri savo skyriaus praktikantus)
    • Hileris praktikantas (mokosi ir dirba kuriame nors skyriuje, prižiūriami to skyrius vedėjo)
    • Seselė (rūpinasi ligoniais)
    • Savanoriai (asmenys, nebaigę mokslų burtininkų mokyklose, bet padeda ligoninės darbuotojams)
IEŠKOMI DARBUOTOJAI!


Nejučiomis pilkai mėlynų akių žvilgsnis užkliuvo už kito skelbimo, turbūt jau seniau kažkieno kito pakabinto:

Citata
PERTVARKYMAS IŠ VADOVYBĖS
Hilerių ir skyriaus vedėjo aprangos nesikeičia, jas perrima hileriai praktikantai ir savanoriai: ryškiai žali  chalatai.

Seselės rengsis taip kaip ir Hogvartso burtų ir kerėjimų mokyklos ligoninės sparno medicinos seserys.

Skyriaus vedėjai, hileriai, hileriai praktikantai ir savanoriai ant savo chalatų ties krūtine ir ant pečių turi nešioti ir prisisiųti skiriamuosius ženklus, kuriuose turi būti įrašytas skyrius, rangas ir pavardė.


Igoris nusuko žvilgsnį nuo skelbimo ir atsitraukė nuo stendo. Po kelių akimirkų, paniręs savo mintyje, jis nužingsniavo link savo darbo vietos antrajame aukšte.



[Tai čia yra Skutelio ligoninės komandos sąrašas. Bet kokią rolę gali užiimti bet kuris norintis ir be atsiklausimo.
Egzistuoja Šv. Skutelio ligoninės Messenger pokalbių grupė – visi norintieji prisijungti kviečiami rašyti Igoriui Lorijanui Greywindui dėl pridėjimo.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Igoris Lorijanas Greywindas »

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Priimamasis
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
Įžingsniavęs pro duris su beveik glebia Melisa ant rankų, Elijas storžieviškai prasiskynė kelią pro laukiančius ir įvairiai negaluojančius burtininkus iki pat registratūros stalo, valdingu ir šaltu balsu išdėstė, kad ne, moteris ant jo rankų nemiršta, kad ji laukiasi, kad jai skauda ir dar pridūrė baisiais kerais užkerėsiąs visu aplinkui, jeigu jai tuoj pat nebus suteikta visa reikalinga pagalba. Nežinia, ar tai jo balsas, ar akys, ar dar kas, tačiau Melisa tuojau pat buvo išgabenta velniai žino kur, o jis pats paliko tam pačiam priimamajame ir sudribo ant kėdės laukti.
Kurį laiką sėdėjo užsimerkęs atlošęs galvą ir giliai kvėpavo. Visokios nepageidaujamos mintys ėmė reikšti pretenzijas jo smegenyse, tad poilsio akimirką greitai nutraukė ir ėmė dairytis aplinkui. Kairiosios rankos pirštai nerimastingai šoko kažkokį pasiutusį šokį ant šlaunies, o akys lakstė į visas puses. Nerimas, dar taip neseniai neileidęs jam mėgautis sapnų karalystės patogumais, sugrįžo, ir jis beveik neabejojo nebegalėsiąs užmigti ir šiąnakt, kad ir kas čia nutiktų. Kartą prie jo priėjo žaliai apsirėdęs hileris, tačiau Elijas šį nuvijo vieninteliu piktu paaiškinimu, kad jam nieko nėra, jis tik laukia, velniai rautų. Dar po kelių minučių, kurios rodėsi neįmanomai ištęstos, jis susirado besimėtantį Raganų Savaitraščio numerį ir ėmė be galo susidomėjęs skaityti naujausias paskalas, mėgindamas pertekline, nereikalinga informacija užkišti nerimstančias smegenis.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Priimamasis
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
  Tada Melisa vargiai gebėjo pramerkti akis, šios ausis pasiekus Elijo reikliam balsui, jautė perduodama kažkam kitam, paguldoma ir pradingstanti iš priimamojo. Po nosimi inkšdama murmėjo kvailai pozityvius dalykus, taip save ramindama, deja, nelabai padėjo. Girdėjo moters balsą, kuriame buvo susimaišiusi nuostaba su nepasitenkinimu ir kuris burbtelėjo dėl garbanės būsenos ir išvaizdos. Šiltos moters rankos perbraukė strazdanei per šlapią kaktą, kažką sukomandavo apie nuprausimą ir paruošimą apžiūrai. Smaragdo akys tik bukai spoksojo į šviesias lubas, vokai vis užkrisdavo ant jų, prie jos ausies vėl pasigirdo balsas, tos pačios moters, šįkart raminantis. Žemaūgė jau nebesuvokė, kaip turėtų reaguot, ar jai reikia dar kartą klykti, ar išverkti savo visus vandenis, o gal isteriškai juoktis.
  Netrukus nuo jos buvo nuimtas paltas, likusieji drabužiai, ji buvo nuprausta, įvyniota į rankšluosčius, o vėliau į neaiškius apdarus. Jai hilerė liepė vėl atsigulti, ko, deja, pati negalėjo padaryt, tik leidosi tampoma visų pagalbininkių ir paguldoma. Krūtinėje užstrigo emocinio skausmo kamuolys, Melisa jį tvardė iš paskutiniųjų, delnai automatiškai prigludo ties krūtine ir pilvu, tačiau nuo pastarojo buvo greit patraukti. Jos klausinėjo daug dalykų, visaip maigė įvairias kūno dalis, tačiau dvidešimt penkerių metų moteris neturėjo atsakymo į nei vieną iš klausimų, tik laukė, kada viskas baigsis. Galiausiai pajautė svetimą ranką priglundant prie šiosios vaisiaus zonos, girdėjo tuo metu neaiškia kalba varančią žodžius, skausmas pamažu atlėgo, sukilo noras ištuštinti skrandžio turinį, tačiau tik kostelėjo, niekas neišėjo. Akimis žiūrėjo į ją prižiūrinčią moterį, kuri mosikuodama rankomis liepė kažką pakviesti. Nugirdo tik nuotrupas, bet esmę pagavo: pakvieskit jos vyrą. O tuomet sausu balsu pagaliau ir pati prabilo:
- Neturiu vyro.
  Tačiau tai buvo nuleista negirdomis.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Priimamasis
« Atsakymas #8 Prieš 3 metus »
Prie jo, nepaprastai įsitraukusio į raganų pletkus, artinosi dar vienas žaliai apsirėdęs žmogus, ir Elijas jau ruošėsi pamojuoti jį šalin, kai ausis pagavo jam sakomi žodžiai, o vienas taip įsirėžė į smegenų sienas, kad, regis paliko mėlynę, kuri turbūt niekad gyvenime neužgis.
- Aš neturiu žmonos, - lediniu balsu ištarė, akyse sublyksėjo kažin kokie tai žaibukai. Hileris žengė žingsnelį atgal ir paklausė, kas, tuo atveju, yra ta nėščia moteris, kurią jis čia atnešė. Elijas staiga nesugalvojo, ką atsakyti į tokį klausimą, tad tik susierzinęs burbtelėjo, kad nesvarbu, tai ne jų reikalas. O vis dėl to klausimas apie judviejų santykių pobūdį, lygiai kaip ir žodis žmona, įsirėžė į kaukolės sieną ir tarsi sakėsi kankinsiąs dar daugybę bemiegių naktų. Hileris nusileido. Tarė, kad kadangi Elijas Melisą čia atnešęs ir jos palaukęs, tai, matyt, turi šiokią tokią teisę ją pamatyti, ir pamojo sekti paskui.
Elijas it guminėmis kojomis nuslinko paskui Hilerį, atsidūrė nemaloniai baltoje patalpoje, o ten išvydo ir Melisą. Nežinojo, kaip elgtis, ką daryti, ką sakyti, ar išviso turėtų kažkaip specifiškai elgtis, tad tik kvailai sustojo ties slenksčiu ir nesijudino iš vietos. Patalpoj buvusi hilerė pranešė jam, kad Melisai viskas gerai, kol kas viskas gerai, ir jo nerimas truputį nuslūgo tai išgirdus. Jeigu Melisai viskas gerai, tai ir padarėliui, kurį ji nešioja savyje, turėtų būti viskas gerai.
Jis akimirką nuleido akis į savo purvinus batus ir juose baltai švytinčias kojines, o tada pakėlė galvą ir kažkokiu smalsiu žvilgsniu pažvelgęs į merginą, tyliai paklausė:
- Kokio velnio jie mano, kad tu mano žmona?
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Priimamasis
« Atsakymas #9 Prieš 3 metus »
  Mergina nužvelgė hilerę, kuri vis dar buvo įsitikinusi, jog šią atnešęs vyras yra jos sutuoktinis. Ant liežuvio galo kabėjo nelabai malonūs žodžiai, skirti tai moteriai, tačiau vien faktas, kad ji pasirūpino Melisa, tuos žodžius privertė nuryti. Neilgai trukus, ties slenksčiu pasirodė ir pats Elijas. Ji nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Pft, mano vyras. Sugebėjo net tyliai prunkštelėti.
- Tai gal tu man pasakyk, kodėl jie įsitikinę, jog tu mano vyras, a?- kilstelėjo antakį.
  Visi tie stereotipai ir nurašymai, jeigu nesi susituokęs, o jau laukiesi, o dar siaubingiau, kai esi pašiepiamas dėl kitų teorijų - tai įvyko netyčia, kas šiuo atveju buvo tiesa, tačiau nenorėjo būti vertinama ir teisiama aplinkinių, ypač nepažįstamųjų. Sunkokai atsisėdo, prasilaužė kaulus, kaip mažas vaikas nusižiovavo ir pažvelgė į tą velnio neštą ir pamestą Elijo egzistenciją. Hilerė paliko juos vienus. Garbanė norėjo žiotis ir bent padėkoti, kad šis ja pasirūpino, tačiau jos akys apniuko, kuomet galvon parskrido vaizdai iš jų eilinio kivirčo. Nuširdžiai, kažkur giliai viduje baiminosi, kad šis vėl be reikalo (beveik) pratrūks, juk jo net suknista Trafalgaro aikštė nesulaikė, nesulaikė ir paryčiai jo bute, strazdanė buvo jau beveik įsitikinusi, jog šio vyro paleisto žvėries niekas nebegali sulaikyti. Tačiau, jeigu kas, buvo pusiau pasiruošusi atremti jo smūgį.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Priimamasis
« Atsakymas #10 Prieš 3 metus »
Jis vos vos šyptelėjo, tokia mažulyte šypsena, kad net nebūtum pastebėjęs, nebent stovėtum labai arti, pavojingai prisikišęs prie Elijo veido. Vadinasi, santuokinius bajeriukus išgalvojo hileriai. Galbūt negalima jų kaltinti, visos aplinkybės buvo tam palankios. Elijas tyliai atsiduso. Melisai viskas gerai, vaikui viskas gerai, jis pats pavargęs, sudaužytas ir vis dar smarkiai atsiduodantis nešvarios upės vandeniu. Viskas taip ir turi būti, įprasta londoniečio diena, nieko naujo, nieko ypatingo. Vyras pajuto didį norą eiti namo, ir, kad ir kaip bebūtų keista, nepajuto jokio noro apšaukti Melisą, kodėl ši nieko anksčiau nesakė ir savo siaubingu riaumojimu jai priminti, kad jei nebūtų atsekusi jo, nebūtų jie abu dabar beveik įkalinti baltoj palatoj, kuri kėlė šiokį tokį vimdulį ir visa savo aura ir virbalu stūmė lauk. Galbūt šiandien jis tiesiog jau iššūkavo savo atsargas, ten prie skersgatvio brutaliai gydomas, ir aikštėje baisulingai rėkaudamas.
Elijas žingtelėjo nedidelį žingsnį link merginos, tačiau apsigalvojo, kažkodėl jam atrodė, kad negera mintis būtų kaip nors čia glaustis ir liestis ir panašiai. Pažvelgė į ją ir, nusibraukęs plaukus nuo kaktos, tarė:
- Einam. Grįžtam.. namo, - dar akimirką pažiūrėjęs nusisuko ir peržengė slenkstį. Atsidūręs koridoriuje prisiminė, kaip kartą, prieš, rodosi, šimtą metų, šito pastato šeštame aukšte prasidėjo visą jų kalnų griūti primenanti pažintis. Nelabai gražiai ir, jeigu labai mėgsti interpretuoti, šiek tiek skaudžiai nusiviepė pats sau.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Priimamasis
« Atsakymas #11 Prieš 3 metus »
  Mergina atsistojo, niekur nerado savo apdarų, tad pasinaudojusi lazdele, kurią pati hilerė labai elegantiškai buvo padėjusi ant savoj stalo, išsibūrė naujas kelnes ir sportbačius, tą keistą viršų paliko kaip buvo, dar pasirūpino ir nauju paltu. Viskas komplektas, ček. Apsižiūrėjo, ar viską susirinko, bet tik iš įpročio, juk net ir neturėjo, ką palikti, neskaitant tų suvoliotų drabužių. Pažvelgė į vyrą, prireikė tik vieno žodžio, kad šlapias skuduras jos skrandyje apsiverstų tūkstančius kartų, pati sau nusišypsojo. Namai. Gal ir kvailai nuskambėtų, tačiau Melisa jau jautėsi kaip namuose, ne dėl pastato, o dėl kitų priežasčių. Vien gyvybė jos įsčiose  sukėlė namų jausmą.
- Eime, tu smirdi,- kvailokai vyptelėjo.- Reiktų nusiprausti, žinai,- apleido patalpą.
  Žingsniuodama pro priimamąjį, užmatė laiptus, kuriais dar prieš du mėnesius aktyviai bėgiojo aukštyn žemyn, kuriais Elijas ją nešė žemyn, skubėdamas į bet kokią vietą patenkinti savo fizinius poreikius. Menkai šyptelėjo ir paliko ligoninės pastatą už savęs, palaimingai atsidūsdama, kad viskas gerai. Kol kas.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Priimamasis
« Atsakymas #12 Prieš 2 metus »
Turbūt tai buvo vienas iš keistesnių įvykių per visą Elridės nugyventą gyvenimą, o jos gyvenime įvykiai buvo įvairiai spalvoti, įdomūs ir tuo pačiu keisti. Bet taigi, kas galėjo pagalvoti, kad pirmasis apsilankymas magiškoje ligoninėje bus su kraujuojančia ranka ir bandymu tramdytis nuo keiksmų? O ką jau kalbėti apie tai, kad ji nevisiškai nutuokė, kur turėtų eiti, juolab, kad iš išorės pastatas atrodė apleistas ir neaiškus.
Mergina buvo pasimetusi, nesuvokė kur bėga, bet naudojosi intuicija, kadangi tik ši ir teveikė iš visų su orientavimusi susijusių organų ar dalykų.
-Velniai raguoti...-žvelgdama į savo ranką Elridė sekundei pasvarstė ar ji mato savo kaulą, ar kažkokį neaiškų skystį rankoje, kuris ją privertė pasijusti dar blogiau nei prieš tai. Ir jei kažkuris burtininkas pasišaipytų, kaip buvusi Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos profesorė, puiki burtininkė, nesugebėjo pagydyti savo žaizdos, o juolab, kad ji ją ir pasidarė burdama, labai greit prarastų visą savo galimybę į dešinės rankos funkcionavimą. Elridė jautė per didelį skausmą, kad suvoktų, kad su kaire ranka ji lygiai taip pat gali bandyti naudoti burtų lazdelę, o apie burtažodžius minčių išvis nebuvo.
Truputėlį keista. Ne, iš tikrųjų, labai keista, kad toks dalykas ją taip išgąsdino, bet geriau pasvarsčius - mergina jau ilgą laiką neturėjo traumuojančių įvykių, per kuriuos tektų mąstyti apie daugybę dalykų nekreipiant dėmesio į sužeidimus ar galbūt dar baisesnius dalykus.
Bet vis dėl to, panelytės sėkmė nusprendė ją aplankyti ir mergina pasiekė pakankamai ramų koridorių. Na, ramų iki tol, kol ji neatsidūrė jame.
-MANO RANKOS GABALAS NUSPROGO, KUR PROTINGI ŽMONĖS?-garsus klyksmas nuskambėjo per koridorių lyg tuos pačius žodžius žmogus būtų rėkęs per garsiakalbį su užkeltu galingumu, bet deja, tai buvo tik smulkios mergaitės klyksmas paveiktas skausmo. Ji skubiu žingsniu ėjo koridoriumi tikėdamasi pamatyti kažką daugiau nei leisgyviai burtininkai ant kėdžių, nors, tiesą sakant, net nenutuokė, kokios tų hilerių aprangos ir buvo. Kažkada mokėjo, kažkada atsiminė, bet dabar juk to nebereikėjo jai.
-BEJE, AR LAIKAS SAKYTI, KAD TUOJ ALPSIU?-dar garsiau surėkusi mergina pasistengė išlaikyti pusiausvyrą, nors tai reikalavo daug energijos ir darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Akyse temo, o skausmas vis tiek jautėsi. Sakytum, visai geras rytas ligoninės darbuotojams, kai juos taip greit gali prabudinti šūkaujanti moteriškė su nusprogdinta rankos dalimi.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Priimamasis
« Atsakymas #13 Prieš 2 metus »
   Pirštai sugniaužė storą šūsnį aplankalų su daugybe pacientų ligų istorijų. Turėjo šiuos nunešti praėjusią dieną, tačiau radusi užrakintą kabinetą su atodūsiu lūpose apsisuko ant kulno ir visas bylas tuo pat keliu parsinešė į savo kabinetą. Šios paliko per visą naktį gulėti ant hilerės stalo. Laimei, dar vakar sutvarkiusi ligų istorijas galėjo dabar atiduoti ramiausia širdimi ir grįžti prie pacientų.
   Neskubiais, paprastais žingsniais žingsniuodama koridoriumi, apdovanodama kiekvieną sutiktą kolegą šypsena bei nulydėdama draugišku žvilgsniu pasuko už kampo ketindama paspartinti žingsnį ir greičiau atsikratyti našta, tačiau vilkiška klausa sugavo visą ligoninę sudrebinusį balsą. Nejučia krūptelėjo kiek stipriau prispausdama ligų istorijas prie krūtinės. Kryptelėjusi galvą pastebėjo, kaip viena hilerė pasipiktinusi žvilgteli į priimamojo duris, vėliau papurčiusi galvą, nusprendusi, kad kas nors kitas pasirūpins šūkaujančia paciente, patraukė savo keliais. Žinoma, tam buvo paskirti specialistai, bet negalėdama likti abejinga Davina nėrė prie durų.
   Antras šūktelėjęs privertė sustoti, ranką sustingti pusiaukelėje ties durų rankena. Nežymiai rauktelėjo antakius. Galėjo prisiekti, kad tą balsą buvo girdėjusi, tik kitokį... Žemesnį, ramesnį ir...
   Elride...
   Nulenkusi rankeną išsiveržė į priimamąjį. Akimirksniu žvilgsnis užkliuvo už... Kiek pasikeitusios pažįstamos merginos ir jos kruvinos, baisiai atrodančios rankos. Dabar buvo aišku, kodėl ši taip šūkavo.
   - Ar galėtum nunešti jas Džozefinai? Ačiū, - nė nešyptelėjo, nors malonų toną ir išlaikė. Atsakymo taip pat nelaukė. Dabar visas dėmesys buvo skirtas Endlercat.
   Puolusi prie šios Davina švelniai sugriebė šiai už sveikusios rankos ir liemens, kad prarandant sąmonę ši krisdama nesusižalotų, tuomet trumpam žvilgtelėjusi į žaizdą, pabandžiusi įvertinti šios rimtumą, kilstelėjo galvą į merginą
   - Žinau, kad sunku, bet pabandyk neprarasti sąmonės, - šalimais išdygo kita hilerė skubiai kišdama naujajai pacientei po nosimi dvokiantį vatos gabalėlį.
   Nuo šio smarvės ir seniausias lavonas būtų prisikėlęs iš numirusiųjų. Su tuo kvapu ispanei teko sunkiai ir nuobodžiai kovoti, kiek žinojo, ilga kova vyko tarp visų hilerių ir dvokiančio, sąmonę žadinančio kvapo, tačiau vilkolakės uoslė kovos paspartinti nepadėjo. Teko ilgai kankintis. Net ir dabar von Sjuard rauktelėjo nosį, tačiau tuoj pat susitvardė. Reikėjo nuvesti Elridę į palatą, o tada sutvarkyti žaizdą.
   Atskubėjusi trečioji hilerė įdavė Davinai buteliuką su eliksyru ir ši nė nemirktelėdama sugirdė jį merginai. Kraujavimas turėjo aprimti.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Priimamasis
« Atsakymas #14 Prieš 2 metus »
Pagalba buvo šalia, o Elridė kažkur toli toli. Smegenys veikė labai keistai, na, tiksliau, ėmė neveikti ir dėl to kilo toks keistas jausmas. Regis, mergina matė kažką - žmones, artėjančius, pagaliau kažką darančius, bet tuo pačiu, ji buvo tokia pasimetusi, kad nieko nebesuprato. Jai atrodė, kad jos regėjimas visiškai suprastėjo ir visokiausi stebuklingi gėralai ne išgelbėjo, o kaip tik būtent šiam momentui pablogino jos regėjimą. Dar kažkas užgulė ausis, o prisilietimų jausmo paaiškinimo išvis nebuvo.
Bet visgi, iš tolumos girdimas balsas privertė dar šiek tiek pasistengti. Elridė tiksliai nesuprato, kas buvo jai sakoma, tačiau kelis žodžius pagavusi įsitikino, kad turi išstovėti ant kojų. Kažkaip. Tik nežinia, kokia jėga tada turėtų veikti, kad ji sugebėtų dar ilgiau išlaikyti visą save, nors, žinoma, tos jėgos ji turėjo. Tos jėgos turėjo visi, kadangi tai buvo labai nuvertintas dalykas. Tik, vat, adrenalino, vis dėl to, merginai nebelabai ir prireikė, kadangi jos šnerves palietė turbūt pats klaikiausias kvapas. Akys išsprogo,  o kairioji ranką išsitempė, Elridė ėmė formuoti kumštį. Ji taip stipriai neapkentė to kvapo, kad norėjo tiesiog kažkam užvožti už tokius kankinimus ir pasiųsti ant kelių raidžių. Tik nė žodžio pratarti nesugebėjo. Mergina net skysčio skonio pajusti nespėjo, o šis jau tekėjo jos stemple į kitus organus, o jos kairioji ranka po truputį atsipalaidavo.
Smegenyse kažkas susijungė, nors mergina ir jautėsi klaikiai, tačiau suvokė, kad stovėdama vietoj, kai ji yra taip arti nugriuvimo, visiškai nepadės ligoninėje dirbantiems žmonėms.
-Kur eiti?-pagaliau ramiu, nuslopintu balsu Elridė įtempė akis ir šiek tiek prisimerkė, mat, buvo įsitikinusi, kad tai padės jai geriau matyti kur turėtų judėt.