[Quentin Yann Beaux]

  Jau tikėdamasis, kad merginai atsibodo stengtis, ši nebebandys jo sustabdyti ir įkalbėti leisti jam padėti, vaikinas gan greitu žingsniu žygiavo jam pačiam nežinoma kryptimi. Deja, tačiau viskas buvo atvirkščiai, kadangi žemaūgė tuoj pat ir vėl atsirado prieš jį, užstojo jam kelią ir neleido eiti toliau.
  Ot ir užsispyrusi ožka... Iš kur dar tokių atsiranda?
  Quentin nė nesistengė normaliai klausytis merginos tariamų žodžių. Jam tiesiog tai nerūpėjo, niekad nerūpėjo. Vieni iš jų praeidavo pro jo ausis ir taip likdavo neišgirsti, o kiti buvo puikiai išgirsti, tačiau to užteko, kad grifukas suprastų pokalbio esmę ir maždaug tai, apie ką mergina kalba. Tamsiaplaukei pagaliau baigus kalbėti, išlaikydamas šaltą ir emocijų nerodantį veidą, vaikinukas kilstelėjo antakius.
  - Ir tu manai, kad visa tai mane jaudina? Nė nesistenk. Jeigu nori ir neturi ką veikti, gali mane sekioti dvidešimt keturias valanda per dieną. Man tai nerūpi, daryk ką nori. Bet aš tikrai nežadu atsiverti kažkam, o ypač tau, kažkokiai nepažįstamai merginai, kuri vaidina užsispyrusią ožką ir neturėdama veiklos bando padėti tiems, kam neįmanoma padėti, - kalbėdamas šaltu ir tarsi negyvo, emocijų neturinčio žmogaus balsu, tarė Yann'as. Šis tikėjosi, kad šie žodžiai kiek paprotins tamsiaplaukę ir ši baigs bereikalingai stengtis. Tačiau, jeigu jau taip norėjo, tegu sekioja, tamsiaplaukis nemanė, kad tai jam labai trukdytų. Tikriausiai...
  Vis tiek nieko nepasieks, jeigu ir stengsis... Neatsversiu nei jai, nei kam kitam.
  Daugiau nieko nesakydamas, dar minutėlę pastovėjęs ir abejingu žvilgsniu žvelgęs į klastuolės akis, šis apėjo ją ir greitu žingsniu patraukė savais keliais, o galiausiai ir visiškai dingo iš tamsiaplaukės horizonto, o galutinį  jos norų sprendimą paliko jai.

[Heidi Mollson]

  Heidi labai nesitikėjo, kad tai ką ji dabar daro pavyks. Juk ne kiekvienas imtų pasakoti apie savo problemas, o tuo labiau priimtų kitų pagalbą iš visiškai nepažįstamo asmens. Tačiau ignoruodama visą tai, mergaitė norėjo padėti šiam vaikinui, jai atrodė, kad ji yra esanti skolinga. Tai buvo pirmas šviežias žmogaus kraujas, prieš kurį ji sugebėjo atsilaikyti, o tai mergaitei dar prieš keletą minučių atrodė neįmanoma. Girdėdama kad jaunuolis nesutinka su visu tuo, ką ji ką tik pasakė, o taip pat ir nenori priimti pagalbos jaunoji vampyrė kiek pyktelėjo ant jo. Dėl šios priežasties ji pyko net gi labiau, negu dėl to, kad buvo išvadinta ožka, kadangi šitam dalykui net gi pritarė.
  Neįsivaizduodama ką turėtų pasakyti, kadangi suprato, kad jo nuomonės, bent jau dabar nepakeis, tamsiaplaukė tiesiog stovėjo prieš šį, galvodama ar sugebėtų jį parversti dar kartą ir priversti patirti baimę. Truputį pamąsčiusi apie tai, klastuolė nusprendė, kad šitai būtų kiek per žiauru, tad šitą idėją atmetė į šalį ir nusprendė pasilikti kitam kartui, jeigu kartais tektų tai padaryti. Kaip bebūtų keista, tačiau grifiukas jai šiek tiek patiko, kadangi šis nebandė dangstytis gero žmogaus kauke ir buvo liūdnu savimi.
  Pamačiusi, kad vaikinas eina apie ją, klastuolė nusprendė jo nestabdyti ir leisti keliauti tolyn, kadangi nebematė esmės ginčytis. Apsisukusi Heidi ėmė stebėti tolstantį jaunuolį, kurį prieš keletą minučių planavo sekti. Atsidususi ir gailėdamasi savo pažado, mergaitė sparčiu žingsniu patraukė paskui. Pažadas yra pažadas, nesvarbu ar jis nori to, ar ne pamąstė jaunoji vampyrė, žingsniuodama paskui ir bandydama šio nepamesti iš akiračio, kas buvo pakankamai sunku, dėl nemažo atstumo esančio tarp jų ir žingsnių dydžio.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas... Saugiai (arba ne) tūnojo Elliw rankose, kol ji ėjo... Kažkur. Gerai, kad niekas nepaklausė, kur rudaplaukė eina (arba ji to neprisiminė), mat ji savo kelionės tikslo nė neįsivaizdavo. Teleskopas vis dar buvo sveikas, tad buvo galima bent kartą palikti Liuciją, Sabriną ir Joaną trečiąją ramybėje. Bet Elliw taip seniai jų nematė! Ji be galo norėjo susitikti kurią nors iš savo draugių ir pasišnekėti. Tiesa, ji neprisiminė, ar yra kada nors kalbėjusis su draugėmis, bet svarbiausia buvo tai, kad jos sutaiso teleskopą. Bet juk jis dabar sveikas! Ar Elliw reikia draugių? Į šitą klausimą atsakyti buvo sunku, daug svarbiau buvo nesusitikti neLiucijos, ne neLiucijos arba ne ne neLiucijos.
Kad ir kaip ten būtų, Elliw ėjo, ir tai dabar buvo pats svarbiausias dalykas. Žinoma, būtų gerai dar ir nepasiklysti, bet kai neprisimeni, iš kur ateini, ir nežinai, kur eini, pasiklysti yra gana sunku. Velsietė jautėsi pakankamai saugiai, kad galėtų per daug nedvejodama žingsniuoti. Kažkur ji užkliuvo už kupsto ir drėbėsi į drėgną žolę, bet stengėsi to nepaisyti. Skubiai atsistojo ir nuėjo toliau. O gal atgal? Mergaitė neprisiminė, iš kurios pusės atėjo, tad šito nebūtų galėjusi pasakyti. Laimei, niekas ir neklausė (arba Elliw tą pamiršo ar paprasčiausiai neišgirdo). Ji ėjo.
Priėjusi kažkokį medį Elliw sustojo. Ji buvo visiškai tikra, kad anksčiau čia neteko lankytis. Kadangi atmintis šios mergaitės niekada neapgauna, tikrai taip ir turėjo būti. Ir teleskopas, žinoma, niekada čia nebuvo. Vadinasi, viskas buvo labai gerai. Ne taip ir toli buvo ežeras, bet Elliw kuo puikiausiai suprato, kad prie jo geriau nesiartinti. Tai buvo pavojinga. Maža ką, dar teleskopas įkris! Tai galbūt būtų blogiau nei sudužusi brangenybė, nors velsietė neprisiminė, ar teko kada prietaisą įmesti į vandenį. Jeigu atmintis neapgavo (o, kaip žinia, taip niekad nenutinka), ir ugnyje teleskopas dar niekada nesilankė. Toks supratimas buvo labai smagus, tad Elliw prie medžio atsisėdo būdama patenkinta. Teleskopą ant žemės pastatyti sėkmingai pavyko, bet norėdama atsiremti velsietė netyčia trenkė į kamieną galvą.
- AUČ! - nuaidėjo per pusę kiemo.

[Dori Mendel]

Dori stabtelėjo pakrantėje prie medžio. Čia ant pavėsinės buvo išraižyta daug hogvartsiečių vardų, datų, įsimylėjusių širdelių. Pirmakursė rado laisvą plotelį ir pamanė, kad ir jai reikia pasižymėti, jog čia lankėsi.
- Defodio,- ramiai tarė nutaikiusi burtų lazdelę į laisvąjį kampelį.
Ant pavėsinės išsiraižė šios dienos data bei klastuolės vardas.
- Na štai, - sukikeno.
Vienuolikmetės dėmesį atkreipė kažkoks šūksnis. Atsigręžusi kiek tolėliau ji pamatė kitą klastuolę. Klastuolę su teleskopu. Juk čia ta keistuolė, prie kurios prisėdau per ateities būrimo pamoką! O varge, nejau ji teleskopą atsitempė ir į kiemą?
Su įdomiąja klastuole Dori bendrauti nelabai teko. Per ateities būrimą joms normaliai pasikalbėti nepavyko, nes visi buvo savo pasauliuose bandydami įvykdyti pamokos užduotį, o kai ją įvykdė, tai ir varpas suskambo.
Taigi, tamsiaplaukė priėjo prie bendrakoledžės ir tarė:
- Labas. Kartu sėdėjome per ateities būrimo pamoką. Tai vis tik kam skirtas tas tavo teleskopas, kad visur jį nešiojiesi? - nusijuokė.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Skaudėjo. Dėl to, žinoma, kalta buvo neLiucija. Arba ne neLiucija. O gal ne ne neLiucija? Elliw atsakymo į šitą klausimą nežinojo, bet viena buvo aišku: viskas yra tik vienos iš tų trijų (o gal visų?) mergiūkščių kaltė.
Tiesa, velsietė netruko pamiršti, ką jai skauda. Gal teleskopą? Bet ne, jis atrodė visai patenkintas gyvenimu. Ką kito galėjo skaudėti? Elliw giliai susimąstė, bet atsakymo į sudėtingą klausimą vis tiek nerado. (Ne)laimei, jos mintys buvo pertrauktos. Kadangi trukdyti buvo mėgstamiausia bjauriųjų mergiūkščių veikla, klastuolė logiškai nusprendė, kad tai viena iš jų. Neapykantos kupinomis akimis pažvelgė į šnekančiąją ir gavo nustebti: tai buvo pirmą kartą gyvenime matoma mergaitė. Žinoma, gerai, kad tai nebuvo neLiucija, ne neLiucija ar ne ne neLiucija. Vis dėlto buvo apmaudu, kad tai ne Liucija, Sabrina ar Joana trečioji. Bet gal ir ši mergaitė bus gera?
- Kartu sėdėjome kur? - apstulbo Elliw. Negi ši keistuolė ją pažįsta? Tai buvo netgi kiek nejauku. Reikia elgtis atsargiai. Tuo labiau, kad ji pradėjo grasinti teleskopui:
- Nelįsk prie mano teleskopo! - garsiai suriko velsietė ir griebė prietaisą. Deja, jis išsprūdo iš rankos ir nukrito ant žolės. Gerai buvo bent tai, kad ji buvo minkšta, tad didžiausia Elliw brangenybė nenukentėjo.
Vargšė mergaitė tikėjosi rasianti dar vieną draugę, juk jau labai seniai nematė tų, kuriomis galima pasitikėti! O štai ši bjauri ne... iš karto grasina teleskopui! Taip elgtis tikrai negalima, tad Elliw piktai pažvelgė į ją.
- Visada gali atsinešti savo teleskopą, - rėžė ji, nors jau buvo pamiršusi, kodėl taip supyko. Ir kodėl teleskopas guli žolėje?! Dar kartą pakėlusi brangenybę rudaplaukė stipriai ją apsikabino. Ne, kad ir ką šita bjauri mergiūkštė ketino padaryti, Elliw jai neleis!

[Dori Mendel]

Dori visai apstulbo. Ši mergaitė tikrai kažkokia keista.
- Kartu sėdėjome ateities būrimo pamokoje. Vakar, - pakėlė antakį. - Na, tikriausiai buvai taip susikaupusi, kad neatkreipei dėmesio, - vis dar bandė kaip nors logiškai paaiškinti bendrakoledžės elgesį.
Regis, kita klastuolė jautė kažkokią grėsmę. Ji liepė nelįsti Dori prie teleskopo arba įsigyti savo. Teleskopą mergaitė netyčia numetė ant žolės, o paskui pakėlė ir apsikabino taip, tartum saugotų kaip didžiausią brangenybę. Gal tas teleskopas kažkuo ypatingas, ėmė svarstyti vienuolikmetė. Galbūt jis yra vertingas, kad bendrakoledžė visur tamposi jį kartu? Gal bijo, jog kas nors pavogs? Reikės pasakyti Davidui, pamanė. Kažkodėl Dori šita mergaitė nelabai patiko ir jai visai nebūtų gaila ką nors vertingo iš jos nukniaukti. Man jau tikrai praverstų galeonai, juk beveik visas savo santaupas per žiemos atostogas ištaškiau Skersiniame Skresgatvyje. Žinoma, prieš tai mergaitė turi išsiaiškinti, kuo gi toks svarbus šitas daiktas.
- Gerai, - ramiu tonu tarė Dori. - Eee... galbūt aš galėčiau pažiūrėti pro tavo teleskopą?

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

- Niekur aš su tavimi nesėdėjau! - baisiausiai supyko Elliw. Kaip šita mergiūkštė gali šnekėti kažkokias nesąmones?! Tiesa, velsietė netruko pamiršti, kodėl taip pyko, tad teliko pasirūpinti teleskopu. Ji neprisiminė, ar ta keista mergaitė, šnekanti kažkokias nesąmones, grasino teleskopui, ar ne. Vis dėlto visada yra saugiau manyti, kad jam gresia pavojus, ir taip jį apsaugoti. Ne, šitos keistuolės prie astronomijos prietaiso prileisti tikrai negalima!
Lyg perskaičiusi Elliw mintis, ji būtent to ir užsimanė! Rudaplaukė nustebusi pažvelgė į mergaitę. Žinoma, ji neprisiminė siūliusi atsinešti savo teleskopą, bet viena žinojo puikiai: kad ir kas šita mergaitė bebūtų, jos prie didžiausios brangenybės prileisti negalima!
- Nelįsk prie mano teleskopo! - dar kartą suriko ji. Jau neprisiminė šią frazę ištarusi prieš tai, tad dabar jautėsi visai patenkinta: labai protingai atsikirto šitai įtartinai mergaitei, tad viskas bus gerai. Tiesa, netrukus Elliw pamiršo ir ką sakė, ir dėl ko jautėsi patenkinta (o ko jai nebūti patenkintai? Teleskopui juk viskas gerai!). Ji tik pažvelgė į tą iš kažkur atsiradusią mergaitę.
- Čia mano teleskopas, - griežtu balsu ištarė velsietė. Ir toliau tvirtai apsikabinusi laikė savo brangenybę ir netrukus visai pamiršo, kad čia dar kažkas yra. Viskas sekėsi neblogai: teleskopas sveikas, ji pati irgi... Deja, niekaip nesisekė rasti Liucijos, Sabrinos arba Joanos trečiosios. Kaip Elliw pasiilgo savo draugių! Užsimerkusi ji galvojo apie tai, kaip papasakos Liucijai apie teleskopą. Netrukus pamiršo, apie ką galvojo, o atsimerkusi pamatė kažkokią mergaitę, kurios čia prieš tai tikrai nebuvo. Arba Elliw to neprisiminė, žinoma.
- Gal žinai, kur yra Liucija, Sabrina arba Joana trečioji? - rimtu tonu paklausė velsietė ir bandė patogiau paimti teleskopą. Deja, jis, tarsi to ir būtų laukęs, išsprūdo iš rankos ir dar kartą nukrito į samanas.

[Dori Mendel]

Dori žiūrėjo į bendrakoledžę ir negalėjo patikėti savo ausimis. Ką ji čia paisto? Gal ją kažkas užbūrė?
- Kas, kas? Nepažįstu aš jokių Liucijų, Sabrinų ir Joanų nei trečiųjų, nei dešimtųjų, - piktai nurėžė pirmakursė. - Klausyk, ar tu mane maustai?! - sužaibavo akimis.
Mendel dar norėjo kažką parėkauti, bet jos dėmesį patraukė iš keistuolės rankų iškritęs teleskopas. Nieko nelaukusi juodaplaukė pasilenkė žemyn ir griebė teleskopą į savo rankas.
- Aha! - sušuko. - Sužinosime, kuo šis daiktas jau toks ypatingas!
Su didžiuliu susidomėjimu Mendel apžiūrinėjo teleskopą iš visų pusių. Žiūrėjo ir į jį, ir pro jį, tačiau nieko ypatingo nepamatė. Jai tai pasirodė paprastų paprasčiausias teleskopas. Kažkodėl Dori apėmė pyktis.
- Žinai, - pašaipiai tarė. - Aš jį galiu įmesti į vandenį, - tarė priėjusi prie kranto ir laikė viršum jo teleskopą norėdama pagąsdinti keistuolę.
Tačiau Dori neišlaikė pusiausvyros ir teleskopas iš tikrųjų išslydo jai iš rankų.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Ne, šita mergiūkštė kažkokia nenormali. Kaip ji gali nesuprasti, ką Elliw šneka? Ir kaip galima nepažinoti Liucijos, Sabrinos ir Joanos trečiosios?
- Kas yra Joana dešimtoji? - kuo nuoširdžiausiai nusistebėjo velsietė. Kažin ar ta mergaitė gera? Jeigu Joana trečioji yra gera mergaitė, gal ir Joana dešimtoji tokia pati? Kažkokiu būdu reikėjo šitai išsiaiškinti, bet čia Elliw susidūrė su problema: ji Joanos dešimtosios nepažinojo, o štai šita bjauri mergiūkštė (tiesa, ką ji tokio bjauraus padarė?), atrodo, pažįsta. Labai nesinorėjo turėti reikalų su tokiomis mergiūkštėmis kaip ta, kuri stovėjo priešais, bet o ką daugiau daryti, jeigu nėra kito būdo susipažinti su Joana... kelintąja? Deja, Elliw to neprisiminė. Vis dėlto ji jau žiojosi klausti, ar mergaitė jas supažindintų, kai reikėjo susirūpinti kitais dalykais: ta įtartina mergiūkštė paėmė jos teleskopą! Elliw baisiausiai supyko. Kaip galima taip elgtis su jos brangenybe?!
- MANO TELESKOPAS! - kuo garsiau suriko Elliw nė nesiklausydama, ką ten dar pliurpia ta keistuolė, nepažįstanti tų trijų gerų mergaičių. Nelaimei, ji daugiau nespėjo nieko padaryti - didžiausia brangenybė įkrito į vandenį!
- Tu... - tiesiog nerado žodžių velsietė. - Tu bjauri... Ne ne ne neLiucija! - galiausiai užbaigė ji. Taip, šita bjauri mergiūkštė tikrai prilygo toms trims neįsivaizduojamai blogoms pabaisoms! Kodėl šitoje mokykloje (juk ji vis dar mokykloje, ar ne?) mokosi tiek daug bjaurių mergiūkščių?! O štai Liucija, Sabrina ir Joana trečioji kažkur seniausiai dingusios! Gyvenimas buvo pernelyg sudėtingas, ir Elliw nebežinojo, ką daryti. Kaip jai dabar atgauti didžiausią brangenybę?!
- Grąžink mano teleskopą! - labai piktai ne ne ne neLiucijai suriko Elliw. Tiesiog neįtikėtinai bjauri mergiūkštė, atrodo, nė neketino to padaryti - ar bent jau tuo buvo įsitikinusi Elliw. Vadinasi, reikia ją gerai pamokyti. Geriausias būdas tai padaryti - trenkti teleskopu į galvą. Bet ką daryti, kad astronomijos prietaisas tebėra vandenyje?!

[Dori Mendel]

O ne! Keistosios mergaitės teleskopas... jis... įkrito į vandenį! Po velnių! Bendrakoledžės reakcija Dori nenustebino. Tiesa, tai tikriausiai buvo vienintelė nuspėjama jos reakcija, bent jau kiek Dori teko su šita persona susidurti. Toji mergaitė supyko, pradėjo šaukti ir liepė Dori grąžinti teleskopą. Juodaplaukė pažvelgė į merginą. Kažkodėl pirmakursės veide ėmė rastis šypsena ir Mendel jau svarstė imti ir išdidžiai nueiti. Tačiau šioje mokykloje buvo tiek keistenybių ir keistų mokinių, o Dori buvo labai sunku vertinti būtent šią hogvartsietę. Ką ten galėjai žinoti, o jeigu ji ims ir Dori užkeiks? Ji buvo akivaizdžiai vyresnė. Todėl Mendel nuslopino šypsnį ir kelias akimirkas spoksojo į teleskopą galvodama, ką daryti.
- Accio! - galop nusitaikė į teleskopą ir šis parskrido tamsiaplaukei į rankas.
Mendel nenorėjo pyktis su šia mergaite, vis tik ji - taip pat klastuolė. Tačiau ir draugauti su ja nesiruošė, nes visiškai jos nesuprato. Dori nežinojo, ar ji tikrai kažkokia keista, ar tyčiojasi.
- Šekis, tas tavo teleskopas, - atsainiai tarė ir numetė šį bendrakoledžei prie kojų.
Sutrikusi Dori nuėjo pilies link.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw buvo tiesiog pasibaisėjusi. Niekaip negalėjo suprasti, kaip galima taip elgtis su teleskopu. Ne, šitą bjaurią mergiūkštę tikrai reikia pamokyti! O tam reikia, kad ji grąžintų teleskopą. Kaip kitaip trenksi tai bjaurybei į galvą?
Elliw buvo labai pikta, bet netrukus pamiršo, kodėl pyksta. Ji prisiminė, kad šita bjauri ne ne ne neLiucija padarė kažką siaubingai blogo, tačiau ką? Tas faktas iš atminties išnyko. Deja, tik iki tos akimirkos, kol bjauriosios mergiūkštės rankose atsidūrė teleskopas. Šlapias teleskopas. Ir tada Elliw viską prisiminė.
- Tu... - ir vėl nerado žodžių ji. - Tu tiesiog neįtikėtina... Ne ne ne neLiucija! - dėl visa ko priminė bjaurybei velsietė. Ir tada, tarsi viso šito būtų maža, ta mergiūkštė nušveitė astronomijos prietaisą ant žemės! Kaip taip galima?! Elliw visai sutriko. Šitokio neįtikėtino bjaurumo ji dar nebuvo mačiusi - net ir neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija buvo geresnės. Nors... Ko gero, ne. Jos buvo lygiai tokios pat bjaurios mergiūkštės. Tiesa, dabar klastuolė jų nematė, tad pyko tik ant naujai atrastos bjaurybės.
- Tai tu kalta! - suriko Elliw pačiupusi savo brangenybę. Ne ne ne neLiucija jau buvo kažkur dingusi, ir velsietė netrukus pamiršo, kad su kažkuo buvo susitikusi. Tiesa, netrukus ji pajuto, kad teleskopas šlapias, tad suprato, kad čia kažkas negerai. Laimei, pavyko prisiminti ir tai, kad ketino pamokyti bjauriąją mergiūkštę trenkdama jai į galvą teleskopu. Taip! Elliw kaip tik tą ir padarys. Ji pasileido bjaurybei iš paskos, tačiau pamiršo, į kurią pusę ji nuėjo, tad nežinojo, kad skuodžia tolyn ir nuo pilies, ir nuo ne ne ne neLiucijos.

[Jasmine Cammilo]

   Baigėsi kerėjimų pamoka. Jasmine išėjo iš klasės viena iš paskutinių. Kerėjimai jai nesisekė. Dėl to nes buvo žiobarė. Norėjo bent kur nors gerai pasirodyti Hogvartse, bet čia jai nesisekė.
   Ji nuėjo į Švilpynės mergaičių endrąjį kambarį. Čia ji apsivilko mantiją ir apsigaubė geltonai juodai dryžuotu Švilpynės koledžo šaliku. Buvo pasiruošusi eiti į lauką.
   Kai pagaliau išėjo po ilgo kelio po pilį (pasiklydo net kelis kartus) Jasmine pagaliau pasiekė lauko duris. Jos buvo praviros, nes buvo tokios didelės, kad jas galėdavai atidaryti tik burtais, o tam ne visi mokiniai buvo pasirengę. Kai ji praėjo Filčas piktai dėbtelėjo į ją. Cammelo atlaikė jo žvilgsnį ir piktai dėbtelėjo atgal. Dėja jos žvilgsnyje nebuvo tiek neapykantos ir liūdesio kaip ūkvedžio.
   Apsaugok Dieve, niekada nesiimsiu šito darbo, mintyse pagalvojo Jasmine.
   Jasmine paskubėjo praiti pro kiemą pilną kitų mokinių, kelios klastuolės nusišaipė iš jos žiobariškų džinsų.  Ir mėgaudamasi ėjimu patraukė nestačiu šlaitu prie ežero. Nusileido. Vanduo buvo ramus, vėjo nebuvo nors ir buvo šalta. Pirmakursė šiek tiek paėjo palei ežerą. Jo vanduo skaisčiai žerėjo saulės spinduliuose. Šaltos saulės, bet vis tiek atrodė nuostabiai. Prieš akis ji pamatė GGluosnį Galiūną įspūdingiausia kada nors jai matytą medį. Koks didingas pamanė. Nupiešiu jį kilo jai mintis ir ji išsitraukė savo numylėta piešimo blonknotą ir paprastą pilką pieštuką. Atsisėdusi pakankamai nuošaliai nuo medžio pradėjo piešti jį. Tą laiką kol piešdavo gaudavo pagalvoti.
   Na, žinoma. Hogartse man trūksta ne tik draugės, bet ir augintinio. Juk žiobarų pasaulyje su Hanah auginome žiurkėnus. O dabar jie liko ten. Nebeturiu jų. Tikriausiai jų man labiausiai ir trūksta.
   Trumpa mintis apie Hanah atitraukė visas kitas. Ji suprato kaip ilgisi sesės.
   Įdomu jei abi esame žiobarės, ar ji taip pat pateks į Hogvartsą? Juk būtu žymiai smagiau. Hogvartse jai patiktu. Bent jau netektu patirti to ką aš patyriau. Ji turėtu mane. O aš turėčiau ją. Ir pagaliau turėčiau draugę.
   Ji pridėjo dar daugiau šakų prie gluosnio piešinyje ir užsigalvojusi piešė toliau.

[Erka Forrm]

Klastuolė vaikščiojo aplink ežerą. Ji priėjo gluosnį. Sklido gandai, kad jis savo šaknimis taško vandenį, bet klastuolė žinojo, kad čia ne gandai, o tiesa, nes pati buvo tai mačiusi ir net gavusi. Erkai labai pasisekė, kad gavo nesmarkiai. Nors ir tada jautėsi. Klastuolė žinojo, kad netoli yra kažkokia pavėsinė, bet joje niekada dar nebuvo buvusi. Tad patraukė prie jos. Ji pamatė, kad čia buvo milijardai užrašytų vardų. Žvelgiant į juos klastuolei pasidarė nejauku. Kokia prasmė rašyti? Nesuprato klastuolė. Bet vis vien atsisėdo. Kelias minutes paspoksojo į pasaulį, bet paskui tiesiogine to žodžio prasme išvarė iš pavėsinės. Jai iš kišenės iškrito miniatiūrinė dėžutė. Tada klastuolė prisiminė ko ji čia atėjo. Aš juk norėjau ją į ką nors transifigūruoti! Prisiminusi galvojo Erka. Erka apie kažką užsigalvojo.
- Bombardo! - sušuko klastuolė nors norėjo daiktą transfigūruoti. Ups... Kartais reikia negalvoti. Toliau mąstė klastuolė suvokusi kas nutiko, o dėžutės dalelės gulėjo ant žemės. Tad klastuolė jas pradangino. Bet pala. Aš norėjau ją transfigūruoti, bet galėjo nepavykti. Galvojo klastuolė. Tada nėra skirtumo. Vėl galvojo klastuolė.

[Ryan Jones]

Ir vėl neramios mintys kankino vaikinuką. Nesustabdomai artėjo trečioji Burtų trikovės užduotis, kuri greičiausiai bus pati sunkiausia ir baisiausia iš visų. Žinoma, šį kartą abi užduotys buvo tikrai pavojingos, tačiau trečioji labiausiai gąsdino jaunąjį magizoologijos mėgėją. Ji juk buvo paskutinė, ta, kuri turėjo nulemti šio turnyro nugalėtoją. Jones pavardės nešiotojas pasitvarkė savo plaukus. Žingsniavo prakrantė link. Šiuo metu jojo ant graniano, kadangi norėjo praleisti laiko su savo augintiniu. Jis buvo kiek užmetęs savo augintinius ir leido mažokai laiko su jais. Jo galvoje buvo tik turnyras ir pasiruošimas jam.
Ryan'as apsigabino sparnuotojo žirgo kaklą ir prisigaludė prie jo.
- O, kad galėčiau taip laikyti tave amžinai ir nieko kito neveikti, - pasakė jaunuolis tyliai atsidusdamas ir glostydamas žirgo kaklą. Greitai jis pabaigs Hogvartsą, o kas bus tada? Kaip jis galės pats vienas toliau tvarkytis tiek su gyvūnai, tiek su gyvenimu? Juk jis realiai nieko nemokėjo. Jis buvo viena su savo gyvūnais. Jis visiškai neturėjo jokio palaikymo iš kokio širdies draugo, nes tokio nebebuvo. Visi tiesiog paliko jaunąjį magizoologą. Tai šviesiai rudų akių savininką skaudino labai stipriai. Kam be gyvūnų jis buvo reikalingas? Ogi niekam. Galbūt jam reiktų kur nors toli pabėgti su savo gyvūnais ir tiesiog pradingti? Pranykti iš šio pasaulio kaip kokiam bereikšmiam prisiminimui. Vis tiek jis yra niekam nereikalingas.
Po dešimties minučių Viesulas sustojo. Rudų akių savininkas grakščiai nušoko nuo žirgo ir patapšnojo jo kaklą. Jis džiaugėsi, kad jo augintinis mokėjo suprasti vaikinuko norus ir poreikius. Realiai jam reikėjo atsirasti būtent čia, prie pakrantės.
Galiausiai Švilpynės koledžo atstovas ėmė mąstyti apie gandus, kuriuos girdėjo. Nejaugi, jaunuoliui teks ir vėl kautis su kažkokiu gyvūnu? Jones nenorėjo žudyti dar vieno kažkokio gyvūno. Jam ir taip buvo labai nemalonu nužudyti tą gyvatę. Juk tai yra gyvūnas. Nesvarbu, kad pavojingas ir nuodingas, bet tai vis tiek gyvūnas. Tai gyva būtybė turinti jaumus ir protą.
- Jeigu man reikės ir vėl žudyti gyvūną nežinau kaip tai padarysiu. O jei dar gyvūnas bus toks panašus į tave ar į kitą mano gyvūną? - pasidomėjo vaikinas garsiai vietoje pasakymo to savo mintyse. Jis iš dalies kalbėjosi su savo mylimu granianu. Jam reikėjo patarimo iš gyvūno, bet jaunasis magizoologas žinojo, kad jam reikia pasikalbėti su žmogumi, bet tokios prabangos jis negalėjo gauti.

[Matthew Turner]

Matthew Turner be tikslo slankiojo po kiemą. Namų darbų krūva niekaip nemažėjo, egzaminai artėjo, tad reikėjo tiesiog kažkaip pabaigti mokslo metus. Galvoje viskas buvo susipainioję, tad herbologas vylėsi šiek tiek pravėdinti galvą ir tuomet grįžti prie darbų. Na, sunku tvirtinti, kad jis “vylėsi” tai padaryti. Darbas viso labo buvo prievolė.
Jau sukosi pilies link, kai pamatė Ryan Jones - Švilpynės atstovą burtų trikovės turnyre. Šis renginys herbologą itin domino, tačiau jo vadovaujamo koledžo atstovė buvo visiškai beviltiška. Jeigu Matthew nesuklydo, ji net nesuvokė, kas čia vyksta. Galbūt verta pasišnekėti bent jau su švilpiu? Buvo smalsu, kaip jis jaučiasi prieš užduotį, ar įsivaizduoja, kokia ji bus. Taigi profesorius nusekė paskui Jones ir netrukus kiek nustebęs suprato, kad jis ne vienas. Na taip, apie šito mokinio meilę gyvūnams mokykloje sklandė gandai. Tiesą sakant, Matthew nebūtų nustebęs, jeigu jis artimiausioje ateityje pakeis Rafael magiškųjų gyvūnų priežiūros profesoriaus vietoje.
Iš tolo žvelgė, kaip vaikinukas nulipo nuo savo žirgo ir nedvejodamas priėjo artyn. Išgirdo, kad švilpis kažką sako, bet žodžiai dingo vėjyje. Vis dėlto vis tiek žengė artyn ir draugišku tonu pasisveikino:
- Sveikas, Ryan. Kaip nuotaikos prieš paskutinę užduotį? Turbūt nekantrauji sulaukti turnyro pabaigos, ar ne?
Pažvelgė į gyvūną, kuris čia atskraidino vaikinuką. Nepažino jo, bet pernelyg ir nenustebo. Nebuvo magiškųjų (ir ne tik) gyvūnų ekspertas.
- Ar turi idėją, ką gali reikėti nuveikti užduoties metu? - toliau bandė palaikyti pokalbį, nors žvelgė tik į žirgą su sparnais. Nejučia susižavėjo šiuo gyvūnu ir nutarė, kad galbūt kada nors padiskutuos ir apie jį. Bet kol kas norėjo pagaliau išties pajusti tą turnyrišką dvasią, o tam reikėjo, kad Ryan’as neprieštarautų šiek tiek paatvirauti.