[Esmeralda Aukso Gija]

Esmeralda pamatė, kad į kabinetą atėjo kaž kokia mergaitė. Turbūt ji yra varnanagė. Grifiukė liko stovėti šalia mergaitės magijos istorijos kabinete ir ėmė galvoti: ar jai patinka Kvidičas, o gal labiau apsigynimas nuo juodosios magijos? Hm, ar ji norėtų tapti Aurore?
Ne, šitokių dalykų labiau norėtų Esmeralda, o tai mergaitei labiau turėtų patikti ramesni dalykai. Gal Ministerija? Turbūt ji kas dieną skaito Magijos žinias...
Suskambo skambuti ir nutraukė Esmeraldos keistus pamastymus. Grifiukė žvilgtelėjo į varniukę ir nuėjo prie jos.
- Labas, aš Esmeralda. Profesoriaus neradau, tai kadangi buvo skambutis į pertrauką gal einam kur kitur? Pasiruošti sekančiai pamokai ar nueiti laukan ką nors nuveikti...

[Monica Lilly Moonlight]

    Monica atsidūsėjusi stovėjo savo kabinete, kuriame paprastai jautėsi atsipalaidavusi, nuo pečių nusimetusi pamokų ir aidinčių mokinių naštą. Žinoma, jai vis dar likdavo šūsnis skirtingų kursų namų darbų, prie kurių reikėdavo sėdėti ne vieną valandą, tačiau kambario dvasia vis vien skyrėsi nuo pamokėlių.
    Deja, ne šiandien, nes šį sykį į jos asmeninę poilsinę erdvę turėjo įsiveržti du neklaužados. Du arešto be galo nusipelnę neklaužados.
    Profesorė atsiduso. Areštų negalėjo pakęsti, vien dėl papildomo darbo laisvalaikiu. Žinoma, galėjo liepti jiems išvalyti kabinetą ar kažką panašaus, tačiau pasiutusiai varlei ir ją įsisvaigusiam grifui ji nebūtų patikėjusi net pieštuko drožimo.
    Mergina klestelėjo į vieną fotelių, stovėjusių prie sienos. Senamadiškas jų dizainas jai niekada nepatiko, tačiau baldų pakeitimams šiais metais laiko nerado. Kur tau užsiėmimas interjeru, ji nė persirengti po vakarienės sultimis apdrėbto megztuko nespėjo! Mėlyną kašmyrą dabar puošė delno dydžio dėmė pačiame priekyje.
    Savęs gailėtis laiko nebuvo, mat pasigirdo klebenama rankena. Monica pašoko ant kojų ir pabandė išspausti nenatūralią šypseną.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh buvo pikta. Per visus areštus, kuriuos turėjo su profesore Moonlight, buvo akivaizdu, kad pastaroji dėl to nėra patenkinta. Tad kam jai ir vėl reikia kankinti mergaitę? Tuo labiau, kad dabar dar įpainiojo ir Sigurdą, kuris, Deoiridh nuomone, iš viso nieko nepadarė. Pati turbūt sėdėjai pamokose ir buvai gera mergaitė širdo rudaplaukė eidama profesorės kabineto link. Iš pradžių galvojo keliauti kartu su islandu, tačiau galiausiai nutarė, kad jai nebūtų labai jauku eiti su juo koridoriumi, tad atėjo viena. Sustojusi už durų ilgokai svarstė, ką daryti dabar. Žinoma, buvo galima pasibelsti ir apsimesti, kad yra mandagi. Kitas variantas buvo čia palaukti Sigurdo, tačiau nebuvo aišku, ar jis jau nebuvo atėjęs. Galiausiai Deoiridh pasielgė kaip visada: nesibeldusi tiesiog atidarė duris. Vaikinuko nepamatė, o štai profesorė stovėjo ir bandė šypsotis. Nepasitempk lūpų. Tokia mintis sušmėžavo galvoje. Rudaplaukė jautėsi itin nelaiminga: dabar, kai išsiaiškino reikalus su Matthew, norėjosi daugiau laiko leisti su juo, o ne su šita kvaila profesoriūkšte, kuri sugeba tik skirti areštus už kiekvieną nieką.
Nė nepasisveikinusi Deoiridh uždarė duris. Neįsivaizdavo, ar Sigurdas ateis, tačiau tikėjosi, kad vaikinukas nepaliks jos vienos: dviese visada smagiau kapotis su visokiais profesoriais. Atsisuko į profesorę ir svarstė, ar verta ką nors sakyti. Galiausiai nutarė pasielgti priešingai: ji nepratars nė žodžio, kad ir ką besakytų ar bedarytų Moonlight. Tad tylomis žvalgėsi po kabinetą, kol staiga suprato, kad pavargo stovėti. Neliko ką daryti: Deoiridh paprasčiausiai nuėjo ir atsisėdo į vieną iš krėslų. Dabar svajojo tik apie tai, kaip išeina iš kabineto ir daugiau gyvenime nebesutinka profesorės Moonlight.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas vėlavo. Ar bent taip jau manė jis. Todėl nelėtindamas žingsnio lėkė per apytuščius koridorius, kol grifą pasitiko magijos istorijos profesorės kabineto durys. Tačiau už jų vyravo tyla. Akimirką pamanė, kad ten nieko nėra ir jis kažką sumaišė, bet įžengęs pamatė laukiančią Deoiridh ir mokytoją.
Mintyse kažkodėl atsiduso iš palengvėjimo, tikriausiai dėl animagės. Vakarykštis elgesys tik priminė, kokia ji gali būti. Todėl islandas net paslapčia abejojo, ar rudaplaukė išvis čia pasirodys. Žinoma, tie pasvarstymai buvo daromi iš prefekto pozicijos. Tačiau atodūsis priklausė ne tik mokiniui, kurio pareiga buvo padėti kitiems koledžo draugams, bet ir žmogui, kuris nenorėjo areštą atlikti vienas, stebimas tos baisuolės profesorės.
Kiek išsidraikę plaukai bei patankėjęs kvėpavimas išdavikiškai rodė, kad vaikinukas skubėjo prieš atsidurdamas čia. Tai pajuto tik kabinete, tad tai kaip nors slėpti jau nebebuvo prasmės.
-Labas vakaras. - išspaudė pasisveikinimą, nors žvilgsnis anaiptol nebuvo draugiškas.
Jis puikiai prisiminė moters elgesį. Prie jos įvaizdžio neprisidėjo ir mėlyname megztinyje besipuikuojanti bjauri dėmė. Nedaug trūko, kad būtų susiraukęs, bet ta išraiška veide nepasirodė, tik kažkas keistai mirgėjo akyse.
Trumpam žvilgtelėjo į krėsle išsidrėbusią škotę, o pats atsirėmė į sieną ir sunėrė ant krūtinės rankas. Šmėstelėjo mintis, kad ji su profesore yra atsipalaidavusi ir jaučiasi kur kas jaukiau nei su juo.
-Ką šiandien veiksim? - paklausė, norėdamas kuo greičiau pradėti ir kuo greičiau viską pabaigti. Jis buvo pavargęs, netgi truputėlį piktas, tačiau šių jausmų rodyti tai moteriai nė už ką nenorėjo.

[Monica Lilly Moonlight]

    Rodos, šiandien Deoiridh pasirinko tylos terapiją. Ačiū Dievui. Ta pasiutėlė nesivartaliojo į varlišką pavidalą, į skutelius neplėšė mokyklos turto, ir, svarbiausia, neužtvindė kabineto kruonėmis. Na, džiaugtis gal nederėtų, juk praėjo vos penketas minučių, tačiau jei taip ir toliau, profesorė į savaitgalį išeis nesužalota.
    Galų gale pasirodė ir Sigurd, grifiukės riteris ant balto žirgo. Tas bent jau sumanė pasisveikinti. Monica net nudžiugo:
 - Sveikas, Sigurd, - tarstelėjo ir įsmeigė žvilgsnį į rūškaną Deoiridh. Mokykis iš savo draugužio.
    Grifas atsirėmė sieną ir vėl susitapatino su tapatybės krize kovojančio paauglio paveikslu. Kelias sekundes tęsėsi tyla, kol Sigurd pasiteiravo dėl arešto veiklos. Ponaiti, žinok, mielai traukčiau į Kiauliasodį išlenkti stikliuką, - pagalvojo moteris. Ši savaitė tikrai nebuvo viena iš lengvųjų.
 - Turiu puikią žinią: jeigu nedarysite nesąmonių, areštą pabaigsime greitai, - kuo pakiliau pasakė, nors akimis smaugė abudu mokinius. Ji atitraukė stalčių ir išėmė du popierius, plunksnas ir rašalo buteliukus. Atsisuko, nekantraudama pamatyti ištysusius veidus. Per ilgus mokytojavimo metus skirtingose mokyklose profesorė buvo spėjus suprasti, kad mokinius vargina ne sunkumai ar fizinės užduotys, ne. Tikri kankinimai prasideda atsisėdus rašyti. - Ateikit čia, sėdėsit prie šio stalo. Taip, ne klasė, vietos nedaug, tačiau jei norėjot dirbti tikroje klasėje, reikėjo manęs nenervuoti. Deoiridh, tu parašysi esė apie tai, kodėl buvimas animagu reikalauja atsakingumo. Kaip bonusą gali pasirinkti pavyzdį iš asmeninio gyvenimo. Sigurd, tau kūrybiškesnė užduotis: parašyk trumpą pjesę apie princesę bokštę ir jos išradingąjį gelbėtoją. Tavo sritis.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh spėjo pagalvoti, kad Sigurdas taip ir nepasirodys. Ji bandė suprasti, kaip dėl to jaučiasi, kai vis dėlto islandas atidarė duris. Mergaitė žvilgtelėjo į jį, tačiau bijojo susidurti akimis, tad skubiai nusuko savąsias. Atsisuko į profesorę ir tik dabar pastebėjo nemažą dėmę megztinyje. Tai kažkodėl labai prajuokino rudaplaukę, tad ji nė nesistengė savęs tramdyti - jos tylos įžadus pertraukė skambus kvatojimas.
Klausantis profesorės Moonlight monologo apie jų laukiančią užduotį Deoiridh antakiai kilo vis aukščiau ir aukščiau. Atrodė, dar akimirka, ir jiems teks nušokti nuo mergaitės kaktos. Rašyti? Aš jau geriau atidirbsiu su varlėmis! itin nepatenkinta skundėsi grifiukė.
Vis dėlto užduotis, skirta jai, dar buvo ne tokia ir bloga. Kai profesorė paskyrė darbą Sigurdui, Deoiridh visai suirzo. Buvo akivaizdu, kad ji nori pasišaipyti iš vaikinuko. Ar jos prakeiktas reikalas, kas juodu sieja? Ar mus kažkas sieja? iš karto paklausė savęs mergaitė, ir ši mintis ją be galo išgąsdino. Užsimerkusi pabandė nusiraminti, tačiau ausyse vis dar skambėjo magijos istorijos profesorės žodžiai apie princeses ir jų gelbėtojus.
Supykusi Deoiridh stryktelėjo iš savo krėslo, priėjo prie stalo ir piktai griebė rašalą ir popierių. Nepaisydama to, kad profesorė aiškiai sakė sėstis tenai, mergaitė grįžo į savo krėslą. Dabar labiausiai norėjosi paleisti rašalo buteliuką tiesiai Moonlight į galvą. Deja, įtarė, kad toks poelgis atneštų tik dar daugiau problemų, tad pasitenkino ant lapo užrašiusi:

Aš nekenčiu profesorės Moonlight.

Vėl atsistojusi priėjo ir trenkė lapą ant to paties stalo, prie kurio teoriškai ir turėjo sėdėti. Sunėrė rankas ant krūtinės ir laukė, kada profesorė leis jai iš čia išeiti.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Gana malonus pasisveikinimas iš profesorės pusės tikrai negalėjo suminkštinti jo širdies. O štai netikėtai pasigirdęs Deoiridh kvatojimas turėjo šią galią. Akys kryptelėjo jos link, bet veidas neišdavė jausmų, nors jis pirmą kartą girdėjo jos juoką.
Profesorei pradėjus pasakoti apie užduotį, Sigurdas beveik apsidžiaugė, bet buvo visai per anksti taip elgtis. Su kiekvienu jos žodžiu darėsi vis blogiau. Deoiridh skirtas rašto darbas atrodė dar pusėtinas, bet moteriai paskelbus vaikinuko užduotį šis liko be žado. Mano sritis? Ką ji čia nusišneka? Labai nepatiko jos laidomos dviprasmiškos replikos, iš kurių buvo galima suprasti, kad profesorė mano, jog kažkas vyksta tarp islando ir škotės. Na taip, jie pažinojo vienas kitą, tačiau ta suaugusioji nebuvo visai teisi.
-Iš kur aš mokėsiu tai parašyti? - pasipiktino, tačiau baigė ramstyti sieną ir priėjo arčiau, nes noras išeiti iš čia vis didėjo.
Net nespėjus prisiartinti, Deoiridh staiga pašoko ir pagriebė reikmenis. Galiausiai klestelėjo į savo krėslą. O Sigurdas tuo metu tik nulydėjo ją akimis ir pareigingai, lyg koks geras mokinukas, atsisėdo prie stalo. O galbūt toli gražu toks nebuvo, jei pateko čia?
Užduotis atrodė tokia absurdiška bei visai nesusijusi su magijos istorija, kad vaikinukas neįsivaizdavo, ką rašyti. Be to, tie žodžiai ,,princesė bokšte ir jos išradingasis išgelbėtojas’’ buvo labai banalūs ir nuvalkioti. O kur dar mokytojos replika, kad tai yra jo sritis... Trumpai tariant, jautėsi lyg pragare.
Jau norėjo klausti kaip tai susiję su dėstomu dalyku, kai animagė tėškė lapą ant stalo su vieninteliu sakiniu, kurį grifas puikiai matė ir perskaitė. Pakėlė akis. Tik ne į profesorę, o į koledžo draugę, lyg sakydamas, jog toks poelgis tikrai nepadės greičiau ištrūkti iš čia. O gal?
-Aš ne dramaturgas, kad jums rašyčiau pjeses. - tarė nepakildamas iš vietos. Net ir arešto metu maištaujanti Deoiridh įkvėpė jam tą dvasią. Tačiau nesielgė taip akiplėšiškai kaip ji.

[Monica Lilly Moonlight]

    Deoiridh greitis buvo tikrai įspūdingas, o troškimas atlikti darbą tiesiog spinduliavo iš jos akių. Gal, tik galbūt ten buvo kažkoks kraugeriškas maniakės pyktis, bet juk pedagogai turi tikėtis geriausio, ar ne?
    Labai greitai grifė pateikė savąjį darbą nutėkšdama jį ant stalo. Monica lėtai priėjo (gal šitaip dar panervuos hiperaktyviai nusiteikusią merginą) ir, kryptelėjus galvą, perskaitė užrašą.
 - Žavinga, - tarstelėjo ir, perlenkusi pergamentą pusiau, įsidėjo į stalčių. Bus ką parodyti Matthew.
    Rodos, Sigurd labai greitai perėmė savo bendraklasės elgesį. O gaila - kai tvarkingai atsisėdo rašyti, profesorė dar pagalvojo, kad iš jo išeis visai neblogas mokinys. Išgirdusi jo repliką, tik susiraukė. Oi atsiprašau, pone karalaiti, - pagalvojo pyktelėjusi. - Gal man pakeisti jūsų užduotį į kažką smagesnio? Na, kad nesugadinčiau visos sumautos dienos, ko jūs man tikrai nepadarėte.
 - Ponaiti Sigurd, du dalykai, - pasakė ramiai, nors akys svaidė mėlynus žaibus. - Jūs ne dramaturgas, o aš - ne prakeikta psichiatrė, kad klausyčiausi tavo staugimo per savo pamokas. Mano darbas yra išmokyti tave magijos istorijos, o tavo, jei neklystu, jos mokytis. Jeigu tau galima pradėti vaidinti didvyrį vidury mano pamokos, taip pat pasiruošk apie tai ir parašyti. - Monica atsikvėpė. - Antras dalykas: gal panelė Deoiridh primins tau, koks buvo jos pirmasis areštas su manimi? Na, kai aš dėsčiau herbologiją, o ji gavo užduotėlę su magiškais gyvūnais? - Pasiutusiomis varlėmis kruonėmis? - Jūsų užduotis parenku pagal jūsų elgesį. Man nėra jokio noro kapstyti su jumis magiją istoriją ir po pamokų, juolab, kaip sprendžiu iš jūsų elgesio, ji jūsų didenybėms nepakankamai įdomi. - Kažin, ar dar ir atsiprašyti, ar jau perspausiu?
    Monica pasitrynė kaktą. Na, jie paaugliai. Mokiniai. Pati ne per seniausiai buvau tokia, ar man labai reikėdavo, kad koks senas krienas primintų visas mano pridirbtas nesąmones?
 - Jei taip nenorit rašyti, galit... - mergina beviltiškai mostelėjo ranka. Nebuvo pasiruošus jokiems pokyčiams, o dar ir galvą pradėjo plėšti... - Na... Pakeiskit, hm, sienų spalvą. Negaliu pakęst tos geltonos, - ištarė ir akimirksniu pasigailėjo, nes ta geltona nebuvo tokia bloga.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh (ne)kantriai laukė leidimo iš čia nešdintis. Ji jau neprisiminė, ką turėjo parašyti, tačiau puikiai žinojo, ką parašė. Buvo aišku, kad profesorė perskaitys, tačiau šią akimirką tai nerūpėjo. Buvo baisiausiai nepatenkinta: nesijautė padariusi nieko, dėl ko, jos nuomone, turėtų žudyti savo laiką čia. Tuo labiau, kad per ją įkliuvo ir Sigurdas... Tad mergaitė piktu žvilgsniu varstė Moonlight. Mielai būtų išsitraukusi lazdelę ir paskubinusi ją, tačiau tai padaryti vis dėlto pabijojo.
Profesorės reakcija, tiesą sakant, nustebino. Aišku, Deoiridh nepatiko tas, kad ji gana demonstratyviai pasiliko popierių - buvo galima tikėtis, kad Matthew apie šitai sužinos. Tikriausiai laukė dar vienas nelabai malonus pokalbis su herbologu, tačiau jis buvo būsimas mergaitės tėtis! Ji kaip nors išsisuks. Jeigu neapsigalvos staiga išsigando grifiukė. Jau beveik žiojosi atsiprašyti, tačiau laiku save sustabdė: Matthew ją pernelyg myli, kad dėl tokio menkniekio keistų tokį svarbų sprendimą.
Klausydama, ką profesorė kalba Sigurdui, Deoiridh, žinoma, tylėjo. Pažadėjo sau atsiprašyti vaikinuko, kad jis tik per ją pakliuvo į šitą kvailą situaciją. Tačiau buvo tikra, kad padarys tai po arešto: ji su šita profesoriūkšte tikrai daugiau nesišnekės.
Vis dėlto išgirdusi naująją užduotį mergaitė nesusilaikiusi prunkštelėjo. Nutarė, kad Moonlight yra visiškai nepasiruošusi šitam areštui. Kam tada reikėjo juos versti čia eiti? Buvo akivaizdu, kad nė vienas nesimėgauja šita situacija. Rudaplaukė kurį laiką dar pastovėjo nejudėdama. Žinoma, lazdelės netraukė. Žiūrėjo į profesorę ir kažko laukė. Kokio nors Sigurdo judesio? Galbūt. Vis dėlto vos po kelių akimirkų Deoiridh demonstratyviai nuėjo prie durų ir sustojo. Vėl atsisuko į profesorę ir klausiamai kilstelėjo antakius.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas niekada negalvojo, kad po pamokų profesoriai virsta tikromis pabaisomis. Tačiau vienas gyvas įrodymas stovėjo šalia ir kaip tik skaitė jam pamokslą, dar skambesnį bei labiau žeidžiantį nei pamokoje. Kol kas vienintelė paguoda buvo Deoiridh, vis dar piktu žvilsniu verianti moterį. Jautė kylantį dėkingumą, bet jo kaip nors išreikšti nenorėjo. Bent jau dabar.
O galbūt jis suklydo taip elgdamasis? Gal maištavimas - ne išeitis? Tokios ir panašios mintys skriejo islando galvoje, kai profesorė aiškino apie jo pareigas. Laikykis. Netikėtai sulaukė paramos iš kranklio, kuris nieko daugiau nepasakė. Nepaisant to, vaikinukas pasijautė vos vos geriau.
Žvilgsnis tebebuvo pilnas šiokios tokios neapykantos, tačiau jis jau nukrypo kažkur šonan. Galiausiai įsmigo į škotę, mokytojai užsiminus apie dar vieną josios areštą. Ką?! Negi ji taip visada elgiasi? Vis dėlto nebuvo sunku tuo patikėti. Kodėl išvis turėjau ją gelbėti? Paklausė savęs, bet atsakymas iš niekur neatsirado ir nepasitiekė pats ant lėkštutės. Akimis pabandė perduoti Deoiridh, kad jiedu dar turės pasišnekėti, tačiau, keista, jose aklo pykčio nesimatė, o gal jis jau buvo pradingęs. Bet kažkokį nepritarimą iš tiesų galėjai įžiūrėti.
Atrodė, jog kitos išeities ištrūkti iš čia nėra, kaip tik rašyti tą sumautą pjesę. Akimirkai Sigurdas palinko prie pergamento, svarstydamas apie pirmą (neabejotinai kvailą) sakinį, kai profesorė sugalvojo kitą užduotį. Beveik nenustebo, kai animagė tik prunkštelėjo bei ryžtingai nužingsniavo prie durų taip ir nieko neatlikusi. Jis tik nulydėjo ją žvilgsniu. Kaip tik tuomet kažkas viduje kirbtelėjo. Čia ji juokėsi, maištavo, akivaizdžiai rodė priešiškumą moteriai, o likusi viena su vaikinuku elgėsi visai kitaip. Rūpėjo tai išsiaiškinti, tačiau atidėjo tai ateičiai. Galbūt ne visai tolimai.
O dabar, visų pirma, reikėjo iš čia kaip nors išsinešdinti. Naujoji užduotis buvo labai lengva. Tad mostelėjęs lazdele, grifas padarė tai, ko buvo reikalauta. Sienos nusidažė sodriai tamsiai raudona spalva, šiek tiek primenančia Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. Nors burtas pavyko, kabinete tikrai nepasidarė jaukiau, greičiau atvirkščiai. Viskas ėmė slėgti, kambarys tarsi stebuklingai sumažėjo.
-Ar tinka? - balsas buvo duslesnis, lyg praradęs pirminį ryžtą bei drąsą.
O gal taip tik pasirodė, nes islandas pagaliau pakilo iš savo vietos ir, kaip Deoiridh, pažvelgė į profesorę.

[Monica Lilly Moonlight]

    Abu mokiniai į naują užduotį reagavo skirtingai - Deoiridh garsiai prunkštelėjo, o Sigurd, nors ir buvo santūresnis, vis tiek rodė nepritarimą. Pirmą sykį Monica išties džiaugėsi dėl savo pilnametystės. Taip, gautos pareigos lipo per kraštus, tačiau buvo ir pliusas: ji turi visą galią prieš vaikiščius. Taip, daviau dar vieną užduotį, - pasišaipė mintyse. - O ką jūs man?
    Vis dėlto garsiai ištartas šis sakinys būtų nuskambėjęs nepedagogiškai, tad profesorė pasielgė brandžiau - pavartė akis. Kai grifė emocionaliai patraukė prie durų, Monica tiesiog palydėjo ją nieko nesakančiu žvilgsniu. O viduje dėjosi daug kas - ir palengvėjimas, ir pyktis dėl nepaklusnumo, ir noras dar sykį užversti akis.
    Dėkui Dievui, jos draugas buvo sukalbamesnis - jis nusprendė užduotį atlikti. Tiesa, kandžiai, su paauglišku prieskoniu, tačiau matėsi, kad vaikinukui jo mokytojų nuomonė rūpėjo šiek tiek daugiau. O gal ten baimė. Sigurd parinktas dizainas buvo pusėtinas - spalva Monicai patiko, tačiau visuma kažkaip... nederėjo. Tuomet grifas demonstratyviai patraukė draugės link.
    Monica stebėjo jį kelias sekundes, o tada gūžtelėjo pečiais.
 - Eikit tik.
    Vos durys užsidarė, sienos patapo švelniai alyvinės. Kažkada pakeisiu baldus, ir gal iš tikro bus jaukiau.

[Cassidy Melens]

Dėl nakties nuotykio, mažo miego ir varginančių pamokų Vovere jautiesi pavargusi ir jeigu dar nereikėtų kelių mokinių palikti po pamokų mergina tikriausiai visą dieną miegotų. Deja taip nebuvo, bet bent jau išsigelbėti nuo nuovargio žemaūgiai padėjo jos pačios pasidarytas eliksyras. Eliksyras buvo įpiltas į sidabrinės spalvos puodelį ir kvepėjo skaniu mėtos aromatu. Ir iki tol kol neparagausi eliksyro atrodys, kad čia yra paprasta arbatą, nes ir spalva priminė arbatos spalvą. Pati britė areštui paruošė keletą istorinių knygų kurios buvo storos ir labai apiplyšusios. Tada tikiuosi jos supras kaip nusikalto. Pagalvojo mėlynakė dėdama knygas ant savo stalo. Taip pat šalia knygų buvo porą plunksnų, rašalo buteliukų ir pergamento lapai. Kai jau areštui buvo pasiruošta žemaūgė atsisėdo ant savosios kėdės ir pradėjo laukti mergaičių. Kurios turėjo pasirodyti už kelių minučių. Įdomu ar jos iš viso ateis.

[Dori Mendel]

Dori jautėsi pavargusi. Naktį ji miegojo prastai. Pirmiausia, į miegamuosius ji grįžo labai vėlai, nes viena, kai testralis ją ir Glorią nuskraidino iki to ežero miške, o visai kas kita, kai iš ten pareiti teko savomis kojomis. Užmigti mergaitei trukdė ir galvojimas apie keturiasdešimt iš Klastūnyno atimtų taškų. Kai bendrakoledžiai tai pamatė, visi ėmė teisti Dori, o kas bus, kai tai pamatys Klastūnyno vadovas? Kaži, ar jis jau matė? Tikriausiai gaus dar vieną progą imti moralizuoti Dori.
Taigi, pasibaigus pamokoms antrakursė patraukė ne į didžiąją salę valgyti skanios vakarienės, o į nuobodų magijos istorijos profesorės kabinetą. Mendel pasibeldė ir įėjo. Kabinete kvepėjo mėtomis, taip gardžiai ir viliojančiai. Tamsiaplaukė pastebėjo ant profesorės stalo stovint dailų puodelį, iš kurio, regis, ir sklido malonus kvapas. Tačiau arbata skirta tikrai ne mergaitėms. Mums tikriausiai skirtos tos storos, senos knygos, atsiduso Dori pamačiusi jas šalimais.
- Laba diena, profesore, - pasisveikino Mendel.

[medeina11]

Gloria į magijos istorijos kabinetą įėjo beveik miegodama. Nes miego laiko ir taip buvo mažai, bet dar ir garbanė net neužmigo. Nes mintys apie areštą, Dori išdavystę ir prarastus taškus lyg draudė net akis sumerkti. Nors ir kokia varniukė būtų pavargusi ji atėjo į visas pamokas ir taip pat prisiruošė ateiti į areštą nors tai ir darė beveik miegodama. Kai britė atidarė magijos istorijos kabineto duris pasklido skanus mėtų aromatas. Kuris lyg kvietė įžengti į kambarį ir pailsėti. Ah jeigu tai būtų mano kambarys aš kuo greičiau į jį įbėgčiau. Pasvajojo pirmakursė ir įėjusi į kabinetą ir uždariusi duris pasisveikino:
- Laba diena profesorę, ar bausmė užtruks ilgai ?
Pati Mechel labai tikėjosi, kad profesorė pasakys, kad visai tai truks trumpai. Bet nuojautą sakė, kad taip toli gražu nebus. O nuojautą pasitvirtino tada kai vienuolikmetė pastebėjo senas knygas ir rašymo priemones. Kodėl vakar vaikščiojau po tą mokyklą ? Nuliūdusi savęs paklausė rudaplaukė.

[Cassidy Melens]

Po kelių minučių pasirodė Dori, o po jos Gloria. Pasirodo jos atėjo. Pagalvojo Vovere gurkštelėdama eliksyro. Sulaukusi pasisveikinimų šviesiaplaukė linktelėjo ir jau norėjo pradėti šnekėti, bet išgirdo klausimą.
- Laba diena, panelę Mechel tai priklauso nuo jūsų pačios tempo ir darbo kokybės,- rimtai į klausimą atsakė buvusi varnė.
Šiek tiek dar atsigėrusi arbatos britė atsistojo ir pradėjo šnekėti:
- Taigi smagu, kad susirinkote atlikti bausmės ir galiu prižadėti, kad jeigu bausmę atliksite kokybiškai ir iki galo jūs prarasite tik 30 taškų,- gal nereikėjo padaryti nuolaidos,- taigi jūs turėsitės pasiimti po dvi knygas,- parodė į storiausiais knygas ant stalo,- ir perskaityti kiekvieną knygų skyrių. Ten bus plačiai aprašytas istorinis įvykis, bet nebus aprašytą tiksli įvykio datą. Ir jūs pasiimsite šitą knygutę,- parodė į dvi šiek tiek plonesnes knygas,- ir susirasti aprašytą įvykį prie kurio bus parašytą data. O tą datą jūs turėsite parašyti į pergamentą, bei prie datos turėsite nurodyti istorinio įvykio aprašo puslapius nuo kur prasideda ir kur baigiasi.
Viską pasakiusi profesorė atsisėdo ir toliau pradėjo gerti arbatą iki tol kol prisiminė ką dar reikia pasakyti:
- Taip pat turėsite tai padaryti abiems knygoms. O vienoje knygoje yra apie 121 istorinis įvykis. Dabar galite pradėti dirbti.
Jau tikrai viską pasakiusi mėlynakė gerdama arbatą pradėjo stebėti mokines.