0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Senienų krautuvėlė
« Prieš 7 metus »

Šioje parduotuvėje galime rasti visko, nuo užkeiktų veidrodžių iki rečiausių japoniškų kardų iš Edo periodo, kurie čia atsirado dėl buvusių šeimininkų nežinojimo ar paprasčiausio nenorėjimo žinoti. Lentynose yra pilną visokiausių raštų, įvairiomis kalbomis, kurios siekia net išnykusias. Nereikia pamiršti ir magišku eliksyrų, bei parduotuvėje dirbančių pardavėjų kurie atsimena kur koks daiktas yra nukištas it čia gyventų. Tuo tarpu įprastiems lankytojams, čia susigaudyti tiesiog neįmanoma.
Čia rasite viską, ko reikia ir nereikia.
Parduotuvė dirba kiaurą parą, tad nerasite čia naktinės tamsumos.

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Senienų krautuvėlė
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
Ištrūkti iš mokyklos nebuvo taip sunku, kaip kad būtų pasirodę iš pirmo žvilgsnio. Tai net buvo pernelyg lengva! Nejaugi kai tampi profesorius gali landžioti po visus kampus kaip kad norintis? Na, bet nebuvo laikas nei prieštarauti nei ką. Nauji metai, nauji norai ir drabužiai. Praeita kartą taip ir nepavyko nueiti iki parduotuvių, kadangi dėl didžiulės pūgos, nei testraliai nei pegasai nesugebėjo paskristi, o keliauti oru būtų paprasčiausiai neskoninga.
Tad šiąnakt nebuvo nei pūgos, nei prasto oro, tik jauki tamsa gaubė gatveles, per kurias pėsčiomis jie ir traukė. Dažniausiai jie prasilenkdavo su viena kita žmogysta, tačiau kuo toliau ėjo, tuo šios dažnesnės būdavo. Kas praeidavo nešinas kiek pernelyg dideliu šautuvu, o gal ant nugaros mergaitė nešina sparnais, kurie panašėjo į angelo. Keisti žmonės su dar keistesnėmis prekėmis, ėjo iš parduotuvėlės pro kurios langus švietė lentynų lentynos ir dėžės esančios jose.
Velinas atidaręs duris, įleido Nero ir Karma į vidų, o tada šmurkštelėjo ir pats. Parduotuvės kiekvieno kampo atmintinai nežinojo, tad nieko nelaukdamas ėmė žvalgytis čia dirbančių darbuotojų. Rodos kiekvienas jų turėjo bent vieną klientą...
-   Vėli ~ - meilus balsas pasigirdo.
Ir į buvusio varnanagio glėbį įpuolė vaikinas, kiek žemesnis negu šis, rožiniais plaukais ir gan įprastais drabužiais. Laisvi balti  marškinėliai su įmantriu užrašu, juodi aptemti šortai ir plėšytos pėdkelnės, taip pat nereikia pamiršti dygliuotų aukštakulnių batų.
-   Maniau jau nebesusitiksime, - saldžiai pratarė pasitrindamas skruostu į šio kaklą.
-   Kichi....
-   Tai~ galbūt eime į hotelį? – žibtelėjo akimis šypsodamasis, apsivydamas rankomis nelaimėlio kaklą, iš kurio lūpų neišsprūdo nė žodis, rodos, akimis norėjo perduoti rožinplaukiui žinutę, tačiau... deja. – Dėl cezario meilės, nejaugi pyksti, kad tave palikau keliems metams? – nusikvatojo it tai būtų menkniekis. – O gal pamiršai savo lapus ir tušinukus~? – murrktelėjo atlipdamas ir striktelėjimas prie lentynų, ištraukdamas dėžutę. – Rašyk, kad jau nori.
Tamsiaplaukis, nesitikėjo čia sutikti šios personos, tad... mintyse galvojo ką sakyti, ką daryti, kad tas gan elegantiškai, ar greičiau, švelniai atrodantis bernelis nesugalvotų padaryti ko netinkamo, šalia... Karma ir Nero, kurių kol kas to mėlyna akis nepastebėjo.

*

patsuan

Ats: Senienų krautuvėlė
« Atsakymas #2 Prieš 7 metus »
Turėjo pripažinti, jog jautėsi it prieš kokį pirmą pasimatymą nerimaujantis vaikinas, na, nebūtinai Nero išties buvo viename, bet iš filmų ir įvairių pasakojimų pakankamai suprato, kad jaučia kaip tik tokias emocijas. Eidamas šalia dviejų vyresniųjų per tamsias gatves, negalėjo nedžiūgauti, tačiau kartu ir nejausti mažo, virpačio gumulėlio kažkur jo skrandyje, kuris, kai pro šalį praslinkdavo koks neįprastas sutvėrimas ar šiaip žmogus, nekantriai ir staigiai šoktelėdavo iki pat jo gerklės galiuko ir paskui vėl lėtai nuslysdavo į pilvo gilumas. Gal tai nebuvo labai blogas dalykas, gal tai buvo tiesiog jaudulys; vis dėlto, jis buvo už mokyklos ribų, tuomet, kai jau turėtų tupėti už saugių, storų sienų kaip geras mokinukas. Vien tik tas faktas, kad jis kaip ir nepakluso taisyklėms kiek svaigino, suteikė adrenalino pliūpsnį. Tačiau dabar žingsniavo su profesoriumi (kas galėjo pagalvoti, kad taip nutiks) ir, na, aukštesniųjų klasių mokiniu, taip galima pasakyti neradus geresnio apibūdinimo. Jautėsi it mažas pirmokiukas pakliūvęs į populiarių, "kietų" ketvirtokų būrelį.
Įėjus į krautuvėlę, nors nekeista, Nero akį patraukė ne žmonės, ne būreliai, o prekės, jų kiekis ir įvairovė. Tarsi musė prie medaus berniuko žvilgsnis šsyk prišoko prie senienų ir žvilgančiomis akimis ėmė skanuoti itin kažkuo patrauklias figūrėles iš medžio ir marmuro. O gal tai buvo dramblio kaulas? Dėl tokio susidomėjimo jis vos pastebėjo prie Velin prišokusio, ar labiau prisikabinusio, rožiniais plaukais pasidabinusio... vaikino? Berniukas kiek sutrikęs žengė žingsnį arčiau Karmos ir tuomet, paskui, visai užlindo už šiojo nugaros.

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Ats: Senienų krautuvėlė
« Atsakymas #3 Prieš 7 metus »
Galbūt geroji dalis gyvenant jaunąją gyvenimo dalį kiek didesniame mieste kaip Noridžas prie miškingesniųjų vietų, kartu turint ir varną kaip nuosavą gyvūnėlį, na, tikriausiai buvo ta, kad labai pripranti prie negyvėlių matymo. Galų gale, maža dalis kranklių atsisakytų papuotauti ant negyvų žmonių - dažniausiai savižudžių, kiek rečiau kokių nužudytų aukų, numestų į tankesnius krūmus - kartu ir atsitempiant vargšą jaunutį bernelį, nesuprasdami, kad tai gali jį traumuoti. O gal kaip tik ir suprato, todėl jo varnas jaunosiomis dienomis kaip tik stengdavosi kaip galima dažniau jauną Karmą atitempti prie visokių lavonų, kurių ne taip retai kaip ir buvo norėta pasitaikydavo dvokti pradėjusio žmogaus. Ir tada toji geroji dalis išsitempdavo iki to, kad jis jau patapo ganėtinai atbukęs dėl panašių dalykų (keliais susivėmimais, persigandusiomis akimis ir košmarais naktimis vėliau suprato, kad niekur nedings nepripratęs), o grįžtant prie dalyko, kurį galvoje norėjo pasakyti vienu paprastu sakiniu, tai kad buvo užtektinai matęs lavonų - mirties - kad gebėtų matyti ir testralius. Labiau vertė nerimauti Nero, netgi kažkiek tikėjosi, kad vaikiščiui dar neteko matyti kažko panašaus, bet ką ten gali žinoti - o jeigu kažkas kaip Velinas jį jau užsiverbavo savon greton, tada tikriausia neilgai ir truks, kol ir švilpis gebės juos regėti.
Nors galbūt tas ilgas mintyse išsakytas monologas buvo nereikšmingas, ypač kai jokių testralių, priešingai negu buvo minėta pirmais kambaryje nebuvo - nors klastuolis ir negalėjo tuo ir skųstis, vis dėl to, ėjimas buvo kažkiek patogesnis - bent jau jo nuomone - atsiradimo būdas, ypač paaiškėjus, kad atstumas ir nebuvo toks didelis, kaip buvo tikėtasi. Rankas laikydamas įkištas į šiltas kambario parūpinto apsiausto kišenes, tamsiomis akimis kartas nuo karto apsidairydamas aplink, juodaplaukis net nepajuto, kada ir atsidūrė krautuvėlėje.
Vos įžengus į kitų žmonių.. padarų.. persipildžiusią parduotuvikę, Karmos akis patraukė tolimesniame kampe nukištas kama durklas - kas iškarto privertė prisiminti patėvį, kažkada užsivedusiai aiškinusį apie šiuos tuomet dar su laikrodyje pavaizduotu amžiumi esančiam dabartiniam šeštakursiui. Tikriausiai taip tobulai prisiminė šio išvaizdą ir pavadinimą vien dėl to, kad tetrūko vienos raidės iki pavadinimo patapimo vardu - kas tikriausiai nebuvo itin gerai, nes tai savotiškai vedė prie namų prisiminimo, kas privedė prie motinos prisiminimo, kas priminė, kad tikriausiai neišsisuks nesupažindinęs Velino su šiąja, kas vedė prie dar tuzino įvairių sąsajų, priverčių ir vėl pasinerti mintyse.
Galimai reikėjo džiaugtis, kad dar nespėjo it musė įkliūti savo minčių voratinklyje, ir kad net palyginti tyliai nuskambėjęs Velino balsas, teištaręs vieną žodį privertė jo kūną nemaloniai pašiurpti - ir dievai teapsaugo, bet kodėl, velniai terauna, jie turėjo ne tik apskritai susitikti (mielai būtų pragyvenęs to nepadaręs, labai ačiū), bet dar ir taip greitai, kai klastuolis tik neseniai tesužinojo, kas jis per vienas?! Galvą atsukęs į dviejų vaikinų pusę, kurį laiką tik stebėjo - ir atvirai, tikrai negalėjo nesakyti, kad Kichiro nebuvo negražus, ar kad juto jam neapykantinius jausmus, ar kad net kaip koks idiotas manė, kad yra viršesnis už įmantrų rožinplaukį. Bet tikrai negalėjo pakęsti to jausmo, to šlykštaus gerklėje įstrigusio gumulo pojūčio, atsiradusio regint juodu, ypač būnant taip arti vienas kito.. Ypač Kichi elgiantis taip, kad Velinas vis dar buvo jo asmeninis žaisliukas, kuris seks kiekvieną rožinplaukio komandą.
Pajuto, kaip Nero prisiartino prie šešiolikmečio, tikriausiai ir jaunesniajam berniukui iš niekur išdygęs ir "didįjį šeimininką" beglėbesčiuojantis vaikinas ne itin patiko, ir Karma tą visiškai suprato - pats mielai būtų pasilikęs čia, šalia švilpio, leisdamas Velinui sutvarkyti reikalus su jo senu "pažįstamu", tačiau tai būtų tiesiog kvailas dalykas daryti, kai buvo galima atlikti dar idiotiškesnius veiksmus. Ranką sekundės daliai nutupdydamas ant Nero plaukų, tarsi veiksmu sakytų ką panašaus į "nesijaudink, viskas bus gerai", o pats nutaikė akimirką, kai Kichi pagaliau atitraukė savas rankeles nuo jo sužadėtinio, kad pasijudintų iš savos vietos. Rankomis apsivydamas Veliną iš nugaros, o smakrą pailsindamas šiam ant peties, su tiesiog draugiška šypsenėle kreipėsi į rožinplaukį:
-Atsiprašau, jūs čia dirbate, tiesa? Būtų labai malonu, jeigu galėtumėt padėti surasti keletą daiktų,- jau tikriausiai iš balso tono, o gal ir iš tos šypsenėlės ant veido sugebėjo išsiduoti, kad turi šiokį anokį supratimą apie priešais esantį vaikiną - žinojo, kad žaidžia su ugnimi, kadangi nebuvo toks bukaprotis, kad nežinotų savų gabumų ir Kichi gabumų, na, problema tame ir buvo, kad nė nežinojo, ant kiek šis buvo geresnis. Tikriausiai buvo ir kvaila tikėtis, kad išsisuktų iš dabar tokios toliau besiformuojančios situacijos lengvai, bet kažkur giliai klastuolis tikėjosi, kad Kichiro vis dėl to pamanys kažką panašaus į "o, žiū, Velinas susirado savo marionetę, galbūt man dabar nederėtų kištis" - kas buvo savotiškai kvaila ir tikriausiai neįmanoma, bet norėti gi nedraudžia. Klastuolis net neprieštarautų, jeigu būtų vaizduojamas kaip trumpalaikis pasismaginimas ar savotiškas žaisliukas, jeigu tai reiškė, kad gaus bent vieną išsisukimą iš per greitai nusprendusio apsireikšti susitikimo. 
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Senienų krautuvėlė
« Atsakymas #4 Prieš 7 metus »
Kichiro pirštas sustojo prie paprastos medinės dėžutes ir ištraukę šią, bet vos spėjo grįžti prie Velino, išvydo, kad nepažįstamas jaunuolis jau pasisavinęs jo liemenį. Žibtelėjo akimi it klastingas katinas, nors priešais jį stovintis tamsiaplaukis jau nebebuvo jo, tačiau neatsisakys išvysti naujokų sutrikusių veidų, vis dėl to mėgo juokauti su mielais nekaltuoliais, ypač tais kurie pasirodydavo šalia jo buvusių vaikinų.
Sugriebė už smakro Karmą, meiliai nusišypsodamas.
-   Prašau, nesislėpk už jo nugaros, cherry, - ištarė, o tada pasisuko į Veliną, kuris jau buvo spėjęs išleisti vieną didelį atodūsį. – Bet turbūt jis jau nebe cherry, ką? Say~ Jam patinka kokia pozicija ~~? Galbūt jodinėjimas, m? – sumurrkė, atleisdamas rankas nuo Karma ir apkabindamas savo buvusį partnerį, specialiai dar uždėdamas ant jaunuolio rankų savuosius delnus, tad... Brangusis Velinas buvo įstrigęs tarp dviejų žavingų personų.
Taip. Pradedantysis profesorius to tikėjosi, kai jau pamatė Kichiro šioje parduotuvėje. Viltingai pažvelgė į savo tarną. Jam nebuvo nuotaika jokiam trigubui pasimatymui, tad neliko nieko kito tik kaip uždėti savo delną ant rožinplaukio plaukų ir perbraukti per juos.
-   Kla-
-   Na? – pertraukė įmantriai, jau palinkdamas atsiimti bučinio.
-   Aš vedęs.
Tai buvo taip netikėta, kad Kichi net prunkštelėjo. Ėmė kvatotis, net rankas atleisdamas.
-   Tu juokauji, tiesa? Tu, vedęs? Kada spėjai? – juokėsi it tai būtų geriausias pokštas girdėtas per visus metus. – Cezar, how could you? Net į vestuves nepakvietei, pasigėdytum, - ir tada pasigavo Velino skruostus, saldžiam patampymui.
Buvęs varnas pajuto, kad jo senasis draugas, pažįstamas, buvo kiek... Nusivylęs, net suirzęs, nes su kiekvienu timptelėju, skruostai vis labiau maudė.
-   O... tu....? – dusliai pratarė, vildamasis, kad buvo suprastas.
-   Aš? Teiraujasi apie mane, nors net nepristatei savo sutuoktinio, - vyptelėjo, pliaukštelėdamas per skruostą, atsitraukdamas. - bet nesvarb-
-   Karma, jis Karma, o ten Nero, - tarstelėjo, šį kartą pertraukdamas jį. – Mes atėjome čia apsipirkti, nieko daugiau... net nemaniau, kad čia būsi, - pakimusiu balsu pratarė, kaip visada.
Būtent su tuo prisistatymu, Kichiro pagaliau išvydo, varganą švilpiuką, išsigandusį... Jo? Nuotaika akimirksniu grįžo! Striktelėjo prie jo ir apkabino iš už nugaros. Meilūs. Jauni berniukų kūneliai jam patiko, jų skonis ir nekaltos aimanos! O juk... jis tai daryti galėjo, nes juk pilnamečiu, na tik neseniai tokiu tapo. Taip kažkaip sugebėjo atsirasti švelnios, baltos rankelės prie berniuko dviejų uogelių, vis dėl to rožinplaukis buvo miklus, kaip geriausias vagis.
-   Duosi tu man jį? Šitas tai tikrai cherry, su puikiom strawberry ~ – murrktelėjo į ausį, ją lengvai krimstelėdamas.
Velinas net nesivargino atsakyti. Akies krašteliu žvilktelėjo į Karma it sakymas „štai kodėl nenorėjau kad jį sutiktumėme“, o tada pasilenkęs pakštelėjo šiam į lūpas it norėdamas nuraminti. Spėjo, kad nuotaika buvo ganėtinai prasta, tad... bučinys buvo viso labo privalus dalykas tokioje situacijoje.

*

patsuan

Ats: Senienų krautuvėlė
« Atsakymas #5 Prieš 7 metus »
Vyresniojo plaštakos svoris ant jo viršugalvio buvo keistai raminantis ir guodžiantis, todėl jam dingus berniukas pasijautė keistai apleistas, it šunytis išmestas iš namų pro duris, paliktas tirtėti ant šalto, balto, lėtai migdančio sniego. Argi ne keista, kad taip dažnai jautėsi vienišas, nors beveik visada buvo apsuptas žmonių? O gal tiesiog buvo apsuptas ne tų žmonių, su kuriais toks gerutis berniukas turėjo asocijuotis?
Kiek nerimastingai sukryžiavęs rankas ir perkėlęs dalį savo kūno svorio ant kulnų, Nero sudilbakiavio trijų persipynusių tarpusavyje vaikinų link, suraukdamas antakius iš ,tarkim, šiokio tokio pasipiktinimo, kuris buvo pagardintas lengvo pasibjaurėjimo prieskoniu. Jam jau buvo ne itin malonu stebėti besiglaustančius skirtingų lyčių žmones, bet dabar matė tai darant vienodų lyčių atstovus. Ah, jeigu kažkas pamatytų, matyt pagalvotų, kad švilpis irgi labiau mėgsta mėsytę, o ne žuvytę. Na, techniškai, jis išties labiau mėgo mėsą, bet ne tokią mėsą. Bet, kodėl turėjo tai aiškinti pats sau?
Trumpai apibendrinant, Nero buvo tiek susikonfliktavęs su vidiniu "aš" dėl gyvybės ar mirties klausimo apie pomėgius ir kitokias nesąmones (tai buvo šiek tiek mieliau ir artimiau negu kitų trijų pašnekesiai, gink Dieve nuo to), kad net nepastebėjo, kaip ant jo krito šešėlis. Tiesą sakant, net neišgirdo, net nesirūpino, ką tasai sakė-- tuo metu tai nebuvo svarbu, mat vos pajutęs prisilietimą prie tos vietos, kuri buvo it Kaabos akmuo kitatikiams, sustingo it stirna iššokusi prieš automobilį, nejudanti nei pirmyn, nei atgal, jaučianti, kad vis vien bus nutrenkta.
Žinoma, buvo galimybė iškelti didžiulę sceną ir it kokiam melodramų veikėjam apsisukti ir vožti mažu kumštuku tiesiai į gražuolio dailiai sudėtą veiduką, pajusti, kaip nuo smūgio jėgos skruosto oda įdubsta ir prisiglaudžia prie dantų eilės, kaip lūpų kamputis pakliūna tarp dviejų iltinių 'peiliukų' ir su vos vos girdimu, traškiu garsu skyla į dvi dalis. O tuomet gal galėtų ir paleisti kitą smūgį į paakį. Gal saulės raizginį. Gal į pilvą. Galimybės neišsenkamos, kai geriau pagalvoji!
Tačiau Nero to nedarė, net priešingai-- tas agresyvias mintis, kurios jį apnikdavo tik tokiose situacijose, nustūmė gilyn į pasąmonės kertėles ir, tiesiog suvirpėjęs kūnu, atšoko nuo kito į šoną it verdančiu vandeniu nuplikyta katė, perkreipdamas veidą į neapsakomai įžeistos ir įskaudintos sielos išraišką.
-T-Taip n-niekas ne-nesisveikina...- nerišliai sumykė ir paraudusiu veidu pažvelgė žemyn.

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Ats: Senienų krautuvėlė
« Atsakymas #6 Prieš 7 metus »
Gink die, bet Kichiro jam nė kiek nepatiko - nepatiko nei dabar, nei tada, kai pirmą kartą sužinojo apie jo egzistenciją, net ir tada, kai vistiek turėjo pripažinti, kad šiam nesuvaidinus savo dalies Velino gyvenime galimai dabartiniai sutuoktiniai net vienas kito nežinotų. Bet dabar, rožiniaplaukiui būnant taip arti, o pykinančiam jo kvapui perėjus ir ant Karmos, ir ant Velino drabužių, klastuolis jautėsi it būtų kokia suagresyvėjusi pelytė, nenorinti nusileisti ar tai pripažinti jį kampan įstūmusio katino viršesniu padaru ar egzistencija.
Suprato, kad iš jo buvo vos ne norima pasityčioti, priversti parausti, parodyti savo dar kažkuria prasme egzistuojantį purumą ir nekaltumą - būtų mielai ką per sukąstus dantis suniurnėjęs, ar bandytų negalvoti apie lengvą, vos vos pastebimą raudonį, kuris vistiek nesusilaikė nepapuošęs klastuolio skruostų (nors seksualinėmis temomis kalbėjimas jam kaip apie įprastą kasdieninę dalį atrodė ganėtinai normalus dalykas, buvimas visame tame veiksmo formoje ir girdėjimas, kaip taip kiša nosį į jo ir Velino lovinius reikalus nebuvo super malonus), tačiau įstengė agresyviai spoksoti į Kichi, it klausdamas, kodėl tai patapo jam svarbus reikalas.
Ir aišku, Karma būtų melavęs, jeigu būtų pasakęs jog tai, kad Velinas vis dėl to garsiai išreiškė, kad jis susituokęs - su juo, su tuo pačiu žmogumi, kuris dabar protektyviai bandė buvusį varnanagį pasigrobti sau nuo piktavalio rožine spalva apsipūkavusio padaro! - nesukėlė lengvų per kūną perbėgusių virpuliukų. Klastuolis tikrai buvo įsitikinęs, kad nebūtų supykęs, jei ir tebūtų minimas Kichiro kaip paprastas pasižaidimas, kad dabar Velinas užimtas su juo ir rožinplaukis susiprastų galįs ir turįs kuriam laikui bent jau pranykti iš jų akiračio. Negalėjo kelti dėl tokių dalykų kaprizų, ypač tada, kai atrodė, kad galbūt, galbūt šie ir būtų padėję juos išsukti iš tokios beviltiškos padėties. Bet.. nori nenori, turėjo pripažinti, kad mylėjo tą kitą, be laimingų virpuliukų apėmusį jausmą, it sakantį, kad Velinas kažkam priklauso savo noru, ne tokia pat prievarta, kuria jį laikė ir Kichiro. It keistai savotiškas pergalės jausmas, ar net pasijutimas apgaulingai viršesniu.
Tik aišku, niekada tokie apgauliniai jausmai nesitęsia, neužsibūna per ilgai ir neapdovanoja dažnais pasirodymais, nes velniai terauna, Ueda tenorėjo lįsti prie visos trijulės iš eilės, galbūt net ir neturėdamas jokio didesnio susidomėjimo šiais. Nors tikriausiai buvo per vėlu gailėtis, kam šiandien atsitempė Nero drauge - tokios kalbos tebūtų privedusios prie buvimo per vėlu nuo to laiko, kai jis patapo tarnu ar tai nedidele maža marionetiška lėlyte, kuri daro viską pagal suduotus įsakymus.
Išleidęs gilų ir perilgusį atodūsį, Karma atsuko žvilgsnį į Veliną - tikriausiai reikėjo bandyti gelbėti Nero, kaip galima greičiau jį ištraukti iš piktavalio monstriško rožinplaukio gniaužtų, bet jau buvo per daug pavargęs, per daug persipildęs nuostabos ir tiesiog norėjimo griūti į artimiausią patogesnį kampą ir prasnausti kelių parų laikotarpį, kad viskas susitvarkytų be jo. O galbūt perėmė ir dalį Velino nuovargio, bent jau rodėsi, kad ir šiam ėmė kiek įgristi situacija, kurioje galiausiai atsidūrė. Net ir nedidelis pakštelėjimas nieko nei reiškė, nei pagerino - nuovargį varė ir tai, kad tiesiog nepasakyti, kad viskas, kažkada ateityje galės viską reikiamą susipirkt, o dabar tegul kur savais keliais pasitraukia, norimiausiai į kokius minkštus ir šiltus patalus.
Dar kartą giliai atsidusęs, jau pradėjęs jausti įkyrumą ir dėl Kichi charakterio būdo, Karma išsiveržę priekin, sučiupdamas už Nero rankos ir visa jėga trūktelėdamas šį į save, kad išlaisvintų iš berniuką  apsivijusių nedorų rankų. Jau verčiau ir trečiakursui ranką nutraukęs būtų, nei ištvirkusiojo vaikino gniaužtuose palikęs.
-Klausyk, žinau, kaip tau čia malonu berniukus mažus traumuoti ir seksualiai išnaudoti, bet esi pagalvojęs apie kokį bernelį, ar visą maišą šių iš vergijos ar prostitucijos tinklų pasiimt ir apsiėmęs be lindimų prie kitų žmonių tarnų?- nepatenkintai sušnypštė, dėbsodamas į rožinplaukį vaikiną. Negalėjo pakęsti ir to, kaip sufrazuoti žodžiai išsprūdo iš burnos, negalėjo pakęsti, kad pavadino kitą žmogaus būtybę tarnu, ypač nuosavu, tačiau tai negalėjo būti kas keičiamo. Buvo per daug pavargęs, kad imtų pats save barti ir kaltinti.
Laikydamas Nero patrauktą už savo nugaros, vis dar prilaikant už nugaros - tik bent jau švelniau, ne taip agresyviai, kaip kad laikė parsitraukdamas jį iš Kichiro, kiek tolimesnėje smegenų dalyje esantis nustebęs, kad mažiau daugiau užviręs konfliktas nesukėlė parduotuvėje didesnio šurmulio ar žvilgsnių iš kitų prekeivių ar pačių pardavėjų, klastuolis ir toliau tamsiomis akimis spigino į Uedą, vis dar nesusiprasdamas, kokio velnio nusprendė išlįsti šiandien iš savo lovos ir ką nors veikti, ar eiti į šitą specifinę nuotaiką gadinančią vietą.
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Senienų krautuvėlė
« Atsakymas #7 Prieš 7 metus »
Tokia velniava parduotuvėje buvo kone kasdienybė, tiesa pasakius, rožinpūkio keliami pokštai tai buvo gan normalus vaizdas, palyginus su tuo, kad karts nuo karto šiose patalpose netyčia žmonės galėdavo prarasti savo ranką, palietę ne tą daiktą.
Kichiro sukrizeno, kai berniukas grubiai buvo išlaisvintas iš jo rankų. Ko gi daugiau galima tikėtis, kai nekaltybė ateina su dviem apsauginiais. Lengvai nusivalė savo delnus į servetėlę, kurią išsitraukė iš  šortų kišenės. Prostitucija, m? Jaunuolis stovintis prieš jį nežinojo apie ką kalbą.
-   Jų akys yra tuščios, kai kurie būna be akių, kai kurie be kitų dalių, gyvybė ir gryna emocija man labiau patinka, negu jau susitaikiusios su savo padėtimi ir viltį praradusios lėlės, - tarstelėjo. – Ar sakai, kad cherry toks pat tus-
-   Kichi, - perbraukdamas pirštu per vieną iš rožinių sruogų, sumurmėjo, it reikalaudamas dėmesio.
-   Jau ketinau sakyti, kad jis taps toks pats tuščias, ar turėčiau sakyti jie? – vyptelėjo, pasisukdamas į varną.
-   Taip ir neatsakei į mano klausimą.
Dėl tokio priminimo, dabar Velino kaklas vėl buvo pasisavintas šviesiaplaukio. Visai neatsisakytų pokalbio su juo, bet tik ne čia... Nes pokalbis į kažką daugiau... m.. tarp lentynų, nelabai žavinga.
-   Nėra ką atsakyti, - žibtelėjo akimi. – Bet jeigu nori....
-   Tai galbūt aprodysi parduotuvę?
Ir Kichi palietė šio nosyte su savąją it katė. Dėmesys jam patikdavo, tad... Atsikabino nuo kaklo ir pasiruošė surasti viską ko tik gali prireikti šiems tamsiems žmogiečiams.
-   Ko norėsi? Katės ausyčių dviem berniukams? – žaismingai šyptelėjo.
-   Ir uodegų, - užteko vien kates paminėti ir Velino akyse pasirodė laimės kibirkštėlė.
-   How about leather outfit? Manau tavasis sutuoktinis atrodytų gan puikiai aptemptuose drabužiuose, ar bent šortuose ir su užrištomis akimis bei su grandinėmis pririštas prie-
-   Nemanau, kad jis nori to klausytis iš tavo lūpų, - dusliai pratarė.
-   Bent jau galės save įsivaizduoti pririšta prie lovos, - patenkintas išsišiepė. – Nors... Dažniausiai tu būdavai pririštas, o aš atlikdavau visą darbą ~ - dramatiškai nutęsė.
Jaunasis profesorius į tai nieko neatsakė, tačiau reikėjo pripažinti, kad Karma su aptemptais drabužiais išties galėjo atrodyti puikiai, visgi... Ne vien tik tokių niekučių čia atėjo pirkti.
-   Taip pat reikia mažiems kačiukams maisto ir keletas energijos eliksyrų praverstų, kaip-, - jau spėjo išsisemti su visomis kalbomis, tad nieko nelaukdamas pačiupo lapelius kuriuos anksčiau siūlė buvęs draugas ir surašė viską ko jam gali prireikti ir įteikė.
Rožinplaukis permetė akimis visą sąrašą ir pasisuko į du likusiuosius jaunuolius kurie buvo fone.
-   Jeigu pamatysite ką nors kas jums patinka, prašau nelieskite, o paklauskite manęs, - maloniai šyptelėdamas pasakė ir atsukęs nugarą ėmė judėti link vienos iš lentynų esančios parduotuvėlės gale.
Tuo tarpu Velinas gavo proga grįžti prie sutrikusio mylimojo ir savo tarno. Palietė delnu Nero galvelę ir bandydamas bent kiek nuraminti ėmė glostyti kaip katinėlio.
-   Laikykis arčiau manęs ir Karmos, - tyliai sukuždėjo jam ausin.
O ką turėjo pasakyti savo mylimajam? Kol kas šis niekaip nebuvo nukentėjęs, tad...
-   Tikiuosi rasi ką norėsi, kad nupirkčiau, - juk buvo parduotuvėje, tad tebūnie ir išeis ne tusčiomis.
Šitaip taręs, paėmė abu jaunuolius už rankų ir ėmė pernelyg neskubėdamas eiti paskui Kichi. Laikė stipriai, it juos galėtų kas pavogti, o tai buvo didelė tikimybė, nes buvo naktis, o parduotuvėje toli gražu ne angelai skraidė. 

*

patsuan

Ats: Senienų krautuvėlė
« Atsakymas #8 Prieš 7 metus »
Nero neberūpėjo, kad jį palaikys vaiku ar dar balažin kokiu mažvaikiu- tiesą sakant, toks ir buvo. Visas tas gyvenimas, kurį jam norėjo parodyti Velin buvo tiesiog... per daug. Švilpis tenorėjo ramaus gyvenimo, dienų, kurių nereikėtų praleisti bijant dėl savo gyvenimo ar ko kito, ne, jis norėjo tik dienų, kurias galėtų praleisti saulės atokaitoje, su šaltos arbatos stikline, apsivijęs rankomis sau brangų žmogų. O ne tratintis kaip triušiams, apvilktiems odiniais drabužiais. Gal kam nors tai ir patinka, bet tuomet berniukas labai nerimavo dėl jų psichinės būklės-- o matant, koks yra tas rausvaplaukis, tai net nebuvo siurprizas.
-Eime greičiau namo, -leidęs save tempti ir nuleidęs galvą sumurmėjo tarsi suerzintas penkiametis, nemiegojęs popiečio; besijausdamas kiek blogai. Kažkas lyg ir jo skrandyje sukosi ir vartaliojosi, matyt, dėl didžiulio streso, kurį jis patyrė per pastarasias dienas. Labai norėjo tiesiog imti ir kur susisukęs į kampą užmerkti akis ir užmigti, apie nieką negalvoti, išnykti į ramią sapnų šalį. Kartais taip atsibosdavo visi tie kurioziški cirkai, tas imantrus kurtizaniškas šokis, kurio prizas tebuvo, matyt, arba peilis paširdžiuose arba tamsios kertės smegenyse, prisiminimuose ir sieloje. Ah, gal tada toks šokis visai nėra blogai? Bent jau būna ramu... pamanė atsidūsėjęs ir tyliai nugrimzdo į savo mintis; tartum į kokį transą, kad nereikėtų matyt ir klausyt šitų žaidimų.

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Ats: Senienų krautuvėlė
« Atsakymas #9 Prieš 7 metus »
-Ak, žinoma, jam prostitucija vat jau ir nepatinka, bet kol ir nekaltutį kokį lovon įsiverstų, ir šis tuščia, emocijų trūkstamų apglėbta marionetė pataptų, ką jau kalbėt po to numetimo šalin, kai pasismagini jau,- jautė, kaip šia tema užsivedė, kaip galimas Uedos noras jį suerzinti pasiteisino - ir taip, originaliai, Karma ir dabar buvo mažiau daugiau karštakošiška persona, kurią lengvą kaip nors sunervinti. Aišku, tam reikėdavo specifinių veiksmų eigos, ar tai specifinių žodžių, paleistų tiesiai tamsiaplaukį - arba, aišku, kaip kartas nuo karto būna, tereikėjo specifiško žmogaus.
Ir taip buvo suprantama, kad jo irzulį dar kabiau kurstė tai, kaip Velinas vis rodė dėmesį Kichi, ir kaip pastarasis šiuo akivaizdžiai mėgavosi, atgal atiduodamas dar didesnę dalį. Klastuolį tai vertė griežti dantimis, vertė svaidyti dar agresyvesnius ir piktesnius žvilgsnius į judviejų, jo - ne Kichiro, bet jo - sužadėtinio ir mylimojo bei rožinplaukio porelę - aišku, teko susitaikyti su mintimi ir sviesti norą pavirst agresyviu žvėrimi, užsipuolt Kichi ir išgražinti jo veidelį kaip galima daugiau lūžių ir mėlynių prieš savo kelionę anapilin į šiukšlių dėžę, vis dėl to, Velinas turėjo žinoti, ką daro. Jis taipogi turėjo likti ir ištikimas Karmai, kad jau buvo šiedu pora, sujungta ne vien paprastais įžadais ir pažadais - bent jau tokios vilties jam teko laikytis, kartu bandant išlikti kaip galima ramiau, aišku, nesėkmingai.
Net ir šiedviems atsikabinus, Kichi net ir savąjį darbą pagaliau tikrai pradėjus vykdyti, viduje it pragaro gelmėse užviręs ir tebekunkuliuojantis kraujas nenorėjo malšti - agresyviai liežuvio galiuku braukdamas per viršutinių dantų virtinę, bevardį ir mažylį pirštus suspaudęs į pusėtiną kumštį taip, kad ir nedidelis traškesys išsklido, o primerktų akių spoksinimą nukreipęs į dvi išstypusias ir liesas figūras, esančiais keliais žingsnyje priekyje jo ir Nero, vis dar laikomo prispausto šalia, kad vėl piktavališkos rankos nepasigrobtų.
-Žinau, kaip nori, kad realiai ir būtų jis it tarniškas papuošimiškas daiktelis ar savotiškas kačiukas, bet nemanau, kad tai gera mintis. Bent jau ne šiandien,- lengvą empatišką atsidūsimą išleidęs pratarė juodaplaukis, nuleisdamas prisiderinančių tamsių akių žvilgsnį į žemesniojo, trapesniojo ir aišku, jaunesniojo švilpį. Pilnai suprato šio norą iš čia kaip galima greičiau išsinešdinti - negalėjo sakyt pilnai, bet ir noras grįžti į senąjį gyvenimą buvo suprantamas, galų gale, niekas dosningai nepadėkotų ir nepaskirtų savo gyvenimo kažkokiam vyresniam nepažįstamam, kuris nieko nelaukiant uždeda tau antkaklį ir paskelbia savo ilgaamžišku tarnu.
Arba bent jau ne šiandien, jei kokią ir aprangą nusičiuptum - tik ne prie jo akių, suprask, kad jis vis dar jaunas ir visas šitas jam pilnai nauja ir stresiška - bent jau tikėdamasi, kad Velinas akimirkai sugebės įskaityti jaunesniojo vaikino mintis pratarė, leisdamas suprasti, kad bus tiesiog barbariška dar labiau kankinti Nero. O ir galų gale, net ir šiam patapus jų "tarnui" - kad ir kaip Karma negalėjo pakęsti to žodžio, vien tariant šįjį mintyse liežuvis nemaloniai susipindavo ir palikdavo šleikštų jausmą gerklėje - jų, kaip tokių anokių šeimininkų pareiga vistiek buvo juo rūpintis. Koks gi ir skirtumas, kad originalus šeimininkas buvo tik vienas judviejų.
-Atleisk, bet dar teks kiek pakentėti. Pats mielai iš čia dingčiau, bet..,- akies krašteliu į jau nuėjusį savąjį sužadėtinį, tarsi duodamas suprasti, kad vistiek to nesakys garsiai, nesiskųs ir neinkš, nes vis dėl to, jam ir iškęsti čia buvimą buvo daug lengviau - aišku, atmetus tą faktą, kaip mielai jis trinktelėtų rausvaplaukį į sieną ir imtų nebesuvaldomo susierzinimo apimtas šį trankyti, verčiant vis dėl to gražų veidelį apsilieti kraujais ir ilgalaikėmis žaizdomis bei mėlynėmis,- Jeigu reikės, galėsiu padėti nepastebėtam išsliūkinti Felį pas tave į kambarį, ar tai jei norėsi, galėsi pasiimti ir manąjį kačiuką. Šiandien ir taip užtektinai visko prisižiūrėjai,- ranką uždėjo ant švilpio peties, net nebuvo tikras ar šis ką girdėjo, vis dėl to Nero atrodė kaip įprastinis ant visų užsisėdęs žiobariškas vaikiūkštis, į ausis įsikišęs vadinamuosius "makaronus" ir visu garsu užgarsinęs klausomą muziką - taip, kad galėtų tik bukai spoksoti į visumą, nieko aplink esančio nesugebant suvokti ar tame dalyvauti.
Pagaliau pajausdamas, kaip ir jo paties pyktis susilenda į mažytę dėžutę viduje ir pats užsirakina, kartu pasigriebdamas ir raktelį nuo savęs, jaunuolis kilstelėjo akis, apsidairydamas aplink, susirasdamas ir kiek nutolti spėjusius Veliną ir Kichi - aišku, aptikti juodu buvo lengva vien dėl pastarojo nenatūraliai išsiskiriančių plaukų. Išleidęs dar vieną tylų atodūsį, vėl primenantį, kad nuo palikusio įsiūčio vėl viskas pasidarė nuobodžiai erzinantis dalykas, iš kurio buvo tenorima kaip galima greičiau pasitraukti ir kristi šiltų patalų perkišton lovytėn, Karma lengvai stumtelėjo Nero į priekį, link likusių vaikinų porelės - bent jau taip galėtų jį vėl greitai nustumti už savos nugaros, galbūt ne ką ir tegelbstinčios, bet bent atskiriančios nuo pervertiškų rožinplaukio nagų.
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Senienų krautuvėlė
« Atsakymas #10 Prieš 7 metus »
Velinas jautė kuo puikiausiai, kad jo jaunoji šeima buvo sunerimusi, pavargusi ir nenorinti niekur eiti toliau negu reikėjo. Nejaugi jiems nepatinka sendaikčiai? Magiškos gėrybės? Nors akivaizdesnė tokios subjurusios nuotaikos priežastis buvo jo senas pažįstamas. Turbūt Kichi jiems tikrai nepatinka, juk šis net nesistengė būti padoriu, kaip visada skaudžiai krimstelėjo abiem, bet toks jau tas rožinplaukis buvo – žaismingas ir sarkastiškas. Ne visiems tokią personą ir toleruoti, bet senasis varnas toks jau buvo, galėjo susitaikytu dauguma charakterių, o ypač tų žmonių kuriuos žino jau keletą metų.
Vis užmetė akį į juos, gal jie ras ką nors patinkančio, bet šie... šie... atrodė dar siaubingiau! Ah. Verčiau nusives juos į kokį barą po to, o gal į lovą? Treniruotis? Treniruotės ir šaltas oras turėtų juos atgaivinti ir pramušti, pats naktimis buvo gan gyvybingas jeigu neatlikdavo kokių sudėtingų ritualų.
-   Tikiuosi supranti, kad tai yra gan brangūs malonumai, - tarstelėjo Kichiro padėdamas dar vieną dėžę ant tamsiaplaukio rankų.
-   Manai, kad nesugebu uždirbti jiems pinigų?
-   Manau, kad numirsite badu, - vyptelėjo. – Arba ne, juk Hogvartse maistas nemokamas ir neužnuodytas, - kone murrktelėjo, dėdamas dar vieną dėžę.
Buvo patenkintas, kad šis jau nebelankė mokyklos, nes dėl cezario meilės, jie būtų negyvi! Negalėjo patikėti savo ausimis, kai paskutinį kartą girdėjo apie savo bičiulį ir kokiose bylose dalyvavo. Žinoma, niekas rožinpūkio nei įtarė nei pagavo, juk dabar tas nebūtų čia toks patenkintas ir meilus.
-   Duočiau įsikibti į savo uodegą, bet šiandien jos nėra, - ir papildė dėžių krūvą dar trimis, šitaip visiškai uždengdamas Velino veidą.
-   Yra toks burtažodis kaip acci-
-   Cit, viskas bus fiine, - patenkintas šyptelėjo.
Linksmuolis prabėgo akimis pro parduotuvėlę ir štai rado du paniurėlius atsilikusius nuo jų. Paėmė viena ranka dar keletą prekių, o kita ranką pirštais suėmė Velino palto skverną ir truktelėjo paskui save.
-   Kaip suprantu jūs išsiruošėte į medžioklę ar kokį panašų renginį, turbūt nei vienas nei kitas nemokate pernelyg gerai elgtis su ginklais, todėl išrinkau ne tokius pavojingus ir fatalius, - įprastai paaiškino. - Kittycat sakė kad vienas iš jūsų moka kuo puikiausiai virti viralus, tad įmečiau ir keletą eliksyrų su jų receptais ir kelis ingredientus, bet ne visus, nes jūsų brangusis nešvaisty-
-   Juk sakiau įmesti viską, - pasigirdo duslus balsas.
-   Tsk, manai švaistysiu tai ant jų? Ypač kai net nepakvietei manęs į tą nuotykį, juk žinai, kad man ne ką mažiau patinka magiški padarai, - duodamas savo dėžes jaunajam tarnui, pratarė,
-   Tada nesakyk kad-
-   Prašyčiau! Jaučiu, tu net nepaskaičiavai kiek tau tai atsieis!
-   Tau nereikia dėl manęs rūp-
-   Seni įpročiai nemiršta.
-   Jau turėjo mirti.
-   Atsigavo vėl, - viptelėjo, kai nebesulaukė jokio atsako, nusprendė supažindinti su viskuo kas yra dėžėse. – Kaip bebūtų, rasite ten kačiukams reikiamus produktus – antkaklius, keletą guolių, žirkles ir šukas, panašius dalykus. Savo keturis ginklus, taip pat spąstus. Paskiau... Jau minėti eliksyrai su receptais. Keletas senų knygų. Drabužiai kurių prašė, reikalingų ir ne. Papuošalai. Keletas niekučių. Su viskuo yra instrukcijos ir platesni aprašymai, nes jeigu dabar imčiau pasakoti apie kiekvieną daiktą, praeitu visa naktis su rytu! O be to, jums nepatinka mano... balsas, - patenkintas čiauškėjo. - Nors visada maniau, kad tik merginos jo pakęsti negali, nes... Dažniausiai kalbu apie jų vaikinus naudodamas šį, kokie jų puikūs kūn-
-   Kichi.. kiek mokėti?
Rožinpūkis pūkis perdavęs Velino dėžes Nero ir Karmai, ištiesė priešais akis senajam varnui lapelį su kaina.
-   Juk sakiau, kad daug, o be to, dėžių taip pat kalnas, vargšo tavo tarno jau nebesimato, - nusikvatojo, prisiglausdamas prie vaikino, kad jau buvo šis išlaisvintas nuo nešiko pareigų.
Išleidęs atodūsį vyresnysis išėmė iš po palto ryšulį su galeonais. Sunkus ir ne mažas. Ištiesė jį jaunuoliui.
-   Galėjau pasiūlyti pigesnių prekių, žinai, - paimdamas ryšulį tarstelėjo.
Linktelėjo, jau norėjo eiti sumažinęs dėžes burtų pagalba, bet... Buvo pagautas rožinplaukio rankų. Apkabintas. Bent jau apkabintas. Lengviau atsiduso. O jau manė, kad bus pabučiuotas, to visai nenorėjo, o dar ypač kai matė šeima.
-   Kai tau jie atsi-
-   Neatsibos, aš su jais būsiu amžinai, - nukirto.
-   Tada kai norėsi patapti vampyru ir užtvirtinti amžinybę, -murrktelėjo pakštelėdamas skruostan ir atsitraukdamas.
Linktelėjo, o su lyg tuo Kichi atsitraukė ir dingo tarp lentynų, net neatsisveikindamas tik pamodamas ranka ir mirktelėdamas akimis it kažką sakydamas.
Pagaliau vaikinas galėjo grįžti akimis prie Nero ir Karma. Apkrauti dėžėmis. Išsitraukęs lazdelę iš po skverno, mostelėjo ją ir sumažino šias, sudėjo į vieną likusią, ne ką didesnę už tą kur batai būna, dėžę. Tad dabar teko tą vieną menką dėžę nešti jaunajam švilpiui. Dėžėje ir kitos dėžutės apsigyveno, kurias padidins kai nusigaus į kokį nuošalų namą.
-   Einam, - tarstelėjo ir paėmęs abu už rankų išėjo iš parduotuvėlės.

*

Neptunica Ameshville

Ats: Senienų krautuvėlė
« Atsakymas #11 Prieš 6 metus »
Penktakursė persirengė Klastūnyno uniformą į paprastą žiobarišką aprangą ir užsidėjo apsiaustą. Paauglė neskubėjo. Iki Ūdrų Žabangų ji nusigaus per pusvalandį, o gal ir mažiau. Pasižiūrėjo į veidrodį. Atrodo gan gerai. Juk ne su vaikinu susitikti ruošiuos sukikeno Maria. Įsidėjusi į kišenę kelis galeonus(dėl visą ko) ir lazdelę, mergina pakilusi iš Klastūnyno požemių išėjo iš pilies teritorijos ir patraukė link kvidičo aikštelės sandėlio. Jos šluota gulėjo būtent čia, juk kaip ne kaip mergina žaidžia kvidičą. Pasiėmusi savo šluota klastuolė atsisėdo ant jos ir pakilo. Maždaug per pusvalandį pasiekė Ūdrų Žabangus ir nusileido miesto aikštėje. Čia jau stovėjo vyras su kuriuo ji susitarė susitikti. Prisiminusi vaikystę Maria šoko vyrui į glėbį.
- Dėde. Kaip jūsų pasiilgau. - nusišypsojo mergina. Pabuvusi dar valandėlę su dėdę sužinojo, kad jis jau turi išvykti, tad atsisveikino ir nuėjo į senienų krautuvėlę.

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Senienų krautuvėlė
« Atsakymas #12 Prieš 6 metus »
Vienišas vaikino siluetas šmėžinėjo po Ūdrų Žabangų miestelio gatves. Šiandien Frankas buvo laisvas, tad nusprendė dieną praleisti šliaužinėdamas gatvėmis. Švilpis buvo apsivilkęs baltus marškinėlius, šviesius džinsus su suplyšusiais keliais bei smėlio spalvos vyrišką kardiganą. Šiame miestelyje išties buvo daug krautuvėlių, bet tikrai ne tiek daug, kaip Kiauliasodyje. Ūdrų Žabangos toje srityje negalėjo konkuruoti su Kiauliasodžiu. Tikriausiai prasidėjo pietų pertrauka, nes iš daugelių pastatų laukan pradėjo lįsti žmonės. Tuščios gatvės po kelių minučių tapo perpildytomis. Frankas kuo puikiausiai pritapo minioje, niekuo neišsiskyrė. Žengęs žingsnį dešinėn, jis paliko minią ir patraukė siaura gatvele. Vietomis buvo šiek tiek šiukšlių ir vandens balelių. Stigleris nekreipė į jas dėmesio ir toliau ja kėblino, kol galiausiai pasiekė jos galą ir atsirado kitoje plačioje gatvėje. Čia žmonių buvo mažai, nepalyginsi su pirmąja. Netikėtai Frankas pastebėjo pažįstamą veidą. Jis net išsižiojo.
-Tėtis? Ką jis čia veikia? Ir kas po Perkūnais ta mergina?
Jie apsikabino ir švilpio tėtis nusigręžė bei paskendo tuščios gatvės šešėliuose. Mergina, su kuria apsikabino Enderas, įėjo į senienų krautuvėlę. Jaunuolis užsimetė kardigano gobtuvą. Kelios garbanos buvo išlindusios iš jo ir jam tai labai patiko. Jis lėtai nukėblino prie krautuvės durų. Jas tyliai atvėrė iš šmurkštelėjo vidun. Greitai susiradęs merginą, sekė ją žvilgsniu, bet dar nesiruošė jos užversti klausimais. Tyla - gera byla. Dar palauksiu.

*

Neptunica Ameshville

Ats: Senienų krautuvėlė
« Atsakymas #13 Prieš 6 metus »
Dar spėjusi pamatyti kaip dėde dingsta minioje, klastuolė įėjo į krautuvėlę. Ji jautėsi nuostabiai. Juk šis žmogus jai buvo visai kaip tėtis, deja toks niekada nebuvo ir nebus - merginos tėvas tiesiog paliko ją vaikų namuose, o pats linksminasi su kitomis moterimis. Penktakursė prisiminė tikrą tėvą. Gastonas. Kaip aš jo nekenčiu. Ah, kaip būtų tobula jeigu galėčiau jam išmalti snukį. Jis...Jis.. klastuolė vis gi susilaikė nuo keiksmų, juk pažadėjo tetai. Maria atsiduso ir vaikštinėjo po krautuvėlę. Teta sužinojusi, kad paauglė susitiks Ūdrų Žabanguose su žmogumi, kuris ją rūpinosi vaikų namuose, paprašė dukterėčios užeiti į senienų parduotuvėlę ir kai ką nupirkti. Ką gi, pažiūrėkim ko prašė teta šviesiaplaukė mintyse sau pasakė tetos žodžius.
Citata
Brangioji, senienų krautuvėlėje nupirk man Dešenvjeno kristalą, Regardo plunksną ir Titnaginį peiliuką.
Mergina neįsivaizdavo kam jos tetai tokie keisti dalykai, tačiau teta paprašė, o tetos ji klausė. Pajutusi, kad ją kažkas seka, Maria staigiai išsitraukė lazdelę ir atsisuko pasiruošusi paleisti į sekėją Expelliarmus, Levicorpus, Relasio arba Stupefy, tačiau už merginos nieko nebuvo. Keista, buvau įsitikinusi, kad mane kažkas seka pagalvojo. Atsidususi grąžino lazdelę į vietą ir nuėjo tolyn ieškot. Tačiau staiga iš kažkur "iššoko" žmogus ir penktakursė išsigandusi žengtelėjo kelis žingsnius atgal. Jos akyse aiškiai matėsi baimė.

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Senienų krautuvėlė
« Atsakymas #14 Prieš 6 metus »
Pajutęs, kad mergina tuoj atsigręš, jis šmurkštelėjo į krautuvėlės šešėlį. Greit nusuko žvilgsnį nuo jos ir pradėjo dairytis po senienas. Ant vienos lentynos gulėjo deformuotos gyvūnėlių kaukolės. Švilpis paėmė vieną iš jų ir apžiūrėjo. Iš formos jis nusprendė, kad tai mažo aligatoriaus kaukolė. Viena jos pusė buvo smarkiai įdubusi. Pasirodė, kad tai kūjo darbas. Frankas prisilietė prie to įdubimo ir netikėtai jam prieš akis suraibuliavo. Jis trumpam užsimerkė, o kai atsimerkė buvo visai kitokioje vietoje. Aplink buvo tik akmenys, šiek tiek vijoklių bei keli krūmokšniai. Akmenų ir uolų apsuptoje dykynėje stovėjo raumeningas vyras su didele barzda ir iš krūtinės augančiais plaukais. Vyras rankose laikė spygliuotą kūjį. Netikėtai iš vieno krūmokšnio iššoko keisto atspalvio aligatorius ir šoko ant vyro. Jis pasitraukė ir išvengė žvėries smūgio. Nieko nelaukdamas jis užsimojo kūju ir smogė aligatoriui per galvą. Per dykynę pasklido garsus kaulo lūžio garsas ir vėl pradėjo raibuliuoti akyse. Frankas vėl grįžo į realybę ir kaukolę padėjo į vietą. Tada nieko nelaukęs, priėjo prie merginos, jai už nugaros. Mergina iškart atsisuko ir švilpis jos akyse išvydo baimę. Jis nieko nelaukė ir tiesiai šviesiai paklausė:
-Kas tas vyriškis, su kuriuo apsikabinai? Kas jis tau? Kas tu jam?
Išpyškinęs klausimus, Frankas tik tada suvokė, kad įsitvėrė į merginą. Nurijo seiles ir, ją paleidęs, žengė žingsnį atgal.