0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Pusmetis.- pagalvojo  Igoris, kai išgirdo jaunėlio švilpio atsaką. Ilgai kosntravai, ,Taenrali. Ilgai.
Šeštakursis dirstelėjo į Franką. Tam užsirašius, apie tai kaip buvo nudėta Ževaudano pabaisa, šyptelėjo. Šypsena dar labiau praplatėjo, kai Stigleris stengėsi nuslėpti savo sutrikimą, išgirdus apie Medžiotojus. Niekis, Frankai, ne vienas tu taip reagavai, kai išgirdai apie tuos šmikius.- pamintijo linksmai mėlynai pilkų akių savininkas.
-Kitsunės, taip į lapes galintys pasiversti asmenys. Japonų mitologijoje kitsunes buvo vaizduojamos
Vulpes vulpes schrencki arba
Vulpes vulpes japonica rūšies lapės su devyniomis uodegomis.  Kodėl būtent šios lapių rūšys? Nes, būtent tik šios dvi gyveno Japonijoje,- kalbėjo Igoris, reikšmingai žvelgdamas į Franką. Deje, šiam nepavyko sugluminti Lorijano-Greywindo, nes pastarasis  žinojo, kad Frankas nėra kitsunė. Juk kaip kvepia devynuodegė lapė tai pats žino, neapkvailins.
Vilkolakis atsistojo.
-Teanrali, galiu pasikalbėti su Franku akis į akį?-šiek tiek mandagiau pasiteiravo antgamtikas, aiškiai suprasdamas, kad jaunėlis mintyse nusišaipys. Tačiau dėl to nekvaršino sau galvos.
Laukdamas, kol Fämsurjadas laikinai pasišalins, Igis atsiduso, ne iš nuovargio, bet greičiau iš apgailestavimo Frankui.
Tau tikrai nepatiks, kas dabar įvyks, drauguži.

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
   Taenralis, vos išgirdęs, kokia knygutė iš tiesų vertinga, nors Frankas pasielgė gan kukliai ir tiesiogiai to neįvardijo, nuoširdžiai nustebęs išpūtė akis.
   - Oho, būtų fantastika! Mėgstu retas knygas, jose dažnai gali sužinoti daugiau, nei dabartinėse knygose, seniau informacija ne taip saugota. Būčiau tau labai dėkingas! - užtikrino jis entuziastingu balsu. ,,Galbūt reikėtų paklausti, kuo galėčiau atsilyginti? Nors gal atrodytų kvailai..." - pamintijo Taenralis, Frankui imant iš jo hundhittą. Bet čia pat tokias jo mintis nutraukė kitos - išradėjas, kad ir kaip tvirtai prisukdavo kiekvieną plokštelę ir stropiai pritvirtindavo spirales, nebuvo pratęs, kad jo darbais domėtųsi kiti. Netgi prisibijojo, kad nesugadintų. Nes paprastai įvairios beprotiškai besikaitaliojančios figūrėlės mažai ką domindavo. Nors kita vertus... Taenralis mažai su kuo bendravo, tad niekas ir nesidomėjo. Nebent retkarčiai, kaip šiandien - du švilpiai, priėję hogvartsiečiai pasidomėdavo.
   Faamsurjadas kilstelėjo akis, Igoriui kalbant apie kitsunes. ,,Kokių tik nėra likantropų... Būtų įdomu bent jau su vienu susipažinti..." - praplaukė jo mintys. Taenralis žvilgtelėjo į besiklausantį vyresniojo moksleivio švilpį - Franką. Pro akį nepraslydo vaikino nuostaba ar netgi baimė - ir, aišku, nustebino. Nors tai Stigleris iš savo veido išvijo taip greitai, kad švedas ir suabejojo, ar jam nepasivaideno.
   - Šis prietaisas yra skirtas ap... - pradėjo Taenralis, o tada Igoris jį pertraukė, paprašydamas išeiti. - Gerai, na, tada, matyt, aš ir žygiuosiu, - truputį sutrikęs gūžtelėjo pečiais Faamsurjadas ir atsargiai įsidėjo chimeros pradžią atgal į dėžutę ir į kuprinę, atsuktuvą - į kišenę. Nežinia kodėl pasijuto mažumėlę įžeistas - juk jis pirmas susirado šią vietą, atėjo, užsiėmė ir draugiškai priėmė juos. O dabar buvo gražiai išvytas, netgi ir ne kokio konkurento koledžo, o savų. Gestu paprašė Franko grąžinti hundhittą ir galvos linktelėjimu padėkojo.
   - Geros dienos, - palinkėjo konstruotojas, nusisuko ir žingsniavo išėjimo iš bibliotekos link. Tuomet ranka netyčia primygo prietaisėlio šone esantį mygtuką ir šis vėl pradėjo pypsėti. Sutrikęs švilpis jį vėl išjungė, dėl prietaiso trikdžių dar labiau prarasdamas nuotaiką. ,,Juk čia nėra nieko, kas galėtų sudirginti hundhittą... Kodėl jis pypsi it pašėlęs?" - paklausė savęs Taenralis ir peržengė bibliotekos slenkstį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Teanral'is taip nudžiugo išgirdęs, kad Stigleris gali paskolinti knygą, kad ten Frankas nustebo ir nusišypsojo jam. Mielas vaikinas. Plius dar sumanus. Frankas tik apsimetė klausęs Igorio prašyto pasakojimo apie kitsunes. Jam labiau rūpėjo tas hundhittas. Jauniausiasis švilpis jau ruošėsi paaiškinti jo paskirtį, jis net buvo jau išsižiojęs, ją sakyti, bet Igoris jį pertraukė. Išgirdęs, ko jis paprašė, Frankas pažvelgė į jį su nuostaba. Iš jo veido išraiškos suprato, kad suklaidinti su kitsune neišėjo. Stigleris atsisuko į jaunėlį. Taenralis atrodė šiek tiek sutrikęs. Frankas nusišypsojo berniokui ir į ištiestą ranką švelniai padėjo tą įdomųjį hundhittą. Prieš Taenral'iui išeinant Stigleris jam pamojo ir tarė:
-Malonu buvo susipažinti. Radęs laisvą minutę, susirasiu tave ir paskolinsiu knygą, sutarta?
Jauniausiasis švilpis dingo. Dabar prie stalo liko sėdėti tik jis ir Igoris, nuo kurio dvelkė apgailestavimu. Jo atsidūsimas tai dar labiau patvirtino. Ką sumanei? Ką darysi, kad net švilpiukas turėjo išeiti? Frankas vos pastebimai su kėde pasistūmėjo keliais centimetrais tolyn nuo Igio ir nurijo burnoje susikaupusias seiles.
-Taigi, ką norėjai pasakyti? Taenral'is jau pasišalino, tai nesivaržyk.
Laukdamas Igorio atsakymo, jaunuolis pradėjo barbenti į stalą pirštais. Tuk, tuk, tuk, tuuk, tuk, tuk... Bibliotekoje buvo taip tylu, kad net jo tuksenimo aidas pasklido po visą patalpą. Ten nebuvo nė gyvos dvasios, tik jis ir Igoris, turbūt esantis vilkolakis.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
-Geros dienos ir tau, Teanrali,- tyliai sumurmėjo Igoris, tam pradingstant iš šios bibliotekos vietos. Ką gi, viena plano dalis, jau įvykdyta,-pamintijo šešiolikmetis, atsišliedamas nugara į šaltą, kitų mokinių nugarų nugludintą sieną. Kol kas švilpis nieko nesakė, tylėjo it žemę buvo pardavęs, tik įgudusiu judesiu išsitraukė savo burtų lazdelę, kuri atgulė vilkolakio rankose. Palengva vartaliodamas visų burtininkų ir raganų pagrindinį ginklą tarp savo pirštų, galiausiai prabilo:
-Turiu daug ką tau pasakyt, Frankai, -Lorijano-Greywindo  ramus, savimi pasitikinantis balsas atrodo užgožė nerimastingą Stiglerio pirštų barbenimą į stalą,- Dėl to ir išprašiau Fämsurjadą palikti mus vienus, nes apie ką bus pokalbis, niekas neturi išgirsti,- Burtų lazdelė sustingo, jos šeštakursis jau nebevartaliojo rankose. Igoris dirstelėjo į Franką, ir mėlynai pilkos akys įsmigo į nakties juodumo akis.
Vilkolakis paslėpęs savo burtų lazdelę į kišenę, atsiplėšė nuo sienos ir pradėjo žingsniuot link chimeros. Žingsniai be garso dėliojosi  link penkiolikmečio, ir Igis matė jaunuolyje sumišimą, o gal net ir baimę.
Ir staiga, viskas įvyko taip greitai- garbanius čiupo Franką už gerklės, prisitraukdamas artyn, prie pat savęs.
-Kas tave pavertė chimera?-tyliai sugriežė dantimis  šešiolikmetis, -Kas?-tvardomas įsiūtis liejosi per kraštus, tad Igoris dar labiau suspausė nelaimėlio Franko kaklą. Dar kartą Slenksčio Peržengėlis sušnypštė:
-Sakyk greitai, Frankai, mes neturime visos dienos- ir taip taręs paleido vargšelį, įšitiesti ant žemės.
Tuo tarpu, savo ruožtu vilkolakis žengė žingsnį atbulomis, vis varstydamas savo antgamtiškomis akimis chimerą. Ah, taip, Igiui nepatiko hibridai. Man ir taip užtenka savo įbrolio, Džeimso,-niūriai pagalvojo.

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
-Daug ką? Nagi, sakyk. Sudominai, - tarė Frankas.
Igoris rankoje laikė burtų lazdelę, kurią po akimirkos vėl paslėpė. Jis atsistojo nuo kėdės ir artėjo prie švilpio. Stigleris sutriko. Kas tokio svarbaus, kad net turi atsistoti? Jaunuolis stipriau sugniaužė kėdės rankenas, nujautė kažką negero. Jo ausis pasiekė garsas, kuris liudijo, kad jo pirštai pradėjo draskyti medines kėdės rankenas. Jis giliai įkvėpė ir susiruošė atsistoti. Kėdė šiek tiek sutraškėjo, bet jam pavyko atsikelti. Jis žengė kelis žingsnius atbulomis, bet tai nepagelbėjo. Vyresnysis švilpis sugriebė jį už gerklės ir prisitraukė kuo arčiau savęs.
-Matau išsiaiškinai, kas aš, Igori, - net tokioje situacijoje švilpis kalbėjo šmaikščiai.
Igorio gniaužtai dar stipriau apglėbė Franko kaklą. Veržė stipriau, bet deguonies trūkumas buvo pakeliamas. Stigleris buvo labai arti prie Igio, tad kuo geriausiai užuodė jo kvapą. Nuo jo dvelkė grynų gryniausiu vilku. Tikrų tikriausias vilkolakis. Pamanė jis. Tada vilkolakis dar kažką pakalbėjo ir paleido jį, leisdamas Frankui sudribti ant žemės. Jaunuolis susiėmė už kaklo, jį pamasažavo nusišypsojo. Iš tiesų šypsena tokioje situacijoje nederėjo, bet jaunuoliui taip buvo nė motais.
-Turim pakankamai laiko apie tai padiskutuoti. Matai, tavo labai įdomūs metodai, norint ką nors sužinoti. Kiti tiesiog paklaustų, o ne norėtų įbauginti, vilkolaki. Taip? Tavo spėjimas buvo teisingas, o mano, a?
Frankas atsistojo ir mostelėjo link stalo.
-Atsisėskime, gerai? - tai pasakęs jis atsisėdo visai į kitą stalo galą, tikėdamasis, kad Igoris atsisėst kitame gale. -Atsakysiu į tavo visus norimus klausimus, jei tu atsakysi į vieną manąjį. Kodėl tau taip parūpo, kas mane tokiu padarė, a?

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Akys įtariai ir rūsčiai varstė chimeriūkštį, lyg adatos- odą, sukeldamos skausmą ir kančias. Igis vis dar taip žvelgdamas į Franką sunėrė rankas ir žengė žingsnį į priekį.
-Įdomūs metodai...-vyptelėjo,- Tu taip pat elgtaisi, jei būtai tokioje situacijoje, kaip aš. Jei turėtai tokį patį gyevnimą kaip mano, jei žinotai tiek pat kiek aš...-tu visi vien elgtaisi kaip aš- dabar,- šaltai kalbėjo šešiolikmetis.
Vilkolakio mintyse iškilo Ambrozijaus ir patėvio pamokos, Slaptūnai, Myšos žodžiai, kurie sakyte sakė, kad jaunuolis pernelyg ligai gyveno apsuptas melo ir neteisybės, nežinodamas tikrosios tiesos. Tai prisimindamas Igis toliau tratėjo:
-Taip, tu teisus dėl mano kilmės,-šaltai nusišypsojo mėlynai pilkų akių savininkas kitam antgamtikui,- žinok išsidavei, o taip negalima daryt, antraip visas Hogvartsas žinos koks per biesas esi, Frankai. Nors neneigsiu, esi protingas švilpis,- šeštakursio balse pasigirdo švelni komplimento gaida, nors veidas išliko toks pat- akmeninis ir rūstus.
Vilkolakis mostelėjo dešine rankda, taip sakydamas, kad nesisės, net jei pat prezidentas žiobarų lieptų.
-Pastovėsiu. Kol kas dar nieks nenumirė stovėdamas [[Sor: bet numirs]],- atsisakė švilpis, žiūrėdamas, kaip būsimas šeštakursis pat atsisėda ant kėdės kitame stalo pusėje. Prakalbus pastarajam, Igoris linktelėjo sutikdamas.
-Klausiu to, nes noriu žinot ar esi man draugas ar priešas, nes žinai, tai priklausys nuo tavo kūrėjo ar kūrėjų.
Nagi, ramiai, Slapstūnai negalėjo sukurt chimerų. Jie sukūrė tik vendigo, vampyro ir vilkolakio mišrūnus- djevelenus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Kiek tu žinai? Manai tavo gyvenimėlis nenusisekęs, švilpi? Cha, manyk taip ir toliau. Nesi toks vienintelis nuskriaustas, žmogau. Aš irgi daug išgyvenau. Tu gal net nesuvoktai, nesuprastai. Gal net manytai, kad taip tikrai ne taip blogai, kaip buvo tau, nors net nežinau, koks tavo gyvenimėlis šūdinas... Frankas pradėjo niršti. Tyliai, tik antgamtikui girdimai, suurzgė ir įtūžusiu žvilgsniu dėbtelėjo į Igorį. Tiesiog varstė jį. Stebėjo jo veide užslėptas emocijas, nuoskaudas, o gal net ir baimę. Išgirdęs, kad Frankas neprašovė su vilkolakiu, net nenudžiugo ir toliau žudė švilpį žvilgsniu. Išsidaviau? Rimtai? Kaip? Skaitinėdamas magijos istorijos vadovėlį ir netyčia užklydęs į antgamtinių būtybių skyrelį? Juk ir Taenral'is domėjosi jomis, bet jis ne antgamtikas, be to jis net nesuuodė apie mane. Tu per daug pasirodei įtartinas, paprašius mus du palikti vienui vienus. Frankas tik mintyse taip mąstė, bet nesiruošė minčių išsakyti sunkiais, žlugdančiais žodžiais. Kartais tyla, geriausias dalykas. Ji neskriaudžia, nežaloja, na aišku ne visada. Kartais tai tikrai gali būti pati baisiausia bausmė...
-Priešas ar draugas? O nėra tarpinio varianto? O kas jei aš nei tas, nei anas? Kas tada? - Stojo tyla, švilpis mąstė ar jam sakyti tiesą.
Šliaužė valandos, ėjo minutės, bėgo sekundės, bet vis dėlto jis nusprendė, ką darys. Jis patogiau įsitaisė savo vietoje, pripildė plaučius deguonimi, nurijo seiles ir prasižiojo:
-Turiu tik vieną kūrėją, švilpi, ir mano mano šeima jį gerai pažįsta, - abstrakčiai atsakė jis.
Teoriškai jis nemelavo, bet ir nesakė visos tiesos. Tikriausiai tai sunervins tave, bet man nė motais. Stigleris atsistojo ir susirinko visus savo daiktus. Stipriai juos prispaudė prie krūtinės ir žengė kelis žingsnius link išėjimo, nieko nesakęs. Norėsi sužinoti aiškiau, susirasi mokykloje. Bet neprižadu, kad viską išpliurbsiu.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Kaip sakoma- be penkių minučių septintakursis juto, kaip Frankas siunta, niršta savose mintyse ant vyresniojo švilpio, kaip nori sužlugždyti pastarąjį.
Oba. Net nemaniau, kad užkabinsiu jo jautrią nervų stygą,- lyg juokaudamas, lyg pasišaipydamas pagalvojo garbanius, stebėdamas putojančią iš pykčio chimerą. Na, nelaikyk savo pykčio, brolyti, rėk, o ne tylėk. Tyla manęs neužmuši.
-Hvala- kroatiškai padėkojo Lorijanas-Greywindas,- Pagaliau prakalbai. Jau maniau reiks pagalbos kviest, kad prašnekėtai,- ramiai kalbėjo,- Yra tarpinis variantas, pavyzdžiui, kaip sąjungininkas. Aišku. Daugiau ir nesitikėjau, kad pasakysi apie save.
Vienas kūrėjas, kurį pažįsta tavoji šeima. Hmmm panašu į Slapstūnus,- mąstė vilkolakis,- Jei jis turėtų žetoną- viskas būtų aišku. Staiga, Igis prisiminė Emilijaną ir jos turimą žetoną su vilko galva. Emi, tu juo niekados nesinaudojai. Kodėl?- iškilo retorinis klausimas mėlynai pilkų akių savininko galvoje.
- Na, ką gi, matau jau ruošiesi iškeliaut iš bibliotekos. Tad jei kas- eik,- Igoris pramankštino kaklą. Franko ir jo šeimos nesukūrė Slapstūnai, nes jei tai būtų melas, vaikščiotų vienai ar kitaip kaip Džeimsas,
- Susirasiu, jei man reiks, tik,-reikšmingai nutilo ir nužvelgė hibridą,-Saugokis Medžiotojų. Kaip saupratau, pastarieji kol kas dar mūsų nemedžioja, bet tik kol kas. Būk atidus.
Įdomu, ar Stigleris dėl savo prigimties yra įtrauktas į Sąrašą? Ar jį seka Ferumos? Ar Medžiotojai, ar  Senatas žino apie chimeras? Apskritai, ar kas nors turi žalio supratimo- kurio velnio buvo sukurtos chimeros? Ko tas jų kūrėjas užsigeidė?
Taip begalvodamas ir svarstydamas švilpis pradingo iš šios vietos, kol galiausiai sau pasižadėjo pirmiausia iššifruoti vieną iš Senato įstatymų, iki tol kol jis su sirena nesulaužė jo ir dėl to nepaguldė galvų, o paskui- išsiaiškinti ką slepia Džeimsas Greywindas, jo įbrolis, Slapstūnų hibridas- djevelenas.

*

Neprisijungęs Edison Bernardinelli

  • III kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i still hope you'd haunt the passenger seat
Anneliese drąsiai žengė koridoriumi ir apžvalgė niekuo nesiskiriančias koridorių sienas - visos tos pačios spalvos, apkabintos pernelyg pompastiškais paveikslais ir nuobodžios, bet vis dėl to vis tiek priartėjo prie vieno (jos akimis ypatingo) paveikslo ir į jį įsižiūrėjo. Mediniuose paauksuotuose rėmuose buvo įkalinta dama ilgu sijonu, klūpinti prie upelio ir skalaujanti rūbus. Šalia jos stovėjo pintas krepšys, pilnas pakalnučių. Žavu. Man patiktų turėti krepšį pakalnučių, susimąstė mergaitė ir keliavo toliau, neleisdama portretui sugaišti jos brangaus laiko, kuris galbūt ir nebuvo toks brangus, bet jai niekada neturėjo trūkti laiko skinti gėlėms ar skaityti knygas. Bet vienuolikmetė neapskaičiavo savo žingsnio, ir ak, - jos sijonas užkliuvo už neatpažinamo aštraus daikto, ir girdėjosi medžiagos plyšimas, tačiau mergaitė toliau žingsniavo (prieš tai minutei sustojusi, padėjusi savo krepšį ir kartu surišusi plyšusią medžiagą, mat Morelle neturėjo jokio noro visą likusią dieną vaikščioti su plikos odos blyksniu toje vietoje, kur plyšo sijonas), ir, įžengusi į biblioteką, nė nedvejojusi pasuko link vaikiškų knygų spintelės, priekaištaujančios bibliotekininkės žvilgsniui deginant skyles jos nugaroje.

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
  Siūlė po siūlės, skylė po skylės. Žalios spalvos dvigubas siūlas kartu su adata nėrė pro džinsinę medžiagą, kartais susidarydavo koks nors mazgelis ir tekdavo viską pradėti iš naujo. Gal po dešimties, gal po šimto kartų pavyko, mėlynai baltas džinsinis kombinezonas buvo užbaigtas. Apnuogintos kojos pagaliau buvo paslėptos, rankas uždengė dryžiais išmarginti ilgarankoviai marškinėliai, o ant pečių puikavosi naujojo šedevro petnešos. Ji užlenkė kelnių klešnes, į viešumą paleisdama rausvas kojines, išmargintas persikais, nedideles pėdutes paslėpė baltuose sportbačiuose, kurie tikrai nebuvo tinkami šių metų laikui. Visai ne.
  Pirštais perbėgo per trumpus, spalvotus plaukus, surišo juo į moliūgėlį, jog šie nedengtų juodųjų linijų. Krentantis iš kišenės rožančius merginai priminė jaunąjį meksikietį, kadaise buvusį varnanagį. Mergina lėtai ir tyliai pravėrė kambario, kuriame pastaruoju metu praleisdavo nemažai laiko, duris ir taip pat tyliai pasišalino iš patalpos. Bendrajame kambaryje dar šnekučiavosi keli bendrakoledžiai, o šeštakursė, tik pagriebusi iš jų kelis šokoladukus, išskubėjo iš Varno Nago bokšto.  Koridoriumi einančios merginos žingsniai buvo tokie tylūs, kad net galėjai pasakyt, jog ši viena iš pilies vaiduoklių. Nebevaldanti kojų varnė atsidūrė patalpoje, kuri dvelkė senomis knygomis. Stabtelėjo, įkvėpė to nuostabaus kvapo, o lapų šnaresiams sudirginus klausą, vėl pajudėjo. Dangaus mėlynės akys nukrypo link vaikiškųjų knygelių skyriaus. Kojos ten nešte nunešė merginą. Smulkūs pirštai sugriebė kelias, o pati šešiolikmetė užšoko ant stalo ir prisėdo. Ir ji tikrai atrodė kaip mažas vaikiukas, vien kaip jos išvaizda rėkte rėkė ‘TAIP MAN ŠEŠIOLIKA, BET JAUČIUOSI LYG PENKERIŲ’. Tai buvo žaliaplaukės/juodaplaukės buvimas su savimi. Valandėlė, dvi su savo mintimis. Ir praėjo tikrai daug laiko, o mergina vis keitė tas vaikiškas knygeles, viena po kitos, pačios knygos prašėsi paimamos smulkiųjų rankų.
  Žemaūgė užvertė pasaką, įsidėjo ją į plačią kombinezono kišenę, o taip pat užvėrė ir bibliotekos duris. Ir kai manęs nebėra, ima švisti. Adelė įsistebeilijo į kylančią rytinę saulutę. O dar vėliau nuėjo savais keliais. Jai pačiai nežinomais. Na, tikriausiai į minkštąją lovelę, norėjosi miego.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


Ats: Nedidelė knygų spintelė su vaikiškomis knygelėmis
« Atsakymas #25 Prieš 5 mėnesius »
Timotis leido laiką bibliotekoje. Buvo pats mokslo metų galas, tad brolis Auris šiuo metu užsiėmęs egzaminais, kad ir ką tai reikštų. O Timotis dėl to džiaugėsi. Jam labai labai patiko leisti laiką bibliotekoje. Jis čia ne tik vartydavo knygeles, bet ir žaisdavo.
Bibliotekininkė nelabai norėjo sutikti, kad Timotis čia atsineštų mašinyčių, tačiau jis pažadėjo, kad jomis žais tikrai tyliai. Jau ką ką, bet būti tyliai Timotis mokėjo. Ir po pirmo žaidimo bibliotekininkė sutiko, jog berniukas čia žaistų kada nori. Tik paprašė nelakstyti po visą biblioteką, o žaisti prie vaikiškų knygelių lentynėlės.
Timotis jau žinojo čia visas esančias knygeles, bet ne visos jos buvo įdomios. Anksčiau joje gulėjo tik knygutės apie princeses ir fėjas, tačiau brolis Auris prinešė knygelių apie gyvūnus, skraidančias šluotas bei mašinytes.
Timotis bendravo su keliais vaikais, kurie ateidavo į biblioteką. Su vienu tokiu vaiku, Henriku, raudonplaukis dažnai leisdavo laiką. Jie buvo susidraugavę. Kartais vartydavo knygeles ir Henrikas jam pasakodavo apie gyvūnus ar kitus dalykus. O kartais veikdavo ką nors kita. Šiandien jie iš rožinių knygelių pasistatė mašinų trasą ir važinėjo mašinytėmis. Tik turėjo būti budrūs, mat bibliotekininkė su knygelėmis žaisti neleisdavo, bet Henrikas Timotį įtikino, kad ji nepastebės.
Timotis apie Henriką, aišku, broliui nieko nepasakojo. Nežinojo, ar jis nesupyktų, kad Timotis su juo draugauja. Auris jų nebuvo matęs kartu, taip sutapdavo, jog Henrikas visada išeidavo anksčiau, nei brolis pasiimdavo Timotį. Timočiui nepaprastai patiko leisti laiką su Henriku. Henrikas jam net paaiškino, kas iš tiesų yra mirtis.
Jie žaidė tyliai. Abu mokėjo būti tylūs. Timotis šią akimirką atsitūpęs važinėjo su raudona mašinyte po jų gamintą trasą, o Henrikas - su mėlyna. Penkiametis šypsojosi ir rodė grimasas. Tada atsistojo ir vaidino, kad pats yra mašinėlė. Visas išsišiepęs neva važiavo ratukais. O tada pamatė, kad Auris vaikus stebi.
Timotis taip ir sustingo vietoje. Iš veido iškart dingo šypsena. Ji pasikeitė į akivaizdžią baimę. Juk jie pasistatė trasą iš knygų, nors bibliotekininkė sakė su knygomis nežaisti. O Auris tai pamatė. Ir dabar į juos žiūrėjo. Timotis įtarė, kad jau šiandien brolis tikrai jį muš. Nors niekada iki šiol nemušė, bet dabar muš. Nes juk berniukas pasielgė labai blogai. Jis blogas. Vaikas nuleido galvą ir įbedė akis į grindis.
- Tik nemušk Henriko, - žiūrėdamas į grindis pasakė.
Jeigu jau jis gaus į kailį, tai tegul bent draugas lieka nenuskriaustas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Timotis Senkleris »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Nedidelė knygų spintelė su vaikiškomis knygelėmis
« Atsakymas #26 Prieš 5 mėnesius »
Auris buvo išties užsikasęs darbais. Egzaminai vertė darbuotis. Be to kaip koledžo vadovas turėjo sužiūrėti savo penktakursius ir septintakursius. Bet dabar baigė darbą ir atėjo į biblioteką. Reikėjo jau eiti valgyti.
Jį sulaikė vaizdas, kurį išvydo stovėdamas už vienos lentynos. Timotis žaidė. Kaip niekada. Su kitu vaiku. Tai buvo aišku puiku. Tas vaizdas jam teikė palengvėjimą. Na taip, norėjo, kad toks Timotis būtų ir su juo. Bet atrodė nuostabu ir tai, kad brolis toks laimingas ir atsipalaidavęs su kitu vaiku. Tai buvo pirmakursis švilpinukas. Visai geras ir ramus vaikas. Auris pajuto jam palankumą, nors niekada labai nesidomėjo tuo vaiku. Bet dabar matydamas kaip gražiai žaidžia su jo mažuoju broliu pajuto jam tikrų tikriausią prielankumą.
Jie buvo pasistatę trasą iš knygelių. Ir Auris susijaudino, kad šitokios šventvagystės nepamatytų bibliotekininkė. Nors dabar jų santykiai ir pagerėjo, bet vis tiek.
Stovėjo ten tyliai neišleisdamas nei garso. Būtų ilgai stebėjęs tokį smagų savo brolį, pamiršęs ir vakarienę. Bet Timotis pastebėjo jį ir pasikeitė. Akimirksniu. O tai, ką pasakė tiesiog Aurį pribaigė. Henrikas tas vaikas irgi nustebęs sustingo. Atrodo net išsigando tokios idėjos. Ir dar pasigirdo žingsniai ir Senkleris pamatė artėjančią bibliotekininkę. JI turbūt irgi girdėjo ką pasakė Timotis. Aurio veide tuo metu atsispindėjo gryniausia neviltis. Liūdesys. Jų akys susitiko. Bibliotekininkės žvilgsnis ar išraiška neatrodė griežti.
- Tau reikia laiko Senkleri. Juk tu tai žinai. - Pasakė ji.
- O jei niekas niekada nepasikeis?
- Nuo kada tu toks pesimistas?
- Nežinau.
- Tu pavargai.
- Man viskas gerai.
- Vieną dieną tai praeis. - Auris nebuvo tikras.
- Timoti, aš nieko neskriausiu. - Liūdnai pasakė.
- Labai gražią trasą pasistatėt. Aš irgi tokias statydavau. - Pabandė nusišypsoti vaikams. Bet kažin ar pavyko.
- Tik ne šitoje bibliotekoje. Dabar gražiai sudėkite knygas ir eikit valgyti. - Pasakė bibliotekininkė ir paliko juos ramybėje.
- Gaila, bet reikės išardyti jūsų kūrinį.
- Mes kitą kartą pasistatysim didesnę. - Atrodo Henrikas nebeėmė galvon Timočio žodžių. Galbūt jis suprato, koks traumuotas tas vaikas yra.
- Gerai. Bet tai bus mūsų trijų paslaptis. - Nusijuokė Auris. Jie su Henriku sudėliojo knygas ir surinko mašinėles.
- Aš alkanas. O jūs?
- O taip. - Berniukui atsakė Auris. Henrikas paėmė Timotį už rankos ir kažką jam pasakodamas ėmė vestis link išėjimo. Auris nusekė paskui. Dabar dar labiau pamėgo tą Švilpinuką. Jie išėjo iš bibliotekos.

Ats: Nedidelė knygų spintelė su vaikiškomis knygelėmis
« Atsakymas #27 Prieš 4 mėnesius »
Timotis ir vėl sėdėjo bibliotekoje. Buvo pripratęs leisti laiką prie vaikiškų knygelių lentynėlės. Tik kad pastaruoju metu kiti vaikai nelabai su Timočiu užsiimdavo, nes ruošėsi tiems kažkokiems egzaminams. Visi jiems ruošėsi. Tiek mokiniai, tiek brolis Auris.
Mokinių buvo nemažai ir bibliotekoje, o bibliotekininkė pasakė, kad dabar Timotis turi elgtis ypatingai tyliai, nes kitiems reikia susikaupti. Tad Timotis taip ir darė. Nežaidė su mašinytėmis. Vartė knygelę apie jas. Knygelėje buvo daug paveiksliukų, bet ir raides vaikas matė. Prirašyta žodžių. Vieną dieną Henrikas išmokė berniuką atpažinti savo pirmą vardo raidę, todėl dabar Timotis jos ieškojo ir bakstelėdavo pirštu į ją, jei pamatydavo. Nuotaika buvo gera. Visada tokia būdavo, jei tik brolis jį čia palikdavo. Nesijausdavo įtampos.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 717
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Nedidelė knygų spintelė su vaikiškomis knygelėmis
« Atsakymas #28 Prieš 4 mėnesius »
Buvo pikta. Labiausiai Eion pyko ant savęs, bet kartu siuto ir ant viso pasaulio. Labiausiai Rodžerio, kuris nušvilpė iš panosės įsižiūrėtą merginą. Atrodo, jau ruošėsi ją užkalbinti ir pasiūlyti pažaisti šachmatais, kai pamatė ją su tuo kvailiu. Keršto planų galvoje sukosi visa galybė, bet kol kas nė vienas iš jų neišvydo dienos šviesos. Išskyrus varlių kariauną bendramokslio lovoje, žinoma.
Dabar ketvirtakursis atslinko į biblioteką. Ketino pasimokyti. Tiksliau, apsimesti, kad mokosi. Jeigu Auris ar Gruodė klaus, kaip jam sekasi, galės pasakyti išmokęs kažką. Tik kol kas neapsisprendė, nuo ko geriausia pradėti. Tikrai nenorėjo ruoštis apsigynimo nuo juodosios magijos egzaminui, o nuodų ir vaistų jis iš viso daugiau nesimokys.
Taip besvarstydamas trynėsi po biblioteką ir pastebėjo kažkokią ryškią lentyną. Anksčiau nebuvo atkreipęs į ją dėmesio, tad nutarė, kad čia pasidarbavo kokie nors mokiniai. Svarstydamas, kodėl bibliotekininkė jų dar nenudėjo, prisiartino ir su nusivylimu pamatė, kad čia kažkokios vaikiškos knygos. Jau norėjo eiti sau, bet pastebėjo ir gerokai įdomesnį dalyką - kažkodėl čia buvo Timotis.
- Ką tu čia veiki? - nustebęs paklausė Eion. Apsižvalgė, ar kur nors netoliese nėra Aurio. Su juo kalbėti visai neturėjo noro, tad, jeigu ką, tiesiog paspruks.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

Ats: Nedidelė knygų spintelė su vaikiškomis knygelėmis
« Atsakymas #29 Prieš 4 mėnesius »
Nors didelis Auris parūpino čia du minkštus sėdmaišius, Timotis sėdėjo ant kilimo. Jam patiko leisti laiką ant grindų, o jei dar būdavo patiestas kilimas, tai penkiamečiui atrodė patogiau ir už karaliaus krėslą. Vaikas palietė sunkvežimiuką knygelėje ir šis sujudėjo. Ėmė važiuoti knygoje. Timotis žinojo, kad ši knygelė leidžia ir garsą, tačiau vieną dieną bibliotekininkė kažką padarė su savo burtų lazdele ir jokių garsų iš knygelių jau nebesigirdėjo. Timotis irgi labai norėjo burtų lazdelės.
Vaikas krūptelėjo, mat kažkas į jį kreipėsi, nors to jis visai nesitikėjo. Balsas buvo pažįstamas. Atsisukęs raudonplaukis pamatė...
- Eion! - išties per garsiai sušuko Timotis.
Jis labai nudžiugo pamatęs gerų plaukų berniuką. Jis labai mylėjo Eion. Eion buvo labai geras. Jau nuo pat pirmo jų susitikimo. Juk Eion davė Timočiui saldainį ir prisipažino, kad suvalgė cukrų. O dar jis buvo labai drąsus. Pasakė broliui Auriui, kad jis nemuštų. Penkiamečiui vyresnėlis buvo tikras pavyzdys.
Tačiau su Eion Timotis matydavosi labai retai. Žinojo, kad berniukas irgi mokosi Hogvartse, kaip ir kiti didesni vaikai, tačiau jo nesusitikdavo. O namo jie grįždavo labai retai ir kai grįždavo, tai laiką dažnai leisdavo atskirai ir susitikdavo nebent visi kartu virtuvėj. Tada visuomet būdavo didelis Auris, prie kurio Timotis tik nudelbdavo galvą ir tylėdavo. Kai Timotis būdavo savo ir brolio kambaryje, žinodavo, kad kitame kambaryje yra ir gerų plaukų berniukas, bet nedrįsdavo ten eiti.
O dabar Aurio kartu nebuvo ir vaikas jautėsi žymiai drąsiau. Apimtas gerų emocijų Timotis metė knygutę ant žemės, pribėgo prie Eion ir jį apkabino. Tada atsitraukė, nes pagalvojo, kad Eion gali pasakyti Auriui. O jei Auriui tai nepatiks? Grįžo ant grindų prie savo knygelės.
- Vartau knygutes, - dabar jau tyliai pasakė Timotis. - Reikia būti tyliai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Timotis Senkleris »