Truputėlį žioptelėjau iš nuostabos, galiu prisiekti, jog vieną akimirką širdis šoktelėjo iš baimės net iki gerklės, tačiau jau kitą – spyriau akmenį iš visų jėgų. Gaila, šis pajudėjo vos per centimetrą, o aš taip nusimušiau kojos pirštus. Et, kitą kartą, jei toks bus, pasistengsiu būti protingesnė. Maaama! Vos neužkaukiau ant viso miško, kai šalti lediniai pirštai nuslydo sprandu.
-viešpatie pasigailėk. – ėmiau melstis ir dėjau į kojas. Atsisukti pasižiūrėti nedrįsau, nors žingsnių už savęs negirdėjau, dvasios juk geba sklesti be garso. Koja užkliuvau už kažkokio kupsto, pardriuoksėjau kiek ilga. Oi mama mamulėle kaip baisuuu. Supratau, jog nubėgau į priešingą nei namų pusę. Išgirdau tolumoje burzgiant mašinos variklį, brrr kaip kraupiai gaudžia aklinoj tamsoj. Iš pradžių pagalvojau, kad paskui mašiną, su jos šviesomis, parskuosiu namo, tačiau netrukus iš už medžių išlindo tikrasis burzgiantis siaubas, tai buvo traktorius, galingas, malantis žemę milžiniškais ratais, ryškios lempos perskrodė naktį. Šviesa keistai trūkinėjo, mašinai besimėtant į šonus. Tik paskui supratau, jog už traktoriaus vairo sėdi girtas kaimo pijokas, kuris buvo neseniai paleistas iš kalėjimo už žmogžudystę. Moviau į brūzgynus, tą akimirką nebijojau nei gyvačių, nei vilkų, nei šernų, kad tik nebaigti savo gyvenimo skaudžiai traiškomai traktoriaus ratų. Bijojau, dabar jau bijojau.
-Lilyte? – dievaži, nuskambėjo kaip: lėlyte, bet tai dar vienas baisiausių mano košmarų, iš miško tankumos kvietė Evos tėvo balsas. Viskas, mirsiu šiandien. Karštligiškai mąsčiau, kas geriau: traktoriaus ratai, ar riebus Evutės tėtušio pimpalas? Viskas ūžė galvoje, jei bėgsiu iš miško – ten laukia mirtis, jei į mišką – išprievartavimas, o gal visgi sugebėčiau apsiginti? Dingtelėjo, tačiau tik prajukau iš tokių viltpalaikių, apsiginsiu, tokia, sugelta, susitrenkusi, ir šlapia it markas? Turbūt ir galvelę ridendamasi nuo aukšto susidaužiau, ne tik šonkaulius. Prabėgo vos kelios sekundės, per kurias pamėginau išlikti protinga ir pakeičiau kryptį, dabar bėgau brūzgynais, tačiau į kitą pusę, negu mane šaukė vyras. Jei jis buvo na... tarkim šiaurėje, aš bėgau į rytus, ne priešinga pusė, bet vis šis tas. Viršum manęs trakštelėjo šaka ir kažkas ėmė sliuogti medžio kamienu žemyn, šlamindamas lapus ir mano nervus. Norėjau suklykti, bet žinojau prisišauksianti dar didesnį pavojų. Šmėklos buvo geriausia iš visų trijų blogybių, tykančių manęs šiąnakt miške. Iš paskutiniųjų priešinausi skausmui ir bėgau, sentimentai suplūdo į mintis, priversdami galvoti, kaip aš mylėjau šį mišką, kiek nuostabių vaikystės akimirkų čia praleidau. Štai, aš dar visai vaikas lakstau gaudydama drugelius, čia jau paaugusi bėgioju krykštaudama, vėjui švilpiant pro ausis, čia jau ankstyvoje paauglystėje grožiuosi audra ir raudu dėl nelaimingos meilės... ak... gal ir gerai, kad čia mirsiu, bent mylimoje vietoje, prabėgdama paliečiau vieną medį, po to perbraukiau per kito žievę, ši man pasirodė tokia minkšta ir šilta, jog stabtelėjau ir priglaudžiau prie augalo skruostą. Liepa... čia buvo liepa.
-oi liepa liepužėle, ar nešalta naktužėlę? – išdainavau kažką panašaus į lietuvių liaudies dainą, balsas skambėjo taip švelniai, taip melodingai, nenorėjau mirti, skruostais paplūdo karštos ašaros, aplaistydamos medį.
-Augustinas nusipirks sodybą, laimingas leis vakarus su draugais... gal vėliau ir su šeima... atleisk man liepa. – nei pati nežinodama ko, atsiprašinėjau medžio, galbūt todėl, kad negalėjau atsiprašyti paties Augustino, nesuspėjau. Su siaubu, tik dabar išgirdau, jog traktorius artėja link manęs, vadinasi pamatė, vadinasi tas žmogus dar ištroškęs kraujo ir mirties. Mąsčiau: galbūt įsikarti į medį, o gal skuosti tolyn, į tankumyną? Vis traktorius nėra toks greitas, jog pasivytų per brūzgynus. Dėjau į kojas, kiek dar pajėgsiu bėgti nenumaniau, bet bėgti reikėjo. Šmėklelė šmėklavo kažkur netoli, tai pagalį man pakišdama, tai suūbaudama virš galvos... Lile! Įžnybau sau į skruostą, juk tai tik pelėda! Nebūk tokia pati kaip ta durnelė Ana, nieks čia nesivaideną! Ir sulig tais raminamais žodžiais, kuriais tramdžiau savo spurdančią širdį, kažin kas išlindo tarp medžių: visas baltas, ir lėkė greitai, beveik neliesdamas žemės.
-neee! – suklykiau ir paraičiau kulnus dar greičiau, ilgos kojos nešė nežinia į kurią pusę. Labiau už viską dabar norėjau namo, kad ir į vieną kambarį su pačiu Augustinu, nebesvarbu, svarbu išsigelbėti iš šio naktinio košmaro. Šmėkla kažkur atsiliko, nebejaučiau jos buvimo. Aš didvyrė! Didvyrė, nes tebegaliu bėgti, tebesilaikau ant kojų, jau nubėgau mažiausiai du kilometrus, kiek išgalėsiu dar? Prisėdau ant įšalusios žemės. Jau nebežinojau kur randuosi, pasiklydau. Girdėjau, kaip traktorius skinasi sau kelią vartydamas medžius, ieško manęs, negi vieno žmogaus gyvybė verta šitiek žalos miškui? Užplūdo įsiūtis, pašokau, aš grįšiu namo, pasiimsiu tėtės šautuvą, kurį man paliko išvažiuodamas virtuvėj ant šaldytuvo saviginai, kaip visada, juk gali vidury miškų atsidanginti koks griozdas ir pamėginti parodyti į tave savo teises, ir padarysiu galą tam urodui. Pradėjau bėgti tiesia linija atgal iš kur atlėkiau, neilgai trukus, nors mano skaudančiam kūnui atrodė, jog praskriejo pro šalį visa amžinybė, dievaži, postringauju kaip žilagalvė močiutė, susisodinusi savo anūkėlius graudena... prilėkiau... kur aš atsiradau? Pala, atpažinau tą liepą, kurios paviršius sugėrė mano ašaras, tačiau visi medžiai aplink ją gulėjo, dabar čia buvo laukymė, plika laukymė, vietoj nuostabaus miško plotelio. Ne, ne, ne, ne! Norėjau šaukti, klykti, kol balso stygos trūks, tačiau jos greičiausiai ir taip buvo trūkusios, nuo šoko, nes nepratariau nei žodžio, tik žioptelėjau lyg žuvis, gaudydama orą.
-nagi, nagi, nagi... Lilyt, nelaukei manęs? – o ne! Prie pat ausies iš nugaros išgirdau Daliaus, Evos tėvo balsą, tik jo čia ir betrūko. Na žinoma! Juk atsidūriau atviroje vietoje, tapau matoma kaip ant delno. Norėjau bėgti, gintis, bet buvo per vėlu, vyras pakišo koją, parvertė ant spygliais ir konkorėžiais padengtos žemės. Pastarieji sulindo į pilvą bei krūtinę, nepaisydami drabužių. Sucypiau iš skausmo, gavau spyrį į šoną, tada vyras užgriuvo ant manęs. Gulėjau ant pilvo, o nuo jo svorio, atsiradusio ant mano nugaros, visi dygliai susmigo į kūną, negailestingai praleisdami kraują. Laikiau sukandusi dantis, jog neužklykčiau. Negi šis vyras sustabdys mane jau taip netoli tikslo? Namai kažkur visai čia pat. O Dieve, ne! Išgirdau atvažiuojant jo didenybę traktorių, kuris žinoma mus matė, tokia atvira vieta... o tas nevykėlis dziedas tik lapnoja mano subinę didžiulėm plaukuotom beždžioniškom letenom ir nė neketina trauktis.
-nulipk, asile! Traktorius atvažiuoja, juk čia Baranauskas! Suvažinės gyvus! – užklykiau, krūtinėje desperatiškai blaškėsi širdutė, lengvutė ir trapi, tarsi paukštelis mušė sparnais į šonkaulius maldaudama gyventi, pasigailėti. Sekso ištroškusiam individui matyt tai buvo nė motais, jog kažkas jį tuoj pervažiuos, jam tereikėjo atimti man nekaltybę. Neblioviau, negalėjau, mirtis visai čia pat, o aš jaučiau tik paniką ir siaubą. Kažkas sutraškėjo po traktoriaus ratais, ir vožė Daliui galvon, vyras suglebo, mane prispaudė kažkokia dar didesnė jėga. Traktorius burzgė beveik prie pat, šliaužiau, kasiausi nagais, ragais, kanopomis ir viskuo ką tik turėjau, arba įsivaizdavau turinti. Karštligiškai mėginau išsivaduoti iš priespaudos. Pagaliau, galva, mentės, nugara... Dabar reikia išnešti storą užpakalį, na ne toks jis jau ir storas buvo, bet liemens plonumas tai pabrėžė. Išgirdau traktorių, traiškantį tai, kas greičiausiai buvo Daliaus kojos, o gal daiktas, smogęs jam į makaulę. Sparčiai vadavausi, bet sunkiojo transporto atstovas irgi artėjo. Beveik, beveik, liko tik kojos. Jau, dusau, jausdama, kaip iš po pabaisiškos mašinos ratų skverbiasi šiluma, mane aptaškė Daliaus kraujas.
-o viešpatie, Eva. – tesušnabždėjau ir mane už pečių pačiupo tvirtos šaltos rankos, tai buvo tos pačios šmėklos rankos, lietusios mano kaklą, nugąsdinusios prie akmens. Tikriausiai jau miriau, jei toji būtybė mane išsitraukė iš po Daliaus, ar iš po to, kas iš jo liko, o gal žadėjo baisesnę mirtį nei po traktorium. Pasijutau suvystyta, skriejau mišku, tik šįkart jau nešama. Paskutinį kartą dar spėjusi atsisukti į tą vietą, kurioje gulėjau prieš sekundę, išvydau liepą. Taip, tas pats traktorius, vairuojamas žmogžudžio Baranausko, išvertė manąją liepą. Pravirkau šmėklos rankose, ne iš baimės ar panikos, o iš liūdesio ir skausmo. Nebėr tos liepelės, prie kurios ką tik glaudžiausi, nebėr tų ašarų, kurias ten išliejau, viskas sunaikinta šlykštaus, girto kaimiečio rankų. Ir man visai nesvarbu, kiek pinigų prisiteis tėvai už nuniokotą mišką, mano liepos jau nieks nebesugrąžins. Sutrynė, sumaitojo ją traktoriaus ratai, o Evos tėvo kūną po ja. Jei ne toji liepa, virsdama dėjusi Daliui per galvą, dabar jau būčiau negyva. Mirdama, ji išgelbėjo man gyvybę. Pagaliau raudojau, tarsi netekusi mylimo žmogaus, o mane nešėsi šmėkla. Gal aš vis dėl to miriau? Bet tada labai greitai ir be skausmo. Prisiminiau traiškomo medžio vaizdą, juk po juo nebuvo mano kūno, tik Daliaus, vadinasi esu gyva, su siela ir kūnu, o toji šmėkla taip pat žmogus, turintis kūną. Jaučiau, jog esu prigludusi prie kietos krūtinės, o ne kybau ore, jutau jo bėgsmą, nors negirdėjau. Privalėjau pradėti mąstyti, tačiau traktoriui, sutraiškiusiam Evos tėvo kaulus matyt dar buvo maža, burzgimas ir vėl artėjo. Ta kraupi, juodą naktį skrodžianti pabaisa, vijosi mudu su šmėkla ir neleido man ilgiau apraudoti mylimosios liepos, mat vėl pastirau iš baimės. Girdėjau kaip siaubingoji mašina traiškė Daliaus kūną, mano liepą, pajutau tą šiltą orą iš po ratų, jei nešmėkla, jau būčiau amžinatilsė. Akys išsiplėtė iš siaubo kai supratau, jog mūsų šancai pasprukti maži, nes variklio krioksmas vis mažino atstumą, didindamas greitį. Mirtis artėjo, jau nežinia kelintą kartą per šią naktį užuodžiau jos tvaiką, nors palauk, ne, jau nuo pat ryto, o gal net nuo pat tos akimirkos, kai tik čia atvažiavau, jį užuodžiau. Mirtis persekiojo mane, grąsindama pasigrobti į savo glėbį. Šmėkla staigiai pasuko už kažkokio kampo ir švystelėjo mane iš rankų. Šlumštelėjau į krūmyną. Ne, tai gyvatvorė, juosianti mano namą. Pagaliau, aš namie, bet tai reiškė, jog turiu stotis ir eiti į virtuvę ginklo, kokiu būdu? Jei močiutė su Augustinu veikiausiai pučia į akį užsirakinę duris ir net užsišovę velkę. Traktorius praūžė visai pro pat gyvatvorę, tik vėjas mano ilgus kaštoninius plaukus sušiaušė, užtad manęs nepastebėjo, vijosi šmėklą. O gal... švystelėjo menkutė viltelė, gal kai šmėkla mane nešdama pasuko už kampo, traktoristui buvo sekundėlę nematoma, ir pasinaudodama tuo, įmetė mane į krūmus, jog būtų lengviau bėgti tiek jai, tiek aš saugi palikčiau. Gulėjau gyvatvorėje tirtėdama iš siaubo dar kokią minutę, gromuliuodama kiekvieną keistą įvykį. Šmėkla greičiausiai nulėkė keliu link Viliaus, artimiausio mūsų kaimyno kiemo, mąsčiau. Kaži kaip Eva, juk visgi tėvo neteko... sunkiai atsistojau, keikdama visus kaimo gyventojus, negi negirdi, jog kažkas vyksta? Nors kur tau, jei ir girdi, pamatę Baranauską girtą besitrankant tik langines visas kuo sandariau užsiveria ir velkes užsišauna, o kiti tikriausiai pramėžinėję tvartuose visą dieną ir pučia į akį lyg visiškai kurti būtų. Staiga, mano dėmesį patraukė atviras langas, į kurį, nieko tamsoj nematydama vos nenusimušiau kaktos, dar to man betrūko prie visos traumų puokštės, tik gultis į lovą reikėjo. Vėl atgimė sarkazmas, negi barbiniukas miega su atviru langu, kad uodai galėtų pasimaitinti? Pagaliau susivokiau kur esu, stovėjau lygiai ten, kur ir ryte, kai iššokau pro kambario langą, išvažiuojant Augustino šeimynai. Nesvarbu, pamaniau, ką toji šviesiaplaukė lėlytė pagalvos, bet man verkiant reikia prigulti, o jėgų eiti ligi kito kambario neužteks, dievaži, kad tik užtektų įsirabždinti pro langą, pro kurį ryte taip grakščiai išsliuogiau. Įsirabždint įsirabždinau, apsidairiau, prie manęs kambarys buvo palaikomas lygiai tokioj pat pedantiškoj būsenoj, tik va tas praviras langas, uodams skristi, nors, šviesa nedegė, tai jų čia nei kvapo ir nebuvo. Jau norėjau išsidrėbusi saldžiai užknarkti ant lovos po pat atviru langu, mat ir taip aišku, kad barbinas įsitaisė ant mano lovos prie durų, na, kur įprastai visuomet miegodavau, mat toji skyrėsi nuo šios, klaikiu girgždėjimu. Negi gulsis tau baltojo aukso tušinuko savininkas į romantiškai girgždančią lovą po atviru langu, kai gali įsitaisyti prie durų esančioje, puikaus stovio. Prireikė šiek tiek laiko susipaisyti, jog blondino čia nėra, tada kur jis? Negi, negi... pala pala... neee! Mintys karštligiškai keitė viena kitą, žudydamos visas, krūtinėje dar likusias viltis, juk tai Augustinas apsimetinėjo šmėkla, tai jis, štai kodėl negirdėjau jo lakstant, mat mokėjo vaikščioti kaip lūšiukas! Tai jis norėjo man atkeršyti už tą praitą naktį, o dabar... dabar jį vejasi milžiniška ratuota pabaisa, kėsindamasi sutraiškyti, arba jau sutraiškė. Akis vėl ėmė griaužti, kerštas pragaištingas, negalima keršyti, negalima daryti blogo kitam. Supratau tai, ir turėjau ištaisyti, tik kažin ar galėjau, ar dar nebuvo per vėlu.