0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 261
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #105 Prieš 5 mėnesius »
   - Cha, taip ir žinojau, kad užkalbinai mane ne dėl to, kad buvau liūdną, o medalio norėjai, - išdidžiai, pasitikinčiai savimi dėbtelėjo į priešais stovintį vaikiną ir sukryžiavusi rankas ties krūtine kilstelėjo galvą.
   Toks "spektaklis" merginai nuoširdžiai patiko. Buvo itin lengva ir paprasta bendrauti su vos kelias minutes pažįstamu vaikinu. Kur kas lengviau nei su Deoiridh, kai ji nuolat turėdavo apgalvoti atsakymą ir bandyti sumažinti įtampą po to, kai ji baigė Hogvartsą, o rudaplaukė liko mokytis. Visgi, ūgio skirtumas Sabriną erzino. Ji buvo pratusi prie žmonių, panašaus ūgio į jos. Nei Sorenas, nei Džonas, nei Gilbertas aukštu ūgiu nepasižymėjo, tad problemų nekildavo, tačiau kalbėti su dangoraižiu... Čia jau nauja patirtis. Nebent tektų prisiminti sūnėną ir jo žmoną, taip pat pasižyminčius aukštu ūgiu.
   Kiek nusivylusi, jog, regis, situacijos niekaip nepakeis, nebent Mayran burtų pagalba susitrauktų, ir vėl sugrįžo prie linksmosios pokalbio dalies.
   - Man garbė pranešti, kad mano akivaizdoje jūs nemirsite, nes... - apsidairė įnirtingai mąstydama, kaip visgi derėtų užbaigti sakinį. - nes nemirsite. - Užtikrintai atsakė.
   Prisiminusi, kad striukės kišenėje turi popieriaus lapą su neseniai pieštu piešiniu, kuriam idėjų sėmėsi sėdėdama ant ežero lieptelio, ir, matyt, pamiršo pasiimti, ištraukė šį ir gražiai išlankstydama šyptelėjo.
   - Iškilmingai pranešu, kad medalis jums įteiktas, - padavusi kiek aplankstyta, tačiau padorų popieriaus lapą, gūžtelėjo pešiais.
   Piešinys nebuvo įspūdingas. Baltame fone puikavosi mergina, atsukusi nugarą, suskleidusi savo sparnus, bei stovinti ant uolos ir žvelgianti į tolį. Uolos, po banguojančia jūra.
   - Šis mažas padarėlis nuraus tau plaukus nuo galvos, - pasivaipiusi dar kartelį kiek prisikando lūpą mąstydama, kaip gi geriausia dabar būtų padaryti su "grožio salono" paslaugomis.
   - Ne, sėskis ant suoliuko, nes jei susirgsi, kalta liksiu aš ir tuomet turėsiu tau nešti vaistus ir tave slaugyti, - pasišaipiusi stryktelėjo ant suoliuko ir lūkuriuodama žvilgtelėjo į vaikiną.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #106 Prieš 5 mėnesius »
  - Sakai, kad tavo akivaizdoje nemirsiu, nes nemirsiu? Geras argumentas, skruzdelyte, - dar kartelį pasišaipydamas iš merginos ūgio ir tuo pačiu sugalvodamas jai naują pravardę, tarė vaikinukas. Skruostus kiek pradėjo maloniai skaudėti nuo pastovios šypsenos veide. Mayranas neprisiminė kads paskutinį kartą tiek daug šypsojosi, tarsi buvo atpratęs nuo taip ilgai užsilikusios šypsenos veide, net pačiam buvo keista.
  Prieš vaikino akis atsiradus kiek suglamžytam, bet ganėtinai tvarkingui balto popieriaus lapui su gražiu išpieštu piešiniu, Wallfloweris iš netikėtumo kelis kartus sumirksėjo, paėmė piešinį į rankas. Tamsiomis akimis akylai analizuodamas piešinį vyptelėjo ir visai tam neprieštaraudamas, atsargiai ir stengdamas labai nepakenkti lapui, perlenkė jį kelis kartus bei saugiai įsidėjo į palto kišenę. Garbanius nė neturėjo minties apie jo išmetimą, norėjo parsinešti piešinį namo ir saugiai pasidėti, turėti šalia. Nors ir Mayranas nesuprato iš kur pas jį atsirado noras saugoti šį piešinį, tačiau tuo nesiskundė, gal net kiek vertino duotą kūrinį.
  - Ooo, nagi, nejaugi nepasigailėsi šio gražaus vaikinuko ir nurausi jo visus plaukus? Kas tada tave linksmins, skruzdelyte? - vaikiškai, žaismingai papūsdamas lūpas, taip norėdamas prajuokinti Sabriną, tarė strazdanius. Deja, tačiau tokios veido mimikos nesugebėjo ilgai išlaikyti ir ją tuoj pat vėl pakeitė šypsena.
  - Eiii, nulipk nuo suoliuko, geriau jau aš susirgsiu, negu tu nukrisi ir susižeisi, - rūpindamas merginos saugumu, kiek rauktelėdamas kaktą ir taip išryškindamas kelias raukšles ant kaktos, tarė buvęs magijos ministerijos darbuotojas. Švelniai suėmęs tamsiaplaukės ranką, grąžino trumpam iš veido dingusią šypsenėlę, bet su išlikusiu susirūpinusiu žvilgsniu pakėlė žvilgsni iki žemaūgės, kuri suoliuko dėka buvo aukštesnė už patį Mayraną, akių.
  - Jeigu nenulipsi, nukelsiu, o po to jau nieko nepažadu... - vyptelėjo, žaismingai tarė vaikinas omenyje turėdamas, kad gali užkutenti von Sjuard. Nors rankos ir nepaleido, tačiau susirūpinęs žvilgsnis dingo, o šypsena veide tik truputį labiau praplatėjo.
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 261
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #107 Prieš 5 mėnesius »
   Nė nesusimąstė apie tai, ką vaikinas ketino daryti su piešiniu. Turbūt tikėjosi, kad paprasčiausiai dar eidamas į namus, o galbūt sugrįžęs išmes jį ir užmirš ne tik angelą, žvelgiantį nuo uolos, bet ir ją. Visa tai liks tik gražiu prisiminimu, kuris pamažu ims blankti, retkarčiais bus prisimintas, kai kalba pasisuks apie Trafalgaro aikštę ar kokius nors nepažįstamus, bet po kelerių metų jie gatvėje prasilenks nė nepagalvodami, kad kažkada šitaip kvailiojo. O galbūt nė nepavyks prasilenkti, nes netrukus Sabrina išvyks į JAV ir viskas, kas buvo čia, Europoje, ir pasiliks Europoje.
   Tokia mintis liūdino. Vis dar atrodė sunku apsiprasti, kad netrukus, vos po kelių mėnesių jie paliks Angliją ir... Papurtė galvą. Nesvarbu, kas bus vėliau, svarbu tai, kas vyko dabar, o dabar ji jautėsi laiminga ir linksma. Tokia, kokia seniai jau nebesijautė.
   - Na, galbūt ir mirsi. Jei dangus ims griūti, tave pirmą sutraiškys, - neatsilikdama nuo vaikino ir neketindama jam likti skoloje dėl pasišaipymų, gūžtelėdama pečiais ir savo auksinėmis, nekaltomis akelėmis kelis kartus sumirksėdama.
   Atsargiai, paslapčia, taip, jog garbanius nieko nepastebėtų, nužvelgė šį. Buvo smalsu išsiaiškinti, kaip gi Mayran'as reagavo į įteiktą piešinį. Ji nebuvo nei talentinga, nei gera menininkė, jog kūrinius reiktų saugoti ar įnirtingai imti šokinėti iš džiaugsmo. Ji žinojo, kad turi tobulėti, tačiau smalsumas nugalėjo, tik išskaityti iš veido ar akių merginai emocijų nepavyko. Pastebėjo tik nuostabą ir netikėtumą. Žinoma, vaikinukas nieko panašaus nesitikėjo.
   - Hmmm... - apsimestinai susimąsčiusi apsidairė. Nieko aplink nebuvo, nieko, ką galėtų įvardinti, kaip būsimą naują savo linksmintoją, bet Sabrina nebūtų Sabrina, jei nesugalvotų išeities.
   - Kitas gražus vaikinukas? - kilstelėjo antakius leisdama rausvoms lūpoms suformuoti nedidelę, bet mielą šypsenėlę.
   Niekad nemanė, kad bendrauti su nepažįstamu, bus taip lengva ir smagu. Žinoma, ji buvo mokyta, kad įtartinų tipų ir visų, gatvėse besimalančių žmonių turėtų vengti, tačiau priešais stovintis garbanius į tokį nepanašėjo. Mielas ir draugiškas, linksmas ir... Gražus?
   - Tai, kas dabar mažius? - pasivaipydama pastrykinėjo ant suoliuko, tačiau tą pat akimirką, kai vaikinas pabandė suimti ranką šitaip bandydamas garantuoti saugumą, Sabrina metėsi į šoną.
   Kojos slystelėjo ant šlapio, medinio suoliuko. Akimirką maniusi, kad pusiausvyrą išlaikys tik vyptelėjo, tačiau čia pat slystelėjo ir kita koja ir auksaakė itin "dailiai" dribo tiesiai ant šalia stovinčio vaikino. Nusiversdama iš nedidelio, bet pakankamo aukščio nusiploti ant žemės, rudaplaukė užgriuvo ant garbaniaus ir aiktelėjo iš skausmo, kai alkūne skaudžiai trenkėsi į žemę.
   Pradžioje kiek suirzusi, skausmo dėka, leido šypsenai dingti iš veido, tačiau neilgam. Nesusilaikiusi, įsivaizduodama, kaip viskas atrodė iš šono, ir tai, kad jie dabar abu (laimei, kad abu) guli ant žemės, ėmė garsiai kvatotis.
   - Aš irgi nieko nepažadu, - tebesijuokdama tiek iš savo nerangumo, tiek iš situacijos nuropojo nuo vaikino ir stryktelėjo ant kojų.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #108 Prieš 5 mėnesius »
  Kaire ranka užtraukęs palto kišenę, kurioje saugiai tūnojo merginos įteiktas piešinys ir keli pavieniai galeonai, dar vis nepaleido merginos rankos. Šiuo savo veiksmu Mayranas tarsi užtvirtino, kad daiktai, esantys palto kišenėje, bus saugūs, nepamesti ir kuo mažiau pažeisti.
  - Ouu, nagi, skruzdelyte, nejaugi jau taip trokšti mano mirties? - apsimesdamas įsižeidusiu, kiek nuliūdusiu, paklausė Wallfloweris, tačiau tuoj pat į veidą ir vėl grąžino tą linksmą, laimingą ir žaismingą šypsenėlę, kuri kalbant su mergina niekaip nedingdavo iš veido.
  Akies krašteliu pamatęs merginos skanuojantį žvilgsnį, pasipūteliškai vyptelėjo. Buvo aišku, kad Sabrina nenorėjo, kad Mayranas tai pastebėtų, deja, tačiau šį kartą jos žvilgsniui nepavyko praslysti pro vaikino akis.
  - Stebi mane paslapčia? Grožėkis kiek nori, bent kolkas tikrai niekur nedingsiu. Man gal dar ir papozuoti, įsirėminsi? - pakilnodamas antakius aukštyn, žemyn, su žodžiais ir šiuo veiksmu erzindamas tamsiaplaukę, tarė garbanius. Ilgai šypsenos veide šis neišlaikė ir iš jo lūpų pasigirdo trumpas juokas.
  Vaikinas keistai tapo dar labiau patenkintas ir laimingas kai pastebėjo von Sjuard žvilgsnį ant savęs, bet tai jo nuomone buvo tiesiog keisti, nuo pastovaus vienas kito erzinimų ir juokavimų, gerai besirutuliuojančio bendravimo sukelti jausmai.
  - Kitas gražus vaikinukas sakai? Man įdomu, kur tu jį rasi tuščioje Trafalgaro aikštėje, - papurtydamas galvą į šonus, taip tarsi parodydamas, kad šiuo klausimu pergudravo žemaūgę, ir vyptelėdamas tarė strazdanius. Skruostuose nuo pastovios, veide neišnykstančios šypsenos, susiformavo dar vienas keistokas, kiek išskirtinis veido bruožas – duobutės. Tiesą pasakius, buvęs auroras nežinojo ir nesuprato, kaip visai neseniai sutiktas žmogus sugeba sukelti tiek laimės, juoko ir šypsenos veide, bet visą tai tiesiog numetė į šoną dabar sau neleisdamas galvoti apie tokius dalykus, o tiesiog viskam leisdamas tekėti sava vaga.
  Burtininkui jau besiruošiant atsakyti į Sabrinos užduotą klausimą, šis pamatė kaip mergina neišlaiko pusiausvyros, paslysta ant lietaus lašais padengto medinio suoliuko. Lieknam tamsiaplaukės kūnui nukritus nuo suoliuko ir užkritus ant Mayrano kūno, taip jį parversdama, vaikinas nustebęs nuo netikėtumo minutėlę nesusigaudė kas vyksta. Tik pajautęs kietą, nemalonią plytelių dangą nesmagiai, kiek skausmingai susiliečiant su nugara, lengvą merginos kūnelį užkrentantį ant tamsiaplaukio, atsigavo ir susiprato ką tik įvykusioje situacijoje. Veidas kiek susiraukė nuo nemalonaus skausmo nugaroje, tačiau joks garsas nepaliko lūpų. Susiraukimas truko neilgai, ilgai neužsibuvo Wallflowerio veide, neužilgo iš buvusio klastuolio lūpų pasigirdo juokas.
  - Skruzdelyte, argi nesakiau, kad taip bus? Nesusižeidei? - besijuokdamas sugebėjo paklausti aukštaūgis ir nusuko žvilgsnį į žavią būtybę, kuri jau sugebėjo atsistoti nuo pargriauto burtininko.
  Rankomis pasiremdamas į žemę Mayranas atsikėlė nuo ne pačios patogiausios, šlapios, plytelėmis išklotos dangos, tačiau juokas palikęs šio lūpas, vis dar nesustojo. Tuščia trafalgaro aikštė skambėjo dviejų, rodosi jau suaugusių, tačiau besielgiančių kaip paauglių burtininkų juoku.
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 261
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #109 Prieš 5 mėnesius »
   Liūdnomis akytėmis, be abejo, apsimestinai liūdnomis pažvelgė į vaikiną, vaidinantį įsižeidusį ir nuliūdusį dėl tokių jos žodžių. Tiesa sakant, Sabrina nenorėjo, jog kas nors nukentėtų. Nuoširdžiai troško, kad tai, kas įvyko atokiam skersgatvyje ir liktų praeityje, nepasikartotų ir... Ir niekas daugiau jos taip nebijotų, niekas taip į ją nepažvelgtų. Norėjo tik vieno - jog niekam to netektų patirti. Nei tai, ką patyrė ji, nei tai, ką patyrė Etanas, tik šįsyk viskas buvo kitaip. Niekam pavojus negresė ir dėl nieko jaudintis nereikėjo. O tai ir buvo geriausia.
   - Pasipūtimas gali pražudyti, - paslaptingai šyptelėjo sužaisdama su akimis - auksinėse akyse kažkas suspindo.
   Ir tai buvo tik paprasčiausia žaismingumo gyslelė. Regis, spektaklis darėsi tik įdomesnis ir įdomesnis. Įdomu, kuriam pabos greičiau? O jei sugrįš vaikino draugai ir pasišaipę ir garbaniaus privers šį susimąstyti, kad priešais stovinti mergina tėra dar vaikas ir su ja praleistas laikas - tik veltui sugaištas? Tokia mintis skaudino, tik Sabrina nė pati nesuprato, kodėl šitaip paveikė, tad nuvydama mintis šalin ir užtrenkdama šioms duris, nežymiai šyptelėjo. Fandangas taip pat tylėjo ir von Sjuard už tai buvo dėkinga. Marso sakalas visuomet žinodavo, kas jai buvo geriausia.
   Krūptelėjo išgirdusi klausimą. Sutrikusi pravėrė rausvas lūpas ketindama atsikirsti, tačiau suvokusi, kad skruostai švelniai paraudo nuo drovumo (ir nuo kada gi Sabrina von Sjuard tapo drovi?), greitai nusisuko į šalį atsukdama garbaniui nugarą. Jei jau nesugebėjo paslapčia išsiaiškinti Mayran emocijų, savo tikrai neišduos.
   - Cha, pasvajok, nė ne į tave žiūrėjau, - burbtelėjo stengdamasi nukreipti mintis kur nors kitur, jog skruostų raudonis išnyktų.
   Persibraukusi ranka per ilgus, rudus plaukus ir pasitrynusi skaudamą vietą, kritimo dėka, žvilgtelėjo į vaikiną. Laimei, šiam nieko nenutiko. Na, galbūt žemė ir šį nedraugiškai pasitiko, mat, jei neklydo, vaikinukas turėjo skaudžiai trenktis nugara į žemę. Pasisekė, jog alkūne trenkėsi ne jam į šonkaulius.
   - Ne, nesakei, - papurtė galvą nusijuokdama. - Tai aš tau sakiau, jog gali nukristi, o tu neklausei ir dabar abu išsivoliojom ant šlapios žemės, - vaidindama nusivylusią, purtydama galvą kelis kartus atsiduso.
    - Ne, man viskas gerai, o tu? Neužgavau? Ir aš... Mmm... Atsiprašau... Nenorėjau, jog... - pasijutusi kalta ir visai pamiršusi apie linksmumą tyliai sumurmėjo.
   Nenorėdama matyti kaltinančio žvilgsnio nuleido galvą, o tada įsispoksojo į žemę. Šlapią ir nemaloniai nepatogią kritimui. Regis, ir apie pynimą į kasytes teks pamiršti. Geriausia bus, jei ji trauks į namus. Sorenas turbūt nerimauja.
   - Manau, kad... Turėčiau keliauti jau. Galbūt dar kada nors susitiksim, - taip ir nedrįsdama pažvelgti į vaikiną bei abejodama tuo, ką pati pasakė, nusigręžė ir lėtais žingsniais patraukė tolyn.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #110 Prieš 5 mėnesius »
  Kritimas rodosi, kad nebuvo labai stiprus, kadangi Mayranas nejautė jokio labai didelio skausmo ar didesnių sužeidimų, bet žinoma, bent vienos mėlynės ar įbrėžimo buvo tikrai galima tikėtis. Visgi vaikinukas krito ne ant lovos ar kito minkšto pagrindo, o ant tikrai ne minkštomis plytelėmis išklotos žemės trafalgaro aikštėje.
  Kai vaikinas jau stovėjo ant savų kojų, pažvelgė į Sabriną ir pamatęs jos paraudusius skruostus, patenkintas žaismingai išsišiepė, bet daugiau nebeerzino merginos, nors žinojo, kad galėjo priversti šią dar labiau susigėsti, parausti. Tiesą pasakius, rausvi skruostai suteikė dar daugiau mielumo ir grožio žemaūgei, tad Mayranas neišsilaikė nesišypsodamas. Kad ir kaip kilo noras pasišaipyti, tačiau to nedarė.
  Viskas staiga tarsi apsisuko 160 laipsnių kampu ir merginos veide pasirodė kaltė, liūdesys, o miela šypsena ir laimė dingo iš veido. Pasimetimas užpildė ir strazdaniaus veidą. Šis nesuprato, kaip viskas taip greitai ir netikėtai gali pasikeisti, net pradėjo kaltinti save, nors nesuprato ką padarė ne to, kad privertė tamsiaplaukę nuliūsti.
- Sabrina, man viskas gerai, neatsiprašinėk. Tai niekis. Tu nekalta. Ar aš padariau kažką ne taip? Atsiprašau. Nenoriu, kad liūdėtum... - sunerimęs tarė Wallfloweris, tačiau rodosi, kad von Sjuard jau nespėjo išgirsti šio ištartų žodžių, kadangi greitai atsisveikinus, nusisuko ir patraukė savais keliais.
- Tikiuosi, kad dar susitiksim... - liūdnai, tarsi sau tarė garbanius ir atsidusęs dar minutėlę pastovėjo tuščioje trafalgaro aikštėje. Galiausiai liūdnai susigūžęs, susikišęs rankas į palto kišenes, nuleidęs galvą į plytelėmis išklotą aikštę ir su ant veido krentančiomis susivėlusiomis, nepaklusniomis garbanomis, patraukė savais keliais. Mintyse vis dar kirbėjo klausimas, ką šis padarė ne taip, kodėl mergina nuliūdo...
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *
  • 935
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #111 Prieš 4 mėnesius »
   Kiek šaltokas, nemaloniai besikandžiojantis rudens vėjas kandžiojo veido odą, nepraleisdamas progos  pataršyti už nugaros laisvai krentančius ilgus, tamsius plaukus. Nemalonus vėjas nuotaikos nepridėjo, tad Luna tik suirzusi suurzgė ir stengdamasi ignoruoti gamtos stichiją patraukė Trafalgaro aikštės link.
   Seniai čia besilankė. Tiesa sakant, beveik visus kartus čia susitikdavo Dafydd, tad paskutinius kartus privengė šios vietos, atrodė, jei tik įkels koją, būtinai susidurs su juo. Žinojo, kad savo pykčius jie lyg ir paliko užnugaryje, tačiau susitikti ir vėl nebūtų buvę malonu. Luna vengė tokio susitikimo ir, laimei, jai sekėsi. Jau labai ilgą laiką nematė Dafydd ir neteko vėl veltis į ginčus.
   Vildamasi, kad šįkart vaikino taip pat nesusitiks, apsižvalgė. Rudens vėjas išvaikė daugelį žmonių iš Londono gatvių, tad ir čia, Trafalgaro aikštėje šių nebuvo per daug. Tiesa sakant, buvo ramu. Nebuvo nei vieno vaiko šūkaujančio, nebuvo ir paauglių su savo trankiomis muzikomis. Čia šnekučiavusi tik suaugusios poros ir keletas verslininkų, skuodžiančių savo reikalais. Be abejo, buvo ir visus vaikantis vėjas, kuris erzino tamsiaplaukę.
   Vis dar niekaip nenusiteikianti ilgam apsipirkinėjimui, patraukė artimiausio suoliuko link. Žinojo, kad Selena siūlėsi į pagalbą, bet Luna, kaip tikra kovotoja, pasiryžusi ištverti, atsisakė. Susitvarkys pati su maisto produktais ir keliais drabužių ir kitų daiktų krepšiais, skirtais Arabellai.
   Kovoje ji visuomet atlaikydavo viską, atlaikys ir čia. Kaip nors.
   Užvertusi galvą ir nužvelgusi kiek apsiniaukusį dangų, trumpam užsimerkė. Kelis kartus giliai įkvėpė.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Willy Phoenix

  • Burtininkė
  • ***
  • 84
  • Lytis: Moteris
  • Didžiausia drąsa yra prisipažinti,kad bijai (Sorenas Von Sjuardas)
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #112 Prieš 3 mėnesius »
 Vilė žingsniavo Trafalgaro aikšte. Po ilgoko laiko tarpo mergina grįžo į Londoną. Pasatruoju metu jos gyvenimas sukosi Aukštutiniame Fleglyje, bet netikėtai atsirado neatidėliotinų reikalų
purviniausiame ir triukšmingiausiame Anglijos mieste.
 Buvo vėjuota, tad mergina pasistatė savo firminio pilko palto apykaklę ir žingsniavo toliau. Jos galvoje mintis vijo mintį.
 Nuostabu.Ir ką man daryti? Neturiu darbo, kišenėje vos keli galeonai...Ach, o dar tas Londonas...Negi visas blogis slypi jame? Kad greičiau grįščiau į Fleglį!
 Tokių niūrių minčių kankinama Vilė nejučiomis užkliudė kažkokią jauną tamsiaplaukę moterį.
 -Atsiprašau, - paskubomis, bet vis tiek mandagiai ištarė mergina. Jau ruošėsi eiti toliau, bet staiga atsigręžė ir nužvelgė praeivę įdėmiau.
 Tiek to, kol kas apsimesiu, kad jos nepastebiu. Įdomus personažas čia, Londone, kur pilna šlykščiais pernelyg madingais rūbais vilkinčių žmonių. O čia - ir skoninga, ir gražu.
 -Sveika, - tarstelėjo mergina.
 Nei šis, nei tas...
 -Gal eime, prisėsime ant štai to suoliuko?
 Pasiūlymas  buvo gal ir neblogas. Tai buvo vienintelis neišterlintas suoliukas visoje aikštėje. Klestelėjusi ant jo, Vilė pasakė:
 -Mano nuomone, Londonas baisus. Kaip tu manai?

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *
  • 935
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #113 Prieš 3 mėnesius »
   Mintyse iškilo vaizdai iš prisiminimų. Šermuonėlio galvos kalnas, Igoris, sėdintis šalia jos, pilkai melsvos akys, sklidinos skausmo ir nevilties, ir mirtina tyla, stojusi po to, kai sulaukė prisipažinimo dėl sūnaus. Niekuomet taip ir nepagalvojo, kaip iš tiesų turėjo jaustis Igoris, netekęs sūnaus. Tiesa, ji neteko Marlenos, tačiau Marlena buvo gyva, augo su savo biologiniu tėvu, kol ji, Luna Garnder, dabar rūpinosi Arabella.
   Čia pat iškilo ir dar vienas prisiminimas. Susigūžusi baikšti mergaitė, bailiai žvelgianti į ją ir ieškanti saugaus prieglobsčio.
   Šyptelėjo. Prabėgo tiek ne daug laiko, o mažoji varniukė nebebuvo nė iš tolo panaši į tą trapią būtybę, pirmą kartą pasirodžiusią jos namų svetainėje. Ir visa tai tik dėl to, kad augo šalia netinkamo pavyzdžio. Ji puikiai žinojo, kad nėra gera globėja ar puikus pavyzdys dar tik gyvenimą perprasti pradėjusiems naivuoliams.
   Safyrinės akys staigiai atsimerkė, žvilgsnis nukrypo į šalia stovinčią merginą. Dėbtelėjo. Nebuvo nusiteikusi bendrauti ir akimirką, kai nepažįstamoji atsiprašiusi pasisuko, pasidžiaugė, jog vėl liks viena ir galės netrukus kilti savo tikslų link. Deja, netrukus buvo duotas startas pokalbiui ir Lunai nieko kito neliko, kaip tik atsakyti. Be abejo, ji galėjo atsistoti ir nieko netarusi nužingsniuoti sau, mat po patirties Kiauliasodyje nebenorėjo bičiuliautis su nepažįstamais, tačiau visgi liko sėdėti.
   Kilstelėjusi galvą pažvelgė į raudonplaukę. Ši atrodė gana maloni ir draugiška. Bent jau nė iš tolo nepanaši į tą, kurią teko neseniai sutkti.
   - Labas, - linktelėjo tingiai nusižiovaudama ir žvilgtelėdama į dangų.
   Sulaukusi klausimo neiškarto atsakė ir net nesiteikė pažvelgti į šalia sėdinčią pašnekovę. Safyrinis žvilgsnis klaidžiojo debesimis ir dangaus mėlyne. Tamsiaplaukė tik rauktelėjo antakius.
   - Londonas baisus? Ar kalbi apie triukšmą? - dar kartą rauktelėjo antakius, tačiau žvilgsnio nenusuko nuo debesų.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

jacobsaeterhaug

Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #114 Prieš 2 mėnesius »
Londonas. Namai. Darbas. Tai buvo pagrindiniai trys dalykai Richard gyvenime. Asmeninio gyvenimo neliko, pramogų taip pat. Nors kur čia pramogausi? Juk tiek darbo... Richard visas pavargęs iš po darbo žygiavo namo, Trafalgaro aikštė, spygaujantys vaikai bei žiobarai buvo Charlton kasdienybė ,bet vaikinas niekuomet nebuvo priėjęs arčiau tos didžiulės aikštės, bet šiandiena buvo didelė išimtis. Ričardas pasuko link didžiosios aikštės. Tolumoje matėsi fontanas, gyvosios statulos, tiesa pasakius ko ten tik nesimatė. Vaikinukas greitu žingsniu nužygiavo link fontano ir atsisėdęs ant bortelio įmetė keletą centų. Saulė spigino nestipriai ,bet vistiek palto nereikėjo. Vaikinukas pažvelgė į dangų ir užsimerkęs pradėjo galvoti apie kažką svarbaus.

*

Neprisijungęs Poliana Marker

  • Burtininkė
  • ***
  • 26
  • Lytis: Moteris
  • "Mes žinome, kokie esame, bet ne tokie, kokie galėtume būti"
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #115 Prieš mėnesį »
Poliana sėdėjo ant suoliuko užmerkusi akis ir mėgavosi saulės spinduliais. Gaivus saulėtas oras merginai buvo pats mėgstamiausias. Netikėtai aštuoniolikmeti užsinorėjo juodos kavos. Tad mergina truputi pagalvojusi kur galėtų nusipirkti kavos atsistojo ir pradėjo judėti į vakarų pusę. Poliana žingsniuojant visada turėdavo kažką niūniuoti, nesvarbu ar tai buvo konkreti muzika ar padrikos natos. Šį karta ji niūniavo Mocarto variacijas ''Užburtoji fleita''. Rudaplaukė jau buvo beveik praėjusi fontaną kai staiga ji pastebėjo kažkur matytą veidą. Ak, taip! Hogvartsas! Mergina prisiminė kur jį galėjo matyti ir nieko nelaukdama  priėjo arčiau fontano kur sėdėjo rudaplaukis norėdama įsitikinti ar tikrai neapsiriko:
- Labas, - pasisveikino mergina. - Aš Poliana, o tu? - ir laukdama atsakymo pakėlė akis į dangų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Poliana Marker »
Kol galime pasakyti: „tai blogiausia“, tai reiškia, kad blogiausias vis tiek gali ateiti

*

Neprisijungęs Kleonas De la Gardie

  • Burtininkas
  • ***
  • 32
  • Antraštė
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #116 Prieš 4 savaites »
  Niūriomis spalvomis dangus nusidažė vakarui artėjant, kuris pranešė apie atkeliaujanti gaivų lietų, kuris palaistys gėles per tokius gilius vasaros karščius, kurie tik perteikė gėlių padvėsusį  kvapą, gėlių tamsios, nublankusios žiedlapių spalvos, nulinkusias žemyn, kaip neturinčios vilties, kad sodininkai išlįs vakarais ir jas palaistys šaltų vandenių ir rūpinsis jomis, kaip savomis sodo gėlėmis kiekvieną vakarą.
  Visos Trafalgaro aikštės gėlės, tik  nuvytusios nuo šilumos, aristokratų sūnui akimis atrodė, kad gėles nulinkusios giedojo su skausmų tylias giesmes, kurias niekas neišgirsdavo, išskyrus jaunuolį, kuris su jautria klausė giliai įkvėpęs išgirdo tas tylias giesmes, kaip varpelių skambesys pridėjus prie ausies. Įsiklausęs į gėlyno dainas pro kurias ėjo pajuto jų aitrų aromatą, kuris atimdavo kvapą jaunajam kulinarui. Pasijuto, lyg buvo dar vieno maisto suvažiavime, kai žmonės ant medinių stalų patiekdavo įvairiausius patiekalus iš įvairių šalių, o patalpos, tik buvo prikimštos išskirtinių kvapų.
  Prie fontanų maži paukščiukai neradę pavėsio, negailėdami vandens čiurškenosi fontanuose džiaugdamiesi, kaip vaikai per vasaros dienas būdami prie baseinų ar ežerų.
 Aplinkui keli turistai sulėkę iš nežinomų šalių laukė lietaus, dėvėdami įvairiaspalvius lietpalčius, bet šviesiaplaukio galvoje tai pasirodė visiškas absurdas, kai žmogus laukia lietaus, bet slepiasi kaip cukraus kubelis po lapelių, kad nesušlaptų.
  Kiek pasipiktinęs gitaristas atvykusiais asmenimis, ėjo toliau pasižvalgymas aplinkui, ką dar žiobarai yra sugalvoję pridaryti Trafalgaro aikštėje.
  Vienas kitas turistas, kaip žurnalistai profesionaliai stengėsi nufotografuoti paukščius, praeivius, fontaną kaip gražia aplinką pateikti savo naujiems tinklaraščiams, kaip nuotraukose turėdavo atsispindėti graži, prabangi vieta aikštėje, bet tie ''fotografai'' , kaip visados redaguodavo nuotraukas pasislėpę pavėsiuose, kad  panaikinantu nereikalingą kokį daiktą ar net benamį žmogų patekusi į kadrą pašalindavo, bet turistai atvykę nesuprato esmės tų žmonių, kuriuos panaikindavo nuotraukose, kai žmogus atsiklaupęs prašė aukos, kas galėjo paaiškinti tai pilnametis vaikinas kuris savo mintis pasilikdavo sau pateikdamas savo išmanymus.
   Burtininkas praeinantis pro Trafalgaro aikštę su juoda kuprine ant kupros sustojo po fontano šešėlių, kuriame krito pavėsis, bet dėl įpročio jau užmiršo, kad apsiniaukęs oras su pilkais debesimis užgoždavo saulės prasiskverbiančius spindulius, o ir pati saulė pasislėpė.
   Įtariai apsižvalgė aplinkui ar nėra šalia kokio berniūkščio, kuris jau trindamas delnus ruošėsi pavogti piniginę.
   - Štai iki ko nusirito pasaulis - dažniausiai sumurmėdavo magas, kai traukdavo piniginę. Šiandiena nebuvo išimtis, jog gurmanas stovėjo Trafalgaro aikštėje, kur buvo daug žmonių, o nedorų kelių dauguma asmenų nueidavo vogdami pinigus neturėdami sąžinės kruopelytės, kaip balandžiai pagriebę batoną.
   Atsargiai išsitraukė iš kuprinės trisdešimt svarų ir vėl užsimaukšlinęs kuprinę ant nugaros, kairėje rankoje laikė trisdešimt svarų. Šis priėjo lėtai prie vyriškio su murzinais, pasenusiais ir suplyšusiais skarmalais sėdėdamas ant kelių ir ištiesdamas dvi savo neplautas rankas į saują prašydamas pinigų. Vyras palenkęs galvą į delnus matėsi, kaip pleiskanų pilna plaukų kupeta, o plaukai riebaluoti. Veidas susiraukšlėjęs, turėjo žila, bei ilga barzdą, bet tos maldaujančios spindėjančioms rudoms akims menininkas iš virtuvės šefo perspektyvos negalėjo atsispirti, gal tai buvo triukas, patikliam jaunimui privilioti, bet kas tai tebuvo ar nuoširdus gestas ar triukas jau ruošėsi duoti svarus žmogui, kuris ne sava valia tapo apleistas asmuo.
   Buvęs švilpis savo šiurkščiomis rankomis popierinius svarus sulankstė pusiau ir su pagarba žmogui, kuris neturėjo namų, bet turėjo drąsos stovėti garsiojo Trafalgaro aikštėje prašydamas aukos įteikė pinigus į jo suglaustus delnus.
  Nepažįstamasis tik pažvelgė į Kleo ir palenkė galvą dėkodamas ir su savo virpančiu balsu ištarė:
   - Ačiū, maloningasis pone.
   Žiobarų kilmės burtininkas, net nežinojo, kaip reaguoti į žodį "ponas". Patsai nebuvo taip vadinamas, nei namuose ar kulinarijos srityje, o ir draugai tokių žodžių jam nenumesdavo, jog nebuvo turtingas ar koks žymus aristokratas, kaip jo tėvai. Pasiraižė kaklą ir pažvelgė į vyriškio rudas akis ir su nuoširdžia šypsena atrėžė:
   -Tai, kad aš nesu ponas, nepažįstamasis.
   - Esate. Ponas nėra vadinamas pagal turtus ir jo reputaciją, o tas kuris niekam nepriklauso, laisvas ir savarankiškas. Jus savo valia, nieko neversdamas davėte man svarų. - neviedmainiškai šyptelėjo vyriškis bandydamas pridėti daugiau pasitikėjimo savo žodžiuose, kad kalba tiesą, kaip išmintingas žmogus.
  Blondinas jau galėtų būti tęsęs kalba su žiobarų, bet jau keli lašai lietaus priminė, kad jo tikslas buvo nueiti į dar vienus kulinarijos kursus, o šis tik turėjo kirsti aikštę, kad būtų trumpesnis kelias iki sutartos vietos.
  Laikas jam atrodė einasi lėtai ir vangiai, bet ir tai nebuvo išimtis, nes laiko atsukti jau nebegalėjo, kad tiesiai praeitų pro asmenį, bet ir to nebūtų daręs nes tik pažiūrėjimas į vyro rudas akis, padavimas pinigų į drebančias rankos, trumpas dialogas su benamiu sukūrė minčių sūkurį.
   Kleonas mandagiai palinksėjo galvą nieko neatsakydamas asmeniui su kuriuo turėjo trumpą pokalbį ir žygiavo į savo nutarta tikslią vietą.
  Palikęs žmogų, mintyse padarė išvadą, kad tas žmogus neatrodo toks nelaimingas, jis sąžiningai nusišypsojo, Kleo iškart suprato, kad šypsena yra nuoširdi, šis lengvai  galėdavo perprasti žmonių vaizduojamas išraiškas.
   Burtininkas suvokė, kad būti vargšu jau nėra ir taip blogai, kai kasdien nereikia rūpintis finansiniais rūpesčiais, nereikia kažkokio daikto saugoti, nes plėšikai beveik ne vogdavo iš nepasiturinčių žmonių, kurie gyveno gatvėse, jau žinodami,  kad nieko gero negaus. Pats toks žmogus jau galėjo labiau vertinti materialių dalykų vertę, ne kaip turtuoliai, kuris daiktas jau po pirmų trijų valandų jau būna nenaudojamas ar išmetamas. 
  Susikišęs rankas į švarko kišenes ir įsismarkėjusiai liūčiai pasiskubino greičiau eiti. Užnugaryje jautė, kaip kažkas lydėjo savo žvilgsniu virėją nuo aikštės, bet nemalonus jausmas, pradingo kaip mat, kai Trafalgaro aikštėje tolumoje išnyko per lietų juodas Kleo De la Gardie siluetas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 savaites sukūrė Kleonas De la Gardie »
Aš vis dar kalbu per miegus.
Aš vis dar sapnuoju.
Kaip galima tobula rimtis,
Kai mano protas toks triukšmingas?


*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 554
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #117 Prieš 1 savaitę »
   Užtikrintais žingsniais, vėjui taršant iš šonų susegtus plaukus, Davina žingsniavo Trafalgaro aikštės link. Iš dangaus pamažu leidosi didelės snaigės, nuklodamos viską savo kelyje. Šaligatvis buvo neįprastai slidus, turbūt darbuotojai dar nespėjo šio nubarstyti druska, tad ispanei prireikė visų įgūdžių ir pastangų išsilaikyti nepaslydus ir nenukritus. Nenorėjo į susitikimą ateiti perimirkusiu žieminiu paltu, šlapiais plaukais ir skaudančia nugara. Galbūt dar keliais lūžusiais kaulais. Dėl paskutinio mergina labiausiai jaudinosi. Žinoma, ne dėl skausmo. Abejojo, kad tuomet Fasiras ją kur nors būtų išleidęs žiemos sezonu. Štai tau ir parsiveš žmoną iš šiltų kraštų.
   Atsargiai, tačiau užtikrintais ir tvirtais žingsniais mėlynakė pasiekė Trafalgaro aikštę. Žmonių čia buvo neįprastai mažai. Spėliojo, kas šiuos atbaidė nuo noro iškišti nosį laukan. Termometro stulpelis nebuvo taip žemai, jog tektų kalenti dantimis, tiesa sakant, lauke buvo maloniai šalta. Toks oras buvo idealus žieminiam pasivaikščiojimui ar sniego senio statymui, tik turbūt slidus kelias ir besileidžiančios snaigės daugelį išgąsdino.
   Patyrinėjusi susitikimo vietą ir išsirinkusi suoliuką, sustojo šalia jo laukdama kito asmens. Vis dar buvo sunku apsiprasti su Viljamo pasakyta informacija. Tokia žinia iš tiesų trenkė, kaip žaibas iš giedro dangaus. Kurį laiką Davina tuo negalėjo patikėti, o patikėjusi ėmė paieškos. Iš pradžių tai atrodė kvaila ir beviltiška, tačiau pamažu atradusi tinkamas dėlionės detales, ėmė didžiuotis savimi. Labiausiai nekantravo viską pranešti Klarai ir Vijamui. Tik pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, ar tai tikrai tiesa.
   Giliai įkvėpė ranka spustelėdama savo nedidelę rankinę prie šono. Šioje saugiai gulėjo šiam susitikimui paruošti dokumentai. Vieni gauti legaliai, kiti ne, tačiau ispanei dabar rūpėjo ne tai. Ji su nekantrumu laukė pasirodančio vaikino. Mintyse bandė įsivaizduoti, kaip jis atrodo: aukštas, tamsių, trumpų plaukų, mėlynų akių ar visgi žalių? O galbūt bus šviesiaplaukis?
   Dar kartelį mintyse susidėliojusi pokalbio planą, apsvarsčiusi visas galimas pokalbio baigtis, kilstelėjo galvą aukštyn. Lėtai ištiesė ranką, paslėptą juodos pirštinės. Kelios didelės snaigės lėtai nusileido tiesiai merginai į ranką ir Davina turėjo galimybę išvysti nuostabių formų snaiges. Nors ir trumpai. Nejučia šyptelėjo. Žiema nepaprastai nuostabiai papuošė visą miestą. Privertė užmigti visą gamtą ir laukti tinkamos progos vėl nustebinti visus savo nepaprastu grožiu.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #118 Prieš 6 dienas »
  Šiandien darbas buvo gan varginantis, kadangi šiandien Mayrano saugomi žmonės buvo kažkokie pasipūtę, turtuoliai, aukšta rangą užimantys burtininkų pasaulyje burtininkai. Jam ne tik teko saugoti juos nuo jų priešų, nemėgstančių jų žmonių ar fanų, bet ir klausytis jų kvailų kalbų, pasipūtusio  ir tikrai nemalonaus elgesio, kas vargino net labiau už patį darbą ir jo krūvį. Pliusas buvo tik toks, kad garbanius šį kartą apsiėjo be jokių sužeidimų, liko gyvas ir sveikas.
  Vaikinas žygiavo Londono gatvėmis puikiai žinodamas savo kelionės tikslą. Jis žygiavo į Trafalgaro aikštę, kadangi kažkokia nepažįstama mergina susisiekė su juo ir paprašė susitikti, pareiškusi, kad tai yra labai svarbu. Londono gatvės, kaip bebūtų keista, buvo pustuštės, o šaltukas kuteno atvirą veido odą, nosis ir žandai jau buvo kiek įraudusi nuo jo. Sniegas nuo nenuvalytų gatvių čežėjo su kiekvienu žengiamu žingsniu, tačiau tas garsas pasirodė visai jaukus, bet visgi, Mayranas pasiilgo Veniso, jo šilto oro, o labiausiai šis pasiilgo ten pasilikusios jo merginos ir širdies savininkės – Sabrinos. Nors jiedu nesimatė tik vos savaitę, tačiau ta savaitė atrodė kaip visa amžinybė, kadangi laikas praleistas su ja, vaikinui buvo pats nuostabiausias, mėgstamiausias ir tiesiog nepakartotinas. Šis jau buvo spėjęs pasiilgti savo merginos ir smagaus laiko praleisto kartu...
  Žingsnis po žingsnio, malonus sniego čežėjimo garsas ir burtininkas pamažu pradėjo artėti Trafalgaro aikštės link ir tolimoje įžvelgti pakankamai liekną merginos figūrą, kuri stovėjo netoliese vieno iš daugelio suoliukų.
  Kiek paspartinęs žingsnį jaunuolis priartėjo prie merginos, trumpai ir per daug nesusidomėjusiai nužvelgė ją ir galiausiai, tikėdamasis, kad čia ta pati mergina, kurios šis ir ieškojo, prakalbo:
  - Sveika. Tu Davina? Aš Mayran Wallflower. Iš tiesų, visiškai nesuprantu kodėl su manim susisiekei ir dėl kokios priežasties pasikvietei mane susitikti, tačiau daug laiko tam neturiu. Namie manęs laukia augintinis, kuris jau visą dieną praleido vienas ir pas kurį turėčiau grįžti, - ramiu balsu tarė vaikinas ir šyptelėjo sau jau įprasta, nežymia, tačiau draugiška šypsenėle.
  Juodas, pusilgis paltas buvo prasegtas ir laisvai leidosi taršomas menko, tačiau šalto vėjelio, kuris pasirodė kartu su iš dangaus lėtai ir gražiai krentančiomis snaigėmis. Po juo buvo matytis šiltas, juodas megztinis. Raudonai juodas, languotas šalikas buvo apsuktas aplink aukštaūgio kaklą ir taip saugojo jį nuo galimo peršalimo, kuris mielai užpultų kiekvieną neatsargesnį žmogų šaltuoju metų laiku. Plaukai buvo paleisti, garbanos lengvai ir nesmarkiai taršėsi nuo menko ir malonaus, tačiau šalto vėjelio, kiek trukdė matomumui, bet prie viso to garbanius jau buvo pripratęs.
  Čia, Trafalgaro aikštėje, žiemos metu buvo tikrai be galo gražu. Ak, jeigu tik Sabrina būtų čia, mielai ją atsivesčiau... Tačiau šaltukui tik dar labiau pašiurpinus odą, vaikinas visgi užsisagstė paltą ir stengdamasis nepaskęsti mintyse, laukė merginos atsakymo, tikėdamasis, kad šis priėjo prie reikiamos merginos.
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 554
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #119 Prieš 6 dienas »
   Mėlynomis, primenančiomis jūrą, akimis kurį laiką stebėjo savotišką šokį šokančias snaiges. Užburiantis vaizdas. Galbūt dėl to Davina ir nepastebėjo, kiek laiko praėjo, kiek laiko ji stovėjo vidury Trafalgaro aikštės ir gėrėjosi nepaprastu žiemos vaizdu.
   Pirmiausia išgirdo, vėliau pastebėjo atskubantį vaikiną atsegtu juodu paltu. Per krentančias snaiges ir gana nemažą atstumą buvo sunku įžvelgti veido bruožus, tačiau garbaniui pakankamai priartėjus, mergina nejučia šyptelėjo. Didelės, žavios garbanos, kiek trumpesnės nei ji prisiminė, krito ant pečių. Veido bruožais tamsiaplaukis nebuvo panašus į Eduardą, bet šukuosena išties jį priminė. Dabar Davinai nereikėjo jokių įrodymų, tik paaiškinimo pačiam Mayran.
   - Labas, - linktelėjo. - Davina von Sjuard, - šyptelėjo prisistatydama pilnu vardu. Vėliau toptelėjo, kad galbūt derėjo pasakyti savo mergautinę pavardę, šitaip būtų buvę lengviau.
   Turbūt atrodė, kaip kokia maniakė, kviečianti nepažįstamą vaikiną susitikti, teigdama, kad turi svarbios informacijos ir nori viską paaiškinti. Vylėsi, kad Wallfloweriui nekilo tokia mintis. Nenorėjo pirmo įspūdžio savo giminaičiui sukurti būtent tokio.
   - Malonu susipažinti, - dar kartelį šyptelėjo, - Bet bijau, kad mūsų pokalbis gali užtrukti, - liūdnai žvilgtelėjo jau dabar jausdamasi kalta, kad sutrukdė vaikinui ne tik grįžti į namus po sunkios darbo dienos, bet ir praleisit laiką su augintiniu. Visgi vylėsi, kad jis norės sužinoti tiesą apie savo šeimą, o tuomet paliks jam visišką laisvę spręsti, ką daryti toliau. Bijojo, kad jis priims sprendimą nieko nežinoti ir su niekuo nesusitikti. Galbūt dėl to ji ir nepasakė tėvams. Saugojo juos.
   - Ilgą laiką svarsčiau, kaip geriausia būtų viską papasakoti. Iš pradžių maniau, kad bus geriau jei iš karto pasakysiu svarbiausią, bet tuomet supratau, kad tik išgąsdinčiau tave. Turbūt gąsdinu ir dabar, - nejaukiai nusijuokė. - Bet manau, kad šį pasakojimą tikrai norėsi išgirsti. - Giliai įkvėpė.
   Kiek palaukusi, leisdama vaikinui nuspręsti, ar jis tikrai nori tęsti pokalbį, apsidairė. Jiedu Trafalgaro aikštėje stovėjo vienui vieni. Buvę keli praeiviai išskubėjo turbūt į namus. Ką gi, galbūt taip ir geriau.
   - Mano tėvai žuvo neprabėgus nė metams po mano gimimo. Manęs turėjo laukti toks pat likimas, tačiau mano jiems pavyko mane išgelbėti. Atsidūriau jų geriausių draugų globoje. Buvau apsupta tokia meile, kurios neįsivaizdavau esant. Buvau vienturtė jų dukra, iki nakties, kai būdama šešiolikos sulaužiau burtą ir išsiaiškinau tiesą. Negalėjau patikėti, kad mergaitę, kuri nė nebuvo jų dukra, jie apsupo tokia begaline meile. Visą gyvenimą jiems už tai būsiu dėkinga... Žinau, kad dabar tai, ką tau pasakoju, tau gali pasirodyti nesvarbu, tačiau prašau kantriai palaukti. - Kukliai šyptelėjo.
   - Neseniai sužinojau, kad man atsidūrus pas Klarą ir Viljamą, neilgai trukus Klara pastojo, taigi būčiau turėjusi jaunesnį brolį arba seserį. Deja, gimdymo metu kūdikis neišgyveno. Bent jau taip pasakė mano tėvams. Visus šiuos metus apie tai kalbėti jiems buvo pernelyg sunku. Suprantu juos, todėl neteisiu ir nekaltinu. Neįsivaizduoju, kokį skausmą patyrė Klara, išgirdusi, kad kūdikis, kurį ji nešiojo devynis mėnesius, mirė. Matydama tą skausmą jų akyse, nusprendžiau kiek pasidomėti šia istorija. Laimei, dirbu kaip tik toje ligoninėje, kur gimdė Klara. Ligoninėje buvo du įrašai, apie du naujagimius. Paklausinėjua darbuotojų, tačiau niekas apie antrą kūdikį negirdėjo. Prisiminė tik tą, kuris pasak gimdymą priėmusios seselės, gimė negyvas. Išnaršiau visus galimus failus, visus dokumentus. Antroji byla vedė prie berniuko, kuris buvo atiduotas šeimai, suteikta jų pavardė ir užaugintas joje. - Lėtai prasegusi savo rankinę irštraukė šūsnį popierių.
   Nenorėdama skubinti Mayran, ištiesė dokumentus. Kantriai laukė svarstydama, ką šis darys. Kūnu perbėgo jaudulys ir baimė. Tik dabar suprato, kad ne tik Klarą su Viljamu tai būtų įskaudinę.
   - Mama mirė jam būnant vienuolikos, kai jis ką tik buvo pradėjęs mokytis Hogvarte. Apie tėvą duomenų nėra. Panorau išsiaiškinti likusią istoriją. Negalėjau patikėti, kad turiu jaunesnį brolį, - trumpam stabtelėjo. - Man labai gaila, Mayran, kad viskas šitaip pasisuko... Neįsivaizduoju, ką tau teko patirti augant vaikų namuose ir nors žinau, kad visa tai neišpirks to laiko, tačiau jei norėtum... Tavo tikrieji tėvai priimtų tave išskėstomis rankomis ir akimirksniu pamiltų. - Liūdnai šyptelėjo.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.