0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #90 Prieš 3 metus »
  Eilinė laisva... Taip, tai būtų buvusi eilinė laisva darbo diena, tačiau Mayranui išėjus iš magijos ministerijos, viskas tarsi pasikeitė. Mayrano gyvenime atsirado pilna laisvo laiko, kurio vaikinukas deja, bet nežinojo kaip leisti, tad dažniausiai blaškydavosi po Londoną. Jam būdavo nesvarbu ar tai darydavo vienas, ar su savo vis dažniau pasirodančiais draugeliais. Kad ir dabar, strazdanius su Justu, Antanu ir Džoniu žygiavo miestu dėl visiškai nežinomos priežasties. Oras nebuvo pats mieliausias ir maloniausias, dangus buvo apsiniaukęs, tarsi grasino tuoj pat prapliupsiantis lietumi, šaltukas nedžiugino ir teieškojo progos prasiskverbti pro kelis sluoksnius šiltų žiemiškų rūbų. Wallfloweris nežinojo priežasties kodėl tokiu oru su draugais sumanė iškišti nosį iš namų, tačiau ir nesistengė jos surasti, tiesiog toliau žingsniavo Londono gatvėmis. Retkarčiais iš Mayrano ir jo įsivaizduojamų, haliucinacijų sukurtų draugų lūpų, pasigirsdavo juokas, pajuokavimai ar išeidavo keli žodžiai, bet šie šiandien nebuvo labai kalbūs. Žingsnis po žingsnio ir būrelis prižingsniavo trafalgaro aikštę, kuri kaip tyčia priminė garbaniui apie senąjį savo darbą, privertė susimąstyti, tačiau burtininkas nežadėjo leisti sau pasinerti į gilius apmąstymus, tad tiesiog stengėsi nusukti mintis tolyn.
- Žiūrėkit, kokia gražuolė, garantuoju, kad Mayranas neišdrįstu jos užšnekinti, - tarsi erzindamas vaikiną, duodamas jam iššukį ir omenyje turėdamas žavią, prie fontano stovinčią tamsiaplaukę, prakalbo Justas. Atrodo, kad vaikino vaizduotės sukurtam draugui pavyko ir tamsiaplaukis, norėdamas jį įtikinti, dideliais, bet niekur neskubančiais žvilgsniais patraukė nepažįstamosios link. Menkas jauduliukas žaižaravo, galbūt vertė jaustis kiek nemaloniai, bet noras įrodyti savo tiesą buvo didesnis. Likus vos keliems metrams iki merginos, palikdamas šiokį tokį atstumą tarp jų, vaikinas sustojo.
- Sveika, - gan tvirtu balsu pasisveikino Mayranas ir išspaudė veide šiokį tokį šypsnį. Ir kodėl aš tai darau...
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #91 Prieš 3 metus »
   Suėmė striukės gobtuvą užsimaukšlindama šį ant galvos ir tokiu būdu paslėpdama tamsius, lazdyno riešuto rudumo plaukus. Plaukus, kurie jau buvos spėję ataugti iki buvusio ilgio ir vėl ilgomis garbanomis plaikstėsi už nugaros. Atrodė, kad šitaip mergina mėgina pasislėpti nuo aplinkinių, kurių Trafalgaro aikštėj beveik nebuvo. Niekam nebus įdomu po gobtuvu besislepianti, viena ir liūdna mergina, trokštanti atsukti laiką atgal.
   Kryptelėjo galvą nužvelgdama tomis pačiomis auksinėmis, liūdnomis akimis aikštės plyteles. Purvinas, nublukintas saulės ir niekam neįdomias. Neįdomios jos buvo ir Sabrinai, tik spoksoti, kur nors kitur, atrodė geriau nei klaidžioti po savo mintis, kurios baigė išvaryti iš proto. Giliai įkvėpusi, nustūmusi viską į šalį vėl žvilgtelėjo į fontaną. Toptelėjo, jog būtų be galo laiminga, jei galėtų grįžti į Hogvartsą. Jokių rūpesčių, jokio suaugusio, niekam tikusio gyvenimo.
   Krūptelėjo išgirdusi balsą. Buvo taip paskendusi savo mintyse ir savęs kaltinime, jog nė neišgirdo, kaip prie jos prisiartino... Lėtai pakreipė galvą. Apniukusios, liūdnos akys susidūrė su tamsiomis, kone juodomis. Netoliese, vos už kelių metrų stovėjo, regis, keleriais metais vyresnis vaikinas, gana draugiškai išsiviepęs. Galėjo prisiekti, kad užuodė kraują, dvelkiantį nuo jo. Trumpam sulaikiusi kvapą, lėtai iškvėpė orą. Tik pasivaideno. Jokio kraujo kvapo.
   - Labas, - burbtelėjo mesdama trumpą žvilgsnį į vaikiną, o tuomet patraukdama tolyn. Nenorėjo su niekuo bendrauti, ypač su žmogumi.
   Užsimaukšlino gobtuvą ant didesnės veido dalies ir nesižvalgydama ėmė žingsniuoti tolyn nuo fontano ir nepažįstamojo. Atsibelsti į Londoną buvo prasta mintis.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #92 Prieš 3 metus »
  Nors šypsnis ir švietė vaikino veide, laikui einant jis pamažu jautėsi vis nejaukiau ir nejaukiau, bet stengėsi to neparodyti. Trumpam žvilgtelėjęs ten, kur dar prieš akimirką stovėjo jo draugai, pamatė tuščią vietą. Ach, tie idiotai ir vėl mane paliko. Ir dar tokioje situacijoje, tiesiog šaunuoliai. Žvilgsnį grąžinęs ties nepažįstamąja mergina, Mayrano tamsus žvilgsnis trumpam susitiko su gintarinėmis, auksą primenančiomis, įtraukiančiomis akimis, kurios dėl jam nežinomos priežasties skleidė liūdesį. Kad ir kokios merginos akys pasirodė įtraukiančios, gražios, bet matomas liūdesys jose, tiesiog nedavė strazdaniui ramybės. Žvilgsniams atsiskyrus ir merginai trumpai numetus pasisveikinimą, tarsi susiruošus kažkur eiti, Mayranas staigiai sureagavo ir sugavo gležnutę jos ranką, neleido nužingsniuoti tolyn. Draugišką šypsenėlę jo veide tuoj pat pakeitė susirūpinimas sunerimas. Ji atrodo tokia jauna, bet tokia liūdna. Kas nuskriaudė šią trapią būtybę?
Klausimai vaikino galvoje lipo vieni per kitą, bet atsakymų pats į juos nežinojo. Pradrįsęs žengtelėjo žingsniu arčiau tamsiaplaukės link, bet visvien paliko kelių metrų atstumą.
- Kas tave nuskriaudė? Viskas gerai? - Susirūpinęs, kiek liūdnokas balsas pasklido beveik tuščioje trafalgaro aikštėje, o tvirta, vyriška ranka vis dar švelniai laikė gležnutę ranką. Taip Mayranas tarsi parodė savo baimę, kad nepažįstamoji gali tuoj pat ištrūkti, neatsakyti ir pabėgti.
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #93 Prieš 3 metus »
   Mintyse iškilo aiškus Kohomricho vaizdas. Vos po kelių akimirkų, kai tik ras atokesnę vietą, galės grįžti į turbūt jau laikinus namus ir pasiėmusi garuojantį puodelį arbatos spoksoti pro savo balkoną, ant peties tupint Fandangui.
   Vis dar buvo keista, niekaip nepavyko susitaikyti su mintimi, kad vos už kelių mėnesių ji paliks Angliją ir nė neataigręždama iškeliaus kartu su Sorenu į kitą pasaulio kraštą. Galės pradėti viską nuo pradžių. Pamiršti tai, kas buvo čia ir... Pirmiausia reikėjo atsikratyti to, kas taip slėgė. Kas vertė jaustis nevertai būti šalia kitų. Nekentė savęs už tai. Neabejojo, kad ir Leopoldas su motina, jei tik ji tebebūtų gyva, jos nekęstų. Arba būtų nusivylę.
   Nė nepagalvojusi, kad nepažįstamasis seks ją ar bandys sustabdyti, tuoj pat apie jį pamiršo. Mintys, kad šis išvis buvo ją užkalbinęs, išgarvo. Tarsi jų nė nebūtų buvę. Tarsi jo nė nebūtų buvę. Norėjo, kad taip nutiktų ir su Etanu. Visgi teko susitaikyti su mintimi ir prisiminti, kad Trafalgaro aikštėj ji ne viena.
   Riešą sugniaužus vyriškai rankai, širdis ėmė plakti greičiau, Sabrina krūptelėjo, staigiai atsisusko ir pravėre rausvas lūpas ketindama ką nors pasakyti, deja, nė nenumanė ką. Po to įvykio bijojo savo emocijų. Bijojo, kad jos gali sukelti jos antgamtiškos pusės instinktus.
   - Paleisk mane, - trūktelėjo ranką, tačiau atrodė, kad vaikinas nė negalvoja jos paleisti. Dar kartą pabandė. Ji bijojo ne dėl savęs, o dėl jo. Nenorėjo jo nuskriausti, jis irgi buvo nekaltas. Dėl nieko.
   - Ar nežinojai, kad nepažįstami žmonės gali nuskriausti? - tarsi perspėdama, bet taip ir neatskleisdama, ko gi jaunuoliui reiktų bijoti, žvilgtelėjo į tamsias akis. Garbaniaus akys susirūpinusiu žvilgsniu žvelgė į auksines, liūdnas ir bukai spoksančias į priešais esantį vaizdą. Akimirką pasirodė, kad jaunuolis nerimauja dėl jos, kad auksinės akys išdavė tai, ko nederėjo. Išsigandusi susigūžė bailiai žvilgtelėdama į vaikiną. Dar kartą pabandė ištraukti ranką.
   - Paleisk mane, - pakartojo apsidairydama. Aplink nebuvo nieko. Dabar jie vienui vieni stovėjo aikštės vidury.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #94 Prieš 3 metus »
  Akys rūpestingai, gal kiek globėjiškai skanavo nepažįstamosios veidą, tarsi bandydamos iš jo ištraukti kažkokios informacijos, sužinoti, kas nuliūdino šią gležną, vargšę būtybę. Deja, bet veidas ir gražios, gintarinės akys nedavė jokios informacijos. Teliko tik tikėtis, kad mergina jo neatstums, neužsidarys, neišvadins idiotu, netrenks ar nedarys kažko panašaus. Nors ko čia buvo galima tikėtis? Jie buvo tik dvi nepažįstamos sielos atsitiktinai susitikusios vienoje Londono aikštėje. Jeigu ne Mayrano įsivaizduojamo draugo duotas iššukis, šis turbūt nė nebūtų užkalbinęs nepažįstamosios ir nebūtų žinojęs, kad jai kažkas neduoda ramybės, liūdina.
- Nusiramink, viskas gerai. Aš nieko tau nedarysiu. Tiesiog tu pasirodei liūdna. Per daug liūdna. Negaliu tiesiog taip paimti ir nueiti, man rūpi, - susirūpinusiu balsu prakalbo buvęs auroras. Situacija ištiesų buvo kiek juokinga. Visgi kuris kitas žmogus rūpintųsi ką tik sutikta nepažįstama, liūdna mergina, jeigu ne Mayranas? Nei vienas arba bent jau retas. Strazdanius buvo vienas iš tos retenybės, kuriam rūpi kiekvienas žmogus, nesvarbu ar jis jį pažįsta, ar ne, vaikinas stengsis jam padėti kaip tik sugeba.
- Neturiu ko prarasti, nori, skriausk, bet man rūpi, aš niekur neisiu. Kas ne taip? - stengdamas išlaikyti kuo ramesnį balso toną, tarė garbanius. Deja, tačiau susirūpinimo gaidelės jame nepavyko paslėpti. Žvilgsnis nukrypo prie kiek besimatančios, bet paslėptos burtų lazdelės, bet tuoj pat grįžo ties merginos liūdnomis akimis. Vaikinas suprato, kad mergina nėra paprasta žiobarė, ji taip pat yra burtininkė, tačiau dabar ne tai Wallfloweriui buvo svarbiausia. Šis norėjo pasirūpinti tamsiaplauke, norėjo jai padėti, o svarbiausia, nenorėjo matyti liūdesio auksą primenančiuose akyse. Merginos žodžiai rodė, kad gali būti nuskriaustas arba ši tiesiog nori rasti priežastį ištrūkti ir pabūti viena, bet buvo pasiruošęs betkam, neturėjo ko prarasti.
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #95 Prieš 3 metus »
   Toptelėjo, kad ilgai šalia garbaniaus ji neišbus. Dar truputis ir ji paprasčiausiai puls į paniką, mat bet kurią akimirką per stiprios emocijos galėjo priversti prarasti kontrolę, kuria Sabrina pastaruoju metu negalėjo pasigirti. Vylėsi, kad nieko blogo nenutiks, ji netrukus bus paleista ir galės grįžti į Khomrichą. Ten, kur saugu. Kur lauka Sorenas su Fandangu.
   Širdis krūtinėje kelis kartus stipriau suplakė. Seniai, o tiesa sakant, dar nė karto taip nesijautė. Nebijojo nuskriausti nieko vidury tuščios aikštės.
   Jei tik žinotum, kad bandau tau išgelbėti gyvybę...
   Riešą tebegniaužiantis vaikinas neketino jos paleisti ir buvo užsispyręs lygiai taip pat, kaip ir  von Sjuard. Ką gi, laukė įdomi kova.
   Pradžioje pasiruošusi panaudoti vampyrišką jėgą ir šitaip ištraukti ranką po jaunuolio žodžių suabejojo. Tamsios akys, susirūpinusiai ir liūdnai žvelgiančios į ją privertė nurimti. Neatrodė, kad jai grėstų pavojus. Regis, garbaniui išties ji rūpėjo arba bent jau priežastis, kodėl auksinės akys tokios liūdnos.
   Kiek atsipalaidavusi, vis dar stengdamasi negalvoti apie kraują ir tą nelemtą įvykį, linktelėjo. Nepratarė nė vieno žodžio, nieko nesakė, bet, atrodo, ir nereikėjo. Kažkas giliai viduje pakuždėjo, kad ji pasikeitė, prarado savo sarkastiškąją dalelę, savo linksmumą, o tai merginą liūdino tik dar labiau. Įprastai tokioje situacijoje būtų leptelėjusi, ką nors sarkastiško, lengvai pašiepusi save ar šalia stovinčią personą.
   - Tu turi, ką prarasti. Labai daug gali prarasti, tik to neįvertini, - burbtelėjo nesuvokdama, kaip paprasti mirtingieji nesugeba įvertinti tinkamai savo gyvybės. Puikiai prisiminė, kokiomis paklaikusiomis iš baimės akimis į ją stebeilėjo Etanas.
   - Man viskas gerai, - linktelėjo bandydama išsisukti iš nemalonios padėties ir gauti galimybę traukti savais keliais. - Arba kada nors bus gerai, - liūdniau pridūrė nudelbdama auksines akis į žemę.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #96 Prieš 3 metus »
  Mergina neatrodė labai patenkinta vaikino sprendimu ir noru jai padėti, pralinksminti arba bent sužinoti priežastį dėl kurios ši yra liūdna, paguosti. Mayranas jau pamažu praradinėjo viltį, pats kiek nusiminė ir pasibaisėjo savimi dėl to, kad nesugeba padėti ir šiam pasauliui negali būti naudingas bent tuo. Tvirtos, vyriškos rankos gniaužtai pamažu atlaisvėjo, bet visiškai neatleido jos, veide vis dar matėsi susirūpinimas, bet kartu jam į kompaniją pasirodė ir liūdesys, nusivylimas. Tačiau merginos linktelėjimas jau buvo kažkoks žingsnis, parodantis, kad galbūt neverta pasiduoti, galbūt Mayrano noras padėti išsipildys ir nepažįstamoji bent šiek tiek atsivers.
- Na, bet norint tau padėti, nebematyti liūdesio tavo akyse, bandant tau padėti tikrai nieko neprarasiu, o jeigu ir prarasiu, susigyvensiu su tuo, - kiek nusivylusiu savimi balso tonu prakalbo buvęs auroras. Laisva ranka kiek nervingai perbraukė per savo ilgokus, garbanotus plaukus, taip juos kiek pasitvarkydamas, neleisdamas taip laisvai jiems kristi ant veido. Vyriška ranka nors silpniau, bet vis dar laikė liūdnos merginos riešą. Žinoma, ši jeigu tik būtų norėjusi, galėtų laisvai jį ištraukti, kadangi jokios jėgos Wallfloweris nebenaudojo.
- Aš galiu bent pabandyti padėti, kad tas kada nors ateitų greičiau? Aš noriu tau padėti... - dar kartelį parodydamas nuoširdų susirūpinimą mergina, tarė strazdanius. Sunkus atodūsis paliko burtininko lūpas ir tarsi pasidavęs šis paleido tamsiaplaukės riešą. Ranka, kuri vos prieš akimirką laikė gležną riešą, pasislėpė palto kišenėje.
- Jeigu nori gali eiti, aš tavęs nelaikau, - supratęs, kad neverta stengtis, bandyti padėti žmogui, kuris visiškai jo nepažįsta ir turbūt visiškai nepasitiki Mayranu, tarė vaikinas. Bet iš vietos vis vien nesijudino. Tarsi turėjo dar bent mažą viltį pats nežinojo kam.
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #97 Prieš 3 metus »
   Pajuto, kaip riešą tvirtai laikę gniužtai pamažu atsilaisvino. Nustebusiomis auksinėmis akimis žvilgtelėjo į vaikiną. Dabar tamsiose jo akyse galėjo įžvelgti liūdesį ir nusivylimą. Akimirksniu toptelėjo, kad blogo norėjęs žmogus šitaip į ją nežvelgtų. O galbūt jos naivumas niekur nedingo? Sabrina ne tik buvo vis dar nesuaugusi, maža mergaitė, bijanti nuskriausti kitus, bet ir naivi mergina.
   Pravėrė rausvas lūpas ketindama klausti, kas nutiko, tačiau nespėjo nė žodžio pratarti, kai vaikinas viską išklojo ir jaunajai von Sjuard teko tik klausyti. Tik dar labiau nustebusiomis akimis įsispoksojo į vaikiną. Šiam persibraukus per garbanas, o vienai nepaklusniai garbanai vis tiek ištrūkus ir ėmus plaktis į kaktą, neliko nieko kito, kaip tik nesusilaikius nusišypsoti. Vėjo taršoma garbana atrodė juokingai ir vampyrė galėjo drąsiai teigti, kad šitai ją pralinksmino.
   - Tu nė nepažįsti manęs, kodėl tau turėtų rūpėti, kaip aš jaučiuosi, ar kas man nutiko? Netikiu, jog pribėgi prie kiekvieno liūdno žmogaus ir klausi, kas šiam negerai, - vis dar nesuprasdama nepažįstamojo noro padėti, atkaklaus reikalavimo ir...
   Vyriška ranka paleido jos riešą ir Sabrina gavo dar kartą nustebti. Nieko nelaukdama kryptelėjo galvą į šalį ieškodama atokesnės vietos, kad galėtų nieko netrukdoma keliauti į namus. Auksinės akys aptiko siaurą gatvelę, o kadangi žmonių nebuvo daug, ji puikiai tiko. Pasisuko kiek ketindama ten traukti, tačiau nė nepajudėjo iš vietos. Šalia stovintis vaikinas ir jo pagalba sudomino Sabriną, todėl ši tik nežymiai papurčiusi galvą liko stovėti, kaip stovėjusi.
   - Nenoriu... - tyliai pratarė pažvelgdama į tamsias akis. Akimirką pasijuto kvailai, kai nepažįstamam vaikinui pasakė, kad nenori niekur eiti ir mieliau liks stovėti vienui viena su juo.
   - Tau reiktų susirišti plaukus. Na, žinai, kaip daro dauguma vaikinų šiais laikais, - negalėdama nepastebėti vis dar vėjo taršomos garbanos, kiek linksmesniu balso prakalbo.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #98 Prieš 3 metus »
  Merginos gintarinėse akyse matėsi nustebimas, tačiau vaikinas visiškai nesuprato jo priežasties, visgi nieko ypatingo tikrai nepadarė ir nesijautė padaręs. Šio veido išraiška nepasikeitė, ji vis dar liko nusiminusi, nusivylusi savimi. Mayranas jautėsi prastai, kad nesugebėjo padėti merginai, kuriai matėsi, kad reikėjo pagalbos, bet negalėjo priversti nepažįstamosios išsipasakoti ar tiesiog leisti kitaip padėti, kai ši to nenorėjo.
  Tamsiaplaukei tarsi staiga pralinksmėjus, mielai šypsenai nušvietus jos veidą, Wallfloweris ir pats sunkiai susilaikė nenusišypsojęs, tačiau rimtumas ir šioks toks liūdesėlis vis tiek puikiai išliko. Strazdanius jau ruošėsi prabilti, atsakyti į užduotą klausimą, bet kaip greitai prasižiojo, taip greitai ir užtilo. Nepažįstamajai ruošiantis žygiuoti savais keliais, garbaniaus veido mimika dar labiau nutįso, visos viltys, kad mergina persigalvos, tiesiog dingo. Na, pasirodo, kad Mayranas nusiminė per greitai. Žemaūgei pareiškus, kad nenori niekur eiti, dabar jau vaikino veidą užpildė nuostabą. Nustebęs, tamsus žvilgsnis pažvelgė žemyn, į auksines merginos akis.
- Nors aš tavęs ir nepažįstu, man rūpi, negaliu tiesiog paimti ir nueiti kai matau, kad žmogui kažkas ne taip, o šalia nėra nieko, kas jam padėtų, - kiek pavėluotai, rimtu, nustebusiu, bet jau kiek linksmesniu balsu, atsakė į klausimą strazdanius, - O dėl priėjimo prie tavęs, kalti mano draugai. Jie tarsi išprovokavo mane. - Vis dėlto prisipažino burtininkas. Dar neseniai buvusiame liūdname, susirūpinusiame, nusiminusiame ir savimi nusivylusiame veide, pasirodė šioks toks šypsnis. Po sekančių tamsiaplaukės žodžių, iš buvusio auroro lūpų pasigirdo tylus juokas.
- Dauguma vaikinų šiais laikais nesiaugina tokių ilgų plaukų kaip aš, bet jeigu norite, duodu garbę juos jums surišti, panele, nes aš pasidarysiu tik dar didesnį gandralizdį ant galvos, - kiek pajuokaudamas, daug linksmesniu balso tonu, tarė vaikinukas, o šypsena veide tik dar labiau praplatėjo, - Mayran Wallflower. - Susipratęs, kad vis dar neprisistatė, o ir nežino dailios žemaūgės vardo, suskubėjo prisistatyti tamsiaplaukis.
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #99 Prieš 3 metus »
   Akimirką pasirodė, kad tamsiose akyse mato tai, kas spindėjo jos, gintarinėse. Liūdesys ir nusivylimas savimi smogė galinga banga Sabrinai ir šiai teko visomis pastangomis pasistengti, jog neparodytų, kaip stipriai tai paveikė ją, išvydus savo emocijas ko veide. Negi toks žvilgsnis buvo ir jos? Ne, jos akys turėjo būti liūdnesnės, patamsėjusios ir... Kaip aplinkinius veikė jos žvilgsnis, jei jai užteko nepažįstamojo akių, kad gauti tokį skaudų smūgį. Ir dėl to kalta tik ji. Ir vėl.
   Pravėrė rausvas lūpas ketindama kaip nors užginčyti tokį liūdesį vaikino veide. Niekam nevalia liūdėti dėl jos ar per ją, tačiau, regis, garbaniui suvokus, kad ji tikrai niekur neis, viskas pasikeitė. Jis nustebusiomis akimis žvelgė į ją ir akimirką von Sjuard pamanė, kad neiškentusi tokio žvilgsnio ims kvatotis. Visgi pavyko. Santūriai ir ramiai.
   - Kodėl manai, kad nėra to, kuris galėtų padėti? Galbūt yra, tik aš nenoriu pagalbos, - pateikusi savo variantą gūžtelėjo pečiais. - Noriu su tuo susitvarkyti pati. Žinau, kad galiu, nes yra žmonių, kurie tiki manimi, - kiek ramesniu ir draugiškesniu balsu prakalbo supratusi, kad veltui taip užsipuolė garbanių, kuris dėl nieko nekaltas.
   - Draugai? - rauktelėjo antakius nesuvokdama, kaip kažkas gali išprovokuoti imtis žmogų tokių kvailų veiksmų. Nors be linksmybių gyvenimas nebūtų toks įdomus.
   Nesusilaikiusi, kai vos tik išgirdo tylų juoką, nežymiai šyptelėjo. Buvo visai smagu žinoti, kad vietoj nuliūdusių akių ji gali girdėti juoką ir dabar tai tikrai jos dėka. Dėl šito niekas nekaltas.
   - Ar galėsiu surišti į dvi kasytes ir tu pažadėsi, kad taip vaikščiosi visą dieną? - dabar jau ir ji kur kas linksmesniu, džiugesniu balsu prakalbo žvelgdama į gerokai už ją aukštesnį vaikiną. - Anglijos princesė - Sabrina von Sjuard, - dar kartą nusijuokė.
   - Beje, kaip ten oras aukštai? - užkėlusi galvą, jog galėtų įsižiūrėti į vaikino veidą, valiūkiškai nusišypsojo.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #100 Prieš 3 metus »
- Aš nemanau ir nesakau, kad apskritai nėra to, kas galėtų padėti. Tik sakau, kad šiuo metu nėra nieko šalia, kas tau padėtų, tad todėl aš ir čia. Visad padėsiu tau, jeigu tau tik to reikia ar tu to nori, - ramiu, bet tikrai linksmesniu negu prieš tai balsu, paaiškino vaikinas. Šio akys vis dar buvo nuleistos žemyn, į žemaūgę tamsiaplaukę, tačiau žvilgsnis ir pats Mayranas nebebuvo toks liūdnas kaip prieš tai.
- Neklausk, durna istorija, tikrai nenori jos girdėti, - tarsi atsakydamas į klausimą, kuris vaikino nuomone ir per daug nereikalavo atsakymo, sustabdydamas arba bent bandydamas sustabdyti merginą nuo tolimesnių klausimų šia tema, tarė garbanius. Ranka ir vėl perbraukė per savo ilgus, garbanotus plaukus, kad jokia nepaklusni sruogelė nekristų šiam ant veido. Deja, likimas tarsi tyčiojosi iš Wallflowerio ir tamsi, susisukusi plaukų sruoga užkrito jam ant veido. Jaunuolis tik verstelėjo akis, taip tarsi parodydamas savo nepasitenkinimą ja ir pasidavimą.
- Nori juos surišti į dvi kasytes? Na, jeigu tau tai patinka ir turi pakankamai gumyčių tam, dėl manęs rišk juos, kad ir į šimtą kasyčių. Pažadu, kad vaikščiosiu visą likusią dieną su jomis. - Nusijuokdamas ir tarsi besidžiaugdamas pralinksmėjusia Sabrina, tarė strazdanius. Šypsenėlė žemaūgės veidą dar labiau džiugino ir patį Mayraną.
- Anglijos princese Sabrina, oras aukštai daug geresnis, negu pas jus žemai, - tyliai, žaismingai sukikendamas ir nusilenkdamas tarsi prieš tikrą princesę, vyptelėjo tamsiaplaukis. Veide švietė seniai regėtas žaismingumas, savita ir keista laimė, o ir pati nuotaika tapo keistai gera.
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #101 Prieš 3 metus »
   Įtariai dėbtelėjo į vaikiną. Toks gerumas, gal kiek net perdėtas, kėlė įtarimų. Mažų mažiausiai visa tai atrodė įtartina: nepažįstamas vaikinas prieina, pasako, jog susirūpino nepažįstamu žmogumi, ir pažada, kad visuomet bus šalia, jei tik reikės. Ar tai apskritai realu? Jis juk nė nežinojo, kur ją derėtų susirasti, kai jai reiks pagalbos, ir kaip jai, Sabrinai, tektų pasakyti, kad jai reikalinga pagalba.
   Nelabai suprato, kodėl visgi nusprendė pasitikėti garbaniu, galbūt suveikė dar vaikiškas naivumas, dėl ko Sorenas neatleistų tokiu atveju, bet von Sjuard draugiškiau žvilgtelėjo į herojumi bandantį apsimesti vaikiną. Galbūt gerumas dar neišnyko ir visgi yra tokių žmonių, kaip Mayran. Net jei jų labai mažai.
   - Aaa... Ačiū... - klausiamai dėbtelėjo į keleriais metais vyresnį vaikinuką.
   Galvoje nesigirdėjo Fandango balso, taigi turbūt marso sakalas irgi pasitikėjo šiuo nepažįstamuoju. Arba tikėjo, kad Sabrina pakankamai suaugusi ir stipri burtininkė, kad apsigintų. Prireikus galėtų panaudoti vampyriškas galias, o tai jau teikė pranašumą.
   - Tik... Kaip aš turėčiau tai suprasti... Ar visa tai tikrai darai tik dėl to, kad atrodžiau liūdna? - gana nedrąsiai, abejodama savo pačios klausimu, tačiau norėdama būti tikra, pateikė klausimą.
   Vylėsi, kad atsakymas bus nuoširdus arba bent jau tikroviškas ir ji galės tuo patikėti, o jei kartais prireiktų gintis... Kaip nors išsisuks. Juk išsisuko nuo vampyro gniaužtų, kurie...
   Papurtė galvą. Nė nespėjo pastebėti, kaip mintis apie tą kraujasiurbį pakeitė priešais stovintis vaikinas.
   - Susuko galvelę.
   - Chą, norėtum.
   Girdėti Fandango balsą galvoje buvo neapsakomai gera. Tarsi raminanti arbata. Taip Sabrina galėjo nebesijausti tokia vieniša čia, Londone, ir kur kas drąsiau pasijusti stovint vienui vienai su nepažįstamu vaikinu Trafalgaro aikštėj.
   - Na... Jei taip sakai... - gūžtelėjo pečiais stebėdama, kaip garbanius persibraukia ranka per plaukus bandydamas šiuos laikyti užmestus atgal, tačiau mažos garbanos ir vėl nepaklusniai ima trankytis į kaktą. It valytuvai - pirmyn - atgal - pirmyn - atgal. Kiek paerzindama persibraukė per savo plaukus. Rudi, ilgi plaukai paklusniai nugulė už nugaros, o šoninės sruogos dailiai paslėpė veidą iš šonų. Tetrūko, jog iškištų liežuvį paerzinimui.
   - Manau, kad pasiliksiu prie dviejų, - šyptelėjo daug linksmiau.
   Nesuprato, ar Mayran juokavo dėl tokio pasiūlymo, ar tikrai buvo pasiryžęs leisti nepažįstamai merginai supinti jo garbanas į dvi kasytes ir vaikščioti šitaip visą dieną po Anglijos sostinę. O taip, draugai turės kuo pasigrožėti.
   - O, - nesusilaukiusi ėmė juoktis po tokio "spektaklio". - Ir iš kurgi tu žinai, dangoraiži, kad čia žemai oras toks jau blogas? Čia šilta, ausų nušalti bent jau neįmanoma, - vyptelėjo paslėpdama rankas striukės kišenėse.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #102 Prieš 3 metus »
  Vaikinas tarsi galėjo tikėtis, kad mergina bus pasimetusi dėl jo tokių veiksmų, kadangi šie turbūt nebuvo vienas kito nė akyse regėję, o Mayranas rodydamas rūpestį ir norėdamas padėti, su ja elgėsi kaip su artimu, jam brangiu žmogumi.
- Tu neturi man dėkoti už tai, - šiltai nusišypsodamas tarė vaikinukas. Žvilgsnis vis dar buvo nukreiptos žemyn, į žemaūgės akis. Iš kažin kur net buvo spėjęs atsirasti keistas noras pritūpti, kad Sabrinai netektų kankintis ir varginti kaklo laikant galvą iškėlus ir žvilgsnį nukreiptą ties Wallflowerio žvilgsniu, tačiau šis to nepadarė. Tai tiesiog būtų buvę per daug keista.
- Tai dariau dėl to, kad esi liūdna, dėl to, nes pats to norėjau ir dėl to, kad man rūpi. Žinau, kad skamba keistai, aš pirmą kartą tave akyse matau... - kiek prisibijodamas tamsiaplaukės reakcijos į ką tik ištartus žodžius, nervingai sukikendamas, prakalbo buvęs auroras. Visiškai būtų nenustebęs, jeigu eilinį kartą būtų buvęs palaikytas keistuoliu, kvailu ar išprotėjusiu vaikinu, kuriuo jį dažniausiai dėl pačiam nesuprantamos priežasties laikydavo nepažįstami žmonės. Kažkur giliai savyje turėjo vilties, kad Sabrina nesusidarė tokios prastos nuomonės apie vaikiną...
  Merginos aiškiai parodomi erzinimai ištraukė iš Mayrano menką sukikenimą, bet bandydamas jį paslėpti, gal net kiek pralinksminti, prajuokinti tamsiaplaukę, kaip penkiametis vaikas papūtė lūpas. Šis vaikino gestas turėjo parodyti netikrą nepasitenkinimą merginos erzinimais, tačiau ilgai šis tokios veido išraiškos neišlaikė ir ją pakeitė žaisminga šypsenėlė veide.
- Manau, kad mums reiktų susirasti vietą, kurioje galėtumėme prisėsti, kadangi toks mažutis, žemutis ir smulkutis padarėlis kaip tu, tiesiog nepasieks manęs. - Tarsi atsilygindamas, taip pat pasišaipydamas iš žemaūgės burtininkės, prakalbo strazdanius. Veide vis dar švietė ta pati smulkutė, tačiau žaisminga šypsenėlė.
- Aš priešingai negu tu, galiu atsitūpti. Tu tiek nepašoksi į orą, maže, - plačiau nusišypsodamas nuo išgirsto merginos juoko, pats kiek sukikendamas, tarė buvęs magijos ministerijos darbuotojas. Trumpam atitraukęs žvilgsnį nuo von Sjuard akių, peržvelgė aplinką ir susimąstė, kiek susikaupė. Kelioms mintims šovus į galvą, garbanius grąžino žvilgsnį ties Sabrinos veidu ir vyptelėjo.
- Na, Anglijos princese, duodu jums teisę rinktis. Norite eiti ant suoliuko ar į kokią kavinukę ir ten daryti "menus" su mano plaukais? - Paklausė Mayranas atmesdamas ir nepasakydamas varianto, kad gali keliauti ir pas jį į namus, kadangi žinojo, kad tai nebūtų neseniai sutiktai merginai labai malonu ir turbūt ši nė nesutiktų su tokiu pasiūlymu. Balsas skambėjo per daug pagarbiai, tarsi tikrai kalbėtų su kokia nors Anglijos princese, kas kiek juokino ir patį vaikiną, tačiau juoką šis sulaikė ir šis nepabėgo iš burtininko lūpų.
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #103 Prieš 3 metus »
   Žvelgiant į tamsias, prie garbanotų plaukų taip puikiai derančias akis toptelėjo, kad bandydamas padėti kitiems, vaikinas galbūt viliasi, kad kas nors padės jam. Gal šitaip bandė parodyti, kad pagalbos reikia ir jam pačiam? Sabrina pravėrė rausvas lūpas ketindama klausti, tačiau tuoj pat nuvijo tokią mintį šalin. Mažai tikėtina. Juk, kaip gali padėti kitiems, kai tau pačiam reikalinga pagalba, o ir draugus minėjo, kurie, matyt, pamatę juos besišnekučiuojant, nusprendė, kad trukdyti neverta ir pasišalino. Galbūt vaikino nepersekiojo nė viena problema ir neturėdamas savų rūpesčių nusprendė prisiimti kitų. Na, žinoma, jog jam nereikėjo sukti galvos, kaip neperkąsti gerklės kiekvienam praeiviui ir neišgerti viso jo kraujo, o tuomet palikti agonijos kančiose merdijantį ant žemės.
   Nežymiai papurtė galvą. Pasijuto kalta, jog šitaip pagalvojo. Vaikinas tenorėjo jai padėti ir iš tiesų padėjo. Ji beveik buvo nustojusi galvoti apie Etaną ir tą vampyrą. Pavyko kartą, pavyks ir dar kartą.
   - Galiausiai taps lengviau.
   - O, - kilstelėjo antakius į viršų apsimesdama nustebusi, o veide išlaikydama šypseną. - Nori medalio už tai? Žinoma, tuoj... Kažkur čia turėjau, - sumurmėjusi ėmė knistis po striukės kišenes, tačiau galiausiai teko nusivilti. Jokio medalio ji neturėjo.
   - Manau, jog šįkart liksi be medalio, - papūtusi liūdnai lūpas skėstelėjo rankomis.
   Nuoširdžiai mėgino nesijuokti šitaip šaipydamasi iš vaikino, o geriausia buvo tai, kad Mayran prisijungė prie žaidimo ir draugiškai nusiteikęs linksmino ją. Išties bandė padėti.
   - Keistai, bet... - gūžtelėjo pečiais nerasdama, kaip tinkamai atsakyti į vaikino žodžius. - Herojiškai? Didvyriškai? Gerai, per daug stiprus žodis... Gražus poelgis, - šyptelėjo galiausiai ir vėl paslėpdama rankas striukės kišenėse. Kada ji spėjo jas ištraukti? Ai, taip, medalis...
   Švelniai krimstelėjo sau į apatinę lūpą stengdamasi nesukikenti iš tokio vaikino, panašėjančio į penkiametį, veido ir išlikti tokia pat rimta ir romi. Nelabai pavyko, nes netrukus teko aiktelėti iš skausmo, mat kiek per stipriai įsikando, bet tai buvo nesvarbu.
   - Atsargiai, tu gali pasigailėti tokių žodžių, - juokdamasi apsidairė.
   Auksinės akys užkliuvo už netoliese esančio suoliuko. Čia pat pasirodė ir kitas, ir dar vienas. Visi Trafalgaro aikštės suoliukai buvo laisvi ir jie galėjo rinktis be jokių kliūčių.
   - Pašokti gal ir ne, bet užlipusi ant suoliuko galiu būti aukštesnė ir už tave, Eifelio bokšte, - vyptelėjo jau žinodama atsakymą į pateiktą klausimą. - Suoliuko, - linktelėjo galva čia pat apsisukdama ir nužingsniuodama prie artimiausio suoliuko šalia fontano.
   Neveikiantis fontanas suteikė aikštei niūrumo, tačiau dabar tai merginai nerūpėjo. Svarbiausia buvo tai, kad ji užmiršo tą įvykį ir kiek atsipalaidavusi linksmai kikeno.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #104 Prieš 3 metus »
  Mayranas džiaugėsi, kad tokiu oru tik retas Londono gyventojas išlįsdavo iš savo šiltų namų, kadangi miestas tada būdavo pustuštis ir vaikinas galėdavo vaikščioti po jį, leisti laiką jame ar grožėtis juo nebijodamas sulaukti nemalonių žvilgsnių ar net komentarų iš aplinkinių, visiškai nepažįstamų žmonių, galėdamas elgtis laisvai ir jaustis savimi. Kad ir kaip bebūtų keista, strazdanius iki šiol nesuprato ką jis daro ne taip ar kas su juo yra ne taip, kad būtent šis turi kentėti visa tai jau gan nemažą laiko tarpą...
  Gan sunkokam atodūsiui palikus tamsiaplaukio lūpas, jo veide ir vėl pasirodė šypsenėlė. Pasirodo, kad Mayranui bandant pralinksminti Sabriną, pralinksmėjo ne tik ji, o ir pats vaikinas. Ir visa tai buvo draugų, kurie tarsi privertė jį prieiti prie merginos ir visai neseniai sutiktos merginos dėka.
- Kaip gaila, prieidamas prie tavęs labai norėjau medalio, o dabar jo negausiu. Nežinau, jaučiuosi įsižeidęs ir įskaudintas. Kažin ar išgyvensiu, - Toliau prisidėdamas prie žaismingo pasišaipymo, vaidybos, padramatizuodamas ir pridėdamas ranką prie širdies, apmestinai liūdnai atsidusdamas, tarė ir prunkšelėjo vaikinukas.
  Merginos aiktelėjimas iš netikėtumo privertė kiek krūptelėti buvusį klastuolį, bet pamatęs kodėl šis išsprūdo iš merginos lūpų, sunkiai susilaikė nesukikenęs.
- Sakai, kad galiu pasigailėti tokių žodžių? Ir ką gi tu man padarysi, maže? Man jau turėtų ateiti laikas išsigąsti šio mažo padarėlio? - Toliau šaipydamasis iš mažo ūgio neseniai sutiktos tamsiaplaukės kiek pasilenkė link jos ir vyptelėjo.
  Gavęs lauktą atsakymą į visai neseniai užduotą klausimą, Mayranas vėl išsitiesė ir  niekur neskubėdamas, lėtai nusekė Sabriną. Tamsūs garbaniaus plaukai plaistėsi į visas puses. Nors šie kiek erzino ir užkritę ant akių trukdė geram matomumui, tačiau iš Wallflowerio veido nepanaikino laimingos/patenkintos šypsenėlės.
  Priėjęs suoliuką buvęs magijos ministerijos darbuotojas sustojo ir pažvelgė į von Sjuard vėl vyptelėdamas.
- Tai kaip darysim dabar? Man sėstis ant žemės, kad pasiektum mane ar kaip, maže? - toliau sėkmingai, draugiškai besišaipydamas iš merginos paklausė ir stengėsi išsilaikyti neprunkštelėjęs.
  Dauguma pasakytų, kad su apsiniaukusiu oru ateina ir prasta, apsiniaukusi nuotaika, tačiau Mayranas puikia įsitikino, kad tai ne tiesa. Gerą nuotaiką atneša gera, tinkama kompanija, pačio geras nusiteikimas ir tiesiog viskas, kas džiugina.
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)