0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • I kursas
  • **
  • 21
Trafalgaro aikštė
« Prieš 7 metus »
 Pačiame Londono centre buvo ir vis dar yra aikštė. Aikštė, kaip aikštė su tuntais žiobarų turistų, slenkančių nemažais būriais ir spragsinčių savo foroaparatais, eilėmis plytelių, atlaikiusių, atlaikančių ir dar atlaikysiančių nesuskaičiuojamas galybes žingsnių, su gyvomis statulomis linksminančiomis praeivius ir renkančioms skatikus, gatvės muzikantais, bent akimirkai praskadrinančiais mintis ir milžinišku fontanu kuriame monetų daugiau negu visų aikštėje vaidinančių personų kepurėse.
 Žiobarai čia linksminasi ir kultūrinasi, susitinka ir sustoja atsikvėpti. Pasitaiko čia ir budtininkų. Tų, kurie buvo priversti čia užsukti, ir tų, kurie čia užsuko savo nori.
 Žodžiu, aikštė kaip aikštė. Pilna turistų, šiaip praeivių, aktorių, muzikantų ir fontano purslų šniokštimo.
Kas jūs esate - mes buvome. Kas mes esame - jūs būsite.

*

Neprisijungęs Rubby Sara Gorwin

  • V kursas
  • *
  • 33
  • Taškai:
  • *Atšildytas personažas*
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
Jis ir vėl, susitvardęs ir tylus, neskubiai žingsniavo. Taip, pas Firielę.
 Tolimiausiuose galvos kampeliuose užkišti prisiminimai ištrūko.
 Kai dar mokėsi, nors ir paskutiniais metais, pasikeitė nuodų ir vaistų profesorė. Ji buvo labai jauna, vos dvidešimties, ryžtinga ir puikiai žinanti savo vietą. Ką tik baigusi dėstytojos specialybę jau darbavosi geriausioje burtų ir kerėjimo mokykloje. Neleisdavo nuobodžiauti, kiekvienam vos tik prireikdavo - padėdavo. Pirmakursiai ją dievino. Be visų pačių geriausių vidinių savybių, buvo dar ir neapsakomai graži. Turbūt ir visas tuntas septintakursių užslėptai ja žavėjosi. Vienas kitas jai žingsniuojant koridoriumi išdrįsdavo švilptelėti, bet ji gracingai, aukštai iškelta galva ir nė nepažvelgusi į šoną nueidavo kaip ėjusi.
 Vienišius nebebėgdavo iš viralų pamokų.
 Neišsišokantis Dorian tiesiog nulydėdavo dėstytoją žvilgniu. Vis lydėdavo ir sekdavo. Taip kelias savaites. Vėliau viskas po truputį augo, dangstydamasis mokslais pamišėlis vis užsukdavo į profesorės kabinetą. Ilgainiui šimtamyliai pasikalbėjimai vis mažiau sukosi ties viralais.
 Ilgus žiemos vakarus nuspalvindavo auksaspalvė pašnekesių, nuoširdaus juoko ir magiškų šypsenų sukurta jaukuma. Ji jam šypsodavosi kažkaip kitaip negu visiems kitiems. Nors galbūt tik taip atrodė. Nuodų ir vaistų meistrės, bei  tylaus jaunuolio niekas neįtarinėdavo.
 Kiekvienas užsukimas į vietą tarp žemės ir dangaus baigdavosi žodžiais:
-Labanakt, Mer... Profesore.
 Pskutinę popietę, kitaip nei visada, ji jį pasikvietė. Apkabino, pripažino, kad tikrai pasiilgs ir  buvo varpo kažkur pakviesta.
 Tą patį vakarą, kai visi tikrino ar nepaliko po lova kokios kojinės ir puošėsi vakarienei, jis ir vėl išdygo prie kambario tiek kartų varstytų durų. Susitiko kaip tik tarpduryje, išeinančią į mokslo metų pabaigos puotą. Nieko nelaukęs ir neaiškinęs įsisiurbė į taip per mokslus blaškiusias uždrausto lobio lūpas. Už nugaros tyliai užsivėrė durys.
 Bučinys tęsėsi iki paskutinio kvapo ir iki žingnių ir balso koridoriuje. Profesorės vis dėl to pasigedo jau prasidėjusioje vakarienėje.
 Užtikta su mokiniu nepasimetė. Su vos pastebimu raudoniu sugraibė nuo stalo pergamento ir įbrukusi varnanagiui į rankas ramiausiai tarė:
 -Štai tavo rašinys. Puikiai padirbėjai. - ir nusišypsojo, taip, kaip šypsosi ir visiems kitiems mokiniams. -Dabar gali eiti.
 Jis žinojo. Seniausiai suprato ir jautė, kad iš to gal būt nieko nebus. Bet turėjo įsitikinti. Tiesiog turėjo.
 Muzika garsėjo, miesto aikštė artėjo. Žvaigždės sūnui vėl reikėjo įsitikinti.
Duokit man nors truputį to nuvalkioto ir taip banaliai skabančio žodžio MEILĖ. Nedaug prašau, tik truputį… Aš dirbsiu, viską darysiu, tik prašau, mylėkit kas nors. Mylėkit… Jūs… Ei, jūs, jūs, tetos, einančios už tvoros su pilnom produktų tašėm ir skubančios pas savo vaikus, ištraukite mane iš smirdančio naktinio ketvirto aukšto tualeto. Nenoriu ašaromis plauti apsnargliotų sienų. Nuplėškite visus numerius nuo pažymėtų drabužių: treningų, apatinių, kojinių, pižamų… Išlaisvinkite, prašau…

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #2 Prieš 7 metus »
Nutiko taip, kad nors žmonės su savo keistomis (kas tu tokia, kad teistum) idėjomis ir dar keisčiau surauktais antakiais ir tarytum grobuoniškai iššieptais dantimis kol bando savo kliksinčiais aparataos su išgaubtais stiklais pagauti tą purrfect akimirką, kai jų mailius lygiai taip pat išsišiepę stovi priešais kokį nors netikrai atrodantį istorinį paminklą, jos visai nežavėjo, ji pasivargino atvilkti savo dvasiškai nualintą kūną būtent ten, kur šios rūšies atstovų buvo neįtikėtinai daug. Sėdėdama ant laiptelių senoviškai atrodančio pastato, ji pusiau surūgusia mina spoksojo įanuos sutvėrimus.
O galva buvo užimta kitais dalykais. Prieš akis vis iškildavo veidas, gražus, netobulų bruožų. Ir šypsena, perkreipusi lūpas. O gal perkreipusi - netinkamas žodis, mat jokio veido tokia šypsena nedarkytų. Smailiaausė nežinojo, kaip yra iš tikrųjų, tačiau jai šypsena atrodė drovi, unikali ir... Na.. Laimės pilna.
Jau tyčia ar netyčia savoj galvoj, sau prisiekinėjo, kad ko jau ko, o šypsenos neužmirš niekad. Tikėjosi.
Kai nuo sėdėjimo paskaudo tam tikras kūno vietas, Lučiena atsistojo ir žingtelėjo keletą žingsnių ton pusėn, iš kurios tikėjosi pasorodysiant. Ir vis dar negalėjo išmesti iš galvos.
Kai galiausiai išvydo, kreivai šyptelėjo sučiauptomis lūpomis, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir buvo betaroanti vieną kitą kandų žodelį, tačiau...
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Rubby Sara Gorwin

  • V kursas
  • *
  • 33
  • Taškai:
  • *Atšildytas personažas*
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #3 Prieš 7 metus »
 Už horizonto pasislėpė paskutinės auksaplaukės saulės garbanos. Giedras dangus dažėsi stebuklingais melsvais ir violetiniais atspalviais, kol galiausiai visą žemę apgaubė aksominė tamsa su kuria nuostabiai kontrastavo kažkieno pasauliai, o gal kažkokie žmonės, kuriems ir mes atrodome tarytum mažas švytintis taškelis, kažkur toli toli stebintis kažkieno istoriją.
 Visa šurmuliavusi aikštė nūnai nutilo, sustingo, lyg visi kaip vienas būtų išmirę. Tuntai žiobarų dingo lyg skradžiai žemėn. Suprantama. Baigė temti. Nebepasidarysi nė vienos nuotraukos kurioje nebūtum susiraukęs nuo fotoaparato blykstės. Iš savo vietų išsikraustė mimai ir juokdariai, gatvės muzikantai rinko ir skaičiavo monetas. O jis ir toliau neskubėjo. Tvirtai žengė žingsnį po žingsnio, viską apžvelgė, pasigėrėjo ir įsidėjo galvon. Vienur kitur minutėlę padelsė, bet pasirodė pačiu laiku. Kaip tik ir laukė šio meto.
 Išmušė nakties magijos karaliavimo valanda.
 Vienišą kažin kaip, kažin kieno ir kažin kodėl paliktą pianiną užėmė raguota žmogysta su sidabru blizgančia kauke.
 Muzika suskambėjo, apsivijo aplink ir nutilo. Tvyrojo keistas saldus egzotiškos arbatos ir nežinomų gėlių kvapas. Vėl pasigirdo muzika. Iš pradžių tokia tyli, kad net ir labai norėdamas negalėjai suvokti melodijos, bet pamažu vis garsėjo, virsdama keistai pažįstama daina. Ryškėjo žaismingai nesuvokiamo sodraus balso šokdinama lėta, bet nedorėliškai išdykusi melodija. Beveik galėjai išgirsti žodžius - apie burbuliukus raudono vyno taurėje ir šokančią ugnį.
 Pamatė, sustingo ir nieko nesakė. Kaukėto padaro melodija įsibrovė, kaip ir visų dar pasilikusius aikštėje, taip ir atskalūno sielą ir užvaldė protą. "Juk Rojus - iliuzija, o ribos - miražas, darykime tai, kas mums miela..."
 Pakluso dainai, nesvarstė ar deramai ir mirtingiesiems suprantamai paklausė, nelaukė atsako, paskendo muzikos verpete.
Duokit man nors truputį to nuvalkioto ir taip banaliai skabančio žodžio MEILĖ. Nedaug prašau, tik truputį… Aš dirbsiu, viską darysiu, tik prašau, mylėkit kas nors. Mylėkit… Jūs… Ei, jūs, jūs, tetos, einančios už tvoros su pilnom produktų tašėm ir skubančios pas savo vaikus, ištraukite mane iš smirdančio naktinio ketvirto aukšto tualeto. Nenoriu ašaromis plauti apsnargliotų sienų. Nuplėškite visus numerius nuo pažymėtų drabužių: treningų, apatinių, kojinių, pižamų… Išlaisvinkite, prašau…

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #4 Prieš 7 metus »
Na... Ir ką čia bepridursi... Anei kandžių žodžių, nei rankų, kietai skryžiuotų ant krūtinės, nebeliko. Ji vos gūžtelėti pečiais suspėjo, kai - ir vėl - ją pasiglemžė, nusisavino, pasivogė. Akis užtemdė tarsi koks šydas ir ji nieko nebematė, ausis užgulė, ir ji nieko nebegirdėjo. Kalbėti būtų norėjudi, bet tyla, užklupusi tyčia, vertė nuryti bet kokius žodžius.
O juk ne to jai reikėjo. Juk ne to laukė. Žinoma, nuo pat kažkurios akimirkos suprato, kad jie per daug skirtingi, kad jie per daug panašūs. Pasyvumas buvo virvė ant kaklo, nors išties, kiek čia to pasyvumo?  Nuolatos kažkas vyko, nuolatos rankos ir kojos pynėsi, išsilaisvindavo, nuolatos žvilgsniais ir atodūsiais, lūpomis žaidė.
O ji pasiilgo žodžių, tyla buvo nebepakeliama, tyla slėgė, slopino prigimtį, kaustė. Na ir kas, kad buvo žemės duktė, ugnies, vėjo ir vandenų joje buvo daugiau nei žemės grumstų, tyli kaip žemė ji buvo tik tada, kai.. Reikalai pakrypdavo į blogesnę pusę.
Nejaučiamu ritmu žengdama atgal ji išslydo iš glėbio, paleido rankas, sustojo.
Jai žodžių reikėjo, ne muzikos.
Nusisukusi, apglėbusi save rankomis, pirštais suspaudusi drabužį stovėjo kaip neregė ir kurčia, kaip nebylė, nes nemokėjo nusiplėšti nepažįstamos tamsos nuo akių, nutraukti nepažystamos tylos žodžiais, kuriuos galėtų girdėti.
Ir verkė.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Rubby Sara Gorwin

  • V kursas
  • *
  • 33
  • Taškai:
  • *Atšildytas personažas*
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #5 Prieš 7 metus »
Prisiminimai draskė. Pjaustė. Kapojo. Viskas ūžė. Ošė. Kunkuliavo. Oras slėgė iš visų pusių. Dangus netaisyklingais gabalais krito į ką tik po kojomis ėmusiu irti grindiniu, kur ėmė vertis pats pragaras. Tobulai suklostyta tobula asmenybė susiglamžė. Sugrįžo į tą pradinę turbūt kokiame penktame kurse užgimusią būseną nuolat vertusią bėgti iš pamokų, išnaršyti visą kas uždrausta, pamatyti viską kas uždrausta, turėti visą kas uždrausta. Kad ir kokią trumpą akimirką, milžiniškame smėlio laikrodyje ji užimdavo. Tobulas porcelianas suskilo. Jokios vidinės ramybės. Jokios ramybės. Nieko kas buvo prilipdyta lyg niekaip nenuplešiama etiketė.
 Užprogramuotas drovus ir švelnus sutvėrimas ištirpo azoto, deguonies ir dar kažkokio žiobarų sugalvoto velnio gūsyje.
 Jis egoistas. Jis žiaurus, grubus, bebaimis. Jis visada gaus tai ko nori. Arba mirs bandydamas. Ir, jeigu jis paskęs liepsnose. Tebūnie. Jis - egoistas.
 -Katinėli, - suurzgė vienu žingsniu atsidūręs prie savo damos. Svetimo deimanto. Kurį tuoj pat pasisavins. Grėsmingai palinkęs godžiai paragavo šilto jos kaklo. Tuojau priklausysiančio vien jam. -Sunaikinkime kartu pasaulį. - ne milimetro neatsitraukęs tarė. -Prie grybo formos debesies padarykime ką tik trokštame, lyg tuojau mirtume. O kada nors pažvelgę į mūsų veidus fotografijose jie dievins mus arba nekęs mūsų. - pakštelėjo į skruostą. -Sunaikinkime pasaulį. Kartu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Dorian de Nolte »
Duokit man nors truputį to nuvalkioto ir taip banaliai skabančio žodžio MEILĖ. Nedaug prašau, tik truputį… Aš dirbsiu, viską darysiu, tik prašau, mylėkit kas nors. Mylėkit… Jūs… Ei, jūs, jūs, tetos, einančios už tvoros su pilnom produktų tašėm ir skubančios pas savo vaikus, ištraukite mane iš smirdančio naktinio ketvirto aukšto tualeto. Nenoriu ašaromis plauti apsnargliotų sienų. Nuplėškite visus numerius nuo pažymėtų drabužių: treningų, apatinių, kojinių, pižamų… Išlaisvinkite, prašau…

*

Neprisijungęs Matt Notenberg

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #6 Prieš 7 metus »
Aikštelė buvo pilna žmonių. Atrodė, jog tai buvo labai didelis ir tikrų tikriausias skruzdėlynas. Ši aikštelė visiškai nesužavėjo Matt'o. Jis visai nesuprato, kam ji reikalinga. Žiūrėdamas į aikštelę, pakėlė akis į dangų. Ir pamatė, kažkokį skraidantį daiktą. Iš pirmo žvilgsnio jam pasirodė, jog tai skraidanti mašina. Mintyse jis pagalvojo, jog to tikrai negali būti, ir tokie dalykai neegsistuoja. Matt'as nieko nelaukęs, pasižiūrėjo į savo tėvą Fredą, bei jam apibūdino ką matė. Tėvas Fredas jam pažadėjo, jog ateis laikas, ir jis sužinos..                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Matt Notenberg »

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #7 Prieš 7 metus »
Pačiame Trafalgaro aikštės pakraštyje augo medžiai. Iš esmės tai buvo vieno nedidelio eilinio parkelios pradžia. Ten, medžių paunksnėje, kur net vidurdienį krenta šešėlis stovėjo kelios eilės suoliukų. Žiobarai juos buvo beveik pamiršę - tik retkarčiais ten pamatydavai kokį vyresnio amžiaus žmogų. Gal dėl nuošalumo, o gal dėl patogumo šią vietą mėgo burtininkai.
***
Kodėl Caroline vaikus nutarė atsivesti būtent į šią vietą, pati gerai nežinojo. Pati vaikystėje dažnai čia sėdėdavo ir stebėdavo žiobarus.
 - Ką gi, čia vyks praktinė mūsų pamokos dalis. Visi turite savo užrašus ir pasirinktus prietaisus? Dabar, remdamiesi užrašais, turėsite juos išbandyti ir aprašyti tikrąjį veikimo principą, ar pasitvirtino jūsų nuomonė ar ne. Bet aprašyti turite ne bet kaip, o naudodamiesi žiobariškomis priemonėmis : popieriumi ir tušinuku arba dar turiu planšetinių kompiuterių su įjungta rašyklės funkcija. Galite rinktis tą būdą, kuris jums labiau prie širdies. Kas neaišku - klauskite.

((Užduotis nesunki - jūs turite panaudoti turimą daiktą ir aprašyti jo veikimą viena iš minėtų žiobariškų priemonių. Negali viskas sektis tobulai, gali ir nepavykti. Už originalumą pridėsiu taškų. Reikia parašyti 3-5 post'us. Už visą gerai atliktą užduotį vertinsiu iki šešių taškų. Pirmasis parašęs gauna papildomą tašką.))

 
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #8 Prieš 7 metus »
 Buvo šalta, tačiau vilktis žieminį apsiaustą nevertėjo - vis dėlto jie vidury žiobarų miesto, nereikia visiems demonstruoti savo neįprastų sugebėjimų. Laimei, mergina turėjo ir žiobarišką pūkinę striukę, kuri šiuo atveju puikiai tiko. Varno Nago spalvų šalikas irgi pravertė - žiobarams jis atrodys tiesiog kaip įprastas dryžuotas žieminis aksesuaras.
 Aikštė buvo tuščia, tik Hogvartso mokiniai apsupę profesorę. Varnanagė iš prigimties buvo smalsi, jai buvo įdomu pabandyti rašyti žiobariškais prietaisais. Nieko nebuvo girdėjus apie jokius planšetinius kompiuterius, bet pabandyti gi galima, ar ne? Tad priėjusi prie mokytojos pasiėmė vieną prietaisą iš dėžės. Prietaisas atrodė labai panašus į tą telefoną, kurį žaliaakė turėjo, tik buvo žymiai didesnis, reikėjo laikyti jį abiem rankom.
 Nešina planšete, išmaniuoju telefonu bei užrašais, kuriuos suformavo teorinės pamokos dalies metu priėjo prie suoliuko. Pasisekė, kad šis buvo neapsnigtas, taigi buvo galima prisėsti ir bandyti kažką daryti su telefonu. Staiga varniukei toptelėjo viena mintis. Ji skubiai pribėgo prie mokytojos.
 - Profesore, o kaip man patikrinti, ar šis telefonas veikia? Aš juk nežinau jokių numerių, kuriais galėčiau paskambinti.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Bethany Landworth

  • VI kursas
  • *
  • 256
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • D.W. ♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #9 Prieš 7 metus »
   Elena atvykusi į Londoną, Trafalgaro aikštę, labai apsidžiaugė. Pati čia buvo gal kokį vieną ar du kartus, tad kaip gi nesidžiaugs vėl čia apsilankiusi. Jai patiko visa ši aplinka bei žaluma ( kurios dabar nesimatė, kadangi viskas buvo apgaubta sniegu ). Bet, kad ir kaip būtų gaila, apžiūrėti visko iš arčiau negalėjo, kadangi turėjo užduotį.
   Pasirinkusi viską rašyti elektroniniu būdu, antrakursė nuskubėjo pasiimti planšetinio kompiuterio pas profesorę. Šį daiktą buvo mačiusi tik vieną kartą, kažkokios žiobarės rankose. Mergaitė, pasiėmusi planšetinį, pabandė jį įjungti. O užtruko vos 6 sekundes. Tada, patikrinusi, tą daiktą vėl išjungė, pasiėmė išmanųjį telefoną ir, nusivaliusi rankomis sniegą nuo vieno iš suoliukų, atsisėdo. Telefonas turėjo šone iškilusį mygtuką, kurį paspaudus telefonas įsijungia. Elena jį ir paspaudė. Ekranas sušvietė. Antrakursė nebežinojo ką daryti, tačiau ekrane pamatė, kaip kažkieno pirštas perbraukia per jį. Mergaitė padarė taip pat. Ekrano vaizdas pasikeitė. ,,Hmm... Ką daryti dabar?''. Elena išsiėmė savo užrašų knygutę ir pradėjo skaitinėti. ,,Gerai, supratau''. Tada vėl pažvelgė į telefoną. Pastarojo ekranas jau nebešvietė. Rudaplaukė pabandė dar kartą jį įjungti. Tai suveikė. Perbraukusi pirštu jo ekraną mergaitė spustelėjo ženkliuką, su nupieštu telefonu. Tiesa, į jos pačios telefoną jis nebuvo panašus, bet kai Elena žvilgtelėjo į savo užrašų knygutę, prisiminė, kad perpiešė iš knygos keletą piešinukų, dėl viso pikto. Dabar tai antrakursei labai pravertė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Elena Gilbert »

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #10 Prieš 7 metus »
Išgirdusi, kad praktinė pamokos dalis vyks Londone, Lisette labai apsidžiaugė, o Trafalgaro aikštė mergaitei buvo gerai žinoma, mat tėtis ne retai atsivesdavo rausvaplaukę čia, šiek tiek pamokyti magijos. Tarp savo daiktų Lisette susirado ilgą žieminį paltą ir kartu su visais išvyko į Londoną. Trafalgaro aikštė buvo didelė, tačiau klastuoliukei pasirodė, kad aplink trūko kažko gyvo, pavyzdžiui medžių. Na taip, dabar žiema ir niekas nežaliuoja, tačiau net belapių augalų aplink matyti nebuvo. Išgirdusi užduotį, rausvaplaukė iš didelės palto kišenės išsitraukė maždaug delno dydžio televizoriuką. Lisette kiek ilgiau palaikė juodą mygtuką, ant prietaiso viršaus, kol ant ekrano juodame fone pasirodė baltos raidės Panasonic. Antrakursė buvo pakankamai protinga ir civilizuota, kad suprastų, jog Panasonic-tai prekės ženklas. Mergaitė žiūrėjo į užrašą ir laukė, kas vyks toliau.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Jasmin Berlin

  • IV kursas
  • *
  • 58
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #11 Prieš 7 metus »
Jasmin nekantravo nukeliauti į Londoną, ji čia niekad nebuvo. Trafalgaro aikštė nepasirodė kažkuo ypatinga, nesiskyrė nuo kitų miestų aikščių, parkelių. Mergaitė nekantravo vėl užsidėti savo žiobariškus drabužius - smėlio spalvos paltuką ir kaštoninės spalvos šaliką. Sniegas buvo kažkurią dieną pradėjęs tirpti, o vėliau užšalo, nes daug kur ant takelio buvo ledo. Slidaus ledo. Varniukė atsiliko nuo savo klasės grupės, taigi pasišokinėdama bandė pribėgt prie visų ir kiek aplenkti juos, prieiti prie suoliukų. Na, ne viskas ėjosi pagal planą. Mergaitė kai tik pasivijo grupelę klasiokių, bešokinėdama paslydo ir tėškėsi visu kūnu ant žemės. Na, seniai turėjau mėlynių...
Kiek pagulėjusi ant ledo ir beinkštadama dėl skausmo mergaitė nusprendė keltis. Truputį šlubuodama Jasmin priėjo prie mokytojos iš jos pasiėmė išmaniuosius akinius.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Jasmin Berlin »

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #12 Prieš 7 metus »
Lisettei labai šalo skruostai ir nosys dėl žvarbaus gruodžio vėjo, o rankų pirštai, atrodo, ledėjo, mat šio prietaiso ekranas su pirštinėmis neveikia. Pagaliau ant ekrano atsirado daugybė spalvotų kvadratėlių su pavadinimais. Už mergaitės akių užkliuvo mėlynas kvadratėlis su padidinamuoju stiklu jame, o po juo užrašyta Ieškoti. Rausvaplaukė savo suledėjusiais pirštais paspaudė ikonėlę ir prieš ją atsirado langas, kuriame prašyta kažką įvesti. Lisette gerai pagalvojusi savo mėgstamiausia animacinį filmuką lėtai įvedė jį į laukelį, deja, ant ekrano atsirado užrašas Paieškos rezultatų nerasta. Antrakursė pabandė įvesti dar poros animacinių filmų pavadinimu, tačiau vėl tas pats. Ak, tiesa! Mergaitė prisiminė ir kitą televizoriuko paskirtį. Juk tai lyg elektroninis žemėlapis. Deja, Lisette dėmesį išblaškė ore susikondensavę vandens lašeliai dėl jos kvėpavimo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Lisette la Claire »
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #13 Prieš 7 metus »
Caroline stebėjo dirbančius mokinius. Viena ketvirtakursė varnanagė priėjo prie profesorės ir uždavė klausimą. Išklausiusi mergaitės mergina prabilo:
 - Dallifrea, tau nebūtina skambinti, kad suprastum telefono veikimo principą. Tau tereikia aprašyti jo valdymą, kaip juo naudotis ir taip toliau. Bet jei pageidauji išbandyti skambinimo funkciją - visada gali skambinti į mano žiobarišką telefoną,- Caroline iš krepšio išsitraukė skiautelę popieriaus ir užrašė skaičiukus.- Prašom. O visi kiti - paskubėkite, nes tuoj baigsis pamoka ir nespėsite pabaigti. O už nebaigtą užduotį - atitinkamas įvertinimas. Laiko turite, tačiau jeigu jį leisite veltui - nieko nebus.
Caroline įsitaisė ant suoliuko stebėti mokinių pasirengusi visiems padėti.

((Paskubam, nes nespėsim. Primenu - 3-5 įdomūs post'ai, įvykdyta užduotis (prietaisas išbandytas ir aprašytas nurodytomis priemonėmis) ir penki-šeši taškai už šį darbą jūsų. Pamoką baigsime pirmadienį-antradienį (gruodžio 19-20).))
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #14 Prieš 7 metus »
 Keturiolikmetė linktelėjo mokytojai, šitaip parodydama, kad suprato jos atsakymą. Pasiėmusi į rankas skiautelę popieriaus nuėjo link suoliuko, kurį jau anksčiau buvo nusižiūrėjusi.
 Atsisėdo ir dar sykį įdėmiai iš visų pusių apžiūrėjo turimą prietaisą. Niekaip negalėjo suprasti, ką reiškė nukąstas obuolys, bet tiek to - juk ne jis svarbiausias, ar ne? Paspaudus mygtuką prietaiso viršuje užsidegė ekranas. Jis rodė valandas ir liepė perbraukti per jį pirštu. Mergaitė smalsiai padarė tai, ką jai liepė daryti šis žiobarų išradimas ir vietoj valandų ekrane atsirado daug mažų paveiksliukų. Norėdama išbandyti, varnanagė paspaudė ant vieno iš jų. Pamačiusi savo veidą telefono ekrane net aiktelėjo iš nuostabos. Matyt, su šituo telefonu galima ir fotografuoti!
 Užteko paspausti mygtuką telefono apačioje, ir vėl atsirado mažyčiai paveiksliukai. Raudonplaukė suvokė, kad kiekvienas paveiksliukas atidaro kitą programą, galima daryti kitus dalykus.
 Skambinti mokytojai vis dėlto nenorėjo, tad, įsidėjusi sulamdytą popieriuką į striukės kišenę, nusprendė, kad tiesiog išbandys visus paveiksliukus. Jai ėmė šalti rankos, tad užsimaukšlino pirštines. Keista, tačiau dabar mergaitė nieko negalėjo padaryti su telefono ekranu, jai prisilietus prie kurio nors ženkliuko nieko neįvykdavo. Velnias, nejaugi sugadinau telefoną? Tik ne tai, prašau prašau prašau. Išsigandusi nusimovė pirštines ir ėmė spaudinėti ant ekrano kur pakliuvo. Tik šįkart viskas veikė, prisilietus prie ikonos įsijungdavo programa. Matyt, šis telefonas nėra pakankamai išmanus, kad reaguotų į audiniu apdengtas rankas.
credo solo in te grande amore