0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #30 Prieš 6 metus »
Edgar'as sugrįžo į Hogvartsą paskutinįjį kartą. Gal ne paskutinįjį, tačiau kaip mokinys jau čia nebesugrįš. Na, nebent neišlaikytų šiųmečių egzaminų. Po vasaros vaikinas šį kartą grįžo anksčiau nei įprastai. Iki mokslų pradžios dar buvo likusios kelios dienos. Taip jis norėjo apsižvalgyti po pilį ir aplink dar kartą. Norėjo apžiūrėti tas vietas, kurių taip ir nespėjo padoriai apšniūrinėti per praėjusius šešis metus. Aišku, pilnai tą padaryti kažin ar pavyks ir per paskutiniuosius mokslo metus, nes magiškoji vietovė tikriausiai begales visokių užkampių ir kampelių, į kuriuos bet kada užsinorėjęs nepateksi.
Po praėjusių metų, juodaplaukis jautėsi ramesnis. Kažkokiu būdu sugebėjo bent mažumėle susitaikyti su tuo kas nutiko. Bet susitaikyti viena, o atleisti pačiam sau kas kita. Jis vis ir dabar neplanavo atsikratyti atsakomybės, tačiau, kaip ir buvo žadėjęs, pirma turėjo surasti draugės skriaudiką. Tam jis praleido visą vasarą domėdamasis apie panašius psichopatus, skaitinėdamas įvairiausius straipsnius ir viską, kas galėjo duoti bent menkiausią užuominą, kur galėtų slėptis jo ieškomas tipas.
Besitrainiodamas per laiptus, keičiančius savo poziciją, septintakursis nė nepajuto, kaip įžengė į trečiojo aukšto koridorius. Šis aukštas buvo gerai pažįstamas tamsiaplaukiui. Bet ar tikrai? Kažkokiu nepaaiškinamu būdu eidamas, atrodo žinomais keliais, atsidūrė gobelenų apkrautoje vietoje. Kas čia? susiraukęs nužvelgė aplinką. Remontai? stebėjosi, nors kažkas buvo ne taip. pati aplinka buvo visiškai kitokia. Neregėta. Negi per savas mintis nė nepajutau, kur nuklydau? vis klausinėjo savęs, nes buvo tikras, kad keliauja žinomomis vietomis. Ilgai nuostabos nelaikė, susivokdamas, jog yra magiškoje vietoje, kuri gal vėl gi pateikia savų siurprizų. Atgal atsisukti neketino ir žingsniavo tarp nesibaigiančių gobelenų. Koridoriaus kelias buvo vingiuotas, todėl Jeffter'is išniro iš už vieno kampo, kito ir trečio, galiausiai sustabdžiusį jo kelionę. Bet ne pats kampas sustabdė ją ar kokia siena. Jį sustabdė tolimoje, blausiai apšviestoje vietoje, besimatantys tamsūs siluetai ir kažkoks silpnas garsas, sklindantis iš gilumos. Akimirką pažiūrėjęs, ėmė palengva judėti artyn ir artyn, o girdimas garsas buvo vis aiškesnis ir aiškesnis. Tai buvo merginos klyksmas, kuris privertė paspartinti savo žingsnius Edgar'ą. Tas klyksmas buvo ganėtinai duslus, prikimęs. Tartum būtų jis tęsis nežinia kiek laiko.
Žaliaakiui priartėjus tiek, kad jau galėjo įžiūrėti tamsesniąją koridoriaus dalį, kaip mat vėl stingo. Akys šoko ant kaktos. Negalėjo patikėti tuo ką mato. Ten buvo Caroline ir kažkoks keliais centimetrais aukštesnis vaikinas, raižantis jos nugarą. Grifas stipriai susimerkė ir vėl atsimerkė, norėdamas įsitikinti, kad tai ne dar vienas matomas jo bereikšmis vaizdinys. Deja, prieš akis vis buvo tas pats vaizdas.
Aš ir vėl į viską reagavau iš tolo? ėmė galvoti, jog padarė klaidą nekalbindamas kiek pakitusios draugės per pergalės vakarėlį. Visas septyniolikmetis ėmė virpėti gniauždamas kumščius. Tai "jis" iš daromų skriaudiko veiksmų susiprato, paskutinius mokslo metus pradėsiantis moksleivis ir po ilgo laiko jo veidą padabino šypsnis. Tik šis šypsnis nebuvo mielumo ar draugiškumo kupinas. Jis buvo persunktas pykčiu, tačiau savyje lyg nurideno kažką sunkaus vilkto paskui save. Jautėsi tarytum tuoj bus išsilaisvinęs iš to kas taip visą laiką slėgė.
- Paleisk ją!- suriko vos kelių, gal dešimties metrų stovinčiam piktadariui.
- Nemaniau, jog esi ant tiek silpnas, kad imtumeisi skriausti nieko dėtų mergaičių,- paniekinamai toliau šnekėjo Edgar'as. Jis nesitikėjo, jog ieškotasis asmuo malsis jam palei nosį.
- Tikriausiai išsirinkai netinkamą vietą savo purviniems darbeliams,- piktdžiugiškai susijuokė nužvelgdamas, gobelenais nukrautas sienas.

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 33
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #31 Prieš 6 metus »
Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Jis susierzino. Pagal planą čia nieko neturėjo būti. Ach, tiesiog negalėdavo pakęsti, kai kas vykdavo ne pagal jo norus. Juk viską buvo tiksliai suplanavęs. Na nieko. Įkvėpti, iškvėpti. Susitvarkys, juk visada susitvarko. Pakėlė akis nuo savo darbo, jei tik taip galima pavadinti, ir apsižvalgė. Rankos nenustojo judėti, toliau piešė krauju padabintus ornamentus. Buvo įgudęs taip, kad net visai nematydamas kuo puikiausiai susitvarkytų. Po kelių akimirkų koridoriuje pasirodė dar vienas vaikinas. Susiraukė. Tai buvo tas pats, kurį matė su Carol savo atvykimo dieną. Nuo pat pirmųjų sekundžių pajuto šiokią tokią antipatiją jam. Na žinoma. Riteris spindinčiais šarvais atkeliavo gelbėti princesės. Žavumėlis. Staigiu judesiu atitraukė ašmenis nuo juodaplaukės nugaros ir apsuko peilį rankose.
 - Ahaaa,- nutęsė jis. Nelabai mėgo kalbėti. Malimas liežuviu atrodė tarsi kažkoks nereikalingas priedas. O priedų jis nekentė.- Malonu matyti tave čia. Kad ir kokių didvyriškų paskatų vedamas teikeisi atkeliauti, turėsiu tave nuvilti: nedariau, nedarau ir nedarysiu nieko, ko mergina nenorės, ar ne, Carolin ((tarti Kerolin, ne Kerolain))?- šyptelėjo lyg vilkas, užspietęs grobį į kampą. Ar tas vaikinas tikrai toks kvailas, ar tokiu dedasi? Labai įdomu. Bet galėtų jis čia ir nesimaišyti. Akies krašteliu mestelėjo žvilgsnį į Carol. Jau ir prieš tai buvo išsekusi, palūžusi, o dabar... ne, ji nekliudys. Juolab, kad sužeista. O štai šitas juodaplaukis... Jaunas, kvailas, pilnas jaunatviško idealizmo, bet visgi ne iš kelmo spirtas. Tamsios akys lakstė, vertindamos padėtį. Galvoje jau kurpėsi šimtai galimybių, tobulai tiksliai iki smulkmenų paskaičiuotų veiksmų galybės. Ir visgi tobulai taktikai sudėlioti jis laiko neturėjo.
Suėmė merginą už riešo. Apsuko, kad žvelgtų ne į sieną, o į priešais stovintį savo draugelį. Tvirtai apkabino josios liemenį, nors tai būtina ir nebuvo - norėdama niekur nebūtų pabėgusi. Mintyse keiktelėjo - jautėsi visi kaulai. Laisvoje rankoje ramiai sukinėjo ratu baltakriaunį Carol peilį.
 - Prievarta nėra būtina,- tyliai ištarė, ašmenis priglausdamas prie merginos kaklo.
Jis sugalvojo, kaip to vaikino buvimą išnaudoti savo naudai. O taip... Net atsiduso pagalvojęs, kaip viskas puikiai susiklostė. Galgi ekspromtas nėra taip jau ir blogai, kaip manė anksčiau? Po tvirtu delnu jautė, kaip greitai daužosi Carol širdis. Pasiilgo šito jausmo. Labai.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #32 Prieš 6 metus »
Skausmas atbukino pojūčius, įmetė tarsi į kokią kitą realybę, juodąją skylę, kur sekundės tarsi nebeegzistavo. Caroline nesuvokė, kiek laiko jau stovi atsirėmusi į akmeninę sieną, o šalti peilio ašmenys keliauja jos oda. Susitelkė į pirštais liečiamos sienos glotnumą ir visus nelygumus, į raminančią vėsumą, į Ašo kvėpavimą... Kol išgirdo artėjančius žingsnius. Staigiai pakėlė galvą. Ir skausmas, ir laikas grįžo. Klyktelėjo jau gerokai prikimusiu balsu pamačiusi atėjūną.
 - Edgar, ne! Tik ne...- taip ir nepabaigė Caroline - išgąstis smogė visur, kur tik galima. Jos draugas, žmogus, padėjęs iškęsti sunkiausią laiką per visus septyniolika metų atsidūrė tokioje padėtyje. Mergina kuo puikiausiai žinojo, kad Ašą tai suerzins. Matė, kas atsitikdavo tiems, kurie pasipainiodavo ne vietoje ir ne laiku. O ji pati buvo bejėgė, sužeista, tarsi apnuoginta - be visko, kas teikė jėgų. Negalėjo pakovoti už save.
Ašas prabilo. Tyliu, aksominiu, nors ir aštriu kaip ledas balsu, užpildančiu kiekvieną koridoriaus kertę. Visą Carol tiesiog purtė siaubas, nors viduje ji buvo ramut ramutėlė. Daugiau ar mažiau jau žinojo kas vyks. Tai nekėlė to pirminio išgąsčio - kaustė jau daugybę mėnesių nepaleidžianti nuolatinė, pastovi ir pagrįsta baimė.
Susigūžė, Ašui kreipusis į ją taip. Karolin. Ji jam buvo Karolin, tarsi tarimo normos neegzistuotų. O visgi, jai taip patiko, kaip siauros, griežtos lūpos ištaria tą pravardę. K-a-r-o-l-i-n. Raidė po raidės.
Ūmai jos riešą sugniaužė stipri ranka. Pasaulis apsisuko ratu, o kiek apkvaitusios merginos smegenys ne iš karto sufokusavo naują padėtį. Per liemenį tvirtai laikė Ašas, o tiesiai priešais stovėjo Edgar. Prie kaklo odos prigludo šaltas metalas. Na žinoma. Tarsi plėšrus vilkas į bejėgį grobį pergalingai dėpsojo Ašas. Jis nebūtų jis, jei nesugebėtų situacijos pasukti pagal save. Rudos Carol akys žvelgė šaltai. Ir tik pačiam jų dugne galėjai įskaityti visas emocijas.
 - Edgar,- vos judindama lūpas pratarė - laisvai balso stygoms funkcionuoti trukdė peilis prie kaklo,- Edgar, bėk iš čia. Eik. Man viskas bus gerai,- mergina beveik tikėjo tuo, ką sakė - juk iš ties - septyniolikmečiui grėsė tikras pavojus. O ji... Ašas nežudys jos. Niekada nežudydavo merginų. Tik mandagiai parodydavo kelią į mirtį ir stumtelėdavo. Visa kita įvykdavo savaime. Tačiau stojusių skersai kelio laukdavo daug žiauresnis likimas.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #33 Prieš 6 metus »
Kaip erzinančiai skambėjo tie atvykėlio žodžiai, kurie bandė buvo išvedžiojami, kad jis nieko dėtas, ir jog nedaro to ko kiti nenori. Tarsi viskas vyktų paprasto žaidimo forma, kur niekas nenukenčia, nejaučia skausmo. Taip nebuvo. Šis jo žaidimas buvo kažkoks iškreiptas ir nesveikas.
- Gerai, silpnas padare,- vėl užgauliau kreipėsi į skriaudiką, - Jei, kaip sakaisi nieko nedarąs, ko ji nenori, tai vadinasi leisi jei dabar eiti su manim, nes tai yra tai, ko ji nori!- siekė šiais žodžiais paneigti Ashalaino žodžius. Netrukus greičiausiai ir pats jos paneigė priglausdamas ašmenis prie grifo draugės kaklo. Tai tikrai negalėjo nutikti jos noru. Puikiai žinojo, kaip ji jo bijo ir nenorėjo sutikti. Žinojo taip pat, kaip ir žinojo, ką jai prižadėjo. Tik gaila nespėjo tam užbėgti už akių ir jo bendrakursė jau vėl gi spėjo nukentėti.
- Ir man rodos aš tau buvau liepęs ją paleisti!- piktai priminė, tai ką buvo minėjęs atvykėliui. Tuoj koridorius palietė slopus ir išvargęs Caroline balsas. Edgar'as sukluso ir akimirką bandė suvokti, ką šioji pasakė. Taip išties ji prašė Edgar'ą dingti iš čia. Tik greičiausiai ji prašė neįmanomo. Septintakursis nė neketino bėgti ir vėl gi palikti draugės. Neketino, jei leisti dar kartą kristi į tamsumas.
- Atleisk, kad atitolau per kelis mėnesius nuo tavęs, teigdamas, jog taip tik geriau. Pasirodo klydau. Ir tos klaidos nebekartosiu,- ramiais suklapsėjęs akimis prisimerkė įsistebėdamas tą, kurio ilgai ieškojo ir žengtelėjo žingsnį į priekį neatgniauždamas kumščių. Norėjo dar dėti vieną, bet staiga stabtelėjo. Suvokė, kad be atodairiškas ir tik emocijų vedamas artinimasis prie neaiškaus asmens, gali iššaukti pasekmių, per kurias gali nukentėti jam svarbus žmogus.
- Taigi, dar ilgai žadi slėptis už merginos?- vėl visą situaciją grifas bandė išjudinti žodžiais, nes įniršis kilo. Ir jei ne priešais stovinti Carol, kuri dengė Jeffter'io taikinį, tai žaliaakis būtų jau prieš kurį laiką išlaisvinęs savo įniršį.

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 33
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #34 Prieš 6 metus »
Nusijuokė - šaltu, mirtimi dvelkiančiu juoku, parodydamas smailius dantis. Dievaži, buvo tikras žmogus su šiokia tokia genetine mutacija. Bet kiekgi jo viduje dar liko žmogiškumo? Įdomus filosofinis klausimas, šiaip jau. Reikės kada panagrinėti. Tačiau dabar... Ach, dabar laukė daug smagesni užsiėmimai nei tiesiog įsivaizdavimai. Visgi - nejaugi tas vaikinukas tikrai toks naivus?
 - Tu buvau liepęs ją paleisti?- šyptelėjo, akys klastingai prisimerkė. Nelabai patiko toks idealistinių mąstymų pilnas grobis, bet, kita vertus... gal bus netgi smagiau negu jis manė.- Kaip gaila, bet nė nemanau to daryti. Mums čia ir taip neliūdna,- tarstelėjo pakedendamas juodas Carol garbanas. Švelnios, tarsi šilkinės. Visada tokios buvo, kiek tik pamena. Po šaltais ašmenimis sujudėjo septyniolikmetės balso stygos. na žinoma, ji visad stengsis išgelbėti, padėti, nors ir pačiai visai kapai. Švelniai sukdamas sruogą apie pirštą kita ranka vos vos spustelėjo peilį. Pirštais jautė po oda pulsuojantį kraują. Tiksliai žinojo, kiek giliai reikia įpjauti, suspausti, jei nori būtent tokio ar kitokio efekto, rezultato. Šiuo atveju tereikėjo, kad baltą odą vos vos nuspalvintų raudonis. Graži, grakšti kraujo srovelė, nutekėjusi žemyn.
Užvertė viršun akis klausydamas tų beprasmiškų prisipažinimų ir išvedžiojimų. Dievaži, daugžodžiavimų pakęsti negalėjo.
 - Tavo bėda, kad stūmei nuo savęs. Matai, prie ko privedei merginą?- šyptelėjo. Tuos naivuolius iš vėžių išmušti vieni juokai. Dar kartą švelniai perbraukė juodo šilko Caroline garbanas.
 - Gerai, jei taip nori, galim pasikalbėti ir akis į akį, be merginos,- pratarė, sekdamas nedrąsius, tačiau ryžtingus Edgar'o žingsnius artyn.
Lėtai atitraukė ašmenis nuo rausvai nusidažiusio Carol kaklo. Užsikišo ginklą už diržo, dar nepaleisdamas merginos. Viena ranka suėmė liesą merginos riešą, tarsi tikrindamas pulsą, o kitą nestipriai suspaudė kaklą. Ilgai netruko, kol liesas septyniolikmetės kūnas suglebo, kvėpavimas nuslopo, o akys beveik sustiklėjo. Švelniai, kiek jam tai įmanoma, paguldė juodaplaukę ant gobelenais nuklotų grindų. Puikiai žinojo, kaip reikia nužudyti, kaip - pagąsdinti, kaip atimti sąmonę.
Įsispendė rankomis į šonus ir savo juodosiomis akimis įsispitrijo į priešais stovinčiojo žaliąsias.
 - Nesijaudink, ne mirus,- po kelių minučių pratarė.- Dabar galime ramiai pasikalbėti. Juk to norėjai, ar ne?- tarsi vilkas šyptelėjo.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #35 Prieš 6 metus »
- Buvau..,- tvirtu balsu atsakęs, Edgar'as toliau akylai stebėjo žmogų, kuris kėlė šiuo metu itin didelį pyktį. Juodaplaukis jau gniaužė kumštį, kurį norėjo sumūryti marmūzėn tam, kuris drįsta manipuliuoti draugais. Šiuo atveju drauge. Jei ne Carol laikoma jo rankose, septyniolimetis jau seniausiai būtų padaręs tai, ką norėjo. Tas veiksmų apribojimas erzino. Jeffter'is nė nežinojo, ką daryti. Laikas tarsi sustojęs buvo. Bijojo pulti it akis išdegęs, kad nepakenktų tamsiaplaukei, tačiau stypsojimas vienoje vietoje, regis, irgi naudos nedavę. Caroline kaklu ėmė bėgti kraujas. Galvok! sau šaukė, bet vien tas "galvok" ir teskambėjo galvoje ir jo niekas prasmingesnio nekeitė.
Išgirdus atklydėlio žodžius grifas sukluso. Kalbantysis, rodos, buvo teisus sakydamas, jog Edgar'as privedė bendrakoledžę prie dabartinės situacijos. Ne. Tai netiesa! žaibiškai septintakursis pakeitė savo nuomonę. Aišku, tiesa buvo tai, kad tolo nuo draugės, bet tolo dėl panašių neigiamų minčių apie tai, kad jis jai kenkia. Todėl vėl panirus į panašias mintis, kad tik yra galintis pakenkti jam svarbiems žmonėms, suteiktų tą pranašumą, kurį veikiausiai dabar ir siekė įgyti Ashas. Nė velnio! žaliose akyse buvo galima matyti ugnelę, kuri ką tik įsižiebė.
- Ne aš ją žaloju ir kankinu!- mestelėjęs faktą, kad jei ne šis keistų pomėgių turintis maniakas, tai grifė tikrai nebūtų buvusi dabartinėje situacijoje. Ir pagaliau Edgar'as gavo, ko norėjo. Klastuolis sutiko nebesislėpti už merginos. Trumpaplaukio akys pasidarė dar žvitresnės. Geriau jau būtum  jį pasilaikęs rankoje stebėjo, galima vadinti savo priešą, užsikišantį ginklą už diržo. Caroline vis dar buvo piktadario rankose. Jis ją lyg užsmaugė. Tuo pačiu kelioms sekundėms sustingdė ir grifą.
- Tavo laimei,- dabar piktai atrėžęs nieko nebelaukė ir bėgomis pasileido link vos ne dešimčia centimetrų aukštesnio vaikino, kai šis jau nebelaikė savo, Jeffter'io nuomone bjauriose, rankose rudaakės. Dabar galėjo netrukdomas pulti. Aišku, persistengti negalėjo, kadangi bendrakursė buvo šalimais, tad neapdairūs veiksmai vis gi turėjo galimybę pakenkti ir jai. Grifų prefektas neketino trauktis lazdelės. Jis priartėjęs prie kankintojo galingai užsimojo savo dešine, pirštinuota ranka. Ir čia vėl prabilo sąžinė. Žinojo ko prieš jį stovintis veikėjas yra pridaręs. Tačiau nenorėjo būti visiškai, kaip jis. Žinoma, smūgis metaline ranka, ne ką ir būtų padaręs. Gal tik garantuotai būtų sulaužęs nosį ar žandikaulį, tačiau Edgar'as tikriausiai nebuvo pakankamai įpykdytas šiam momentui, todėl užuot smūgiavęs iš užsimotos rankos, vikriai ėmė kelti kairiąją, kreipdamas jos kumštį iš apačios Blackmorui į smakrą.

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 33
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #36 Prieš 6 metus »
Dar kelias akimirkas žvelgė į nejudrų Carolin kūną. Ji visad buvo tokia graži mieganti. Arba iš skausmo netekusi sąmonės. Ne, ne dėl to, kad bejėgė. Jis nemėgo bejėgių taikinių. Todėl, kad užmigusi ji atrodo tokia... kaip čia pasakius, švelni. Tarsi nieko nebūtų patyrusi. Baltas lapas. Ir jaunesnė, be tų nuolatinių baimės ir skausmo įrėžtų raukšlelių dar labai jauname veide. Užsimerkusi - nesimatė akių. Tokia graži. Tarsi nieko nebūtų įvykę. O taip, ir jį kartais užklupdavo sąmonės graužatis - dar ne iki kaulų smegenų demonas buvo. Tačiau mieganti Carolin tą graužatį visada nuramindavo. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Tarsi nieko nebūtų įvykę.
Tasai gražuoliukas didelio džiaugsmo nebekėlė. Kažkaip nervino labiau. Toks idealistinis, jaunas, gana kvailas. Bet ką darysi, kad jau atsivilko, tai jo bėda.
 - Ar ne? O tai kas? Aš?- nusijuokė, tarsi negalėdamas patikėti tokia nepatvirtinta hipoteze.- Aš, gerbiamasai, jos nežaloju. Nežaloju nieko. Netinkamas žodis, mielas absolvente.
Tačiau pasirodo grifiukas ne toks jau ir kvailas buvo. Susiprotėjo, kad pulti reikia tik tada, kai jo brangioji Caroline atsidurs pakankamai toli nuo, jo akimis, pikta darančių rankų. Pritardamas linktelėjo, tarsi mokytojas pavyzdingam mokinukui.
Užsižiopsojo, ir jei ne Edgar'o trumpas sudvejojimas (ak, tie idealistai - amžinai susvyruoja tinkamiausiu momentu), jau būtų sveikų kaulų neparsinešęs.
 - Pirma taisyklė, mielasai, niekada nedvejok tokiais atvejais. Jei ne tavo man didžiai palanki klaida, jau svyrinėčiau tenai už žandikaulio susiėmęs. O tu būtum turėjęs daugiau nei pakankamai laiko,- reikšmingai žvilgtelėjo į be sąmonės gulinčią, tarsi vaiko pamirštą lėlę, Carolin.- Žaizdos gana gilios, o laikas tiksi,- šyptelėjo.- Ir tikrai ne jos naudai.
Užsikalbėjo. Ir gavo. Per smakrą. Sutrikęs atsitraukė. Galvoje ėmė maišytis mintys, tarsi domino kaladėlių kompozicija - žaliaakis trinktelėjimu išjudino visą precizišką tvarką, suardė, sugriovė. Akys sužibo dervos juodumu. Puolė prie gulinčios merginos, spustelėjo krūtinės ląstą, kad atsigautų. Išsitraukė peilį. Iškėlė. Tačiau nesmeigė. Grakštus smaigalįs nubrėžė lanką ore ir nurėžė juodą garbaną, vos vos užkliudydamas kaklą. Laikė sruogą delne tarsi lobį
 - Velniop,- tyliai ištarė, degančias akis nukreipdamas į Edgar'ą.- Sėkmės stabdant kraujavimą. Susitiksim vėliau, Carolin. Arba ne,- beveik ištėškė žodžius, tačiau buvo justi ir jam būdingos šalto manieringumo gaidelės.- Iki, brangieji,- apsisuko ant kulno ir rankoje tebelaikydamas juodąją garbaną, išsinešdino lauk.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #37 Prieš 6 metus »
Tarp Edgar'o sudvejojimų ir planų keitimų atliekant smūgį, Ashalainas kažką kalbėjo, kas grifui jau buvo visiškai nemotais. Užsimojus silpnesne ranka fiziškai, kuri savaime buvo silpnesnė už kitą, kai ta kita dar nebuvo dalinai nulieta iš metalo, paleido tikrai ne patį silpniausią smūgį, kuris atrodo sugebėjo išmušti iš vėžių Hogvartso mokinį, neaišku kaip patekusį į Hogvartsą, nes žaliaakio žiniomis tasai lyg turėjo būti baigęs mokyklą.
Jeffter'is išvydęs, kad draugės kankintojas nubėgęs prie jos stvėrė peilį, pats kišo ranką kišenėn trauktis jau ir burtų lazdelę, mat Blackmoro judesys peiliu nelabai ramino, bet visa laimė maniakas tik nusirėžė juodų plaukų sruogą nuo kraujuojančios grifės. Lazdelės panaudoti taip ir neprireikė. Piktasis burtininkas kažkodėl nusprendė baigti savo pasirodymą ir pasišalino.
- Su ja tikrai nebesusitiksi,- suburbėjo septintakursis besišalinančiam veikėjui, o pats pripuolė prie bendrakoledžės. Priklaupęs sukuždėjo kraujavimą stabdantį burtažodį ir nukreipė lazdelę į dar vienus peilio paliktas įpjovas ant merginos kūno.
- Atleisk..,- liūdnai sukuždėjo stebėdamas besitraukiančias žaizdas. Atsiprašinėjo, dėl to, kad atitolo pastaraisiais mėnesiais nuo draugės, kas manė, jai bus tik į naudą. Tačiau, kad ir ką bedarysi, rodos, visada visiems nepadėsi ir šioje vietoje pasitvirtino vienos bendraamžės moksleivės, sutiktos prieš šešerius metus, žodžiai, kad visko pakeisti nėra įmanoma. Ir tikriausiai ji neklydo. Septyniolikmetis ėmė labiau suprasti tai, koks iš tiesų naivus buvo, jei tikėjosi visus apsaugoti. Aišku, tai padaryti gali, tačiau vienas, visų pasaulio žmonių neišgelbės, kad ir kaip stengsis.
- Kaip jautiesi?- teiraudamasis palengvėle suėmęs už sulysusio Caroline liemens, juodaplaukis ją kėlė nuo žemės. Atsistojus apsidairė ar kur netikėtai nėra pasislėpęs tas niekingas žmogelis. Lyg ir nieko nebuvo.
- Eime,- palengva pradėjo vestis draugę iš gobelenais apsuptų koridorių. Jis ėjo ta kryptimi, kuri vedė lyg ligoninės sparno. Apsilankyti nukentėjusiajai ten buvo būtina, nes kraujo ji buvo netekusi daug. Ir tikėtina, jog buvo teisus, nes atrodė prasčiau, nei per grifų pergalės vakarėlį. Edgar'ui beliko viltis, jog draugė sugebės atsistoti ant kojų ir vėl, po to, kai jos skriaudikas vėl bastosi kažkur netoliese. Tačiau buvo tikras, pavyko sykį, pavyks ir antrą.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #38 Prieš 6 metus »
Nauji mokslo metai, nauja Lisetė. Nors ne, ne visai. Tiesą sakant, visiškai ne nauja. Vis dar tas pats linksmas veidas, pasirodantis tik pirmąjį mėnesį po vasaros, rausvi pasišiaušę plaukai, ir žeme besivelkantis apsiaustas, kuris jau po geros savaitėlės kaups dulkes spintoje kambario kampe.
Klastūnyno globotinė žingsniavo koridoriumi iš ką tik pasibaigusios pamokos. Vienas dalykas, kurio rausvaplaukė ypatingai nekentė - pirmakursiai, kurie krūvomis klaidžiojo Hogvartso labirintais ir rėkė vienas garsiau už kitą. O Lisetę dar labiau erzino tai, kad pirmokėlių ūgis ne ką ir tesiskyrė nuo smulkutės šeštakursės, kuri per tuos pyplius sunkiai skynėsi kelią miegamojo link.
Šiaip ne taip suradusi laisvą tarpelį, gyvačiukė pripuolė prie lango, pro kurį buvo matyti vis dar vasariška gamta ir didžiulė saulė, kuri it kokia auklė aplink save saugojo vieną kitą į avį panašų debesėlį.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #39 Prieš 6 metus »
Savo kūno linijas pabrėžiančia, tamsiai melsva, kelius siekiančia suknele pasidabinusi Amika išlipo iš dailios karietos.
- Toliau aš pati, Rodrikai, - maloniai šyptelėjo vežėjui ir mostelėjusi ranka, leido pegasais pakinkytai transporto priemonei pakilti.
Jau nemažai laiko praėjo nuo purpurinių plaukų savininkės pasirodymo Hogvartse. Na, kaip nemažai - du metai, o ir Ateities būrimo profesorės kėdėje išsilaikė te vieną sezoną, tad viltis, kad šią, dar ganėtinai jauną merginą, kas prisimins, buvo belikę kruopelytė. Tačiau Lordess nesinervino, nejautė didelės nostalgijos nei lipdama pilies laiptais, nei garsiai aukštakulnių kulniukais skambindama painiais koridoriais, padabintais gigantiškais gobelenais. Vienintelis jaunosios, tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento vadovės tikslas atvykus į burtų ir kerėjimo mokyklą buvo įgyvendinti Tanserio siūlytą mainų programą. Ir štai dabar banguotus, trumpučius plaukus persimetusi į šoną, o rankose spausdama storą segtuvą su šūsniu svarbių popierių, Lordess juosvomis, katiniškomis akimis skenavo kiekvieną vaikigalį ir netikėtai užkliuvusi už pažįstamų, ryškiai rausvų plaukų kupetos - šyptelėjo. Atsargiai prasibrovusi pro pirmakursių bangą, Mikusia švelniai uždėjo delną ant mergaičiukės liauno peties.
- Panelė La Claire? - dar patikslino spėjimą Ministerijos darbuotoja ir tikėdamasi, jog nesuklydo, pridūrė:
- Eime su manimi.
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #40 Prieš 6 metus »
Svetimkūnis ant rausvaplaukės peties privertė merginą krūptelėti. Negana to, toks oficialus kreipimasis į šeštakursę dar labiau gąsdino. Prieš Lisetės akis perbėgo visi penkeri metai Hogvartse, visos iškrėstos išdaigos ir nusižengimai taisyklėms. Klastūnyno globotinė lėtai ir nedrąsiai apsisuko. Galėtų dėti į kojas, jei ne tas sausakimšas koridorius. Šešiolikmetė galėjo prisiekti, kad moteriškė jai jau kažkur matyta, tačiau kur?
-Kodėl turėčiau kažkur su jumis eiti?!- Lisetė suraukė antakius ir piktai vyptelėjo į ponią gražiais plaukais. Iš išorės ta moteriškė neatrodė pikta ar nemaloni, tačiau visa tai galėjo būti tik apgaulė. Šiaip ar taip, tokie dalykai niekada nieko gero nežada, o jei ši madam kažkaip sužinojo apie visas tas Klastūnyno globotinės naktis praleistas toli gražu  ne lovoje, o gal apie visus tuos obuolių pyrago gabalėlius, nukniauktus iš virtuvės? Kiek jų ten buvo? Gal tūkstantis, o gal du!
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #41 Prieš 6 metus »
Kiek nustebusi dėl šitokios agresyvokos mergaičiukės reakcijos, Amika per žingsnį atsitraukė atgal nuo rausvaplaukės. Tačiau vis dar išlaikydama malonią miną, tarstelėjo šeštakursei:
- Visų pirma, nekelk balso ant vyresniųjų - nemandagu. Kaip prancūzė turėtum išmanyti etiketą, o antrą, gali nesirūpint, ne baust atvažiavau, - kiek keistokai sudėliojo sakinį violetiniaplaukė, tikėdamasi ramesnės panelytės reakcijos.
- Gal paėjėkim į šoną? - pastebėjusi dar vieną atskriejančią mokinukų bangą, pasiūlė Lordess ir vildamasi, jog rausvų plaukų savininkė seka iš paskos, tamsiais aukštakulniais nukaukšėjo prie lango. Dailiai prisėdusi ant gigantiškos palangės krašto, Mikusia atsargiai išsitraukė vieną popiergalį iš storojo segtuvo ir dar kartą permetusi mergaičiukės bylą, akimis nuskenavo pačią Lizetę.
- Beje, jei pamiršai, Amika Bela Lordess, - oficialiai prisistatė mokinukei ir nieko nelaukdama kiek linksmiau pridūrė, - Ex Ateities būrimo profė.

Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #42 Prieš 6 metus »
-Prancūzė, ne prancūzė, koks skirtumas?- Klastūnyno globotinė pavartė akis. Mergina šiaip didžiavosi savo šaknimis, mėgdavo girtis, kad kilo ne iš kur kitur, bet iš Prancūzijos, tačiau negalėjo pakęsti tų stereotipų. Jei ji prancūzė, nereiškia, kad visada turi elgtis mandagiai ar kaip čia ta poniutė sakė: „išmanyti etiketą“, nebūtinai turi domėtis aukštąja mada, netgi atvirkščiai! O jei esi klastuolis, nebūtinai turi būti įžulus blogiukas. Tik šito, deja, Lisetė sau pritaikyti negalėjo, mat „pasikandžioti“ liežuviu visada mėgo.
Išgirdus, kad moteriškė visai ne piktais ketinimais atvyko, rausvaplaukės širdelė nurimo, o iš šeštakursės plaučių orą pasiekė didelis atokvėpis dėl palengvėjimo. Nors prieš tai panelytė ir sakė, kad su nepažįstamąja moterimi niekur neis, tačiau visgi nusekė paskui ją ir jos kauksinčius batelius.
-Ak, taaaip, buvusi ateities būrimo profesorė,- šešiolikmetė dirbtinai šyptelėjo, nes nė nepamena, kada paskutinį kartą buvo toje pamokoje, o buvusią profesorę geriausiu atveju kada nors matė koridoriuje,- taigi... ko jums reikia iš niekuo nepasižyminčios šeštakursės klastuolės?
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #43 Prieš 6 metus »
Violetavų, garbanotų plaukų savininkė ne itin buvo pamaloninta rausvaplaukės mergiūkštės elgesiu.
- Matyt, Hogvartse mažoka etiketo pamokų arba panelytei rausvi dažai sunaikino didžiąją dalį smegenų ląstelių, jei net savaiminės pagarbos vyresniajam neparodai, - nors ir  nemėgstanti pabrėžti savo amžiaus Amika piktokai dėbtelėjo į šeštakursę. Tikriausiai jau ir pati mergina senokai bedirbo su mokiniais, kad net pokalbis su eiline mergaičioke buvo kėblesnis nei susirinkimas su ministru.
Ir deja, čia jokių grožio burtų nepanaudosi, - dar burbtelėjo po nosimi ir įdėmiu žvilgsniu nuskenavo neaukštaūgę Lisetę.
- Rausvi plaukai tikrai nėra ypatingas pasižymėjimas kaip ir mokslai Hogvartse, - sarkastiškai pradėjo ji, - tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, atvykau čia su tikslu, kurio punkte yra ir tavo prancūziška pavardė, - dirbtinai šyptelėjo, pabrėždama žodį prancūziška ir iš įvairiausių popiergalių prigrūsto segtuvo atsargiai išsitraukė aplanką su anketa. Atidžiai permetusi akimis informaciją, pateiktą lape, tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamemto vadovė bruktelėjo jį šešiolikmetei.
- Štai čia, - lazdele brūkštelėjo ties tuščiu langeliu, - turi būti tavo globėjų parašas, o šičia, - švelniai bakstelėjo į keliom eilutėm žemesnįjį, baltą langelį, - tavo sutikimas ir vardas, pavardė. Su valdžia viskas suderinta, belieka keli parašai ir tu, mano miela, skrisi iš Hogvartso tiesiu taikiniu į Tsibėją.
Visa kita pasiskaitysi pati, juk mokykloje bent skaityti turėjai išmokti, - kiek įžūlokai mirktelėjusi tamsiaakė nieko daugiau nepaaiškino, tik spragtelėjo pirštais ir akimirksniu išnyko ore, palikdama rausvaplaukę aštrialiežuvę vieną.

Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Gobelenų koridorius trečiame aukšte
« Atsakymas #44 Prieš 6 metus »
Mayra jaudinosi. Ji norėjo ką nors padegti, bet negalima degti savo teritorijos. Tad, dabar mergaitė klaidžiojo koridoriais, kol surado tinkamą padegimui. Jai patiko ugnis, netgi labai. Jau namuose ji su degtukais padeginėdavo savo šiukšles metalinėje šiukšliadėžėje. Kartą, ji netyčia padegė savo kambarį ir nusidegino ranką, dar dabar turi ryškų randą, todėl visuomet nešioja drabužius ilgomis rankovėmis. Užsukusi į trečią aukštą, klastuolė klaidžiojo akmeniniais koridoriais mąstydama ir jaudindamasi bei bijodama. O kad jeigu mane pagaus? Gi galiu lėkti iš Hogvartso! Nors kaip nors išsisuksiu... Klastuolė pagaliau užsuko į Gobelenų koridorių. Tobula vieta ugniai. Mergaitė išsitraukė ladelę su Lumos burtažodžiu apšvietė juos. Gobelenai buvo magiški, juose dominavo įvairūs simboliai ir runos. Nenorėdama gadinti tokių kūrinių, bet vis dar jausdama norą kažką padegti, ji išsirinko patį neišvaizdžiausią gobeleną. Jame buvo pavaizduotas pasaulio medis ir penki elementai. Nuobodu. Mayra nukreipė lazdelę į gobeleną ir tarė:
-Incendio.
Ten, kur buvo nukreipta lazdelė, atsirado maža liepsnelė, kuri greitai didėjo. Mayra nusišypsojo. Pagaliau nerimas ir jaudulys išnyko. Ugnis staigiai pliūptelėjo ir Mayra nusidegino ranką. Išsigandusi ji atsitraukė. Ugnis pradėjo įsisiautėti. Mayra nusijuokė nepaisydama skausmo. Ji mylėjo šitą jausmą, apimantį ją prie ugnies. Baigusi juoktis, mergaitė tik stebėjo ugnį su šypsena.