0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Jade Clarck

  • III kursas
  • *
  • 35
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hey,watch out,I'm not a good wolf
Prisiminimų medis
« Prieš 7 metus »
   Šis medis augo tolokai nuo Hogvartso - iki jo paėjėti smarkiu žingsniu galėjo tekti gal pusvalandį, o gal ir visą valandą. Augalas buvo įsitvirtinęs keli metrai nuo skardžio kranto į ežerą - regis, kelios dešimtys metų ir erozija paskandins medį juodame lediniame vandenyje... Bet viskas vyko ne taip greitai, kaip būtų galima įsivaizduoti - pakrantės vis dar užteko netgi tam, kad po medžiu galėtumei atsisėsti. Tik ar verta?..
   Glotnus, pilkšvai rusvos spalvos ir šviesus kamienas, aukštyn į dangų tįstančios šakos lyg besimeldžiančiojo rankos, o lapai - gana dideli, akies formos. Rudenį pagelsdavo, apie lapkritį jau atsidurdavo ant žemės. Bet ne tai buvo didžiausia medžio keistenybė. Medžio, kurio rūšies negalėjo įvertinti daugelis jį aplankiusių herbologų, ypatybė buvo tokia, jog atsidūręs šalia jo susidurdavai su kokiu nors svarbiu sau prisiminimu - išvysdavai siluetą to, kurio beprotiškai pasiilgai, atrasdavai palietus išsisklaidantį vaikystės žaisliuką ar dar ką nors. Medis nekūrė įtikinamų vizijų - jos išsisklaidydavo gana greitai. Bet visgi ir tų laikinų praeities atvaizdų užtekdavo, kad jas pamatęs žmogus nutiltų ir susimąstytų visai likusiai dienai.
   Niekam taip ir nepavyko nustatyti, ar taip buvo dėl kokio nors medžio užkeikimo, ar augalas pats iš savęs buvo magiškas. Ką gi... Tiesą sakant, pamačius tokius vaizdelius, šitokie klausimai nebe taip ir rūpi.

Jade išėjo iš pilies lydima Nairos, savo snieginės leopardės. Jos baltas it sniegas kailis buvo puikiai matomas šiltoje vasaros aplinkoje. Jade ir Naira traukė į Uždraustąjį mišką. Mergina žinojo, kad verčiau ten neiti, bet vistiek juk labai smagu pasižvalgyti. Vos įžengusi į Uždraustąjį mišką, Jade virto vilku. Mergina žinojo, kad Nairai nepatinka, kai ji pasiverčia vilku,bet šįkart jai teks kentėti. Jade ir Naira patraukė į miško gilumą. Pasiekusios didžiulį ąžuolą, jos įsitaisė jo šešėlyje ir nusprendė kiek pasvajoti. Jade ir vėl atvirto į žmogų ir pažvelgė į dangų. Dangus buvo giedras,nė debesėlio. Mergina užmerkė akis ir staiga ją nukrėtė šiurpas. Prieš akis išdygo aukštas tamsiaplaukis vaikinas. Jis šypsojosi akinama šypsena ir įdėmiai žiūrėjo jai į akis. Jo žalios akys buvo įsmeigtos į mėlynas Jade's akis ir tai tikrai gąsdino. Jade prisiminė aukštą žolę ir svirplius, grojančius nuostabią melodiją ir jo akys vėl žvelgė į Jade's. Tos tobulos akys, tie smagiai susivėlę plaukai jai priminė šiltas vasaros naktis, kai dviese gulėjo žolėje ir žvelgė į žvaigždėtą dangaus skliautą. Gaila,kad tų akimirkų ji daugiau niekada neturės.Jis dingo,net neatsisveikinęs.
-Naira, - sukūkčiojo Jade. - Man jo reikia, - tyliai pridūrė ji ir jau nebesulaikė sūrių ašarų. Naira tyliai suurzgė,taip paguosdama Jade,bet ji vis vien verkė.Leopardė padėjo galvą ant merginos kelių ir tarė:
- Jis grįš, pamatysi.
Jade papurtė galvą. Jis negrįš, niekada pagalvojo Jade ir nusišluosčiusi ašaras patraukė takeliu atgal į pilį, Naira turseno iš paskos.
Pagaliau Jade buvo savo kambaryje ir galėjo pailsėti,bet vos tik užmerkė akis,jis ir vėl jos mintyse. Jade  dar ilgai kovojo su savo mintimis, bet pagaliau užmigo, nors jis ir tupėjo jos galvoje visą naktį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Jade Clarck »
EXOTIC <3

*

Neprisijungęs Brielle Siri Devers

  • Burtininkė
  • ****
  • 252
  • Lytis: Moteris
  • Ella está tratando de matarme
Ats: Prisiminimų medis
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
Gabė: pirma temis žinutė turi prasidėti temos aprašymu.
"If he wants to sleep with half of London, he should sleep with half of London"

*

kablelis

Ats: Prisiminimų medis
« Atsakymas #2 Prieš 4 metus »
Prasidėjus naujiems mokslo metams Stevie buvo visiškai tokia pati laukinė kaip ir anksčiau. Nors šiais metais nusimatė VML, mergina daug mieliau laiką leido prie ežero ar miške, o ne bibliotekoje. Tiesą sakant, ji nė neprisiminė, kada ten lankėsi. Pernai? Trečiame kurse?
Tokios mintys privertė grifę kiek susigėsti. Vis dėlto juk čia mokykla, o ne... Kas? Na, sakykime, ne laisvalaikio stovykla, kur paaugliai gali daryti ką nori. Deja, širdis liepė Green keliauti į lauką, tad kojos su mielu noru tą ir padarė.
Ilgokai klaidžiojusi palei ežerą priėjo kažkokį vienišą medį. Ant jo buvo išraižyta nemažai vardų. Kai kurie iš jų aiškiai buvo ten labai seniai. Tai sudomino merginą. Ji žiūrėjo vardus ir ieškojo pažįstamų. Deja, nieko įdomaus nerado. Kelias akimirkas pasvarstė, ar nereikėtų išraižyti savojo, kai nutarė, kad ne. Vis tik to nedarys.
Stevie atsisėdo ant žemės, atsirėmė į medį ir atsuko veidą saulei. Nors galėjai justi, kad atėjo ruduo, ji dar šildė. Penkiolikmetė sėdėjo ir mėgavosi akimirka.

*

Neprisijungęs Elrodas Adrianas

  • V kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Prisiminimų medis
« Atsakymas #3 Prieš 4 metus »
 Elrodas iš viršaus stebėjo besiartinančią Sevie. Storos medžių šakos ir ne iki galo nukritę lapai regis gerai slėpė vaikiną, sėdintį aukštai medyje. Su įžūlia šypsena jis stebėjo, kaip mergina prisiartino taip arti ir visvien jo nepamačiusi atsisėdo ant žemės palei medžio kamieną. Dar minutėlę palūkuriavęs, jis tarsi katinas, be jokio vargo ir pastangų, liuoktelėjo žemyn pro šakas ir atsistojo tiesiai prieš merginą, užstodamas jai saulę.
 - Tu nuspėjama, - įžūliai šyptelėjo vaikinas. - Ką daugiau sutiksi laukuose jei ne Stevie.  O gal tu mane seki? Regis visur sutinku tave kur tik einu.
 Šykart jis plačiai nusišypsojo atsiremdamas ranka į medžio kamieną. Jo plaukai buvo išsidraikę nuo karstymosi po medžius, kelios sruogos užkritusios ant akių. Jis giliai kvėpavo, bet nebuvo uždusęs. Vaikinas buvo geros fizinės būklės, mat dažnai kur nors įsiveldavo ir tekdavo greitai nešti kudašių, arba slėptis neįprastose vietose ir toks slapstymasis regis jau buvo tapęs įpročiu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Elrodas Adrianas »

*

kablelis

Ats: Prisiminimų medis
« Atsakymas #4 Prieš 4 metus »
Jeigu kas nors staiga nušoka iš dangaus, yra nekeista išsigąsti. O kai tas kas nors dar yra Elrodas Adrianas! Nereikia stebėtis, kad Stevie vos ne riktelėjo.
- Ką tu čia veiki? - tesugebėjo išspausti mergina. Jautėsi kaip visiška idiotė. Vaikinas, atrodo, buvo visiškai atsipalaidavęs. Sugebėjo pajuokauti (juk iš tiesų nemanė, kad ji sekioja, ar ne?), dabar visiškai ramiai stovėjo priešais. O štai Stevie jautėsi įsitempusi ir nežinojo, ką pasakyti. Kur, po galais, visas tas šmaikštumas? Green mąstė, ar verta atsistoti, kol nutarė, kad ne. Geriau jau liks sėdėti, o tai Elrodas dar pamatys jos drebančias kojas...
- Tai... Kaip sekasi? - dar kvailesnio klausimo paklausė Green. Jautė didžiulę gėdą, deja, nežinojo, ką daugiau galėtų pasakyti. Norėjosi pajuokauti, priversti varną nusijuokti. Dabar atrodė, kad jis juoksis nebent iš Stevies nevykėliškumo. Grifė liūdnai žiūrėjo į žemę. Kvaiša tu, kvaiša... Kaip jai pačiai atrodė, po daugelio valandų ji pakėlė akis ir beveik rišliai paklausė:
- Ar prisėsi, ar taip ir užstosi man saulę?

*

Neprisijungęs Elrodas Adrianas

  • V kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Prisiminimų medis
« Atsakymas #5 Prieš 4 metus »
 - Galėčiau tavęs paklausti to paties. Ką čia veiki Stevie? Maniau mažai kas žino šią vietelę. Nors gal ir kvaila taip manyti matant visus šiuos vardus ant kamieno.
  Jis delnu perbraukė kelis raižinius ant medžio, jų išties ten buvo daugybė. Šiurkštus ir truputį drėgnas nuo rudeniško oro paviršius buvo labai malonus liesti. Sekantis merginos klausimas tarsi pažadino Elrodą.
- Ką? Na, - pagalvojo vaikinas, - sekasi gerai. O tau? Atrodai kiek liūdnoka.
  Blondinas nužvelgė merginą pro išsidraikiusius plaukus. Tada brūkštelėjo ranka, atversdamas juos atgal. Nuo medžių lapų sudrėkę plaukai tobulai sugulė, atidengdami jo pilkas akis.
- Nenoriu sėdėti, - pasakė su ta pačia, nuo veido nedinkstančia, šelmiška šypsena. - Jei tektų bėgti, greičiau bus iš stovimos pozicijos.
  Tačiau pasitraukė, kad neužstotų Stevie saulės. Nugara atsišliejo į medį, visai šalia merginos, kad galėtų puikiai ją matyti.

*

kablelis

Ats: Prisiminimų medis
« Atsakymas #6 Prieš 4 metus »
- Na... - nutęsė Stevie, nežinodama, ką sakyti. - Ko gero, buvai teisus. Mane tik laukuose ir tesutiksi. Tad štai, aš laukuose.
Mergina šyptelėjo, nors vis dar jautėsi be galo kvailai. Laimei, pavyko bent jau rišlesnį sakinį išspausti. Ji žvelgė į vaikiną. Labai norėjo nusukti akis, nes bijojo, kad jų žvilgsniai tuoj tuoj susitiks. Deja, niekaip nepavyko to padaryti.
- VML metai, - banaliai atsakė Stevie. Ir pati tai suprato. - Tačiau stengiuosi apie tai negalvoti.
Galiausiai Elrodo žvilgsnis nukrypo į rudaplaukę. Ji pajuto, kaip rausta. Mintyse keikė save, deja, nieko negalėjo padaryti.
- Kodėl tu manai, kad norėsi nuo manęs bėgti? - paklausė grifė. Šį kartą klausimas buvo nuoširdus. Negi vaikinas tik ir taikosi iš čia sprukti? Juk tokiu atveju galėjo nė nesirodyti, kad čia yra! Stevie jo nepastebėjo ir, ji buvo tikra, Elrodas tą žinojo. Green pajuto kylantį nusivylimą.
- Nemaniau, kad esu tokia bjauri, - netyčia leptelėjo ji.

*

Neprisijungęs Elrodas Adrianas

  • V kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Prisiminimų medis
« Atsakymas #7 Prieš 4 metus »
 - Kad tave kur po merlino barzda, - juokais nusikeikė vaikinas. - VML. Buvau visai pamiršęs. Na, ką gi. Kas bus tas.
  Truktelėjo pečiais ir atsainiai numojo ranka, tarsi tai būtų niekis. Vaikinas nebuvo moksliukas. Tiesą sakant jis niekaip negalėjo suprasti kodėl pakliuvo būtent į varno nagą, o ne į kokį kitą koledžą. Bet kur kitur jis garantuotai būtų pritapęs labiau. Nors pritapti vaikinui mažiausiai rūpėjo.
  Išgirdęs merginos klausimą jis nesulaikęs juoko nusikvatojo net užvertęs galvą.
 - Angele, tu žavinga. Aš ne nuo tavęs ruošiuosi bėgti. Kaip manai ko aš ten tūnojau pasislėpęs? Manęs ieško... Na... Vienas asmuo. - Paslaptigai nutesė vaikinas. - Ir jei kartais ji čia ateitų, tu manęs nematei.
 Sąmokslininkai pamerkė akį merginai.
 - Nors sugalvojau geriau...
Jis pasilenkęs paėmė Sevie už rankos ir stipriai truktelėjo į savę, kad ši atsistotų. Tada atsuko ją nugara į medžio kamieną ir pasirėmė abiem delnais į jį, taip įsprausdamas merginą tarp medžio ir savęs. Vos vos pasilenkė link jos, tarsi norėdamas įsisiurbti į merginos lūpas.
 -Bjauri? - lėtai pakartojo, - Niekada daugiau man nesakyk tokių dalykų, angele.

*

kablelis

Ats: Prisiminimų medis
« Atsakymas #8 Prieš 4 metus »
Ką gi, panašu, kad Elrodas nebuvo itin nusiteikęs galvoti apie VML. O štai Stevie yra ta nuoboda, kuriai nieko daugiau galvoje nėra... Mergina pajuto apmaudą. Kodėl ji ir vėl turi atrodyti kaip rimta moksliukė? Juk ji, tiesą sakant, tokia net nėra!
Išgirdusi, kad yra žavinga, grifė užkaito. Nežinojo, ką pasakyti. Bet nieko ir nereikėjo. Elrodo, pasirodo, kažkas ieškojo. Ir tai buvo ji. Ar aš kažko tikėjausi? liūdnai paklausė savęs rudaplaukė, nesuprasdama, kodėl tada vaikinas šitaip su ja žaidžia. Negi smagu tyčiotis? Stevie pajuto nusivylimą. Elrodu, visa šita situacija ir pačia savimi. Na ir įklimpo...
Atsidūrusi tarp medžio ir varnanagio, mergina nežinojo, kur dėtis. Labiausiai norėjosi klykti. Jeigu jis laukia kažkokios mergužėlės, ko iš viso rodėsi?! Tegul neapsimeta, kad ji jo ieško! Aiškiai jos laukė.
- Kodėl tu su manim šitaip žaidi? - neištvėrusi paklausė Stevie po paskutiniųjų žodžių. Jie buvo labai malonūs, bet grifė stengėsi įtikinti save, kad geriau šituo vaikinu nebepasitikėti. - Jeigu kažko lauki, ko man iš viso rodeisi?
Buvo labai pikta, kad nenutylėjo. Deja, kas pasakyta, tas pasakyta...

*

Neprisijungęs Elrodas Adrianas

  • V kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Prisiminimų medis
« Atsakymas #9 Prieš 4 metus »
 - Pyksti, kad pasirodžiau? - kilstelėjo antakį vaikinas.
 Jis buvo taip arti jos, kad jautė jos šiltą kvėpavimą sau ant odos.
 - Aš JOS nelaukiau, - pabrėžtinai išspjovė Elrodas, - aš nuo JOS slėpiausi. Ir nesakyk, kad šis žaidimas tau nepatinka, angele. Jaučiu, kaip reaguoji į mane.
 Jis pirštais perbraukė merginai per skruostą ir užkišo palaidą plaukų sruogą jai už ausies. Vaikinas galėdavo paskęsti jos akyse kaskart į jas pažvelgęs. Iš tos bedugnės niekas nebūtų galėjęs ištrūkti. Bent jau taip jis įtikinėjo save, kad nesijaustų toks bejėgis prieš Stevie.
 - Bet, - tarstelėjo šiek tiek atsišliedamas atokiau ir palikdamas didesnį tarpą, tačiau jos nepaleido, - jei nenori žaisti šio žaidimo, aš galiu išeiti, angele. Palikti tave čia vieną veikti to, ko čia buvai atėjusi veikti. Nors žinoma tai sugriautų mano planus. Jei kartais JI mane rastų ketinau karštai tave bučiuoti. Kaip įrodymą, kad mano esi TU.
  Jis prirakino savo žvilgsnį merginai prie lūpų ir nejučiom jį užvaldė fantazija, kos būtų jausmas šitaip bučiuoti Stevie.

*

kablelis

Ats: Prisiminimų medis
« Atsakymas #10 Prieš 4 metus »
- Nepykstu, - sumurmėjo Stevie. Dabar jau jai atrodė, kad be reikalo taip išsišoko. Gal iš tiesų čia nieko jau tokio. - Tik kas ta JI?
Staiga Green prisiminė: juk Elrodas turi seserį dvynę. Galbūt tai nuo jos jis slepiasi? Grifė nenorėjo galvoti apie Elirą, ta mergina atrodė kaip landūnė, pernelyg besidominti ne savo reikalais. Juk ji čia dabar neateis, ar ne? Ar ir vėl viską sugadins? Ką viską? paklausė savęs Stevie ir pati išsigando šio klausimo. Iš tiesų, kas gi čia vyksta?
Elrodui kiek atsitraukus Stevie pagalvojo, ar nereikėtų bandyti ištrūkti. Tada ji suprato, kad visai nenori to daryti. Tiesą sakant, ji mielai būtų leidusi Elrodui jos neišleisti. Deja, bijojo, kad vaikinas patikės, kad grifė nori ištrūkti, ir ją paleis. Taigi ji nieko nedarė.
- Ne, tai ką jau čia. Pasilik, - apsimestinai nerūpestingai ištarė rudaplaukė. Ji pati juto, kad balsas virpa, tačiau tikėjosi, kad vaikinas į tai neatkreips dėmesio. Mintyse iškilo klausimas, ar Elrodas išties nori ją pabučiuoti, ar tik taip sako. Pati nieko daryti nesiryžo, tad tik užsimerkė ir atsišliejo į medį. Ką gi, kas bus, tas.

*

Neprisijungęs Elrodas Adrianas

  • V kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Prisiminimų medis
« Atsakymas #11 Prieš 4 metus »
 Išgridęs merginos atsainų atsakymą Elrodas šelmiškai nusišypsojo. Jis pavartė akis tarsi sakydmas "jei taip nori". Vėl šiek tiek prisiartino, švelniai sukišo ilgus savo pirštus merginai į plaukus apkabindamas jos kaklą, vis dar nenuleisdamas akių.
 - Juk visai nesvarbu kas JI, ar ne? Negi tikrai dabar nori kalbėti apie JĄ?
  Jis šypsojosi sustingęs vienoje pozoje, tarsi užkerėtas. Niekaip negalėjo nuspęsti ar toliau žaisti ar pagaliau pasiduoti jį užvaldžiusiam instinktui. Šis žaidimas buvo kiek nedoras, tačiau jaudiantis ir jam tai labai patiko. Jis norėjo priversti merginą pratrūkti, pasiduoti tam ką jis buvo tikras, ji taip pat jaučia. Priversti ją žengti pirmą žingsnį. Nors kaži ar pats ilgiau taip atlaikys.
  Pamatęs ją užsimerkiant ir atsišliejant atgal jis suprato, o gal tik pagalvojo, jog mergina pasidavė ir jis nieko tokio ko tikisi nesulauks. "Bala nematė" pagalvojo Elrodas ir stiprai prisitraukęs ją prie savęs pabučiavo. Kita ranka stipriai apkabinęs ją per liemenį taip prispaudė prie medžio, kad ji turbūt neutėjo net kuo kviepuoti. Po minutės, o gal po penkiolikos, jis paleido merginą ir šiek tiek atsitraukė, kad abu turėtų vietos, tačiau visvien laikė ją tarp savęs ir medžio kamieno.
  - Tau viskas gerai, angele? - sušnabždėjo vaikinas pažvelgęs merginai į akis.

 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Elrodas Adrianas »

*

kablelis

Ats: Prisiminimų medis
« Atsakymas #12 Prieš 4 metus »
Elrodas buvo teisus. Tikrai nesinorėjo galvoti apie kažkokią "ją". Nors galvoje vis dar kirbėjo mintis, kad reikėtų žinoti, apie ką čia vaikinas kalba, tačiau dabar buvo daug svarbesnių dalykų.
Grifė nežinojo, ar geriau laukti, kol vaikinas žengs žingsnį, ar vis tik padaryti tą pačiai. Jis buvo labai arti. Ir tai buvo... Nejauku, tačiau kartu ir labai gera.
Vos tik mergina užsimerkė, Elrodas nieko nebelaukė. Nors jautė, kad tuoj nebegalės kvėpuoti, Stevie mėgavosi akimirka. Norėjosi, kad bučinys niekada nesibaigtų.
Deja, jis baigėsi. Kita vertus, jeigu Elrodas nebūtų Stevies paleidęs, ji, ko gero, išties būtų uždususi. O vaikinas, atrodo, vis dar neketino jos paleisti. Negali sakyti, kad grifė būtų buvusi tuo nepatenkinta.
- Žinoma, - sumurmėjo Stevie. Jai tik norėjosi viską pakartoti, tačiau vis dar nedrįso. Galiausiai sukaupė ryžtą ir paklausė: - Nori mane apkabinti?

*

Neprisijungęs Elrodas Adrianas

  • V kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Prisiminimų medis
« Atsakymas #13 Prieš 4 metus »
 Jis sunkiai gaudė kvapą nuo ką tik patirtų emocijų. Viskas atrodė netikra, kaip sapne. Net geriau...
  - Kaip nori, kad tave apkabinčiau? - tiriamu žvilgsniu Elrodas nužvelgė merginą. - Parodyk, kaip nori.
  Jo pusilgiai plaukai vėl nepaklusniai sukrito į priekį, vos liesdami akių kampučius, o šypsena niekaip nedingstanti nuo veido buvo akinamai tobula. Žvelgdamas pro akinių viršų jis atydžiai tyrinėjo Stevie veidą. Vaikinui rodėsi, kad ji sumišusi ir tai kėlė jam pasitenkinimą. Nė pats nebūtų galėjęs įvardinti kodėl.
  Staiga Elroas išgirdo kažką krebždant miške ir sustingo, kad kaip galėdamas geriau įsiklausytų. Niekaip negalėjo suprasti ar ateina kažkoks žmogus ar šiaip kentauras pėdina pro šalį. Tačiau po akimirkos nutarė, kad jam vis vien kas net bebūtų ir mintimis grįžo pas Stevie.
  - Atleisk mane šiek tiek išblaškė. Kur mes baigėm?

*

kablelis

Ats: Prisiminimų medis
« Atsakymas #14 Prieš 4 metus »
Elrodo prašymas, jeigu taip galima jį pavadinti, dar labiau sutrikdė Stevię. Ar jis nori, kad tai ji jį apkabintų? Buvo kiek apmaudu, nes Stevei atrodė, kad tikrai neišdrįs to padaryti. Tad mergina tik stovėjo atsirėmusi į medį ir nieko nedarė, netgi nežvelgė varnui į akis. Buvo labai nejauku.
Staiga Elrodas sustingo. Stevie dar labiau sumišo - jeigu tai buvo įmanoma. Vis dėlto ji irgi įsiklausė, mat buvo akivaizdu, kad vaikinas bando ausimis pagauti kažkokį garsą. Taip, kažkas netoliese krebždėjo. Stevie nebuvo iš tų, kurios mėgsta slėptis už vaikino nugaros, bet vis tik buvo smagu, kad čia yra ir Elrodas. O maža kas ten kur vaikšto? Juk visko pasitaiko...
Staiga vaikinas vėl atsidūrė čia, prie medžio.
- Na... - pabandė atsakyti į klausimą Stevie. Buvo keista sakyti "tu paprašei, kad aš parodyčiau, kaip noriu būti apkabinta." Tad grifė ilgokai tylėjo. Visai nežinojo, ką daryti. Galiausiai nutarė klausimą paprasčiausiai "pamiršti", tad pabandė nukreipti pokalbį kita linkme: - Gal atsisėskim?