[Amelija Harmon]

 Atsargiai, stengdamasis, kad priešais sėdinti mergina nepastebėtų, Amelijos žvilgsnis slydo jos veidu. Mergaitė nežinojo kodėl jai buvo taip svarbu ištirti merginos veidą. Galbūt ji norėjo labiau suprasti ir pažinti priešais sėdinčią šviesiaplaukę, galbūt tiesiog įsiminti jos veidą. Galėsi paskui prisiminti kai bus liūdna. Suskambo balsas galvoje ir Amelija mintyse nusijuokė. Notaika buvo visai gera. Juk, nors ir grįžus į namus, turės puikų prisiminimą. Paskui dar keliaus į Hogvartsą, kur jai visai patiko. Varniukė pagalvojo ar grįžus namo papasakos apie šį susitikimą(?) tėvams. Šiuo metu tuo abejojo. Tuo metu Amelijos mintis pertraukė merginos žodžiai. Varno Nago mokinė eilinį kartą linktelėjo galva. Akimirką pasvarstė ar ir jai prisistatyti, bet jau pasitikėjo mergina, be to, neįsivaizdavo ką blogo būtų galima padaryti su jos vardu.
- Aš Amelija, - tarė. - Hogvartse viskas gerai. Labai graži pilis, - mergaitė nusišypsojo. - dažniausiai įdomios pamokos. Ypač magiškų gyvūnų priežiūra.
 Nusprendė patylėti apie sunkiąją pusę. Be to nebuvo tikra, kad šviesiaplaukei būtų įdomu klausytis jos ilgų pasakojimų apie pamokas.
- Na, tik draugų nelabai susiradau.
 Tuo metu atėjo padavėjas, tad Amelija nutilo. Gavus savo gabalėlį šokoladu kvepiančio pyrago, lėtai įsmeigė į jį šaukštelį.

[Davina von Sjuard]

   Pastebėjusi tamsiai mėlynose akyse abejingumą, turbūt neleidžiantį tvirtai nuspręsti, kaip derėtų pasielgti tokioje situacijoje, kiek rauktelėjo antakius. Nenorėjo spausti mergaitės ar versti susidaryti netinkamą jos paveikslą. Pasitikėjimas užsitarnaujamas lėtai, todėl dėl tokio žvilgsnio nepyko. Apskritai, Davina retai kada supykdavo, visuomet stengdavosi visur įžvelgti, ką nors gero ir pozityvaus. Ką nors, kas priverstų nusišypsoti ne tik ją, bet ir aplinkinius.
   - Kiek neįprastas, - turėdama omenyje, kad per dvidešimt ketverius metus nei karto neteko sutikti žmogaus su tokiu vardu. - Tačiau gražus vardas, - šyptelėjo linktelėdama, mergaitei nusprendus, kad vardo pasakymas didelių rūpesčių nepridarys.
   Švelniai rudi antakiai nežymiai pakilo į viršų išgirdus apie mėgstamą vienuolikmetės pamoką. Turbūt šitai neturėjo stebinti, daugeliui jaunų burtininkų patinka gyvūnai, ypač, kai šie magiški. Visgi su jais ateina ir atsakomybė bei didelė priežiūra, o tai neretą atbaido nuo minties įsigyti vieną iš jų.
   - Patinka gyvūnai ar tai dėl gero profesoriaus? - susidomėjusi kryptelėjo galvą.
   Nujautė, kad didžioji dalis, o galbūt ir visi profesoriai seniausiai palikę Hogvartsą ir šių vietas užėmę nauji, todėl šių nepažinojo, na, bent jau daugelio, mat, Elridę pažinojo puikiai, o ji, kiek prisiminė, buvo šių metų ateities būrimo profesorė.
   - Galbūt augini kokį nors gyvūną ar norėtum auginti? - bandydama prakalbinti ir padrąsinti mergaitę pasipasakoti, mat nujautė, kad tėvai to nedaro, nes, jei rudaplaukė sakė tiesą, o tuo hilerė neabejojo, tėvams ši mažiausiai rūpėjo, tik ramybės nedavė klausimas - kodėl?
   Nesuspėjusi atsakyti į kitus žodžius sulaukė garuojančios, šiltos arbatos ir dailiai atrodančio medaus torto. Ištraukusi iš rankinės keletą svarų ir padavusi šiuos nueinančiam pardavėjui, įspėjusi, kad grąžos nereikia, žvilgsniu sugrįžo ties pašnekove. Nei jai, nei hilerei nebereikės rūpintis dėl atsiskaitymo už užsakymą ir jos ramiai, nestovėdamos eilėje galės išeiti.
   - Manau, jog draugų dar susirasi, visgi... Būsi tik antrame kurse? - pasitikslino klausiamai žvilgtelėdama į mergaitę.

[Amelija Harmon]

Pirmas kąsnelis pyrago nukeliavo mergaitės burnos link. Tikrai buvo skanus. Šaukštelis vėl nusileido žemyn, prie likusio gabalėlio šokoladinio gardumyno.
- Taip, man labai patinka gyvūnai. Nors... Ir profesorius neblogas, - prakalbo Amelija. Gyvūnus labai mylėjo ir apie juos kalbėti nebuvo jokio vargo. - Kol kas neauginu, bet norėčiau.
 Šyptelėjo pagalvojus apie magiškus gyvūnus. Didieji ją ypač žavėjo, tik, deja, kol kas tokių auginti buvo turbūt neįmanoma. Galų gale ir maži yra nuostabūs.
- O jūs ką nors auginate? - po kelių sekundžių paklausė šviesiaplaukės merginos ir pakėlė akis nuo šokoladinio deserto. Buvo įdomu. Net pasiklausyti apie visai nepažįstamo žmogaus augintinius Amelija nebūtų atsisakius. Dar vienas Hogvartso pliusas - ten galima sutikti nemažai gyvūnų. Nusprendė varniukė. Namuose tokių beveik nematė, na nebent vikščiojant gatvėje pamatydavo vedžiojamą šuniuką. Ai, ir dar du kaimynės katinai, kurie, tiesa pasakius, buvo pakankamai agresyvūs ir net Ameliją, kuri taip dažnai norėdavo su jais pažaisti, prisileisdavo pakankamai retai.
-Taip, būsiu antrame. Gal būt susirasiu... - nutęsė. Nors dabar susirasti tikrą draugą Hogvartes atrodė kažkaip neįtikėtinai, bet skambėjo įtikinamai ir logiškai. Net labai logiškai. Mergaitei pasidarė linksmiau. Nežinojo kodėl, bet šiuo metu buvo tikrai gera. Tyliai iškvėpusi orą Amelija su šypsenėle veide apsižvalgė po kavinę.

[Davina von Sjuard]

   Prisitraukė kiek arčiau nedidelę lėkštutę su gardžiai atrodančiu medaus pyragu. Trumpam žvilgtelėjo į mergaitę. Rudaplaukė varniukė mėgaudamasi ragavo jai atnešto pyrago ir Davina nejučia šyptelėjo. Toptelėjo, kad ši turbūt retai lankosi tokiose vietose ir dar rečiau gali pasmaližiauti. Na, nebent tuo metu, kai mokosi ir laiką leidžia Hogvartse.
   Atgnybusi nedidelį gabalėlį pyrago įsidėjo į burną. Skonis išties skyrėsi nuo Fasiro gaminių, tačiau buvo pakankamai skanu, jog būtų įmanoma valgyti ir netgi pasimėgauti.
   - O kokio norėtum? - padėjusi šaukštelį ir atsargiai kilstelėjusi prie lūpų puodelį dar šiltos, maloniai kvepiančios vaisinės arbatos, gurkštelėjo.
   Vilkiška klausa sugavo netoliese sėdinčio vaikinuko juoką, regis, ėmusį kikenti iš draugo pasakojamų istorijų. Matyti tokius žmones Davinai patiko. Linksmi ir pamiršę rūpesčius jie būdavo atsipalaidavę. Pamiršę, kad pasaulis gali būti kitoks.
   - Kreipkis į mane „tu“, - draugiškai nusišypsojo pasijusdama kiek keistai dėl tokio kreipinio. - Kalbant apie magiškuosius - juos augina mano vyras - audrapaukštį ir baltąją pelėdą, o aš turbūt esu linkusi į žiobarų gyvūnus, - gūžtelėjo pečiais.
   Toptelėjo, kad galbūt priešais sėdinti mergaitė ją turbūt jau seniausiai atpažino iš laikraščių su skambiausiomis antraštėmis, kur ji kartu su Fasiru. Kaip įmanydama stengėsi atsiriboti nuo tokių dalykų, tik dideliam nusivylimui, tai ne visuomet pavykdavo. Visgi nuojauta kuždėjo, kad rudaplaukė laikraščių neskaito ir jos neatpažino. Vaikus ta retai kada domina. Tiesa sakant, net Davinos laikraščiai nelabai domino.
   - Hogvartse visi susiranda draugų, neprarask vilties, - šyptelėjo dar gurkštelėdama arbatos. - Beje, mums turbūt derėtų paskubėti, jog tavo tėvams netektų tavęs laukti? - klausiamai žvilgtelėjo į varniukę.

[Amelija Harmon]

 Amelija vėl susimąstė. Niekada nebuvo galvojus kokį gyvūną augintų, jei reikėtų pasirinkti kažkurį vieną.
- Na, man patinka dideli, laukiniai gyvūnai, bet tokį auginti būtų... Sudėtinga, - atsakė galiausiai. Šaukšteliu pakabinus dar vieną gabalėlį pyrago mergaitė juto kaip jis lėtai tirpsta burnoje. Kavinėje buvo taip gera ir jauku, Amelija pamažu atsipalaidavo. Sulaukus atsakymo pagalvojo kaip smagu gyventi namuose pilnuose gyvūnų. Audrapaukščio niekada nebuvo mačiusi (išskyrus knygų paveikslėlius), tad nusprendė, jog reikės kada nors jį pamatyti. Gal būtų kokioje nors magiškų gyvūnų parduotuvėje? Mergaitė vėl pagalvojo kaip gerai bus grįžti į Hogvartsą. Nors savo gyvūno ir neturėjo, ten jų buvo nemažai ir... Amelija prisiminė Katherine pasiūlymą keliauti į Uždraustąjį mišką. Idėja visai nebuvo viliojanti, bet... Juk Uždraustajame miške yra gyvūnų. Turbūt net daugiau nei Hogvartse. Nors Amelija giliai viduje abejojo ar norėtų kurį nors iš jų susitikti, vis gi tokia mintis buvo keistai žavi. Bet keliauti į tokį siaubingą ir mokinių legendomis apipintą mišką... Amelija nustūmė savo apmąstymus kuo giliau, nemanė, kad dabar vertėtų apie tai galvoti. Šyptelėjo atsakydama į merginos žodžius, tada žvilgtelėjo į laikrodį. Laikas prabėgo nepastebimai, Amelija būtų pagalvojus, jog praėjo tik pora minučių, bet pyrago trupiniai lėkštelėje ir pamažu temstantis dangus už lango liudijo ką kitą.
- Taip, jau reikėtų eiti,- atsakė ir atsistojo.
 - Ačiū... Už viską, - šyptelėjo.
 Dauguma žmonių jau kilo iš kavinės ir skubėjo su savo reikalais. Greitai ten nebeliko ir dviejų mėlynų akių savininkių.

[Selena Lawrenz]

  Ar Selena sugebėjo nusigauti iki Magijos ministerijos iki to laiko, kai nebuvo visiškai permirkusi? Atsakymas buvo aiškus, mergina ką tik sulaukusi aštuonioliktųjų savo gyvenimo metų stovėjo po vienu iš parduotuvių alėjos, kavinukių stogeliu ir tiesiog neturėjo žodžių pačiai sau. Negi tą skėtį pasiimti buvo taip sunku? Nuo šlapių plaukų varvėjo skaidrūs lietaus lašeliai, meldė, kad tamsiame portfelyje gulintys dokumentai nebūtų permirkę, kadangi tada nežinojo ką padarytų pačiai sau. Isabella tiesiog tylėjo, galvojo užsukti į nusipirkti naujos kavos pripildytą puodelį, tačiau suabejojo. Pinigus vis gi, merginai taupyti teko, tad dėl šios priežasties dabar tiesiog įsistebeilijo į jau tikrai atvėsusios kavos puodelį savo rankose ir prisivertė paragauti šio gėrimo. Vos tik skystis prilietė merginos raudonų rožių raudonumo lūpdažiu padažytas lūpas, Lawrenz buvo užtikrinta. Ne, ji nieku gyvu tokio šlamšto negers, tad priėjo prie vieno iš šiušliadėžių ir sviedė pilną kavos puodelį į jos vidų. Nenorėjo pripažinti to, tačiau žinojo, kad jeigu dabar ją būtų pamatęs tas, kam to šiuo momentu tikrai nereikėjo, Selenos būtų laukęs „nuostabus“ pokalbis su nežinia kuo.
  Merginos lūpas paliko atodūsis, o lietus atrodė, nesiliaus niekada. Tas besileidžiačių lašelių garsas, lyg besibeldžiantis į stogelį, po kuriuo tūnojo burtininkė, irgi nervino, net gi labai. Ir kodėl, ką tik grįžus į Londoną būtinai turėjo sulaukti tokios „malonios“ staigmenėlės? Kuo ji nusikalto šiame gyvenime, kad turėjo būti taip baudžiama? Žinojo, kad jeigu per valandą ar šiek tiek daugiau neatsibels iki Magijos ministerijoje esančio kabineto, sėdės ten ištisą naktį. Tai jos nedžiugino, net gi kiek sunervino, naktį tokie darbai panelei patikdavo dar labiau... Daug mieliau viską būtų sutvarkiusi jau dabar, o po to linksmai veiktų ką tik panorėjusi. Gal, net gi mautų iš šio jau užknisusio miesto kelioms valandoms kitur. Dėl pastarojo varianto sukrizeno ir pati. Ar lietus jos mintis veikė kažkaip kitaip, ar ji iš tikro buvo kiek susimaišiusiomis mintimis?
  Parduotuvių alėjoje žiobarų nesimatė, mergina ją visą ištyrinėjo, greitu žingsniu kulniuojant čia. Matyt, tokio oro nekentė, ne viena. Visur pilną balų, purvynas, o dar, kai šiuo metu buvo ruduo, taip pat visur buvo prikritę ir įvairiausių spalvų medžių lapų. Lyg būtų kokie spąstai, kad burtininkė paslystų ir užsimuštų, net nesulaukusi dvidešimties...

[Luna Gardner]

   Safyrinės akys nuslydo nedidukės kavinukės paviršiumi. Grindys nuo daugybės žingsnių, stalų ir kėdžių stumdymo bei, regis, geros dešimties metų laikotarpio vietomis buvo nusitrynusios, sienos nublukintos kasdien spiginančios saulės. Regis, tik paveikslai, kabantys ant tų sienų, buvo nauji, kaip ir pats interjeras. Stalų paviršiai blizgėjo, o kėdės dar nebuvo spėjusios nusitrinti. Tik aptarnavimas šioje kavinukėje nebuvo pats greičiausias.
   Užsukusi pasiimti kavos ir atšilti baigiančius nušalti pirštus, nesitikėjo, jog teks pralaukti pusvalandį. Aptarnauti tris žmones neturėjo būti sunku, tačiau lėtai besisukantis kavinės darbuotojas užtruko kiek daugiau nei trisdešimt minučių. Suirzusi, nepatenkinta ir laidydama žaibus akimis į vargšą darbuotoją, Luna kelis kartus giliai atsiduso. Be abejo, buvo ir pliusų. Ji pilnai spėjo sušilti, o kūnas atsipalaidavo. Bėda buvo ta, jog išėjus į kiemą bus velniškai šalta. Staigūs temperatūros pokyčiai nežadėjo nieko gero. Laimei, tamsiaplaukė buvo užsigrūdinusi, o su kava rankose peršalti neturėjo. Jau daugybę metų nesirgo, tad šįkart išimtis taip pat nebus.
   Pagaliau vaikinukui atleidus du priekyje buvusius žmones, taip pat kiek suirzusius dėl prasto aptarnavimo, Luna taip pat gavo nedidelį puodelį kavos išsinešimui. Palikusi pinigus ir nė nepadėkojusi apsisuko ant kulno ir žengė durų link. Per tą pusvalandį, kurį ji praleido kavinėje, ėmė lyti. Dangus nusprendė, kad pats metas išsiverkti žmonėms ant peties.
   Nuostabu...
   Keiksnodama orą, kavinės darbuotojus bei viską aplink, pravėrė kavinės duris, tik laiku nepastebėjusi čia pat stovinčios merginos, durimis sudavė jai į nugarą. Atsiprašyti nė neketino. Ne ji liepė jai stovėti ties durimis ir laukti, kol kas nors smogs į nugarą.
   - Jei kitą kartą nenori veidu nerti į gatvę, įsitikink, kad nestovi ties durim, - suburbėjo dėbtelėdama į merginą, o tuomet uždariusi duris atsirėmė į kavinukės sieną.
   Toptelėjo, kad galėtų eiti ir per lietų, tik peršalti nesinorėjo, o ir kavos, skiestos su lietumi, gerti nebuvo noro. Taigi liko stovėti, kur stovėjusi, gurkšnodama dar kiek karštą gėrimą ir stebėdama gatvėje skuodžiančius praeivius, pasiryžusius iškentėti lietų ir grįžti kiaurai permirkus.

[Selena Lawrenz]

  Gintarinės akys tyrinėjo kiekvienos parduotuvėlės vitrinas. Iš toliau, žinoma. Selena tikrai nesiruošė peršalti keliaudama į Magijos ministeriją per lietų, tad su parduotuvėmis buvo panašiai.
  Iš už kavinukės durų sklido šiluma, kuri šiek tiek sušildė merginos nugarą, taip pat Isabellos nosį pasiekė į ką tik iškeptų gardėsių kvapas. Mielai būtų sukimšusi vieną saldų pyragėlį, kad ir dabar. Jeigu tik panelei netektų taupyti kiekvieno galeono, siklio ar knuto...
  Na, Lawrenz tikrai (jei prisimins) nusipirks šviežią pyragėlį su vyšnių skonio įdaru kitą kartą. Šie pyragėliai buvo tobuliausia idėja praskaidrinti dieną, o ta kvailoka nuojauta kuždėjo, kad parduotuvių alėjoje lankėsi ne paskutinį kartą, o ir šią dieną užsibus čia ilgiau, nei norėtų.
  Vertėtų pagaliau skirti galeonų ir šluotos pirkimui. Iš kart gyvenimas palengvėtų, - pamintijo ir perbraukė per šlapius juodus plaukus. Mintyse išniro dauguma nuotraukų, kuriose vienintelis vaizdas ir buvo įvairios šluotos. Suprantama, kad paprasčiausią Lawrenz galėjo nusipirkti, kad ir šią minutę, tačiau ji nenorėjo prastos, pirmakursio lygio šluotos. Jai reikėjo kažko, kuo ir pasigirti būtų lengva, o ir patogu valdyti.
  Auč!- staigus smūgis su durimis, vis gi buvo netikėtas. Mintyse dar ir nusikeikusi paėjo keliais centimetrais toliau, vien dėl to, kad kavinukės stogelis nebuvo toks milžiniškas, kad galėtų čia jaustis, kaip kokioje pavėsinėje.
  - Jeigu žiūrėtum, kur eini, taip nutikę tikrai nebūtų, - nesugalvojusi ką geresnio galėtų pasakyti tarė Selena. Gintarines akis nukreipė į merginą, tikriausiai kiek vyresnę už Lawrenz. Akylai stebėjo kiekvieną jos žingsnį ir mėgaujosi šiluma sklindančia iš patalpos. Vertėjo ten užeiti, tačiau užeiti ir išeiti nieko nenusipirktus būtų per daug absurdiška idėja, tad šį keistą sumanymą teko atmesti.
  Tai ar ta nežada iš čia nešdintis? - stebėjo merginą, kuri dabar su pasimėgavimu gurkšnojo kavą. Pagalvojo, ką veiktų dabar, jei lietus nebūtų užklupęs jos čia. Ar tikrai Magijos ministerijoje darytų tai, ką ir privalėjo daryti, ar pro kabineto langą stebėtų saulutės spindulius ir ramiai, be jokio jaudulio gurkšnotų kavą, skaitytų knygą ar iš vis leistų laiką tuščiai, nedarydama nei vieno iš variantų toptelėjusių galvoje...

[Luna Gardner]

   Žvilgsnį patraukė parduotuvių alėja skuodžiantis jaunas vaikinukas. Tvarkingai apkirpti plaukai, aštrūs veido bruožai, ilgas, vyriškas paltas ir ryžtu degantis žvilgsnis. Tokį žvilgsnį Luna pažinojo. Neretai ir jos pačios akys šitaip degdavo jai užsibrėžus tikslą ir nusprendus jį bet kokia kaina pasiekti. Dažnai tekdavo ir per galvą verstis slenkant to tikslo link, bet ji visuomet jį pasiekdavo. Visuomet.
   Deja, vaikino ryžtas išgaravo taip greitai, kaip ir atsirado. Tamsiaplaukė šypsodamasi stebėjo, kaip ryžtą keičia pasipiktinimas ir abejingumas. Lietus visgi laimėjo, nepažįstamojo veidu tekėjo daugybę lietaus lašų, paltas net iš tolo rodėsi sunkus, tad mergina puikiai suvokė, kad papildomas svoris taip pat geros nuotaikos nepridėjo. Ką gi, pats pasirinko tokį likimą.
   Kiek rauktelėjo antakius. Šalta kavinės siena lietėsi prie plono švarkelio, o per šį į nugarą skverbėsi šaltis. Nemalonus, nedraugiškas ir visiškai nepageidaujamas. Ir nors turėjo galimybę atsitraukti ir paprasčiausiai žygiuoti savo tikslo link, pasiliko. Šaltis atrodė geriau, jo ir lietaus duetas.
   - Kur einu, puikiai matau, tik, regis, tu problemų su regėjimu tikrai turi, jei užstojusi duris dar burbi, jog kalti kiti, - gūžtelėjo pečiais žvilgtelėdama į merginą.
   Luna galėjo pasigirti šilta kava rankose, sausais drabužiais ir plaukais bei dar atvėsti nespėjusiu kūnu, dėl kavinėje pralesto laiko. Tuo metu, durimis gavusiai nepažįstamajai pasisekė ne taip. Nežinia, kiek ji čia šalo, neturėjo kavos ir buvo spėjusi peršlapti savo plaukus ir drabužius. Dar vienas Fortūnos nuskriaustas žmogus.
   Gurkštelėjusi šilto gėrimo Luna apsidairė ir visiškai atsipalaidavusi dirstelėjo į viršų. Pamažu lietaus debesys sklaidėsi, lauk juos vijo giedresni, baltesni, minkštus ir švelnius pūkų kamuoliukus primenantys debesys. Nebe daug liko.

[Selena Lawrenz]

  Mergina jautėsi išsekusi, mielai būtų šiuo metu numigusi. Nors Isabella jau buvo pripratusi prie nuolatinio nuovargio, šiandien, kad ir kiek kavos išgėrė, mieguistumas nedingo, o gal prie šio jausmo prisidėjo ir jau įprastas oras, Londone.
  Labai vertingas pokalbis... - pagiežingai pagalvojo Selena ir greitai sau priminė, kad negali savo minčių išsakyti garsiai. Deja, tai padaryti buvo be proto sunku, ypač tada, kai safyrinės spalvos akis turinti panelė atrodo, tik to ir laukė.
  Subjuro, ne vien tik oras parduotuvių alėjoje, bet ir Lawrenz nuotaika. Arogantišku žvilgsniu pažvelgė į juodaplaukę, vylėsi, kad pirmoji iš čia ir neždinsis, tačiau pradėjo šiek tiek tuo abejoti. Ir kodėl viskas turėjo pasisukti tokia linkme? Selena sunėrė rankas ir vis dar neatitraukė savo gintarinių akių nuo merginos, aiškiai ne ką tik pabaigusios mokyklą. Nebandyk pyktis su neryškiai, tačiau vyresniu už tave asmeniu, - papriekaištavo savo mintims, ir viltingai atsegė portfelio sagtį.
  Aštuoniolikmetė šyptelėjo, tai, kad lapai prirašyti neaiškių žodžių nebuvo permirkę suteikė daugiau vilties. Gal ne viskas pasaulyje yra, taip blogai...- pagalvojo ir giliai įkvėpė užteršto Londono oro, jau įprasto aštuoniolikmetei.
  Gintarinės akys sugebėjo įmatyti juodą katinėlį, slankiojantį po parduotuvių alėjos pagrindinę gatvę. Jis buvo labai panašus į Seleną - taip pat permirkęs ir ne tobulos nuotaikos.
  Mergina užmerkė ir atmerkė akis. Jau ne kartą buvo prisisvajojusi ir tiesiog savo mintis palaikiusi realybe, tad privalėjo tai padaryti. Atmerkus gintarines akis deja, katinėlio nesimatė. Bala žino ar tas katinėlis iš tikro lakstė akmeniniu grindiniu ar Lawrenz užsisvajojo. Būtų paklaususi šalimais stovinčios merginos, tačiau buvo užtikrinta, kad teigiamo atsakymo nesulauks. Na, ką padarysi. Bent jau turės apie ką galvoti naktimis, skaitant detektyvines knygas ir geriant karčią kavą, neleidžiančią užmigt.

[Luna Gardner]

   Šiltas gėrimas nutekėjo gerkle, maloniai užliejo kūną šiluma ir privertė merginą nejučia kilstelėti vieną lūpų kamputį. Nežymiai, tačiau gerai įsižiūrėjus galėjai pastebėti.
   Nedėkingas gyvenimas. Ji, Luna gardner, įprastai paniurusi ir nenusiteikusi šypsotis, mėgavosi kava po vienos iš daugelio kavinukės stogu, tarsi būtų viena iš tų, kurie mėgaujasi paprastomis, tačiau nepaprastai daug laimės teikiančiomis akimirkomis, o štai šalia stovinti mergina, ką tik gavusi gana skausmingą smūgį į nugarą, svaidėsi žaibais iš akių ir gręžė juodaplaukę mirtinu žvilgsniu. Buvo tikra, kad permirkusi "pašnekovė" keikia ją mintyse, kaip ir savo gyvenimą.
   Įamžinimo verta akimirka.
   Nugėrė dar kelis gurkšnius, kūnu plūdo šiluma ir dabar net šėlstantis vėjas nebeatrodė baisus. Lietus taip pat liovėsi, pamažu nosį iš už debesies net drįso iškišti ir saulė. Nedrąsiai, kiek neryžtingai, tačiau pradžiugindama minią žmonių. To daugeliui ir pakako, palikę savo laikinas slaptavietes nuo netikėto lietaus, visi pasuko savais keliais nė nežvilgtelėdami į tuos, prie kurių neseniai glaudėsi po parduotuvių ar kavinių stogais.
   Tik ne Luna. Ji sviedė tuščią puodelį į šalia stovėjusią kavinės šiukšliadėžę, pasisuko į merginą, niekaip nenuleidžiančią akių nuo jos, ir pergalingai nusišypsojo. Ji nieko nesakė, tylėjo ir taip buvo geriau. Safyrinės akys pasakė daugiau nei būtų galėję pasakyti žodžiai. Atrėmusi nepažįstamosios žaibais besisvaidantį žvilgsnį, dėbtelėjo į gerokai jaunesnę merginą ir lengvai pasitraukusi nuo sienos patraukė parduotuvių alėja tolyn. Neatsisuko, nežvilgtelėjo ir akimirksniu pamiršo ten likusią stovėti tamsiaplaukę.
   Juodais drabužiais vilkinti mergina, kiek aštrokų veido bruožų, juodiems plaukams besiplaikstant už nugaros, netrukus dingo žmonių minioje.
   Ir tik ji, Luna Garnder, sugebėdavo vos pravėrusi lūpas suerzinti ją supančios žmones. Tiesa sakant, jos ypatingas talentas buvo taip ištobulintas, kad retkarčiais užtekdavo tik pasirodyti kitų žmonių akiratyje. Igorį tai ypač nervindavo. Ir turbūt tebenervina.
   Žingsniuodama nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius.

[Selena Lawrenz]

  Gintarinio atspalvio akis turinti panelė vis dar įtariai stebėjo merginą stovinčią šalimais. Selena tvirčiau susisupo į smėlinį paltuką, jautėsi labai nemaloniai. Lawrenz apgaubė nemalonumo jausmas, tad ši savo akis nukreipė į šaltą, akmeninį grindinį, ant kurio ji ir stovėjo, ilgai netrukus ir į padangę, kur pastebėjo besisklaidančius lietaus debesėlius. Kad ir ką bandė daryti, aštuoniolimetės susierzinimas vis didėjo. Kodėl? Negalėjo pasakyti ir pati, tačiau šalia stovinti mergina labai stipriai paveikė Magijos ministerijos darbuotoją.
  Safyrinių akių šeimininkės žvilgsniui įsmigus į Seleną, ji prikando skruostą. Stengėsi tvardytis, tačiau tas jos žvilgsnis ir viskas ką moteris darė, Isabellai buvo tiesiog nepakeliama. Laimei, mergina iškulniavo kitur pirmesnė, palikdama Selenai ir laiko ir erdvės apmąstyti viską, kas nutiko. Lawrenz nusipurtė. Nors ir stengėsi negalvoti apie tai, kas ką tik įvyko, Selenos mintys vijo viena kitą neleisdamos nuveikti ką nors kito.
  Lietaus debesėliams visiškai išsisklaidžius ir išlindus saulutei, juodaplaukė taip pat patraukė savais keliais, mintydama kur gi galėjo nusigauti dabar. Nors teoriškai jos tikslas ir buvo pasiekti savąjį kabinetą Magijos ministerijoje, būtų mielai pasivaikščiojusi po Londono parką, ten pamačiusi daug lietaus paliktų balų, prie kurių pastebėjusi ir permirkusius vaikus, nepabūgusius lietaus lašelių. Na, kad ir, kaip ten būtų buvę Isabella vis gi nusprendė, šią dieną dar labiau nesugriauti praeitą naktį, savo sugalvoto dienos plano ir kulniuoti Magijos ministerijos link.

[Conan Emmerton]

Tebūna prakeikti tie žmonės ir šitas triukšmingas Londonas! Mintyse piktinosi berniukas, šiurkščiai stumdomas perpildytoje gatvėje. Rodos, dar tik prieš kelias akimirkas, prieš kelias minutes milžiniška tėvo ranka spaudė vaikiškai gležną jo delną. Daiktų ištroškusi minia išskyrė juos, iš pažiūros taikiai žingsniuojančius kažkokio svarbaus pastato link. Jis to nežinojo, nes niekas nepasivargino paaiškinti. O ir vakar tai neatrodė svarbu - netikėta žinia, kad Conan turės vykti sostinėn, privertė pasijusti kaip devintame danguje.
Puikiai prisiminė standaus popieriaus šiugždesį, kaičiamą arbatinuką ir ramiai dudenantį balsą. Tokio garsų mišinio jis nė karto nebuvo girdėjęs, todėl iškart sukluso, įžengęs į butą.
-Tam reikia vieno iš tėvų, tad važiuosiu aš. - vos apčiuopiamas švelnus murmesys ir... - Neprieštarauk! Šiandien gersiu mažiau. Tavo laimei. - grėsmingai tyliai pridūrė vyras.
Tik tada juodaplaukis susivokė tebestovintis tarpduryje. Dabar visi kaimynai tai girdėjo. Na, ir ką tai keičia? Nieko. Kuo garsiau trinktelėjęs durimis nutipeno į virtuvę, nė sekundei nepaleisdamas savo mantos.
-Rytoj važiuosim į Londoną. - be jokių įžangų prabilo tėvas, - Traukiniu.
Beliko tik sutikti, viduje siaučiant tikrai sumaišties audrai - negalėjai likti abejingas, kai norai netikėtai pradeda pildytis.
Kelionė neprailgo. Buvo įdomu klausytis kitų žmonių pokalbių ar uosti viliojančius kvapus iš traukinio kavinės. Nors šalia sėdintis tėvas draudė daryti ką nori, tai leido jaustis saugiam nepažįstamoje aplinkoje. Conan neabejojo, kad jis šįryt gėrė, todėl neklausyti būtų buvę gana neprotinga.
Bet vos išlipus devynmečio svajonės subliuško lyg perdurtas balionas. Triukšmas stotyje buvo neapsakomas, jau nekalbant apie gatvėje užiančias mašinas, tūkstančių žmonių mindomą grindinį. Pustuščiame skrandyje atsirado kietas nemalonus mazgas, susiveržiantis vis stipriau sulig kiekviena sekunde šiame milijoniniame mieste. Berniukas tvirčiau suspaudė lazdą, bet tai menkai tepadėjo. Vienintelis dalykas, suteikiantis galimybę ištverti šį chaosą tapo (jis niekad nebūtų tuo patikėjęs) šiurkšti tėvo ranka, rodos, tik ir grasinanti suduoti smūgį. Bet net ir ji buvo bejėgė prieš nepasotinamą godumą, kuris valdė minias ankstyvo pavasarinio išpardavimo metu.
Juodaplaukis klupdamas prisikasė prie kažkokio suoliuko. Jį atrado visiškai atsitiktinai, tačiau nė menkiausia šypsena nenušvietė pavargusio veido. Norėjosi namo. Kur viskas pažįstama. Dabar net pridvisęs kambarys su sudužusiu laikrodžiu atrodė mielas bei savas. Pagaliau atsisėdęs prisitraukė kojas, aplinkui šurmuliuojant begaliniam žmonių srautui, pamažu įsiliejančiam į košę galvoje. Tai jau nebetrukdė. Vis dėlto baimė nė nemanė trauktis, ji padidėjo - priversdama vaiką baugiai įtraukti galvą, numesti jau nebereikalingą lazdą ir apglėbti save. Besijaučiant dūstamai bejėgišku aklu padaru, negalinčiu išgyventi šioje pragariškoje aplinkoje.

[Markas Moore]

 Šiandien pasitaikė pragariška diena. Nuo žmonių beveik atpratęs Markas jautėsi pasimetęs. Minia, judanti niekam nežinomais, bet instinktyviais jaučiamais srautais, stumdė jį iš vieno parduotuvių alėjos krašto į kitą. Nuo vaikščiojimo garbaniui jau skaudėjo kojas, pavasarinis paltas bei marškinėliai po juo nemaloniai lipo prie nugaros, o garbanos styrojo į visas puses pasišiaušę, sukurdamos beveik profesionalaus pono bomžo įvaizdį.
 Deja, kad tik tokia būtų realybė. Iš tiesų, šioje beprotybėje Markui reikėjo vieno dalyko, kurio, regis, tarp visų rėkiančių nuolaidų ir kainų nebuvo įmanoma rasti - vietos prisėsti. Bei į Gringotsą, pasidėti santaupų, kurių ilgą laiką neprireiks.
 Maldoms pagaliau pasiekus Viešpaties ausį, buvęs klastuolis pagaliau buvo nublokštas prie suoliuko. Tiksliau, beveik ant to suoliuko sėdėjusio berniuko. Žmonių minia, lyg veikiama kerų, buvo čia palikusi neliečiamą salelę. Šiek tiek pasitvarkęs plaukus, garbanius jau norėjo žengti į priekį, kai koja palietė kažką, ko neturėtų būti ant žemės.
 Lazda. Balta. Tarsi šimtai pavojaus varpų suskambo ne tik nelaimėlio burtininko prote, bet ir širdyje, kviesdami jį surasti šio daikto savininką. Logikos likučiai privedė jie prie berniuko, į kurį vos neatsitrenkė. Dėl minios keliamo triukšmo vargu, ar jis būtų išgirdęs Marko kreipimąsi, o liesti žmogų, kuris galbūt yra aklas, atrodė paprasčiausiai nemandagu.
 Todėl rudaplaukis prisėdo šalia, rankose vis dar laikydamas lazdą, ir pabandė prarėkti miesto šurmulį:
-Atsiprašau? Ar šita lazdą jūsų? Gal reikia pagalbos?

[Conan Emmerton]

Jau seniai ausys nesiklausė išorinio pasaulio garsų, kūnas nejautė gaubiančios medžiagos, nosis neužuodė teršalų pritvinkusio oro. Visa tai išnyko kažkur pakelyje, smengant į klaikios nežinomybės bedugnę, kartu su visomis mintimis, žmonėmis ir jausmais. Jie neatpažįstamai išsikreipę staiga dingo kaip naktiniame danguje akimirkai pasirodęs meteoras. Galiausiai nieko aplinkui neliko, tik jis ir baimė. Baimė, su kuria nebuvo įmanoma kovoti, kuri kaip juodoji skylė siurbė absoliučiai viską, kas ją supa ir todėl vienintelė išeitis - pasiduoti. Berniukas nejuto, kaip pirštai dar tvirčiau susigniaužė, kone plėšdami rūbą, kaip veide įsispaudė nematyta emocija. Tai jam, pamažu naikinamam neaprėpiamos nebūties, neturėjo nė menkiausios reikšmės. Regis, vis dėlto kažkas iš aukščiau nusprendė įsiterpti ir atsiuntė pasiuntinį. Tik pasąmonė užfiksavo kiek žemiau nusileidusį suoliuką, vos girdimą nepažįstamą balsą, sakantį nesuprantamus žodžius. Kurį laiką atrodė, kad niekas nepasikeitė, bet pamažu, labai pamažu, kaip laikas teka begalinėje visatoje, Conan pradėjo kilti iš bedugnės. Jis nesuvokė, kas įvyko, nei kodėl, nei kaip. Tačiau galva automatiškai pasisuko link sėdinčio žmogaus, jeigu jis vis dar laukė savyje paskendusio devynmečio. Net jei, o tai atrodė nelabai tikėtina, jis pasižymėjo neišsenkančiais kantrybės klodais, jie turėjo greitai pasibaigti lūkuriuojant berniuko atsako. Atrodė, kad prabėgo ištisi metai besiklausant netylančio šurmulio, kol susigaudė aplinkoje. Juodaplaukis prisiminė, kaip pasimetė, bet nepamiršo ir kito svarbaus dalyko - kad jis yra Londone. Vidury baltos dienos čia gali atsitikti kas nors baisaus.
-Ką? - karktelėjo jis. - Ko norit iš manęs? - pridūrė, balse maišantis baimei ir priešiškumui.